Byla 2A-913-622/2011
Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokų, susijusių su darbo santykiais priteisimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkas Audrius Saulėnas, kolegijos teisėjos Irma Čuchraj, Rimvida Zubernienė, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo AB „Lietuvos paštas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. G. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos paštas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokų, susijusių su darbo santykiais priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3ieškovas prašė AB „Lietuvos pašto“ generalinio direktoriaus 2010-07-28 įsakymu Nr. P-263 jam skirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pripažinti neteisėta ir priteisti penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, t.y. nuo 2010-07-29 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir laikyti, kad iš darbo atleistas teismo sprendimu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad AB ,,Lietuvos paštas“ 14 metų dirbo logistikos paslaugų departamento pervežimų skyriaus vairuotoju – pašto lydėtoju. Dirbo gerai, ne kartą buvo skatintas, jokių nuobaudų neturėjo, iš darbo buvo atleistas už tai, kad įmonės kortele nupirktus degalus du kartus supylė į 5 litrų talpą, nes siekė turėti kuro atsargų, jei jų pritrūktų kelyje. Šiuos degalus supildavo į tarnybinį automobilį. AB ,,Lietuvos paštas“ pritaikė labai griežtą nuobaudą – atleidimą iš darbo už taisyklių dėl degalų naudojimo pažeidimą, nors su šiomis taisyklėmis jis supažindintas nebuvo, todėl mano, kad atsakovas nepagrįstai jį atleido iš darbo.

4Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-01-25 sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino, kad darbo sutartis, sudaryta tarp ieškovo P. G. ir atsakovo AB ,,Lietuvos paštas“,

52010-07-29 buvo nutraukta neteisėtai; laikė, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos įpareigojant atsakovą AB „Lietuvos paštas“ pakeisti atleidimo iš darbo įrašą, įrašant, kad ieškovas atleistas pagal DK 297 straipsnio 4 dalį. Priteisė ieškovui iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2010-07-29 iki teismo sprendimo priėmimo dienos – 12124,16 Lt (neatskaičius mokesčių); priteisė ieškovui iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, skaičiuojant vienos dienos vidutinį darbo užmokestį – po 94,72 Lt (neatskaičius mokesčių); priteisė ieškovui iš atsakovo penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką –8835,42 Lt (neatskaičius mokesčių). Priteisė iš AB „Lietuvos paštas“ į valstybės biudžetą 629 Lt žyminį mokestį. Priteisė ieškovui iš atsakovo 1200 Lt bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad ieškovo veiksmai neapima BK 178, 182, 183, 184 straipsnių bei ATPK 50 straipsnio sudėčių, todėl negali būti traktuotini kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas. Taip pat įvertino aplinkybę, kad ieškovas nebuvo supažindintas su transporto priemonių naudojimo, techninės priežiūros, degalų, padangų ridos limitų skyrimo tvarkos aprašu, todėl nurodė, kad vadovautis jo nuostatomis nėra pagrindo. Ieškovo veiksmuose nebuvo tyčios, nuostolių atsakovas nepatyrė, todėl vadovaujantis veiksmų ir jų pasekmių pusiausvyros principu, konstatavo, jog nebuvo šiurkščiai pažeista darbo drausmė ir padarė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai atleido ieškovą iš darbo.

6Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-01-25 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė esminę reikšmę byloje turinčią faktinę aplinkybę dėl ieškovo tariamo nesupažindinimo su aprašo reikalavimais. Ieškovas per pakankamai trumpą vieno mėnesio patikrinimo laikotarpį keturis kartus pažeidė aprašo 30.7. punkto reikalavimą, draudžiantį bendrovės mokėjimo už degalus kortele įsigytus degalus pilti į kanistrus ar kitas talpas. Ieškovas žinojo, jog degalus pilti į kanistrus ar kitas talpas yra griežtai draudžiama, tačiau juos vis viena ne kartą pylė ir dėl šios aplinkybės byloje nekyla jokių pagrįstų abejonių. Degalų įsipylimo į atskirą talpą faktas, tyčia pažeidžiant aprašo reikalavimus ir nesant jokių ypatingų aplinkybių, dėl kurių buvo būtina nusižengti lokaliniu teisės aktu ir kitais teisės aktais nustatytam draudimui, neinformavimas apie tai darbdavio, nenuoseklus ir nelogiškas aplinkybių aiškinimas patvirtina ieškovo valią pagrobti ar pasisavinti degalus. Teismas skundžiamu sprendimu paneigė ne tik ieškovo, kaip darbuotojo, darbo pareigas, bet ir atsakovo, kaip darbdavio, esmines teises ir teisėtus interesus. Buvo suformuotas ydingas teisinis precedentas, leidžiantis atsakovo darbuotojams piktybiškai pažeidinėti jų darbo pareigas tiesiogiai reglamentuojančius teisės aktus ir už tai nesulaukti absoliučiai jokios atsakomybės. Teismas priteisė ieškovo naudai atstovavimo išlaidas, nors pateikti šias išlaidas patvirtinantys rašytiniai įrodymai neatitiko CPK 114 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

7Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-01-25 sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

8Apeliacinis skundas atmestinas.

9Byloje nustatyta, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, ar teisėtai ieškovas buvo atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.

10Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teismų praktiką formuoja kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis (CPK 4 straipsnis, 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2010-03-30 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje ieškovės J. B. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „TELE-3“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir darbo užmokesčio priteisimo, bylos Nr. 3K-3-139/2010, be kita ko nurodė, jog pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbo sutartis gali būti nutraukta, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Šiurkštų darbo pareigų pažeidimą reglamentuoja DK 235 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje pateikta šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sąvoka, o 2 dalyje nurodytas šiurkščių pažeidimų sąrašas, kuris nėra baigtinis.

11Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl darbuotojo drausminės atsakomybės pagrindų ir sąlygų, kurie reikšmingi sprendžiant drausminės nuobaudos skyrimo klausimą, pasisakyta dėl drausminės nuobaudos parinkimo kriterijų ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. P. v. VšĮ Radviliškio ligoninė, bylos Nr. 3K-3-669/2005; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Ch. v. individuali L. Š. įmonė „Meškėnas“, bylos Nr. 3K-3-560/2007; 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. C. v. Alytaus sporto ir rekreacijos centras, bylos Nr. 3K-3-393/2009). Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 10 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 4 dalis, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ir nustatytai darbo tvarkai (DK 235 straipsnio 1 dalis). DK 228 straipsnyje nustatytos pagrindinės darbuotojų pareigos, kurių privalo laikytis visi darbuotojai. Darbuotojų pareigas taip pat gali reglamentuoti kitos DK normos, kiti įstatymai ir norminiai bei lokaliniai teisės aktai, profesinės etikos kodeksai, taisyklės ar pan. Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštaus, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Sprendžiant klausimą, ar darbo drausmės pažeidimas yra priskirtinas prie šiurkščių darbo tvarkos pažeidimų, būtina analizuoti darbo drausmės pažeidimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius nuostolius bei kitokius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltę ir jos formas, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje R. K. v. Zarasų rajono savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-59/2006). Pareigų pažeidimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus, jei dėl tokio pažeidimo darbdavio interesai iš esmės pažeidžiami ir jis pagrįstai praranda pasitikėjimą darbuotoju, t. y. jo sugebėjimu ateityje tinkamai atlikti pavestas darbo funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. UAB ,,Sanatorija ,,Pušyno kelias“, bylos Nr. 3K-3-565/2007; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje J. C. v. IĮ „Meškėnas“, bylos Nr. 3K-3-560/2007). Taigi pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šiurkščiu pažeidimu laikytinas nusižengimas, kuris pagal savo pobūdį, padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir kitas reikšmingas aplinkybes kvalifikuotinas kaip nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeista darbo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje B. K. v. KB „Panevėžio kredito unija“, bylos Nr. 3K-3-551/2010).

12Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomos veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką veika, turinti vagystės požymių, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma tada, kai vienu metu yra visos drausminės atsakomybės sąlygos: konkretūs darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas, žalingi padariniai, priežastinis darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalingų padarinių ryšys, darbuotojo kaltė. Konstatuojant darbo pareigų pažeidimą DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu, reikia nustatyti darbuotojo valią be teisėto pagrindo užvaldyti svetimą turtą. Darbuotojo neteisėtų veiksmų nustatymui patvirtinti nėra būtinas teismo nuosprendis arba administracinės atsakomybės taikymo aktas dėl tokio darbuotojo; jo neteisėti veiksmai gali būti įrodinėjami visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, kurių visuma turi lemti neabejotiną išvadą, kad darbuotojas tokius veiksmus atliko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir R. Ž. v. AB ,,Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB ,,Baltijos parkai“, bylos Nr. 3K-3-351/2006; 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB ,,Grasta“, bylos Nr. 3K-3-615/2007).

13Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008). Faktas, kad darbuotojas tikrai atliko veiksmus, turinčius vagystės ar kito nusikaltimo, numatyto DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte, požymių, turi būti įrodytas tokiu laipsniu, kad neliktų jokių pagrįstų abejonių šio fakto buvimu. Įrodinėjimo priemonių visuma turi suformuoti nebejotiną išvadą, kad darbuotojas tuos veiksmus tikrai atliko. Taigi įrodymų pakankamumo klausimas tokiose bylose turi būti sprendžiamas taikant labai griežtus kriterijus, suformuluotus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant bylas, susijusias su viešojo intereso gynimu (Teismų praktikos biuletenis Nr. 30, p. 459).

14Nagrinėjamu atveju apeliantas nepagrįstai teigia, kad bylos rašytiniai įrodymai, patvirtina, jog ieškovas buvo pasirašytinai supažindintas su AB „Lietuvos paštas“ transporto priemonių naudojimo, techninės priežiūros, deglų ir padangų ridos limitų skyrimo tvarkos aprašu. Apelianto pateiktame dokumente (b. l. 42) nėra įvardinta, kad ieškovas yra supažindintas būtent su minimu aprašu. Jei darbdavys neįvykdo pareigos supažindinti darbuotoją su jo teises ir pareigas reglamentuojančiais aktais, juos dėl nežinojimo pažeidusio darbuotojo veiksmai negali būti drausminės atsakomybės pagrindas. Tačiau net jei ir daryti prielaidą, kad ieškovas žinojo, jog darbuotojui, vairuojančiam bendrovei priklausančią transporto priemonę yra draudžiama degalus pilti į bet kurias talpas, pritaikytas degalams gabenti ir laikyti (tai netiesiogiai patvirtina ieškovo paaiškinimas, kuriame jis pripažįsta, kad pildamas degalus į plastikinę tarą elgėsi neteisingai, b. l. 46), tai savaime nepatvirtina, jog ieškovas šiuos degalus pasisavino. Jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad ieškovas būtų pasisavinęs degalus, byloje nėra. Ieškovas tiek paaiškinime darbdaviui, tiek pirmosios instancijos teismui nurodė, kad taroje buvusius degalus vėliau įpylė į atsakovo automobilį. Atsakovas šių aplinkybių nepaneigė, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų degalų trūkumo atsiradimą. Kaip jau buvo minėta, teismas sprendžia klausimą, ar pagrįstai ieškovui buvo taikyta drausminė nuobauda, numatyta DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte ir 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte. Kadangi atsakovas neįrodė, kad ieškovas tikrai atliko veiksmus, turinčius vagystės ar kito nusikaltimo, numatyto DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte, požymių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu. Tikrindamas darbuotojui paskirtos nuobaudos teisėtumą, teismas gali nuobaudą tik panaikinti arba pripažinti ją esant paskirtą teisėtai (DK 242 straipsnio 2 dalis), bet negali jos pakeisti, parinkdamas kitą adekvačią nuobaudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2004). Atsakovas taikė neadekvačią nuobaudą ieškovo padarytam darbo drausmės pažeidimui, todėl visi neigiami tokio sprendimo padariniai tenka atsakovui. Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo ieškovui priteistų su darbo santykiais susijusių išmokų dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Nepagrįstai apeliaciniame skunde yra teigiama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nepriteisti ieškovui atstovavimo išlaidų. Pinigų priėmimo kvitai (b. l. 75, 87) yra pakankami įrodymai, patvirtinantys ieškovo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

15Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, ieškovui priteistinos jo apeliacinės instancijos teisme turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnis).

16Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

17Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Priteisti ieškovui P. G. 400 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti iš atsakovo AB „Lietuvos paštas“.

Proceso dalyviai
Ryšiai