Byla 2K-525/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

2sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

3dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

4nuteistajam V. J.,

5nuteistojo gynėjui advokatui Romualdui Drakšui,

6teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų S. T., A. C. ir nuteistojo V. J. bei jo gynėjo Romualdo Drakšo kasacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 290 straipsnį 12 MGL (1560 Lt) dydžio bauda; dėl kaltinimo pagal BK 286 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

7Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartis, kuria nuteistojo V. J. gynėjo, nukentėjusiųjų S. T., A. C. apeliaciniai skundai atmesti.

8Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, taip pat nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių jų kasacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiujų kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

9V. J. pagal BK 290 straipsnį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB ( - ) generalinis direktorius, 2008 m. rugpjūčio 14 d., tarp 11 ir 14 val., Vilniaus r., Nemenčinės sen., Girijos k., Valstybinio Europos centro kraštovaizdžio draustinio (toliau – ir VECKD) teritorijoje, žodžiais „tuoj suduosiu“, „eikit šikti“, „turėsit nemalonumų tarnyboje“, „nevykdote savo pareigų, o vykdote privačių asmenų nurodymus“, necenzūriniais žodžiais, nepadoriais gestais, reikšdamas neteisėtas pretenzijas dėl pareigūnų teisės lankytis ir kontroliuoti saugomą draustinio teritoriją, įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros vedėjo pavaduotoją S. T. ir patikrinime dalyvavusį Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Teisės ir personalo skyriaus vyr. specialistą A. C.

10V. J. išteisintas dėl kaltinamo pagal BK 286 straipsnį už tai, kad jis, kaip UAB ( - ) generalinis direktorius, 2008 m. rugpjūčio 13 d. telefonu informuotas apie Aplinkos apsaugos departamento planuojamą VECKD neplaninį specialųjį patikrinimą, rugpjūčio 14 d., apie 10 val., Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros vedėjo pavaduotojui vyriausiajam valstybinės aplinkos apsaugos inspektoriui S. T., to paties departamento Poveikio aplinkai vertinimo skyriaus vedėjai A. G. ir teisės ir personalo skyriaus vyr. specialistui A. C., jiems dėvint tarnybines uniformas, tarnybiniu automobiliu „Škoda Fabia“ (valst. Nr. ( - ) su skiriamaisiais ženklais atvykus į UAB ( - ) būstinę VECKD teritorijoje, prisistačius ir informavus apie VECKD patikrinimą bei pasiūlius įmonės atstovui dalyvauti jame, nepaskyręs atstovo atsisakė dalyvauti patikrinime; po to, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, žodžiais „tuoj suduosiu“, „eikit šikti“, „durniai“‚ „turėsit nemalonumų tarnyboje“, „nevykdote savo pareigų, o vykdote privačių asmenų nurodymus“, „nešdinkitės iš jo privačios teritorijos“, vartodamas necenzūrinius žodžius ir nepadorius gestus, reikšdamas neteisėtas pretenzijas dėl valstybės tarnautojų teisės lankytis ir kontroliuoti saugomą draustinio teritoriją, tris kartus sudavė S. T. per rankas, kuriose šis laikė fotokamerą ir palydovinio ryšio prietaisą koordinatėms nustatyti; taip V. J. sukeldamas fizinį skausmą, pasipriešino valstybės tarnautojui, sutrukdydamas jam atlikti savo tarnybos pareigą.

11Kasaciniu skundu nukentėjusieji S. T. ir A. C. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutarties dalį, kuria V. J. išteisintas pagal BK 286 straipsnį, ir tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais pagrindais.

12Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 241 straipsnio 2 dalies nuostatas, neištyrė bylos aplinkybių išsamiai ir nešališkai, netinkamai vertino surinktų įrodymų visetą, todėl priėmė neteisingą sprendimą išteisinti V. J. pagal BK 286 straipsnį, o apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų, neišdėstė motyvuotų skundo atmetimo išvadų, tik konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas, todėl pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (kasacinė nutartis Nr. 2K-18/2004).

