Byla 2A-591-265/2014
Dėl darbo sutarties pakeitimų ir papildymų pripažinimo negaliojančiais

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Jolantos Gailevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Kemitek“ apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Kemitek“ ieškinį atsakovui P. Z. dėl nekonkuravimo sutartinių santykių pažeidimo ir turtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo UAB „Rankšluostukas“, ir atsakovo P. Z. priešieškinį ieškovui UAB „Kemitek“ dėl darbo sutarties pakeitimų ir papildymų pripažinimo negaliojančiais,

Nustatė

2ieškovė UAB „Kemitek“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 40 057,03 Lt žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006-03-23 ieškovė su atsakovu sudarė darbo sutartį Nr. 10, pagal kurią atsakovas buvo įdarbintas pas ieškovę vadybininko-technologo pareigose. 2006-06-27 ieškovė ir atsakovas sudarė darbo sutarties sąlygų papildymo ir pakeitimo susitarimą, kuris yra neatsiejama darbo sutarties dalis. Pagal šios sutarties nuostatas atsakovas įsipareigojo vykdydamas savo veiklą būti lojaliu ieškovei sutarties galiojimo metu ir 24 mėnesius po jos pasibaigimo. Atsakovas įsipareigojo neatskleisti jokių bendrovės gamybos, komercinių (verslo) paslapčių ar kitų aplinkybių, apie kurias jis sužinojo vykdydamas savo veiklą, ar kurios jam buvo patikėtos bet kokiu būdu, ir kurių konfidencialumu ieškovė yra teisėtai suinteresuota. Ieškovė teigia, kad atsakovas, nutraukęs darbo sutartį nedelsiant įsidarbino pas ieškovės konkurentą UAB „Rankšluostukas“, kuris užsiima tokia pat veikla, kaip ir ieškovė. Atsakovas aktyviais veiksmais darė žalą ieškovei, nes važinėdamas pas ieškovės klientus kaip UAB „Rankšluostukas“ atstovas siūlo jiems prekes ir paslaugas mažesnėmis kainomis nei ieškovės. Dėl tokių atsakovo veiksmų buvo nutrauktos sutartys tarp ieškovės ir jos klientų, kurie nurodė, jog nutraukia sutartis, nes sudarė sutartis su įmone, kurioje dirba atsakovas. Tokiu būdu atsakovas pažeidė susitarimo 3.3 punktą, dėl to pagal sutartį jis privalo sumokėti baudą, lygią gautai kompensacijai

3Atsakovas su ieškovės ieškiniu nesutiko ir pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis atsakovo darbo sutarties Nr. 10 papildymus ir pakeitimus nuo jų pasirašymo dienos t. y. 2006-06-27.

4Kretingos rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, o ieškovo priešieškinį tenkino visiškai. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčo susitarimo nuostatą dėl kompensacijos, atkreipė dėmesį į tai, kad pagal ją už nustatomus suvaržymus kompensacija pasibaigus darbo sutarties galiojimui nėra numatyta. Taip pat teismas, pasisakydamas dėl galimybės darbo užmokestį vertinti kaip kompensacijos už nustatytus darbuotojų teisių suvaržymus dalį, pažymėjo, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, apimantis pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas konstatavo, kad darbo užmokestis negali būti vertinamas kaip atlyginimas už ką nors kitą nei darbuotojo darbas. Dėl to susitarimas dėl kompensacijos už nekonkuravimo įsipareigojimus turi būti aiškiai išreikštas apibrėžiant jos dydį ir paskirtį, taip atskiriant kompensaciją nuo sutartų kitos paskirties mokėjimų. Nagrinėjamoje byloje teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas įstatymo nuostatas, kad darbo užmokestis yra atlyginimas tik už darbuotojo darbą, atliekamą pagal darbo sutartį, konstatavo, kad darbo užmokestis negali būti traktuojamas kaip kompensacija už susitarimuose numatytų įsipareigojimų vykdymą. Taip pat teismas nurodė, kad kompensacija už nustatytus apribojimus turi būti teisinga, t. y. proporcinga suvaržomų teisių apimčiai. Teismas konstatavo, jog darbo sąlygų pakeitimo susitarime, nustačius didelės apimties darbuotojo teisių apribojimus, nebuvo nustatyta įstatymo reikalavimus atitinkanti kompensacija, kuri yra būtina nekonkuravimo susitarimų, ribojančių darbuotojo konstitucines teises, galiojimo sąlyga. Teismas konstatavo, kad tokia nuostata atitinka kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG reklamos dovanos“ v. D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“, bylos Nr. 3K-3-377/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. G. v. UAB „JG reklamos dovanos“, bylos Nr. 3K-3-378/2013, 2013 m. liepos 05 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Marilita“v. A. B. ir R. Č., bylos Nr.3K-3-401/2013).

