Byla I-518-283/2016
Dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui

1Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei, sekretoriaujant Irenai Žemaitienei, viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Š. skundą dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

2Teismas

Nustatė

3pareiškėja A. Š. skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti 626,31 Eur (2 162,54 Lt ) darbo užmokesčio už 2009 m. rugpjūčio 1 d. - 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį (toliau – ir ginčo laikotarpis). Pareiškėja nurodė, kad ginčo laikotarpiu ji dirbo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK) Informatikos ir ryšių poskyrio vyresniąja specialiste. Pareiškėja teigė, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363, kuriuo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, bei Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimų, nustatytų 2010 m. birželio 30 d. įstatyme Nr. XI-944, 2011 m. lapkričio 22 d. įstatyme Nr. XI-1721, 2012 m. gruodžio 20 įstatyme Nr. XII–114, taikymo. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir 2013 m. liepos 1 d. nutarimas), pareiškėja teigė, kad dalis darbo užmokesčio jam buvo neišmokėta neteisėtai ir nepagrįstai (b. l. 2-8).

4Atsakovas Utenos AVPK atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti. Utenos AVPK nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl atsakovas neturi teisės perimti kompetentingam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio sumos išmokėjimo sąlygų, būdo, laikotarpio. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjai dalis darbo užmokesčio buvo neišmokėta dėl to, kad taikė iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusius teisės aktus, reguliavusius darbo užmokesčio valstybės tarnautojams mokėjimą, t. y. atsakovas veikė taip, kaip privalėjo veikti. Dėl šios priežasties pareiškėjos negauta darbo užmokesčio dalis priteistina iš tinkamo atsakovo - Lietuvos valstybės (b. l. 16-18 b. l.).

5Skundas atmetamas.

6Bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja A. Š. Utenos AVPK dirba nuo 2008 m. spalio 1 d.. Nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjos vykdomai Informatikos ir ryšių poskyrio vyresniosios specialistės pareigybei buvo nustatytas B lygis, 6 kategorija, pareiškėjai nuo 2011 m. vasario 1 d. suteikta trečia, nuo 2013 m. kovo 1 d. - antra kvalifikacinės klasės (b. l. 19). Utenos AVPK parengtos pažymos „Apie nepriskaičiuotą darbo užmokestį dėl mažintų pareiginių algų koeficientų“ duomenimis, pareiškėjai nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo neišmokėta 626,31 Eur (2 162,54 Lt) darbo užmokesčio (b. l. 10).

7Byloje nagrinėjamas ginčas dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas taikant Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas, nustačiusias sumažintus valstybės tarnautojų atlyginimus dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, dalies priteisimo.

8Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas). Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2009 m. kovo 10 d. įstatymo Nr. XI-186 redakcija) 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsniu, valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363, priimtu 2009 m. liepos 17 d., nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010 m. birželio 30 d. įstatyme Nr. XI-944; 2011 m. lapkričio 22 d. įstatyme Nr. XI-1721; 2012 m. gruodžio 20 įstatyme Nr. XII–114) buvo nustatyta, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., tačiau 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, galioję iki 2009 m. gegužės 1 d.

9Pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Konstitucinis Teismas pripažino, kad: 1) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009-04-23 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Valstybės tarnybos įstatymas 1 priedas (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2009-08-01, Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

10Nagrinėjamoje byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Utenos AVPK ginčo laikotarpiu pareiškėjai neišmokėjo dalies darbo užmokesčio, kadangi taikė Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas, nustačiusias sumažintus valstybės tarnautojų atlyginimus dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties. Įvertinus teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytus ginčo šalių argumentus, daroma išvada, kad tarp bylos proceso dalyvių iš esmės yra kilęs ginčas dėl to, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo pareiškėjo patirti praradimai.

11Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgęs į šias įstatymines nuostatas, teismas sprendžia, kad sprendžiant nagrinėjamoje administracinėje byloje kilusį ginčą, taikomos teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A602-668/2016 ir Nr. A602-669/2016. Šiuose sprendimuose pateikto teisės aiškinimo buvo laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484- 602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-278-552/2016, 2016 m. kovo 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-22-520/2016 ir kt.). Pareiškėjos teisinė padėtis, nagrinėjamos administracinės bylos faktinės ir teisinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis grindžiamas jos reikalavimas, yra iš esmės panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai aukščiau paminėtose bylose. Dėl šios priežasties nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.

12Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A602-669/2016, apibendrinusi Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį (administracinės bylos Nr. A602-668/2016 ir Nr. A602-669/2016).

13Įstatymų leidėjas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas). Šio įstatymo preambulėje nurodyta, kad jis priimtas, siekiant atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurie nebūtų buvę patirti, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas pirmiau nurodytu mastu. Grąžinimo įstatymo 1 straipsnyje nustatytos kategorijos asmenų, kuriems taikomas šis įstatymas, tarp jų – ir asmenys, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d., Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. (1 ir 2 punktai). Be to, Grąžinimo įstatymas nustatė dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką (2 straipsnis), išmokėtinų sumų finansavimo tvarką.

14Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime konstatavo, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Atsižvelgus į nurodytą išaiškinimą, daroma išvada, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, nustatė konkretų mechanizmą, skirtą kompensuoti dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus. Taigi, Utenos AVPK, kuriame ginčo laikotarpiu dirbo pareiškėja, turi pareigą dėl jos patirtų darbo užmokesčio praradimų kompensavimo spręsti Grąžinimo įstatymo įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka.

15Nustačius, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimui yra priimtas Grąžinimo įstatymas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

16Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Nutarė

17pareiškėjos A. Š. skundą atmesti.

18Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai