Byla 2S-257-56/2010

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Petro Jaržemskio

2kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės Dalios Višinskienės

3teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB ,,Snoro“ lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutarties kuria ieškovo ieškinys atsakovui S. M. dėl skolos priteisimo buvo paliktas nenagrinėtu.

4Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

5I.Ginčo esmė Ieškovas UAB ,,Snoro lizingas“ su ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo S. M. 523,75 Lt pagal sutartis likusių mokėjimų, 476,84 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

6Nurodė, kad tarp ginčo šalių 2006-03-02 sudaryta išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartis Nr. (duomenys nesklebtini) (toliau-Sutartis), kuria atsakovui buvo perduotas naudojimuisi ir valdymui telefonas LG B2250, su salyga, kad įvykdžius prievoles pagal sutartį, prekė pereis atsakovo nuosavybėn, tačiau atsakovas sutartinių įsipareigojimų nevykdė ir mokėjimų pagal sutartį neatliko, ko pasekoje liko skolingas 523,75 Lt likusių mokėjimų, 476,84 Lt delspinigių. Iš viso atsakovas nesumokėjo 1 000, 59 Lt, į raštiškas pretenzijas nereagavo, todėl teismo prašė skolos sumą priteisti. Atsakovo gyvenamoji vieta ( - ), Vilniuje, todėl vadovaujantis tarp šalių pasirašytos sutarties 9.1 punktu nustatančiu, kad ginčai tarp šalių sprendžiami ieškovo nuožiūra pagal ieškovo arba atsakovo gyvenamąją vietą ar buveinę, ieškinys buvo teikiamas pagal atsakovo gyvenamąją vietą, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui.

7II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartimi teismas atsisakė priimti ieškovo UAB „SNORO lizingas“ ieškinį atsakovui S. M. dėl slolos priteisimo, kaip neteismingą, nurodydamas ieškovui pateikti ieškinį pagal teismingumą, Biržų rajono apylinkės teismui. Teismas pažymėjo, kad pateikta Sutartis, sudaryta tarp juridinio asmens, užsiimančio finansinių paslaugų teikimu (ieškovo), ir fizinio asmens (atsakovo), kuria ieškovas atlygintinai įsipareigojo suteikti atsakovui kreditą, o šis įsipareigojo gautą sumą grąžinti sutartyje nustatytomis sąlygomis. Pagal Sutarties dalyką, šalių ypatumus sudaryta sutartis - vartojimo sutartis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.886 straipsnis), o atsakovas – vartotojas (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 punktas), kurio kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008). Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad vartojimo sutartyse individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai ( LR CK 6.193 str. 4 d.). Nacionalinę Lietuvos vartotojų teisę iš esmės sudaro perkelta Europos Sąjungos vartotojų teisė. Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis) 2 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir kad, jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimai). Remdamasis Europos Teisingumo Teismas 2009 m. birželio 4 d. sprendimu byloje Nr. C-243/08 dėl 2008 m. gegužės 22 d. Budaörsi V?rosi B?rós?g (Vengrija) pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje Pannon GSM Zrt. prieš Erzsébet Sustikné Gy?rfi, kurioje buvo sprendžiamas teismingumo klausimas tarp tos pačios kategorijos šalių: paslaugų teikėjo ir vartotojo, kaip ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui pateiktame ieškinyje, teismas konstatavo, kad Europos Teisingumo Teismas byloje išaiškino, kad kad: 1. 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nesąžininga sutarties sąlyga yra neprivaloma vartotojui, ir šiuo atžvilgiu nėra reikalavimo, kad tokią sąlygą vartotojas būtų iš anksto sėkmingai užginčijęs. 2. Nacionalinis teismas privalo ex officio įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, kai tik jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Tokią sąlygą pripažinęs nesąžininga, jis jos netaiko, išskyrus kai vartotojas tam prieštarauja. Nacionalinis teismas taip pat turi šią pareigą atlikdamas savo teritorinės jurisdikcijos patikrinimą. 3. Nacionalinis teismas turi įvertinti, ar tokia sutarties sąlyga, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, atitinka kriterijus, dėl kurių ji pripažįstama nesąžininga Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalies prasme. Tai darydamas nacionalinis teismas turi atsižvelgti į tai, kad vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo sudarytos sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi ir kuria teismui, kurio teritorinei jurisdikcijai priklauso pardavėjo ar tiekėjo buveinė, suteikiama išimtinė jurisdikcija spręsti ginčą, gali būti pripažinta nesąžininga.

