Byla 1A-678-348-2014
Dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo;

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei - Puidienei, dalyvaujant prokurorui Giedriui Šalaševičiui, išteisintajam K. S., jo gynėjui advokatui Vaidui Paltanavičiui, išteisintajai L. Z. ir jos gynėjui advokatui Vytautui Gineikai,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo;

3K. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 182 str. 2 d. išteisintas, nes nepadaryta veika turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

4L. Z. pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. išteisinta, nes nepadaryta veika turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

5Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

6K. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. išteisintas kaltinant tuo, kad apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės, tai yra, būdamas K. S. prekybos įmonės, įmonės kodas ( - ), buveinės adresas ( - ) savininku, 2008 metų rudenį, suprasdamas, jog jo įmonei gresia bankrotas dėl įsiskolinimų bankui bei suprasdamas, jog bankas imsis priemonių skolai išieškoti ne tik iš įmonės turto, tačiau ir jo asmeninio turto, turėdamas tikslą apgaule išvengti didelės vertės – 533 528,00 litų turtinės prievolės AB „( - )“, sudarė fiktyvius sandorius dėl jam ir sutuoktinei D. S. bendrąja nuosavybės teise priklausančio turto: 2008-11-25 pirkinio - pardavimo sutartimi Nr. ( - ) tariamai perleido J. ir Ž. K. gyvenamąjį namą, unikalus numeris ( - ) ir žemės sklypą, unikalus numeris ( - ), kurių bendra vertė 457 041,00 Lt, esančius ( - ); 2008-11-28 pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. ( - ) tariamai perleido M. B. sodo namą, unikalus numeris ( - ), žemės sklypą ir statinius, unikalus numeris ( - ), kurių bendra vertė 76 487,00 Lt, esančius ( - ), tačiau ir toliau šiuo tariamai perleistu turtu disponavo, tokiu būdu išvengdamas didelės vertės turtinių įsipareigojimų, bei apsunkino pažeistų teisių gynimą civilinėmis teisinėmis priemonėmis AB „( - )“.

7L. Z. pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. išteisinta kaltinant tuo, kad davė melagingus parodymus, tai yra 2012-06-25 nuo 14.03 val. iki 15.50 val., ( - ), ikiteisminio tyrimo metu, būdama apklausiama liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. ( - ) dėl sukčiavimo, būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės, davė melagingus parodymus, nurodydama, jog ji su savo vyru K. Z. nuolatos gyvena name ( - ), kad šiame name yra jos ir jos šeimos narių asmeniniai daiktai, kad ji moka už šiame name suvartotą elektros energiją, vandenį bei kitas komunalines paslaugas, kad turi namo raktus, kad prižiūri aplinką, nors iš tikrųjų šiame name gyvena K. ir D. S. bei jų sūnus G.

8Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014-05-30 nuosprendžiu K. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., o L. Z. pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. išteisino, nes nepadaryta veika turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Teismas padarė išvadą, kad kaltinamojo K. S. atlikti nekilnojamojo turto sandoriai su sklypu ir namu ( - ) kaime bei sklypu ir sodo nameliu ( - ), buvo nepagrįstai ir pertekliniu būdu kvalifikuoti kaip nusikalstami veiksmai – išvengimas didelės vertės prievolės apgaule. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė socialiniams santykiams reguliuoti, o kaltinimas, K. S. buvo pareikštas neatsižvelgus į šį principą. Taip pat teismas padarė išvadą, kad L. Z. buvo apklausiama liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. ( - ), kurioje ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. numatytos sunkios nusikalstamos veikos. Pasitvirtinus kaltinimui K. S., tiek J. K. su Ž. K. bei L. Z. sutuoktinis K. Z. ir ji pati, galėjo būti apkaltinti bendrininkavę su K. S. šiais sandoriais padedant jam išvengti prievolės. Nagrinėjamo nekilnojamo sandorio dalyviu buvo jos sutuoktinis K. Z., bei nė vienoje iš apklausų jai nebuvo išaiškinta teisė neliudyti prieš save, o taip pat prieš savo sutuoktinį, todėl jos teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save ir prieš sutuoktinį buvo suvaržyta.

9Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2014-05-30 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį - pripažinti K. S. kaltu dėl Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymo ir nuteisti 2 metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose; pripažinti L. Z. kalta dėl Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo ir nuteisti 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

10Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d., todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai išteisino K. S. dėl Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. , o L. Z. dėl Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1d. numatytų nusikaltimų padarymo.

11Prokuroro nuomone, teismo padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., požymių nebuvimo yra neteisėtos. Apelianto teigimu, byloje nustatyta, kad K. S., būdamas individualios įmonės savininkas ir tuo pačiu laiduotojas bankui, sudarydamas jam nuosavybės teisėmis priklausančio nekilnojamo turto perleidimo sutartis ( - ) neabejotinai suvokė, kad yra nepajėgus vykdyti prievolių bankui, tačiau mažino savo turto vertę ir tuo pažeidė banko interesus ir galimybę bankui išsiieškoti negrąžintą kredito dalį. Apklausti banko darbuotojai K. K. ir K. K. taip pat patvirtino, kad K. S. jų neinformavo apie perleidžiamą turtą. K. S. taip pat suvokė, kad perleisdamas savo nekilnojamąjį turtą neįvykdys ( - ) įmonės ir banko ( - ), įkeisti šį turtą bankui, o prekybos įmonei iškėlus bankroto bylą, liko nepatenkintas banko apie 8 mln. kreditorinis reikalavimas. Pirmosios instancijos teisme buvo įrodinėjamas šių sandorių sudarymas tik dėl akių – tai yra dėl to, jog bankui nepereitų kaltinamajam K. S. nuosavybės teise kaltinime nurodytas turtas, kas būtų ir atsitikę, jeigu nebūtų sudarytos fiktyvios sutartys dėl turto perleidimo. Kad kaltinime nurodyti nekilnojamo turto sandoriai buvo fiktyvūs nebejotinai patvirtina tai, kad mokesčius už tariamai perleistą turtą ir toliau mokėjo K. S. ir jo šeimos nariai ir tai patvirtina, jog ir toliau tariamai perleistu turtu realiai naudojosi kaltinamasis; 2011-08-05 data surašyta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kuri buvo pateikta tik tada, kai buvo nustatyta, jog gyvenamuoju namu ( - ) kaime ir toliau naudojasi K. S. su šeima. Ši sutartis buvo pateikta tam tikslui, jog patvirtinti naujai atsiradusią kaltinamojo versiją, jog jis name liko gyventi nuomos pagrindu. Nustatyta, jog 2011 m. sausio 13 d. laikraštyje „( - )“ atspausdintas skelbimas „( - )“. 2013-05-06 specialisto išvadoje Nr. ( - ) pateikta, jog iš laikraščio redakcijos paimtame lapelyje su skelbimo turiniu dėl namo ( - ) kaime nuomos, rankraštinį įrašą‚ ( - )“ parašė D. S. Apklausti Z. parodė, kad skelbimą dėl namo nuomos padavė jie. Šio skelbimo patalpinimo aplinkybės iš esmės patvirtina kaltinimo versiją dėl sandorio fiktyvumo, nes skelbimas dėl nuomos buvo patalpintas jau esant pradėtam ikiteisminiam tyrimui bei nustačius, jog K. S. su šeima ir toliau gyvena šiame name.

12Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas privalėjo įvertinti ir liudytojų J. ir Ž. K., L. ir K. Z., o taip pat ir paties K. S. parodymus toje dalyje, jog pradinėje tyrimo stadijoje jie visi nurodė, kad turtas buvo perleistas be jokių nuomos sutarčių, kad turtu, esančiu ( - ) kaime, nuo pat sutarčių sudarymo naudojosi nauji savininkai ir tik nustačius neabejotiną faktą, jog name ir toliau gyvena K. S. su šeima, visų šių asmenų parodymai pasikeitė – jų parodymuose atsiranda nauja aplinkybė – kad įsigiję namą jie juo nesinaudojo, o ir toliau name liko gyventi K. S. Analogiškai keitėsi ir M. B. parodymai dėl mokamų mokesčių už tariamai įsigytą sodo namą. Pirminiuose parodymuose ji parodė, kad visus mokesčius už šį turtą moka ji, tačiau kai buvo nustatyta, jog mokesčius vis dėlto ir toliau moka K. S. ir jo šeimos nariai, M. B. pateikė naują versiją. Kad sandoriai buvo fiktyvūs taip pat patvirtina ir 2013-03-28 Lietuvos Apeliacinio Teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-221/2013. Šiuo teismo sprendimu buvo tenkintas banko ieškinys ir nekilnojamo turto sandoriai, tarp kurių buvo ir kaltinime nurodyti sandoriai, buvo pripažinti negaliojančiais. Taip pat pirmos instancijos teismas visiškai neįvertino ir tai, jog turtas buvo perleistas mažesnėms nei rinkos kainomis, kad sandoriai sudaryti vienas paskui kitą, kad tariami naujieji turto įgijėjai niekaip negalėjo pagrįsti tai, jog disponavo piniginėmis lėšomis, už kurias tariamai pirko nekilnojamą turtą, kad tariamai nusipirkę nekilnojamą turtą juo nesinaudojo. Visos šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog K. S. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., tai yra sudarė fiktyvius sandorius, siekdamas išvengti didelės vertės turtinės prievolės, o sukčiavimas buvo baigtas nuo fiktyvių sandorių sudarymo.

13Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad L. Z., būdama liudytoja, tyčia davė melagingus parodymus apie jai žinomas reikšmingas bylai aplinkybes. Apklausiamajai įstatymo nustatyta tvarka buvo išaiškinta jos kaip liudytojos statusas, pareigos ir atsakomybė. L. Z. parodymus toje dalyje, jog melagingus parodymus davusi dėl grėsmės būti patrauktai atsakomybėn už savo pačios veiksmus, o taip pat esanti grėsmė, jog jos sutuoktinis būtų patrauktas atsakomybėn, pirmosios instancijos teismas privalėjo atmesti. L. Z. kaip liudytoja buvo apklausinėjama ne vieną kartą, ikiteisminio tyrimo metu įtarimas jai buvo įteiktas tik tada, kai buvo nustatyta, jog ji davė akivaizdžiai melagingus parodymus. Ikiteisminis tyrimas byloje truko apie 3 metus, per visą ikiteisminio tyrimo eigą tiek L. Z., tiek jos sutuoktinis nebuvo klausinėjami kaip K. S. galimi bendrininkai dėl sukčiavimo. Bylos duomenimis buvo nustatyta, jog Z. nėra pažįstami su K. S. ir nebuvo tiriama versija dėl galimo bendrininkavimo ar padėjimo sukčiauti. Visa tai įvertinęs teismas privalėjo konstatuoti, kad L. Z. samprotavimai, esą ji davusi parodymus apie savo veiksmus, už kuriuos galėjusi pagrįstai manyti gresiant atsakomybę jai ir jos sutuoktiniui, neturi jokio pagrindo, prieštarauja bylos duomenims.

14Apelianto nuomone, teismo padaryta išvada nėra pateisinta objektyviomis aplinkybėmis ir priežastimis, kurioms esant būtų galima teigti, kad žinomai melagingų parodymų davimą lėmė grėsmė būti patrauktai atsakomybėn už savo veiksmus. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 80 str. 1 p., 82 str. 3 d. asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką (išskyrus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus) ir tokiam asmeniui netaikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą (Lietuvos Respublikos BK 235 straipsnis). Šioje byloje tokių sąlygų ir aplinkybių, dėl kurių L. Z. galėtų būti atleista nuo liudytojos pareigos duoti teisingus parodymus apie tai, kas jai žinoma (Lietuvos Respublikos BPK 83 str.), ir kad jos atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. būtų negalima, nenustatyta.

15Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintieji L. Z., K. S. bei jų gynėjai advokatai V. Paltanavičius ir V. Gineika prašo apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Prašo K. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veika numatytą Lietuvos Respublikos 182 str. 2 d. ir nuteisti jį dvejų metų laisvės atėmimo bausme ją atliekant pataisos namuose. Pripažinti L. Z. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. ir paskirti jai 50 MGL (6500 litų) dydžio baudą.

16Dėl K. S. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.

17Apeliaciniame prokuroro skunde nesutinkama su K. S. išteisinimu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., teigiant, kad jo veiksmuose buvo turtinės prievolės išvengimo požymis ir todėl veika turi būti vertinama kaip sukčiavimas. Su apeliacinio skundo argumentais teismas neturi pagrindo sutikti, nes jie prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir jų atliktam išsamiam vertinimui pirmosios instancijos teismo sprendime.

18Šiuo atveju, atsakant į klausimą, ar K. S. pagrįstai išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., esminę reikšmę turi baudžiamosios ir kitų teisinės atsakomybės rūšių atribojimas, t. y. reikalinga įvertinti ir tai, ar pagal savo pavojingumą ir pobūdį išteisintojo padaryta veika yra tokia, už kurią būtina taikyti pačią griežčiausią teisinio poveikio priemonę – kriminalinę bausmę.

19Prokuroras sukčiavimo požymį – turtinės prievolės išvengimą motyvuoja tuo, kad K. S., sudarydamas jam nuosavybės teisėmis priklausančio nekilnojamo turto perleidimo sutartis neabejotinai suvokė, kad yra nepajėgus vykdyti prievolių bankui, tačiau mažino savo turto vertę ir tuo pažeidė banko interesus ir galimybę bankui išsiieškoti negrąžintą kredito dalį, taip pat jis neinformavo banko darbuotojų apie perleidžiamą turtą.

20Pažymėtina, kad esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas.

21Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas, turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54/2012). Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206/2009). Sukčiavimo atveju kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norėdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą. Nustatant subjektyviuosius veikos požymius svarbu įvertinti ir tai, ar kaltininko veiksmai ir vaidmuo nusikalstamos veikos visumoje buvo viena iš priemonių įgyvendinti tą patį tikslą, t. y. apgaule įgyti svetimą turtą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-358/2011). Turto savininkas ar valdytojas gali būti kaltininko suklaidinamas įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą.

22Šioje byloje nustatyta, kad ( - ) prie 2006-12-15 kredito sutarties ( - ) K. S. buvo įsipareigojęs iki 2009-02-01 įkeisti jam priklausančius pastatus ir žemės sklypą ( - ) kaime. Taip pat jų neperleisti neparduoti, neįkeisti, neišnuomoti tretiesiems asmenims ar kitaip neapriboti nuosavybės teisių į ( - ) kaime jam nuosavybės teise priklausantį turtą, o kreditorius, K. S. nevykdant šių įpareigojimų turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį, sutrumpinti kredito grąžinimo terminus, padidinti palūkanų normą 2 metiniais procentais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad skolininkas šiuos įsipareigojimus pažeidė, nevykdė įsipareigojimo įkeisti jam priklausančius pastatus, sklypą su statiniais pirkimo - pardavimo sutartimi perleido Keturakių šeimai. Vis dėlto, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, civilinės sutarties nevykdymas pats savaime nėra nusikalstama veika ir paprastai užtraukia civilinės atsakomybės priemones. Šioje byloje teismas teisingai nustatė, kad nuo galimo nesąžiningo skolininko elgesio kreditoriaus atžvilgiu, pastarojo interesams apginti yra skirtas actio Pauliana institutas. Būtent toks ieškinys kreditoriaus civilinio proceso tvarka buvo pareikštas skolininkui Kauno apygardos teisme. Nežiūrint to, paraleliai buvo vykdomas ir baudžiamasis persekiojimas tuo pačiu pagrindu, atliekant ikiteisminį tyrimą. Skolininko elgesys traktuojamas jau ne kaip nesąžiningas, bet kaip nusikalstamas, nors grindžiamas tą pačia faktine medžiaga kaip ir civilinis ieškinys. Ikiteisminiame tyrime kreditorius pripažintas civiliniu ieškovu, o byla į teismą perduota net nepriėmus civilinio ieškinio su konkrečiais reikalavimais, kaip to imperatyviai reikalauja įstatymas. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokiomis apylinkės teismo išvadomis.