5Ieškovė su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nekonkuravimo susitarimą negaliojančiu, netinkamai taikė materialines teises normas ir įvertino byloje esančius įrodymus. Pasak apeliantės, ji turėjo teisinį interesą sudaryti nekonkuravimo susitarimą pagal atsakovo įmonėje užimamas pareigas. Atsakovui buvo mokamas mokestis už nekonkuravimą, kuris sudarė 60,38 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Dėl to konstatuoti, jog susitarimas dėl konkurencijos pažeidė materialines teises normas, nebuvo teisinio pagrindo. Taip pat apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino visų byloje esančių įrodymų, kurie patvirtina, kad atsakovas pasinaudojo darbu pas ieškovę, kad įgytų verslo ryšius, o išėjęs dirbti pas trečiąjį asmenį neteisėtais veiksmais pablogino ieškovės galimybes konkuruoti. Taip pat teismas nevertino kitų byloje esančių įrodymų, kurių tinkamas įvertinimas turėjo įtakos kitų ieškovės materialinių reikalavimų tenkinimui. Nurodo, jog teismo sprendimas neatitinka sprendimui keliamų reikalavimų, nes nėra tinkamai motyvuotas. Teismas taip pat neįvykdė pareigos užtikrinti tinkamą bylos nagrinėjimą, nes turėjo nurodyti šalims, kokios faktinės aplinkybės nagrinėjamu atveju yra svarbios tam, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta. Bylą išnagrinėjęs teismas nenurodė, dėl kokių konkrečių faktinių bylos aplinkybių reikia pateikti įrodymus. Be to, apeliantė nurodė, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės atsakovui yra pernelyg didelės ir neatitinka rekomendacijose numatytų dydžių. Apeliantės vertinimu, visos šios aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

6Atsakovas su ieškovės apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl to pagrįstai pripažino susitarimą dėl nekonkuravimo negaliojančiu. Atsakovo vertinimu, susitarimo užmokestis dėl nekonkuravimo yra pernelyg mažas, dėl to pažeidžia jo interesus. Taip pat atsakovas nesutiko su ieškovės apeliacinio skundo argumentu dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio. Nurodė, kad jo atstovai turėjo teisę gauti už teisines paslaugas nuo 5 280 Lt iki 6 480 Lt. Atsižvelgdamas į bylinėjimosi išlaidų ribas atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidų dydis 5 700 Lt atitinka rekomendacijose įtvirtintą dydį.

7Apeliacinis skundas tenkintinas.

8Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

9Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju sutinka su apeliaciniame skunde formuluojamu reikalavimu dėl civilinės bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas priima sprendimą tik ištyręs visus įrodymus ir laikydamas, kad yra pagrindas nuspręsti dėl visų byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo ar nepagrįstumo, išsprendžia šalių ginčą priimdamas sprendimą (CPK 260 straipsnis). Teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (CPK 263 straipsnis), o, kaip nurodyta pirmiau, sprendimas šiuos reikalavimus atitinka jei teismas, išspręsdamas bylą teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis. CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus teismo sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Taigi, kaip teisingai ieškovė nurodo, CPK nustatyta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį). Pagrindas tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą yra civilinio proceso principų laikymasis. Teisės į tinkamą teismo procesą, rungimosi principai reikalauja, kad būtų užtikrintas šalių procesinis lygiateisiškumas, kiekviena šalis būtų išklausyta, teismas motyvuotų savo sprendimą (CPK 12, 17 ir 270 straipsniai). Kita vertus, pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas norint parodyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30). Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat akcentuojama ir tai, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61). Nagrinėjamu atveju teismo sprendimo turinys neleidžia konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Kaip matyti iš teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas atsakovo priešieškinį, vien tik citavo teismų praktikos nuostatas, tačiau juose suformuotų kriterijų, kurie būtų pagrindas pripažinti nekonkuravimo susitarimą negaliojančiu, nesusiejo su faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų neanalizavo. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien tik susitarimo nebuvimas po darbo sutarties nutraukimo mokėti kompensaciją nedaro sandorio niekinio. Būtina įvertinti, ar susitarimas dėl nekonkuravimo ir mokamas užmokestis už tai apėmė laikotarpį ir po darbo sutarties nutraukimo. Taip pat svarbu nustatyti užmokesčio dydžio adekvatumą susitarimo turiniui. Pirmosios instancijos teismo cituojama teismų praktika sprendžiant dėl nekonkuravimo susitarimo pripažinimo negaliojančiu santykyje su mokama kompensacija įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą individualiai įvertinti darbuotojo pareigų pobūdį ir specifiką, darbe naudojamos informacijos kiekį ir svarbą įmonės veiklai, taip pat veiklos, kurią apima darbuotojo pareigos, santykį su visos įmonės veiklos apimtimi, jo įgytų žinių ir įgūdžių reikšmingumą, įtakos konkurencijai realumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG reklamos dovanos“ v. D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“, bylos Nr. 3K-3-377/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. G. v. UAB „JG reklamos dovanos“, bylos Nr. 3K-3-378/2013). Visų šių aplinkybių, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nevertino. Taip pat pirmosios instancijos teismas be išsamaus bylos aplinkybių tyrimo pasisakė dėl galimybės darbo užmokestį vertinti kaip kompensacijos už nustatytus darbuotojų teisių suvaržymus dalį. Teisėjų kolegija pažymi, jog šių aplinkybių vertinti ir dėl jų pasisakyti nebuvo jokio teisinio pagrindo, kadangi atsakovui užmokestis dėl nekonkuravimo buvo mokamas atskirai, o ne kaip atlyginimo dalis. Šis pirmosios instancijos teismo vertinimas buvo padarytas perkeliant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr.3K-3-401/2013, nuostatas į motyvuojamąją dalį. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, jog minimos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties ir šios nagrinėjamos bylos aplinkybės nesutampa, dėl to pirmosios instancijos teismui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo motyvuojamosios dalies nuostatų perkelti į teismo sprendimą nebuvo teisinio pagrindo. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2013 nekonkuravimo susitarimas buvo pripažintas negaliojančiu dėl to, kad darbuotojui už nekonkuravimo susitarimo laikymąsi papildomai mokama nebuvo, ir nekonkuravimo susitarimo laikymasis buvo susietas vien tik su darbo užmokesčiu. Pirmosios instancijos teismo bylos esmės neatskleidimą taip pat pagrindžia sprendime daromų išvadų turinys. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad kompensacija už nustatytus apribojimus turi būti teisinga, t. y. proporcinga suvaržomų teisių apimčiai, nevertino kompensacijos proporcingumo susitarimo turinio kontekste. Pirmosios instancijos teismas tik konstatavo, jog darbo sąlygų pakeitimo susitarime, nustačius didelės apimties darbuotojo teisių apribojimus, nebuvo nustatyta įstatymo reikalavimus atitinkanti kompensacija, kuri yra būtina nekonkuravimo susitarimų, ribojančių darbuotojo konstitucines teises, galiojimo sąlyga. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegijos vertintina kaip teiginys, kuris nepagrindžia teismo išvados byloje esančiais duomenimis.

10Šių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad byla apeliacinės instancijos teisme pagal nurodytus argumentus turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir naujais aspektais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimuose ne kartą pateiktas išaiškinimas, kai dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama beveik visa apimtimi ir naujais aspektais, tai reikštų, kad būtų pagrindas perduoti bylą nagrinėti iš naujo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; etc.).

11Esant nurodytų aplinkybių visetui teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

12Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

13Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti ir bylą iš naujo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai