Byla A-22-520/2016
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Turto valdymo ir ūkio departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Turto valdymo ir ūkio departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovams Turto valdymo ir ūkio departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Turto valdymo ir ūkio departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas D. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 6 587,01 Lt.

5Pareiškėjas paaiškino, kad Turto valdymo ir ūkio departamente prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) karjeros valstybės tarnautojo pareigas eina nuo 2004 m. sausio 2 d. (iki 2011 m. birželio 27 d. – A lygio 10 kategorijos, nuo 2011 m. birželio 28 d. – A lygio 12 kategorijos), jam suteikta 3 kvalifikacinė klasė. Pareiškėjas nurodė, kad vadovaujantis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusiais Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas) 1 priedo ir 25 straipsnio pakeitimais, kuriais sumažinti pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę klasę dydžiai, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. jam buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl jo darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, o neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti grąžinta.

6Atsakovai Departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, (toliau – ir atsakovai) atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, netenkinti pareiškėjo skundo, tuo atveju, jeigu pareiškėjo skundas bus patenkintas, nustatyti pareiškėjui priteistos sumos dydį ir kompensavimą pagal įstatymų leidėjo nustatytą tvarką ir sąlygas, o tuo atveju, jeigu teismas priims sprendimą netenkinti minėtų prašymų, teismo sprendimo vykdymą atidėti vieniems metams arba išdėstyti mokėjimus proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienus metus.

7Atsakovai rėmėsi Konstitucio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktais išaiškinimais ir pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, jog valstybė ginčo laikotarpiu apskritai neturėjo teisės mažinti valstybės tarnautojų atlyginimų, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti jam neišmokėto darbo užmokesčio dalį turėtų būti tenkinamas tik ta apimtimi, kuria darbo užmokesčio nepriemoka yra susidariusi dėl neproporcingai sumažintų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir sumažinto priedo už kvalifikacinę klasę dydžio. Atsakovų teigimu, darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui susidarė dėl to, kad ginčo laikotarpiu Departamentas vykdė galiojančius įstatymus, kurie vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, t. y. darbo užmokesčio nepriemoka susidarė ne dėl Departamento neteisėtų veiksmų. Atsakovai nurodė, kad pareiškėjo darbo užmokesčio nepriemoka turėtų būti išieškoma iš Lietuvos valstybės, o ne iš Departamento. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad Departamentui nėra skirta lėšų išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką, o Lietuvos valstybė įstatymu yra įsipareigojusi grąžinti nesumokėtą atlyginimo dalį.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 24 d. sprendimu pareiškėjo D. D. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Departamento 4 591,42 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., atsakovui Departamentui nustatė šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

10Atsižvelgęs į pareiškėjo užimamą pareigybę, turimą kvalifikacinę klasę ir vadovaudamasis Įstatymo 23–26 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas gavo sumažintą pareiginę algą ir algos priedą už kvalifikacinę klasę, pareiginės algos sumažinimas lėmė ir mažesnio priedo už tarnybos stažą, priemokų išmokėjimą. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, kad neproporcingas valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimas prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas.

11Teismo vertinimu, senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos, o pareiškėjas skundą teismui padavė 2013 m. lapkričio 4 d., todėl reikalavimui priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką praleido ieškinio senaties terminą. Teismas, pritaikęs ieškinio senatį, priteisė pareiškėjui iš Departamento, su kuriuo pareiškėjas yra tiesiogiai susijęs tarnybos teisiniais santykiais, 4 591,42 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

12Atsižvelgęs į atsakovų prašymą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų lėšų, taip pat įvertinęs darbo užmokesčio fondui skiriamų lėšų tvarką, teismas konstatavo, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, jog teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

13III.

14Atsakovai Departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti.

15Atsakovai pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktus išaiškinimus. Atsakovai akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra nurodęs, jog įstatymų leidėjui kyla pareiga per protingą laikotarpį nustatyti asmenų dėl tam tikrų Valstybės tarnybos įstatymo normų pripažinimo prieštaraujančiomis Konstitucijai patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tiek, kiek praradimai buvo neproporcingi. Atsakovai pažymi, kad Lietuvos Respublikos Seimas yra įpareigojęs Lietuvos Respublikos Vyriausybę parengti ir pateikti jam asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažint darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą iki 2014 m. gegužės 1 d. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įvertinusi ekonominę situaciją, nutarė pritarti sprendimui atidėti kompensavimo mechanizmo nustatymą iki 2015 m. gegužės 1 d.

16Atsakovų teigimu, kol nėra nustatyta ar konstatuota, kokia apimtimi (dydžiu) pareiškėjo darbo užmokesčio dalis laikytina sumažinta neproporcingai, Departamentas neturi objektyvių galimybių tiksliai apskaičiuoti, koks konkretus neišmokėto darbo užmokesčio dydis pareiškėjui turi būti kompensuotas, todėl pareiškėjui priteista suma, pagrįsta tik Departamento pateikta pažyma, negali būti laikoma pagrįsta ir nustatanti tikslią pareiškėjui kompensuotiną sumą. Atsakovai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ieškinio senatį, nes nustatęs, jog pareiškėjas skundą padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, turėjo skundą atmesti. Atsakovai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir teigia, kad šio teismo suformuota praktika dėl senaties taikymo sumažintos valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose turėtų būti taikoma ir nagrinėjant sumažinto darbo užmokesčio bylas.

17Pareiškėjas D. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Pareiškėjas nurodo, jog palaiko savo ankstesniuose procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

19Teisėjų kolegija

konstatuoja:

20IV.

21Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui D. D. (karjeros valstybės tarnautojui) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus karjeros valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžius, priteisimo.

22Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo 10 kategorijos (nuo 2011 m. birželio 28 d. – 12 kategorijos) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jam buvo suteikta kvalifikacinė klasė. Karjeros valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

23Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami.

24Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

25Pažymėtina, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Taigi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis, sumažinus priedo už suteiktą kvalifikacinę klasę dydį (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) ir pareiginės algos koeficientą (nuo 2011 m. birželio 28 d., kai pareiškėjas ėjo 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas).

26Byloje nėra ginčo, kad Departamentas, vadovaudamasis tuo metu galiojusia Įstatymo redakcija, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2013 m. birželio 18 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą bei 2013 m. liepos 1 d. priėmė nutarimą, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti karjeros valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžių) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėjas iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.

27Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo (karjeros valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių karjeros valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžius, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą, išskyrus už tą laikotarpį, kuriam taikytina ieškinio senatis. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo skundą tiesiogiai taikydamas Konstituciją.

28Atsakovai neginčija aplinkybių, kad ginčo laikotarpiu dėl sumažintų karjeros valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžių taikymo susidarė pareiškėjo skunde nurodyta darbo užmokesčio nepriemoka (6 587,01 Lt), o nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteista darbo užmokesčio nepriemoka (4 591,42 Lt), tačiau tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, nes jo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad jo pažeistos teisės pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu pagrįstai buvo apgintos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

29Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo teisės yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam visą darbo užmokesčio nepriemoką, išskyrus už tą laikotarpį, kuriam taikytina ieškinio senatis, nepripažintina pagrįsta.

30Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, kad tam tikros Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, ir taip pat išaiškinta, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

31Vertindama atsakovų išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

32Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

33Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

34Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

35Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisti jam dalį darbo užmokesčio nepriemokos priėmimo, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 1 ir 2 punktų nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir karjeros valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

36Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 mliepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad, kaip pagrįstai nurodė atsakovai procesiniuose dokumentuose, teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodoma pareiškėjo teisinės padėties neapibrėžtumo situacija.

37Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovų pozicija, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Departamentui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – visos darbo užmokesčio nepriemokos, išskyrus už tą laikotarpį, kuriam taikytina ieškinio senatis, priteisimą iš Departamento. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. vasario 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-730-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-883-520/2016; kt.).

38Teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakovai apeliaciniame skunde prašo administracinę bylą nutraukti, tačiau atsakovai apeliaciniame skunde nenurodo ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė jokio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnyje įtvirtinto bylos nutraukimo pagrindo, kuris šiuo atveju galėtų ir turėtų būti taikomas.

39Iš atsakovų apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovai nesutinka su ta skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo skundo reikalavimas buvo tenkintas, tačiau pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuria pareiškėjo reikalavimas yra atmestas (dėl ieškinio senaties taikymo), nėra apskųsta, todėl ji paliekama nepakeista.

40Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog yra pagrindas priteisti pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš esmės netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Dėl šioje nutartyje nurodytų argumentų atsakovų apeliacinis skundas iš esmės tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, t. y. panaikinama sprendimo dalis, kuria priteista pareiškėjui iš atsakovo Departamento 4 591,42 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalis, susidariusi nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., ir nurodoma, kad pareiškėjo skundas atmetamas. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.

41Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

42Atsakovų Turto valdymo ir ūkio departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Turto valdymo ir ūkio departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą iš esmės tenkinti.

43Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimą pakeisti.

44Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

45„Atmesti pareiškėjo D. D. skundą“.

46Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas D. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į... 5. Pareiškėjas paaiškino, kad Turto valdymo ir ūkio departamente prie Vidaus... 6. Atsakovai Departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento,... 7. Atsakovai rėmėsi Konstitucio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktais... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 24 d. sprendimu... 10. Atsižvelgęs į pareiškėjo užimamą pareigybę, turimą kvalifikacinę... 11. Teismo vertinimu, senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo... 12. Atsižvelgęs į atsakovų prašymą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos... 13. III.... 14. Atsakovai Departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento,... 15. Atsakovai pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir pažymi,... 16. Atsakovų teigimu, kol nėra nustatyta ar konstatuota, kokia apimtimi (dydžiu)... 17. Pareiškėjas D. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį... 18. Pareiškėjas nurodo, jog palaiko savo ankstesniuose procesiniuose dokumentuose... 19. Teisėjų kolegija... 20. IV.... 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui D. D. (karjeros... 22. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu... 23. Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo... 24. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje... 25. Pažymėtina, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir... 26. Byloje nėra ginčo, kad Departamentas, vadovaudamasis tuo metu galiojusia... 27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs... 28. Atsakovai neginčija aplinkybių, kad ginčo laikotarpiu dėl sumažintų... 29. Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio... 30. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų... 31. Vertindama atsakovų išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo... 32. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė,... 33. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 34. Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo... 35. Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo... 36. Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013... 37. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo... 38. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakovai apeliaciniame skunde prašo... 39. Iš atsakovų apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovai nesutinka su ta... 40. Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 41. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 42. Atsakovų Turto valdymo ir ūkio departamento prie Vidaus reikalų ministerijos... 43. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimą... 44. Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:... 45. „Atmesti pareiškėjo D. D. skundą“.... 46. Nutartis neskundžiama....