8Teismas atsižvelgdamas į nurodytą Europos Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą, priimtą iš esmės analogiškoje civilinėje byloje, kurioje aptarti nacionalinio teismo veiksmai privalomi sprendžiant pareikšto ieškinio (pareiškimo) teismingumo klausimą bylose, kurių viena šalis yra vartotojas; į tai, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui pateikta Sutartis, sudaryta vartotojui prisijungus prie Sutarties, t.y. jis buvo priverstas sutikti su verslininko iš anksto parengtomis sąlygomis, neturėdamas galimybės daryti įtakos šių sąlygų turiniui, ieškovo sutarties 9.1 punktą ex officio pripažino kaip nesąžininga sutarties sąlygą, taip kompensuojant sutartinės vartotojo ir verslininko pusiausvyros nebuvimą. Kadangi Europos Teismingumo Teismas konstatavo nacionalinio teismo pareigą atlikti teritorinės jurisdikcijos patikrinimą, t.y. nustatyti tinkamą teismingumą bylose su vartotojais, atsižvelgiant į tai, kad vartotojas gyvena ne ieškovo nurodytu adresu ( - ), Vilniuje, o ( - ), Biržuose, Biržų r. sav., t.y. ne Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo veiklos teritorijoje, šio ginčo sprendimas Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme prieštarautų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms, Europos Teisingumo Teismo formuojamai praktikai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

9III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai

10Ieškovas UAB ,,Snoro lizingas“ atskiruoju skundu prašo teismo nutartį panaikinti ir išspręsti civilinės bylos teismingumo klausimą iš esmės, civilinę bylą perduoti nagrinėti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui.

11Nurodo, kad teismo priimdamas skundžiamą nutartį netinkamai aiškino ir taikė procesinės bei materialinės teisės normas. Civilinio proceso kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šalys rašytiniu susitarimu gali pakeisti teritorinį bylos teismingumą, kuris gali būti ribojamas tik ta apimtimi, kuria jis pažeidžia imperatyvias išimtinio teritorinio teismingumo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 2002-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-748/2002). Standartinėse vartojimo sutartčių salygose įstatymai nedraudžia įtvirtinti sutartinio teismingumo taisykles, juo labiau įtvirtinus minėtas nuostatas vartotojo interesai pažeisti nebuvo, kadangi sutartyje numatyta galimybė kreiptis tiek į ieškovo buveinės, tiek į atsakovo gyvenamosios vietos teismus. Tokias pat teises turi ir atsakovas ginčydamas sutarties nuostatas, todėl teismo išvada, jog Sutarties salygų 9.1 punkte įtvirtinta standartinė salyga pažeidžia vartotojo interesus yra nepagrįsta. Ieškovas parengdamas standartines Sutarties salygas nepažeidė šalių pusiausvyros principo ar imperatyvių įstatymo normų dėl sutartinio teismingumo nustatymo. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloe Nr. 3K-3-516/2006, ieškovas nurodo, kad tinkama galimybė šaliai susipažinti su sutarties salygomis yra tada, kai su salygomis ji susipažįsta iki sutarties pasirašymo ar pasirašant sutartį. Iš skundžiamos teismo nutarties argumentų, ieškovas daro išvadą, jog standartinėse sutarčių salygose negali būti įtvirtinamos sutartinio teismingumo taisyklės ir vartojimo sutartyse kile ginčai negali būti nagrinėjami konkrečiame teisme. Be to remiantis Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 1 dalimi, negaliojančiomis, sąžiningumo kriterijams neatitinkančias sutarties salygas galima pripažinti tik pagal vartotojo ieškinį, o ne teismo iniciatyva ir nenagrinėjant bylos. Teismas atsisakė priimti ieškinį pažeisdamas Civilinio proceso kodekso normas, bei pažeisdamas šalių rungimosi, betarpiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo prncipus (CPK 12 str., 14 str. 2 d., 17 str.). Priėmęs savo žinion civilinę bylą teismas nustatęs, jog byla greičiau ir operatyviau gali būti išnagrinėta kitame teise galėjo ją perduoti kitam teismui (CPK 34 str. 2 d.). Nepagrįstas teismo argumentas, jog atsakovas prisijungęs prie sutarties ir negalėjęs paveikti jos turinio buvo priverstas sutikti su verslininko parengtomis salygomis, kadangi byloje duomenų, jog atsakovas atsisakė sutikti su pateiktomis salygomis ar reiškė norą as pakeisti nėra. Nurodytais argumentais ieškovas mano, jog teismas pripažindamas ieškovo sutarties 9.1 punktą dėl sutartinio teismingumo Civilinio proceso kodekso 32 straipsnio 1 dalies prasme, priėmė neteisėtą nutartį, todėl ji turi būti panaikinta ir byla nagrinėjama Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme. Atsiliepime į atskirąjį skundą įstatymo nustatyta tvarka pateiktas nebuvo. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikytinos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį teisinius argumentus konstatuoja, kad pirmos instancijos teismo nutartis pagrįsta bei teisėta ir naikinti jos atsirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 263 str.). Teisės kreiptis į teismą tvarką įtvirtina Civilinio proceso kodekso normos, kurios apibrėžia ir su civilinių bylų teismingumu susijusius klausimus. Kai kurios su bylų teismingumu susijusios nuostatos įstatyme suformuluotos imperatyvia forma, kuomet jų privalo laikytis visi asmenys, norintys pasinaudoti teisminės gynybos teise ar teise kreiptis į teismą su pareiškimu, kitos – dispozityvia forma, kuomet bylos teismingumas priklauso nuo besikreipiančio į teismą asmens pasirinkimo. Sutartinio teritorinio teismingumo atveju (CPK 32 str. 1 d.) teismą, nagrinėsiantį bylą, pasirenka ginčo šalys, tarpusavio rašytiniu susitarimu galinčios pakeisti teritorinį bylos teismingumą. Tokiu būdu įstatyme yra įtvirtintas ginčo šalių autonomijos principas (CK 1.2 str. 1 d.), suteikiantis šalims teisę (laisvę) tarpusavio susitarimu pakeisti bendrosiomis teismingumo taisyklėmis nustatytą bylos nagrinėjimo vietą. Civilinio proceso kodekso normos šalių valią keisti bylos teritorinį teismingumą riboja tik imperatyviu draudimu šalių susitarimu keisti išimtinį ir rūšinį teismingumą (CPK 32 str. 2 d.). Tačiau šiuolaikinėje sutarčių teisėje susiformavusi silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina tapo pagrindu valstybei įsikišti į šalių sutartinius teisinius santykius ir, ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti ne tik specialų vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą, bet ir efektyvų vartotojo interesų gynimą. Sutinamai su Civilinio kodekso 6.176 straipnio 1 dalimi paslaugų sutartimi viena šalis šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio ar kitokio pobūdžio paslaugas, nesusijusias su materialaus daikto sūkurimu, o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai klientas yra fizinis asmuo vartotojas, paslaugų sutarčiai mutantis mutantis taikomos Civilinio kodekso 6.188, 6.350-6.370 straipsnių nuostatos. Civilinio kodekso 6.188 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo kriterijai gali būti taikomi tik individualiai neaptartoms vartojimo sutarčių sąlygoms (CK 6.188 str. 2 d.), kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje (CK 6.188 str. 4 d). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog vartotojų teisių apsauga yra konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas ir kartu Lietuvos valstybės įsipareigojimas, kylantis iš Europos Sąjungos teisės, bei atkreipęs dėmesį į tai, kad su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojo teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet kartu ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei. Dėl to ginčą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-02-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-141/2006; 2008-02-29 nutartis c.b. Nr. 3K-3-211/2008). Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos nare, nacionalinių teisės aktų nuostatos derinamos su Bendrijos vartotojų teisių apsaugos acquis nuostatomis, o nacionalinė teisė turi būti aiškinama taip, kad neprieštarautų Europos Sąjungos teisei ir ETT formuojamai praktikai. Todėl aiškinant vartojimo sutartis, turi būti taikomos ne tik bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193 str.- 6.195 str.), bet ir speciali Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 4 dalyje, 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė (vadinamoji contra proferentem taisyklė), kad tuo atveju, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-10-07 nutartis c. b. Nr. 3K-3-1137/2002). Byloje nustatyta, kad ginčo šalys 2006-03-02 sudarė išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį Nr. VTP6030210P, pagal kurią atsakovas įsipareigojo sutartyje numatytomis salygomis bei terminais atsisakaityti už telefoną LG B2250, tačiau savo įsipreigojimų nevykdė. Tarp ginčo šalių sudarytos Sutarties 9.1 punktu šalys susitarė, kad ieškovas turi teisę kreiptis į teismą pagal jo buveinės vietą ir ieškinyje nurodė, kad atsakovo gyvenamoji vieta V. Kudirkos g. 71, Vilniuje, bei pateikė ieškinį Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui, pagal ieškovo gyvenamąją vietą. Tuo tarpu ieškinyje nurodomi duomenys apie atsakovo gyvenamąją vietą paneigiami byloje esančiaias duomenimis. Kaip matyti iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų (CPK 177, 178 str.) išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties Nr. VT 6030210P bei Gyventojų registro Tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos duomenų pagrindu UAB Creditinfo Lietuva pažymos (b.l. 22;24) atsakovo gyvenamoji vieta deklaruota Biržų rajono savivaldybėje, V.Kudirkos g. 71, Biržuose. Kiti duomenys kurie sudarytų pagrindą padaryti išvadą, jog atsakovas gyvena Vilniuje nepateikti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai sprendė, jog vartotojui prisijungus prie vartojimo sutarties vadovaujantis 9.1 punktu buvo pažeistas vartototojo ir verslininko pusiausvyros principas, todėl minėta salyga pagrįstai pripažinta nesąžininga salyga. Kolegija, priešingai nei tvirtinama atskirajame skunde, pažymi, kad vartojimo sutarties sąlygos gali būti pripažįstamos nesąžiningomis ne tik paties vartotojo, bet ir vartotojų teises ginančių institucijų ar bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva. Todėl toks apelianto argumentas, jog pagal CK 6.188 straipsnio 1 dalį tik vartotojas turi teisę reikalauti pripažinti negaliojančias sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios vartojimo sutarties sąlygas, nėra nepagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr.30, p. 345-402). Atskirajame skunde apeliantas patvirtina, kad šiuo konkrečiu atveju sutartyje esančios sąlygos yra tipinės paslaugų teikėjo nevienkartiniam naudojimui parengtos sąlygos (CK 6.185 str.). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ieškinio priėmimo stadijoje vertino sąžiningumo aspektu minėtos sutarties standartinę nuostatą, įtvirtinančią sutartinį teismingumą. Atsižvelgdama į tai, jog pateikdamas ieškinio pareiškimą teismui ieškovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad minėtos standartinės sutarties sąlyga spręsti ginčą išimtinai pagal UAB ,,Snoro lizingas“ buveinės vietą buvo aptarta su skolininku individualiai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši sąlyga nelaikytina šalių susitarimu dėl teismingumo Civilinio proceso kodekso 32 straipsnio prasme, ji vertintina kaip nesąžiningą ir yra negalionuoti nuo sutarties sudarymo momento (CK 6.188 str. 6 d.). Atkreiptinas dėmesys, jog byloje Cofidis ETT pabrėžė, kad teisėjo teisė ex officio ar vartotojo reikalavimu pripažinti nesąžiningą sutarties sąlygą negaliojančia turi būti įgyvendinama neatsižvelgiant į senaties terminą, galintį apriboti šią nacionalinio teismo teisę (2002-11-21 Sprendimas, C-473/00, Rink. p. I-10875, 36, 38 punktai).

12Apibendrinant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovo ieškinio pareiškimą, t.y. ex officio patikrinęs ir nustatęs, kad ieškovo UAB „Snoro lizingas” su atsakovu 2006 m. kovo 2 dieną sudarytos išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties (toliau – Sutartis), 9.1 punktas, kuriame nustatomama standartinė salyga, jog ginčas sprendžiamas pagal UAB ,,Snoro lizingas“ buveinės vietą yra nesąžininga, tinkamai įgyvendino Europos Teismingumo Teismo nacionaliniams teismams nustatytą pareigą atlikti teritorinės jurisdikcijos patikrinimą, nustatyti tinkamą teismingumą bylose su vartotojais. Kadangi bylos duomenimis atsakovo (vartotojo) gyvenamoji vieta nustatyta V. Kudirkos g. 71, Biržuose, Biržų rajono savivaldybėje, ginčo sprendimas Vilniaus m. 2-ajame apylinkės teisme prieštarautų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms bei Europos Teisingumo Teismo formuojamai praktikai.

13Nurodytų argumentų pagrindu atskirasis skundas atmestinas.

14Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu iš ieškovo UAB ,,Snoro lizingas“ priteistinos 2,80 Lt bylinėjimosi (pašto) išlaidos valstybės naudai.

15Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 p., kolegija

Nutarė

16Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-15920-592/2009 palikti nepakeistą, o ieškovo UAB ,,Snoro lizingas“ (į.k. 124926897) atskirąjį skundą atmesti.

17Priteisti iš ieškovo UAB ,,Snoro lizingas“ (į.k. 124926897) 2,80 Lt bylinėjimosi (pašto) išlaidas valstybės naudai.

Proceso dalyviai
Ryšiai