Byla e2-6517-433/2018
Dėl skolos priteisimo

1Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Edvardas Juozėnas, sekretoriaujant Anai Usačiovai, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui M. B., atsakovo atstovui advokatui J. B.,

2viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Copoint“ ieškinį atsakovui UAB „Vežta“ dėl skolos priteisimo

Nustatė

3Ieškovas ieškinyje nurodo, kad 2017-05-26 UAB „Copoint“ (toliau – ir ieškovas) pardavė UAB „Vežta“ (toliau – ir atsakovas), keturis vienetus auto prekių – ratų, už vienetą po 750,00 Eur. Viso buvo parduota prekių už 3 630,00 Eurų su PVM. Prekių pardavimas įformintas PVM sąskaita-faktūra COPTR Nr. 4850. Prekės buvo perduotos atsakovo atstovui M. K., kuris pasirašė sąskaitoje, jog prekes gavo. Už prekes pagal išrašytą sąskaitą faktūrą atsakovas iki šio nėra atsiskaitęs. Pažymi, kad šalys nebuvo sudariusios pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau tai nepaneigia tos aplinkybės, kad prekės atsakovui buvo parduotos ir pastarasis turi prievolę už prekes atsiskaityti. Ieškovas tvirtina, kad analogiškų pardavimų tarp šalių, nesudarant sutarties buvo mažiausia dar trys. Taip pat teigia, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika PVM sąskaita faktūra yra pakankamas įrodymas, patvirtinantis šalis siejančius sutartinius santykius. Taigi, esant tarp šalių susiklosčiusiems pirkimo-pardavimo sutartiniams santykiams, kuriuos patvirtina 2017-05-26 Sąskaita-faktūra COPTR Nr. 4850 bei joje esantis atsakovo darbuotojo ir atsakovo vadovo A. K. sūnaus M. K. parašas, jog prekes gavo, - ieškovo tvirtinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad prekės buvo pateiktos atsakovui ir šiam kilo prievolė už prekes sumokėti nurodytą sąskaitoje-faktūroje sumą. Ieškovas taip pat pažymi, kad pirkimas-pardavimas yra viena iš sutarčių rūšių, sandoris, kurio sudarymo bei galiojimo ypatumus nustato bendrosios sandorių sudarymo bei galiojimo taisyklės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.63-1.96 straipsniai), bendrosios prievolių teisės bei sutarčių teisės normos (CK 6.1-6.65 straipsnis, 6.154-6.228 straipsniai), taip pat bendrosios pirkimo-pardavimo sutarties ypatumus reglamentuojančios nuostatos (CK 6.305-6.349 straipsniai). Atskiroms pirkimo-pardavimo sutarties rūšims gali būti taikomos specialios Civilinio kodekso taisyklės (CK 6.350-6.431 straipsniai). CK 1.73 straipsnio 1 dalyje numatytos atskiros sutarčių rūšys bei atvejai, kai sandoriai turi būti sudaryti rašytine forma. Šioje normoje numatytas sandorių, kuriems tokia sandorio sudarymo forma privaloma, sąrašas nėra baigtinis. CK 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punktas suteikia teisę ir kitoms CK normoms bei kituose įstatymuose įtvirtinti privalomą sandorių rašytinę formą. Civilinės teisės normos nenustato specialių pirkimo-pardavimo sutarties formos reikalavimų tarp privačių juridinių asmenų sudaromai prekių pirkimo-pardavimo sutarčiai. Todėl tokia sutartis gali būti sudaroma bet kokia forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, notarine forma). Pažymi, jog atsakovas prieštaravimuose į pareiškimą dėl teismo įsakymo nors ir nurodo, jog minėtų prekių nepirko, tačiau čia pat nurodo, jog kelis kartus prašė pateikti 2017-05-26 Sąskaitos-faktūros COPTR Nr. 4850 originalą arba patvirtintą kopiją. Ieškovas pažymi, kad M. K. pasirašęs minėtą sąskaitą-faktūrą gavo ir šios antrą egzempliorių, todėl papildomo originalo ieškovas ir negali perduoti, nes tokį atsakovas turi. Kita vertus šalis, kuri nėra nieko įsigijusi, neprašytų, kad jai būtų pateiktas sąskaitos-faktūros originalas ar patvirtinta kopija, kas patvirtina ieškovo poziciją, kad prekės buvo patiektos atsakovui ir pastarasis yra skolingas už jas. Kadangi atsakovas yra skolingas, remiantis CK 6.37 ir 6.210 straipsniais, ieškovas taip pat turi teisę į 6 proc. metinių palūkanų nuo atsakovo nesumokėtos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei teisę į dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis tuo, kad draudžiama kuriai nors šaliai vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, atsakovas yra įpareigotas pilnai įvykdyti savo piniginius įsipareigojimus. Remiantis įstatymo deklaruojama prievolės pabaiga, kuri siejama su tinkamu ir pilnutiniu jos įvykdymu, atsakovas nebesaistomas prievolinių santykių, kuomet sumoka visą skolą. Atsakovas visos skolos nepadengė ir šiuo atveju laikomas pažeidęs prievolę, kas sąlygoja ieškovo pagrįstą kreipimąsi į teismą. Prašo priteisti iš atsakovo 3 630,00 Eur skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodo, kad su ieškiniu nesutinka. Pažymi, kad ieškovas ieškinyje nurodo, jog pardavė atsakovui keturis vienetus auto prekių – ratų, už vienetą po 750,00 Eur, iš viso už 3 630,00 Eur su PVM. Pasak ieškovo, prekės buvo perduotos atsakovo atstovui M. K., kuris pasirašė PVM sąskaitoje-faktūroje COPTR Nr. 4850 ir patvirtino, kad prekes gavo, tačiau atsakovas iki šiol už šias prekes nėra atsiskaitęs. Nesutikdamas su tokiais ieškovo argumentais, visų pirma nurodo, kad atsakovas jokių prekių iš ieškovo neužsakė ir jų nepasiėmė. Apie neva nupirktas prekes atsakovas sužinojo tik 2017 m. rugsėjo 18 d., kuomet iš ieškovo buhalterijos elektroniniu paštu gavo tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą su nurodyta 3 630,00 Eur skolos suma. Atsakovo direktorius, nesuprasdamas, kokiu pagrindu atsirado skola ieškovui, 2017 m. rugsėjo 20 d. elektroniniu laišku ieškovo buhalterijos paprašė pateikti duomenis už ką atsakovas skolingas, kas priėmė prekes, kas pasirašė bei visus kitus su šia skola susijusius dokumentus, įskaitant ir pačią PVM sąskaitą-faktūrą, kurios atsakovas neturėjo ir iki tol nebuvo matęs. Iš ieškovo gavus PVM sąskaitos-faktūros kopiją, atsakovui kilo klausimų dėl šios sąskaitos tikrumo, todėl atsakovas prašė pateikti arba šios sąskaitos originalą, arba bent tinkamai patvirtintą kopiją. Iki šiol atsakovas tokių prašomų duomenų nėra gavęs ir neįsitikino išrašytos sąskaitos tikrumu, todėl nesutinka su ieškovo reikalaujama priteisti skola. Antra, ieškovo teigimu, PVM sąskaitoje-faktūroje pasirašė ir prekių gavimą patvirtino atsakovo darbuotojas M. K.. Pažymi, kad M. K. nedirba ir niekada nedirbo UAB „Vežta“, todėl jokių sąskaitų nepasirašė ir net negalėjo pasirašyti, nes jokių funkcijų įmonėje neatlieka, įskaitant ir prekių atsiėmimą. Trečia, ieškovas atsakovui taip ir nesuteikė išsamios informacijos apie tai, kokios prekės neva buvo pirktos. Ieškovas sąskaitoje nurodo tik tai, kad yra pirkti 4 vnt. ratų, kurio vieno kaina yra net 750,00 Eur. Atsakovas nesupranta, kokie ratai galėjo būti perkami net už 750,00 Eur vieno vieneto kainą, todėl atsakovui reikalingas ne tik PVM sąskaitos-faktūros originalas, tačiau ir šios sąskaitos detalizacija, t. y., kokie tiksliai ratai ar jų papildomos dalys buvo pirktos, kurių ieškovas atsakovui nepateikia. Dėl ieškovo vengimo pateikti atsakovui reikalingus dokumentus, atsakovas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 199 straipsniu, 2017 m. gegužės 26 d. PVM sąskaitos-faktūros COPTR Nr. 4850 originalą bei parduotų prekių detalizaciją prašo išreikalauti iš ieškovo. Ketvirta, ieškovas teigia, kad šis pirkimo-pardavimo sandoris tarp šalių nėra vienkartinis, kad analogiškų pardavimų tarp šalių, nesudarant sutarties buvo mažiausia dar trys. Nesutikdamas su tokiais ieškovo argumentais pažymi, kad atsakovas iš ieškovo niekada nėra pirkęs jokių prekių, priešingai, būtent ieškovas iš atsakovo pirkdavo prekes bei tai patvirtinančias PVM sąskaitas-faktūras ir pateikė į nagrinėjamą bylą. Už šias prekes ieškovas atsiskaitė pavedimais ir tik tada gavo prekes – niekada nebuvo praktikos atiduoti prekes į skolą. Taigi ieškovas klaidina teismą sakydamas, jog tarp šalių buvo mažiausiai trys analogiški pirkimai kaip ir ginčo atveju, kadangi atsakovas iš ieškovo prekių nei anksčiau, nei 2017 m. gegužės 26 d. pagal PVM sąskaitą-faktūrą COPTR Nr. 4850, nepirko. Penkta, ieškovas iš atsakovo prašo priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šis reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo, t. y. prašymo priteisti 3 630,00 Eur skolą. Kadangi atsakovo manymu pirmasis reikalavimas dėl skolos priteisimo yra neįrodytas bei netenkintinas, todėl išvestinis ieškinio reikalavimas – 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos priteisimas, taip pat negali būti tenkinamas. Apibendrindamas atsakovas nurodo, kad iš ieškovo auto prekių – ratų, kaip įvardyta 2017 m. gegužės 26 d. PVM sąskaitoje-faktūroje COPTR Nr. 4850, jis neužsakinėjo ir jų nepriėmė, todėl ir pareigos sumokėti 3 630,00 Eur sumą neturi. Šioje sąskaitoje neva pasirašęs M. K. nėra atsakovo darbuotojas ar atstovas, be to, atsakovas iki šiol neturi nei sąskaitos originalo, nei detalizacijos, kokie tiksliai ratai ar jų papildomos dalys buvo pirkti, todėl atsakovui nėra aišku, koks sandoris neva buvo sudarytas. Tarp šalių anksčiau nebuvo jokių analogiškų sandorių, nes atsakovas iš ieškovo jokių prekių nepirkdavo, tačiau priešingai – prekes iš atsakovo UAB „Vežta“ pirkdavo ieškovas UAB „Copoint“. Atsakovas nėra įsitikinęs 2017 m. gegužės 26 d. PVM sąskaitos-faktūros COPTR Nr. 4850 tikrumu, iki pat ieškovo atsiųsto tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto nieko apie neva esančią skolą nežinojo, todėl su reikalavimu ieškovui priteisti 3 630,00 Eur skolą nesutinka. Teismo prašo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas prašė ieškinį tenkinti visiškai. Iš esmės pakartojo ieškinyje išdėstytus argumentus.

6Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti atsiliepime išdėstytais motyvais.

7Ieškinys atmestinas.

8Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas UAB „Copoint“ 2017-05-26 išrašė atsakovui UAB „Vežta“ PVM sąskaitą-faktūrą COPTR Nr. 4850 už keturis vienetus auto prekių – ratų, už vienetą po 750,00 Eur, iš viso už 3 630,00 Eur su PVM. Ieškovo tvirtinimu prekės buvo perduotos atsakovo atstovui M. K., kuris ir pasirašė minėtoje sąskaitoje, ir tuo patvirtino, jog prekes gavo. Atsakovo UAB „Vežta“ tvirtinimu, jis jokių prekių iš ieškovo neužsakė ir nepasiėmė, o apie neva nupirktas prekes atsakovas sužinojo tik 2017 m. rugsėjo 18 d., kuomet iš ieškovo buhalterijos elektroniniu paštu gavo tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą su nurodyta 3 630,00 Eur skolos suma. Atsakovas taip pat teigia, kad nurodytas asmuo – M. K. nedirba ir niekada nedirbo UAB „Vežta“, todėl jokių sąskaitų nepasirašė ir net negalėjo pasirašyti, nes jokių funkcijų įmonėje neatlieka, įskaitant ir prekių atsiėmimą.

9Taigi, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl to ar šalis siejo pirkimo-pardavimo sutartiniai santykiai, ieškovui teigiant, jog juos patvirtina 2017-05-26 Sąskaita-faktūra COPTR Nr. 4850 bei joje esantis atsakovo darbuotojo ir atsakovo vadovo A. K. sūnaus M. K. parašas, jog prekes gavo. Tuo tarpu atsakovui tvirtinant, jog jokių prekių iš ieškovo neužsakė ir nepasiėmė, o M. K. nedirba ir niekada nedirbo pas atsakovą.

