Byla e2-3159-614/2017
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teismas

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovų atstovui advokatui Nikui Borneikai, atsakovo BAB banko „Snoras“ atstovui Andriui Mėliniui, trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovei Erikai Patupytei, ieškovams neatvykus, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. J., J. K., L. P., P. V., M. R. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teismas

Nustatė

2Ieškovai ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio pagrindo pakeitimo prašė pripažinti negaliojančiomis: 1) V. J. su atsakovu BAB banku „Snoras" 2011-05-20 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110520P990002; 2) J. K. su atsakovu BAB banku „Snoras" 2011-09-08 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110908L990005; 3) L. P. su atsakovu BAB banku „Snoras“ 2011-05-25 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110525K990004 ir 2011-07-08 obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110708K990014; 4) P. V. su atsakovu BAB banku „Snoras“ 2011-07-04 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110704Z990005; 5) M. R. su atsakovu BAB banku „Snoras“ 2011-05-17 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110517L990002; bei taikyti restituciją - pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas BAB bankui „Snoras“ ieškovų lėšomis jų asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ. Ieškinyje nurodoma, kad visi ieškovai obligacijų pasirašymo sutartis su atsakovu sudarė panašiomis aplinkybėmis, t.y. jiems vietoj pinigų laikymo terminuotoje indėlio sąskaitoje buvo pasiūlyta sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis, akcentuojant, kad obligacijos yra alternatyvus produktas indėliams. Be to, nei vienam ieškovui nebuvo atskleistos aplinkybės, galinčios kelti abejonių dėl atsakovo finansinės būklės. Priešingai, viešoje erdvėje atsakovas obligacijas pristatinėjo kaip naują, indėlininkų poreikius atitinkantį produktą, alternatyvų indėliams. Tai, jog draudimo sąlygos obligacijoms yra mažiau palankios nei indėliams, straipsniuose nėra užsimenama. Dėl atsakovo pasirinktos obligacijų pristatymo visuomenei politikos, ieškovams susidarė įspūdis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pat draudimo apsauga, kaip ir indėliams. Ieškovų suvokimą, kad obligacijos yra saugi finansinė priemonė, kuriai banko tapimo nemokiu atveju būtų taikoma draudimo apsauga, nulėmė ir tai, kad atsakovo pateiktose pasirašyti sutartyse buvo aiškiai nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovams sudarant ginčijamas sutartis su atsakovu, informacija jiems buvo teikiama žodžiu, tačiau jiems nebuvo atskleistos visos galimos rizikos investuojant pinigus į obligacijas. Realiai ieškovams nebuvo įteikti sutarčių priedai, jie tik pasirašė vietose, kuriose jiems nurodė banko darbuotojai. Kitą vertus, ieškovams perskaityti visos pateiktos informacijos būtų fiziškai neįmanoma dėl didžiulės dokumentų apimties (daugiau kaip 80 puslapių). Sudarant ginčo sutartis, atsakovas turėjo pareigą, kuri kildinama iš IĮIDĮ, aiškiai ir suprantamai informuoti esamus ir būsimus indėlininkus, investuotojus apie draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir įsipareigojimai investuotojams, draudimo sąlygas, draudimo objektą, bei draudimo atvejus. Taigi, atsakovas turėjo pareigą informuoti klientus apie tuos atvejus, kai draudimo apsauga nėra taikoma. Todėl neprofesionalaus kliento sutartyse numatyta nuostata, kad įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, laikytina klaidinančia ir neaiškiai klientų atžvilgiu, nes sudaro įspūdį, kad obligacijos yra draustos. Svarbu tai, jog nei vienas iš ieškovų neturi specialių žinių, kurios būtų galėjusios jiems padėti savarankiškai įvertinti obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygas, be to, nei vienas iš ieškovų nedirba ir anksčiau nėra dirbęs darbo, susijusio su investicijomis. Ieškovų turimas išsilavinimas visiškai nesusijęs su finansais. Taip pat dalis ieškovų sudarydami obligacijų pasirašymo sutartis buvo senyvo amžiaus, o vyresnio amžiaus žmonės yra labiau paveikiami spaudimo pirkti. Visi ieškovai buvo pripažinti neprofesionaliais investuotojais, todėl jiems turėjo būti taikoma didžiausia apsauga. Tai reiškia, kad nei vienas iš ieškovų, pagal savo asmenines savybes, negalėjo būti laikomas labiau informuotu vartotoju finansinių priemonių rinkoje, nei neprofesionalaus investuotojas FPRĮ prasme, o bankas neteikdamas ieškovams tinkamos apsaugos pažeidė įstatymą. Įstatyminis reguliavimas, ginčo sutarčių sudarymo metu, nebuvo pakankamai aiškus, kad ieškovai neturėdami teisinių žinių galėtų savarankiškai jį suprasti. Be to, ieškovai turėjo būti ypatingai apdairūs bei atsargūs ir suvokti, jog bankas (atsakovas) tinkamai nevykdo įstatyme jam nustatytų pareigų. Tai rodo, kad vidutinis normaliai protingas ir atidus žmogus niekaip nebūtų galėjęs tinkamai įvertinti visų šių aplinkybių ir savarankiškai nuspręsti, kad draustumo aspektu obligacijos yra labiau rizikingas produktas nei indėlis. Jeigu atsakovas būtų aiškiai ir nedviprasmiškai suteikęs reikiamą informaciją, ieškovai ginčo sutarčių sudarę nebūtų, kadangi pasirinkto investicinio produkto saugumas jiems buvo esminė sąlyga. Ieškovų nuomone, atsakovo darbuotojai buvo skatinami už finansinių produktų pardavimą ir tikėtina, kad dėl to darbuotojai buvo asmeniškai suinteresuoti, jog klientai įsigytų būtent obligacijas. Norėdamas išlaikyti esamus klientus, laikiusius pinigus indėlių sąskaitose, atsakovas turėjo pasiūlyti alternatyvius indėliams produktus (obligacijas). Tam, kad kompensuotų nuostolius, atsiradusius iš indėlių atsisakiusių klientų, atsakovui reikėjo parduoti kuo daugiau obligacijų, o darbuotojų skatinimas šiuo atveju galėjo būti viena iš priemonių tai padaryti. Ieškovai pažymi, kad 2011-01-18 Lietuvos Banko valdybos nutarimu Nr. 03-02 atsakovo veikloje buvo nustatyti pažeidimai. Tačiau atsakovui pateikti nurodymai mažinti veiklos riziką buvo ignoruojami arba vykdomi formaliai, iš esmės nekeičiant veiklos pobūdžio. Tai reiškia, kad Lietuvos Banko nustatyti pažeidimai nebuvo ištaisyti ir ginčijamų sandorių sudarymo metu. Šie nurodymai, laikytini esminiais įvykiais, apie kuriuos atsakovas privalėjo informuoti tiek viešai, tiek individualiai kiekvieną obligacijų sutartį su banku ketinančius sudaryti klientus, nes tai turėjo lemiamą reikšmę apsisprendžiant dėl sandorių sudarymo. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas nuslėpė itin reikšmingą informaciją ir tokiu būdu (panaudodamas apgaulę) suklaidino ieškovus dėl savo finansinės būklės ir veiklos perspektyvų. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta ir pripažinus sutartis negaliojančiomis turėtų būti taikoma restitucija. Tačiau atsakovui yra iškelta bankroto byla ir jis negali būti įpareigotas grąžinti ieškovams lėšų kita tvarka, negu pagal Įmonių bankroto įstatyme nustatytą kreditorių eiliškumą, todėl restitucijos būdas yra pakeistinas. Pritaikius restituciją, ieškovų sumokėtos už obligacijas lėšos yra laikytinos piniginėmis lėšomis jų asmeninėse sąskaitose. Ieškovams priklausančios lėšos yra laikytinos indėlių draudimo objektu, todėl įvykus draudiminiam įvykiui – banko „Snoras“ bankrotui, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalo išmokėti ieškovams indėlių draudimo išmokas (e.b.l. 1-11, 1 t.; 1-13, 4 t.).

3Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad ieškovai turėjo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinį. Jie sudarydami ginčo sutartis veikė laisva valia, patvirtino, kad visos sąlygos su jais buvo aptartos ir yra suprantamos, todėl privalėjo suvokti kokias sutartis pasirašo. Be to, ieškovai turėjo galimybę pasikonsultuoti su teisininkais, jei tam tikros sutarčių sąlygos buvo neaiškios. Šiuo atveju, klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, nes ieškovai nebuvo pakankamai apdairūs. Aptarnavimo sutartis nėra ginčo sandorių priedas ar sudedamoji dalis. Ji nesukėlė pareigos investuoti į finansines priemones. Nei aptarnavimo sutartyse, nei ginčo sandoriuose nėra teigiama, kad atsakovo (draudėjo pagal IĮIDĮ) obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Aptarnavimo sutarties specialiosios dalies 3 punkto 6 pastraipoje esanti nuostata, jog siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ – tai blanketinė sąlyga, konkrečiai neapibrėžianti nei draudimo apimties, nei pobūdžio, o tik nukreipianti į galiojančius įstatymus. Ši sąlyga negali būti vertinama kaip teiginys, jog absoliučiai visi atsakovo įsipareigojimai neprofesionaliam investuotojui yra apdrausti valstybės. Bet kuris draudimas turi tam tikras taikymo sąlygas, ribas ir draudimo išmokos mokėjimo apribojimus. Kadangi IĮIDĮ buvo ir yra viešai prieinamas, jo nežinojimas negali būti prilyginamas esminiam suklydimui ir laikomas pakankamu pagrindu pripažinti esant valios trūkumą dėl sandorių sudarymo. Ieškovai suklydo ne dėl sudaromų sandorių esmės, o dėl jų perspektyvos, todėl negali teisintis nežinoję, kad banko obligacijoms nėra taikomas indėlių draudimas. Ieškovai sudarydami aptarnavimo sutartis raštu patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, bei veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Sudarydami obligacijų pasirašymo sutartis ieškovai, raštų patvirtino, kad susipažino su prospektu ir galutinėmis sąlygomis. Taigi, laisva valia pasirašydami šiuos dokumentus, jie prisiėmė vykdyti nustatytus įsipareigojimus. Ieškovai buvo tinkamai informuoti ne tik apie obligacijų esmę, bet ir apie egzistuojančią riziką, kad atsakovas neišpirks obligacijų dėl nemokumo. Bankas negali būti laikomas pažeidusiu FPRĮ 22 str., nustatytas pareigas, juo labiau, kad aptarnavimo sutarties priede yra išsamiai ir aiškiai nurodoma IĮIDĮ 13 str. 1 d. numatyta informacija apie įsipareigojimų investuotojui taikomus apribojimus, draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką bei sąlygas. Apsižvelgiant į tai, ieškovai nepagrįstai teigia, kad atsakovas nesuteikė jiems šios informacijos. Jeigu ieškovai nepasinaudojo savo teise gauti informaciją bet kokiu jiems patogiu būdu (klientų aptarnavimo padalinyje arba internetu), šios situacijos niekaip kitaip negalima vertinti tik kaip pačių ieškovų didelį neatsargumą ir rizikos prisiėmimą. Atkreiptinas dėmesys, kad visi ieškovai savo parašais duomenų anketose patvirtino, kad atsisako suteikti atsakovui FPRĮ 22 str. 7 d. nurodytą informaciją ir kartu patvirtino, kad supranta, kad jų atsisakymas pateikti reikalingą informaciją neleis atsakovui nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jiems tinkamos. Todėl darytina išvada, jog ieškovai nutarė, kad yra pajėgūs savarankiškai įvertinti su investavimu į obligacijas susijusią riziką. Obligacija laikytina nesudėtinga finansine priemone, kurios rizikos laipsnis yra labai žemas, todėl iš esmės vienintelė rizika yra emitento nemokumas, o apie šią riziką ieškovai buvo informuoti raštu. Pažymėtina, kad visi ieškovai turėjo ir terminuotuosius indėlius AB banke „Snoras“. Ginčo sandoriuose nėra jokių sąlygų, reglamentuojančių obligacijų (ne) draudimą. Todėl net padarius nepagrįstą prielaidą, jog egzistavo klaidingas ieškovų įsivaizdavimas dėl jų įsigytų finansinių priemonių draudimo indėlių draudimu, tai laikytina išskirtinai pačių ieškovų neapdairaus ir nerūpestingo elgesio pasekme ir toks suklydimas nepripažintas turinčiu esminės reikšmės. Vidutiniškai apdairus ir protingas bei turintis elementarios gyvenimiškos patirties asmuo (nebūtinai ekonomistas ar teisininkas) negali nesuvokti, jog finansiškai naudingesnio banko produkto rizikos laipsnis negali būti identiškas ženkliai mažiau finansiškai naudingo banko produkto rizikos laipsniui, nes prisiimama rizika visuomet koreliuoti su uždarbio potencialu. Visi ginčo sandorius sudarę banko vadybininkai buvo kvalifikuoti ir tinkamai apmokyti darbuotojai. Jie ne kartą dalyvavo įvairiuose klientų aptarnavimo specialistų stažuotėse, žinios buvo nuolat tikrinamos nuotoliniu būdu, naudojant banko vidiniame tinklalapyje talpinamus klausimynus. Darbuotojams darbo užmokestis buvo mokamas du kartus į mėnesį, o jų skatinimą reglamentavo atsakovo valdybos patvirtintos 2011-04-05 skatinimo taisyklės. Tam, kad atsakovo darbuotojas galėtų pretenduoti į premiją, jis turėjo vykdyti planą 100 proc. visų jį sudarančių produktų (tame tarpe ir terminuotųjų indėlių), o ne tik obligacijų ir indėlių sertifikatų atžvilgiu. Atsakovo naudotos frazės „alternatyva indėliui“ ar „saugus investavimo būdas“ nereiškia draudiminės apsaugos galiojimo, būtent dėl kurios ir yra kilęs ginčas, nes saugumą galima garantuoti ir savo finansine padėtimi, ką atsakovas ir pabrėždavo pristatydamas šią finansinę priemonę. Pažymėtina, jog banko platintoje reklaminėje informacijoje, taip pat, nėra nuorodos apie obligacijų draudimą, prilygintą banko indėlių draudimo apsaugai. Pažymėtina, kad Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimu bankui nebuvo pritaikytos poveikio priemonės. Bankui buvo duoti privalomi nurodymai bei laikinai nustatyti individualūs banko veiklos riziką ribojančių normatyvų dydžiai ir papildomi reikalavimai dėl banko veiklos rizikos. Taigi, Lietuvos bankas nebuvo konstatavęs banko veiklos keliamos grėsmės banko veiklos stabilumui ir patikimumui, kas savo ruožtu reiškia, kad nutarimo priėmimo metu valstybės priežiūros institucija neįžvelgė pagrindo konstatuoti, kad banko veikla yra nestabili ir nepatikima. Lietuvos banko tinklalapyje viešai paskelbtose kredito įstaigų veiklos 2010 m. audituotuose rezultatuose buvo akcentuojama, kad 2010 m. visi bankai vykdė Lietuvos banko nustatytus veiklos riziką ribojančius normatyvus. Net ir darant prielaidą, kad informacijos apie Lietuvos banko 2011-01-18 nutarime nurodytus pažeidimus ir duotus privalomus nurodymus atskleidimas galėjo turėti didelį poveikį banko išleistų vertybinių popierių rinkos kainai, šioje byloje konstatuotina, kad ši informacija buvo atskleista ir turėjo būti žinoma ieškovams, nes buvo paskelbtas pranešimas Lietuvos banko tinklapyje ir žiniasklaidoje, atsakovas apie Lietuvos banko atlikto inspektavimo rezultatus informavo VPK, kuri 2011-01-20 šią informaciją paskelbė Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje (e.b.l. 1-16, 1 t., 58-61, 4 t.).

4Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į pareikštą ieškinį ir pareiškimą dėl ieškinio pagrindo pakeitimo, prašė juos atmesti bei nurodė iš esmės tapačius atsakovo atsiliepime išdėstytiems argumentams motyvus. Paaiškino, kad prie ieškinio nėra pridėtų dokumentų įrodančių, kad 2011-11-24 ieškovai ieškinyje nurodomas pinigų sumas laikė banke pagal indėlio ar banko sąskaitos sutartį. Draudžiamo įvykio dieną ieškovai jau buvo savo valia perdavę bankui pinigus, skirtus apmokėti už įgyjamas obligacijas, t.y. neturėjo reikalavimo teisių į šias pinigines lėšas. Taigi, jie neturi teisės į indėlio draudimo išmokas pagal IĮDĮ už įgytas banko obligacijas. Šiuo konkrečiu atveju ieškovai, įgydami obligacijų, savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn jiems priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas. Todėl bankas yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas. Tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą (direktyvos 2 str. 2 d.) ir šios direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma. Tai, kad obligacijos nėra draudimo objektas, yra expressis verbis įtvirtinta teisės akte – IĮIDĮ, kurio nežinojimas, negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieškovų valios trūkumą, sudarant ginčo sutartis. Pačiose ginčo sutartyse nėra nurodyta, kad banko obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Banko obligacijos, dėl kurių šioje byloje kyla ginčas, yra skolos vertybiniai popieriai, todėl patenka į Indėlių direktyvos 7 str. 2 d. bei I priedo 12 p. numatytas išimtis. Kadangi ieškovų ginčo sutartimis įsigyti vertybiniai popieriai nėra draudžiami indėlių draudimu (tiesiogiai numatyta teisės aktuose), ieškovų teiginiai apie tai, kad atsakovas juos suklaidino, neatskleidė visos su sandorių rizika susijusios informacijos yra atmestini. Tai, kad ieškovai suprato sudarantys ne įprastą terminuoto indėlio sutartį, o vertybinių popierių įgijimo sutartį, patvirtina faktas, jog sudarydami ginčo sutartis, tuo pačiu metu, jie sudarė ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kurios nebūna sudaromos pasirašant terminuoto indėlio sutartį. Ieškovų niekas nevertė skubėti pasirašyti sutartis, jie turėjo neribotą galimybę susipažinti su jų sąlygomis iki pasirašymo bei išsiaiškinti obligacijų, kaip skolos vertybinių popierių esmę ir tai, kad joms netaikomas draudimas pagal IĮIDĮ. Šiuo atvejus pažymima, kad bet kuris protingas ir atidus asmuo priimantis sprendimą dėl investavimo, negali teisintis nesupratęs ir negalėjęs suprasti jam pasiūlytų sutarties sąlygų ar nesuvokęs sandorio esmės. Ieškovai neįrodė, jog ginčijamas sutartis sudarė suklydimo įtakoje, todėl ieškinys turi būti atmestas. Ieškovams su atsakovu sudarant ginčijamas sutartis esminiais šių sandorių elementais buvo obligacijų išpirkimo terminas ir atsakovo mokamos palūkanos. Ieškovai, sudarydami ginčo sutartis, suprato arba privalėjo suprasti, kad didesnes palūkanas už obligacijas (lyginant su banko siūlomomis palūkanomis už terminuotus indėlius) jie gauna dėl padidintos rizikos, kadangi didesnes palūkanas už vertybinius popierius atsakovas galėjo pasiūlyti klientams todėl, kad nereikėjo mokėti draudimo įmokos indėlių ir investicijų draudimui, ir sutaupomos lėšos galėjo būti mokamos klientams. Ginčijamų sutarčių sudarymo metu atsakovas nebuvo nemokus, todėl indėlių draudimo taikymas / netaikymas banko obligacijų atžvilgiu buvo neaktualus ir negali būti pripažįstamas esminiu ginčijamo sandorio elementu, kuris būtų lėmęs ieškovų valią sudaryti sutartis. Aplinkybė, kad obligacijoms nėra taikomas indėlių draudimas, tapo svarbi tik po to, kai buvo sustabdyta atsakovo veikla, t. y. ši aplinkybė neegzistavo sutarčių sudarymo metu. Ginčo sutartyse nėra nurodyta, kad indėlių sertifikatai ar obligacijos yra draudžiami indėlių draudimu. Be to, ieškovai klaidingai teigia, kad jų suklydimas pasireiškia tuo, kad jie manė, kad obligacijos yra apdraustos įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau sutarčių sąlygos nėra deklaratyvios ir bet koks asmuo, pasirašytinai išreiškiantis patvirtinimą, kad yra susipažinęs su sandorio sąlygomis ir visa susijusia informacija, negali teisintis nesupratęs tokios sutarties nuostatos esmės. Dar daugiau, visi be išimties ginčo sutartyse nurodomi dokumentai (aprašai, prospektai, galutinės sąlygos ir t. t.) buvo patalpinti ir viešai prieinami atsakovo interneto tinklapyje, todėl ieškovai galėjo su jais susipažinti naudodamiesi internetu. Ieškovai sutartyse patvirtino, kad sutinka su sutarčių sąlygomis ir jos jiems suprantamos, kad jie buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Todėl pasirašydami ginčijamas sutartis, ieškovai turėjo matyti nuorodas į standartines sąlygas, kas reiškia jų akceptavimą. Kitaip tariant, net jeigu tokios standartinės sąlygos ir nebūtų pateiktos ieškovams, ši aplinkybė negali būti naudojama kaip pagrindas pripažinti tokias sąlygas negaliojančiomis. Trečiojo asmens nuomone, ieškovai privalo įrodyti, jog atsakovas pažeidė minėtose teisės normose nurodytas pareigas, o ne atsakovas įrodyti, jog tų teisės normų nepažeidė. Kadangi ieškovai buvo ilgalaikiai banko klientai ir jame laikė savo santaupas terminuotų indėlių pavidalu, vėliau vykdė investicinę veiklą, bankas neturėjo tikslo „pritraukti“ ieškovų pinigines lėšas, nes ieškovai ir taip savo lėšas laikė banke. Bankas neturėjo motyvo klaidinti ieškovus, teikti jiems melagingą informaciją. Be to, byloje nėra jokių duomenų ar juos patvirtinančių įrodymų, kad atsakovo darbuotojai tyčia klaidintų ieškovus. Priešingai - darbuotojai privalėjo kelti kvalifikaciją, išklausyti mokymus apie banko finansines priemones, o mokymo medžiagoje buvo aiškiai išdėstyta, jog obligacijos nėra draudžiamos indėlių draudimu. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog atsakovo darbuotojai klaidino ieškovus ir siekė pritraukti pinigines lėšas. Atsiliepimuose pažymima, kad ieškovų prašoma taikyti sandorio negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms, o patikslintame ieškinyje ieškovų minimas nutarimas nelaikytinas esminiu sandorio elementu, egzistavusiu ginčo sandorių sudarymo metu, nes jis nepatvirtina, kad tuo metu bankas buvo nemokus. Kitą vertus, apie nutarimą buvo skelbiama viešai, todėl bankas nenutylėjo reikšmingos sandoriui informacijos, o tai, jog bankas po minėto nutarimo priėmimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo (e.b.l. 66-77, 1 t., 21-24, 4 t.).

5Ieškovai į teismo posėdį neatvyko.

6Ieškovų atstovas advokatas Nikas Borneika teismo posėdyje palaikė ieškovų ieškinį, prašė jį tenkinti pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytais motyvais. Nurodė, kad ieškovai turėjo tikslą laikyti lėšas saugiai. Jie pasitikėjo banku (darbuotojais), tikėjo, kad jis patikimas, o obligacijos savo saugumu prilygsta indėliams. Pažymėtina, kad ieškovai neturėjo patirties finansų srityje. Jiems buvo svarbu, kad obligacijos būtų apdraustos, priešingai bankas neįrodė. Ieškovai nesuprato ar kritiškai neįvertino banko darbuotojų suteiktos informacijos, todėl negalima teigti, kad kiekvienas suaugęs žmogus gali būti laikomas vidutiniu vartotoju. Finansinių priemonių rinka nėra tokia aiški, kad kiekvienas asmuo ją suvoktų, o ieškovai neturėjo finansinio ar teisinio išsilavinimo. Pažymėtina, kad šiuo atveju net Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į Europos teismus dėl direktyvos išaiškinimo. Bankas ieškovams nepranešė, kad Lietuvos bankas įpareigojo atsakovą pašalinti veiklos trūkumus, nes jo veikla yra per rizikinga. Ši aplinkybė būtų turėjusi įtakos apsisprendžiant dėl ginčo sandorių sudarymo. Jei ieškovai būtų žinoję visą reikiamą informaciją, nebūtų pasitikėję banku ir nebūtų sudarę sutarčių. Bankas jiems atrodė saugus, patikimas, pagal žiniasklaidą galvojo, kad tai geriausias bankas Lietuvoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje nevertino IĮIDĮ 13 str. situacijos nustatytų pareigų kontekste – apie banko informaciją suteikti ieškovams apie įsigyjamo produkto draudimą. Čia – banko klientai apdrausti Įstatymo nustatyta tvarka – nuostata ne tik kad neinformatyvi, bet ir klaidinanti, nes teisinio išsilavinimo neturintis asmuo gali suprasti, kad banko įsipareigojimai drausti ir tik atskiriems produktams taikomos skirtingos draudimo sąlygos. Bankas nevykdė šios įstatyme nustatytos pareigos. ieškovams nebuvo pranešta, kad Lietuvos bankas dėl pernelyg rizikingos bankui veiklos buvo nurodyta pašalinti veiklos trūkumus. Pagal teisės aktus bankas turėjo informuoti apie tai klientus. Esminiu įvykiu įstatymo prasme, apie kurį bankas turėjo pranešti tokį esminį įvykį. Tai aplinkybės – kurios turėjo įtakos apsisprendžiant ar sudaryti sutartį ar ne – ne tik, kad nustatyti pažeidimai, bet ir kad tų pažeidimų bankas nepašalino. Tačiau Snoras pasirinko kitą kelią – nuslėpti šias aplinkybes tiek nuo ieškovų, tiek nuo jį tikrinančių institucijų.

7Atsakovo atstovas Andrius Mėlinis palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą pozicija, t.y. prašė ieškinį atmesti, procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais. Paaiškino, kad bankas neklaidino ieškovų. Ieškovai siekė investuoti. Dalis ieškovų – pav. K. nutraukė terminuoto indėlio sutartį tam kad atsiimti pinigus ir tuos pinigus, nors indėlio sutartis turėjo prasitęsti automatiškai. P., R. investavo tam tikras sumas grynaisiais pinigais ar pervesdami pinigus iš kitų bankų. V. investavo prieš tai į indėlio sertifikatą, kurį bankas išpirko ir tada jis vėl investavo į obligacijas. Neatitinka ir kiti ieškovų nurodyti argumentai, bankas neklaidino ieškovų, darbuotojai buvo kvalifikuoti, pateikta ieškovų skrajutė nurodo, kad klientams rekomenduojama susipažinti su galutinėmis sąlygomis, įtikinti ar toks banko produktas jiems tinkamas. Pateikta ieškovų skrajutė nurodo, kad klientams rekomenduojama susipažinti su galutinėmis sąlygomis, įsitikinti ar toks banko produktas jiems tinkamas. Banko darbuotojai neįkalbinėjo ieškovų sudaryti ginčo sandorius, nes bankui, priešingai nei teigė ieškovai, yra palankesnės indėlių sutartys, kurių palūkanos mažesnės. Be to, banko darbuotojai buvo tinkamai apmokyti, žinojo draudimo sąlygas. Jokiuose banko dokumentuose nebuvo nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos. Sutarčių sudarymo metu, ieškovai negalėjo žinoti, kad bankui bus iškelta bankroto bylą. Jie suklydo dėl banko veiklos perspektyvų, bet ne dėl sandorio esmės. Ieškovai pasitikėjo banku ir negalvojo, kad investavimas pats savaime yra rizikingas. Nėra jokių duomenų, kad ginčo sandorių sudarymo metu bankas neturėjo galimybės įvykdyti savo įsipareigojimų klientams. Jei ieškovai mano, kad jie buvo apgauti dėl banko finansinė padėties ar dėl jam taikomų tam tikrų priemonių, tai jiems neturėjo būti svarbi aplinkybė ar yra draudimas ar jo nėra. Atsakovo apgaulė nėra įrodyta, o taip pat, nėra įrodyta, kad banko finansinė padėtis sutarčių sudarymo metu ar bazinių prospektų išleidimo metu, buvo bloga. ). Niekada bankas neteigė, kad visą informaciją ieškovai turi susirasti patys, ji buvo pateikta, ieškovai tiesiog nesidomėjo ja, pasitikėjo banku ir negalvojo, kad investicija savaime yra rizikinga. Dėl banko blogos finansinės padėties – dauguma bankų deklaravo po krizės apie neigiamus finansinius rezultatus, bet tai nesukėlė neigiamų padarinių, todėl manytina, kad tokia informacija apie kažkokias poveikio priemones, kurios atsakovo manymu neesminės, negalėjo sukelti jokių padarinių. Nėra jokių duomenų, kad ginčo sandorių sudarymo metu bankas neturėjo galimybės įvykdyti savo įsipareigojimų klientams. Jei ieškovai mano, kad jie buvo apgauti dėl banko finansinė padėties ar dėl jam taikomų tam tikrų priemonių, tai jiems neturėjo būti itin svarbi aplinkybė ar yra draudimas ar ne. Bankas nepažeidė Vertybinių popierių įstatymo reikalavimų.

8Trečiojo asmens atstovė Erika Patupytė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus motyvus, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovai nesigilimo į sutarties sąlygas, t.y. elgėsi neatidžiai, nerūpestingai. Dokumentuose buvo nurodyta, kad bankas nemokumo atveju gali neišpirkti obligacijų. Be to, buvo nurodyta nukreipiančioji sąlyga, į įstatymą, kuriame aiškiai nurodyta, kad vertybiniai popieriai nėra draudimo objektas. Visi ieškovai gavo draudimo išmokas ir tai rodo, kad jie buvo įvertinę riziką bei ją paskirstė. Kitą vertus, ginčo sutarčių skirtumai nuo indėlių sutarčių yra akivaizdūs, obligacijų sutartyse ieškovai vadinami investuotojais, o ne indėlininkais. Tai, kad buvo nustatyti banko veiklos pažeidimai dar nereiškia, kad bankas jau tada buvo nemokus ir negalėjo tęsti savo veiklos, platinti produktus. Įstatymas nenustato pareigos bankams pateikti visą informaciją susijusią su banko veikla, bet nurodyti su rizika susijusius veiksnius, pavyzdžiai nurodyti įstatyme. Ieškovai remiasi Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimu, nurodo, tačiau jis buvo skelbtas viešai. Lietuvos apeliacinis teismas dėl šio įrodymo pasisakė 2016-12-23 nutartyje 2A-890-370/2016, banko inspektavimas ir ši aplinkybė, nereiškia, kad bankas jau tada buvo nemokus ir negalėjo tęsti savo veiklos ir platinti kitą produktą, tai nerodo savaime, kad bankas negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų klientams sutarčių sudarymo metu ir kad apgaudinėjo savo klientus. Taigi, tai reiškia, kad bankas neapgaudinėjo klientų. Pažymėtina, kad vertybiniai popieriai nėra draudimo objektas. Byloje nėra pateikti įrodymai, kad pažeidimai buvo susiję su vertybinių popierių kaina ar banko finansine padėtimi, o aiškinti teisės aktus kitaip, nei aiškino Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2015-11-17 nutartyje byloje Nr.3K-3-602-684/2015, nėra jokio pagrindo.

9Ieškinys atmestinas.

10Byloje nustatyta, kad ieškovas V. J. 2008 m. atsakovo banke sudarė banko sąskaitos sutartį (e.b.l. 40-43, 2 t.). Nuo to laiko jis atsakovo banke sudarė 11 terminuotojo indėlio sandorių (e.b.l. 46, 2 t.). 2011 m. jis sudarė banke mokėjimo sąskaitos sutartį (e.b.l. 45, 2 t.). 2011-05-20 ieškovas su AB banku „Snoras“ sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. P9933019, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (e.b.l. 53-62, 2 t.). Ieškovas 2011-05-20 su atsakovu sudarė ir obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110520P990002, pagal kurią įsigijo 200 vnt. obligacijų su 4 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 19 997,34 Lt, sutartyje numatyta šių obligacijų išpirkimo data - 2012-06-01 (e.b.l. 63, 2 t.). Pažymėtina, kad jau po obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo, ieškovas pasirašė vieną terminuotojo indėlio sutartį (e.b.l. 46, 2 t.). Byloje yra duomenys, kad ieškovas nepateikė bankui duomenų apie save, nurodydamas, kad supranta, jog bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (e.b.l. 61, 2 t.). BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas (e.b.l. 66-69, 2 t.).

11Byloje nustatyta, kad ieškovė J. K. 2010 m. atsakovo banke sudarė mokėjimo sąskaitos sutartį (e.b.l. 122, 2 t.). Nuo to laiko ji sudarė ir 4 terminuotojo indėlio sandorius (e.b.l. 123, 2 t.). 2011-09-08 ieškovė su AB banku „Snoras“ pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. L9952276, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių (e.b.l. 129, 2 t.). J. K. tą pačią dieną (2011-09-08) su atsakovu sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110908L990005, pagal kurią įsigijo 350 vnt. obligacijų su 4.5% metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 34 994,65 Lt, sutartyje numatyta šių obligacijų išpirkimo data - 2012-10-04 (e.b.l. 139, 2 t.). Ieškovė po obligacijų sandorio pasirašymo, sudarė dar vieną terminuotojo indėlio sutartį (e.b.l. 123, 2 t.). Byloje yra duomenys, kad ji atsisakė pateikti bankui duomenis apie save, nurodydama, jog supranta, kad bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (e.b.l. 137, 2 t.). BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas (e.b.l. 143-147, 2 t.).

12Byloje nustatyta, kad ieškovas L. P. 2008 m. atsakovo banke sudarė banko sąskaitos sutartį (e.b.l. 95-96, 2 t.). Nuo to laiko, jis atsakovo banke pasirašė 13 terminuotojo indėlio sandorių (e.b.l. 97, 2 t.). 2011-05-25 ieškovas su AB banku „Snoras“ sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. K9934065, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (e.b.l. 103-112, 2 t.). 2011 m. jis, taip pat, sudarė dvi obligacijų pasirašymo sutartis: 2011-05-25 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110525K990004, pagal kurią įsigijo 330 vnt. obligacijų su 4 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 32 999,44 Lt, sutartyje numatyta šių obligacijų išpirkimo data - 2012-06-01 bei 2011-07-08 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110708K990014, pagal kurią įsigijo 210 vnt. obligacijų su 5 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 20 992,65 Lt, išpirkimo data - 2012-08-02 (113-114, 2 t.). Byloje yra duomenys, kad ieškovas nepateikė bankui duomenų apie save, nurodydamas, kad supranta, jog bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (e.b.l. 111, 2 t.). BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas (e.b.l. 118-121, 2 t.).

13Byloje nustatyta, kad ieškovas P. V. 2005 m. sudarė atsakovo banke banko sąskaitos sutartį (e.b.l. 70-71, 2 t.). Jis banke sudarė ir vieną terminuotojo indėlio sutartį (e.b.l. 75, 2 t.). 2009-12-14 ieškovas su AB banku „Snoras“ pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. Z994580, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (e.b.l. 77-86, 2 t.). P. V. 2011-07-04 su atsakovu sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110704Z990005, pagal kurią įsigijo 58 vnt. obligacijų su 5% metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Eur, už kurias sumokėjo 5797,97 Eur, sutartyje numatyta šių obligacijų išpirkimo data - 2012-08-02 (e.b.l. 88, 2 t.). Nors ieškovas nurodė, kad neturi galimybės nuolatos naudotis interneto ryšiu, jis buvo sudaręs atsakovo banke papildomą susitarimą dėl naudojimosi sąskaitų tvarkymo internetu sistema „bankas internetu+“ (e.b.l. 72-73, 2 t.). Byloje yra duomenys, kad ieškovas nepateikė bankui duomenų apie save, nurodydamas, kad supranta, jog bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (e.b.l. 85, 2 t.). BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas (e.b.l. 91-94, 2 t.).

14Byloje nustatyta, kad ieškovas M. R. nuo 2004 m. atsakovo banke sudarė 13 terminuotojo indėlio sandorių (e.b.l. 19, 2 t.). 2008 m. jis pasirašė banko sąskaitos sutartį (e.b.l. 17-18, 2 t.). 2011-05-17 ieškovas su AB banku „Snoras“ sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. L993268, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (e.b.l.23-32, 2 t.). M. R. 2011-05-17 su atsakovu sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110517L990002, pagal kurią įsigijo 292 vnt. obligacijų su 4 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 29196,12 Lt, sutartyje numatyta šių obligacijų išpirkimo data - 2012- 06-01 (e.b.l. 33, 2 t.). byloje yra duomenys, kad ieškovas turėjo galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu (e.b.l. 24 ,2 t.). Jis nepateikė bankui duomenų apie save, nurodydamas, kad supranta, jog bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (e.b.l. 31, 2 t.). BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas (e.b.l. 36-39, 2 t.).

15CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985-12-20 Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas.

16Šalių sudarytose obligacijų sutartyse (1.22 punkte) numatyta: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Nurodyta, kad „Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis sutinka su jomis ir jos išreiškia jo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka“.

17Kaip jau minėta, ieškovai sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis. Šiose sutartyse ieškovai savo parašais patvirtino, kad jie gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu aprašymu. Nurodoma, kad „Obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai“. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte („Rizika ir pelningumas“) numatyta, kad: „Investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Nurodoma, kad praktiškai nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Be to, obligacijų reklaminėse skrajutėse atsakovas nurodė: „Prieš priimdami sprendimą investuoti, būtinai susipažinkite su interneto svetainėje www.snoras.lt paskelbtomis banko SNORAS obligaciją emisijos galutinėmis sąlygomis ir Baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertinkite, ar Jums ši rizika priimtina".

18Teismas sprendžia, kad teisingam šios civilinės bylos išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakydamas dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina, tačiau atkreipė dėmesį, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį modelį, kuriuo Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą įgyvendino viename nacionalinės teisės akte – IĮIDĮ. Taigi kasacinis teismas, atsižvelgęs į direktyvų nuostatas ir ESTT praktiką, neneigia, kad obligacijoms, kaip tokioms, galima apsauga pagal Investuotojų direktyvą, tačiau pabrėžė, kad vertinant, ar konkrečiu atveju gali būti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos joje nustatytos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Pasisakydamas dėl draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, jog investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir pastaruoju metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Kasaciniam teismui nustačius, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (bankas „Snoras“) sutapo, konstatuota, kad tai nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

19Byloje nėra ginčo, kad paminėtos obligacijų pasirašymo sutartys tarp šalių yra sudarytos, taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovas BAB bankas „Snoras“ veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovų reikalavimas kildinamas dėl emitento bankroto. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą, nacionaliniu lygmeniu įgyvendintas IĮIDĮ, darytina išvada, kad šiuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartį – išpirkti obligacijų (Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.12 p., 1.18 p.). Kaip jau minėta, Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieškovų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis, netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).

20Teismas nesutinka su ieškovų išdėstytais argumentais, kuriais remiantis prašoma panaikinti pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės obligacijų pasirašymo sutartis (CK 1.90 str., 1.91 str.). Ieškovai savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jie nėra profesionalūs investuotojai, ką iš esmės atspindi su ieškovais pasirašytos neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys, todėl jiems turėjo būti taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis, taip pat, kad ginčijamos obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos atsakovui neįgyvendinus jam įstatymų nustatytų pareigų suteikti aiškią ir išsamią informaciją apie obligacijas (FPRĮ 22 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d., 6 d.), o nesurinkus visos reikiamos informacijos apie ieškovus, neturėjo teikti investicinių paslaugų (FPRĮ 22 str. 5 d., 7 d., Investicinių paslaugų teikimo taisyklių 53 p.). Be to, ieškovai teigia, kad buvo tyčia suklaidinti dėl obligacijų saugumo ir banko sėkmingo veikimo, o žinodami visą informaciją tokių sutarčių nebūtų sudarę.

21Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iš esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų tinkamumu, teisingos ir išsamios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė išvadą, kad atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti šias faktines aplinkybes: 1) ar atsakovas ieškovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visą, išsamią, aiškią informaciją apie obligacijas; 2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiškai aiškiai ir suprantamai atskleidė ieškovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmens priskyrimą vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį. Tokia išvada grindžiama tuo, jog ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esminis, kuris būtų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).

22Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas, kaip jau buvo paminėta, nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su prospektu ir galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Į bylą nepateikti CPK leistini įrodymai, kurie paneigtų tokią išvadą (CPK 178 str.).

23Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis tiek sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

24Iš bylos dokumentų nustatyta, kad ieškovas V. J. – pilotas, J. K. turėjo vidurinį išsilavinimą, sutarties sudarymo metu jai buvo 61 metai, L. P. dirbo ūkio darbuotoju, jam buvo 68 metų, P. V. turėjo vidurinį išsilavinimą, dirbo AB „Mažeikių nafta", M. R. buvo radiomechanikas, sutarties sudarymo metu jis buvo 57 metų. Iš to galima spręsti, kad visi ieškovai turėjo gyvenimiškos patirties, dauguma buvo įgiję išsilavinimą, todėl yra pagrindas spręsti, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją. Taigi, ieškovai galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Teismų praktikoje pažymima, kad tikėjimasis, jog sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nekils rizikos, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradę neigiami padariniai negali būti prilyginami suklydimui. Ieškovai nepateikė objektyvių duomenų, kad jie neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių jiems tinkamumą, kad juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Po sutarčių sudarymo iki pat atsakovui iškeliant bankroto bylą ieškovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad ji neatitiko ieškovų valios, nebuvo pareiškę, ieškovų ieškinys teisme gautas 2016-10-04. Teismo vertinimu, tai patvirtina, jog šioms sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (kaip kad prospektuose nurodyti skaičiai apie banko turtą ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sąlyga ieškovams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Dėl šių aplinkybių teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų). Banko pareiga veikti geriausiais investuotojo interesais apima ne tik pareigą suteikti informaciją, bet ir surinkti informaciją apie klientą tam, kad investuotojui būtų galima pateikti labiausiai jo lūkesčius ir investavimo patirtį atitinkančius investavimo variantus. Iš byloje esančios neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių matyti, kad visi ieškovai atsisakė pateikti bankui duomenis apie save, o klientui (potencialiam klientui) atsisakius suteikti informaciją arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Taigi, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovus, atsakovas negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Būdami pakankamai atidūs ir rūpestingi ieškovai turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, tuo labiau, kad atsisakymo pasekmės buvo aiškiai nurodytos.

25Ieškovai taip pat teigia, kad obligacijų pasirašymo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis ir kitu sandorių negaliojimo pagrindu – dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Tokią poziciją grindžia banko viešai skelbta informacija apie obligacijų saugumą (ir jų draustumą), akcentuojant dideles palūkanas (grąžą) bei kad buvo skleista klaidinga informacija apie banko finansinę padėtį. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti, kad ieškovai buvo klaidinami ir (ar) tyčia apgaudinėjami, todėl sutiktina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis ir šiuo pagrindu. Apgaulė pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Taigi, teismų praktikoje pripažįstama, kad kai reiškiamas reikalavimas sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015; kt.).

26Teismo vertinimu aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu uždraudė atsakovui BAB bankui „Snoras“ sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus. Ieškovų pateikti argumentai apie banko turtą ir įsipareigojimus iš bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos savaime nereiškia, jog bankas ieškovams sudarant ginčo sutartis buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus kaip antai didesnes palūkanas. Teismas nesiremia ieškovų informacijos žinių portaluose atspaudais kaip neabejotinos informacijos šaltiniu, vertina šią informaciją kaip nuomonę. Kitų neabejotinų duomenų, kurie patvirtintų ieškovų nurodytas aplinkybes ir banko nemokumą anksčiau nei nurodyta bankroto byloje, į bylą nėra pateikta, o ieškovų teiginiai daugiau deklaratyvūs. Pažymėtina, kad ieškovai įsigijo banko obligacijas iš obligacijų emisijos banko Snoras Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr.1, 2, 4, 5, 7, 9, 11, 12, kurios buvo išleistos pagal obligacijų programą, patvirtintą LR Vertybinių popierių komisijoje 2010-07-01 ir 2011-06-15. Teismo vertinimu, ieškovų nurodyti argumentai nėra pakankami spręsti apie banko nemokumą ginčo sutarčių sudarymo metu. Argumentai, kad bankas skleidė informaciją žiniasklaidoje apie gerą savo finansinę padėtį ar reklamą taip pat nėra lemiami. Teismų praktikoje nurodoma, kad bet kuriam vidutiniam vartotojui (ieškovai pagal bylos medžiagą tokiais laikytini) turi būti aišku, kad reklamoje (tiek apie produktą, tiek apie jo pardavėją) nėra pateikiama išsami informacija ir prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, siekiant išvengti neigiamų padarinių. Lankstinukuose buvo nurodyta, jog išsamią informaciją apie indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą galima rasti interneto svetainėje www.iidraudimas.lt, apie Snoro banko obligacijas – banko tinklapyje www.snoras.lt. Ieškovai turėjo galimybes pasinaudoti ir internetu. Teismo vertinimu, būtent ieškovams kyla pareiga pagrįsti, jog visuomenės informavimo priemonėse skelbiami pranešimai apie banko finansinę padėtį, kuriais remiasi ieškovai įrodinėdami apgaulės faktą, buvo melagingi (CPK 178 str.). Kaip nustatyta šioje byloje, banko veikla buvo apribota Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarimu, o nemokiu jis pripažintas 2011-11- 24 nutarimu, bankroto byla bankui iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011-12-07 nutartimi, įsiteisėjusia 2011-12- 20. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą - tuo labiau apie veiklą 2009, 2010 metais yra akivaizdžiai melagingi. Ieškovai teigia, kad sudarant obligacijų sutartis atsakovas nuo ieškovų nuslėpė reikšmingas aplinkybes apie savo tikrąją finansinę padėtį. Norint obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl apgaulės ir ar suklydimo (CK 1.91 str., 1.90 str.) reikalinga įrodyti, kad jų sudarymo dieną bankas buvo nemokus, tačiau teismas pažymi, kad ieškovų pateikti argumentai to nepagrindžia, kaip ir Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarimo Nr. 03-196 turinys, kadangi jame neatsispindi aktualus laikotarpis. Iš esmės ieškovai jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė teiginio, jog metų ar pusės metų laikotarpį banko turtinė padėtis negalėjo labai pasikeisti. Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarime dėl akcinės bendrovės banko Snoras veiklos apribojimo Nr. 03-186 nurodyta, kad pagal Lietuvos banko turimus duomenis apie 2011 m. lapkričio 15-16 dienomis sparčiai prastėjo banko likvidumo situacija, todėl konstatuota, kad kyla reali grėsmė, jog bankas artimiausiu metu turės likvidumo problemų. Vien tai, kad anksčiau buvo atliekamas AB banko Snoras inspektavimas, inspektavimo metu aptikti tam tikri banko veiklos trūkumai, nereiškia, kad bankas jau tada buvo nemokus. Teismui nustačius, kad byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovų teigimą, jog banko darbuotojai patikino apie obligacijų draustumą ar banko veiklos stabilumą, pelningumą, nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovo veiksmus siekiant suklaidinti ieškovus. Dar kartą pažymėtina, kad ginčo aplinkybės turi būti vertinamos retrospektyviai, nes, tikėtina, egzistuojant faktinei situacijai – atsakovo bankrotui – nė vienas iš obligacijas įsigijusių asmenų, patekusių į tokią situaciją, tikėtinai nesudarytų analogiškų sutarčių, todėl nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės argumentai apie darbuotojų suklaidinimą, nesant kitų objektyvių duomenų, nėra pakankami spręsti dėl atsakovo nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų. Teismo vertinimu, nepagrįsti ir ieškovų argumentai apie LR vertybinių popierių rinkos įstatymo normų pažeidimą.

27Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovai buvo suklaidinti dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorių draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovų apsisprendimą dėl sutarčių sudarymo, konstatuoja nesant pagrindo ginčijamų sutarčių pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.90 str. ir 1.91 str. Ieškovai, sudarydami ginčo sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šių sandorių esmę bei jo sukeliamas pasekmes ir riziką. Šiais argumentais ieškinys atmetamas (CPK 178 str.).

28Dėl bylinėjimosi išlaidų:

29Ieškinį atmetus, ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.). Atsakovas ir trečiasis asmuo duomenų apie patirtas išlaidas nepateikė.

30Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,

Nutarė

31Ieškovų V. J., J. K., L. P., P. V., M. R. ieškinį atmesti.

32Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė... 2. Ieškovai ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio pagrindo pakeitimo prašė... 3. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį... 4. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į... 5. Ieškovai į teismo posėdį neatvyko.... 6. Ieškovų atstovas advokatas Nikas Borneika teismo posėdyje palaikė ieškovų... 7. Atsakovo atstovas Andrius Mėlinis palaikė procesiniuose dokumentuose... 8. Trečiojo asmens atstovė Erika Patupytė palaikė procesiniuose dokumentuose... 9. Ieškinys atmestinas.... 10. Byloje nustatyta, kad ieškovas V. J. 2008 m. atsakovo... 11. Byloje nustatyta, kad ieškovė J. K. 2010 m. atsakovo... 12. Byloje nustatyta, kad ieškovas L. P. 2008 m. atsakovo... 13. Byloje nustatyta, kad ieškovas P. V. 2005 m. sudarė... 14. Byloje nustatyta, kad ieškovas M. R. nuo 2004 m. atsakovo... 15. CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius,... 16. Šalių sudarytose obligacijų sutartyse (1.22 punkte) numatyta:... 17. Kaip jau minėta, ieškovai sudarė su banku neprofesionalaus kliento... 18. Teismas sprendžia, kad teisingam šios civilinės bylos išnagrinėjimui... 19. Byloje nėra ginčo, kad paminėtos obligacijų pasirašymo sutartys tarp... 20. Teismas nesutinka su ieškovų išdėstytais argumentais, kuriais remiantis... 21. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje... 22. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas, kaip jau buvo paminėta,... 23. Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris... 24. Iš bylos dokumentų nustatyta, kad ieškovas V. J. –... 25. Ieškovai taip pat teigia, kad obligacijų pasirašymo sutartys turi būti... 26. Teismo vertinimu aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu uždraudė... 27. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius tyčinių... 28. Dėl bylinėjimosi išlaidų:... 29. Ieškinį atmetus, ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos... 30. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259,... 31. Ieškovų V. J., J. K., 32. Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas...