Byla 2-1704-823/2016
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-3163-450/2016, kuria teismas uždarosios akcinės bendrovės „Prentas“ bankroto byloje patvirtino UAB „MaxLaw“ finansinio reikalavimo dalį

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „MaxLaw“ ir bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Prentas“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „SBS Legale“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-3163-450/2016, kuria teismas uždarosios akcinės bendrovės „Prentas“ bankroto byloje patvirtino UAB „MaxLaw“ finansinio reikalavimo dalį, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Pareiškėja UAB „MaxLaw“, 2015 m. gruodžio 1 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 2015/03 perėmusi pradinio kreditoriaus M. L. reikalavimo teises, prašė BUAB „Prentas“ bankroto byloje patvirtinti jos 162 392,05 EUR dydžio finansinį reikalavimą.

4Prašymas dėl finansinio reikalavimo buvo grindžiamas tuo, kad M. L., savo asmeninėmis lėšomis apmokėdamas įvairias BUAB „Prentas“ išlaidas, 2007 m. sausio 19 d. Paskolos sutartimi (toliau – ir Paskolos sutartis I) suteikė įmonei 74 809,90 EUR (258 303,61 Lt) beprocentę paskolą: 196 560,14 Lt „Beprocentinė M. L. paskola“, M. L. iš savo asmeninių lėšų apmokėtos einamosios įmonės išlaidos 59 313,86 Lt bei 2 429,61 Lt sumoms. 2013 m. gruodžio 2 d. M. L. išreiškė sutikimą, kad visos iš jo asmeninių lėšų apmokėtos bendrovės išlaidos būtų apskaitomos kaip neatlygintina (beprocentė) paskola, todėl išvestiniai reikalavimai (dėl palūkanų, delspinigių) į BUAB „Prentas“ Paskolos sutarties I pagrindu neatsiranda. M. L. buvo perleidęs UAB „Intelekto logistika“ iš Paskolos sutarties I kilusį dalinį finansinį reikalavimą į BUAB „Prentas“, tačiau 19 579,36 EUR dydžio finansinis reikalavimas pagal Reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir Paskolos sutarties I pagrindu UAB „Intelekto logistika“ perleistas nebuvo. Tvirtinant UAB „Intelekto logistika“ finansinį reikalavimą, buvo įrodyta, kad pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį (toliau – ir Paskolos sutartis II) M. L. naujojo kreditoriaus UAB „Intelekto logistika“ naudai perleistos BUAB „Prentas“ negrąžintos paskolos dydis yra 288 112,69 EUR, tačiau M. L. BUAB „Prentas“ iš viso suteikė 347 544,02 EUR (1 200 000 Lt) dydžio paskolą, todėl 59 431,33 EUR dydžio finansinis reikalavimas pagal Reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir Paskolos sutarties II pagrindu UAB „Intelekto logistika“ perleistas nebuvo. Tai, kad pagal Paskolos sutartį II BUAB „Prentas“ gavo iš M. L. visą 347 544,02 EUR paskolą, susidedančią iš 994 795,50 Lt ir 205 204,50 Lt, o ne 288 112,69 EUR paskolos dalį, patvirtina BUAB „Prentas“ 2008 m. gruodžio 31 d. balansas ir jo detalūs iššifravimai. Už Paskolos sutarties II pagrindu suteiktą 59 431,33 EUR dydžio paskolos dalį skaičiuotinos 8,5 proc. metinės palūkanos bei 0,5 proc. delspinigiai nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, todėl proporcingai nuo 59 431,33 EUR finansinio reikalavimo dalies palūkanos sudaro 29 001,69 EUR dydžio sumą, o delspinigiai, paskaičiuoti už 6 mėnesių laikotarpį – 54 379,67 EUR sumą.

5Pareiškėja nurodė, kad termino papildomam finansiniam reikalavimui pareikšti nepraleido, nes terminą skaičiuoja nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 17 d. priimtos nutarties byloje dėl UAB „Intelekto logistika“ kreditorinio reikalavimo tvirtinimo. M. L. manė, kad jis UAB „Intelekto logistika“ perleido visą reikalavimą, jis negalėjo žinoti, kad Lietuvos apeliacinis teismas pripažins tik dalies finansinio reikalavimo perleidimą.

6Atsakovė BUAB „Prentas“ su pareikštu reikalavimu nesutiko ir prašė jo netvirtinti. Nurodė, kad yra praleistas terminas kreditoriniam reikalavimui pateikti ir nėra svarbių priežasčių šiam terminui atnaujinti. Terminas kreditorių reikalavimams pareikšti pasibaigė 2014 m. spalio 13 d., apie šį terminą M. L. buvo žinoma nuo bankroto bylos iškėlimo dienos, nes jis buvo atsakovo direktorius bei kartu su kitais asmenimis laiku pateikė prašymą įtraukti jį į kreditorių sąrašą su 1 726,09 Lt dydžio pirmos eilės finansiniu reikalavimu. Pažymėjo, kad terminas, kurį teismas nustatė kreditorių reikalavimams pareikšti, buvo maksimalus leistinas; pirminis kreditorius buvo atsakovo direktorius, akcininkas, dalyvavo procese keliant bankroto bylą ir sutiko su jos iškėlimu, patvirtino, kad įmonė yra nemoki, todėl galėjo iš anksto ruoštis kreditorinio reikalavimo pateikimui; papildomas reikalavimas pareikštas tik 2015 m. rugsėjo 30 d., t. y. procesinį terminą praleidus beveik 12 mėnesių, kas bankroto byloje laikytina itin dideliu ir nepateisinamu termino praleidimu. Kadangi 19 579,36 EUR dydžio finansinis reikalavimas UAB „Intelekto logistika“ pagal Reikalavimo teisių perleidimo sutartį perleistas nebuvo, pirminis kreditorius BUAB „Prentas“ bankroto bylos iškėlimo dieną turėjo teisę ir realią galimybę Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka iki 2014 m. spalio 13 d. pateikti kreditorinį reikalavimą. Aplinkybė, kad UAB „Intelekto logistika“ pareiškė kreditorinį reikalavimą, į jį nepagrįstai įtraukdama ir 19 579,36 EUR, niekaip neapribojo kreditoriaus teisės laiku ir tinkamai pareikšti reikalavimą minėtai sumai, nes UAB „Intelekto logistika“ ir M. L. kiekvienas savarankiškai įgyvendina savo teises ir pareigas.

7Atsakovės manymu, reikalavimas dėl 19 579,36 EUR atmestinas ne tik dėl procesinių pagrindų, bet ir todėl, kad nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Kreditorius, neišsaugojęs ar laiku teismui nepateikęs įrodymų apie paskolos suteikimą, turi prisiimti iš to kylančias pasekmes – atsisakymą tenkinti tokius reikalavimus. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartyje konstatuota, kad M. L. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu jau neturėjo reikalavimo teisės į UAB „Prentas“ pagal Paskolos sutartį I, nes pagal šią sutartį atsakovė su kreditoriumi jau buvo atsiskaičiusi. Nors pareiškėjas nurodo, kad M. L. yra apmokėjęs iš savo asmeninių lėšų 59 313,86 Lt sumą ir 2 429,61 Lt sumą, tačiau administratorius su tokiu vertinimu nesutinka ir nurodo, kad 38 449,34 Lt suma, nurodyta kaip išmokėtas M. S. darbo užmokestis, yra neįrodyta, neįtraukta į avansines apyskaitas; byloje pateikti du pakvitavimai, iš kurių matyti, kad vienu atveju nurodoma, jog su M. S. atsiskaito M. L., kitu – UAB „Prentas“ direktorius M. L.. 56,95 Lt suma kaip įsiskolinimas TEO LT AB taip pat nėra pagrįsta pirminiais buhalteriniais įrodymais, ji atsispindi tik didžiojoje knygoje, kuri yra išvestinis įrodymas, neįtraukta į avansines apyskaitas. Atsakovas nesutinka ir su 4619,05 Lt suma: 121 Lt, 290,40 Lt, 217,80 Lt, 217,80 Lt sumos, sumokėtos UAB „Dorvita“, yra neįtrauktos į avansines apyskaitas, nepagrįstos pirminiais buhalteriniais įrodymais, išskyrus 121 Lt sumą, tačiau neįmanoma identifikuoti, kas atliko 121 Lt mokėjimą; 322,84 Lt, 36 Lt, 604,99 Lt ir 38 Lt mokėjimus atliko Z. S., tačiau neaišku, kokie santykiai ją siejo M. L.; administratorius sutinka su 1 001 Lt ir 503 Lt sumomis, nes jos pagrįstos pirminiais buhalteriniais įrodymais; 352,24 Lt suma matoma tik iš didžiosios knygos, neįmanoma nustatyti, kas įnešė apyvartines lėšas. Administratorius nesutiko su 290,40 Lt bei 7 404,60 Lt sumomis, nes jos nepagrįstos pirminiais buhalteriniais įrodymais, neįtrauktos į avansines apyskaitas. 680 Lt suma už automobilio nuomą nepagrįsta jokiais įrodymais, administratoriui nebuvo pateikta automobilio nuomos ar panaudos sutarčių, nėra kelionės lapų. 6 088,33 Lt suma atsispindi tik didžiojoje knygoje, nėra įtraukta į avansines apyskaitas, nepagrįsta pirminiais buhalteriniais dokumentais. Su 2 816,20 Lt suma sutiko iš dalies: neginčijo 358 Lt ir 1708 Lt sumų, o su 266,20 Lt ir 484 Lt sumomis nesutiko, kadangi nebuvo pateikti pirminiai įrodymai, sumos neįtrauktos į avansines apyskaitas. Pažymėjo, kad 2 429,61 Lt suma atsispindi tik didžiojoje knygoje, nėra įtraukta į avansines apyskaitas, todėl negalima konstatuoti, kad ji yra apmokėta. Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo pagal Paskolos sutartį II, konstatavo, jog įrodymų, kad M. L. suteikė ne tik 994 795,50 Lt, o ir likusius 205 204,50 Lt UAB „Prentas“, byloje nėra. Lietuvos apeliacinis teismas pasisakė, kad reikalavimas 205 204,50 Lt sumai į UAB „Prentas“ yra neįrodytas ir nepagrįstas.

8II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 17 d. nutartimi BUAB „Prentas“ bankroto byloje patvirtino 14 314,16 EUR dydžio UAB „MaxLaw“ finansinį reikalavimą.

10Teismas nurodė, kad 2014 m. sausio 2 d. M. L. ir UAB „Intelekto logistika“ sudarė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 20140102-1, pagal kurią pradinis kreditorius (M. L.) perleido naujajam kreditoriui (UAB „Intelekto logistika“) reikalavimo teises į UAB „Prentas“ 13 545 523,52 Lt sumai, kurią sudaro negrąžintos paskolos pagal 2007 m. sausio 19 d. ir 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartis, todėl objektyvių duomenų, kad M. L. žinojo ir suprato, jog jis dėl neperleistos finansinio reikalavimo dalies turi teisę kreiptis į bankroto administratorių dėl papildomo reikalavimo patvirtinimo, nėra. Nei pirminio kreditoriaus M. L., nei pareiškėjos UAB „MaxLaw“ nerūpestingumas ar piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis nenustatytas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl pareiškėjos praleisto termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti bus užvilkintos bankroto procedūros, ar kad bankrutuojančiai įmonei atsiras kitų neigiamų padarinių. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog yra pakankamas pagrindas naujajai kreditorei UAB „MaxLaw“ atnaujinti praleistą terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti.