10Pirmiausia pažymėtina, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011; etc.). Taigi, kiekvienoje civilinėje byloje teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos teismo proceso metu, išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Vertindamas kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, teismas, be kita ko, turi nustatyti įrodymo ryšį su byla (įrodymo sąsajumą), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas. Taigi, kaip minėta, vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, taip pat, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą. Įrodymų sąsajumas (CPK 180 straipsnis) reiškia, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

11Antra, paminėtini aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai bei nagrinėjamam ginčui aktualios materialiosios teisės normos. Taigi, CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Pagal CK 6.189 straipsnį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Ši teisės norma įtvirtina sutarties privalomumo ir vykdytinumo (lot. pacta sunt servanda) principus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (pacta sunt servanda), ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016; 2017 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2017).

12Nagrinėjamoje byloje svarbu pažymėti ir tai, kad tarp šalių jokia, tame tarpe ir pirkimo-pardavimo, sutartis nebuvo pasirašyta ir šalys šių aplinkybių neginčija. Kita vertus, pati sąskaita-faktūra yra finansinis dokumentas, galintis patvirtinti faktą apie daiktų pirkimą-pardavimą (CK 6.305 straipsnis; Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 punktas). Tuo tarpu, CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama, atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, o 2 dalyje numatyta, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2010; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-219/2015; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-684/2015; etc.). Bylos duomenis nustatyta, kad ieškovas savo reikalavimo atsakovui pagrįstumą argumentuoja ir ta aplinkybe, kad analogiškų pardavimų tarp šalių, nesudarant sutarties, buvo mažiausia dar trys; šiai aplinkybei patvirtinti pateikė tris PVM sąskaitas-faktūras: 2017 m. sausio 6 d. Serija VEŽ Nr. 203, 2017 m. sausio 13 d. Serija VEŽ Nr. 205, 2017 m. sausio 23 d. Serija VEŽ Nr. 209; todėl, nagrinėjamu atveju, 2017 m. gegužės 26 d. PVM sąskaita-faktūra COPTR Nr. 4850 yra pakankamas įrodymas, patvirtinantis šalis siejančius sutartinius santykius: ji išrašyta konkrečiam asmeniui – atsakovui UAB „Vežta“, ir pasirašyta jo atstovo, nagrinėjamu atveju – M. K., taigi ši PVM sąskaita-faktūra yra dokumentas, patvirtinantis faktą apie daiktų pirkimą-pardavimą. Tačiau, atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovo pateiktose ir ką tik paminėtose sąskaitose faktūrose pardavėju buvo atsakovas AB „Vežta“, tuo tarpu pagal ginčo sąskaitą-faktūrą pardavėju yra ieškovas UAB „Copoint“. Taip pat svarbu pažymėti, kad ginčo sąskaitoje-faktūroje COPTR Nr. 4850 apie jos bei prekių priėmimą pasirašė M. K.. Patikrinus atsakovo etatinių darbuotojų sąrašą 2017-05-26 dienai (ieškovo PVM sąskaitos – faktūros COPTR Nr. 4850 išrašymo datai), nustatyta, jog M. K. nedirbo pas atsakovą (duomenys iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos esančių duomenų apie UAB „Vežta“ apdraustuosius asmenis už laikotarpį nuo 2017-01-01 iki 2017-08-31). Teismo nuomone, ieškovo apskaitos dokumento – ginčo PVM sąskaitos faktūros, šiuo atveju nepakanka įrodyti, kad atsakovui sąskaitoje nurodytos prekės pristatytos (CPK 12, 178 straipsniai). Tuo tarpu atsakovas, šiai aplinkybei paneigti, pateikė pirmiau paminėtus duomenis iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, jog M. K. niekada nedirbo pas atsakovą; taip pat susirašinėjimą elektroniniu paštu, iš kurio matyti, jog atsakovas dar 2017 m. rugsėjo 18 d., kai tik gavo iš ieškovo skolų suderinimo aktą, ieškovo buhalterijos paprašė pateikti duomenis už ką atsakovas skolingas, kas priėmė prekes, kas pasirašė bei visus kitus su šia skola susijusius dokumentus, įskaitant ir pačią PVM sąskaitą-faktūrą, tačiau ieškovas nepateikė jokių atsakymų atsakovui.

13Šioje vietoje taip pat paminėtina, kad nors Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nenumato privalomos prekių pirkėjo parašo būtinybės (80 straipsnis), tačiau nagrinėjamu atveju faktas, jog ginčo PVM sąskaita-faktūra nėra pasirašyta atsakovo atstovo, nėra atsakovo UAB „Vežta“ oficialaus spaudo, leidžia spręsti, kad nurodomų prekių atsakovas neužsakė pas ieškovą ir, juo labiau, nepriėmė. Be to, teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas M. K. taip pat patvirtino tą aplinkybę, jog jis yra atsakovo UAB „Vežta“ direktoriaus sūnus, ir, nors dirbdamas kitoje uždarojoje akcinėje bendrovėje, turėjo verslo reikalų su ieškovu, tačiau pas atsakovą UAB „Vežta“ niekada nedirbo ir UAB „Vežta“ vardu niekada jokių prekių nepirko ir nebuvo prekes atsiėmęs (CPK 177, 178, 185 straipsniai). Kitas paminėtinas aspektas tas, jog kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nereglamentuota civilinių pirkimo–pardavimo santykių aspektų ir jame nenustatyta nei formos reikalavimų pirkimo–pardavimo sutarčiai, nei įrodinėjimo priemonių sutarties sudarymo faktui nustatyti kilus ginčui dėl sutarties vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009); pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Taigi PVM sąskaitos faktūros gali būti išrašomos tiek pirkimo–pardavimo, tiek skolos dengimo, tiek ir kitų sandorių atvejais. Dėl to ginčo PVM sąskaitos-faktūros vertinimas kartu su nustatytomis aplinkybėmis sudaro pagrindą konstatuoti, kad tarp šalių nebuvo sudaryta ir vykdyta prekių pirkimo-pardavimo sutartis (CK 6.305 straipsnis). Atsižvelgdamas į PVM sąskaitos faktūros, kaip specialią paskirtį turinčio buhalterinės apskaitos dokumento, tikslus, teismas daro išvadą, kad aukščiau paminėtų įrodymų ir aplinkybių visuma paneigia atsakovo prievolę sumokėti ieškovui pagal pastarojo teikiamą 2017 m. gegužės 26 d. PVM sąskaitą-faktūrą COPTR Nr. 4850, todėl ieškinys atmestinas.

14Atmetus pagrindinį reikalavimą dėl 3 630,00 Eur skolos priteisimo, negali būti tenkinamas ir reikalavimas dėl 6 procentų metinių procesinių palūkanų priteisimo.

15Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteisiamos.

16Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus. Atsakovas UAB „Vežta“ šioje byloje sumokėjo 484,00 Eur už advokato suteiktą teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestas, nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteistinos atsakovui iš ieškovo (CPK 98 straipsnis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymas Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2015-03-19, Nr. 2015-03968)).

17Teismo turėtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija 3,00 Eur, todėl iš šalių nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

18Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; etc.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

19Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265 straipsniu, 268-270 straipsniais, teismas

Nutarė

20ieškinį atmesti.

21Priteisti iš ieškovo UAB „Copoint“, juridinio asmens kodas 302312553, atsakovo UAB „Vežta“, juridinio asmens kodas 302669060, naudai 484,00 Eur (keturi šimtai aštuoniasdešimt keturi eurai) išlaidų dalyvavusio byloje advokato pagalbai apmokėti.

22Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Edvardas... 2. viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo UAB... 3. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad 2017-05-26 UAB „Copoint“ (toliau – ir... 4. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodo, kad su ieškiniu nesutinka. Pažymi,... 5. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas prašė ieškinį tenkinti visiškai.... 6. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį... 7. Ieškinys atmestinas.... 8. Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas UAB... 9. Taigi, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl to ar šalis siejo... 10. Pirmiausia pažymėtina, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo... 11. Antra, paminėtini aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai bei nagrinėjamam... 12. Nagrinėjamoje byloje svarbu pažymėti ir tai, kad tarp šalių jokia, tame... 13. Šioje vietoje taip pat paminėtina, kad nors Lietuvos Respublikos pridėtinės... 14. Atmetus pagrindinį reikalavimą dėl 3 630,00 Eur skolos priteisimo, negali... 15. Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo... 16. Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai priimtas... 17. Teismo turėtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija 3,00 Eur,... 18. Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų... 19. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu,... 20. ieškinį atmesti.... 21. Priteisti iš ieškovo UAB „Copoint“, juridinio asmens kodas 302312553,... 22. Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti...