Byla 3K-3-566/2014
Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir neturtinės žalos atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Mykolo Romerio universitetui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir neturtinės žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties pasibaigimą kitu, nei DK nustatytu pagrindu (DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punktas), darbuotojo drausminės atsakomybės taikymo ir atestacijos procedūras, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismo pareigą motyvuoti sprendimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

6Ieškovui laimėjus konkursą Mykolo Romerio universiteto (toliau – Universitetas) profesoriaus ir Humanitarinių mokslų instituto Filosofijos katedros vedėjo pareigoms eiti, ieškovas ir atsakovas 2001 m. rugsėjo 4 d. sudarė darbo sutartį Nr. 1743. Pagal 2012 m. rugsėjo 11 d. sudarytą sutartį Nr. 10833 ieškovas papildomai pradėjo eiti Filosofijos katedros profesoriaus pareigas. Universiteto studentų atstovybės prezidentas A. Z., gavęs dviejų studentų skundus, kad ieškovas priėmė kyšį ir pažadėjo visų Viešosios politikos ir vadybos studijų programos antrojo kurso studentų egzaminų rezultatus įvertinti 7 balais, palikdamas galimybę to pageidaujantiems studentams, laikyti egzaminą ir siekti aukštesnio įvertinimo, 2012 m. lapkričio 14 d. raštu kreipėsi į Universiteto vadovybę, prašydamas ištirti ieškovo veiksmus. Universiteto rektorius 2012 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 41-299 nutarė paskelbti ieškovui neeilinę atestaciją ją pavedė atlikti Dėstytojų ir mokslo darbuotojų priėmimo į pagrindines pareigas ir atestacijos komisijai (toliau – Komisija). Komisija, konstatavo, kad ieškovas netinkamai vykdė pareigas, ir 2013 m. sausio 7 d. nutarė ieškovo neatestuoti. Universiteto rektorius 2013 m. sausio 8 d. priėmė įsakymą Nr. 4I-373 „Dėl prof. dr. V. V. atleidimo“ pagal DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (toliau – Mokslo ir studijų įstatymas) 65 straipsnio 6 dalį, Mykolo Romerio universiteto dėstytojų ir mokslo darbuotojų parinkimo, vertinimo ir atestacijų tvarkos (toliau – Atestacijų tvarka), patvirtintos Senato 2012 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1SN-54, 27 punktą ir tą pačią dieną nutraukė su ieškovu darbo sutartį.

7Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu; 2) panaikinti Universiteto rektoriaus 2013 m. sausio 8 d. įsakymą Nr. 4I-373 ir grąžinti ieškovą į darbą; 3) priteisti jam iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti jam iš atsakovo

8200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Ieškovas nurodė, kad Mokslo ir studijų įstatyme nereglamentuota darbuotojo, kuris neatestuojamas, atleidimo iš darbo tvarka. Dėl to darbuotojas, kurio atestacijos rezultatai neigiami, turi būti atleidžiamas iš darbo pagal DK 129 straipsnį. Su ieškovu buvo sudaryta terminuota darbo sutartis, todėl, nutraukdamas ją iki termino pabaigos, atsakovas turėjo laikytis DK 130 straipsnyje nustatyto įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino ir suteikti ieškovui laisvo laiko naujo darbo paieškoms.

9Be to, ieškovo teigimu, rengiant neeilinę atestaciją, padaryta daug procedūrinių pažeidimų, atestacija sutapatinta su drausminės atsakomybės taikymo procedūra ir Komisijos išvados neturi teisinio bei faktinio pagrindo. Ieškovo teigimu, jis nesupažindintas su anoniminiais studentų skundais, negalėjo duoti dėl jų paaiškinimų; Komisija nevertino ieškovo pateiktų dokumentų, patvirtinančių jo atitiktį Universiteto kvalifikaciniams, dėstytojų, mokslo darbuotojų pareigybių reikalavimams; ieškovo darbą vertino, nesiremdama aiškiais kriterijais, be to, tik atsižvelgdama į ieškovo užimamas antraeiles – profesoriaus pareigas, tačiau nepasisakė ir nesprendė dėl netinkamo pagrindinių pareigų atlikimo; nebuvo nagrinėjami klausimai, susiję su ieškovo kvalifikacija, sugebėjimais, profesine veikla ir asmeninėmis savybėmis. Neeilinę jo atestaciją vykdžiusi Komisija rėmėsi kelių studentų skundais, tarp jų ir D. P., kuris nesutiko patvirtinti Studentų atstovybei pateiktų duomenų. Studentės A. M. teiginiai, kad ieškovui galbūt buvo duotas kyšis ir kad dalis studentų, kuriems tiko 7 balų įvertinimas, nelaikė logikos egzamino, neparemti konkrečiais įrodymais; skundo autorės logikos žinios įvertintos 9 balais. Šio egzamino rezultatai nepanaikinti. Ieškovo teigimu, jis visuomet vadovavosi Mykolo Romerio universiteto statute, Mykolo Romerio universiteto studijų tvarkoje, patvirtintoje Senato 2011 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 1SN-17 (toliau – Studijų tvarka), nustatytais ir pedagogo etikai bei sąžiningumui keliamais reikalavimais. Ieškovo vertinimo metodika liberali, nukreipta į praktinei veiklai reikalingų gebėjimų ugdymą, o ne žinių kaupimą ir atminties galimybių patikrinimą.

10Ieškovas pažymėjo, kad dėl neteisėto atleidimas iš darbo, be kita ko, patyrė neturtinės žalos. Atleidimas iš darbo jam sukėlė nerimą ir didelių išgyvenimų; viešai paskelbus apie galimą ieškovo nesąžiningumą, padaryta nepataisoma žala jo reputacijai, apribotos ieškovo galimybės toliau vykdyti pedagoginę ir mokslinę veiklą Lietuvoje.

11II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

12Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.

13Teismas nustatė, kad Universiteto rektoriaus 2013 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 4I-373 ieškovas atleistas iš Humanitarinių mokslų instituto Filosofijos katedros vedėjo ir Filosofijos katedros profesoriaus papildomų (0,5 etato) pareigų. Įsakyme nurodyta, kad ieškovas atleidžiamas pagal DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio 6 dalį, Atestacijų tvarkos 27 punktą ir atsižvelgiant į Komisijos 2013 m. sausio 7 d. išvadą, kurioje konstatuota, jog ieškovas netinkamai vykdė savo pareigas, t. y., vertindamas studentų žinias, nesivadovavo Studijų tvarkoje suformuluotomis studijų rezultatų vertinimo nuostatomis, taip pažeidė šios tvarkos 92, 93 ir 96 punktus, todėl nuspręsta jo neatestuoti.

14Atestacijų tvarkos 20 punkte nurodyta, kad dekanai, institutų direktoriai ir universitetų centrai, jei yra būtinybė, parengia rektoriui teikimą dėl neeilinės atestacijos, kurios motyvas – galima darbuotojo veiklos neatitiktis kvalifikaciniams reikalavimams, netinkamai vykdomos pareigos arba lojalumo universiteto vertybėms nesilaikymas. Universiteto studentų atstovybės prezidentas A. Z., gavęs dviejų studentų skundus, kuriuose nurodyta, kad ieškovas priėmė kyšį ir pažadėjo Viešosios politikos ir vadybos studijų programos antrojo kurso studentams įvertinti visų studentų egzaminų rezultatus 7 balais, palikdamas galimybę, to pageidaujantiems studentams, laikyti egzaminą ir siekti aukštesnio įvertinimo, 2012 m. lapkričio 14 d. raštu kreipėsi į Universiteto vadovybę su prašymu ištirti ieškovo veiksmus. Vadovaudamasis Atestacijų tvarkos 20 punktu ir atsižvelgdamas į Universiteto studijų prorektoriaus 2012 m. gruodžio 6 d. teikimą, Universiteto rektorius 2012 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 4I-299 nutarė paskelbti ieškovui neeilinę atestaciją, pavesdamas Komisijai iki 2012 m. gruodžio 28 d. ją įvykdyti. Per 2012 m. gruodžio 21 d. Komisijos posėdį sprendimas dėl atestacijos nepriimtas, posėdis nukeltas, siekiant įvertinti pateiktą ieškovo paaiškinimą. 2013 m. sausio 7 d. posėdyje Komisija, visiems nariams balsavus „už“, nutarė neatestuoti ieškovo bei siūlyti rektoriui neeilinės atestacijos metu surinktus duomenis perduoti teisėsaugos institucijoms. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, sprendė, kad atsakovas turėjo pakankamą pagrindą pradėti neeilinę ieškovo atestaciją.

15Teismas pripažino nepagrįstu ieškovo argumentą, kad atsakovas negalėjo vykdyti neeilinės ieškovo atestacijos, vadovaudamasis Universiteto Senato patvirtinta Atestacijų tvarka, nes ją turėjo patvirtinti Taryba. Senato ir Tarybos, kaip savarankiškų Universiteto valdymo organų, kompetencija griežtai atribota. Mokslo ir studijų įstatymo (2012 m. gegužės 8 d. įstatymo redakcija) 21 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad aukštosios mokyklos senatas nustato dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, dėstytojų ir mokslo darbuotojų atestavimo ir konkursų eiti pareigas organizavimo tvarką. Teismas konstatavo, kad atsakovas vadovavosi galiojančia Atestacijų tvarka, Komisijos sudėtis patvirtinta Senato 2012 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 1SN-46, todėl ieškovo neeilinės atestacijos procedūros nepažeistos ir atestacijos rezultatai galioja.

16Atestacijų tvarkos 24 punkte nustatyta, kad neeilinės atestacijos metu dėstytojas ar mokslo darbuotojas vertinamas kaip: „atestuojamas“ arba „neatestuojamas“; 25 punkte – kad Komisija dėl atestacijos priima protokolinį nutarimą, kuriame pateikia išvadą ir jos motyvus. Nutarimas laikomas visos Komisijos sprendimu, net jei jis priimtas ne vienbalsiai. Atestacijų tvarkoje nenustatyta, koks Komisijos narių skaičius turi dalyvauti posėdyje, kuriame priimamas nutarimas dėl darbuotojo atestacijos. Komisijos 2012 m. gruodžio 21 d. posėdyje dalyvavo 7 komisijos nariai (iš 9), o

172013 m. sausio 7 d. posėdyje – 6, t. y. Komisijos narių dauguma. Teismas sprendė, kad tai, jog Komisijos 2013 m. sausio 7 d. sprendimas neatestuoti ieškovo priimtas jau po rektoriaus nustatyto termino (2012 m. gruodžio 28 d.), neturi esminės reikšmės, todėl atmetė ieškovo argumentus, jog nutarimas jo neatestuoti priimtas neteisėtai, pažeidžiant nustatytą tvarką, ne Komisijos narių balsų dauguma.

18Teismas pažymėjo, kad Komisija 2012 m. gruodžio 21 d. posėdyje vertino Socialinės politikos Socialinio darbo katedros vedėjos prof. dr. V. I. pažymą dėl logikos egzamino rezultatų vertinimo, kurioje nurodyta, kad ieškovo taikoma vertinimo metodika neaiški, joje nurodyti studentų egzaminų rezultatai nepatikimi, nes dauguma studentų pasiekė 70 proc. ir daugiau studijų tikslų. Egzamino vertinimai, kai mažiausias įvertinimas parašytas didžiajai daugumai studentų, neatitinka studijų rezultatų vertinimo nuostatų ir principų, kurie reglamentuojami Mokslo ir studijų įstatyme, švietimo ir mokslo ministro 2008 m. liepos 24 d. įsakyme Nr. ISAK-2194 „Dėl studijų rezultatų vertinimo sistemos patvirtinimo“, Mykolo Romerio universiteto studijų rezultatų vertinimo tvarkoje. Prof. dr. V. I. pažymėjo, kad netinkamos studentų žinių vertinimo metodikos taikymas sudaro pagrindą spręsti, jog ieškovo kompetencija neatitinka pedagoginiam darbui keliamų reikalavimų, be to, jis nedirbo dalį nustatyto pedagoginio krūvio valandų. Komisijai taip pat pateikta Universiteto kanceliarijos Juridinio skyriaus 2012 m. gruodžio 7 d. išvada, kurioje nurodyta, jog, atliekant ieškovo veiksmų patikrinimą, įvertinti šie dokumentai ir informacija: Studentų atstovybės prezidento 2012 m. lapkričio 14 d. reikalavimas ištirti ieškovo veiksmus, studentės A. M. skundas, Akademinių reikalų centro pateikti duomenys apie ieškovo atlikto studentų egzaminų vertinimo rezultatus 2009–2010, 2010–2011 ir 2011–2012 m. semestrais, ieškovo 2012 m. lapkričio 18 d. paaiškinimas dėl Universiteto pateiktų klausimų ir jo 2012 m. lapkričio 12 d. ir 2012 m. lapkričio 23 d. pateikta informacija, Viešosios politikos ir vadybos bakalauro studijų programos privalomojo studijų dalyko „Logika ir metodologija“ (vėliau pavadinimas pakeistas į „Logika“) aprašas, Studijų tvarka. Išanalizavęs Akademinių reikalų centro duomenis, Juridinis skyrius nustatė, kad 2009–2010–2011 m. semestrais 64–81 proc. nuolatinių studijų studentų už logikos egzaminą gavo 7 balus, 57–72 proc. ištęstinių studijų studentų – 5 balus; 2011–2012 m. semestrais 66–80 proc. nuolatinių studijų studentų už nurodytą egzaminą gavo 7 balus, 60–70 proc. – 5 balus; 2012–2013 m. semestrais 59–73 proc. ištęstinių studijų studentų gavo 5 balus. 2012–2013 m. semestru Viešosios politikos ir vadybos studijų programos I kurso nuolatinių studijų studentų, dėl kurių logikos egzamino, įvykusio 2012 m. sausio 18 d., rezultatų buvo pateikti skundai, žinių įvertinimai buvo tokie: – 1-ojoje grupėje 82 proc. studentų gavo 7 balus, 2-ojoje grupėje 68 proc. studentų – 7 balus, 3-ojoje grupėje 66 proc. studentų – 7 balus. Teismo nuomone, tokie vertinimo rezultatai sudaro pagrindą teigti, kad ieškovas taikė ne dešimties, o keturių balų sistemą, kuri neatitinka Studijų tvarkos 96 punkto; pažymėjo, jog pagal Mykolo Romerio universiteto dėstytojų darbo krūvio apskaitos tvarkos, patvirtintos Universiteto Senato 2011 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 1SN-38, normas (1 lentelė) dėstytojui už vieno studento egzamino taisymą numatytas 0,3 val. darbo krūvis. Leidęs studentams nelaikyti egzamino, ieškovas dalį jam skirto laiko nedirbo, nors už tai gavo atlyginimą.

19Studijų tvarkos 92 punkte nurodyta, kad studijų dalykų rezultatams vertinti Universitete taikoma kaupiamojo balo sistema. Bendras studijų dalyko studijų rezultatų vertinimas nustatomas pagal to dalyko programoje numatytą apskaičiavimą. Pagal šios tvarkos 93 punktą pagrindinis studijų rezultatų vertinimo būdas – egzaminas. Konkrečiais atvejais galimas įvertinimas įskaitos ar atestavimo būdu. Remiantis Studijų tvarkos 96 punktu, studijų rezultatai vertinami naudojant vertinimo balais sistemą. Universitete taikoma dešimties balų studentų vertinimo sistema. Mažiausias teigiamas pažymys – 5 balai. Teismas, remdamasis faktu, kad ieškovas didžiąją dalį Viešosios politikos ir vadybos studijų programos I kurso nuolatinių studijų studentų egzaminų įvertino 7 balais (mažesnio įvertinimo nebuvo), sprendė, jog ieškovas pažeidė nurodytas Studijų tvarkos nuostatas, studentų sąžiningos konkurencijos, teisėtų lūkesčių principus. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad Komisija vadovavosi tik prof. dr. V. I. argumentais, bet neatsižvelgė į ieškovo paaiškinimus, nurodydamas, jog ieškovo paaiškinimai įvertinti kartu su kitais duomenimis, dėl jų buvo atidėtas Komisijos 2012 m. gruodžio 21 d. posėdis; už tai, kad ieškovas būtų neatestuotas, balsavo visi Komisijos nariai. Teismo vertinimu, tai, kad ieškovas yra kvalifikuotas savo srities specialistas, nepaneigia fakto, jog, vertindamas studentų žinias, pažeidė Studijų tvarkos nuostatas; ji skelbiama viešai ir Universitete galiojo visą laiką, todėl ieškovo argumentai, kad vertinimo sistema neaiški ar kad ieškovas nebuvo su ja supažindintas, nepagrįsti.

20Teismo nuomone, tarpinės atestacijos rezultatai nepaneigia išvados, kuri buvo priimta neeilinės ieškovo atestacijos metu. Tarpinės atestacijos metu nebuvo gautas Studentų atstovybės prezidento kreipimasis dėl ieškovo veiksmų ištyrimo. Studentų atstovybės prezidento 2012 m. lapkričio 14 d. rašte nurodyta, kad ieškovas už palankius studentų žinių įvertinimus galbūt priimdavo dovanas. Nors ieškovas tai neigė, bylos nagrinėjimo metu liudytojas A. Z., buvęs Universiteto studentų atstovybės prezidentas, nurodė, kad jam devyni studentai patvirtino, jog ieškovas leido jiems nelaikyti egzamino, pasiūlęs 7 balų įvertinimą. Liudytoja A. M. paaiškino, kad laikė logikos egzaminą ir jos žinios įvertintos 9 balais; patvirtino, jog studentai nešdavo ieškovui dovanas, kad gautų palankesnį egzamino įvertinimą. Liudytoja V. Z. nurodė, kad egzaminą laikė visi studentai, o apie ieškovui įteiktas dovanas nežino. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nors ieškovui pradėtas ikiteisminis tyrimas Vilniaus apygardos prokuratūros 2013 m. birželio 10 d. nutarimu nutrauktas, nenustačius būtinojo nusikalstamos veikos požymio – didelės žalos, tačiau prokuroras konstatavo, jog ieškovas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Ikiteisminio tyrimo metu dar du studentai (1-osios ir 2-osios grupių seniūnai) patvirtino, kad studentai rinko pinigus ieškovo dovanai ir ši jam įteikta. Teismas, atsižvelgdamas į tai, sprendė, kad ieškovas, vertindamas studentų žinias, buvo nesąžiningas, nelojalus Universiteto vertybėms. Dėl to teismas atmetė ieškovo argumentą, kad atsakovas piktnaudžiavo teise ar su ieškovu elgėsi nesąžiningai. Teismo nuomone, susidarius tokiai situacijai, atsakovas, spręsdamas ieškovo atleidimo klausimą, neturėjo pareigos iš anksto jį įspėti pagal DK 130 straipsnio nuostatas.

21Teismas, atmesdamas ieškovo argumentą, kad jam turėjo būti išmokėta išmoka pagal DK 140 straipsnio 2 dalį, pažymėjo, jog ieškovas atleistas iš darbo Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio 6 dalyje, o ne DK nustatytu pagrindu, todėl darbo sutarties pabaigai DK nuostatos netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. AB „Visagino mechanizacija“, bylos Nr. 3K-3-30/2001), be to, DK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta išmoka mokama tik tais atvejais, kai darbo sutartis nutraukiama nesant darbuotojo kaltės.

22Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. vasario 24 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. sprendimą nepakeistą.

23Teisėjų kolegija, nesutikdama su ieškovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas bei nepagrįstai suabsoliutino universiteto autonomijos principą, pažymėjo, jog pagal DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punktą darbo sutartis su asmeniu gali būti nutraukta DK arba kito įstatymo pagrindu. Darbo sutartis su ieškovu nutraukta pagal Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio 6 dalį, kurioje nustatyta, kad mokslo ir studijų institucijų dėstytojams ir mokslo darbuotojams institucijų tarybų nustatyta tvarka gali būti rengiama neeilinė atestacija, taip pat vadovaujantis Atestacijų tvarka. Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo argumentais, kad Universitetas, priimdamas vidinę tvarką, kuria reglamentuojamos atestacijos ir neeilinės atestacijos, ne tik įgyvendino Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) garantuotą autonomiją (teisę ir laisvę nustatyti tvarką, kurios pagrindu Universitete būtų vykdomos vidinės procedūros, užtikrinančios tinkamą Universiteto kaip aukštosios mokyklos veiklą), tačiau ir Mokslo ir studijų įstatymo 58 straipsnio 6 dalyje, 65 straipsnio 6 dalyje aukštajai mokyklai nustatytą pareigą tokią tvarką reglamentuoti. Atestacijų tvarkos 20 punkte nustatyta, kad Universitete neeilinė atestacija gali būti vykdoma šiais pagrindais: paaiškėjus, kad dėstytojas (mokslo darbuotojas): 1) galbūt neatitinka kvalifikacijos reikalavimų; 2) galbūt netinkamai vykdo pedagogines pareigas; 3) galbūt nelojalus Universiteto vertybėms. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, sprendė, kad neeilinė ieškovo atestacija dėl galbūt netinkamo pedagogo pareigų vykdymo buvo teisėta ir įvykdyta pagal aiškų bei teisiškai įtvirtintą motyvą.

24Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatskyrė drausminės atsakomybės ir darbuotojo atestacijos institutų bei jų padarinių, nepagrįsti. Drausminės atsakomybės taikymo ir neeilinės atestacijos procedūra – dvi savarankiškos procedūros. Pagal DK 234 straipsnį darbo drausmės pažeidimas – darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Drausminės nuobaudos Universitete taikomos darbuotojams, kurie pažeidžia darbo tvarkos, saugos taisykles, drausmę ir kitus reikalavimus, nustatytus visiems Universiteto darbuotojams bendrai, nepriklausomai nuo jų pareigybės Universitete. Ieškovui neeilinė atestacija inicijuota ne dėl to, kad jis pažeidė vieną iš bendrai visiems darbuotojams taikomų darbo drausmės taisyklių, bet, kilus įtarimui, jog jis galbūt netinkamai vykdo konkrečias pedagogo pareigas. Neeilinės atestacijos procedūrą reglamentuoja Mokslo ir studijų įstatymas ir Atestacijų tvarka, drausminės nuobaudos skyrimą – DK ir Universiteto vidaus tvarkos taisyklės, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas sutapatino šias dvi procedūras.

25Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, kad atsakovas, gavęs Universiteto studentų atstovybės prezidento A. Z. 2012 m. lapkričio 14 d. raštą, turėjo pagrindą pradėti neeilinę ieškovo atestacijos procedūrą; nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas neeilinės atestacijos išvados pagrįstumą, rėmėsi tik Komisijos sudėtį ir jos kompetenciją patvirtinančiais duomenimis; pažymėjo, jog skundžiamame sprendime detaliai ištirti byloje pateikti rašytiniai įrodymai (neeilinės atestacijos išvada, prokuroro nutarimas, žiniaraščiuose esančia informacija), įvertinti liudytojų, kurių skundų pagrindu paskirta atestacijos procedūra, parodymai ir šių įrodymų pagrindu padarytos motyvuotos išvados; atkreipė dėmesį į tai, kad kasacinio teismo išnagrinėtose bylose pažymėta, jog įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą ne tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių, bet ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuota įrodymų pakankamumo taisykle, kuri civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, ir pagrįstai sprendė, jog byloje pateikti duomenys labiau tikėtini, nei netikėtini.

26Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio 4 dalį neatestuotas asmuo atleidžiamas, todėl Komisijai konstatavus, jog ieškovas neatitinka jam keliamų kvalifikacinių reikalavimų ir jo neatestavus, ieškovas negalėjo toliau eiti dėstytojo pareigų ir atsakovas pagrįstai jį atleido. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui neturėjo būti taikoma DK 140 straipsnio 2 dalis, nes įstatymų nustatytais atvejais pareiga išmokėti išeitinę išmoką darbdaviui atsiranda tik nutraukiant darbo sutartį su darbuotoju, kai nėra jo kaltės. Šiuo atveju ieškovas atleistas dėl to, kad netinkamai vykdė dėstytojo pareigas, t. y. dėl savo kaltės.

27II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

28Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 24 d. nutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

291. Dėl Mokslo ir studijų įstatymo bei DK normų pažeidimo. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Mokslo ir studijų įstatymo 58, 65 straipsnių nuostatas bei nepagrįstai suabsoliutino universiteto autonomijos principą. DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad darbo sutartis baigiasi ją nutraukus DK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Remiantis šia nuostata, kiti, ne DK nurodyti darbo sutarties pasibaigimo pagrindai turi būti aiškiai nustatyti įstatyme, o ne jo įgyvendinamuosiuose, lokaliniuose teisės aktuose ar teismų praktikoje. Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnyje reglamentuojamas priėmimas į mokslo ir studijų institucijų dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigas. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta asmens, antrą kartą iš eilės laimėjusio konkursą toms pačioms dėstytojo ar mokslo darbuotojo pareigoms eiti ir dirbančio pagal neterminuotą darbo sutartį atestavimo tvarka (kas penkerius metus) ir teisiniai padariniai (neatestuotas asmuo atleidžiamas). Nurodytos nuostatos netaikytinos asmenims, dirbantiems pagal terminuotas darbo sutartis. Atsakovo ir kasatoriaus sudaryta darbo sutartis buvo terminuota. Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad mokslo ir studijų institucijų dėstytojams ir mokslo darbuotojams institucijų tarybų nustatyta tvarka gali būti rengiama neeilinė atestacija. Kasatoriaus įsitikinimu, šia nuostata neįtvirtinamas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, ji negali būti aiškinama plečiamai. Priešingas šio straipsnio aiškinimas sukurtų naują taisyklę, kuri nepagrįstai suteiktų mokslo ir studijų institucijoms teisę pakeisti imperatyviąsias DK nuostatas dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva. Atsakovo statusas nesuponuoja būtinybės taikyti specialųjį darbo santykių reguliavimą. Suteikiant darbdaviams teisę vidaus teisės aktais reglamentuoti darbuotojų atleidimo pagrindus, būtų pažeistas darbuotojų lygiateisiškumo principas; priklausomai nuo to, kur asmuo dirba, jis būtų atleidžiamas pagal skirtingas procedūras, o jam taikomų socialinių garantijų apimtis priklausytų nuo darbdavio sąžiningumo.

30Darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės – drausmės pažeidimas, už kurį darbuotojas gali būti traukiamas drausminėn atsakomybėn DK XVI skyriuje įtvirtinta tvarka. Atleidžiant darbuotoją dėl to, kad jis kaltais veiksmais pažeidė pareigų atlikimo tvarką, taikoma drausminės atsakomybės procedūra, o atestacijos atveju nustačius, jog darbuotojo kvalifikacija neatitinka darbdavio nustatytų reikalavimų, darbuotojas atleidžiamas DK 129 straipsnio pagrindu. Mokslo ir studijų įstatymas nenustato kitokio teisinio reguliavimo, todėl, kasatoriaus nuomone, ši nuostata turėjo būti taikoma nagrinėjamoje byloje.

31DK normos turi būti taikomos sprendžiant dėl darbo sutarties pabaigos teisinių padarinių, kurių nereglamentuoja Mokslo ir studijų įstatymas. DK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nutraukus darbo sutartį kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, darbuotojui išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai ar kolektyvinė sutartis nenustato kitaip. Mokslo ir studijų įstatyme dėl išeitinės išmokos specialių nuostatų nėra, todėl, net ir nepaneigus neeilinės atestacijos rezultatų teisėtumo, nutraukiant darbo sutartį su kasatoriumi turėjo būti išmokėta išeitinė išmoka DK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu. Be to, DK 129 straipsnyje nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, laikydamasis šio ir 130 straipsnio nuostatų, tik ypatingais atvejais, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, arba sumokėjęs darbuotojui už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį. Šiuo atveju atsakovas nenurodė ypatingų aplinkybių, dėl kurių kasatoriaus darbas Universitete pažeistų atsakovo interesus.

322. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, aiškinant drausminės atsakomybės taikymo ir darbuotojo atestacijos procedūras. Kasatoriaus vertinimu, apeliacinės instancijos teismas neatskyrė drausminės atsakomybės ir darbuotojo atestacijos procedūrų bei jų padarinių, taip nukrypo nuo šiais klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Joje išaiškinta, kad atestacija – svarbi darbuotojų darbo vertinimo forma, kurios tikslas – įvertinti darbuotojo kvalifikaciją, jo sugebėjimus, profesinę veiklą ir asmenines savybes, siekiant nustatyti, ar darbuotojas gali toliau eiti pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje

33L. J. v. Vytauto Didžiojo universitetas, bylos Nr. 3K-3-126/2004; taip pat žr. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-315-267/2011, 2011 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-341-267/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-205-10; kt.). Kasatoriaus nuomone, tai reiškia, kad atestacija turi konkretų tikslą ir gali būti panaudota tik jam pasiekti. Ji negali būti sutapatinama su drausminių nuobaudų skyrimo procedūra. Atestacijų tvarkos 22 punkte įtvirtinta, kad atestacijos paskirtis – įvertinti dėstytojo atitiktį kvalifikaciniams reikalavimams, lojalumą Universiteto vertybėms, įnašą į studijų procesą, kūrybiškumą ir išskirtinius pasiektus rezultatus, jo veiklos perspektyvumą. Nors, kasatoriaus teigimu, neeilinė atestacija įvyko dėl neva netinkamo jo pareigų vykdymo, t. y. pagal Atestacijų tvarkos 20 punktą, atsakovas pasinaudojo šiuo institutu ne siekdamas įvertinti kasatoriaus tinkamumą eiti pareigas, o jį nubausti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. Š. v. AB „Visagino mechanizacija“, bylos Nr. 3K-3-30/2001, išaiškinta, kad nepatenkinami atestavimo rezultatai negali būti tapatinami su darbuotojo kalte. Darbuotojo atestavimas – tikrinimas, ar jo žinios (ir sugebėjimai) atitinka nustatytus reikalavimus. Nepatenkinamas atestuojamojo darbuotojo žinių įvertinimas, nepriklausomai nuo atestavimo priežasties, suponuoja išvadą, kad šis darbuotojas, nesant jo kaltės, neatitinka nustatytų reikalavimų, negali tinkamai atlikti pavesto darbo dėl reikiamos kvalifikacijos neturėjimo. Kasatoriaus nuomone, šie išaiškinimai reiškia, kad atestavimo priežastis neturi reikšmės atestavimo procedūrai ir nepaneigia atestacijos tikslų – įvertinti darbuotojo tinkamumą eiti pareigas nesant jo kaltės. Dėl to skundžiamojo nutartyje nepagrįstai konstatuota, kad kasatoriui neturėjo būti mokama išeitinė išmoka pagal DK 140 straipsnio 2 dalį, nes nustatyta jo kaltė – netinkamas dėstytojo pareigų atlikimas. Be to, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad drausminės nuobaudos Universitete taikomos darbuotojams, kurie pažeidžia darbo tvarkos, drausmės, saugos taisykles ir kitus reikalavimus, nustatytus visiems darbuotojams bendrai, o neeilinė atestacija – kai pažeidžiamos konkrečios pedagoginės pareigos. Toks išskyrimas neteisingas, nes bet kokių darbuotojo pareigų netinkamas atlikimas gali būti drausminės atsakomybės taikymo pagrindas. Šiuo atveju kasatorius atleistas nevertinant jo galbūt padaryto pažeidimo drausminės atsakomybės požiūriu, o pasinaudojant atestacijos procedūra, todėl atleidimas neteisėtas.

34Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos

352009 m. vasario 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje P. S. v. Vytauto Didžiojo universitetas, bylos Nr. 3K-3-39/2009, kurios faktinės aplinkybės nesutampa su šios bylos faktinėmis aplinkybėmis. Nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl aukštųjų mokyklų darbo sutarčių su renkamais fakultetų dekanais darbo sutarties nutraukimo juos atstatydinus iš einamų pareigų. Su kasatoriumi buvo sudaryta terminuota darbo sutartis, kurios pagrindu nebuvo susiklostę pavedimo teisiniai santykiai, todėl atšaukimo iš pareigų institutas negalėjo būti taikomas. Kita vertus, nurodytoje byloje tenkintas ieškovo reikalavimas priteisti jam dviejų mėnesių dekano atlyginimo priedo, kurio jis neteko atstatydintas iš dekano pareigų, dydžio išeitinę išmoką (DK 140 straipsnio 2 dalis) ir delspinigius, t. y. pripažinta, kad darbo sutartį nutraukus kito įstatymo pagrindu taikytinos DK nuostatos, reglamentuojančios tokio darbo sutarties nutraukimo pasekmes. Šioje byloje toks reikalavimas netenkintas.

363. Dėl atestacijos procedūros pažeidimų ir netinkamo vykdymo. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai tik pakartojo atsakovo argumentus dėl neeilinės atestacijos vykdymo, nepaisydami teismų praktikoje nustatytų taisyklių, kurių pagrindu kiekvienoje byloje teismas turi patikrinti, ar atestacija buvo vykdoma laikantis nustatytos procedūrinės tvarkos, ar objektyviai ir ar tikrai darbuotojo neatestavimas pakankamai argumentuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. Muitinės departamentas, bylos Nr. 3K-3-14/1999). Bylą nagrinėję teismai netyrė įrodymų, patvirtinančių kasatoriaus tinkamumą eiti pareigas, o besąlygiškai rėmėsi Komisijos išvadomis. Kasatoriaus neeilinės atestacijos metu nebuvo nagrinėjami klausimai, susiję su jo kvalifikacija, sugebėjimais, profesine veikla ir asmeninėmis savybėmis. Komisijos sprendimas iš esmės paremtas vieninteliu argumentu – kad kasatorius netinkamai įvertino studijų dalyko „Logika“ egzamino rezultatus. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad atleidimo priežastis – ne vertinimo balai, o leidimas nelaikyti egzamino. Dėl kasatoriaus kvalifikacijos ginčo nebuvo. Kasatoriaus teigimu, Universitete nepriimtas sprendimas ar dokumentas, įpareigojantis dėstytoją kiekvieną kartą įvertinti studentų žinias visais pažymiais nuo vieno iki dešimties, todėl konstatavimas, kad kasatorius netinkamai vykdė savo pareigas, nes studentų žinias įvertino balais nuo septynių iki dešimties, neteisėtas. Kasatoriaus nuomone, Komisija turėjo tikrinti visų jo atliekamų pareigų kokybę, neapsiribodama vienu aspektu – abejonėmis dėl egzamino rezultatų pagrįstumo. Komisijos nutarimas neatestuoti kasatoriaus dėl jo netinkamumo eiti pareigas vien remiantis galbūt netinkamais egzaminų įvertinimo rezultatais iš esmės reiškia ne kasatoriaus kvalifikacijos ar sugebėjimų vertinimą, o drausminės atsakomybės jam taikymą. Kasatoriaus įsitikinimu, atsakovo jam paskirta sankcija – atleidimas iš pareigų – neproporcinga padarytam pažeidimui. Atsakovas galėjo taikyti ir kitas priemones: nurodyti kasatoriaus klaidas, pasiūlyti jas pašalinti, patobulinti žinias tam tikroje srityje ir kt. Tarpinės atestacijos metu buvo nustatyta, kad kasatoriaus kvalifikacija tinkama eiti pareigas.

37Kasatorius pažymi, kad rengiant jo neeilinę atestaciją, padaryta daug procedūrinių pažeidimų. Pirma, atestacija buvo vykdoma remiantis Atestacijų tvarka, patvirtinta Universiteto Senato nutarimu, taip pažeista imperatyvioji Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio 6 dalies norma, pagal kurią atestavimo tvarką turi nustatyti universiteto Taryba. Taigi atestacija vykdyta remiantis nekompetentingo subjekto priimtu nutarimu. Antra, neapibrėžtas neeilinės atestacijos turinys, nenustatyti objektyvūs vertinimo kriterijai, todėl negalima patikrinti atestacijos pagrįstumo. Trečia, Komisijos išvada buvo priimta praleidus nustatytą terminą. Tai, jog neeilinė atestacija buvo įvykdyta praleidus nustatytą terminą ir pagal tvarką, kurią patvirtino tokios teisės neturintis subjektas, laikytina esminiais pažeidimais, dėl kurių neeilinės atestacijos rezultatai pripažintini neteisėtais.

384. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, rėmėsi vien tik atsakovo nurodytais argumentais, visiškai nepasisakė dėl kasatoriaus argumentų, taip pat nenurodė, kodėl kasatoriaus paaiškinimai atmestini; neištyrė visų byloje pateiktų įrodymų ir išvadas padarė ne iš jų visumos, todėl netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 176, 185 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik netiesioginiais įrodymais, kurie nei patvirtina, nei paneigia fakto, kad kasatorius pažeidė savo pareigas (leido nelaikyti egzamino). Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad, pasitvirtinus faktui, jog didžiosios dalies Viešosios politikos ir vadybos studijų programos I kurso nuolatinių studijų studentų logikos egzamino žinias kasatorius įvertino 7 balais, yra pagrindas teigti, kad kasatorius pažeidė Studijų tvarkos nuostatas, studentų sąžiningos konkurencijos, teisėtų lūkesčių principus. Kasatoriaus nuomone, toks egzaminų rezultatų įvertinimų ir padarinių priežastinio ryšio pagrindimas nelogiškas. Byloje liudiję asmenys (V. Z., R. P., M. A.) paneigė, kad kasatorius leido nelaikyti egzamino, pažadėjęs tam tikrą įvertinimą; A. M. nurodė, jog skundą studentų atstovybei parašė A. Z., kuris buvo Komisijos narys, prašymu; egzamino rezultatai nepanaikinti, todėl, anot kasatoriaus, nėra pagrindo teigti, kad studentams buvo leidžiama neatvykti į egzaminą ar jų žinios neatitiko gauto įvertinimo. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, rėmėsi prokuratūros nutarimo teiginiais, kad kasatoriaus veiksmuose yra piktnaudžiavimo tarnyba pažymių, tačiau civilinės ir baudžiamosios atsakomybės sąlygos skiriasi ir nustatomos skirtingais būdais. Vienareikšmės teismų išvados, kad kasatorius kaltas, nes neįrodė atleidimo neteisėtumo, nevisiškai atitinka su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą taikyti nekaltumo prezumpciją. Kasatorius pažymi, kad darbuotojas neturi įrodinėti, jog jis nepadarė darbo drausmės pažeidimo, tai turi būti darbdavio pareiga.

395. Dėl nepakankamo teismo nutarties motyvavimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime (nutartyje) privalo pasisakyti dėl visų turinčių bylai reikšmės apeliacinio skundo argumentų. Teismas turi teisę neanalizuoti tik tų apeliacinio skundo argumentų, kurie visiškai nesusiję su byla arba yra draudžiami, tačiau kiekvienu atveju atsisakymas analizuoti apeliacinio skundo argumentus turi būti motyvuotas. Kasatoriaus teigimu, šioje byloje apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nebuvo analizuoti, apeliacinės instancijos teismo motyvuojamojoje nutarties dalyje tik formaliai atkartoti pirmosios instancijos teismo argumentai.

40Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

411. Dėl kasatoriaus atleidimo pagrindo. Atsakovo teigimu, kasatorius atleistas iš pareigų ne pagal Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio 4 dalį, bet pagal 6 dalį, kurioje nustatyta, kad mokslo ir studijų institucijų dėstytojams ir mokslo darbuotojams institucijų tarybų nustatyta tvarka gali būti rengiama neeilinė atestacija. Ši norma blanketinė, todėl turi būti aiškinama kartu su konkrečias nuostatas įtvirtinančia Atestacijų tvarka, kurios 27 punkte nustatyta taisyklė, kad jeigu atestacijos metu dėstytojas ar mokslo darbuotojas įvertinamas kaip „neatestuojamas“, šis asmuo atleidžiamas iš pareigų įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, atsakovo nuomone, Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio 6 dalis ir Atestacijų tvarka įtvirtina konkretų pagrindą, kuriuo remiantis su kasatoriumi buvo teisėtai ir pagrįstai nutraukta darbo sutartis ne DK, bet specialiojo teisės akto nustatytu pagrindu. Atsakovas pažymi, kad Atestacijų tvarkoje nustatyta galimybė atleisti darbuotoją dėl nepatenkinamų atestacijos rezultatų nėra neįprasta institucijų, organizacijų praktikoje.

422. Dėl drausminės atsakomybės ir atestacijos procedūros taikymo. Atsakovas pažymi, kad drausminės atsakomybės taikymo ir neeilinės atestacijos procedūra – savarankiškos teisinės procedūros, reglamentuojamos skirtinguose teisės aktuose (drausminė atsakomybė – DK, Universiteto vidaus taisyklėse, neeilinė atestacija – Mokslo ir studijų įstatyme, Atestacijų tvarkoje). Remiantis DK 234 straipsniu, darbo drausmės pažeidimas – darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Universiteto vidaus tvarkos taisyklių 5.4 punkte įtvirtinta, kad darbuotojams, pažeidusiems darbo drausmę ir saugos darbe norminius aktus, skiriamos drausminės nuobaudos. Taigi drausminės nuobaudos Universitete skiriamos darbuotojams, kurie pažeidžia darbo tvarkos, saugos taisykles, drausmę ir kitus reikalavimus, nustatytus visiems darbuotojams bendrai, nepriklausomai nuo jų pareigybės Universitete. Šiuo atveju kasatoriui buvo taikoma neeilinės atestacijos procedūra, kilus įtarimui, kad kasatorius pažeidė ne bendrai visiems darbuotojams nustatytas taisykles, bet konkrečias pedagogo pareigas. Neeilinės atestacijos metu surinkti duomenys sudarė pagrindą spręsti, kad kasatorius netinkamai vykdė dėstytojo pareigas, kartu patvirtino jo kaltę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad darbuotojo kaltė nesiejama vien su jo tyčiniais veiksmais, todėl darbuotojo aplaidus neveikimas darbe ar nerūpestingai atliekamos darbo funkcijos taip pat reiškia jo kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. UAB ,,Sanatorija „Pušyno kelias“, bylos Nr. 3K-3-565/2007). Pripažinus, kad kasatorius sąmoningai netinkamai atliko pedagogo pareigas, jis negalėjo būti atleistas pagal DK 129 straipsnį, taikomą darbuotojams, atleidžiamiems iš pareigų nesant jų kaltės. Dėl to kasatoriui pagrįstai neišmokėta DK 140 straipsnio 2 dalyje nurodyta išeitinė išmoka. Atsakovas pažymi, kad kasatoriaus kaltės klausimas ir jos pagrindimas buvo išsamiai ištirti pirmosios instancijos teismo sprendime, jo išvadoms pritarė apeliacinės instancijos teismas. Asmeniui, kurio atleidimo iš darbo pagrindas atsirado dėl jo kaltės, negali būti taikoma tvarka, kuri taikoma atleidžiamajam darbuotojui, kai nėra jo kaltės (pavyzdžiui, DK 129, 130, 140 straipsniai).

433. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir atestacijos procedūros pažeidimų. Atsakovo nuomone, bylą nagrinėję teismai teisingai ir pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju nėra pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje G. Š. v. AB „Visagino mechanizacija“, bylos Nr. 3K-3-30/2001, nes joje pasisakyta dėl Darbo sutarties įstatymo normų, kurios neaktualios sprendžiant šį ginčą, taikymo. Kasatoriaus nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje pasisakyta dėl atestacijos procedūros tikslo, suformuota byloje, kurioje buvo siekiama apibrėžti ne atestacijos tikslą, bet atestacijos ir konkurso, kaip dviejų atskirų procedūrų, skirtumus. Detalizuojant galimus atestacijos tikslus, svarbus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, kad atestacijų tikslų sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. J. v. Kauno technologijos universitetas, bylos Nr. 3K-3-1363/2001). Universitetas, vykdydamas Mokslo ir studijų įstatyme jam nustatytą pareigą parengti atestacijos ir neeilinės atestacijos vykdymo tvarką, turėjo teisę, be kita ko, nustatyti jos motyvus, kurių vienas – netinkamai vykdomos dėstytojo (mokslo darbuotojo) pedagoginės pareigos (Atestacijų tvarkos 20 punktas). Kasatoriaus atestacijos tikslas – išsiaiškinti, ar pateiktas įtarimas dėl netinkamo pareigų vykdymo pagrįstas. Atsakovo įsitikinimu, kasatoriaus nurodyta teismų praktika, pagal kurią nepatenkinamas atestuojamo darbuotojo žinių įvertinimas, nepriklausomai nuo atestavimo priežasties, nėra pagrindas konstatuoti darbuotojo kaltę, taikytina įprastos, tarpinės, bet ne visada – neeilinės atestacijos atveju. Šiuo atveju neeilinės atestacijos metu konstatuoti priešingi teisei valingi kasatoriaus veiksmai, o nebuvo sprendžiama dėl kasatoriaus atitikties kvalifikaciniams reikalavimams, todėl kasatoriaus nurodyta praktika netaikytina. Neeilinė atestacija įvykdyta tinkamai, vadovaujantis Atestacijų tvarka, o kasatoriaus neatestavimas argumentuotas ir pagrįstas. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad jo ir kasatoriaus ginčas kilo dėl darbo sutarties nutraukimo dėl netinkamai atliktų kasatoriaus, kaip dėstytojo, pareigų, bet ne dėl kasatoriaus kvalifikacijos dėstyti logikos dalyką. Dėl to įrodymai apie kasatoriaus logikos žinias, jo kvalifikaciją ar įnašą į mokslą neaktualūs. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai rėmėsi Atestacijos komisijos išvada, nes ji buvo darbo sutarties nutraukimo su kasatoriumi priežastis ir priimta reikšmingų dokumentų bei įrodymų pagrindu. Atsakovas pažymi, kad esminė aplinkybė nagrinėjamoje byloje – ne tai, jog kasatorius vertino studentų žinias balais nuo septynių iki dešimties, bet kad nesilaikė nustatytos Studijų tvarkos, leido studentams nelaikyti egzamino, kuris yra pagrindinis žinių vertinimo būdas, užtikrinantis sąžiningą studentų konkurenciją ir teisingą rotaciją.

44Organizuojant ir vykdant kasatoriaus atestaciją, buvo remiamasi Atestacijų tvarka, kurios nuostatose įtvirtinti darbuotojų vertinimo kriterijai, organizavimo tvarka ir pan. Kasatoriaus neeilinę atestaciją atliko Komisija, kuri svarstė kasatoriaus atestavimo klausimą, ir visi jos nariai vienbalsiai nusprendė kasatoriaus neatestuoti. Dėl to, atsakovo nuomone, kasatorius nepagrįstai teigia, jog Universitete neapibrėžtas neeilinės atestacijos turinys bei jos vertinimo kriterijai; tai, kad atestacijų atlikimo tvarka detaliai nereglamentuota, nesudaro pagrindo atestacijų vykdymą pripažinti neskaidriu ar neaiškiu. Atsakovo teigimu, kasatoriui paskirta proporcinga priemonė, nes jis savo veiksmais pažeidė teisės aktų reikalavimus, gaudavo atlygį už darbą, kurio nedirbo, pakenkė atsakovo geram vardui. Be to, kaip minėta, Atestacijų tvarkos 27 punkte aiškiai įtvirtinta, kad asmuo, kuris yra neatestuojamas, turi būti atleidžiamas iš pareigų.

45Universitete vykdomas atestacijas ir neeilines atestacijas reglamentuojantis teisės aktas priimtas 2012 m. gegužės 31 d. Jo teisėtumo klausimas buvo detaliai išnagrinėtas teismų, kurie patvirtino, kad dokumentas, reglamentuojantis Universitete vykdomų atestacijų tvarką, – teisėtas ir pagrįstas, todėl taikytinas. Atestacijų tvarka priimta Universiteto Senato, o ne Tarybos dėl objektyvių priežasčių. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatuota, kad Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos tiek, kiek jose įtvirtinta taryba, kaip valstybinio universiteto kolegialus valdymo organas, prieštarauja Konstitucijos nuostatoms. Remiantis šiuo metu galiojančio Universiteto statuto 19–42 punktais, Senatas ir Taryba yra du atskiri savarankiški kolegialūs Universiteto valdymo organai, kurių kompetencija yra griežtai atribota, bet, remiantis tuo metu priimtu Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimu, Universiteto senatas turėjo veikti kaip kolegialus Universiteto valdymo organas, be kita ko, įgyvendinantis Universiteto tarybos funkcijas. 2012 m. balandžio 24 d. priimtas Mokslo ir studijų įstatymo 21 straipsnio 1–3 dalių pakeitimas, šio straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinant, kad dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, dėstytojų ir mokslo darbuotojų atestavimo ir konkursų eiti pareigas organizavimo tvarką nustato Aukštosios mokyklos senatas. Tuo pagrindu dokumentas, įtvirtinantis Universitete vykdomų atestacijų tvarką, 2012 m. gegužės 31d. patvirtintas Universiteto Senato.

46Atsakovas nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad neeilinė atestacija įvykdyta pažeidžiant nustatytą terminą, nes atestacijos vykdymas ir sprendimo dėl atestacijos rezultatų priėmimas – du atskiri etapai. Atestacijos vykdymo metu atliekamas pateiktų duomenų patikrinimas ir jų vertinimas. Atestacijos galutinio sprendimo priėmimo metu priimama išvada. Neeilinės atestacijos kasatoriui pirmasis etapas įvykdytas nurodytu terminu – iki 2012 m. gruodžio 28 d., o 2013 m. sausio 7 d. priimtas sprendimas kasatoriaus neatestuoti. Atsakovo nuomone, bylą nagrinėję teismai turėjo teisinį pagrindą remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje P. S. v. Vytauto Didžiojo universitetas, bylos Nr. 3K-3-39/2009, nes tos aplinkybės, kurių pagrindu buvo suformuluota atitinkama taisyklė, abiejose bylose panašios. Nurodytoje nutartyje konstatuota, kad, nutraukus darbo sutartį kito įstatymo pagrindu, DK darbo sutarties nutraukimo tvarkai netaikomas. DK normos tokiu atveju gali būti taikomos tik sprendžiant klausimą dėl darbo sutarties pabaigos padarinių. Tai, atsakovo nuomone, reiškia, kad tokiu atveju, kai asmuo atleidžiamas ne DK, o kito įstatymo pagrindu, jam DK normos gali būti taikomos tik tiek, kiek jos reguliuoja atleidimo padarinius. Be to, šiame išaiškinime žodžiai „gali būti“ reiškia, kad taikant šią teisinę taisyklę, reikia atsižvelgti į konkrečios situacijos aplinkybes. Nurodytoje byloje asmuo buvo atleistas iš pareigų nesant jo, kaip darbuotojo, kaltės ir toks atleidimo pagrindas byloje neginčytas. Nagrinėjamoje byloje kasatoriaus veiksmai pripažinti nesąžiningais ir priešingais teisei, todėl jam nurodytos taisyklės netaikytinos.

474. Dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo. Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 176, 185 straipsniai) ir nepažeidė įrodymų pusiausvyros principo. DK nėra įtvirtintų nuostatų, kurių pagrindu darbuotojas turėtų būti vertinamas kaip ypatingą statusą turinti teisinių santykių šalis, kuriai turėtų būti taikomos kitokios įrodinėjimo taisyklės nei tos, kurios įtvirtintos CPK ir išaiškintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi visais byloje pateiktais įrodymais – neeilinės atestacijos išvada, prokuratūros nutarimu, liudininkų parodymais, žiniaraščių išrašais, kitais bylai reikšmingais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuota įrodymų pakankamumo taisykle, kuri civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje

48J. V. v. UAB „Arijus“, bylos Nr. 3K-3-423/2010) ir nusprendė, kad visi byloje pateikti duomenys yra labiau tikėtini nei netikėtini. CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka vienodai įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pirmosios instancijos teismas priėmė visus šalių pateiktus įrodymus ir juos įvertino. Tai reiškia, kad įrodinėjimo našta civiliniame procese paskirstyta tinkamai ir šalys turėjo vienodas galimybes įrodyti visas joms reikšmingas aplinkybes.

49Kasatoriaus argumentas, kad bylą nagrinėję teismai, konstatuodami kasatoriaus kaltę ir neteisėtus veiksmus, rėmėsi išimtinai netiesioginiais įrodymais, kurie nei patvirtina, nei paneigia fakto, jog buvo pažeistos kasatoriaus darbo pareigos, nepagristas. Bylą nagrinėję teismai tinkamai įvykdė CPK 414 straipsnyje įtvirtintą pareigą išsamiai ištirti visus su byla susijusius – tiek tiesioginius, tiek netiesioginius – įrodymus. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismui pateiktuose kasatoriaus pildytuose atskirų grupių žiniaraščiuose nurodyta, jog net 66–82 proc. atskirų grupių studentų logikos egzaminas įvertintas 7 balais. Liudytoja A. M. nurodė, kad nors ji logikos egzaminą laikė, nes norėjo gauti aukštesnį įvertinimą nei 7 balai, kasatorius viešai visiems jos ir kitų grupių studentams patvirtino leidimą nelaikyti logikos egzamino ir galimybę jo nelaikius gauti 7 balus. Tiesioginiai rašytiniai įrodymai – studentės, dalyvavusios logikos egzamine, ir tuomečio Universiteto studentų atstovybės prezidento A. Z. skundai. Tai, kad vienas skundas – asmens, asmeniškai nedalyvavusio logikos egzamine (Universiteto atstovybės prezidento A. Z.), neleidžia paneigti šio rašytinio įrodymo svarbos. Universiteto atstovybės prezidentas yra asmuo, atstovaujantis visų studentų interesams. Dėl to, atsakovo nuomone, pagrįsta daryti išvadą, kad jis, gavęs ne tik rašytinius, bet ir žodinius pranešimus apie kasatoriaus galbūt netinkamai vykdomas pedagogines pareigas, kreipėsi į Universiteto administraciją su prašymu šiuos faktus ištirti. Vertinant liudytojų parodymus, išdėstytus prokuratūros nutarime ir kuriais remiasi kasatorius, atsakovo teigimu, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad studentai V. Z., R. P. ir M. A. iš logikos egzamino gavo po 7 balus, t. y. tokį įvertinimą, kokį galėjo gauti, nelaikydami egzamino. Prokuratūros nutarimas, kaip dokumentas, išduotas valstybės institucijos, laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Jo išvadoje nurodyta, kad galima konstatuoti, jog kasatorius piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Atsakovas pažymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinius laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisingą teismą negali būti vertinama subjektyviai. Ji egzistuoja objektyviai, o kasatoriui nenaudingas sprendimas byloje negali savaime reikšti šios teisės pažeidimo.

504. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK nuostatas, reglamentuojančias apeliacinės instancijos teismo sprendimo ar nutarties turinį. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., mutatis mutandis, Heile v. Finland, judgment of 19 December 1997, par. 59–60). Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aplinkybė, kad apeliacine tvarka priimtame dokumente pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai iš esmės pakartojami arba nedaug papildomi, negali būti vertinama kaip apeliacijos neįvykdymas, nes tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos motyvus, nors ir pateiktus pirmosios instancijos teismo, apsvarstė ir įvertino, o nurodydama savo procesiniame dokumente pateikė juos kaip apsvarstytus, patvirtintus ir, jos nuomone, pagrįstus bei teisėtus. Į tuos pačius klausimus ir argumentus apeliacinės instancijos teismas gali atsakyti tokiais pat motyvais kaip ir pirmosios instancijos teismas, ir tai nevertinama kaip motyvų nenurodymas. Taigi pripažįstama, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įgyvendina proceso įstatymo nustatytą kompetenciją, kada teismo nutartyje yra argumentuotai pateiktos pagrindinės išvados dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų yra atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010). Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, pritarė pirmosios instancijos priimto sprendimo motyvams ir tai negali būti vertinama kaip apeliacinio skundo atmetimo pagrindžiančių teisinių argumentų nenurodymas bei netinkamas teismo nutarties motyvavimas.

51Teisėjų kolegija

konstatuoja:

52IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

53Dėl Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio 6 dalies, kaip pagrindo nutraukti darbo sutartį, aiškinimo ir taikymo Darbo sutarties pasibaigimo pagrindai reglamentuojami DK 124 straipsnio 1 dalyje, kurios 1 punkte nustatyta, kad darbo sutartis baigiasi ją nutraukus šio kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Taigi DK nenustatytas baigtinis darbo sutarties nutraukimo pagrindų sąrašas, kituose įstatymuose gali būti įtvirtinta kitų darbo sutarties nutraukimo pagrindų. Pažymėtina, kad kiti, ne DK nustatyti darbo sutarties nutraukimo pagrindai turi būti įtvirtinti įstatyme, bet ne įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. Dėl to, kilus ginčui dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo kitu, ne DK nustatytu pagrindu, teismas turi nustatyti, ar darbdavio nurodytas darbo sutarties su darbuotoju nutraukimo pagrindas įtvirtintas įstatyme ir ar pagrįstai darbdavys juo rėmėsi, atleisdamas darbuotoją. Šiuo atveju byloje ginčijamas kasatoriaus (aukštosios mokyklos dėstytojo) atleidimo iš darbo pagal Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio 6 dalį pagrįstumas. Tai yra teisės klausimas, kuriuo teisėjų kolegija pasisako. Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio, reglamentuojančio priėmimą į mokslo ir studijų institucijų dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigas, 6 dalyje įtvirtinta, kad mokslo ir studijų institucijų dėstytojams ir mokslo darbuotojams institucijų tarybų nustatyta tvarka gali būti rengiama neeilinė atestacija. Taigi šioje įstatymo normoje įtvirtinama galimybė mokslo (studijų) institucijai rengti neeilinę dėstytojų (mokslo darbuotojų) atestaciją. Teisinių padarinių, kurie gali kilti priklausomai nuo atliktos neeilinės darbuotojo atestacijos rezultatų, be kita ko, darbo sutarties pasibaigimo, šioje normoje nenustatyta, taip pat nepateikiama nuorodos į kitą įstatymą, kuriame tokie padariniai būtų nustatyti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio 6 dalis skirta neeilinės atestacijos rengimo klausimui reglamentuoti, bet joje neįtvirtinta darbo sutarties su mokslo ir studijų institucijų dėstytojais nutraukimo pagrindo. Teisėjų kolegija nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinama sistemiškai su atsakovo patvirtintos Atestacijų tvarkos 27 punktu, kuriame nustatyta, jog jeigu atestacijos metu dėstytojo ar mokslo darbuotojo darbas įvertinamas „neatestuojamas“, šis asmuo atleidžiamas iš pareigų įstatymų nustatyta tvarka, t. y. kad Atestacijų tvarkoje detalizuojamas Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio 6 dalyje nustatytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas. Minėta, kad, remiantis DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, darbuotojo atleidimo pagrindai gali būti nustatyti tik įstatyme, ne jo įgyvendinamajame ar šiuo atveju – studijų institucijos priimtame teisės akte. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio 6 dalyje tokio pagrindo neįtvirtinta. Tai reiškia, kad Atestacijų tvarkos 27 punkto nuostata, jog darbuotojas atleidžiamas įstatymų nustatyta tvarka, negali būti aiškinama kaip nukreipianti į Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio 6 dalį. Ji galėtų būti taikoma tik su kitu Mokslo ir studijų ar kitame įstatyme įtvirtintu asmens atleidimo pagrindu. Pažymėtina, kad atsakovas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje jam garantuojama autonomija turi naudotis nepažeisdamas įstatymų ir nesuvaržydamas asmens teisių ir laisvių. Konstitucinis Teismas 2002 m. vasario 5 d. nutarime konstatavo, kad aukštosios mokyklos autonomijos principas turi būti derinamas su atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principu, kitomis konstitucinėmis vertybėmis, su aukštųjų mokyklų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, su aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesų sąveika ir jų derinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, darbo sutarties nutraukimą su kasatoriumi grįsdamas iš esmės Atestacijų tvarkos 27 punktu, bet ne įstatyme nustatytu pagrindu, netinkamai naudojasi jam suteikta autonomija. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad šiuo atveju atsakovas galėjo atleisti kasatorių Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio 4 dalies, kurioje nustatyta galimybė atleisti neatestuotą asmenį, su kuriuo buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, pagrindu, nes šios normos taikymo sąlygos neatitinka teismų nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. su kasatoriumi buvo sudaryta terminuota darbo sutartis. Be to, pažymėtina, kad pagal Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio 4 dalies trečiojo sakinio formuluotę – neatestuotas asmuo atleidžiamas – darytina išvada, jog siekiant tinkamai taikyti šį darbo sutarties nutraukimo pagrindą jis turi būti aiškinamas ir taikomas su DK įtvirtintais darbo sutarties nutraukimo pagrindais ir sutarties nutraukimo padarinius reglamentuojančiomis DK straipsnių nuostatomis. Remdamasi aptartu darbo sutarties nutraukimo pagrindų teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio 6 dalies normą, t. y. nepagrįstai sprendė, jog joje įtvirtintas savarankiškas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, kartu nepagrįstai konstatavo atsakovo įsakymo atleisti kasatorių iš užimamų pareigų nurodytos įstatymo nuostatos pagrindu teisėtumą ir pagrįstumą. Dėl darbuotojo atestacijos sampratos ir paskirties bei atribojimo nuo drausminės atsakomybės Kasaciniame skunde pateikiama argumentų, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami šalių ginčą, nepagrįstai nenustatė, jog atsakovo kasatoriui taikyta atestacijos procedūra nesiekta atestacijos tikslų, o pritaikyta drausminė atsakomybė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, lyginant atestacijos ir konkurso procedūras, išaiškinta, kad atestacija – svarbi darbuotojų darbo vertinimo forma, kurios tikslas – įvertinti darbuotojo kvalifikaciją, jo sugebėjimus, profesinę veiklą ir asmenines savybes, siekiant nustatyti, ar darbuotojas gali toliau eiti pareigas. Ji yra viena iš priemonių, leidžiančių užtikrinti nuolatinį, tęstinį darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, jų tobulėjimą, kad atitinkamas pareigas užimtų aukščiausios kvalifikacijos asmenys. Nustačius, kad darbuotojo kvalifikacija nepakankama ir todėl jis neatestuojamas, toks darbuotojas gali būti atleidžiamas iš darbo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. R. J. v. Kauno technologijos universitetas, bylos Nr. 3K-3-1363/2001; 2004 m. vasario 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. J. v. Vytauto Didžiojo universitetas, bylos Nr. 3K-3-126/2004). Kartu nurodyta, kad atestacija, turėdama konkretų tikslą, gali būti panaudota tik šiems tikslams pasiekti ir negali būti panaudota kitiems tikslams. Atestacija savo esme negali būti sutapatinama su drausminių nuobaudų skyrimo procedūra (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. R. J. v. Kauno technologijos universitetas, bylos Nr. 3K-3-1363/2001). Remdamasi nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais tiek, kiek jie reikšmingi aiškinant atestacijos tikslus ir turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad darbdavys atestacijos procedūrą turėtų atlikti tada, kai būtina patikrinti darbuotojo kvalifikacijos atitiktį konkrečiai pareigybei taikomiems reikalavimams. Paprastai tam tikros kategorijos darbuotojų atestacija atliekama periodiškai įstatyme, jo įgyvendinamajame ar darbdavio vidaus norminiame teisės akte nustatytu laiku, tačiau gali būti įtvirtinama galimybė ją atlikti ir bet kuriuo kitu metu, kai iškyla abejonių dėl darbuotojo kvalifikacijos atlikti jam pavestą darbą tinkamumo. Nepriklausomai nuo to, ar atliekama eilinė (iš anksto numatyta), ar neeilinė (atsiradus poreikiui konkrečiu atveju) darbuotojo atestacija, ji gali būti atliekama tik darbuotojo kvalifikacijos tinkamumo patikrinimo tikslu ir remiantis su darbuotojo kvalifikacija susijusiais pagrindais. Atsakovo Atestacijų tvarkos 20 punkte nustatyta, kad Universitete neeilinė atestacija gali būti vykdoma šiais pagrindais: paaiškėjus, kad dėstytojas (mokslo darbuotojas): 1) galbūt neatitinka kvalifikacijos reikalavimų; 2) galbūt netinkamai vykdo pareigas; 3) galbūt nelojalus Universiteto vertybėms. Pažymėtina, kad Atestacijų tvarkoje detaliau nenurodoma, kokios konkrečios aplinkybės gali būti vertinamos kaip patvirtinančios neeilinės atestacijos rengimo pagrindo buvimą. Šiuo atveju kasatoriui neeilinės atestacijos procedūra pradėta tuo pagrindu, kad jis galbūt netinkamai vykdo pedagogines pareigas – sudaro sąlygas studentams nelaikyti egzamino, iš anksto pasiūlydamas jiems 7 balų žinių įvertinimą. Kasatoriaus nuomone, nurodyta priežastis negalėjo būti pagrindas taikyti jam neeilinės atestacijos procedūrą.

54Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, kad darbuotojo atestacija gali būti atliekama tik darbuotojo kvalifikacijos tinkamumui patikrinti, darytina išvada, jog Atestacijų tvarkos 20 punkte įtvirtintų pagrindų pradėti neeilinę darbuotojo atestacija nustatymas turi būti siejamas su darbuotojo kvalifikacijos trūkumais. Taigi netinkamu pedagoginių pareigų vykdymu galėtų būti pripažįstami atvejai, kai dėstytojas negali tinkamai atlikti konkrečių dėstymo, mokymo, žinių perteikimo studentams užduočių dėl sugebėjimų, asmeninių savybių, profesinių įgūdžių trūkumų, t. y. aplinkybių, lemiančių asmens kvalifikaciją tinkamai atlikti jam pavestą darbą. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis teismų byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nėra pagrindo spręsti, jog leidimas studentams nelaikyti egzamino ir dalies jų žinių įvertinimas vienodu pažymiu būtų susijęs su kasatoriaus nesugebėjimu vykdyti konkrečias pedagogines pareigas dėl kvalifikacijos trūkumo. Kaip nustatyta bylą nagrinėjusių teismų, darbo sutartis su kasatoriumi nutraukta ne dėl to, kad nustatyta esminių jo kvalifikacijos trūkumų, bet konstatavus, jog kasatorius pažeidė atsakovo Studijų tvarkoje įtvirtintas studijų rezultatų vertinimo nuostatas (92, 93 ir 96 punktus), t. y. darbo tvarkos taisykles, kurių pažeidimas gali būti prielaida svarstyti drausminės atsakomybės, bet ne atestacijos procedūros taikymo klausimą.

55Remiantis DK 234 straipsniu, darbo drausmės pažeidimas – darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Atsakovo teigimu, remiantis Universiteto vidaus tvarkos taisyklių 5.4 punktu, drausminės nuobaudos Universitete taikomos darbuotojams, kurie pažeidžia darbo tvarkos, saugos taisykles, drausmę ir kitus reikalavimus, nustatytus visiems darbuotojams bendrai, nepriklausomai nuo jų pareigybės Universitete, o šiuo atveju kasatoriui buvo taikyta neeilinės atestacijos procedūra, nes jis pažeidė konkrečias pedagogines pareigas. Bylą nagrinėję teismai šiems atsakovo argumentams pritarė. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks darbo pareigų ir už jų nevykdymą taikytinos atsakomybės atskyrimas nepagrįstas. Darbo drausmės pažeidimo apibrėžtis suponuoja išvadą, kad bet koks darbo pareigų nevykdymas, nepriklausomai nuo to, ar pareiga nustatyta visiems konkretaus darbdavio darbuotojams, ar vienam jų, gali būti vertinamas kaip darbo drausmės pažeidimas, išskyrus atvejus, kai darbo pareigos nevykdomos ar netinkamai vykdomos dėl darbuotojo kvalifikacijos trūkumo. Byloje teismai nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad kasatoriaus kvalifikacija neatitinka konkrečių jo pareigybei keliamų reikalavimų. Be to, ne mažiau reikšminga tai, kad darbo drausmės pažeidimas visada siejamas su darbuotojo kalte, o kai asmuo neatestuojamas (ir tai nesusiję su paties asmens tyčiniais veiksmais, pvz., nepagrįstu atsisakymu laikyti egzaminą, dalyvauti mokymuose ir pan.), konstatuojama, jog jo kvalifikacija netinkama, bet dėl to nėra jo kaltės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. Š. v. AB „Visagino mechanizacija“, bylos Nr. 3K-3-30/2001). Šiuo atveju atsakovas, teigdamas, kad kasatoriui pagrįstai taikyta neeilinės atestacijos procedūra, kartu pateikdamas argumentus dėl kasatoriaus kaltės buvimo, sutapatina neeilinės atestacijos ir drausminės atsakomybės taikymo procedūras. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pateiktus atestacijos procedūros ir drausminės atsakomybės taikymo išaiškinimus, konstatuoja, kad kasatoriui neeilinės atestacijos procedūra vykdyta nepagrindus, jog kasatorius galbūt netinkamai vykdo pedagogines pareigas dėl kvalifikacijos trūkumo, todėl neeilinės atestacijos procedūra pripažintina neteisėta. Konstatavusi neeilinės atestacijos procedūros neteisėtumą ir nepagrįstumą, teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, susijusių su vykdytos atestacijos procedūriniais pažeidimais. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo Atestacijų tvarka patvirtinta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatuota, kad Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos tiek, kiek jose įtvirtinta taryba, kaip valstybinio universiteto kolegialus valdymo organas, prieštarauja Konstitucijos nuostatoms. 2012 m. balandžio 24 d. priimtas Mokslo ir studijų įstatymo 21 straipsnio 1–3 dalių pakeitimas, šio straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinant, kad dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, dėstytojų ir mokslo darbuotojų atestavimo ir konkursų eiti pareigas organizavimo tvarką nustato aukštosios mokyklos senatas. Dėl to atsakovo Atestacijų tvarka pagrįstai 2012 m. gegužės 31d. patvirtinta Universiteto Senato. Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio 6 dalies nuostata, kad neeilinė atestacija gali būti rengiama institucijų tarybų nustatyta tvarka vertintina kaip nesuderinta su Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarime pateiktais išaiškinimais ir kitomis Mokslo ir studijų įstatymo normomis.

56Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino atestacijos ir drausminės atsakomybės turinį bei tikslus, nukrypo nuo šiais klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl nepagrįstai sprendė, jog atsakovas turėjo teisinį pagrindą pradėti ir vykdyti kasatoriaus neeilinės atestacijos procedūrą. Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo

57Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog kasatorius padarė Studijų tvarkos pažeidimų (leido studentams nelaikyti) egzamino, todėl bylą nagrinėję teismai, spręsdami, kad tokie pažeidimai padaryti, netinkamai taikė įrodymų tyrimo ir vertinimo, įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles. Bylą nagrinėję teismai ir atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad išvados dėl kasatoriaus pareigų pažeidimo padarytos išsamiai ištyrus byloje pateiktus įrodymus ir vadovaujantis įrodymų tikimybių pusiausvyros principu, t. y. kad labiau tikėtina, jog kasatorius nesilaikė Studijų tvarkoje nustatytų studentų žinių vertinimo reikalavimų.

58Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota. Joje konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Ž. v. E. G., bylos Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Taigi esminė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje formuluojama įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklė – turi būti pakankamai įrodymų, kad susiformuotų teismo vidinis įsitikinimas konkretaus fakto buvimu (nebuvimu), bet ne tikimybė, jog konkretus faktas buvo, nei nebuvo. Dėl to bylą nagrinėję teismai, tirdami ir vertindami byloje pateiktus įrodymus, nepagrįstai rėmėsi įrodymų tikimybių pusiausvyros principu.

59Kartu teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad šiuo atveju byloje nepateikta pakankamai įrodymų, kurių pagrindu teismai galėjo spręsti dėl kasatoriaus padarytų Studijų tvarkos pažeidimų. Iš bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus byloje pateiktus dokumentus (Komisijos išvadą, kuri parengta remiantis Studentų atstovybės prezidento kreipimusi ir studentės skundu, Universiteto dėstytojos V. I. pažyma, atsakovo kanceliarijos Juridinio skyriaus išvada; duomenis apie kasatoriaus egzaminuotų studentų rezultatus; nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir kt.), studentų, šalių parodymus ir nustatė, kad 2009–2013 metais daugumos kasatoriaus studentų logikos dalyko žinios įvertintos septyniais balais ir kad tokie įvertinimai skirti, kasatoriui leidus studentams nelaikyti egzamino. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir jo išvadoms, kuriomis nustatytos nurodytos aplinkybės, pritarė. Kasatorius nepateikė išsamių teisinių argumentų, kurie sudarytų pagrindą suabejoti tokių teismų išvadų pagrįstumu. Aplinkybė, kad kasatorius nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismai netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus dėl kasatoriaus padarytų studijų vertinimo tvarkos pažeidimų. Tai, kad šiuo atveju teismai, vertindami įrodymus, nepagrįstai rėmėsi įrodymų tikimybių pusiausvyros principu, nelemia kitokios išvados.

60Dėl pareigos motyvuoti teismo procesinį sprendimą

61Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, todėl pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

62CPK 331 straipsnyje išdėstyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turiniui ir jame nurodyta, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas. Motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti apeliacinės instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui; teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Kita vertus, Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Ruiz Torija v. Spain, no. 18390/91, 9 December 1994, par. 29; Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A no. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (mutati mutandis, Helle v. Finland, judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

63Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis A. B. v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-603/2008; 2012 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. UAB „Gubernija“, bylos Nr. 3K-3-27/2012; kt.).

64Iš apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas, ištyręs bylos duomenis ir nustatę reikšmingas faktines aplinkybes, nuosekliai pasisakė dėl kasatoriaus apeliaciniame skunde nurodytų teisinių argumentų, pritardamas pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms. Pakartotinis nepasisakymas dėl visų tirtų įrodymų, dėl kurių pasisakė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju nesudaro pagrindo vertinti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties kaip nemotyvuotos. Joje atsakyta į visus esminius teisiškai reikšmingus byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti klausimus, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti kasatoriaus nurodomo civilinio proceso teisės normų pažeidimo bei nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos.

65Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors byloje nenustatyta, jog bylą nagrinėję teismai padarė proceso teisės pažeidimų, kurie sudarytų savarankišką pagrindą konstatuoti skundžiamų teismų procesinių sprendimų neteisėtumą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), tačiau netinkamai aiškino ir taikė darbo sutarties nutraukimą bei atestacijos procedūros taikymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir aktualią kasacinio teismo praktiką (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai), todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini ir dėl bylos dalies, kuria buvo sprendžiama dėl kasatoriaus atleidimo iš darbo teisėtumo, priimtinas naujas sprendimas – pripažinti kasatoriaus atleidimą neteisėtu ir grąžinti jį į darbą, o bylos dalis dėl reikalavimų priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką ir neturtinę žalą grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, kad grąžintina nagrinėti iš naujo bylos dalis spręstina vadovaujantis aktualiomis DK normomis.

66Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės teismų praktikos formavimui ir įtakos procesiniam rezultatui byloje, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

67Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

68Kadangi bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.

69Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

70Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 24 d. nutartį panaikinti.

71Dėl bylos dalies dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą priimti naują sprendimą – pripažinti ieškovo V. V. atleidimą iš darbo neteisėtu, panaikinti Mykolo Romerio universiteto rektoriaus 2013 m. sausio 8 d. įsakymą Nr. 4I-373 ir grąžinti ieškovą į darbą.

72Kitą bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

73Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties... 6. Ieškovui laimėjus konkursą Mykolo Romerio universiteto (toliau –... 7. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti jo atleidimą iš... 8. 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Ieškovas nurodė, kad Mokslo ir... 9. Be to, ieškovo teigimu, rengiant neeilinę atestaciją, padaryta daug... 10. Ieškovas pažymėjo, kad dėl neteisėto atleidimas iš darbo, be kita ko,... 11. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė... 12. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį... 13. Teismas nustatė, kad Universiteto rektoriaus 2013 m. sausio 8 d. įsakymu Nr.... 14. Atestacijų tvarkos 20 punkte nurodyta, kad dekanai, institutų direktoriai ir... 15. Teismas pripažino nepagrįstu ieškovo argumentą, kad atsakovas negalėjo... 16. Atestacijų tvarkos 24 punkte nustatyta, kad neeilinės atestacijos metu... 17. 2013 m. sausio 7 d. posėdyje – 6, t. y. Komisijos narių dauguma. Teismas... 18. Teismas pažymėjo, kad Komisija 2012 m. gruodžio 21 d. posėdyje vertino... 19. Studijų tvarkos 92 punkte nurodyta, kad studijų dalykų rezultatams vertinti... 20. Teismo nuomone, tarpinės atestacijos rezultatai nepaneigia išvados, kuri buvo... 21. Teismas, atmesdamas ieškovo argumentą, kad jam turėjo būti išmokėta... 22. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 23. Teisėjų kolegija, nesutikdama su ieškovo argumentu, kad pirmosios... 24. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo argumentai, kad pirmosios instancijos... 25. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo nustatytoms... 26. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Mokslo ir studijų įstatymo 65... 27. II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 28. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 29. 1. Dėl Mokslo ir studijų įstatymo bei DK normų pažeidimo. Kasatoriaus... 30. Darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės... 31. DK normos turi būti taikomos sprendžiant dėl darbo sutarties pabaigos... 32. 2. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, aiškinant... 33. L. J. v. Vytauto Didžiojo universitetas, bylos Nr. 3K-3-126/2004; taip pat... 34. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad... 35. 2009 m. vasario 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje P. S. v. Vytauto... 36. 3. Dėl atestacijos procedūros pažeidimų ir netinkamo vykdymo. Kasatoriaus... 37. Kasatorius pažymi, kad rengiant jo neeilinę atestaciją, padaryta daug... 38. 4. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės... 39. 5. Dėl nepakankamo teismo nutarties motyvavimo. Lietuvos Aukščiausiasis... 40. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo skundžiamą apeliacinės... 41. 1. Dėl kasatoriaus atleidimo pagrindo. Atsakovo teigimu, kasatorius atleistas... 42. 2. Dėl drausminės atsakomybės ir atestacijos procedūros taikymo. Atsakovas... 43. 3. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir atestacijos... 44. Organizuojant ir vykdant kasatoriaus atestaciją, buvo remiamasi Atestacijų... 45. Universitete vykdomas atestacijas ir neeilines atestacijas reglamentuojantis... 46. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad neeilinė atestacija... 47. 4. Dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo. Atsakovo teigimu, apeliacinės... 48. J. V. v. UAB „Arijus“, bylos Nr. 3K-3-423/2010) ir nusprendė, kad visi... 49. Kasatoriaus argumentas, kad bylą nagrinėję teismai, konstatuodami... 50. 4. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad apeliacinės instancijos... 51. Teisėjų kolegija... 52. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 53. Dėl Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio 6 dalies, kaip pagrindo... 54. Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, kad darbuotojo atestacija... 55. Remiantis DK 234 straipsniu, darbo drausmės pažeidimas – darbo pareigų... 56. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą... 57. Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų,... 58. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika... 59. Kartu teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad šiuo... 60. Dėl pareigos motyvuoti teismo procesinį sprendimą... 61. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje... 62. CPK 331 straipsnyje išdėstyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo... 63. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai... 64. Iš apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies... 65. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 66. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės teismų... 67. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 68. Kadangi bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš... 69. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 70. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. sprendimą ir Vilniaus... 71. Dėl bylos dalies dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir... 72. Kitą bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš... 73. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...