23Atmestini ir prokuroro teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino, jog turtas buvo perleistas mažesnėms nei rinkos kainomis, kad sandoriai sudaryti vienas paskui kitą, kad tariami naujieji turto įgijėjai niekaip negalėjo pagrįsti to, jog disponavo piniginėmis lėšomis, už kurias tariamai pirko nekilnojamą turtą, kad tariamai nusipirkę nekilnojamą turtą juo nesinaudojo, sudarė fiktyvius sandorius, siekdamas išvengti didelės vertės turtinės prievolės, o sukčiavimas buvo baigtas nuo fiktyvių sandorių sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad būtent tokie K. S. veiksmai iš esmės reiškia jo kaip sandorio šalies nesąžiningą elgesį, kuris turėtų būti vertinamas civilinės teisės normų kontekste. Teisėjų kolegijos nuomone, šie kasatoriaus veiksmai nelaikytini tokiais, kurie pagal savo pobūdį ir pavojingumą reikštų, kad toks jo elgesys esant civiliniams teisiniams santykiams dar turėtų būti vertinamas ir kaip Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymas.

24Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-36/2012, 2K-69/2014). Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 11 ir 12 str. tiek nusikaltimu, tiek baudžiamuoju nusižengimu yra pripažįstamos pavojingos, Lietuvos Respublikos BK uždraustos veikos (veikimas, neveikimas). Taigi, kad padaryta veika būtų laikoma nusikalstama, ji ne tik turi formaliai atitikti įtvirtinto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga. Turi būti įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra toks, kuris būdingas nusikalstamoms veikoms ir jas skiria nuo kitų mažiau pavojingų teisės pažeidimų.

25Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad kreditorius savo teises apginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis turėjo pilną galimybę. Sandoriai buvo įforminti notariškai, registruoti nustatyta tvarka valstybiniuose registruose, įvyko tarp realiai egzistuojančių asmenų. Todėl jų nustatymas ir įtraukimas į civilinį procesą kreditoriui nesudarė jokių sunkumų. Turtas paslėptas, sunaikintas ar dirbtinai pablogintas nebuvo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kreditorius, gindamas savo teises nuo nesąžiningų skolininko K. S. veiksmų, civilinėmis teisinėmis priemonėmis savo tikslų pasiekė daug anksčiau. Kreditoriaus ieškinys pirmąją ir apeliacinę instancijas praėjo ir ginčas buvo išspręstas dar iki baudžiamajai bylai pasiekus pirmos instancijos teismą.

26Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad K. S. veikoje nėra visų būtinųjų Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. įtvirtintų nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo keisti ar naikinti teismo nuosprendį.

27Dėl L. Z. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d.

28Pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. baudžiamas tas, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje.

29Byloje nustatyta, kad L. Z. ikiteisminio tyrimo metu, būdama apklausiama liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. ( - ) dėl sukčiavimo, bei būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės, davė melagingus parodymus, nurodydama, jog ji su savo vyru K. Z. nuolatos gyvena name ( - ), kad šiame name yra jos ir jos šeimos narių asmeniniai daiktai, kad ji moka už šiame name suvartotą elektros energiją, vandenį bei kitas komunalines paslaugas, kad turi namo raktus, kad prižiūri aplinką, nors iš tikrųjų šiame name gyvena K. ir D. S. bei jų sūnus G. Išteisintoji L. Z. neneigia, kad davė melagingus parodymus ir neginčija šių parodymų turinio, tačiau nurodo, kad melavo, nes žinojo, kad dėl K. S. veiksmų yra pradėtas tyrimas, todėl labai išsigando, kad ji ir jos vyras nebūtų patraukti atsakomybėn nes jie buvo namo savininkai pagal sandorį.

30Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį L. Z. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. priėmė nustatęs, kad ji apklausų metu turėjo pagrindą manyti, jog yra apklausiama apie pačios padarytą nusikalstamą veiką ir duodama melagingus parodymus siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės už bendrininkavimą su K. S. sudarant sandorius ir taip padedant jam išvengti prievolės, bei konstatavo, kad jos teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save buvo varžoma.

31Iš prokuroro apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, kad, prokuroro manymu, tai jog L. Z. kaip liudytoja buvo apklausinėjama ne vieną kartą, ikiteisminio tyrimo metu įtarimas jai buvo įteiktas tik tada, kai buvo nustatyta, jog ji davė akivaizdžiai melagingus parodymus bei aplinkybė, kad tiek L. Z., tiek jos sutuoktinis nebuvo klausinėjami kaip K. S. galimi bendrininkai dėl sukčiavimo, suponuoja baudžiamąją atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais prokuroro teiginiais nesutinka.

32Teismų praktikoje pripažįstama, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Liudytojo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 80 str. 1 p. prasme, asmuo bet kurioje proceso stadijoje negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, kurios galėtų būtų pagrindu vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje „baudžiamojo pobūdžio“ byloje. Formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma (kasacinė byla Nr. 2K–225/2009). Todėl sprendžiant, ar tokia teisė nebuvo varžoma, atsižvelgtina ne tik į tai, ar procesine prasme asmeniui buvo pareikšti įtarimai dėl aplinkybių, kurios buvo tiriamos baudžiamojoje byloje, bet būtina įvertinti visus faktinius bylos duomenis (kasacinė byla Nr. 2K–183/2009).

33Pasitvirtinus įtarimams K. S. dėl kvalifikuoto sukčiavimo, jos sutuoktiniui ir jai galėjo būti įteikti pranešimai dėl padėjimo sukčiauti K. S. Buvo laikinai apribotos nuosavybės teisės į jų nekilnojamąjį turtą. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo daroma išvada, jog kaltinime nurodytų apklausų metu buvo kilusi vertimo L. Z. duoti parodymus apie savo veiksmus, galinčius užtraukti baudžiamąją atsakomybę jos sutuoktiniui ir jai, situacija. Duodama parodymus L. Z. turėjo pagrįstą pagrindą manyti, kad jos klausiama apie sutuoktinio ir jos pačios padarytą nusikaltimą.

34Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

35Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

36Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorą apeliacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą... 3. K. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos... 4. L. Z. pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. išteisinta, nes nepadaryta... 5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,... 6. K. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. išteisintas kaltinant tuo,... 7. L. Z. pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. išteisinta kaltinant tuo,... 8. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014-05-30 nuosprendžiu K. S. pagal... 9. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras... 10. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus... 11. Prokuroro nuomone, teismo padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos,... 12. Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas privalėjo įvertinti ir liudytojų... 13. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad L. Z., būdama liudytoja, tyčia... 14. Apelianto nuomone, teismo padaryta išvada nėra pateisinta objektyviomis... 15. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintieji L. Z., K. S. bei jų... 16. Dėl K. S. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. ... 17. Apeliaciniame prokuroro skunde nesutinkama su K. S. išteisinimu pagal Lietuvos... 18. Šiuo atveju, atsakant į klausimą, ar K. S. pagrįstai išteisintas pagal... 19. Prokuroras sukčiavimo požymį – turtinės prievolės išvengimą motyvuoja... 20. Pažymėtina, kad esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis,... 21. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį... 22. Šioje byloje nustatyta, kad ( - ) prie 2006-12-15 kredito sutarties ( - ) K.... 23. Atmestini ir prokuroro teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai... 24. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog... 25. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad... 26. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad K. S. veikoje... 27. Dėl L. Z. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. ... 28. Pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. baudžiamas tas, kas pateikė... 29. Byloje nustatyta, kad L. Z. ikiteisminio tyrimo metu, būdama apklausiama... 30. Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį L. Z. atžvilgiu... 31. Iš prokuroro apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, kad,... 32. Teismų praktikoje pripažįstama, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso... 33. Pasitvirtinus įtarimams K. S. dėl kvalifikuoto sukčiavimo, jos sutuoktiniui... 34. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos... 35. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 36. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorą...