Byla A-111-520/2016
Dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja A. R. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 5-S-3704 ir priteisti iš atsakovų nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 6 129,47 Lt.

5Pareiškėja paaiškino, kad ji Departamente eina statutinės valstybės tarnautojos pareigas: nuo 2008 m. gegužės 6 d. iki 2011 m. vasario 28 d. – A lygio 12 kategorijos, nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. balandžio 3 d. – A lygio 15 kategorijos, nuo 2011 m. balandžio 4 d. iki 2011 m. rugpjūčio 24 d. – A lygio 12 kategorijos, nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. – A lygio 15 kategorijos. Pareiškėja nurodė, kad jai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, vadovaujantis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas) 1 priedo pakeitimu, kuriuo sumažinti pareiginių algų koeficientai. Pareiškėja atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, kuriame inter alia teisinis reguliavimas, kuriuo vadovaujantis buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Atsižvelgusi į tai, pareiškėja pažymėjo, kad jos darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl pareiškėjai turi būti priteista neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjos nuomone, kompensavimo mechanizmo nebuvimas nepaneigia jos teisės gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą ir teisme koreguoti tarp jos ir Departamento susiklosčiusius teisinius santykius dėl darbo užmokesčio mokėjimo.

6Atsakovai Departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, (toliau – ir atsakovai) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7Atsakovai paaiškino, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai susidarė dėl to, jog Departamentas ginčo laikotarpiu vykdė galiojančius įstatymus, kurie vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Atsakovų nuomone, Departamentas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą tol, kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime įtvirtintos pareigos nustatyti valstybės tarnautojų patirtų praradimų (neišmokėtos darbo užmokesčio dalies) kompensavimo tvarką. Atsižvelgęs į tai, atsakovas teigė, kad Departamento skundžiamu raštu pagrįstai atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą. Atsakovai prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjos A. R. skundą tenkino: priteisė pareiškėjai iš atsakovo Departamento 6 161,70 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., panaikino Departamento 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 5-S-3704 dalį, kuria atsisakyta grąžinti pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, taikymo, atsakovui Departamentui nustatė šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

10Atsižvelgęs į pareiškėjos užimamą pareigybę, vadovaudamasis Įstatymo 23–25 straipsniuose, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 36 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja gavo sumažintą pareiginę algą dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento, pareiginės algos sumažinimas lėmė ir mažesnių priedų už suteiktą kvalifikacinę kategoriją ir tarnybos stažą išmokėjimą. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, kad neproporcingas valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimas prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad veiksmingas pareiškėjos teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas.

11Teismo vertinimu, senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjos skundo padavimo teismui dienos, o pareiškėja skundą teismui padavė 2013 m. rugsėjo 27 d., todėl reikalavimui priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką praleido ieškinio senaties terminą. Teismas, pritaikęs ieškinio senatį, priteisė pareiškėjai iš Departamento, su kuriuo pareiškėja yra tiesiogiai susijusi tarnybos teisiniais santykiais, 6 161,70 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

12Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, jog negali būti paliktas galioti Departamento 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. 5-S-3704, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą dėl darbo užmokesčio nepriemokos išmokėjimo ir informacijos pateikimo. Teismas konstatavo, kad skundžiamo Departamento sprendimo dalis, kuria atsisakyta grąžinti pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoką, kuri susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo, kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, taikymo, yra neteisėta ir nepagrįsta. Nors Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, teismo vertinimu, skundžiamo sprendimo palikimas galioti prieštarautų teisėtumo principui.

13Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų lėšų, taip pat įvertinęs darbo užmokesčio fondui skiriamų lėšų tvarką, teismas konstatavo, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, jog teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

14III.

15Atsakovai Departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos A. R. skundą atmesti.

16Atsakovai pažymi, kad valstybei Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu nustatyta pareiga per protingą terminą kompensuoti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjos teisių gynimas nepriklauso nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. kompensavimo klausimus sureguliuosiančio įstatymo priėmimo, ir šiuo aspektu pažymi, kad įstatymų leidėjas jau ėmėsi aktyvių sumažinto darbo užmokesčio padidinimo veiksmų – nuo 2013 m. spalio 1 d. buvo atkurta sumažinta valstybės tarnautojų ir teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis. Atsakovas vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimu ir akcentuoja, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra pripažinęs tam tikro teisės akto prieštaraujančiu Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas yra teisėtas ir turi būti taikomas, todėl atsižvelgiant į šią aplinkybę, Departamento veiksmai, sumažinant pareiškėjos darbo užmokestį, buvo teisėti.

17Teisėjų kolegija

konstatuoja:

18IV.

19Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai A. R. (valstybės tarnautojai) nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

20Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo 12 kategorijos (nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. balandžio 3 d. ir nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. – 15 kategorijos) statutinės valstybės tarnautojos pareigas Departamente. Iš Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį, Departamento statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas. Pagal įstatymo 23 straipsnį valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Statuto (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.) 35 straipsnyje nustatyti pareigūnų pareiginės algos priedų už turimus laipsnius koeficientai, 36 straipsnyje – pareigūnų kvalifikacinės kategorijos ir priedai už jas, 37 straipsnyje – vidaus tarnybos stažas, 38 straipsnyje – priemokos ir apmokėjimas pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą.

21Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami.

22Pažymėtina, kad sumažinti pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Taigi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientą.

23Byloje nėra ginčo, kad Departamentas, vadovaudamasis tuo metu galiojusia Įstatymo redakcija, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2013 m. birželio 18 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą bei 2013 m. liepos 1 d. priėmė nutarimą, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pažymėjo, kad Statuto 36 straipsnio 5 dalyje nustatyti vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją nebuvo mažinami. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą (2013 m. gruodžio 12 d. patikslintame skunde, kurį pirmosios instancijos teismas 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi priėmė, pareiškėja prašė priteisti nuo 2010 m. spalio 1 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką – 6 129,47 Lt), t. y. pareiškėja iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.

24Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos (valstybės tarnautojos) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą, išskyrus už tą laikotarpį, kuriam taikytina ieškinio senatis. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (6 161,70 Lt) tiesiogiai taikydamas Konstituciją.

25Atsakovai neginčija aplinkybės, kad nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidarė pareiškėjai pirmosios instancijos teismo priteista darbo užmokesčio nepriemoka (6 161,70 Lt), tačiau tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, nes jos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėja skunde laikėsi pozicijos, kad jai nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją.

26Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos teisės yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jai visą darbo užmokesčio nepriemoką, išskyrus už tą laikotarpį, kuriam taikytina ieškinio senatis, nepripažintina pagrįsta.

27Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, kad tam tikros Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

28Vertindama atsakovų ir pareiškėjos išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

29Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

30Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

31Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

32Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti jai dalį darbo užmokesčio nepriemokos priėmimo, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 1 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

33Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodoma pareiškėjos teisinės padėties neapibrėžtumo situacija.

34Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovų pozicija, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Departamentui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – visos darbo užmokesčio nepriemokos, išskyrus už tą laikotarpį, kuriam taikytina ieškinio senatis, priteisimą iš Departamento. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. vasario 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-730-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-883-520/2016; kt.).

35Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pagrindinį ginčą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Dėl šiame sprendime nurodytų argumentų atsakovų apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

36Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

37Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

38Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

39Pareiškėjos A. R. skundą atmesti.

40Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja A. R. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą,... 5. Pareiškėja paaiškino, kad ji Departamente eina statutinės valstybės... 6. Atsakovai Departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento,... 7. Atsakovai paaiškino, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai susidarė... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 26 d. sprendimu... 10. Atsižvelgęs į pareiškėjos užimamą pareigybę, vadovaudamasis Įstatymo... 11. Teismo vertinimu, senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjos skundo... 12. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, jog negali būti... 13. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 14. III.... 15. Atsakovai Departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento,... 16. Atsakovai pažymi, kad valstybei Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d.... 17. Teisėjų kolegija... 18. IV.... 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai A. R. (valstybės... 20. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu... 21. Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo... 22. Pažymėtina, kad sumažinti pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m.... 23. Byloje nėra ginčo, kad Departamentas, vadovaudamasis tuo metu galiojusia... 24. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs... 25. Atsakovai neginčija aplinkybės, kad nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m.... 26. Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio... 27. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų... 28. Vertindama atsakovų ir pareiškėjos išdėstytus argumentus, susijusius su... 29. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė,... 30. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 31. Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo... 32. Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo... 33. Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m.... 34. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo... 35. Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 36. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 37. Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie... 38. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimą... 39. Pareiškėjos A. R. skundą atmesti.... 40. Sprendimas neskundžiamas....