11Dėl perleisto 19 579,36 EUR dydžio reikalavimo pagal 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį teismas pažymėjo, kad pagrįsdama paskolos dalies (59 313,86 Lt + 2429,61 Lt + 5860,14 Lt) UAB „Prentas“ suteikimą pareiškėja pateikė išrašus iš UAB „Prentas“ didžiosios knygos bei buhalterinės apskaitos registrų, tačiau vien tik šie dokumentai negali būti laikomi tinkamais ir patikimais įrodymais, patvirtinančiais paskolos suteikimo faktą, nes jie nėra pagrįsti pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja 56,95 Lt padengtą įsiskolinimą už TEO LT AB ryšio paslaugas, 290,40 Lt, 266,20 Lt, 484 Lt, 290,40 Lt, 217,80 Lt, 217,80 Lt, 121 Lt įsiskolinimus UAB „Dorvita“ už buhalterines paslaugas, 235,61 Lt įsiskolinimą VSDFV, bei 2429,61 Lt atliktą mokėjimą, kurį, kaip nurodo pareiškėja, sudaro 1034,06 Lt išmokėtas atlyginimas M. L., 669,55 Lt įsiskolinimas VSDFV ir 726 Lt padengtas įsiskolinimas UAB „Dorvita“, grindžia tik išvestiniais buhalteriniais dokumentais, nepateikdama pirminių buhalterinių įrodymų, sprendė, kad pareiškėja neįrodė, jog minėti mokėjimai yra atlikti 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutarties pagrindu. Teismas pažymėjo, kad, nors nagrinėjamu atveju 121 Lt įsiskolinimo sumokėjimą UAB „Dorvita“ pareiškėja be išvestinių įrodymų grindžia ir 2010 m. gruodžio 28 d. PVM sąskaita-faktūra, Serija DOR, Nr. 1829, bei 2010 m. gruodžio 28 d. Kasos pajamų orderio kvitu, Serija DOO, Nr. 0945, tačiau iš minėto kvito turinio matyti, kad 121 Lt suma buvo priimta iš UAB „Prentas“, o ne iš M. L.. Pareiškėjos teigimu, M. L. taip pat padengė 322,84 Lt, 36 Lt, 604,99 bei 38 Lt įsiskolinimus VSDFV ir VMI, tačiau iš 2012 m. kovo 21 d. bei 2012 m. balandžio 23 d. įmokos mokėjimo kvitų matyti, kad mokėjimus atliko Z. S.. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje nesant duomenų bei juos pagrindžiančių rašytinių įrodymų apie Z. S. ir M. L. susitarimą dėl grynųjų pinigų įnešimo M. L. vardu, vykdant 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį, nėra pagrindo konstatuoti, kad minėti mokėjimai VMI ir VSDFV yra atlikti 2007 m. sausio 19 d. sutarties pagrindu. Teismas taip pat neturi pagrindo nustatyti, kad 352,24 Lt UAB „Prentas“ apyvartinių lėšų papildymas yra atliktas 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutarties pagrindu, nes iš esamų įrodymų byloje nėra galimybės nustatyti, kas įnešė apyvartines lėšas į įmonės kasą. Teismas sprendė, kad pareiškėja nepateikė pirminių buhalterinių įrodymų, iš kurių būtų matyti, kad M. L. iš savo asmenių lėšų yra sumokėjęs 6 088,33 Lt darbo užmokestį darbuotojams L. K., M. L., E. R. ir G. Š. bei 678,37 Lt darbo užmokestį M. L.. Pažymėjo, kad BUAB „Prentas“ bankroto byloje pirmos eilės kreditoriais yra įtraukti M. L., G. Š., E. R. su kreditoriniais reikalavimais, todėl, pareiškėjai nepateikus pirminių buhalterinių įrodymų, teismas neturi galimybių nustatyti, ar bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai nedubliuoja nurodomų kaip M. L. išmokėtų 6 088,33 Lt bei 678,37 Lt sumų. Teismo vertinimu, M. L. padengtas UAB „Prentas“ įsiskolinimas sau pačiam, esant blogai įmonės finansinei padėčiai, už automobilio nuomą kelia abejones dėl nuomos santykių buvimo, ypač, kad jokio ekonominio pagrindimo ir net loginio paaiškinimo minėtas sandoris neturi. Be to, UAB „MaxLaw“ nepateikė jokių pirminių įrodymų, pagrindžiančių 680 Lt sumos sumokėjimą už automobilio nuomą. Teismas nurodė, kad iš 2012 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. lapkričio 23 d. ir 2013 m. spalio 23 d. įmokos mokėjimo kvitų matyti, jog M. L. sumokėjo 358 Lt VMI bei 1708 Lt, 1001 Lt, 503 Lt VSDFV, minėtos sumos yra apskaitytos bei atsispindi didžiojoje knygoje, t. y. yra pagrįstos tiek pirminiais, tiek išvestiniais buhalteriniais įrodymais, todėl ginčo dėl jų sumokėjimo pagal 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį nėra. Pareiškėjos nurodyta suma – 38 449,34 Lt, pareiškėjos sumokėta UAB „Prentas“ darbuotojui M. S. kaip darbo užmokestis, atsispindi išvestiniuose buhalteriniuose dokumentuose – didžiojoje knygoje (nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) bei atsiskaitymuose (užskaitose) (nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2011 m. birželio 29 d.). Pagrįsdama minėtos sumos sumokėjimą pareiškėja pateikė ir 2011 m. balandžio 29 d. pakvitavimo originalą, iš kurio matyti, kad M. S. nurodė, jog gavo 38 449,32 Lt už UAB „Prentas“ atlyginimą iš M. L.. Teismas taip pat sutiko su tuo, kad M. L. padengė UAB „Prentas“ įsiskolinimą J. S. už patalpų nuomą, nes 7 404,60 Lt suma atsispindi atsiskaitymuose (užskaitose) (2013 m. gegužės 31 d.). 2006 m. liepos 1 d. Nuomos sutartis Nr. 2006/07/01 patvirtina, kad M. S. išnuomojo UAB „Prentas“ jam nuosavybės teise priklausančias patalpas, esančias ( - ), už 530 Lt, o 2007 m. rugpjūčio 1 d. sutikimu sutiko, kad nuomos mokestis būtų mokamas jam ir jo žmonai J. S. lygiomis dalimis. Iš 2013 m. gegužės 31 d. pakvitavimo matyti, kad J. S. 7 404,60 Lt gavo iš M. L. už patalpų nuomą ir pretenzijų neturi, todėl reikalavimo dalis, atsiradusi iš patalpų nuomos teisinių santykių, yra pagrįsta ir įtrauktina į kreditorių reikalavimo sąrašą. Teismas konstatavo, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog M. L. suteikė 14 314,16 EUR (49 423,94 Lt) dydžio paskolą UAB „Prentas“ pagal 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį, o 5 265,20 EUR (18 179,67 Lt) paskolos suteikimo neįrodė (67 603,61 Lt – 49 423,94 Lt). Kadangi 2015 m. gruodžio 1 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu pradinis kreditorius M. L. turėjo 14 314,16 EUR (49 423,94 Lt) galiojančią reikalavimo teisę į UAB „Prentas“, todėl tokio paties dydžio reikalavimą į UAB „Prentas“ įgijo ir naujoji kreditorė UAB „MaxLaw“.

12Dėl perleisto 142 812,70 EUR reikalavimo pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartį teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. liepos 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1357-381/2015, kuria patvirtintas 460 157,46 dydžio UAB „Intelekto logistika“ finansinis reikalavimas, konstatavo, kad pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį M. L. suteikė UAB „Prentas“ 994 795,50 Lt dydžio paskolą, o 205 204,50 Lt sumos pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį suteikimo atsakovui BUAB „Prentas“ neįrodė. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad 205 204,50 Lt paskolos suteikimas atsakovui atsispindi buhalteriniuose dokumentuose, tačiau, įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendė, kad nėra pakankamo pagrindo pripažinti, jog M. L., be 994 795,50 Lt dydžio paskolos, suteikė ir 205 204,50 Lt paskolą pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį. Atsižvelgęs į tai, kad M. L. neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į UAB „Prentas“ pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį, jis negalėjo jos perleisti ir UAB „MaxLaw“. Teismas pažymėjo, kad pradinis kreditorius M. L. taip pat neįgijo teisės į atlygintinus paskolos sutartimi nustatytus išvestinius reikalavimus (palūkanas ir delspinigius), atitinkamai šių reikalavimų negalėjo perleisti ir UAB „MaxLaw“, todėl šioje dalyje UAB „MaxLaw“ reikalavimus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

13III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

14Pareiškėja UAB „MaxLaw“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį pakeisti ir visiškai tenkinti pareiškėjos UAB „MaxLaw“ prašymą dėl 162 392,05 EUR dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

151) 67 603,61 Lt (19 579,36 EUR) dydžio paskolos dalį apeliantė pagrindė tiek pirminiais, tiek suvestiniais įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais, tačiau teismas iš 19 579,36 EUR ginčijamos paskolos dalies sumos patvirtino tik 14 314,16 EUR dydžio apeliantės finansinį reikalavimą, nenurodydamas pagrįstų motyvų, kodėl įvairiems įmonės buhalterinės apskaitos dokumentams suteikta skirtinga įrodomoji galia. Teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, UAB „Dorvita“ parengtų BUAB „Prentas“ buhalterinės apskaitos registrų iš viso nevertino ir be jokio pagrindo laikė juos netinkamais bei nepatikimais įrodymais. Tai reiškia, kad pačiai BUAB „Prentas“ pripažįstant pagal Paskolos sutartį I gavus iš M. L. 258 303,61 Lt (74 809,90 EUR) dydžio paskolos sumą ir jos negrąžinus, teismas vis tiek konstatavo, kad apeliantės tvirtintinas finansinio reikalavimo dydis mažintinas nuo 19 579,36 EUR iki 14 314,16 EUR. BUAB „Prentas“ įsiskolinimo M. L. likutį pagal Paskolos sutartį I buhalterinės apskaitos dokumentuose galutinai apskaitė pati įmonė ir tai buvo padaryta įvertinus faktą, kad BUAB „Prentas“ vykdė dalinius paskolos grąžinimų veiksmus. Teismas nesivadovavo BUAB „Prentas“ apskaitomo iš M. L. gautos paskolos likučio duomenimis ir vertino vien tik BUAB „Prentas“ bei M. L. atsiskaitomųjų sąskaitų duomenis ir pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie visa apimtimi neatspindi M. L. paskolintų sumų grynaisiais pinigais ir atliekant atsiskaitymus tretiesiems asmenims už BUAB „Prentas“. Nagrinėjamos bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie UAB „Prentas“ buhalterinės apskaitos vedimo netinkamumą ar nepatikimumą. Šių aplinkybių taip pat neįrodinėjo ir BUAB „Prentas“ administratorius UAB „SBS Legale“. Priimdamas ginčijamą nutartį teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – CPK) 185 straipsnio 1 dalies nuostatas.

162) Nagrinėjamos bylos medžiagoje yra tiek tiesioginių, tiek netiesioginių įrodymų apie 1 200 000 Lt (347 544,02 EUR) dydžio paskolą UAB „Prentas“ Paskolos sutarties II pagrindu. Visų pirma, toks paskolos dydis yra nurodytas suvestiniuose UAB „Prentas“ buhalterinės apskaitos dokumentuose: 2008 m. gruodžio 31 d., 2009 m. balandžio 30 d., 2009 m. gruodžio 31 d., 2010 m. gruodžio 31 d., 2011 m. gruodžio 31 d., 2012 m. gruodžio 31 d. ir 2013 m. gruodžio 31 d. balansuose bei jų detaliuose iššifravimuose. Antra, dėl tokio paskolos sutarties dydžio M. L. ir UAB „Prentas“ susitarė pasirašydami Paskolos sutarties II tekstą. Trečia, M. L. turėjo finansines galimybes paskolinti UAB „Prentas“ papildomą 205 204,50 Lt (59 431,33 EUR) dydžio sumą, nes pats iš AB bankas SNORAS buvo gavęs 1 000 000 Lt dydžio paskolą ir pagal Paskolos sutartį I buvo suteikęs įmonei kitų (neatlygintinų) paskolų. Į bylos medžiagą nebuvo pateiktas joks įrodymas, kad M. L. pagal Paskolos sutartį II nesuteikė arba negalėjo suteikti UAB „Prentas“ naudai 205 204,50 Lt (59 431,33 EUR) dydžio paskolos dalies.

173) Ginčijamoje nutartyje teismas padarė išvadą, kad suvestiniai UAB „Prentas“ buhalterinės apskaitos dokumentai nėra tinkami įrodymai, kurių pagrindu galėtų būti nustatomas M. L. pagal Paskolos sutartį II UAB „Prentas“ suteiktos paskolos dydis, todėl po ginčijamos nutarties priėmimo apeliantei iškilo būtinybė pateikti papildomus UAB „Prentas“ buhalterinės apskaitos dokumentus. Kadangi UAB „Prentas“ balanse jau 2008 m. gruodžio 31 d. atsispindėjo bendra dalimis M. L. suteiktos paskolos pagal Paskolos sutartį II suma (1 200 000 Lt), šios paskolos suteikimo UAB „Prentas“ faktą taip pat galėtų patvirtinti papildomi UAB „Prentas“ buhalterinės apskaitos dokumentai, kurie į įmonės apskaitą įtraukti laikotarpiu nuo Paskolos sutarties II sudarymo dienos (2007 m. rugpjūčio 27 d.) iki 2008 m. gruodžio 31 d. Teismas netenkino apeliantės prašymo byloje liudytoja šaukti I. D., kuri buvo UAB „Dorvita“ direktorė tuo metu, kai ši buhalterinės apskaitos paslaugas teikianti įmonė laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo vedė UAB „Prentas“ buhalterinę apskaitą. Apeliantei negalėjus pasiremti liudytojos parodymais, kaip UAB „Dorvita“ UAB „Prentas“ buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksavo 1 200 000 Lt paskolos įmonei pagal Paskolos sutartį II suteikimą, yra galimybė savo reikalavimus pagrįsti analogiškais įrodymais, kuriuos taip pat turi ankstesniu laikotarpiu UAB „Prentas“ buhalterinę apskaitą vedusi UAB „Arifmeta“.

18BUAB „Prentas“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „SBS Legale“, atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

191) Dėl atskirojo skundo argumentų susijusių su Paskolos sutartimi I pažymėtina, kad pareiga įrodyti paskolos suteikimą kilo paskolos davėjui – M. L. (o vėliau jo teisių perėmėjai UAB „MaxLaw“), o M. L. priklausančių pinigų perdavimo atsakovui ar sumokėjimo tretiesiems asmenims už atsakovą faktus apeliantė pirmiausiai turėjo įrodinėti tiesioginiais įrodymais – mokėjimo pavedimais, kasos dokumentais ir pan. To nepadarius, teismas pagrįstai dalį reikalavimo laikė neįrodytu. Dalį reikalavimo pagal Paskolos sutartį I apeliantė įrodinėjo iš atsakovo bankroto administratoriaus išreikalautais pirminiais dokumentais, todėl teismas ją ir patvirtino, tačiau dėl 5 265,20 EUR paskolos suteikimo teikė tik netiesioginius įrodymus (buhalterinius registrus), kurie nepatvirtino pinigų perdavimo fakto, netgi neatskleidė, kokie konkretūs mokėjimai sudaro šią sumą. Teismas vertino suvestinius buhalterinius registrus, nes pasisakė dėl jų įrodomosios galios, nurodė aktualią jų vertinimui teismų praktiką, aprašė mokėjimus, kuriuos apeliantė grindė tik suvestiniais registrais. Vien tai, kad teismo nuomonė dėl šių dokumentų įrodomosios reikšmės nesutapo su apeliantės, nesudaro pagrindo ją laikyti neteisinga ir nepagrįsta. Aplinkybė, kad, apeliantės teigimu, paskolos dydį pagal Paskolos sutartį I buhalterinės apskaitos dokumentuose galutinai apskaitė ir pripažino pati įmonė, savaime nekeičia įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei neleidžia vertinti apeliantės pateiktų įrodymų kitaip nei tai darė teismas. Faktas, kad byloje apeliantė tam tikrų mokėjimų (paskolų) negalėjo pagrįsti pirminiais dokumentais, o dalis M. L. mokėjimų atliktų tretiesiems asmenims net nebuvo įtraukti į UAB „Prentas“ avansines apyskaitas arba buvo įtraukti tie, kurie akivaizdžiai atlikti kitų asmenų (pvz. Z. S.), leidžia daryti pakankamai pagrįstą išvadą dėl UAB „Prentas“ buhalterinės apskaitos vedimo netinkamumo ar nepatikimumo, taip pat neleidžia vertinti buhalterinių registrų kaip patikimų įrodymų. Teismo išvadą dėl suvestinių registrų nepatikimumo patvirtina ir kitos Vilniaus apygardos teisme nagrinėtos bylos: UAB „Prentas“ bankroto byla ir joje kilęs ginčas dėl UAB „Intelekto logistika“ reikalavimo, Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-3877-450/2016 dėl BUAB „Prentas“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

