Byla 2A-890-370/2016
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo (trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“)

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2196-794/2016, pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei (toliau – BAB) bankui „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo (trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“),

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė M. K. teismo prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis ieškovės ir atsakovės BAB banko „Snoras“ 2010-11-17 sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, 2011-04-13 ir 2011-10-27 obligacijų pasirašymo sutartis; 2) taikyti restituciją ir grąžinti ieškovei 49 997,63 Lt indėlio draudimo išmoką; 3) pripažinti ieškovės teisę į 49 997,63 Lt indėlio draudimo išmoką už restitucijos būdu į AB bankas „Snoras“ sąskaitą grąžintas lėšas.
  2. Ieškovė nurodė, kad 2010-10-17 su AB banku Snoras sudarė indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, kuria už banke turėtą 30 000 Lt indėlį įsigijo indėlio sertifikatą; 2011-04-13 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, pagal ją už grynaisiais į savo sąskaitą pervestus 9 997,63 Lt nupirko banko obligacijas; 2011-11-27 buvo sudaryta dar viena obligacijų pasirašymo sutartis, pagal ją už grynaisiais į savo sąskaitą pervestus 10 000 Lt įsigijo banko obligacijų.
  3. Ieškovės teigimu, bankas netinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos finansinių priemonių ir jų rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) nuostatas, Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių nuostatas, t. y. ieškovei, kuri nėra profesionali investuotoja, nebuvo suteikta išsami ir teisinga informacija apie obligacijas, turinti įtakos jos apsisprendimui. Sudarant obligacijų pasirašymo sutartis ieškovė banko darbuotojų buvo užtikrinta, jog bankas yra sėkmingai veikiantis, obligacijos yra saugios ir į jas investuotos lėšos yra apdraustos lygiai taip pat, kaip ir terminuoto indėlio atveju, o Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje buvo įtvirtinta, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Žinodama, kad obligacijos yra nedraustos, kad jos nėra analogiškos terminuotiems indėliams ir kad banko padėtis yra prasta, ieškovė tokių sandorių nebūtų sudariusi. Ieškovė niekada nedirbo investavimo srityje, pasirašant sutartis jai buvo 73 metai, todėl negalėjo savarankiškai įvertinti aplinkybių dėl ginčo sutarčių sudarymo rizikos. Atsižvelgiant į tai, prašė obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.90 ir 1.91 str. pagrindais.
  4. Ieškovės teigimu, pripažinus sandorius negaliojančiais, turi būti taikoma restitucija, o lėšos grąžintos į banko sąskaitą, kuriai taikoma draudimo apsauga.
  5. Atsakovė BAB bankas „Snoras“ su ieškiniu nesutiko. Atsakovės teigimu, ieškovė neįrodė, kad sandoriai buvo sudaryti dėl suklydimo, banko darbuotojai įkalbinėjant, taip pat, kad ji negalėjo atskirti terminuoto indėlio sutarties nuo vertybinių popierių įsigijimo sutarties. Sandorių sudarymo metu atsakovė buvo moki, vykdė visus riziką ribojančius normatyvus bei savo prievoles kontrahentams, todėl negalėjo žinoti, kad ateityje atsakovės veikla bus sustabdyta ir jai bus iškelta bankroto byla. Dėl to nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.90 str. ir 1.91 str.
  6. Ieškovė buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir suprantant jų pasekmes, visos sutarties sąlygos su ja buvo aptartos ir paaiškintos. Prieš pasirašydama sutartis, investuotoja patvirtino, kad yra susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, o Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje ieškovė patvirtino, kad gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu, atsižvelgiant į jo vykdomą veiklą Lietuvoje ar kitoje valstybėje narėje, aprašymu.
  7. Ieškovė iki ginčijamų sandorių sudarymo buvo sudariusi ne vieną terminuoto indėlio sutartį ir privalėjo atskirti bei atskyrė, jog pasirašo ne terminuoto indėlio sutartis, o vertybinių popierių įsigijimo sutartis (CK 6.879, 6.902 str.).
  8. Pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 3 str. 4 d. draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai. Teisės aktų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, todėl akivaizdu, jog ieškovė, sudarydama ginčo sandorius, tikėjosi gauti didesnę piniginę grąžą, nei terminuoto indėlio atveju.
  9. Ieškovė, pasirašydama Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, raštiškai atsisakė pateikti duomenis apie savo investavimo patirtį, t. y. patvirtino suprantanti, jog atsakovė, neturėdama žinių apie ieškovės finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės ieškovei yra tinkamos.
  10. Vilniaus apygardos teismas patvirtino ieškovės finansinius reikalavimus atsakovės bankroto byloje, kurie susideda iš pinigų sumos, sumokėtos ginčijamų sandorių ir jų pagrindu priskaičiuotų palūkanų. Ieškovė neginčijo patvirtinto finansinio reikalavimo, pareikalavo, kad atsakovė pinigus grąžintų bankroto byloje, todėl tai patvirtina CK 1.79 str. 2 d. 2 p. numatytą sandorio patvirtinimo prezumpciją.
  11. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime prašė ieškinį atmesti.
  12. Trečiasis asmuo paaiškino, kad ieškovė tik dalį savo santaupų patikėjo bankui kaip terminuotą indėlį, o likusias lėšas investavo į finansines priemones, todėl ieškovė, būdama habilituota mokslų daktare, su banku sudarydama terminuoto indėlio sutartis ir jų pratęsimus bei investicines ginčo sutartis, negalėjo nepastebėti dokumentų formos skirtumų. Tai, kad ginčo sutartimis įsigyjamos atsakovės finansinės priemonės nėra draudžiamos indėlių draudimu, numatyta įstatyme, todėl ieškovė negali teigti buvusi suklaidinta.
  13. Atsakovės nemokumo niekas (įskaitant ir banko darbuotoją) negalėjo numatyti.
  14. Net ir darant prielaidą, kad atsakovė pažeidė FPRĮ 22 str., tai nereikštų, kad ginčo sutartys tampa negaliojančiomis, nes toks atsakovės pareigų pažeidimas būtų laikomas pagrindu ieškovei reikalauti iš atsakovės žalos atlyginimo, o ne pagrindu ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis. Ieškovės niekas nevertė skubėti pasirašyti sutarčių, ji turėjo neribotą galimybę susipažinti su sutarčių sąlygomis iki jų pasirašymo bei turėjo neribotą galimybę išsiaiškinti vertybinių popierių esmę ir tai, kad jiems netaikomas indėlių draudimas, po sutarčių sudarymo.
  15. Atsakovės veiksmuose nebuvo apgaulės. Ieškovė buvo banko klientė ir jame laikė savo santaupas iki ginčo sutarčių sudarymo, byloje nėra jokių duomenų ar juos patvirtinančių įrodymų, kad atsakovės darbuotojai tyčia klaidintų ieškovę.
  16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė byloje pareiškė du reikalavimus: dėl indėlio sertifikato pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo (suma 30 000 Lt arba 8 688,6 Eur) bei dėl dviejų obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo (suma 19 997,63 Lt (5 791,71 Eur). Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartimi civilinės bylos dalis dėl indėlio sertifikato pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo buvo nutraukta, patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį (nutartis yra įsiteisėjusi).

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškovės M. K. ieškinį dėl ieškovės ir atsakovės BAB banko „Snoras“ 2011-04-13 ir 2011-10-27 sudarytų obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo (CK 1.90 str.), nurodė, kad tai, jog antroji obligacijų pasirašymo sutartis buvo sudaryta praėjus pusei metų nuo pirmosios sutarties sudarymo, leidžia daryti išvadą, jog ieškovė, sudarydama antrąjį sandorį, turėjo ir investavimo patirties vertybinių popierių srityje.
  3. Teismas, nustatęs, kad net dviejuose obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovė pasirašytinai patvirtino, jog yra susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, kuriose pateikta informacija apie finansinės priemonės esmę ir jai būdingą riziką, sprendė, jog sandorius ieškovė sudarė laisva valia, o jų sudarymo aplinkybės, skubotumas ir neįsigilinimas į visą reikiamą informaciją apie sandorius reiškia nepakankamą atidumą ir rūpestingumą, bet dar nereiškia suklydimo dėl sandorių esmės.
  4. Teismas, nustatęs, kad prieš sudarant ginčijamus sandorius, šalys sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kurios specialioje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovė pasirašytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus šioje sutartyje nurodytus dokumentus, sprendė, kad net jei ieškovė nebuvo tinkamai supažindinta su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, tai nepaneigia nustatytų aplinkybių, jog apie obligacijų neišpirkimo dėl banko nemokumo riziką buvo nurodyta ieškovei įteiktame Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme, o kitame dokumente – Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santraukoje – nėra nurodyta, kad ginčo investavimo priemonė yra draudžiama indėlių draudimu.
  5. Teismas nurodė, kad ieškovė, pasirašydama Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, patvirtino gavusi dokumentus, o objektyvių duomenų, paneigiančių pastarąją išvadą, nepateikė. Aptaravimo sutartyje ieškovė taip pat patvirtino, jog turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu, todėl, teismo vertinimu, bent jau per laikotarpį nuo pirmos iki antros obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo ieškovė turėjo pakankamai laiko pasitikrinti pasirašytų dokumentų turinį. Tokie ieškovės veiksmai tik patvirtina, kad esminė sutarčių sudarymo sąlyga buvo jų pelningumas, o ne saugumas.
  6. Teismas nustatė, kad ieškovė sandorių sudarymo metu buvo 73 metų amžiaus, turi aukštąjį išsilavinimą, su banku buvo sudariusi 21 terminuotojo indėlio bei terminuotojo indėlio pratęsimo sandorių, todėl, teismo vertinimu, turėjo suvokti, kad obligacijų sandorio esmė yra investavimas, kuris savo turiniu skiriasi nuo terminuotojo indėlio sandorio, kurio esmė yra pinigų saugojimas ar taupymas.
  7. Galimų rizikų neįvertinimas nereiškia suklydimo dėl sudaromų sandorių esmės, o iš tokių sandorių atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Teismas pažymėjo, kad banko nemokumo rizika buvo aptarta Apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme ir ieškovei turėjo būti žinoma.
  8. Teismas, pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl apgaulės (CK 1.91 str.), konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti apgaulės pagrindu.
  9. Banko veikla apribota Lietuvos Banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, nemokiu jis pripažintas Lietuvos Banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2011 m. gruodžio 20 d. Nustačius, kad ieškovės du ginčo sandoriai buvo sudaryti pusės metų laikotarpyje iki minėtų įvykių, teismo vertinimu, negalima konstatuoti banko apgaulės ir šias sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.91 str. pagrindu.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8

  1. Apeliantė (ieškovė) apeliaciniame skunde prašo: 1) iš AB banko „Snoras“ bankroto administratoriaus ir Lietuvos banko išreikalauti 2011-11-24 Lietuvos banko valdybos nutarime Nr. 03-196 minimą AB banko „Snoras“ laikinojo administratoriaus išvadą su priedais ir laikinojo administratoriaus pateiktas finansines ataskaitas; 2) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – M. K. ieškinį tenkinti: pirma, pripažinti negaliojančiomis ieškovės ir AB banko „Snoras“ 2011-04-13 sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110413K990005 ir 2011-10-27 sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111027K990012; antra, taikyti restituciją ir grąžinti 19 997,63 Lt (5 791,71 Eur) į ieškovės M. K. banko sąskaitą Nr. ( - ); trečia, pripažinti ieškovės M. K. teisę į indėlio draudimo išmoką už restitucijos būdu į AB bankas „Snoras“ sąskaitą Nr. ( - ) grąžintas lėšas, – konkrečiai 19 997,63 Lt (5 791,71 Eur) indėlio draudimo išmoką. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
  2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad obligacijų pasirašymo sutartys negali būti pripažintos negaliojančiomis CK 1.90 str. pagrindu (dėl suklydimo):

927.1. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino CK 1.90 str., tačiau neteisingai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir netinkamai jį taikė.

1027.2. Ieškovė nėra profesionali investuotoja, t. y. ji neturi pakankamai žinių, įgūdžių ir patirties pagrįstiems investiciniams sprendimams savarankiškai priimti ir tinkamai įvertinti su tuo susijusią riziką (Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3.3 punktas), todėl jai turėjo būti taikomas aukščiausiasis investuotojų interesų apsaugos lygis. Savo ruožtu atsakovė netinkamai vykdė pareigas, susijusias su reikšmingos informacijos apie platinamas obligacijas suteikimu (FPRĮ 22 str. 1 d., FPRĮ 22 str. 2 d., FPRĮ 22 str. 3 d., 22 str. 3 d. ir 4 d. 2 p., Vertybinių popierių komisijos 2007-05-31 nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 11 p., 22, 24, 33, 34, 35, 36 p.).

1127.3. 2011-04-13 ir 2011-10-27 ieškovei nuvykus į banką padėti savo santaupas terminuoto indėlio pagrindu jai ne tik, kad nebuvo suteikta visa informacija, kurios pagrindu ieškovė būtų galėjusi priimti investicinį sprendimą, tačiau taip pat ir nebuvo paaiškinta apie obligacijų draustumą. Nei ieškovės pasirašytose obligacijų pasirašymo sutartyse, nei Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nėra nuostatos, kad obligacijos nėra draudžiamos banko bankroto atveju.

1227.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė buvo gavusi Prospektą ir Galutines sąlygas, Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką, ir tinkamai su šiais dokumentais buvo supažindinta. Ieškovė nė vieno iš minėtų dokumentų realiai negavo, su šių dokumentų turiniu nebuvo supažindinta nei žodžiu, nei kita forma. Ant nė vieno iš jų nėra ieškovės parašo. Tai, kad ieškovė apie obligacijų rizikas banko darbuotojų nebuvo informuota patvirtina aplinkybė, jog tokia pareiga banko darbuotojams nebuvo nurodyta obligacijų platinimo banke instrukcijoje.

1327.5. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovė turėjo suprasti, jog obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga. Tokią išvadą teismas padarė neanalizavęs Prospekto, Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo bei Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santraukos turinio. Šiuose dokumentuose tokios nuostatos, kurioje klientas būtų aiškiai informuojamas, kad banko bankroto atveju draudimo apsauga nebus taikoma, nėra.

1427.6. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad obligacijų pasirašymo sutartys savo turiniu nėra sudėtingi dokumentai.

1527.7. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai ieškovę prilygino vidutiniam vartotojui. Teismas turėjo ne aklai vadovautis teismų praktika, bet išsiaiškinti, ar obligacija ieškovei pagal jos asmenines savybes buvo suprantama. Ieškovė niekada nedirbo investavimo srityje, anksčiau tokių sutarčių nebuvo sudariusi (prieš tai visuomet pinigus laikė kaip terminuotąjį indėlį), pasirašydama sutartis buvo 73 metų amžiaus, todėl negalėjo savarankiškai įvertinti aplinkybių dėl ginčo sutarčių sudarymo rizikos. Ieškovė yra vieniša, netekėjusi, neturi vyro ir vaikų, su kuriais būtų galėjusi pasikonsultuoti prieš sudarant tokias sutartis. Be to, yra prastos sveikatos. Posėdžio metu ieškovė negalėjo net paaiškinti, kas yra obligacija.

1627.8. Bankas netinkamai vykdė pareigą surinkti visą reikiamą informaciją apie klientę ir parinkti jos tikslus atitinkančią finansinę priemonę (FPRĮ 22 str. 5 d., FPRĮ 22 str. 6 d., 22 str. 7 d., FPRĮ 22 str. 8 d., FPRĮ 24 str. 1 d., Investicinių paslaugų teikimo taisyklių 53 p.). Nei pasirašant 2011-04-13 obligacijų sutartį, nei 2011-10-27 obligacijų sutartį, ieškovė nebuvo net paprašyta užpildyti anketos apie jos žinias, patirtį ir lūkesčius. Nesurinkęs ir net nemėginęs surinkti šios informacijos, atsakovė neturėjo teisės rekomenduoti įsigyti obligacijų (FPRĮ 22 str. 5 d.).

1727.9. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė pati atsisakė suteikti reikiamą informaciją, suprasdama pasekmes. Ieškovei banko darbuotoja nurodė, jog nebūtina Neprofesionalaus kliento aptaranavimo sutartyje pildyti informacijos. Be to, tai, kad ieškovė prie Indėlio sertifikato sutarties sudarytoje Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje atsisakė suteikti informaciją apie save, vertinant obligacijų sutarčių galiojimą, nėra reikšminga. Atsakovė turėjo pateikti išsamią informaciją ieškovei, sudarant kitas (ginčo) sutartis, tačiau prie 2011-10-27 obligacijų pasirašymo sutarties pasirašytoje Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nėra žymos, kad ieškovė atsisako bankui suteikti kokią nors informaciją. Tai leidžia spręsti, jog bankas ieškovės apskritai neprašė pildyti informacijos, o prie 2011-04-13 obligacijų pasirašymo sutarties tokios anketos apskritai net nėra.

1827.10. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei esminę reikšmę turėjo obligacijų pelningumas, o ne saugumas. Obligacijų draustumas ieškovei buvo esminė sąlyga, nes tai buvo visos ieškovės gyvenimo santaupos. Ieškovė pinigus dėjo į banką tik dėl to, kad juos laikyti namie jai atrodė nesaugu. Ieškovei svarbiausia buvo ne palūkanų dydis, o jos lėšų saugumas.

1927.11. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovė, įsigydama obligacijas, veikė neapdairiai ar savo rizika. Būtent bankui įstatymai nustato informavimo pareigą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą informacijos ir rizikos apie obligacijas surinkimo naštą perkėlė ieškovei.

  1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad obligacijų pasirašymo sutartys negali būti pripažintos negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu (dėl apgaulės):
    1. Byloje esantys įrodymai patvirtinta, kad ieškovės atžvilgiu buvo panaudota apgaulė, siekiant palenkti jos valią ir vietoje terminuotojo indėlio įsigyti obligacijas.
    2. Bankas, apeidamas Lietuvos Banko 2011-01-18 draudimą AB bankui „Snoras“ sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, pradėjo aktyviai platinti obligacijas ir indėlių sertifikatus, už juos siūlydamas didesnes palūkanas, nei už indėlius. Be to, atsakovė, platindama aukščiau minėtų emisijų obligacijas bei indėlių sertifikatus savo klientams, juos pristatinėjo kaip analogiškas ir lygiavertes priemones terminuotiesiems indėliams. Klientams buvo dalinami VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ lankstinukai „Investuotojo atmintinė“, kuriuose buvo nurodyta, kad pinigai ir vertybiniai popieriai, patikėti finansų maklerio įmonei, valdymo įmonei, turinčiai teisę teikti investicines paslaugas bankui, ar jų filialams, yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pagal IĮIDĮ. Negana to, informacija, kad obligacijos yra draustos, buvo skelbiama ir AB banko „Snoras“ klientų vertybinių popierių sąskaitas administruojančios finansų maklerio įmonės UAB FMĮ „DV INVEST“ interneto tinklapiuose. Niekur nebuvo skelbiama ir klientams nebuvo aiškinama, kad yra kokių nors papildomų sąlygų, kurioms esant draudimo apsauga nebus taikoma. Priešingai, banko pranešimuose buvo akcentuojamas obligacijų saugumas.
    3. Prieš įsigyjant obligacijas banko darbuotojos akcentavo ieškovei, kad banko finansinė padėtis yra gera, nors bankas buvo pripažintas nemokiu Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarimu, t. y. nepraėjus nei mėnesiui nuo 2011-10-27 obligacijų sutarties su ieškove pasirašymo.
    4. Dar 2011-09-19 – 2011-11-11 dienomis buvo atliekamas AB banko „Snoras“ inspektavimas, o Lietuvos Banko valdybos 2011-11-16 nutarimu buvo apribota banko veikla. Tai patvirtina, jog 2011-10-27 dienos obligacijų sutarties sudarymo metu bankas jau buvo nemokus.
    5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartimi, priimta c. b. Nr. 3K-3-7-687/2016, 2016 m. vasario 5 d. nutartimi, priimta c. b. Nr. 3K-3-12-686/2016, 2016 m. vasario 18 d. nutartimi, priimta c. b. Nr. 3K-3-13-969/2016, negalima vadovautis kaip precedentu, nes šios bylos ir minėtų bylų ratio decidendi nesutampa, skiriasi ieškovų amžius, išsilavinimas, patirtis, sandorių sudarymo aplinkybės.
    6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti įrodymus

      20(Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarime Nr. 03-196 minimą AB banko „Snoras“ laikinojo administratoriaus išvadą su priedais ir laikinojo administratoriaus pateiktus finansinių ataskaitų duomenis). Atmetus ieškovės prašymą dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo, be pagrindo buvo apribota galimybė įrodyti, kad bankas ją suklaidino dėl savo turtinės padėties (mokumo), nors ieškovė šia aplinkybe rėmėsi procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai ir siekiant įrodyti, kad AB bankas „Snoras“ obligacijų sutarčių sudarymo dienai, t. y. 2011-04-13 ir 2011-10-27 dienai, buvo nemokus, ieškovei ir teismui buvo būtina susipažinti su Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarime minima laikino administratoriaus pateikta išvada ir AB banko „Snoras“ tarpinėmis finansinėmis ataskaitomis. Ieškovės nuomone, laikinojo administratoriaus išvadoje ir tarpinėse finansinėse ataskaitose turėtų matytis, nuo kurio momento AB bankas „Snoras“ tiksliai tapo nemokus.

  2. BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į apeliacinį skundą teismo prašo: 1) netenkinti prašymo dėl įrodymų išreikalavimo; 2) apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
  3. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovė neatitinka vidutinio vartotojo standarto. Vertinant atsakovės klientų veiksmų, sudarant obligacijų pasirašymo sutartis valinį aspektą yra taikomi ne specialių žinių turėjimo, o neprofesionalaus investuotojo bendrųjų pareigų kriterijai. Apeliantė raštiškai atsisakė pateikti duomenis apie savo investavimo patirtį ir patvirtino, kad supranta, jog atsakovė, neturėdama žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės jam yra tinkamos.
  4. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad vien tai, jog ji, sudarant ginčo sandorius, buvo pensinio amžiaus, turi svarbią reikšmę vertinant, ar galima ją priskirti vidutiniam vartotojui. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-29-330/2016). Skubotumas ar neįsigilinimas į visą reikiamą informaciją, nepriklausomai nuo savo amžiaus ir išsilavinimo, fizinės sveikatos, reiškia nepakankamą rūpestingumą ir neapdairumą, tačiau dar nereiškia suklydimo dėl sandorio esmės.
  5. Pagal teismų praktiką aplinkybė, kai asmuo tokio paties tipo sandorio sugrįžta sudaryti po tam tikro laiko, nesudaro pagrindo teigti, kad šis asmuo veikė suklaidintas, nes turėjo pakankamai laiko apsvarstyti savo veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-29-330/2016). Tai, kad nagrinėjamu atveju apeliantė pakartotinai vyko į banką analogišku būdu investuoti savo lėšas patvirtina, jog obligacijos tenkino apeliantės poreikius ir lūkesčius.
  6. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu apeliantė nurodė, kad jai patiko, jog už obligacijas ji gaus daugiau palūkanų, taip pat, kad ji tikėjosi, jog jokios rizikos dėl obligacijų išpirkimo nebus, bei nurodė obligacijų privalumą – didesnės palūkanos.
  7. Apeliantė nepaneigė prezumpcijos, kad buvo susipažinusi su visais reikalingais dokumentais ir juos gavo, ar, kad dėl jų pateikimo kreipėsi į atsakovę, bet jų negavo.
  8. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad nagrinėjamu atveju draudiminės apsaugos aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti apeliantės apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti.
  9. Ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovė buvo moki, vykdė visus riziką ribojančius normatyvus bei savo prievoles kontrahentams. Ginčijamų sandorių sudarymo metu apeliantė neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad atsakovė bus pajėgi atsiskaityti pagal ginčijamus sandorius, todėl obligacijų draustumas negali būti pripažintas esminiu ginčijamų sandorių elementu. Ši aplinkybė galėjo tapti esmine tik atsakovei tapus nemokia.
  10. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad atsakovė aiškiai ir suprantamai nesuteikė apeliantei visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu ji galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Apeliantė, pasirašytinai išreiškusi patvirtinimą, kad yra susipažinusi su ginčijamų obligacijų įsigijimo sutarčių sąlygomis ir visa su ginčijamomis obligacijų įsigijimo sutartimis susijusia informacija, negali teisintis nesupratusi aptariamos obligacijų įsigijimo sutarties nuostatos dėl rizikos esmės. Be to, visi be išimties obligacijų pasirašymo sutartyse nurodomi dokumentai (Aprašai, Prospektai, Galutinės sąlygos ir t.t.) buvo patalpinti ir viešai prieinami interneto tinklapiuose.
  11. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punkte apeliantė patvirtino, kad yra gavusi Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, kuriame nurodyta ir galima emitento bankroto rizika, todėl laikytina, kad apeliantė buvo tinkamai informuota ir žinojo apie emitento bankroto riziką.
  12. Obligacijų sutarčių (nenuginčytų) atžvilgiu negali būti taikomas nei indėlių draudimas, nei įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes šio draudimo taikymui nėra sąlygų.
  13. Atsakovė nesutinka su ieškovės pašymu išreikalauti papildomus įrodymus. Prie bylos gali būti prijungti tik leistini įrodymai, o pati apeliantė skunde nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutartimi atsakovės bankroto byloje prašoma išreikalauti AB banko „Snoras“ laikinojo administratoriaus išvada su priedais yra pripažinta nevieša.
  14. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą teismo prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
  15. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad obligacijų pasirašymo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis CK 1.90 str. pagrindu (dėl suklydimo). IĮIDĮ 3 str. 4 d. įtvirtinta banko obligacijoms taikoma indėlių draudimo išimtis. Tuo atveju, jei apeliantė netinkamai suvokė šio įstatymo nuostatas, ji turėjo (ir galėjo) kreiptis į teisininkus. Pats savaime garbus apeliantės amžius, taip pat tai, kad ji yra vieniša bei prastos sveikatos, nereiškia, kad ji negali būti priskirtina vidutinio vartotojo kategorijai, juolab, kad apeliantė turi aukštąjį išsilavinimą.
  16. Nesutiktina, kad atsakovė netinkamai vykdė informavimo pareigą. Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 p. patvirtina, kad apeliantė buvo supažindinta su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, su jomis sutiko. Be to, apeliantė pasirašydama ginčijamas sutartis, patvirtino, kad visos sudaromų sutarčių sąlygos su ja buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant ginčo sutartis, ji su jomis sutiko ir taip išreiškė valią.
  17. Apeliantė taip pat buvo pasirašiusi Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kurios specialiojoje dalyje „Kliento pavirtinimai ir pasirinkimai“ parašu patvirtino, kad gavo Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką, Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, kuriame buvo nurodoma grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų.
  18. Apeliantė, teigdama, kad negavo aukščiau minėtų dokumentų, su jais nėra susipažinusi, turi tai įrodyti (CPK 12 str., 178 str.).
  19. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, esminė obligacijų pasirašymo sutarčių sąlyga buvo už obligacijas mokamos palūkanos (jų dydis), bet ne draustumas.
  20. Tai, kad apeliantė suvokė sudaranti obligacijų pasirašymo sutartis, patvirtina tai, kad skirtingais laikotarpiais ji su banku sudarė net dvi obligacijų pasirašymo sutartis

    21(2011-04-13 ir 2011-0-27). Be to, iki šių ginčo obligacijų pasirašymo sutarčių, ieškovė 2010-11-17 buvo sudariusi indėlio sertifikato įsigijimo sutartį 30 000 Lt sumai, dėl to atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl investavimo patirties neturėjimo. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė draudžiamojo įvykio dieną banke laikė 5 336,6 Eur pinigines lėšas indėlio ir (ar) sąskaitos forma. Toks apeliantės elgesys (dalies pinigų laikymas indėlio forma, dalies investavimas į obligacijas ir indėlio sertifikatą) patvirtina, kad apeliantė siekė paskirstyti galimą finansinę riziką.

  21. Apeliantės argumentus, kad obligacijų pasirašymo sutartys savo turiniu yra sudėtingi dokumentai, paneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, ir joje pateikti išaiškinimai.
  22. Kliento aptarnavimo sutartys laikytinos savarankiškomis sutartimis, kurios negali būti laikomos obligacijų pasirašymo ar indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių dalimis.
  23. Sandorių sudarymo metu atsakovė buvo moki ir vykdė įsipareigojimus, taip pat byloje nėra įrodymų, kad banko darbuotojai tyčia būtų klaidinę ieškovę dėl sudaromų obligacijų pasirašymo sutarčių. BAB bankas „Snoras“ niekada viešai neskelbė, kad obligacijos yra draustos indėlių draudimu. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.91 str.
  24. Nesutiktina su apeliantės prašymu dėl dokumentų išreikalavimo, nes bankas obligacijų pasirašymo metu buvo mokus (bankroto byla nemokumo pagrindu iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi). Be to, ginčijamos obligacijų pasirašymo sutartys sudarytos skirtingais laikotarpiais. Taip pat pažymėta, kad apeliantės prašomi išreikalauti duomenys yra pripažinti neviešais, todėl neatitinka įrodymų leistinumo kriterijaus.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

24

  1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatė.
  2. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad ieškovė M. K. ir atsakovė BAB bankas „Snoras“ sudarė dvi obligacijų pasirašymo sutartis:
    1. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110413K990005, kuria ieškovė įsigijo 100 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos banko „Snoras“ fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 2, LT0000410342 išleistos pagal programą, patvirtintą Vertybinių popierių komisijos; bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 9 997,63 Lt, obligacijų įsigaliojimo data – 2011-04-26, obligacijų išpirkimo data – 2012-04-27;
    2. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111027K990012, kuria ieškovė įsigijo 100 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos banko „Snoras“ fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 9, LT0000410490 išleistos pagal 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programą, patvirtintą Vertybinių popierių komisijos; bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 9 999,93 Lt, obligacijų įsigaliojimo data – 2011-10-31, obligacijų išpirkimo data – 2012-11-25.
  3. 25Banko veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovei iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.).

  4. Pažymėtina, kad ieškovė 2013-10-21 su ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančiomis 2011-04-13 ir 2011-10-27 obligacijų pasirašymo sutartis ir 2010-11-17 indėlio sertifikato įsigijimo sutartį S 001380 bei taikyti restituciją. Ieškinio reikalavimus grindė CK 1.90 str., 1.91 str. nuostatomis, nurodydama, kad atsakovė netinkamai įgyvendino jai teisės aktuose nustatytus reikalavimus, nesuteikė visos reikalingos informacijos apie obligacijas, t. y. ieškovę apgavo (suklaidino). Atsakovė ir trečiasis asmuo nesutiko su ieškovės pozicija, prašė ieškinį atmesti. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartimi civilinės bylos dalis dėl indėlio sertifikato sutarties pripažinimo negaliojančia nutraukta patvirtinus tarp šalių sudarytą taikos sutartį. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškovės ieškinys (ieškinio dalis) dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo atmestas. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės ieškinys (jo dalis dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo), pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimas. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatyta.
  5. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad civilinės bylos pagal ieškovės apeliacinį skundą teisingam išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 (iki kurios išnagrinėjimo ši byla Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartimi buvo sustabdyta). Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakydamas dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina, tačiau atkreipė dėmesį, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį modelį, kuriuo Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą įgyvendino viename nacionalinės teisės akte – IĮIDĮ. Taigi kasacinis teismas, atsižvelgęs į direktyvų nuostatas ir ESTT praktiką, neneigia, kad obligacijoms, kaip tokioms, galima apsauga pagal Investuotojų direktyvą, tačiau pabrėžė, kad vertinant, ar konkrečiu atveju gali būti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos joje nustatytos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Pasisakydamas dėl draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, jog investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir pastaruoju metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Kasaciniam teismui nustačius, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (bankas „Snoras“) sutapo, konstatuota, kad tai nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.
  6. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad 2011-04-13 ir 2011-10-27 obligacijų pasirašymo sutartys yra sudarytos (įsigaliojusios), taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovė veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovės reikalavimas kildinamas dėl emitento bankroto. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą, nacionaliniu lygmeniu įgyvendintas IĮIDĮ, darytina išvada, kad šiuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartį – išpirkti obligacijų (Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.12 p., 1.18 p.). Kaip jau minėta, Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieškovės įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis, netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).
  7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis (CPK 185 str.), nesutinka su apeliaciniame skunde ieškovės išdėstytais argumentais, kuriais remiantis prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti – obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės (CK 1.90 str., 1.91 str.). Pažymėtina, kad ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ji nėra profesionali investuotoja (ką atspindi su ja pasirašyta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis), todėl jai turėjo būti taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis, taip pat, kad ginčijamos obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos atsakovui neįgyvendinus jam įstatymų nustatytų pareigų suteikti aiškią ir išsamią informaciją apie obligacijas (FPRĮ 22 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d., 6 d.), o nesurinkus visos reikiamos informacijos apie ieškovę, neturėjo jai teikti investicinių paslaugų (FPRĮ 22 str. 5 d., 7 d., Investicinių paslaugų teikimo taisyklių 53 p.). Be to, ieškovė teigia, kad buvo tyčia suklaidinta dėl obligacijų draustumo pagal IĮIDĮ, dėl obligacijų saugumo ir banko sėkmingo veikimo, o žinodama visą informaciją tokių sutarčių nebūtų sudariusi, nes jai buvo svarbiausia ne investicinė grąža, bet lėšų saugumas. Nurodė, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties skyriaus „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 p. buvo nurodyta, kad banko įsipareigojimai yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas”. Tai, kad obligacijos yra draudžiamos patvirtino ir banko darbuotojai.
  8. Pažymėtina, kad analogiško pobūdžio argumentai, susiję su atsakovės netinkamu pareigų atlikimu, informavimo stoka nurodomi ir apeliaciniame skunde, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien šiuo pagrindu naikinti ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iš esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovės veiksmų tinkamumu, teisingos ir išsamios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė išvadą, kad atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Pažymėjo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti šias faktines aplinkybes: 1) ar atsakovas ieškovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visą, išsamią, aiškią informaciją apie obligacijas (ypač – apie jų draustumą pagal IĮIDĮ); 2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiškai aiškiai ir suprantamai atskleidė ieškovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmens priskyrimą vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį. Tokia išvada grindžiama tuo, jog ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esminis, kuris būtų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).
  9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad 2011-04-13 ir 2011-10-27 obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovė pasirašytinai patvirtino, jog yra susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį pasirašytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Tokią išvadą patvirtina ir bylos medžiaga (t. 1, b. l. 14, 26, 35). Pažymėtina, kad nors apeliantė skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad parašo egzistavimas obligacijų pasirašymo sutartyse (kurių 1.22 punkte nurodyta, jog prieš pasirašydamas sutartį investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, taip pat Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje esantis raštiškas patvirtinimas, jog buvo gautas finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymas), suponuoja faktą, kad apeliantė juos gavo, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepateikti įrodymai (objektyvūs duomenys), paneigiantys tokią pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą (CPK 178 str., 314 str.).
  10. Be to, kaip minėta, net ir konstatavus banko nevisiškai tinkamą informavimo pareigos atlikimą, tai nebūtinai lemia, jog obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos dėl suklydimo (CK 1.90 str.). Dėl to konstatuotina, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su banko netinkamu pareigų vykdymu, visapusišku informacijos neatskleidimu, patys savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
  11. Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis tiek sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).
  12. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad nagrinėjamu atveju teismas ne tik vertino aplinkybes, susijusias su atsakovės jai įstatymais nustatytų pareigų (ne)tinkamu įvykdymu, informavimo apie obligacijų draustumą ir šios finansinės priemonės rizikas (ne)tinkamu atlikimu, bet taip pat aiškinosi ir su apeliante susijusius duomenis, jos asmenines savybes, todėl nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas aklai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose ir nepagrįstai apeliantę priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai.
  13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė turi aukštąjį išsilavinimą, iki obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sudariusi ne vieną terminuotojo banko indėlio sutartį. Šias aplinkybes patvirtina ir bylos duomenys, iš kurių matyti, kad laikotarpiu nuo

    262005-09-29 iki 2011-01-07 ieškovė su atsakove buvo sudariusi net 21 terminuotojo indėlio sutartį (t. 1, b. l. 128). Teismo vertinimu, apeliantės skunde nurodomi faktai, susiję su jos amžiumi (73 metai), šeimynine padėtimi (vieniša, neturi vyro, vaikų), sveikatos problemomis, nepaneigia aplinkybės, kad ieškovė atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, jos turimas išsilavinimas (nors ir ne finansų ar teisės), patirtis (21 terminuotojo indėlio sutartis, 2 obligacijų pasirašymo sutartys, sudarytos pusės metų laikotarpyje (2011-04-13 ir 2011-10-27), indėlio sertifikato sutartis), ypatingai atsižvelgiant į obligacijos, kaip nuo seno žinomo ir įprasto vertybinio popieriaus, sampratą, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apeliantė galėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą, o neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Teismų praktikoje pažymima, kad tikėjimasis, jog sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nekils rizikos, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradę neigiami padariniai negali būti prilyginami suklydimui.

  14. Teismo vertinimu, laiko tarpas tarp ginčijamų sutarčių sudarymo (minėta, kad pirmoji obligacijų pasirašymo sutartis sudaryta 2011-04-13, o kita 2011-10-27) buvo pakankamas, kad ieškovė visapusiškai įvertintų sudaryto sandorio sąlygas, sutarties ir jai taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumą, tačiau po pirmosios sutarties sudarymo iki pat atsakovei iškeliant bankroto bylą ieškovė reikalavimų dėl sutarties nuginčijimo tuo pagrindu, kad ji neatitiko jos valios, nebuvo pareiškusi (ieškinys teisme gautas 2013-10-21), priešingai, 2011-04-13 sudariusi obligacijų pasirašymo sutartį, 2011-10-27 sudarė ir kitą obligacijų pasirašymo sutartį. Teismo vertinimu, tai patvirtina, jog šioms sutartims taikoma draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga ieškovei priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Šių išvadų, grindžiamų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, nepaneigia apeliacinio skundo argumentai, kad obligacijų draudžiamumas ieškovei buvo svarbus, nes tai buvo visos jos gyvenimo santaupos, kad jai, visų pirma, buvo svarbus lėšų saugumas.
  15. Dėl aukščiau nustatytų bylos aplinkybių, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė suklydo dėl sudaryto sandorio esmės (esminių sąlygų). Kitaip tariant byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovei obligacijų draudžiamumas nebuvo esminė sąlyga, apsisprendžiant dėl ginčijamos obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo.
  16. Banko pareiga veikti geriausiais investuotojo interesais apima ne tik pareigą suteikti informaciją, bet ir surinkti informaciją apie klientą tam, kad investuotojui būtų galima pateikti labiausiai jo lūkesčius ir investavimo patirtį atitinkančius investavimo variantus. Iš byloje esančios Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties Nr. 2010-11-17 priedo Nr. 1-F matyti, kad apeliantė atsisakė pateikti duomenis apie save (t. 1, b. l. 33). Šiame priede taip pat nurodyta, kad klientui (potencialiam klientui) atsisakius suteikti informaciją arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Taigi, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovę, atsakovė negalėjo individualizuoti jos investavimo poreikių. Apeliantė teigia, kad priedas Nr. 1-F, kuriame ji atsisakė suteikti informaciją, buvo pildytas prieš sudarant indėlio sertifikato sutartį, tačiau nei apeliantės parašo, nei informacijos nėra surinkta ieškovei sudarant obligacijų pasirašymo sutartis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad priedas Nr. 1-F buvo pildytas sudarant indėlio sertifikato sutartį (t. y. tą pačią dieną) nepaneigia fakto, kad bankas prieš teikdamas finansinio pobūdžio paslaugas rinko informaciją apie ieškovę, t. y. įgyvendino FPRĮ 22 str. nuostatas, o ieškovė pati pasirašytinai atsisakė suteikti informaciją apie save. Nors skunde nurodoma, kad ieškovė informacijos apie save nepildė banko darbuotojos nurodymu, tačiau šios aplinkybės neįrodytos, be to, teismo vertinimu, ieškovė, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad atsisakymo pasekmės buvo aiškiai nurodytos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovės netinkamai atliktos pareigos surinkti informaciją apie ieškovę, atmestini kaip nepagrįsti.
  17. Apeliantė procesiniuose dokumentuose (taip pat ir apeliaciniame skunde) teigia, kad obligacijų pasirašymo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis ir kitu sandorių negaliojimo pagrindu – dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Tokią poziciją grindžia banko viešai skelbta informacija apie obligacijų saugumą, jų draustumą, akcentuojamas dideles palūkanas (grąžą) bei skleista klaidinga informacija apie banko finansinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti, kad ieškovė buvo klaidinama ir (ar) tyčia apgaudinėjama, todėl sutiktina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis ir šiuo pagrindu.
  18. Apgaulė pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.
  19. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai reiškiamas reikalavimas sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015; kt.).
  20. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, nereiškia, jog bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus. Dėl to darytina išvada, kad tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus, tarp jų ir apeliantę. Pažymėtina, kad apeliantė skunde pabrėžia, jog viešai platintuose informacinio pobūdžio pranešimuose, lankstinukuose buvo eskaluojama ne tik apie gerą banko finansinę padėtį, bet taip pat ir apie obligacijų naudą, nenurodant esminės informacijos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, bet kuriam vidutiniam vartotojui (ieškovė, kaip minėta, pagal savo savybes atitinka vidutinio vartotojo kategoriją) turi būti aišku, kad reklamoje (tiek apie produktą, tiek apie jos pardavėją (paslaugos teikėją) nėra pateikiama išsami informacija ir prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, siekiant išvengti neigiamų padarinių. Pati ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad lankstinuke „Investuotojo atmintinė“, buvo nurodyta, jog pinigai ir vertybiniai popieriai yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, t. y. konkrečiai nebuvo kalbama apie obligacijas, be to, atkreiptinas dėmesys, kad minėtame lankstinuke nurodyta, jog išsamią informaciją apie indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą galima rasti interneto svetainėje www.iidraudimas.lt (pažymėtina, kad byloje nustatyta ir neginčijama, jog ieškovė turėjo galimybes naudotis internetu). Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, finansų maklerio įmonės UAB FMĮ „DV INVEST“ interneto tinklalapiuose buvo taip pat vartojamas ne obligacijų, o vertybinių popierių ir piniginių lėšų terminai.
  21. Teismo vertinimu, būtent apeliantei kyla pareiga pagrįsti, jog visuomenės informavimo priemonėse skelbiami pranešimai apie banko finansinę padėtį, kuriais remiasi apeliantė įrodinėdami apgaulės faktą, buvo melagingi (CPK 178 straipsnis).
  22. Kaip nustatyta šioje byloje, banko veikla buvo apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, bankroto byla bankui iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2011 m. gruodžio 20 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą (tuo labiau apie veiklą 2006, 2009, 2010 metais) yra akivaizdžiai melagingi.
  23. Apeliantė teigia, kad sudarant 2011-10-27 obligacijų sutartį atsakovė nuo ieškovės nuslėpė reikšmingas aplinkybes apie savo tikrąją finansinę padėtį. Nurodo, kad norint obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl apgaulės ir ar suklydimo (CK 1.91 str., 1.90 str.) reikalinga įrodyti, kad jų sudarymo dieną bankas buvo nemokus, tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė išreikalauti įrodymus iš administratoriaus ir (ar) Lietuvos banko (Lietuvos banko valdybos nutarime 2011-11-24 nutarime Nr. 03-196 minimą banko Snoras laikinojo administratoriaus išvadą su priedais ir laikinojo administratoriaus pateiktus finansinių ataskaitų duomenis), kurie, apeliantės nuomone, turėtų pagrįsti šį faktą, todėl analogišką reikalavimą reiškia apeliacinės instancijos teisme.
  24. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliantės nurodomų įrodymų išreikalavimo, pažymi, kad pagal CPK 199 str. asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas turi pagrįsti. Be to, įrodymai turi pagrįsti reikalavimus, patvirtinti ir (ar) paneigti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 177 str. 1 d., 180 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ieškovės manymas, kad prašomuose išreikalauti dokumentuose bus duomenys, patvirtinantys banko nemokumą obligacijų pasirašymo sutarties dieną, nesudaro pagrindo vadovautis CPK 199 str. norma, ypatingai atsižvelgiant į civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus (CPK 7 str.). Pažymėtina, kad apeliantės argumentų dėl konkrečių duomenų buvimo prašomuose išreikalauti įrodymuose nepagrindžia ir Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarimo Nr. 03-196 turinys (jame neatsispindi laikotarpis, už kurį banko laikinasis administratorius pateikė išvadą bei tarpines balansines ataskaitas, minima tik 2016 m. lapkričio 16 d. data (kuomet buvo apribota banko veikla), nurodant, kad banko veikla prastesnė nei buvo nustatyta tą konkrečią dieną, todėl darytina išvada, kad šiame nutarime koncentruojamasi į faktinę situaciją laikotarpiu nuo 2016-11-16 iki 2011-11-24). Apeliantė, prašydama išreikalauti įrodymus, jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė teiginio, jog per vieną mėnesį (t. y. nuo 2011-10-27 iki 2011-11-24) banko turtinė padėtis negalėjo labai pasikeisti, o iš byloje esančių įrodymų galima daryti priešingą išvadą. Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarime dėl akcinės bendrovės banko Snoras veiklos apribojimo Nr. 03-186 nurodyta, kad pagal Lietuvos banko turimus duomenis apie 2011 m. lapkričio 15-16 dienomis sparčiai prastėjo banko likvidumo situacija, todėl konstatuota, kad kyla reali grėsmė, jog bankas artimiausiu metu turės likvidumo problemų. Vien tai, kad 2011-09-19 – 2011-11-11 buvo atliekamas AB banko „Snoras“ inspektavimas, nereiškia, kad bankas 2011-10-27 buvo nemokus. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė išreikalauti įrodymus, jų išreikalavimo būtinybės ir pagrįstumo nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.
  25. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovės teigimą, jog banko darbuotoja patikino apie obligacijų draustumą, nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovės veiksmus siekiant suklaidinti ieškovę. Kitokios išvados nesuponuoja ir apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovė, žinodama apie obligacijų nedraudžiamumą, ginčo sutarčių nebūtų sudariusi. Pažymėtina, kad ginčo aplinkybės turi būti vertinamos retrospektyviai, nes, tikėtina, egzistuojant faktinei situacijai – atsakovės bankrotui – nė vienas iš obligacijas įsigijusių asmenų (tarp jų ir ieškovė), patekusių į tokią situaciją, tikėtinai nesudarytų analogiškų sutarčių, todėl nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės argumentai apie darbuotojų suklaidinimą, nesant kitų objektyvių duomenų, nėra pakankami spręsti dėl atsakovės nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų.
  26. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovė buvo suklaidinta dėl sudaromo sandorio esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorio draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovės apsisprendimą dėl sutarties sudarymo, konstatuoja nesant pagrindo ginčijamų sutarčių pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.90 str. ir 1.91 str. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nustatytas faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 185 str.). Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ne aklai vadovavosi kasacinio teismo praktika, o jo suformuotas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles taikė atsižvelgdamas į šios konkrečios bylos aplinkybes (CPK 185 str.).
  27. Lietuvos apeliaciniame teisme 2016 m. lapkričio 17 d. gautas atsakovės BAB banko „Snoras“ prašymas dėl 245,29 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės.
  28. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 98 str. 3 d.). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Nors atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus užmokesčio už teisinę pagalbą dydžio (Rekomendacijų 8.11 p.), tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, taip pat bylos pobūdį (atsakovė dalyvavo ne vienoje panašioje byloje, kurioje iš esmės buvo nurodomi tapatūs (panašūs) atsiliepimų argumentai), daro išvadą, jog atsakovei BAB bankui „Snoras“ iš apeliantės M. K. priteistina 150 Eur išlaidų, susijusių su advokato teisine pagalba apeliacinės instancijos teisme.

27Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

Nutarė

28Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29Iš ieškovės M. K. (a. k. ( - ) atsakovei BAB bankui „Snoras“ (j. a. k. 112025973) priteisti 150 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi... 3. I. Ginčo esmė... 4.
  1. Ieškovė M. K. teismo prašė: 1) pripažinti... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6.
    1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 26... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 8.
      1. Apeliantė (ieškovė) apeliaciniame skunde... 9. 27.1. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino CK 1.90 str.,... 10. 27.2. Ieškovė nėra profesionali investuotoja, t. y. ji neturi pakankamai... 11. 27.3. 2011-04-13 ir 2011-10-27 ieškovei nuvykus į banką padėti savo... 12. 27.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė buvo... 13. 27.5. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovė... 14. 27.6. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad obligacijų... 15. 27.7. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai ieškovę prilygino... 16. 27.8. Bankas netinkamai vykdė pareigą surinkti visą reikiamą informaciją... 17. 27.9. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė pati... 18. 27.10. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei... 19. 27.11. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovė,... 20. (Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarime Nr. 03-196 minimą AB banko... 21. (2011-04-13 ir 2011-0-27). Be to, iki šių ginčo obligacijų pasirašymo... 22. Teisėjų kolegija... 23. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai... 24.
        1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą... 25. Banko veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d.... 26. 2005-09-29 iki 2011-01-07 ieškovė su atsakove buvo sudariusi net 21... 27. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 28. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti... 29. Iš ieškovės M. K. (a. k. ( - ) atsakovei BAB bankui „Snoras“ (j. a. k....