Byla A-2475-520/2016
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja L. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 23 404,96 Eur.

5Pareiškėja paaiškino, kad ji yra Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) prokurorė, kuri tarnybą prokuratūroje pradėjo 1983 m. rugpjūčio 1 d., nuo 2000 m. birželio 16 d. dirbo ( - ), o nuo 2011 m. balandžio 4 d. eina ( - ) prokurorės pareigas. 2003 m. birželio 27 d. pareiškėjai suteiktas vyresniojo justicijos patarėjo kvalifikacinis rangas, o 2010 m. kovo 31 d. – vyriausiojo justicijos patarėjo kvalifikacinis rangas. Pareiškėja nurodė, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (toliau – ir Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, Įstatymas), kurio 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog prokurorų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedo už kvalifikacinį rangą. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad pareiginė alga apskaičiuojama pareiginės algos koeficientą, nustatytą Įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio, o nuo apskaičiuotos pareiginės algos skaičiuojami procentiniai priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir už kvalifikacinį rangą.

6Pareiškėja pažymėjo, kad jai nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, nes Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymais du kartus buvo mažintas pareiginės algos koeficientas, o Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymais tris kartus buvo atidėtas iki 2009 m. balandžio 30 d. galiojusių pareiginės algos koeficientų taikymas. Pareiškėja akcentavo, kad minėtais teisės aktais Generalinės prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas 18,65 proc., Generalinės prokuratūros departamento prokuroro pareiginės algos koeficientas – 18,55 proc., o teritorinių prokuratūrų skyriaus vyriausiųjų prokurorų pavaduotojų ir prokurorų atlyginimai sumažėjo tik apie 5 proc.

7Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, kad neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėja, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. gegužės 8 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimų turinį, laikėsi pozicijos, kad jos teisės turi būti ginamos priteisiant visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį per 4 metus 8 mėnesius. Pareiškėjos nuomone, jos pažeistų teisių gynimas teisme neturėtų priklausyti nuo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo (ne)nustatymo.

8Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, (toliau – ir atsakovai) atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, o nusprendus skundą tenkinti, mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienus metus.

9Atsakovai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu ir nurodė, kad pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėja nepagrįstai reikalauja priteisti nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nes Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarime nurodyta, jog iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnį (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnį (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

10II.

11Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjos L. M. skundą tenkino ir priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (24 198,18 Eur), teismo sprendimo vykdymą atidėjo 2016 biudžetiniams metams.

12Teismas nustatė, kad pareiškėja yra Generalinės prokuratūros prokurorė, kuri 2013 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl neteisėtai sumažintos pareiginės algos dalies grąžinimo, tačiau Generalinė prokuratūra 2013 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 17.10-1352 informavo pareiškėją, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nurodė teisės aktus ir tvarką, kuriais remiantis jai buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis, ir pažymėjo, jog kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas.

13Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 straipsnyje, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, 4 straipsnio 2 dalyje ir Įstatymo III skirsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, kuris nustato prokuroro darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, pareiginės algos skaičiavimo tvarką ir konkrečius pareiginės algos koeficientus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nekelia ginčo dėl darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl sumažinto pareiginės algos bazinio dydžio, sumažėjimo, tačiau konstatavo, kad pareiškėjos pareiginės algos koeficientas ginčo laikotarpiu buvo sumažintas.

142009 m. liepos 17 d. priimtu Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Generalinėje prokuratūroje dirbančių prokurorų pareiginės algos koeficientai sumažinti dar kartą ir nustatyta, kad šis įstatymas galioja nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. guodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymais Generalinėje prokuratūroje dirbančių prokurorų sumažintų pareiginės algos koeficientų taikymas buvo kelis kartus pratęstas ir galiojo iki 2013 m. gruodžio 31 d. Todėl nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. balandžio 4 d. pareiškėjos pareiginė alga buvo apskaičiuojama taikant iki 11,47 sumažintą pareiginės algos koeficientą, o nuo 2011 m. balandžio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kai pareiškėja buvo perkelta į ( - ) prokurorės pareigas, buvo taikomas iki 10,67 sumažintas pareiginės algos koeficientas (iki mažinimo šių pareigų koeficientas buvo 13,1). Teismas pažymėjo, kad po prokuratūros pertvarkos pareiškėjos pareiginės algos koeficientas nesikeitė, t. y. liko 10,67, o nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjos pareiginės algos koeficientas atstatytas, t. y. padidintas iki 13,1.

15Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime, kuriame, be kita ko, pripažinta, kad Įstatymo priedėlio III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, ir vėliau priimti įstatymai tiek, kiek jais buvo pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui, pateiktais išaiškinimais ir padarė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios taikant sumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus, yra pagrįstas, todėl pareiškėjai priteistinas darbo užmokesčio skirtumas, susidaręs tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal teisės aktus, reglamentavusius prokurorų darbo užmokestį iki 2009 m. balandžio 30 d., ir tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio.

16Teismas nesutiko su atsakovų teiginiu, kad pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Teismo vertinimu, esant pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų pažeidimui, pareiškėja turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos ir tokia jos pažeista teisė turi būti ginama teismo. Pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio, įstatymo projekto parengimo ir paties įstatymo priėmimo.

17Teismas, įvertinęs atsakovų argumentus, kad pareiškėja nepagrįstai reikalauja priteisti nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, nes pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnį (2012 m. birželio 26 d. redakcija) darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir 109 straipsnio 1 daliai. Nors Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnį (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnį (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti, tačiau pareiškėjos teisių pažeidimas pripažintas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu, teisių pažeidimo neneigė nei įstatymų leidėjas, nei vykdomoji valdžia.

18Kadangi Lietuvos valstybė, kurios institucijos priėmė neteisėtus norminius aktus, šiuos aktus pripažino neteisėtais ir vėliau ėmėsi veiksmų atkurti pažeistas teises, teismas tai vertino kaip skolininko veiksmus, liudijančius, kad jis pripažįsta prievolę, ir konstatavo, kad yra pagrindas pareiškėjos skundą tenkinti, nes atsakovo veiksmai nutraukė ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 5 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.130 str. 2 d.).

19Teismas, remdamasis Generalinės prokuratūros pateiktomis pažymomis, nustatė, kad ginčo laikotarpiu dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės normų taikymo pareiškėjai neišmokėta darbo užmokesčio suma buvo 24 198,18 Eur (83 551,51 Lt), todėl pareiškėjai šią sumą priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros. Teismo vertinimu, didesnės sumos nei skundo reikalavime prašo pareiškėja priteisimas nelaikytinas išėjimu už skundo reikalavimo ribų, nes pareiškėjos prašoma priteisti 23 404,96 Eur suma nurodyta dėl rašymo apsirikimo. Atsižvelgęs į atsakovų prašymą išdėstyti mokėjimus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs tai, kad šio sprendimo įvykdymas pareikalaus papildomų lėšų, o tokio pobūdžio lėšos nėra numatytos 2015 metų valstybės biudžete, teismas konstatavo, kad yra pagrindas teismo sprendimo įvykdymą atidėti 2016 biudžetiniams metams.

20III.

21Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimo dalį dėl tenkinto pareiškėjos skundo reikalavimo, jį atmetant.

22Atsakovų nuomone, pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuria tenkintas pareiškėjos skundo reikalavimas, priimta netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialiosios teisės normas ir Konstitucinio Teismo praktiką. Atsakovai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas dėl techninės klaidos nepagrįstai padidino pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 23 404,96 Eur iki 24 198,18 Eur. Atsakovai pažymi, kad Generalinė prokuratūra, skaičiuodama pareiškėjai mokėtiną darbo užmokestį, neturėjo galimybės nukrypti nuo nustatyto teisinio reguliavimo, todėl atlyginimas pareiškėjai buvo skaičiuojamas ir išmokamas nepažeidžiant ginčo laikotarpiu galiojusių teisės normų. Generalinė prokuratūra ir jos darbuotojai veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius įstatymus, t. y. Generalinės prokuratūros veiksmai pagal Įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą buvo teisėti. Atsakovų teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti atitinkamas sumas ne iš Generalinės prokuratūros, bet iš Lietuvos valstybės.

23Atsakovai vadovaujasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reglamentavimu ir teigia, kad Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo, nes minėtame nutarime nenumatyta, kad teisiniai santykiai taikytini praeičiai. Atsakovai laikosi pozicijos, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Tik įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises galėtų ginti teisme.

24Atsakovai atkreipia dėmesį, kad 2015 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo projektas, kuris taikomas asmenims, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Atsakovai pažymi, kad jų apeliacinis skundas turėtų būti patenkintas, o pareiškėjos skundas dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo atmestas, nes nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti, jog valstybė nepagrįstai ilgai arba nemotyvuotai delsia įgyvendinti jai nustatytą pareigą dėl praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo prokurorams.

25Pareiškėja L. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimą.

26Pareiškėja pakartoja skunde nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas yra teisėtas, o atsakovų apeliacinio skundo argumentai – nepagrįsti, todėl atmestini. Pareiškėja akcentuoja, kad skunde ji prašė priteisti visą nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neteisėtai jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir nurodė Generalinės prokuratūros pažymoje apskaičiuotą sumą, kurios pati neperskaičiavo, todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teismas viršijo skunde nurodyto reikalavimo ribas, nes pirmosios instancijos teismas tik ištaisė padarytą klaidą.

27Teisėjų kolegija

konstatuoja:

28IV.

29Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai L. M. (prokurorei) nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

30Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo ( - ) pareigas, o nuo 2011 m. balandžio 4 d. – ( - ) prokurorės pareigas. Prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 str.). Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedo už kvalifikacinį rangą. Iš Generalinės prokuratūros pateiktų pažymų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjos darbo užmokestį sudarė ne tik apskaičiuota pareiginė alga, bet jai taip pat buvo mokami ir priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei už kvalifikacinį rangą. Pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio (Įstatymo 4 str. 2 d.). Priedą už ištarnautus valstybei metus sudaro 3 procentai valstybės politiko ar valstybės pareigūno pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos (Įstatymo 5 str. 3 d.). Pagal Įstatymo 51 straipsnį prokurorams priedai už kvalifikacinį rangą skaičiuojami nuo pareiginės algos. Konkretūs prokurorų pareiginės algos koeficientai nustatyti Įstatymo priedėlio III skirsnyje.

31Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė jai priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. kovo 14 d. nutartimi sustabdė bylą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar šioje byloje aktualios teisės aktų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 17 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą, be kita ko, pagal minėtą pirmosios instancijos teismo prašymą bei 2014 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

32Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokuroro pareiginės algos koeficiento dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo laukti, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinantis kompensavimo mechanizmą, ir pareiškėjos pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Atsakovai neginčija aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu dėl sumažintų prokurorų pareiginės algos koeficientų taikymo susidarė pareiškėjos darbo užmokesčio nepriemoka, tačiau tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, nes jos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

33Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos (prokurorės) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu. Kaip jau minėta, byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo (pareiginės algos koeficiento sumažinimo) pareiškėjai nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėja kreipėsi į teismą dėl šios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, o atsakovai tvirtina, kad ji turi būti grąžinta pagal įstatymų leidėjo nustatytą kompensavimo mechanizmą.

34Vertindama atsakovų argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Pažymėtina, kad analogiški išaiškinimai dėl patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo buvo pateikti ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriame prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tam tikros teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinimą, nuostatos. Todėl šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

35Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

36Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

37Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek prokurorams), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime Konstitucinis Teismas nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

38Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

39Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovų pozicija, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016).

40Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir priteisė jai visą dėl pareiginės algos koeficiento mažinimo susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos teisės šiuo atveju yra gintinos priteisiant jai ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nes Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu, t. y. praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime ir pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma pareiškėjos teisinės padėties neapibrėžtumo situacija, nes Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje yra reglamentuota dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą.

41Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Dėl to atsakovų apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas, o apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų, pavyzdžiui, dėl nepriemokos dydžio ar tinkamo atsakovo.

42Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

43Atsakovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinį skundą tenkinti.

44Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

45Pareiškėjos L. M. skundą atmesti.

46Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja L. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu,... 5. Pareiškėja paaiškino, kad ji yra Lietuvos Respublikos generalinės... 6. Pareiškėja pažymėjo, kad jai nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m.... 7. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir... 8. Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama... 9. Atsakovai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu ir... 10. II.... 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 6 d. sprendimu... 12. Teismas nustatė, kad pareiškėja yra Generalinės prokuratūros prokurorė,... 13. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 straipsnyje,... 14. 2009 m. liepos 17 d. priimtu Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu... 15. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime,... 16. Teismas nesutiko su atsakovų teiginiu, kad pareiškėjos praradimai dėl... 17. Teismas, įvertinęs atsakovų argumentus, kad pareiškėja nepagrįstai... 18. Kadangi Lietuvos valstybė, kurios institucijos priėmė neteisėtus norminius... 19. Teismas, remdamasis Generalinės prokuratūros pateiktomis pažymomis,... 20. III.... 21. Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama... 22. Atsakovų nuomone, pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis,... 23. Atsakovai vadovaujasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu... 24. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad 2015 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos... 25. Pareiškėja L. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovų... 26. Pareiškėja pakartoja skunde nurodytus argumentus, pirmosios instancijos... 27. Teisėjų kolegija... 28. IV.... 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai L. M. (prokurorei) nuo... 30. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu... 31. Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu... 32. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad... 33. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame... 34. Vertindama atsakovų argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo... 35. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė,... 36. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 37. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos... 38. Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo... 39. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo... 40. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios... 41. Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 42. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 43. Atsakovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos... 44. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimą... 45. Pareiškėjos L. M. skundą atmesti.... 46. Sprendimas neskundžiamas....