Byla 2A-832-585/2013
Dėl turto dalies ir nuostolių atlyginimo priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės T. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. D. ieškinį atsakovei T. V., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų ir veikiančiam atsakovės pusėje, AB DNB bankui dėl turto dalies ir nuostolių atlyginimo priteisimo,

Nustatė

2ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą (dabar – Vilniaus miesto apylinkės teismas) ir, modifikavęs ieškinio dalyką (t. 3, b. l. 52-62), prašė priteisti ieškovui nuosavybės teise 1/2 dalį buto, unikalus numeris ( - ) (toliau tekste – ir ginčo butas), esančio adresu ( - ), ir 10 934 Lt nuostolių atlyginimą.

3Ieškovo teigimu, šalys buvo pora, vedė ir ketino ateityje vesti bendrą ūkį, kūrė bendrus ateities planus. Ieškovui 2008 metų kovo mėnesį kilo idėja, kuriai pritarė ir atsakovė, bendram šalių gyvenimui bendromis lėšomis įsigyti butą. Ieškovas 2008 m. rugpjūčio 9 d. pasirašė preliminariąją ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovo giminaitis, veikdamas ieškovo interesais, pervedė į ginčo buto pardavėjo banko sąskaitą 10 000 Lt sumą, kuri buvo įskaičiuota į ginčo buto kainą. Šalys neturėjo pinigų sumos, kuri buvo reikalinga buto kainai (308 000 Lt) sumokėti, todėl ieškovas kreipėsi į banką dėl kredito ieškovui suteikimo. Bankas nesuteikė ieškovui kredito, todėl atsakovė kreipėsi į AB DNB banką, kuris suteikė atsakovei 220 000 Lt kreditą. Pasak ieškovo, nepaisant suteikto kredito, ginčo buto pardavėjams reikėjo sumokėti dar 88 000 Lt sumą. Nurodyta pinigų suma ginčo buto pardavėjams buvo sumokėta taip: ieškovas sumokėjo daugiau nei 20 000 Lt, per kelis kartus nurodytą pinigų sumą pervesdamas į atsakovės banko sąskaitą, atsakovė sumokėjo 20 000 Lt, o likusią pinigų sumą (38 000 Lt) sumokėjo atsakovės motina. Ieškovo teigimu, pastarasis iki 2009 metų lapkričio mėnesio grąžino atsakovės motinai 30 000 Lt sumą. Pasak ieškovo, pastarasis bendram šalių butui įsigyti išleido 60 000 Lt sumą. Ieškovas ne tik sumokėjo ginčo buto kainos dalį, bet ir rūpinosi ginčo buto apstatymu, mokėjo komunalinius ir kitus mokesčius. Ieškovo teigimu, pastarasis ginčo bute buvo deklaravęs gyvenamąją vietą. Ieškovui 2008 metų spalio mėnesio pabaigoje grįžus į Lietuvą, pastarojo lėšomis buvo nupirktas dulkių siurblys, kainavęs 190 Lt, šaldytuvas ir skalbyklė, kainavę maždaug 2 700 Lt, odinis baldų komplektas, kainavęs 4 200 Lt, o, ieškovui 2008 metų gruodžio mėnesį grįžus į Lietuvą, pastarojo lėšomis buvo nupirkta miegamojo lova, kainavusi 1 994 Lt, ir spintelės. Ieškovo teigimu, pastarasis ginčo buto apstatymui išleido 9 084 Lt sumą, kitas ieškovo atsakovei duotas lėšas pastaroji naudojo savo nuožiūra. Ieškovo teigimu, šalys 2009 metų gruodžio mėnesio viduryje susitarė, jog pastarosios kredito įstaigoje kaups bendras lėšas. Ieškovas laikotarpiu nuo 2009 metų gruodžio mėnesio iki 2010 metų spalio mėnesio į atsakovės banko sąskaitą pervedė 6 796 EUR (23 446 Lt) sumą. Atsakovė grąžino ieškovui 22 380 Lt, todėl liko skolinga 714 Lt indėlio sumą bei 1 135,71 Lt susikaupusias palūkanas. Šalims išsiskiriant, atsakovė žadėjo, jog grąžins ieškovui pastarojo ginčo buto ir daiktų įsigijimui skirtas (išleistas) lėšas, tačiau atsakovė faktiškai grąžino ieškovui tik didžiąją indėlio sumos dalį ir televizorių. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovui nebuvo grąžinti daiktai, kurių įsigijimui pastarasis išleido 9 084 Lt sumą, 714 Lt indėlio suma ir 1 135,71 Lt palūkanos, ieškovas patyrė 10 933,71 Lt nuostolius, kurių atlyginimą pastarasis šios bylos atveju prašo priteisti.

4Atsakovė nesutiko su šioje byloje pareikštu ieškiniu, ieškovo reikalavimus prašė atmesti. Atsakovės teigimu, šalys kartu negyveno, nevedė bendro ūkio, neturėjo artimų santykių, nekūrė bendrų ateities planų, o ginčo butą atsakovė įgijo asmeninės nuosavybės teise. Pasak atsakovės, 10 000 Lt pradinis įnašas, kuris buvo sumokėtas pagal preliminariąją ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį, buvo padovanotas atsakovei, AB DNB bankas suteikė atsakovei 220 000 Lt kreditą, skirtą ginčo butui įsigyti, atsakovė ginčo buto įsigijimui panaudojo asmenines lėšas, be to, prie ginčo buto įsigijimo prisidėjo atsakovės tėvai. Atsakovės teigimu, pastaroji ir akcinė bendrovė Ūkio bankas 2009 metų gruodžio mėnesį sudarė kaupiamojo indėlio sutartį, kurios (sutarties) objektas buvo ieškovui priklausančios lėšos. Ši sutartis 2010 m. spalio 28 d. buvo nutraukta ir iš kaupiamosios sąskaitos į atsakovės banko sąskaitą buvo pervesta 22 380 Lt suma, kurią atsakovė pervedė į ieškovo banko sąskaitą. Pasak atsakovės, ieškovo teiginys, jog pastarajam buvo pervesta ne visa suma, kuri turėjo būti pervesta, yra nepagrįstas, nes, atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog aukščiau nurodyta sutartis buvo nutraukta prieš terminą, bankas iš pagal šią sutartį grąžintinos (mokėtinos) sumos išskaičiavo papildomus mokesčius ir baudas, todėl šiuo atveju buvo grąžinta mažesnė suma už tą, kuri būtų buvusi grąžinta, jei sutartis nebūtų buvusi nutraukta prieš terminą. Atsakovės teigimu, ieškovas atitinkamas pinigų lėšas į atsakovės banko sąskaitą, esančią „SWEDBANK“, AB, pervedinėdavo, kad atsakovė užsakytų ieškovui lėktuvų bilietus. Pasak atsakovės, pastarosios atlikti lėktuvų bilietų užsakymai buvo apmokėti 12 219,82 Lt suma, kurios (sumos) apmokėjimui buvo panaudotos atsakovės, pastarosios motinos ir draugės bankų sąskaitose esančios lėšos. Atsakovės teigimu, šalys nebuvo sudariusios susitarimo dėl bendrosios jungtinės veiklos tikslu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl 1/2 dalies ginčo buto priteisimo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis savo turtu ar lėšomis prisidėjo prie ginčo buto įsigijimo, remonto, atsakovės mokamų kredito įmokų, komunalinių ir kitų mokesčių, išskyrus 10 000 Lt pradinį įnašą, sumokėtą pagal preliminariąją ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį, kurį ieškovas padovanojo atsakovei, todėl pastarasis (pradinis įnašas) laikytinas asmenine atsakovės nuosavybe. Atsakovės vertinimu, ieškovo reikalavimą, be kita ko, paneigia tie faktai, jog kredito sutartis yra sudaryta tik atsakovės vardu, į ginčo butą yra įregistruota asmeninė atsakovės nuosavybės teisė. Ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl nuostolių, kuriuos, ieškovo teigimu, sudaro pastarojo lėšos, skirtos (išleistos) dulkių siurblio, šaldytuvo, skalbyklės, odinių baldų komplekto, miegamojo lovos ir spintelių įsigijimui, atlyginimo, neįrodė, jog nurodyti daiktai yra įgyti iš asmeninių ieškovo lėšų ir nuosavybės teise priklauso ieškovui. Pasak atsakovės, priešingai nei teigia ieškovas, pastarosios į bylą pateikti duomenys patvirtina, jog būtent atsakovė asmeninėmis lėšomis įsigijo skalbyklę, šaldytuvą, miegamojo lovą ir spinteles.

5Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis atsakovės pusėje, nesutiko su ieškovo reikalavimu dėl 1/2 dalies buto priteisimo, prašė atmesti šį ieškovo reikalavimą, o kito ieškovo reikalavimo pagrįstumo klausimą prašė išspręsti teismo nuožiūra. Trečiojo asmens teigimu, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pastarasis 60 000 Lt suma prisidėjo prie ginčo buto įsigijimo, o net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta ir pripažinta, kad ieškovas vienokia ar kitokia suma prisidėjo prie ginčo buto įsigijimo, šis faktas nebūtų pakankamas išvadai, kad ieškovas įgijo nuosavybės teisę į trečiajam asmeniui įkeisto buto dalį. Pasak trečiojo asmens, siekiant, jog ginčo butas būtų pripažintas bendrąja daline šalių nuosavybe, turėtų būti įrodyti tie faktai, jog ginčo butas yra įgytas abiejų šalių lėšomis ir yra bendrai naudojamas. Ieškovas šios bylos atveju teigia, jog šalys gyveno kaip šeima ir bendram gyvenimui įsigijo ginčo butą, kurį valdė ir naudojo kaip bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau, trečiojo asmens vertinimu, šiuos ieškovo teiginius paneigia paties ieškovo nurodomas faktas, jog jis nuo 2006 metų pabaigos gyvena ir dirba Airijoje.

6Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. kovo 14 d. sprendimu ieškovo šioje byloje pareikštą ieškinį patenkino iš dalies: pripažino šalių už butą, esantį adresu ( - ), sumokėtą 88 000 Lt sumą bendrąja daline šalių nuosavybe ir nustatė, jog abiem šalims priklauso po 1/2 dalį nurodyto bendrosios dalinės nuosavybės objekto; priteisė ieškovui iš atsakovės 1/2 dalį už aukščiau nurodytą butą sumokėtos sumos (lėšų), tai yra 44 000 Lt sumą; pripažino dulkių siurblį, kurio vertė – 190 Lt, skalbyklę ir šaldytuvą, kurių bendra vertė – 2 700 Lt, svetainės baldų komplektą, kurio vertė – 4 200 Lt, miegamojo lovą ir spinteles, kurių bendra vertė – 1 994 Lt, bendrąja daline šalių nuosavybe ir nustatė, jog abiem šalims priklauso po 1/2 dalį nurodytų bendrosios dalinės nuosavybės objektų; atidalijo ieškovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią 1/2 dalį dulkių siurblio, kurio vertė – 190 Lt, skalbyklės ir šaldytuvo, kurių bendra vertė – 2 700 Lt, svetainės baldų komplekto, kurio vertė – 4 200 Lt, miegamojo lovos ir spintelių, kurių bendra vertė – 1 994 Lt, perdavė šiuos daiktus asmeninėn atsakovės nuosavybėn ir priteisė ieškovui iš atsakovės 4 542 Lt kompensaciją; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė ieškovui iš atsakovės 4 578 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, priteisė atsakovei iš ieškovo 310 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

7Pirmosios instancijos teismas šioje byloje priimtą procesinį sprendimą inter alia grindė tuo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010).

8Pirmosios instancijos teismas pagal bylos duomenis inter alia nustatė šias faktines aplinkybes: į ginčo butą yra įregistruota asmeninė atsakovės nuosavybės teisė; ieškovas pasirašė ir sudarė 2008 m. rugpjūčio 9 d. preliminariąją ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį; ieškovas 2008 m. rugpjūčio 22 d. išdavė atsakovei įgaliojimą atstovauti ieškovo interesams; ieškovas 2008 m. rugpjūčio 28 d. perleido atsakovei savo teises, išplaukančias iš preliminariosios ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties, į ginčo buto įsigijimą ir 10 000 Lt avansą; AB DNB bankas pagal 2008 m. rugsėjo 23 d. kreditavimo sutartį suteikė atsakovei 63 716,40 EUR kreditą, atsakovė moka bankui kredito grąžinimo įmokas; atsakovė pagal 2008 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį už 308 000 Lt įsigijo (nusipirko) ginčo butą; ginčo buto pardavėjai 2008 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutarties 2.1.1 punktu patvirtino, jog pastarasis, iki pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį, gavo iš atsakovės 60 000 Lt; atsakovė 2008 m. liepos 22 d. į asmeninę banko sąskaitą, esančią „SWEDBANK“, AB, įnešė 10 000 Lt sumą, atsakovė 2008 m. rugpjūčio 12 d. į tą pačią banko sąskaitą įnešė 4 000 Lt sumą; atsakovė 2008 m. spalio 6 d. į asmeninę banko sąskaitą, esančią AB SEB banke, įnešė 10 000 Lt sumą; ieškovas laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d. į atsakovės banko sąskaitą, esančią „SWEDBANK“, AB, pervedė 13 796 EUR (47 596 Lt) sumą (laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 26 d. iki 2008 m. rugpjūčio 29 d. pervedė 15 200 Lt sumą); V. A. ir L. L., veikdami ieškovo vardu ir interesais, į atsakovės banko sąskaitą pervedinėjo pinigų sumas; atsakovė 2008 m. spalio 10 d. visiškai atsiskaitė su ginčo buto pardavėju.

9Pirmosios instancijos teismas šios bylos faktinių aplinkybių kontekste, pirma, pažymėjo, jog atsakovė laikotarpiu nuo 2008 metų iki 2010 metų spalio mėnesio į asmeninę banko sąskaitą kiekvieną mėnesį įnešdavo nemažas pinigų sumas, o nuo 2010 metų spalio mėnesio, kai nutrūko šalių santykiai, atsakovė į asmeninę banko sąskaitą nebeįnešdavo grynųjų pinigų; antra, atmetė atsakovės teiginius, jog atsakovės tėvas, 2008 m. spalio 6 d. pervesdamas į atsakovės banko sąskaitą, esančią AB SEB banke, 10 000 Lt sumą, ir atsakovės tėvai, 2008 m. spalio 22 d. duodami atsakovei 7 000 Lt sumą, prisidėjo prie ginčo buto įsigijimo, nes, pirma, aukščiau nurodyta suma (10 000 Lt) buvo ne pervesta, o įnešta į atsakovės banko sąskaitą, antra, 7 000 Lt suma negalėjo būti skiriama ginčo buto įsigijimui, nes atsakovė 2008 m. spalio 10 d. galutinai atsiskaitė su ginčo buto pardavėju, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, akivaizdu, kad atsakovės tėvai aukščiau nurodyta apimtimi (17 000 Lt) neprisidėjo prie ginčo buto įsigijimo, o pastarojo įsigijimui buvo panaudotos ieškovo piniginės lėšos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, bylos duomenų – sąskaitų išrašų, duomenų apie atsakovės ir pastarosios tėvų gautas pajamas bei turėtas išlaidas – analizė patvirtina, jog ginčo turtas negalėjo būti įgytas vien už atsakovės ir pastarosios tėvų lėšas.

10Pirmosios instancijos teismas, remdamasis rašytiniais bylos duomenimis, liudytojų parodymais ir šalių paaiškinimais, konstatavo, jog byloje yra nustatyti šalių bendro gyvenimo, ūkio vedimo bei bendro turto kūrimo faktai, ir padarė išvadą, jog, nepaisant to fakto, kad ginčo turto pirkimo-pardavimo sandoris yra įformintas atsakovės vardu, šis turtas buvo įgytas abiejų šalių reikmėms tenkinti. Teismas, apibendrindamas nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas, konstatavo, jog šalys buvo sudariusios jungtinės veiklos susitarimą dėl ginčo buto įsigijimo savo asmeniniams buitiniams poreikiams tenkinti. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šalių tarpusavio susirašinėjimas elektroninėje erdvėje įrodo, jog ieškovas dalyvavo perkant ginčo butą, mokant ginčo buto kainos dalį, grąžinant atsakovės motinai pastarajai banko suteiktą 30 000 Lt kreditą, perkant baldus bei buitinę techniką.

11Pirmosios instancijos teismo vertinimu, vien tas faktas, jog šalys buvo sudariusios susitarimą dėl jungtinės veiklos, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovas įgijo nuosavybės teisę į ginčo buto dalį, nes atsakovei pagal 2008 m. rugsėjo 23 d. kreditavimo sutartį buvo suteiktas 63 716,40 EUR (220 000 Lt) kreditas, skirtas ginčo buto įsigijimui, ir pagal šios sutarties 10.1 punktą už kredito lėšas įsigytas butas turėjo tapti asmenine atsakovės nuosavybe. Pirmosios instancijos teismo teigimu, šalys jungtinės veiklos susitarimo pagrindu bendru darbu ir lėšomis įgijo 88 000 Lt sumą, kuri buvo panaudota ginčo buto įsigijimui, todėl nurodyta pinigų suma pripažintina bendrąja daline šalių nuosavybe.

12Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog šalys bendrojo naudojimo tikslui pirko ginčo baldus ir buitinę techniką, pripažino, kad šios bylos atveju nėra pagrindo spręsti, jog ieškovas patyrė nuostolius. Teismas, motyvuodamas tuo, jog liktų neišspręstas ginčas dėl šalių bendrai įsigytų baldų ir buitinės technikos, kas sudarytų pagrindą tolimesniam šalių bylinėjimuisi ir kartu pažeistų proceso koncentracijos principą, pripažino, kad jog aukščiau nurodytas turtas yra bendroji dalinė šalių nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog byloje neįmanoma tiksliai nustatyti, kiek ieškovas ir atsakovė investavo į ginčo butą, baldus bei buitinę techniką, konstatavo, jog bendras šalių siekis ir tikslai sudaro pagrindą išvadai, kad bendras šalių turtas, tai yra lėšos, skirtos ginčo butui įsigyti, baldai bei buitinė technika, pastarosioms priklauso lygiomis dalimis. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir išvadas, į tą aplinkybę, jog byloje ginčo dėl ieškovo nurodytų daiktų kainų nekilo, atidalijo šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą, atsakovės nuosavybėn perduodamas dulkių siurblį, skalbyklę, šaldytuvą, svetainės baldų komplektą, miegamojo lovą ir spinteles, o ieškovui priteisdamas 4 542 Lt kompensaciją.

13Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ieškovas neįrodė reikalavimo dėl 1 849 Lt nuostolių, ieškovo teigimu, patirtų dėl pastarajam pagal kaupiamojo indėlio sutartį negrąžintų lėšų ir palūkanų, priteisimo pagrįstumo, atmetė šį ieškovo reikalavimą.

14Atsakovė, nesutikdama su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkinta ieškovo šioje byloje pareikšto ieškinio dalis, ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo šioje byloje pareikštą ieškinį.

15Atsakovės šioje byloje pareikštas apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

  1. pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 265 straipsnio 2 dalį, tiksliau – peržengė byloje pareikštus reikalavimus. Ieškovas šioje byloje pareikštu ieškiniu prašė priteisti jam nuosavybės teise 1/2 dalį buto ir 10 934 Lt nuostolių atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas ieškovo reikalavimais apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų, pripažino, jog 88 000 Lt suma bei kilnojamieji daiktai yra bendroji dalinė šalių nuosavybė ir, nesant byloje pareikšto reikalavimo, atidalijo šalims aukščiau nurodytą turtą;
  2. pirmosios instancijos teismas pažeidė Civilinio proceso kodekso 270 straipsnio nuostatas. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti teisiniai argumentai yra nepakankami, jog sprendimas būtų laikomas motyvuotu ir kartu teisėtu bei pagrįstu. Pirmosios instancijos teismas formaliai išnagrinėjo šią bylą, neatliko išsamaus bylos aplinkybių tyrimo ir vertinimo. Atsakovės teigimu, šios bylos duomenys vienareikšmiškai patvirtina, jog, atsiskaitant už ginčo butą, buvo panaudotos atsakovei suteikto 220 000 Lt kredito suma ir atsakovės asmeninės bei pastarosios šeimos lėšos, vertine išraiška sudarančios 88 000 Lt. Anot atsakovės, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino bylai reikšmingų faktų, jog ieškovas iki 2008 m. spalio 10 d. į atsakovės banko sąskaitą pervedė 15 200 Lt sumą, o atsakovė iki 2008 m. spalio 10 d. ieškovo reikmėms išleido 16 914,11 Lt sumą. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino ir tų bylai reikšmingų faktų, jog atsakovė nuo 2008 m. spalio 10 d. ieškovo reikmėms išleido 10 345,79 Lt ir grąžino ieškovui indėlio sumą, vertine išraiška sudarančią 22 380 Lt. Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, neatliko išsamaus tyrimo dėl atsakovės motinai suteikto 30 000 Lt kredito grąžinimo bankui aplinkybių bei atsakovės tėvų gautinų pajamų, kas lėmė, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo butas negalėjo būti įgytas vien už apeliantės ir pastarosios tėvų lėšas. Anot atsakovės, priešingai nei šios bylos atveju nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas neprisidėjo prie atsakovės motinai suteikto kredito grąžinimo. Pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju ignoravo ir tą faktą, jog 10 000 Lt suma, kurią ieškovas sumokėjo pagal preliminariąją ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį, yra atsakovės asmeninė nuosavybė, nes ieškovas, ką patvirtina pastarojo 2008 m. rugpjūčio 28 d. pareiškimas, padovanojo atsakovei nurodytą sumą. Ieškovas neginčijo dovanojimo sandorio, todėl pastarojo argumentas, jog jis 2008 m. rugpjūčio 28 d. pareiškimu nesiekė padovanoti atsakovei nurodytą pinigų sumą, atmestinas kaip nepagrįstas;
  3. pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles. Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje neįmanoma tiksliai nustatyti, kiek ieškovas ir atsakovė investavo į ginčo butą, baldus bei buitinę techniką. Atsakovės teigimu, pastarosios į bylą pateikti duomenys vienareikšmiškai patvirtina, jog ginčo kilnojamieji daiktai buvo įgyti atsakovės vardu ir atsakovės bei pastarosios tėvų lėšomis. Pasak atsakovės, ieškovas į atsakovės banko sąskaitą pervedė 58 831,33 Lt sumą, o atsakovė ieškovo asmeniniams poreikiams tenkinti ir skoloms grąžinti išleido 49 639,90 Lt, vadinasi, tik 9 191,43 Lt suma buvo panaudota bendriems šalių poreikiams tenkinti;
  4. pirmosios instancijos teismas, atidalydamas bendrosios dalinės šalių nuosavybės objektus ir priteisdamas ieškovui iš atsakovės 48 542 Lt kompensaciją, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuoto teisės aiškinimo, jog, teismas, nagrinėdamas kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, privalo ištirti, ar bendraturčiai realiai gali išmokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011). Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju netyrė ir nevertino atsakovės turtinės padėties ir pastarosios finansinių galimybių sumokėti ieškovui 48 542 Lt kompensaciją. Atsakovės teigimu, pastaroji nėra finansiškai pajėgi sumokėti aukščiau nurodytą kompensaciją.

16Ieškovas nesutiko su atsakovės šioje byloje pareikštu apeliaciniu skundu, prašė atmesti apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

17Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis atsakovės pusėje, neišreiškė aiškios pozicijos dėl šioje byloje pareikšto apeliacinio skundo pagrįstumo, prašė apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą išspręsti teismo nuožiūra.

18Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

19Kaip žinia, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

20Bylos medžiagos ir teismo baigiamojo akto analizė sudaro pagrindą teigti, jog šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) ir teisinių pagrindų peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis), todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintinas apeliacinio skundo ribose.

21Dėl apeliantės pateiktų papildomų faktinių duomenų priėmimo

22Bylos duomenys (t. 4, b. l. 51-117) patvirtina, jog apeliantė prie pareikšto apeliacinio skundo pridėjo faktinius duomenis, kurių pastaroji nebuvo pateikusi pirmosios instancijos teismui. Apeliantės teigimu, prie apeliacinio skundo pridedamų faktinių duomenų pateikimo būtinybė iškilo po to, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šią bylą ir priėmė skundžiamą sprendimą.

23Civilinio proceso kodekso 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

24Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliantės prie pastarosios skundo pridėtais faktiniais duomenimis, konstatuoja esant pagrindą atsisakyti priimti nurodytus faktinius duomenis, nes, pirma, šie faktiniai duomenys galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, antra, šios bylos atveju nėra pagrindo teigti, jog šių faktinių duomenų pateikimo būtinybė iškilo po to, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šią bylą ir priėmė skundžiamą sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė neįrodė to fakto, jog pastarosios prie apeliacinio skundo pridėtų faktinių duomenų pateikimo būtinybė iškilo po to, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šią bylą ir priėmė skundžiamą sprendimą, o vien tas faktas, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apeliantei iš dalies nepalankų procesinį sprendimą, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog apeliantės prie pastarosios skundo pridėtų faktinių duomenų pateikimo būtinybė Civilinio proceso kodekso 314 straipsnio prasme iškilo vėliau.

25Dėl ginčo buto ir ginčo kilnojamųjų daiktų

26Šalių procesinių dokumentų, adresuotų pirmosios instancijos teismui, ir pirmosios instancijos teismo sprendimo analizė leidžia daryti išvadą, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu šalių ginčas inter alia kilo dėl to, gyveno šalys kartu, vedė bendrą ūkį ir kūrė bendrą turtą ar ne. Pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, konstatavo šios bylos atveju esant nustatytus bendro šalių gyvenimo, bendro ūkio vedimo ir bendro turto, inter alia ginčo buto ir ginčo kilnojamųjų daiktų, kūrimo faktus. Apeliantės šioje byloje pareikšto skundo analizė leidžia daryti išvadą, jog apeliantė nekvestionuoja aukščiau nurodytų, pirmosios instancijos teismo nustatytų faktų (išskyrus bendro turto – ginčo buto ir ginčo kilnojamųjų daiktų – kūrimo faktą), todėl, esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina šios apeliacinės bylos atveju esant pagrindą patikrinti, pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šalys, gyvendamos drauge ir vesdamos bendrą ūkį, sukūrė bendrą turtą – ginčo butą ir ginčo kilnojamuosius daiktus – ar nepagrįstai.

27Bylos duomenimis – Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2010 m. lapkričio 3 d. išrašu (t. 1, b. l. 55-56) – nustatyta, jog į ginčo butą, unikalus numeris ( - ), yra įregistruota apeliantės nuosavybės teisė; nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas – 2008 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 6966-7 ir 2008 m. rugsėjo 25 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. 6967-7.

28Apeliantė, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, šios bylos atveju laikosi pozicijos, jog pastaroji asmeninės nuosavybės teise įgijo ginčo butą. Apeliantės teigimu, ginčo buto įsigijimui buvo panaudotas 220 000 Lt kreditas, asmeninės apeliantės lėšos, 10 000 Lt avansas, sumokėtas pagal preliminariąją ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį, kurį apeliantei padovanojo ieškovas, be to, prie ginčo buto įsigijimo prisidėjo apeliantės tėvai.

29Pažymėtina, jog tas faktas, kad į ginčo butą yra įregistruota asmeninė apeliantės nuosavybės teisė, per se nesudaro pagrindo teigti, jog apeliantė asmeninės nuosavybės teise įgijo ginčo butą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, jog atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir yra jų naudojamas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006, 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011).

30Bylos duomenimis – 2008 m. rugsėjo 25 d. buto pirkimo-pardavimo sutartimi (notarinio registro numeris 6966-7) (t. 2, b. l. 97-104) – nustatyta, jog ginčo buto kaina – 308 000 Lt. Ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartimi inter alia nustatyta, jog, pirma, apeliantė, iki pasirašant ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį, sumokėjo ginčo buto pardavėjams (pardavėjui) 60 000 Lt sumą, antra, apeliantė, be kita ko, įsipareigojo ginčo pardavėjams iki 2008 m. spalio 25 d. sumokėti 248 000 Lt sumą. Bylos duomenys (t. 1, b. l. 99-108, t. 2, b. l. 6-15) patvirtina, jog apeliantė ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis apeliantės pusėje, 2008 m. rugsėjo 23 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-2500-2008-383, pagal kurią trečiasis asmuo, be kita ko, įsipareigojo suteikti apeliantei 63 716,40 EUR (220 000 Lt) kreditą, skirtą ginčo butui įsigyti, o apeliantė įsipareigojo trečiajam asmeniui iki 2048 m. rugpjūčio 26 d. grąžinti kreditą. Apeliantės banko sąskaitos, esančios AB DNB banke, išrašu (t. 1, b. l. 149-157, t. 2, b. l. 51-54) nustatyta, jog AB DNB bankas 2008 m. spalio 10 d. į apeliantės banko sąskaitą pervedė aukščiau nurodytą kreditą, o apeliantė tą pačią dieną į ginčo buto pardavėjų kreditoriaus banko sąskaitą pervedė 60 180,36 EUR (208 308,30 Lt) sumą. Apeliantės banko sąskaitos, esančios AB DNB banke, išrašu (t. 2, b. l. 24-32) nustatyta, jog apeliantė 2008 m. spalio 10 d. į ginčo buto pardavėjo banko sąskaitą pervedė 39 691,70 Lt sumą. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog 2008 m. spalio 10 d. buvo galutinai sumokėta ginčo buto kaina, nustatyta aukščiau nurodytoje pirkimo-pardavimo sutartyje.

31Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog ginčo buto įsigijimui buvo panaudotas 220 000 Lt kreditas, kurį AB DNB bankas suteikė apeliantei, ir kitos lėšos, kurių bendra suma – 88 000 Lt.

32Pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, šios bylos atveju konstatavo, jog aukščiau nurodytos lėšos (88 000 Lt), kurios buvo panaudotos ginčo buto įsigijimui, yra bendroji dalinė šalių nuosavybė. Apeliantė kvestionuoja šią pirmosios instancijos teismo išvadą, teigdama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šios bylos duomenis, tuo pažeisdamas procesinės teisės normas, nustatančias įrodymų įvertinimo taisykles, ir šis pažeidimas lėmė, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad aukščiau nurodytos lėšos (88 000 Lt) yra bendros šalių lėšos.

33Civilinio proceso kodekso 185 straipsnio, reglamentuojančio įrodymų įvertinimo taisykles, 1 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas proceso įstatyme įtvirtintas įrodymų (į)vertinimo taisykles, yra konstatavęs, jog įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu; civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010).

34Viena vertus, bylos medžiagos analizė sudaro pagrindą teigti, jog byloje nėra duomenų, expressis verbis patvirtinančių tą faktą, kad ginčo buto įsigijimui inter alia buvo panaudotos ieškovo lėšos, kitaip tariant, bendros šalių lėšos, kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos atveju labiau tikėtina tą faktą, kad ieškovas lėšomis prisidėjo prie ginčo buto įsigijimo, kitaip tariant, jog ginčo butas buvo įgytas bendromis šalių lėšomis, buvus, nei šio fakto nebuvus.

35Bylos duomenys (t. 1, b. l. 14) patvirtina, jog ieškovas ir V. V., veikdamas ginčo buto pardavėjų vardu ir interesais, 2008 m. rugpjūčio 9 d. sudarė preliminariąją ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ginčo buto pardavėjai įsipareigojo parduoti, o ieškovas nupirkti ginčo butą; ieškovas (ieškovo teigimu, trečiasis asmuo, kuriam ieškovas buvo paskolinęs tam tikrą pinigų sumą) iki preliminariosios ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo momento pervedė į ginčo buto pardavėjo banko sąskaitą 10 000 Lt avansą. Apeliantės banko sąskaitos, esančios „SWEDBANK“, AB, išrašu (t. 1, b. l. 180-182) nustatyta, jog apeliantė 2008 m. rugsėjo 18 d. į ginčo buto pardavėjo banko sąskaitą pervedė 50 000 Lt sumą. Byloje jau buvo nustatyta, jog apeliantė 2008 m. spalio 10 d. į ginčo buto pardavėjo banko sąskaitą inter alia pervedė 28 000 Lt sumą (viena vertus, apeliantė 2008 m. spalio 10 d. į ginčo buto pardavėjo banko sąskaitą pervedė 39 691,70 Lt sumą, kita vertus, šios sumos dalį – 11 691,70 Lt – sudarė AB DNB banko apeliantei suteikto kredito dalis).

36Ieškovo banko sąskaitos, esančios AB DNB banke, išrašu (t. 1, b. l. 58-59) ir apeliantės banko sąskaitos, esančios AB SEB banke, išrašu (t. 2, b. l. 72-74) nustatyta, jog ieškovas laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 26 d. iki 2008 m. rugpjūčio 29 d. į apeliantės banko kortelę pervedė 15 200 Lt sumą, tiksliau – 2008 m. rugpjūčio 26 d. pervedė 2 000 Lt sumą, 2008 m. rugpjūčio 27 d. – 2 000 Lt sumą, 2008 m. rugpjūčio 28 d. – 7 200 Lt sumą (2 000 Lt, 4 000 Lt ir 1 200 Lt), 2008 m. rugpjūčio 29 d. – 4 000 Lt sumą. Apeliantės banko sąskaitos, esančios „SWEDBANK“, AB, išrašu (t. 1, b. l. 180-182) nustatyta, jog V. A., ką patvirtina rašytiniai bylos duomenys (t. 3, b. l. 42, 46) ir liudytojos L. L. parodymai, veikdamas ieškovo interesais, 2008 m. rugsėjo 9 d. į apeliantės banko sąskaitą pervedė 1 400 EUR (4 822,30 Lt) sumą. Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog ieškovas, veikdamas savo vardu ir per trečiąjį asmenį, laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 26 d. iki 2008 m. rugsėjo 9 d. į apeliantės banko kortelę ir banko sąskaitą pervedė 20 022,30 Lt sumą.

37Apeliantės banko sąskaitos, esančios „SWEDBANK“, AB, išrašas (t. 1, b. l. 180-182) inter alia patvirtina, jog apeliantė 2008 m. rugsėjo 18 d. (iki 50 000 Lt sumos ginčo buto pardavėjui pervedimo momento) V. A., kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, veikusio ieškovo interesais, apeliantei 2008 m. rugsėjo 9 d. pervestą 1 400 EUR sumą konvertavo į 4 822,30 Lt; apeliantė 2008 m. spalio 5 d., tai yra iki galutinio atsiskaitymo su ginčo buto pardavėjais momento, į savo banko sąskaitą, esančią AB SEB banke, pervedė 3 000 Lt sumą; apeliantė 2008 m. spalio 9 d., tai yra iki galutinio atsiskaitymo su ginčo buto pardavėjais momento, į savo banko sąskaitą, esančią AB DNB banke, iš kurios pastaroji, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, 2008 m. spalio 10 d. į ginčo buto pardavėjo banko sąskaitą pervedė 39 691,70 Lt sumą, pervedė 2 000 Lt sumą.

38Apeliantės banko sąskaitos, esančios AB SEB banke, išrašu (t. 2, b. l. 72-74) jau buvo nustatyta, jog ieškovas laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 26 d. iki 2008 m. rugpjūčio 29 d. į apeliantės banko kortelę pervedė 15 200 Lt sumą. Šio banko sąskaitos išrašo ir apeliantės banko sąskaitos, esančios AB DNB banke, iš kurios apeliantė, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, 2008 m. spalio 10 d. į ginčo buto pardavėjo banko sąskaitą pervedė 39 691,70 Lt sumą, išrašo (t. 2, b. l. 24-32) analizė leidžia daryti išvadą, jog apeliantė 2008 m. spalio 10 d., iki apeliantei į ginčo buto pardavėjo banko sąskaitą pervedant aukščiau nurodytą sumą, iš pastarosios valdomos ir naudojamos AB SEB banko kortelės, į kurią ieškovas laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 26 d. iki 2008 m. rugpjūčio 29 d. pervedė 15 200 Lt sumą, į asmeninę banko sąskaitą, esančią AB DNB banke, pervedė 26 000 Lt sumą, kuri buvo realizuota, kai apeliantė į ginčo buto pardavėjo banko sąskaitą pervedė 39 691,70 Lt sumą.

39Bylos duomenimis (t. 1, b. l. 116-121) nustatyta, jog „SWEDBANK“, AB ir apeliantės motina 2008 m. rugpjūčio 30 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 08-099075-GV, pagal kurią „SWEDBANK“, AB įsipareigojo suteikti apeliantės motinai 30 000 Lt vartojimo kreditą, o apeliantės motina inter alia įsipareigojo nurodytai kredito įstaigai iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. grąžinti vartojimo kreditą. Apeliantės motinos banko sąskaitos, esančios „SWEDBANK“, AB, išrašu (t. 1, b. l. 122-131) nustatyta, jog „SWEDBANK“, AB 2008 m. rugpjūčio 30 d. į apeliantės motinos banko sąskaitą pervedė aukščiau nurodytą vartojimo kreditą, o apeliantės motina, ką patvirtina aukščiau nurodytas banko sąskaitos išrašas ir apeliantės banko sąskaitos, esančios „SWEDBANK“, AB, išrašas (t. 1, b. l. 180-182), tą pačią dieną į aukščiau nurodytą apeliantės banko sąskaitą pervedė 30 000 Lt sumą.

40Ieškovo į šią bylą pateiktais duomenimis (t. 1, b. l. 16-17, 19-36) ir apeliantės banko sąskaitos, esančios „SWEDBANK“, AB, išrašu (t. 1, b. l. 180-182) nustatyta, jog ieškovas laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 5 d. iki 2010 m. spalio 1 d. į apeliantės banko sąskaitą, esančią „SWEDBANK“, AB, pervedė 11 796 EUR (40 631,33 Lt) sumą ir 3 000 Lt sumą, tiksliau – ieškovas 2009 m. birželio 5 d. į nurodytą apeliantės banko sąskaitą pervedė 1 800 EUR sumą (apeliantė 2009 m. liepos 2 d. nurodytą EUR sumą konvertavo į 6 200,10 Lt), 2009 m. liepos 10 d. – 700 EUR sumą (apeliantė tą pačią dieną nurodytą EUR sumą konvertavo į 2 411,15 Lt), 2009 m. spalio 1 d. – 500 EUR sumą (apeliantė tą pačią dieną nurodytą EUR sumą konvertavo į 1 722,25 Lt), 2009 m. lapkričio 10 d. – 400 EUR sumą, 2009 m. lapkričio 12 d. – 1 600 EUR sumą (apeliantė 2009 m. lapkričio 12 d. 2 000 EUR sumą konvertavo į 6 889 Lt), 2009 m. gruodžio 22 d. – 1 470 EUR sumą (apeliantė tą pačią dieną nurodytą EUR sumą konvertavo į 5 063,42 Lt), 2009 m. gruodžio 30 d. – 3 000 Lt sumą, 2010 m. sausio 29 d. – 406 EUR sumą (apeliantė 2010 m. sausio 30 d. nurodytą EUR sumą konvertavo į 1 398,47 Lt), 2010 m. kovo 1 d. – 1 000 EUR sumą (apeliantė tą pačią dieną nurodytą EUR sumą konvertavo į 3 444,50 Lt), 2010 m. kovo 31 d. – 1 400 EUR sumą (apeliantė tą pačią dieną nurodytą EUR sumą konvertavo į 4 822,30 Lt), 2010 m. rugpjūčio 9 d. – 1 305 EUR sumą (apeliantė tą pačią dieną 1 300 EUR sumą konvertavo į 4 477,85 Lt), 2010 m. spalio 1 d. – 1 215 EUR sumą (apeliantė tą pačią dieną 1 220 EUR sumą konvertavo į 4 202,29 Lt). Be to, ką patvirtina rašytiniai bylos duomenys (t. 1, b. l. 57, 180-182, t. 3, b. l. 41) ir liudytojos L. L. parodymai, pastaroji, veikdama ieškovo interesais, 2008 m. spalio 16 d. į apeliantės banko sąskaitą, esančią „SWEDBANK“, AB, pervedė 600 EUR sumą, kurią apeliantė 2008 m. lapkričio 17 d. konvertavo į 2 066,70 Lt. Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog ieškovas, veikdamas savo vardu ir per trečiąjį asmenį, laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2010 m. spalio 1 d. į apeliantės banko sąskaitą, esančią „SWEDBANK“, AB, pervedė 45 698,03 Lt sumą.

41Byloje jau buvo nustatyta, jog apeliantės motina 2008 m. rugpjūčio 30 d. į apeliantės banko sąskaitą, esančią „SWEDBANK“, AB, pervedė 30 000 Lt sumą, kurią apeliantės motina gavo pagal 2008 m. rugpjūčio 30 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 08-099075-GV. Apeliantės banko sąskaitų, esančių „SWEDBANK“, AB ir AB SEB banke, išrašais (t. 1, b. l. 180-182, t. 2, b. l. 72-74) bei apeliantės motinos banko sąskaitos, esančios „SWEDBANK“, AB, išrašu (t. 1, b. l. 122-131) nustatyta, jog apeliantė laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 7 d. iki 2009 m. lapkričio 14 d. į savo motinos banko sąskaitą pervedė 17 690 Lt sumą, tiksliau – apeliantė 2008 m. rugsėjo 7 d. į savo motinos banko sąskaitą pervedė 700 Lt sumą, 2008 m. lapkričio 26 d. – 640 Lt sumą, 2009 m. rugpjūčio 28 d. – 12 000 Lt sumą, 2009 m. lapkričio 14 d. – 4 350 Lt sumą (apeliantė 17 050 Lt sumą pervedė iš pastarosios banko sąskaitos, esančios „SWEDBANK“, AB), kai ieškovas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, veikdamas savo vardu ir per trečiąjį asmenį, nurodytu laikotarpiu į apeliantės banko sąskaitą, esančią „SWEDBANK“, AB, buvo pervedęs 5 000 EUR (17 222,50 Lt) sumą.

42Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, ieškovas, veikdamas savo vardu ir per trečiuosius asmenis, laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 26 d. iki 2008 m. rugsėjo 9 d. į apeliantės valdomą ir naudojamą AB SEB banko kortelę ir banko sąskaitą, esančią „SWEDBANK“, AB, pervedė 20 022,30 Lt sumą, o laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2010 m. spalio 1 d. į apeliantės banko sąskaitą, esančią „SWEDBANK“, AB, pervedė 45 698,03 Lt sumą, vadinasi, ieškovas laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 26 d. iki 2010 m. spalio 1 d. į apeliantės banko kortelę ir pastarosios bankų sąskaitas pervedė 65 720,33 Lt sumą.

43Apeliantė šios bylos atveju laikosi pozicijos, jog pastaroji iš esmės visas ieškovo apeliantei pervestas lėšas panaudojo ieškovo asmeninių poreikių tenkinimui bei kaupiamojo indėlio sutarties sudarymui.

44Viena vertus, apeliantės į šią bylą pateikti duomenys (t. 1, b. l. 95-96, 137-148, t. 2, b. l. 69-71) expressis verbis patvirtina, jog apeliantė inter alia įvykdė atitinkamus ieškovo įsipareigojimus tretiesiems asmenims ir kitais būdais veikė ieškovo interesais, be kita ko, 2008 m. spalio 7 d., 2010 m. kovo 31 d., 2010 m. liepos 9 d. ir 2010 m. rugsėjo 16 d. sumokėjo už ieškovo lėktuvo bilietus, kurių bendra kaina – 1 867 Lt (ieškovas šios bylos atveju pripažino aplinkybę, jog apeliantė 2008 m. spalio 7 d. nupirko ieškovui lėktuvo bilietą (t. 1, b. l. 93) (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 5 punktas), o, veikdama šiais ieškovo interesais, išleido 11 008,08 Lt sumą (šiame kontekste būtina pažymėti, jog apeliantė, veikdama ieškovo interesais, laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 26 d. iki 2010 m. spalio 1 d., kuriuo, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, ieškovas į apeliantės banko kortelę ir pastarosios bankų sąskaitas pervedė 65 720,33 Lt sumą, išleido 5 422,56 Lt sumą). Kita vertus, kiti bylos duomenys, kuriais apeliantė grindžia tuos faktus, jog pastaroji, be aukščiau nurodytų, pirko ieškovui ir kitus lėktuvo bilietus, tiksliau – apeliantės motinos banko sąskaitos, esančios „SWEDBANK“, AB, išrašai (t. 1, b. l. 86-87), V. B. banko sąskaitos, esančios DANSKE BANK A/S Lietuvos filiale, išrašas (t. 1, b. l. 88-92), 2009 m. sausio 4 d. mokėjimo nurodymas Nr. 10 ir apeliantės banko sąskaitos, esančios „SWEDBANK“, AB, išrašas (t. 1, b. l. 180-182), apeliantės bankų sąskaitų, esančių AB SEB banke ir AB DNB banke, išrašai (t. 1, b. l. 95-96, t. 2, b. l. 69-71, 72-92), nepatvirtina tų faktų, jog apeliantė ne tik 2008 m. spalio 7 d., 2010 m. kovo 31 d., 2010 m. liepos 9 d. ir 2010 m. rugsėjo 16 d., bet ir kitais atvejais būtent ieškovui pirko lėktuvo bilietus, nes ieškovas šios bylos atveju neigė išdėstytus faktus, kitaip tariant, dėl šių faktų (ne)egzistavimo kilo šalių ginčas, apeliantė šiuo konkrečiu atveju neneigė to fakto, jog pastaroji kelis kartus lėktuvu skrido į Airiją, be to, šį faktą patvirtina ir liudytojos V. B. parodymai, o iš aukščiau nurodytų duomenų, kuriais remiasi apeliantė, nėra galimybės tiksliai identifikuoti, už kokiam asmeniui skirtus lėktuvo bilietus buvo sumokėtos atitinkamos bankų sąskaitų išrašuose nurodytos sumos. Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, išvadas ir argumentus, konstatuotina šios bylos atveju esant įrodytą tą faktą, jog apeliantė, veikdama ieškovo interesais, išleido 11 008,08 Lt sumą (laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 26 d. iki 2010 m. spalio 1 d., kuriuo, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, ieškovas į apeliantės banko kortelę ir pastarosios bankų sąskaitas pervedė 65 720,33 Lt sumą, išleido 5 422,56 Lt sumą), tačiau šiuo konkrečiu atveju yra akivaizdu, jog nurodytas faktas per se nesudaro pagrindo teigti, jog apeliantė, veikdama ieškovo interesais, išleido esminę ieškovo apeliantei pervestos sumos dalį.

45Viena vertus, bylos duomenys (t. 2, b. l. 121-123) patvirtina, jog apeliantė ir AB (dabartinis teisinis statusas – bankrutuojanti) Ūkio bankas 2010 m. sausio 13 d. sudarė kaupiamojo indėlio sutartį, pagal kurią indėlio suma – 6 080 Lt, ir apeliantė laikotarpiu nuo šios sutarties sudarymo momento iki 2010 m. spalio 4 d. padidino indėlio sumą nuo 6 080 Lt iki 22 380 Lt, kita vertus, šio fakto ir aukščiau nurodyto fakto, jog apeliantė, veikdama ieškovo interesais, išleido 11 008,08 Lt sumą (laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 26 d. iki 2010 m. spalio 1 d. – 5 422,56 Lt sumą), koegzistavimas nesudaro pagrindo teigti, jog apeliantė, veikdama ieškovo interesais ir sudarydama kaupiamojo indėlio sutartį, iš esmės išleido visas ieškovo apeliantei pervestas lėšas.

46Aukščiau nurodytų bylos aplinkybių kontekste būtina pažymėti, jog net ir tuo atveju, jeigu būtų pasitvirtinę (pasitvirtintų) tie faktai, jog apeliantė ne tik 2008 m. spalio 7 d., 2010 m. kovo 31 d., 2010 m. liepos 9 d. ir 2010 m. rugsėjo 16 d., bet ir kitais pastarosios nurodytais atvejais pirko ieškovui lėktuvo bilietus, vis vien nebūtų pagrindo išvadai, jog apeliantė, veikdama ieškovo interesais, iš esmės išleido visas ieškovo apeliantei pervestas lėšas.

47Byloje jau buvo nustatyta, jog trečiasis asmuo, veikdamas ieškovo interesais, iki preliminariosios ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo momento (2008 m. rugpjūčio 9 d.) pervedė į ginčo buto pardavėjo banko sąskaitą 10 000 Lt avansą, kuris buvo įskaičiuotas į ginčo buto kainą.

48Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau nurodyto avanso sumokėjimo faktas patvirtina ieškovo ketinimą ir valią sukurti bendrą šalių turtą – ginčo butą. Nepaisant to, jog ieškovas 2008 m. rugpjūčio 28 d. pareiškimu (t. 1, b. l. 98), kuris patvirtina, kad bylos ginčo šalys, siekdamos šalies pakeitimo (iki)sutartiniuose santykiuose, sudarė teisių perleidimo sutartį (Civilinio kodekso 6.110 straipsnis), perleido apeliantei teises ir pareigas, kylančias iš preliminariosios ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties, 10 000 Lt avansas, kuris pradinėje ginčo buto įsigijimo stadijoje buvo sumokėtas ieškovo interesais, kvalifikuotinas kaip ieškovo įnašas į bendro turto – ginčo buto – kūrimą.

49Byloje nustačius, jog ieškovas, veikdamas savo vardu ir per trečiuosius asmenis, laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 26 d. iki 2010 m. spalio 1 d. į apeliantės banko kortelę ir pastarosios bankų sąskaitas pervedė 65 720,33 Lt sumą, be to, iki preliminariosios ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo momento sumokėjo 10 000 Lt avansą, kuris buvo įskaičiuotas į ginčo buto kainą, ir atsižvelgiant į kitas aukščiau nurodytas, byloje nustatytas aplinkybes, be kita ko, į aplinkybes, bylojančias apie itin dažną ir sistemingą lėšų cirkuliaciją iš vienos apeliantės banko sąskaitos (banko kortelės) į kitas bankų sąskaitas, taip pat į apeliantės tiek ginčo buto pardavėjui, tiek apeliantės motinai atliktus (tarp)bankinius lėšų pervedimus, konstatuotina esant pagrindą teigti, jog ieškovas prisidėjo lėšomis prie ginčo buto įsigijimo ir / ar apeliantės motinai suteikto vartojimo kredito, kurį pastaroji, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, pervedė apeliantei, grąžinimo, kas tiek vienu atveju, tiek kitu atveju, tiek abiem atvejais sudaro pagrindą spręsti, kad ginčo butas buvo įgytas bendromis šalių lėšomis.

50Kaip jau buvo aukščiau nurodyta, kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, jog atitinkamas turtas gali būti pripažintas bendrąja daline kartu gyvenusių ir bendrą ūkį vedusių asmenų nuosavybe, kai koegzistuoja du faktai – turtas buvo įgytas bendromis asmenų lėšomis ir asmenys bendrai naudoja šį turtą. Byloje jau buvo nustatyta, jog apeliantė šios bylos apeliaciniame procese nebeginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų bendro šalių gyvenimo ir bendro ūkio vedimo faktų, inter alia bendro šalių naudojimosi ginčo butu fakto, todėl, šiuo konkrečiu atveju pripažinus, jog ginčo butas buvo įgytas bendromis šalių lėšomis, konstatuotina, jog ginčo butas Civilinio kodekso 6.971 straipsnio 1 dalies prasme yra bendroji dalinė šalių nuosavybė.

51Apeliantė šioje byloje pareikštu apeliaciniu skundu inter alia kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ginčo kilnojamieji daiktai – dulkių siurblys, skalbyklė, šaldytuvas, svetainės baldų komplektas, miegamojo lova ir spintelės – yra bendroji dalinė šalių nuosavybė. Apeliantė šiame kontekste laikosi pozicijos, jog ginčo kilnojamieji daiktai asmeninės nuosavybės teise priklauso apeliantei, nes buvo įgyti apeliantės vardu ir apeliantės bei pastarosios tėvų lėšomis.

52Viena vertus, bylos duomenys (t. 1, b. l. 132-133, 180) patvirtina, jog apeliantė 2008 m. gruodžio 24 d. iš asmeninės banko sąskaitos, esančios „SWEDBANK“, AB, į kurią ieškovas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, veikdamas savo vardu ir per trečiąjį asmenį, laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2010 m. spalio 1 d. pervedė 45 698,03 Lt sumą, į pardavėjo banko sąskaitą pervedė 1 994 Lt sumą, šiuo lėšų pervedimu sumokėdama miegamojo lovos ir spintelių kainas, kita vertus, šis lėšų pervedimo faktas, ypač atsižvelgiant į tai, jog byloje buvo konstatuoti bendro šalių gyvenimo, bendro ūkio vedimo ir bendro būsto – ginčo buto – kūrimo faktai, per se nesudaro pagrindo teigti, jog ginčo kilnojamiesiems daiktams – miegamojo lovai ir spintelėms – įsigyti buvo panaudotos vien tik apeliantės ar apeliantės ir pastarosios tėvų lėšos.

53Šalių paaiškinimai byloja, jog kitų ginčo kilnojamųjų daiktų – dulkių siurblio, skalbyklės, šaldytuvo, svetainės baldų komplekto – kainos buvo sumokėtos grynaisiais pinigais. Viena vertus, bylos medžiagos analizė sudaro pagrindą teigti, jog byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima vienareikšmiškai spręsti, bendromis šalių lėšomis ar asmeninėmis kažkurios šalies lėšomis buvo įgyti ginčo kilnojamieji daiktai, kita vertus, atsižvelgiant į tai, jog byloje buvo konstatuoti bendro šalių gyvenimo, bendro ūkio vedimo ir bendro būsto – ginčo buto – kūrimo faktai, byloje nustatyta, jog ieškovas, veikdamas savo vardu ir per trečiuosius asmenis, laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 26 d. iki 2010 m. spalio 1 d. į apeliantės banko kortelę ir pastarosios bankų sąskaitas pervedė 65 720,33 Lt sumą, byloje nepasitvirtino apeliantės teiginys, jog pastaroji, veikdama ieškovo interesais ir sudarydama kaupiamojo indėlio sutartį, iš esmės išleido visas ieškovo apeliantei pervestas lėšas, konstatuotina šios bylos atveju labiau tikėtina esant tą faktą, jog ginčo kilnojamieji daiktai buto įgyti bendromis šalių lėšomis, nei tą faktą, kad ginčo kilnojamieji daiktai buto įgyti asmeninėmis apeliantės ar apeliantės ir pastarosios tėvų lėšomis.

54Atsižvelgiant į tas aplinkybes, jog šalys kartu gyveno, vedė bendrą ūkį ir bendrai naudojosi ginčo butu, darytina išvada, kad šalys inter alia bendrai naudojosi ginčo kilnojamaisiais daiktais, todėl, šios bylos atveju pripažinus, jog ginčo kilnojamieji daiktai buvo įgyti bendromis šalių lėšomis, konstatuotina, jog ginčo kilnojamieji daiktai Civilinio kodekso 6.971 straipsnio 1 dalies prasme yra bendroji dalinė šalių nuosavybė.

55Dėl šalių įnašų į bendrą turtą ir šalių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo

56Šioje byloje pareikštu apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimas inter alia yra kvestionuojamas ir ta apimtimi, kuria teismas konstatavo, jog šios bylos atveju neįmanoma tiksliai nustatyti, koks yra šalių indėlis kuriant bendrąją dalinę šalių nuosavybę – ginčo butą ir ginčo kilnojamuosius daiktus. Apeliantės teigimu, bylos duomenys patvirtina, jog ieškovas prie bendrų šalių poreikių tenkinimo prisidėjo 9 191,43 Lt suma.

57Civilinio kodekso 6.970 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta prezumpcija, jog partnerių įnašai yra lygūs. Civilinio kodekso 6.971 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis. Pagal Civilinio kodekso 4.73 straipsnio 3 dalį, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios.

58Byloje jau buvo nustatyta, jog apeliantei pagal 2008 m. rugsėjo 23 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2500-2008-383 buvo suteiktas 63 716,40 EUR (220 000 Lt) kreditas, kuris buvo realizuotas ginčo buto įsigijimui. Bylos duomenys (t. 1, b. l. 149-157) patvirtina, jog apeliantė asmeniškai vykdo aukščiau nurodyta kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, todėl, esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog aukščiau nurodytas kreditas yra asmeninis apeliantės įnašas į bendrą šalių turtą – ginčo butą, o 5/7 ginčo buto dalys (nustatytinos pagal kredito sumos ir ginčo buto kainos santykį (220 000 Lt / 308 000 Lt)), asmeninės nuosavybės teise priklauso apeliantei.

59Bylos medžiagos analizė sudaro pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismu ir konstatuoti, jog pagal į bylą pateiktus duomenis nėra galimybės tiksliai nustatyti, kokie yra šalių įnašai į kitas (aukščiau nenurodytas) ginčo buto dalis ir į ginčo kilnojamuosius daiktus, todėl, esant nurodytam faktui, konstatuotina, jog šios bylos atveju nėra paneigta šalių, kaip partnerių, lygių įnašų į bendrą turtą – 2/7 ginčo buto dalis ir ginčo kilnojamuosius daiktus – prezumpcija, analogiškai įtvirtinta Civilinio kodekso 6.970 straipsnio 2 dalyje (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 4 punktas).

60Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, išvadus ir argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šios bylos atveju nėra galimybės tiksliai nustatyti, kokie yra šalių įnašai į bendrą turtą – 2/7 ginčo buto dalis ir ginčo kilnojamuosius daiktus, bei pagrįstai sprendė, jog šalių įnašai į aukščiau nurodytą turtą yra lygūs.

61Pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo nustatyta, šios bylos atveju pripažino, jog 88 000 Lt suma, kuri buvo panaudota ginčo buto įsigijimui, yra bendroji dalinė nuosavybė. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, nes nurodyta pinigų suma, kurią pirmosios instancijos teismas pripažino bendrąja daline šalių nuosavybe, po ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymo nebebuvo šalių nuosavybė, kadangi, šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigyjant ginčo butą, šia pinigų suma buvo atsiskaityta su ginčo buto pardavėjais. Esant išdėstytoms aplinkybėms, išvadoms ir argumentams, konstatuotina esant pagrindą aukščiau nurodyta apimtimi pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažinti, jog šalys bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo ne 88 000 Lt sumą, o 2/7 ginčo buto dalis.

62Kaip jau buvo nurodyta, pagal Civilinio kodekso 4.73 straipsnio 3 dalį, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Teisėjų kolegijos vertinimu, paremtu bylos medžiagos analize, bylos ginčo šalys nepaneigė pastarųjų, kaip bendraturčių, lygių dalių bendrojoje nuosavybėje – 2/7 ginčo buto dalyse ir ginčo kilnojamuosiuose daiktuose – prezumpcijos, todėl, esant nurodytam faktui, konstatuotina, jog šalių dalys aukščiau nurodytoje bendrojoje nuosavybėje yra lygios.

63Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės

64Pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo nustatyta, šios bylos atveju atidalijo šalių dalis iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės. Apeliantės teigimu, byloje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl šalių dalių atidalijimo iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės, todėl, pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas proceso įstatymą, peržengė bylos nagrinėjimo ribas.

65Viena vertus, sutiktina su apeliante, jog šioje byloje expressis verbis nebuvo pareikštas reikalavimas dėl šalių dalių atidalijimo iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės, kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju pagrįstai nutraukė šalių bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius.

66Bylos duomenys (t. 1, b. l. 55-56) patvirtina, jog ginčo buto bendras plotas – 62,5 kvadratinio metro, o gyvenamasis plotas – 43,20 kvadratinio metro. Byloje jau buvo konstatuota, jog ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso 1/7 ginčo buto dalis, vadinasi, ieškovo nuosavybės teise valdomos ginčo buto dalies bendras plotas yra 8,93 kvadratinio metro, o gyvenamasis plotas – 6,17 kvadratinio metro. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju yra akivaizdu, jog ieškovas neturi galimybės de facto valdyti ir naudotis pastarajam priklausančia ginčo buto dalimi pagal paskirtį, kitaip tariant, faktiškai įgyvendinti pastarojo nuosavybės teisę į ginčo buto dalį. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog šalių paaiškinimų analizė leidžia daryti išvadą, kad šalis sieja aiškiai nedraugiški tarpusavio santykiai, todėl ši aplinkybė dar labiau apsunkintų ieškovo (kartu ir apeliantės) galimybes efektyviai de facto valdyti ir naudotis priklausančia ginčo buto dalimi, be to, tokiu atveju būtų sudarytos prielaidos šalių konfliktams dėl ginčo turto valdymo ir naudojimo kilti bei tolimesniam šalių bylinėjimuisi, kas prieštarautų civilinio proceso tikslams (Civilinio proceso kodekso 2 straipsnis), todėl, atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių, išvadų ir argumentų visetą, konstatuotina šios bylos esant pagrindą atidalyti šalių dalis iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės.

67Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas, atidalydamas bendrosios dalinės šalių nuosavybės objektus ir priteisdamas ieškovui iš apeliantės 48 542 Lt kompensaciją, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuoto teisės aiškinimo, jog, teismas, nagrinėdamas kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, privalo ištirti, ar bendraturčiai realiai gali išmokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011). Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju netyrė ir nevertino apeliantės turtinės padėties ir pastarosios finansinių galimybių sumokėti ieškovui 48 542 Lt kompensaciją. Apeliantės teigimu, pastaroji nėra finansiškai pajėgi sumokėti aukščiau nurodytą kompensaciją.

68Kaip žinia, atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės, pirmenybė teiktina bendrosios dalinės nuosavybės objekto atidalijimui natūra (Civilinio kodekso 4.80 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste būtina pažymėti, jog bendrosios dalinės šalių nuosavybės – ginčo kilnojamųjų daiktų – atidalijimas natūra per se nėra galimas, nes ginčo kilnojamieji daiktai iš prigimties nėra dalūs, o ginčo buto atidalijimas natūra nėra priimtinas bendrosios dalinės šalių nuosavybės nutraukimo būdas, nes, faktiškai (natūra) atidalijus šį bendrosios dalinės nuosavybės objektą, ieškovas, kurio, kaip bendraturčio, interesai, kaip žinia, turi būti ginami ne mažiau nei apeliantės, de facto negalėtų šio bendrosios dalinės nuosavybės objekto naudoti pagal paskirtį (apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju apskritai abejotina, ar ieškovui priklausanti ginčo buto dalis gali būti realiai atidalyta), be to, natūra atidalijus ginčo butą, pirma, žymiai sumažėtų ginčo buto vertė ir tokiu atveju nukentėtų abiejų šalių turtiniai interesai, antra, atidalytų ginčo buto dalių, ypač ieškovui priklausančios ginčo buto dalies, realizavimas ateityje būtų labai apsunkintas, trečia, šalys patirtų papildomas išlaidas, tiesiogiai susijusias su ginčo buto atidalijimu. Esant išdėstytoms aplinkybėms, išvadoms ir argumentams, konstatuotina šios bylos atveju esant pagrindą taikyti subsidiarų atidalijimo iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės būdą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, geriausiai atitinkantį šalių interesų pusiausvyrą, – atidalijimą išmokant kompensaciją pinigais.

69Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, apeliantei asmeninės nuosavybės teise priklauso 6/7 ginčo buto dalys, o ieškovui – 1/7 ginčo buto dalis. Esant nurodytiems faktams, konstatuotina, jog tuo atveju, jeigu apeliantei asmeninės nuosavybės teise priklausančios ginčo buto dalys būtų perduotos ieškovo asmeninėn nuosavybėn ir pastarasis būtų įpareigotas sumokėti apeliantei kompensaciją už pastarajai priklausiančias ginčo buto dalis, būtų pagrindas teigti, jog toks atidalijimo iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės būdas iš esmės pažeidžia apeliantės teises, nes pastarosios interesas naudotis ginčo butu yra esminis (bylos duomenys patvirtina, jog apeliantė gyvena ginčo bute), be to, kaip jau buvo aukščiau nurodyta, apeliantei asmeninės nuosavybės teise priklauso esminė ginčo buto dalis, todėl, esant išdėstytoms aplinkybėms, išvadoms ir argumentams, konstatuotina, kad ginčo buto atidalijimas iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės išmokant apeliantei kompensaciją pinigais būtų neprotingas, neracionalus ir šalių interesų pusiausvyrą pažeidžiantis bendrosios dalinės nuosavybės – ginčo buto – nutraukimo būdas.

70Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms ir atsižvelgiant į tuos faktus, jog ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso gana nedidelė ginčo buto dalis, ieškovas pripažįsta, kad pastarojo interesas naudotis ginčo butu yra neesminis, konstatuotina, jog ginčo buto atidalijimas iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės išmokant ieškovui kompensaciją pinigais šiuo konkrečiu atveju yra iš esmės vienintelis priimtinas ir kartu geriausiai šalių interesų pusiausvyrą atitinkantis bendrosios dalinės nuosavybės – ginčo buto – nutraukimo būdas.

71Byloje konstatavus esant pagrindą apeliantės asmeninėn nuosavybėn perduoti ginčo butą ir įpareigoti apeliantę sumokėti ieškovui kompensaciją už pastarajam tenkančią ginčo buto dalį bei atsižvelgiant į tai, jog ginčo kilnojamieji daiktai yra naudojami ginčo bute, pripažintina esant tikslinga, racionalu ir protinga analogišku aukščiau nurodytam būdu atidalyti ir ginčo kilnojamuosius daiktus.

72Apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, išvadas ir argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju pagrįstai taikė subsidiarų atidalijimo iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės būdą – atidalijimą išmokant ieškovui kompensaciją pinigais.

73Apibendrinus šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytas aplinkybes, išvadas ir argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktinius duomenis, tinkamai nustatė ir kvalifikavo bylai reikšmingas aplinkybes, iš esmės tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, išskyrus tą atvejį, kai kvestionuojamu sprendimu pripažino, jog bendroji dalinė šalių nuosavybė yra 88 000 Lt suma, kuri buvo panaudota ginčo butui įsigyti, o ne 2/7 ginčo buto dalys, ir tinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl, atsižvelgiant į išdėstytų aspektų visetą, konstatuotina esant pagrindą pakeisti aukščiau nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir atitinkamai argumentus, kuriais yra grindžiama ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, o kitas apeliantės kvestionuojamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.

74Pažymėtina, jog kiti atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje priimdamas procesinį sprendimą, nevertina ir neanalizuoja šių apeliacinio skundo argumentų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010).

75Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylos apeliaciniame procese, atlyginimo

76Šiame kontekste būtina pažymėti, jog apeliantė materialiuoju teisiniu atžvilgiu pralaimėjo šią bylą, inter alia bylos apeliacinį procesą, todėl ieškovas Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalių prasme įgijo procesinę teisę reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

77Viena vertus, ieškovas prašo priteisti iš apeliantės 1 350 Lt išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginimą, kita vertus, ieškovas nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, jog pastarasis de facto patyrė šias išlaidas, todėl, esant nurodytai aplinkybei, šios apeliacinės bylos atveju nespręstinas ieškovo galimai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas.

78Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

Nutarė

79pakeisti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. sprendimo dalis dėl 88 000 Lt sumos pripažinimo bendrąja daline E. D. ir T. V. nuosavybe ir 44 000 Lt sumos E. D. iš T. V. priteisimo ir šias sprendimo dalis išdėstyti taip:

80„Pripažinti butą, unikalus numeris ( - ), esantį adresu ( - ), bendrąja daline E. D. ir T. V. nuosavybe.

81Nustatyti, jog E. D. dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje – bute, unikalus numeris ( - ), yra 1/7, o T. V. dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje – bute, unikalus numeris ( - ), yra 6/7.

82Atidalyti butą, unikalus numeris ( - ), iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisti T. V. nuosavybėn butą, unikalus numeris ( - ), o E. D. nuosavybėn – 44 000 Lt kompensaciją.“.

83Kitas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą (dabar – Vilniaus... 3. Ieškovo teigimu, šalys buvo pora, vedė ir ketino ateityje vesti bendrą... 4. Atsakovė nesutiko su šioje byloje pareikštu ieškiniu, ieškovo reikalavimus... 5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis... 6. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. kovo 14 d. sprendimu ieškovo... 7. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje priimtą procesinį sprendimą... 8. Pirmosios instancijos teismas pagal bylos duomenis inter alia nustatė šias... 9. Pirmosios instancijos teismas šios bylos faktinių aplinkybių kontekste,... 10. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis rašytiniais bylos duomenimis,... 11. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, vien tas faktas, jog šalys buvo... 12. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog šalys bendrojo naudojimo... 13. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ieškovas neįrodė... 14. Atsakovė, nesutikdama su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 14... 15. Atsakovės šioje byloje pareikštas apeliacinis skundas yra grindžiamas... 16. Ieškovas nesutiko su atsakovės šioje byloje pareikštu apeliaciniu skundu,... 17. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis... 18. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir... 19. Kaip žinia, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio... 20. Bylos medžiagos ir teismo baigiamojo akto analizė sudaro pagrindą teigti,... 21. Dėl apeliantės pateiktų papildomų faktinių duomenų priėmimo... 22. Bylos duomenys (t. 4, b. l. 51-117) patvirtina, jog apeliantė prie pareikšto... 23. Civilinio proceso kodekso 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės... 24. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliantės prie pastarosios... 25. Dėl ginčo buto ir ginčo kilnojamųjų daiktų... 26. Šalių procesinių dokumentų, adresuotų pirmosios instancijos teismui, ir... 27. Bylos duomenimis – Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2010... 28. Apeliantė, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, šios bylos atveju... 29. Pažymėtina, jog tas faktas, kad į ginčo butą yra įregistruota asmeninė... 30. Bylos duomenimis – 2008 m. rugsėjo 25 d. buto pirkimo-pardavimo sutartimi... 31. Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog ginčo buto... 32. Pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta,... 33. Civilinio proceso kodekso 185 straipsnio, reglamentuojančio įrodymų... 34. Viena vertus, bylos medžiagos analizė sudaro pagrindą teigti, jog byloje... 35. Bylos duomenys (t. 1, b. l. 14) patvirtina, jog ieškovas ir V. V., veikdamas... 36. Ieškovo banko sąskaitos, esančios AB DNB banke, išrašu (t. 1, b. l. 58-59)... 37. Apeliantės banko sąskaitos, esančios „SWEDBANK“, AB, išrašas (t. 1, b.... 38. Apeliantės banko sąskaitos, esančios AB SEB banke, išrašu (t. 2, b. l.... 39. Bylos duomenimis (t. 1, b. l. 116-121) nustatyta, jog „SWEDBANK“, AB ir... 40. Ieškovo į šią bylą pateiktais duomenimis (t. 1, b. l. 16-17, 19-36) ir... 41. Byloje jau buvo nustatyta, jog apeliantės motina 2008 m. rugpjūčio 30 d. į... 42. Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, ieškovas, veikdamas savo vardu... 43. Apeliantė šios bylos atveju laikosi pozicijos, jog pastaroji iš esmės visas... 44. Viena vertus, apeliantės į šią bylą pateikti duomenys (t. 1, b. l. 95-96,... 45. Viena vertus, bylos duomenys (t. 2, b. l. 121-123) patvirtina, jog apeliantė... 46. Aukščiau nurodytų bylos aplinkybių kontekste būtina pažymėti, jog net ir... 47. Byloje jau buvo nustatyta, jog trečiasis asmuo, veikdamas ieškovo interesais,... 48. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau nurodyto avanso... 49. Byloje nustačius, jog ieškovas, veikdamas savo vardu ir per trečiuosius... 50. Kaip jau buvo aukščiau nurodyta, kasacinis teismas yra suformavęs praktiką,... 51. Apeliantė šioje byloje pareikštu apeliaciniu skundu inter alia kvestionuoja... 52. Viena vertus, bylos duomenys (t. 1, b. l. 132-133, 180) patvirtina, jog... 53. Šalių paaiškinimai byloja, jog kitų ginčo kilnojamųjų daiktų –... 54. Atsižvelgiant į tas aplinkybes, jog šalys kartu gyveno, vedė bendrą ūkį... 55. Dėl šalių įnašų į bendrą turtą ir šalių dalių bendrojoje dalinėje... 56. Šioje byloje pareikštu apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo... 57. Civilinio kodekso 6.970 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta prezumpcija, jog... 58. Byloje jau buvo nustatyta, jog apeliantei pagal 2008 m. rugsėjo 23 d.... 59. Bylos medžiagos analizė sudaro pagrindą sutikti su pirmosios instancijos... 60. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, išvadus ir argumentus,... 61. Pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo nustatyta, šios bylos atveju... 62. Kaip jau buvo nurodyta, pagal Civilinio kodekso 4.73 straipsnio 3 dalį, jeigu... 63. Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės... 64. Pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo nustatyta, šios bylos atveju... 65. Viena vertus, sutiktina su apeliante, jog šioje byloje expressis verbis nebuvo... 66. Bylos duomenys (t. 1, b. l. 55-56) patvirtina, jog ginčo buto bendras plotas... 67. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas, atidalydamas bendrosios... 68. Kaip žinia, atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės, pirmenybė... 69. Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, apeliantei asmeninės... 70. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms ir atsižvelgiant į tuos faktus, jog... 71. Byloje konstatavus esant pagrindą apeliantės asmeninėn nuosavybėn perduoti... 72. Apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, išvadas ir argumentus,... 73. Apibendrinus šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo... 74. Pažymėtina, jog kiti atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai... 75. Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylos apeliaciniame procese,... 76. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog apeliantė materialiuoju teisiniu... 77. Viena vertus, ieškovas prašo priteisti iš apeliantės 1 350 Lt išlaidų už... 78. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 79. pakeisti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. sprendimo dalis... 80. „Pripažinti butą, unikalus numeris ( - ), esantį adresu ( - ), bendrąja... 81. Nustatyti, jog E. D. dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje – bute, unikalus... 82. Atidalyti butą, unikalus numeris ( - ), iš bendrosios dalinės nuosavybės ir... 83. Kitas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. sprendimo dalis...