13Kasatoriai nurodo, kad V. J., atvykęs į golfo aikštyną prie patikrinimą atliekančių pareigūnų, turėjo aiškų tikslą sukliudyti atlikti jiems pavestą aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės funkciją – patikrinimą Valstybiniame Europos centro kraštovaizdžio draustinyje, vykusį ir UAB ( - ) neteisėtai pastatyto sporto aikštyno teritorijoje. Nuo kelio priėjęs prie tuo metu VECKD patikrinimą atliekančių pareigūnų, siekdamas įžeisti ir pažeminti, V. J. pradėjo juos plūsti žodžiais, nepadoriais gestais, pagrasino panaudoti fizinį smurtą, pasakydamas „tuoj suduosiu“ ir nedelsiant tą įvykdė, suduodamas tris kartus S. T. per rankas, kuriose šis laikė vaizdo kamerą ir fiksavo V. J. neteisėtus veiksmus, kad išvengtų fizinio susidorojimo. Teismai konstatavo, kad V. J. žinojo, jog A. C. ir S. T. yra pareigūnai, atliekantys tarnybines funkcijas, sąmoningai siekė taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia, bet jo žodžius „tuoj suduosiu“ netinkamai kvalifikavo kaip įžeidimą pagal BK 290 straipsnį. Kasatoriai mano, kad V. J. veiksmai, pasireiškiantys grasinimu valstybės tarnautojams susidoroti, turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 286 straipsnį, nes jis grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams, atliekantiems tarnybines funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-227/2010). Tuo pačiu metu padarytus V. J. veiksmus, t. y. pareigūnų įžeidimą ir smūgių sudavimą per rankas, teismai vertino atskirai ir konstatavo, kad įžeidimas buvo padarytas atliekant tarnybines pareigas, o pasipriešinimas pareigūnams buvo atliktas jau baigus patikrinimą. Kasatoriai pažymi, kad byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, jog dalį necenzūrinių žodžių V. J. išsakė A. C. jau po smūgių sudavimo. Šiuo atveju V. J. veiksmai, kuriais buvo įžeisti valstybės tarnautojai, grasinta panaudoti ir panaudotas fizinis smurtas, turėjo būti vertinami kaip viena veika, bet teismai sprendimuose klaidingai konstatavo, jog V. J. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios pasipriešinti valstybės tarnautojams, atliekantiems savo tarnybines funkcijas. Kasatoriai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog patikrinimą atliekantys pareigūnai golfo žaidėjų nefilmavo, taip pat nurodo, kad prieš atliekant VECKD patikrinimą V. J. buvo pasiūlyta ir suteikta galimybė dalyvauti patikrinime, tačiau šis atsisakė. Dėl šių priežasčių V. J. atvykimo į konflikto vietą ir konflikto sukėlimo dėl neva filmuojamų žaidėjų motyvus teismai turėjo vertinti kaip tiesioginę tyčią siekiant sukelti konfliktą, sutrukdyti vykdyti pareigūnams kontrolės funkcijas, bet ne kaip tariamą filmuojamų žaidėjų teisių gynimą. Be to, teritorijos filmavimo (su žaidėjais ar be jų) faktas nesuteikia pagrindo įmonės vadovui priėjus įžeidinėti patikrinimą atliekantį pareigūną, suduoti jam smūgius per rankas, laikančias vaizdo kamerą, kai šis nenaudojo jokios fizinės prievartos, neprovokavo neteisėtiems veiksmams, netgi priešingai – prašė teisiamojo nusiraminti. Kasatoriai pabrėžia, kad teismai dėl smūgių sudavimo faktų vadovavosi vien tik V. J. parodymais, kad jis nustumdavo vaizdo kamerą, bet nesudavė smūgių, ir nemotyvavo, kodėl netiki nukentėjusiųjų parodymais, kuriuos patvirtina vaizdo įrašas, kad vaizdo kamera staigiai nukrypdavo į A. C. kojas, ir Vilniaus rajono PK Kriminalinės policijos pareigūno vaizdo įrašo išklotinė, kurioje nurodyta, kad buvo suduoti trys smūgiai ir užfiksuoti V. J. išsakyti žodžiai po smūgių sudavimo. Kasatoriai teigia, kad teismai neturėjo teisinio pagrindo sprendimo, jog fizinį smurtą V. J. panaudojo pasibaigus patikrinimui, grįsti Patikrinimo akto Nr. 183 turiniu. Šio akto surašymo tvarką reglamentuojančių Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 16 straipsnio 4 punkto, aplinkos ministro 2004 m. spalio 28 d. įsakymo 41 punkto nuostatos nereikalauja akte nurodyti atlikto patikrinimo pradžios ir pabaigos laiko, aplinkybių, sutrukdžiusių atlikti patikrinimą, ir pan., be to, po konflikto patikrinimas buvo atliekamas toliau, nors ir buvo bandoma sutrukdyti fiksuoti pažeidimus, o BK 286 straipsnio nuostatos taip pat nereikalauja, kad patikrinimas turėjo būti nebaigtas.

14Kasaciniu skundu nuteistasis V. J. ir jo gynėjas prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio dalį, kuria V. J. nuteistas pagal BK 290 straipsnį 12 MGL dydžio bauda, bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutarties dalį, kuria atmestas advokato Romualdo Drakšo apeliacinis skundas, ir bylą nutraukti.

15Kasatoriai nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, klaidingai kvalifikuodami V. J. veiką pagal BK 290 straipsnį, teismų išvados neatitinka bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, ir tai yra esminis pažeidimas, kuris sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį.

16Kasatoriai pažymi, kad BK 290 straipsnis numato atsakomybę tik už tuo metu savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą, padarytą veikiant tiesiogine tyčia. Taigi nuteistojo V. J. tiesioginei tyčiai konstatuoti būtina įrodyti, kad jis turėjo visas galimybes būti įsitikinęs ne tik tuo faktu, jog nukentėjusieji yra pareigūnai, bet ir tuo faktu, kad jie tuo metu eina savo pareigas, bet teismai į tai dėmesio nekreipė, todėl iš esmės klaidingai konstatavo tiesioginę tyčią V. J. veikoje ir klaidingai ją kvalifikavo pagal BK 290 straipsnį. Svarbiausi teisės aktai, šioje byloje susiję su valstybės tarnautojų statusu jiems vykdant savo pareigas ir reglamentuojantys aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų atliekamų patikrinimų tvarką, yra Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas ir Aplinkos apsaugos inspektavimo vadovas. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1, 14 punktuose, 16, 17 straipsniuose, Aplinkos apsaugos inspektavimo vadovo aprašomame 5 žingsnyje nurodyti kategoriški reikalavimai tikrinančiam pareigūnui – prisistatyti, parodyti pažymėjimą, vilkėti uniformą ir pristatyti kartu atvykusius kolegas, patekimo į privačias teritorijas tvarka – yra teikiami tam, kad tikrinamas asmuo ar jo atstovas tiksliai žinotų, jog prieš jį yra savo pareigas atliekantis aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas – savo pareigas einantis valstybės tarnautojas. Visų šių reikalavimų S. T. ir A. C. nevykdė, neparodė jokių patikrinimo teisėtumą patvirtinančių dokumentų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, faktų, kad apie patikrinimą telefonu V. J. buvo informuotas išvakarėse, nukentėjęs S. T. vilkėjo uniformą, A. C. nuteistasis galėjo matyti jau anksčiau, o į objektą abu nukentėjusieji atvyko specialia emblema pažymėtu automobiliu, užtenka konstatuoti, jog V. J. žinojo, jog pas jį atvyko pareigūnai, nors net nutarties tekste yra prieštaraujančių vienas kitam teiginių dėl S. T. prisistatymo. Pirmosios instancijos teisme papildomai išaiškėjo faktinės aplinkybės, kad V. J. nebuvo perspėtas apie tikrinti atvyksiantį S. T., kurio nepažinojo ir šiam neprisistačius (neparodžius pažymėjimo bei nepateikus pranešimo apie vykdomą patikrinimą) net nemanė, kad atliekamas patikrinimas, dėl kurio jam skambino liudytojas M. B. V. J. neskiria uniformų, todėl galvojo, kad atvyko eigulys, o atvažiuojančio automobilio ir emblemų ant jo pro kabineto langus nematė. Vėliau, sulaukęs pranešimo iš žaidėjų (liudytojo K. N.), kad jie yra neteisėtai filmuojami, V. J. įpykęs, nekreipdamas dėmesio į stovintį automobilį, nuėjo tiesiai prie žaidėjus filmuojančių asmenų. A. C. ir A. G. buvo be uniformos, nepasakė savo pavardžių, nepateikė jokių juos identifikuojančių dokumentų. Nukentėjusieji pažeidė teisės aktų reikalavimus ir neprisistatė, kaip pareigas atliekantys valstybės tarnautojai, todėl V. J. nežinojo, kad jis bendrauja būtent su tuo metu patikrinimą atliekančiais Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnais. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad šie asmenys yra nusiteikę piktavališkai ir atvyko daryti ne kokio nors patikrinimo, o filmuoti žaidžiančių asmenų. Taip manyti jam leido ir ankstesnė jo bendravimo su asmenimis, teigusiais, kad jie yra aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, patirtis. Apeliacinės instancijos teismas žinojo, bet neaptarė faktų, jog visų instancijų administraciniai teismai panaikino nukentėjusiųjų surašytus administracinio teisės pažeidimo protokolus ir jų skirtas nuobaudas V. J.. Tai parodo, kad realiai jokių pažeidimų UAB ( - ) teritorijoje nebuvo ir atvykę pareigūnai tyčia elgėsi neteisėtai bei bandė išprovokuoti konfliktą su V. J. Be to, ilgus metus prieš įvykį truko konfliktas tarp atskiros aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų grupės ir V. J.

17Kasatoriai skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. K. N. parodymai, kad nukentėjusieji pradėjo filmuoti iš karto prie jų priėjus V. J., ir byloje esantis vaizdo įrašas, patvirtina, jog konfliktas tarp V. J. ir nukentėjusiųjų prasidėjo žodžiais „Kodėl filmuojate?“ Tai reiškia, kad nebuvo jokių trijų pirštų kombinacijų, necenzūrinių siuntimų ir vadinimų, t. y. viso to, ką nukentėjusieji teigė buvus prieš pradedant filmuoti konfliktą. Teismai neatsižvelgė į tokį gynėjo argumentą, šių įrodymų negretino. Teismai nekreipė dėmesio ir į tą faktą, kad iškirpta ir trūksta patikrinimo medžiagos vaizdo įrašo dalies. Kasatorių manymu, galima išvada, kad nukentėjusieji tikrai filmavo privačius golfo žaidėjus, taip siekdami išprovokuoti konfliktą su V. J. ir šios įrašų dalies sąmoningai nepateikė teismui. Prieštaringos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nukentėjusiųjų, liudytojos A. G. parodymų, vaizdo įrašo, kuriame nesimato smūgių sudavimo ir nesigirdi įžeidžiančių žodžių, vertinimo. Vienu atveju šiais įrodymais teismas nepatiki ir konstatuoja, kad nėra jokių objektyvių duomenų apie smūgių sudavimą, tačiau tų pačių įrodymų pagrindu konstatuoja buvus įžeidimo faktą. Teismai nekreipė dėmesio į kategorišką doc. dr. Antano Smetonos išvadą, kad kaltinamojo žodžiai neturėjo konkretaus adresato ir jokiu būdu negali būti traktuojami kaip įžeidimas, tačiau naudojasi iš jo parodymų teisme konteksto ištraukta frazės dalimi apie chamizmą V. J. veiksmuose. Nė vienas iš specialistų apklausoje nepasakė, kad V. J. pasisakymai gali būti vertinami kaip įžeidimas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kurio argumentus perrašė apeliacinės instancijos teismas, nurodyti specialistų teiginiai vertinti atskirai nuo konteksto, taip jiems suteikiant visiškai kitą prasmę. Kasatoriai abejoja, ar apeliacinės instancijos teismas iš viso analizavo ir peržiūrėjo bylos įrodymus.

18Kasatoriai prašo atsižvelgti, kad V. J. padaryta veika, t. y. išsakyti žodžiai, iš esmės neturėjo jokio realaus neigiamo poveikio nukentėjusiesiems bei BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektui. Teismai pagrįstai konstatavo, kad V. J. nesutrukdė nukentėjusiesiems atlikti savo pareigų, patikrinimas buvo baigtas ir surašytas patikrinimo aktas, jo žodžiai nebuvo pasakyti viešai, nes, be nukentėjusiųjų, jų niekas daugiau negirdėjo, todėl tai negalėjo sumenkinti nukentėjusiųjų autoriteto nei kolegų, nei visuomenės akyse. Kasatoriai mano, kad padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitus bendruosius teisės principus, taip pat BK 37 straipsnio nuostatas, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso ir baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas V. J.

19Kasaciniai skundai atmestini.

20Dėl BK 286 straipsnio nuostatų taikymo

21Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šiame BK straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-321/2009).

22Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino kaltinamojo parodymus, kad pastumdamas kamerą ir konfliktuodamas su nukentėjusiaisiais siekė ne sutrukdyti jiems atlikti pareigas, o norėjo, kad jie nefilmuotų golfo žaidėjų bei jo paties; įrašo suvestinę ir nukentėjusiojo A. C. parodymus teisme, kad pretenzijas V. J. išsakė dėl filmuojamų žmonių, o ne dėl tikrinamos teritorijos, paneigiančius nukentėjusiojo S. T. parodymus teisme, kad V. J. sakė, jog čia privati teritorija ir Civilinis kodeksas draudžia jiems čia vaikščioti; nukentėjusiojo S. T. parodymus teisme, kad pažeidimą jis jau buvo užfiksavęs ir ėjo atgal, o vaizdo kamerą įjungė tik pokalbio su V. J. metu, kai šis parodė trijų pirštų kombinaciją, ir filmavo todėl, kad šis agresyviai elgėsi; vaizdo įrašą ir S. T. paaiškinimus peržiūrint vaizdo medžiagą, kad stengėsi filmuoti V. J. veidą. Teismas padarė išvadą, kad būtent ta aplinkybė, jog nukentėjusysis S. T. filmavo norėdamas užfiksuoti ne pažeidimą, o emocijas ir įžeidžiamą elgesį, galėjo išprovokuoti V. J. pastumti kamerą nuo savęs reiškiant pretenzijas dėl filmuojamų golfo žaidėjų, todėl jis savo elgesiu nesiekė sutrukdyti nukentėjusiesiems atlikti pareigų, fiksuoti pažeidimų. Apie tai, kad V. J. netrukdė nukentėjusiesiems atlikti pareigas, teismas sprendė ir iš vėlesnių jo bei nukentėjusiųjų veiksmų, nes patikrinimas vyko toliau, jau dalyvaujant ir tokią teisę turėjusiam V. J., kuris tik važiavo paskui pareigūnus, net neišlipo iš automobilio; liudytojos A. G. parodymų, kad ji savo darbą buvo baigusi, ji ir nukentėjusieji toliau po konflikto atliko patikrinimą; taip pat iš patikrinimo pabaigoje surašyto patikrinimo akto Nr. 183, kuriame nenurodyta, kad patikrinimas buvo nutrauktas, nebaigtas ar pan., o tik apie įvykusį konfliktą. Išdėstęs šiuos argumentus, teismas konstatavo, kad V. J. veiksmuose neįrodyta tiesioginė tyčia sutrukdyti valstybės tarnautojams atlikti pareigas, neįrodytas kryptingo smurto panaudojimas ar grasinimas jį panaudoti siekiant pasipriešinti valstybės tarnautojams, todėl dėl kaltinimo pagal BK 286 straipsnį jį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

23Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, paliko jį nepakeistą, nutartyje išdėstė motyvuotus nukentėjusiųjų skundo atmetimo argumentus.

24Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų sprendimuose nustatytas bylos faktines aplinkybes V. J. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, požymių.

25Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 290 straipsnį

26BK 290 straipsnyje nustatyta atsakomybė už valstybės ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą. Šia teisės norma saugoma normali pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla, autoritetas, taip pat jo asmeninė ir profesinė garbė bei orumas. Įstatyme nenumatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas. BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyvusis požymis – valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas tuo metu, kai jis atlieka savo pareigas. Įžeidimas reiškia, kad kaltininkas prieš pareigas vykdantį nukentėjusįjį atlieka nepadorius veiksmus, išsako žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse. Šio nusikaltimo sudėtis – formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Nusikaltimo baigtumui nustatyti ir jam kvalifikuoti nesvarbu, kaip nukentėjusysis reagavo į kaltininko veiką: piktinosi, tylėjo, iškvietė kitus pareigūnus ar kt. Kvalifikuojant veiką pagal BK 290 straipsnį, svarbu nustatyti nusikaltimo motyvą, kuris parodo ryšį tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo pareigų. Įžeidimas padaromas būtent kaip atsakas į teisėtai pavestų pareigų vykdymą.

27Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos įrodymų visumą – kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojos A. G., liudytojų specialistų A. Smetonos, L. Kalėdienės išvadas ir parodymus teisme, nustatė, kad 2008 m. rugpjūčio 14 d. nukentėjusysis S. T., vykdydamas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pareigas, dalyvaujant Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Poveikio aplinkai vertinimo ir normatyvų skyriaus vedėjai A. G. bei Teisės ir personalo skyriaus vyr. specialistui A. C., atliko VECKD teritorijos neplaninį patikrinimą. Apie vyksiantį patikrinimą draustinio teritorijoje ūkinę veiklą vykdančios UAB ( - ) direktorių V. J. 2008 m. rugpjūčio 13 d. informavo Vilniaus rajono agentūros vedėjas M. B. Patikrinimo metu V. J., žinodamas, kad nukentėjusieji atlieka savo pareigas, sukėlė konfliktą, kurio metu išsakė žodžius ir atliko veiksmus. Atsižvelgęs į V. J. išsakytų nukentėjusiesiems žodžių turinį ir į tai, kad žodžiai buvo išsakyti būtent dėl pareigūnų vykdomų funkcijų, teismas pripažino, kad V. J. tokiais veiksmais siekė parodyti savo negatyvų požiūrį į nukentėjusiųjų atliekamas pareigas ir juos pažeminti. Sakydamas necenzūrinius žodžius, chamiškus posakius, rodydamas nepadorų gestą, teigdamas, kad nukentėjusieji savo darbo neatlieka, o vykdo privačių asmenų nurodymus, varydamas juos lauk, V. J. neabejotinai suprato, kad įžeidžia ir žemina savo pareigas einančius valstybės tarnautojus, taigi jis veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Teismas vaizdo įrašo duomenų apimtį vertino kitų bylos įrodymų kontekste, todėl konstatavo, kad filmuota buvo ne visą laiką, tačiau vaizdo įrašas nepaneigia, jog iki pradedant filmuoti kaltinamasis išsakė nukentėjusiesiems įžeidžiamų ir necenzūrinių žodžių ar rodė įžeidžiamų gestų.

28Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, įvertindamas nuosprendžiu nustatytas aplinkybes ir baudžiamojo įstatymo taikymą kvalifikuojant veiką, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir nuosprendį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir motyvuotai paneigė nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad nuteistasis nežinojo, jog nukentėjusieji yra pareigūnai, kad nuosprendyje iškraipyti kalbos specialistų parodymai, nevertinti liudytojo K. N. parodymai.

29Kasatoriai taip pat tvirtina, kad teismas tokią veiką galėjo pripažinti mažareikšme (BK 37 straipsnis), nes jokių neigiamų padarinių nekilo.

30Pagal baudžiamąjį įstatymą padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį (BK 37 straipsnis). Būtent žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Tik tokia veika, kuri, turėdama konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Kartu pažymėtina, kad, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Sprendžiant tai, kokiu laipsniu buvo įžeisti ar pažeminti valstybės tarnautojai, svarbu ir tai kaip jie patys vertina minėtą įvykį.

31BK 290 straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis, kaip minėta, – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma yra saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas. Nors V. J. iš esmės nesutrukdė nukentėjusiesiems atlikti savo pareigų, patikrinimas buvo baigtas, tačiau skundo argumentas, kad V. J. padaryta veika, t. y. išsakyti žodžiai, iš esmės neturėjo jokio realaus neigiamo poveikio nukentėjusiesiems bei BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektui, yra nepagrįstas. Teismai pagrįstai konstatavo, kad V. J. veika pasireiškė ne tik įžeidžiamais, bet ir necenzūriniais žodžiais, nepadoriais gestais bei įžeidžiamais veiksmais. Tokia veiksmų apimtis ir jų pobūdis reiškia, kad veika padaryta žala baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams ir ji negali būti laikoma mažareikšme. Pažymėtina, kad nukentėjusieji S. T. ir A. C. apeliacine tvarka skundė Vilniaus rajono apylinkės teismo ir kasacine tvarka – Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos sprendimus, kuriais V. J. išteisintas pagal BK 286 straipsnį.

32Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 290 straipsnį.

33Byloje esminių BPK pažeidimų nepadaryta.

34Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

35Atmesti nukentėjusiųjų S. T., A. C. ir nuteistojo V. J. bei jo gynėjo Romualdo Drakšo kasacinius skundus.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,... 3. dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,... 4. nuteistajam V. J.,... 5. nuteistojo gynėjui advokatui Romualdui Drakšui,... 6. teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 7. Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 8. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio... 9. V. J. pagal BK 290 straipsnį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB ( - )... 10. V. J. išteisintas dėl kaltinamo pagal BK 286 straipsnį už tai, kad jis,... 11. Kasaciniu skundu nukentėjusieji S. T. ir A. C. prašo pakeisti Vilniaus... 12. Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos... 13. Kasatoriai nurodo, kad V. J., atvykęs į golfo aikštyną prie patikrinimą... 14. Kasaciniu skundu nuteistasis V. J. ir jo gynėjas prašo panaikinti Vilniaus... 15. Kasatoriai nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas netinkamai... 16. Kasatoriai pažymi, kad BK 290 straipsnis numato atsakomybę tik už tuo metu... 17. Kasatoriai skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas... 18. Kasatoriai prašo atsižvelgti, kad V. J. padaryta veika, t. y. išsakyti... 19. Kasaciniai skundai atmestini.... 20. Dėl BK 286 straipsnio nuostatų taikymo ... 21. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat... 22. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino kaltinamojo parodymus, kad... 23. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo... 24. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų sprendimuose nustatytas bylos... 25. Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 290 straipsnį... 26. BK 290 straipsnyje nustatyta atsakomybė už valstybės ar viešojo... 27. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos įrodymų visumą –... 28. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo... 29. Kasatoriai taip pat tvirtina, kad teismas tokią veiką galėjo pripažinti... 30. Pagal baudžiamąjį įstatymą padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo... 31. BK 290 straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis, kaip minėta, – sudaryti... 32. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK... 33. Byloje esminių BPK pažeidimų nepadaryta.... 34. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos... 35. Atmesti nukentėjusiųjų S. T., A. C. ir nuteistojo V. J. bei jo gynėjo...