202) Dėl finansinio reikalavimo, atsiradusio iš Paskolos sutarties II, pažymėtina, kad paskola neva buvo suteikta 2007 m., tačiau jos suteikimą apeliantė įrodinėja 2008 m. ir vėlesniais balansais, kurie yra pernelyg nutolę nuo įrodinėjamų aplinkybių ir negali būti laikomi patikimais įrodymais, todėl balansai patys savaime ar kartu su kitais netiesioginiais įrodymais negali įrodyti realaus paskolų suteikimo fakto. Paskolos sutartyje II neužfiksuotas nei 1 200 000 Lt, nei kitokios sumos perdavimas UAB „Prentas“, todėl, atsižvelgiant į tai, kad paskolos sandoris yra realinis ir laikomas sudarytu nuo pinigų perdavimo momento, vien sutarties tekstas visiškai neįrodo apeliantės reikalavimo dėl 59 431,33 EUR (205 204,50 Lt) paskolos. M. L. finansinis pajėgumas, nesant įrodymų apie faktinį pinigų perdavimą, šiame ginče yra teisiškai nereikšmingas. Teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad apeliantė paskolos suteikimo fakto neįrodė, nes kitoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2- 1357-381/2015), nagrinėjant kreditoriaus UAB „Intelekto logistika“ reikalavimą dėl tos pačios 1 200 000 Lt paskolos suteikimo atsakovei, 205 204,50 Lt paskolos suteikimas taip pat liko neįrodytas. Minėtoje byloje priimtas galutinis teismo sprendimas (nutartis) lemia, kad šioje byloje apeliantė net neturėjo įgijusi realios reikalavimo teisės į 205 204,50 Lt sumą, kadangi Lietuvos apeliaciniam teismui 2015 m. liepos 17 d. nutartimi pripažinus, kad UAB „Intelekto logistika“ neturi 205 204,50 Lt dydžio reikalavimo teisės į UAB „Prentas“, jos išieškojimas, perdavimas tapo negalimas ir negalėjo būti grąžintas M. L., atitinkamai pastarojo negalėjo būti perleistas naujajai kreditorei UAB „MaxLaw“.

213) Apeliantė nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios jai sutrukdė laiku surinkti įrodymus ir pateikti juos teismui. Šiuo atveju naujų įrodymų priėmimas ne tik užvilkintų civilinės bylos nagrinėjimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pats papildomas reikalavimas pateiktas žymiai praleidus tam nustatytą terminą, bet ir iš esmės reikštų įrodinėjimo ir įrodymų tyrimo stadijos pakartojimą, kas apskritai neatitiktų apeliacijos esmės. Pati apeliantė skunde pripažįsta, kad ateityje pateikiami įrodymai būtų analogiški anksčiau teiktiems. Siekdama pagrįsti pareikštą papildomą kreditorinį reikalavimą priminiais buhalteriniais apskaitos dokumentais, iš BUAB „Prentas“ bankroto administratoriaus apeliantė reikalavo ir teismo liudijimo pagalba gavo visų reikalautų BUAB „Prentas“ finansinių apyskaitų ir jų priedų, kasos pajamų orderių patvirtintas kopijas bei juos pateikė teismui. Nors, atsakovės nuomone, šiuos įrodymus apeliantė gavo pažeidžiant šalių rungimosi principą, tačiau jų gavimo ir pateikimo faktas patvirtina, kad apeliantė turėjo realią galimybę savo reikalavimą įrodinėti pirminiais buhalteriniais dokumentais, ir suprato, kad paskolų suteikimą turi įrodinėti būtent tokiais įrodymais.

22BUAB „Prentas“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „SBS Legale“, atskiruoju skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį ir UAB „Prentas“ bankroto byloje patvirtinti 3 178,46 EUR dydžio UAB „MaxLaw“ finansinį reikalavimą; kitoje dalyje Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

231) Avansinėse apyskaitose nebuvo apskaitytas darbo užmokesčio sumokėjimas M. S. iš M. L. lėšų. Kreditorius pirminių apskaitos dokumentų, pagrindžiančių darbo užmokesčio M. S. išmokėjimą, nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad 38 449,34 Lt sumą M. L. sumokėjo M. S. kaip darbo užmokestį, rėmėsi išvestiniais buhalteriniais dokumentais – didžiąja knyga bei atsiskaitymais (užskaitomis), taip pat pareiškėjos pateiktu 2011 m. balandžio 29 d. pakvitavimu, kuriame M. S. nurodė, jog gavo 38 449,32 Lt už UAB „Prentas“ atlyginimą iš M. L., nors iš byloje esančios 2011 m. birželio 29 d. pakvitavimo kopijos matyti, kad M. S. atlyginimą išmokėjo M. L. kaip UAB „Prentas“ direktorius. Kadangi 38 449,32 Lt mokėjimas M. S. nebuvo apskaitytas M. L. avansinėse apyskaitose, pakvitavime nurodyta, kad lėšos sumokėtos UAB „Prentas“ direktoriaus, teismas nepagristai sprendė, kad minėta suma sumokėta iš asmeninių M. L. lėšų, tokios išvados nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Tokia teismo išvada prieštarauja paties teismo ginčijamoje nutartyje dėstomai pozicijai, kad vien tik išvestiniai buhalterinės apskaitos dokumentai negali būti laikomi tinkamais ir pagrįstais įrodymais, patvirtinančiais pinigų perdavimo faktą. Būtent pareiškėjai tenka pareiga įrodyti, kad M. L. į kasą įnešė asmeninius pinigus kaip paskolą ir iš jos išėmė ar kad tiesiogiai sumokėjo darbuotojui iš savo lėšų, kad apskritai turėjo tokią sumą pinigų, tačiau šios aplinkybės pareiškėja neįrodė. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į reikalavimo apskaičiavimo ypatumus ir, patvirtindamas UAB „MaxLaw“ kreditorinį reikalavimą 11 135,70 EUR dalyje, priėmė nepagrįstą ir neteisingą nutartį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

242) Patvirtinus pareiškėjos UAB „MaxLaw“ nepagrįstą ir akivaizdžiai per didelės sumos finansinį reikalavimą, būtų pažeistos kitų BUAB „Prentas“ kreditorių teisės.

25IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patvirtinta pareiškėjos UAB „MaxLaw“ kreditorinio reikalavimo BUAB „Prentas“ dalis. Pareiškėja atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria atsisakyta tvirtinti jos kreditorinio reikalavimo dalį; atsakovė BUAB „Prentas“ atskiruoju skundu ginčija nutarties dalį, kuria patvirtintas pareiškėjos 38 449,32 Lt (11 135,70 EUR) kreditorinis reikalavimas. Pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl pareiškėjos 3 178,46 EUR kreditorinio reikalavimo (kurį sudaro 358 Lt įmoka VMI, 1 708 Lt, 1 001 Lt, 503 Lt įmokos VSDFV, 7 404,60 Lt įmoka už patalpų nuomą) patvirtinimo šalių neginčijama, todėl šios nutarties dalies teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka nevertinamas (CPK 320 straipsnis). Apeliacine tvarka taip pat neginčijama nutarties dalis, kuria pareiškėjai atnaujintas terminas kreditoriniam reikalavimui pareikšti.

27Kreditorinį reikalavimą pareiškėja grindė tarp BUAB „Prentas“ ir pradinio kreditoriaus M. L. 2007 m. sausio 19 d. ir 2007 m. rugpjūčio 22 d. sudarytomis paskolos sutartimis. Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi kreditorinio reikalavimo dalies, kildinamos iš 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties, netvirtino, o reikalavimą, kildinamą iš 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutarties, patvirtino iš dalies.

28Nustatytos šios nagrinėjamai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės: pradinis kreditorius M. L. 2014 m. sausio 2 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 20140102-1 atlygintinai perleido naujajai kreditorei UAB „Intelekto logistika“ reikalavimo teises į BUAB „Prentas“, kurias sudaro 196 560,14 Lt negrąžintos paskolos pagal 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį, 1 200 000 Lt negrąžintos paskolos, 517 676,58 Lt palūkanų ir 11 631 286,80 Lt delspinigių pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartį. Šios sutarties pagrindu naujoji kreditorė UAB „Intelekto logistika“ pareiškė kreditorinį reikalavimą BUAB „Prentas“, kuris įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1357-381/2015 patvirtintas iš dalies. Aptariamoje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad pradinis kreditorius M. L. 2014 m. sausio 2 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu neturėjo reikalavimo teisės BUAB „Prentas“ pagal 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį, kadangi pagal šią sutartį suteikta paskola jam buvo grąžinta, o pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartį BUAB „Prentas“ buvo suteikta 994 795,50 Lt paskola, iš kurios 118 760 Lt buvo grąžinta. Negrąžinta paskolos dalis, palūkanos ir sumažinti delspinigiai patvirtinti kaip UAB „Intelekto logistika“ kreditorinis reikalavimas BUAB „Prentas“.

29Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentu, kad tokio turinio įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas reiškia, jog reikalavimas, kildinamas iš 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties, jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Priešingai nei nurodo pareiškėja, Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. liepos 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1357-381/2015 nenusprendė, kad UAB „Intelekto logistika“ buvo perleista tik dalis pradinio kreditoriaus M. L. reikalavimo pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartį – tiek iš pačios reikalavimo teisių perleidimo sutarties, tiek iš teismo procesinio sprendimo turinio matyti, kad 2014 m. sausio 2 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 20140102-1 UAB „Intelekto logistika“ buvo perleisti visi iš šios sutarties kildinami reikalavimai. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius, perdavęs savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo atsiranda naujasis kreditorius. Kadangi visi iš 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties kildinami reikalavimai 2014 m. sausio 2 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 20140102-1 buvo perleisti UAB „Intelekto logistika“, pradinis kreditorius M. L. nustojo būti BUAB „Prentas“ kreditoriumi pagal šią sutartį ir todėl nebegalėjo nei pats reikšti jokių iš šios sutarties kylančių reikalavimų BUAB „Prentas“, nei jų 2015 m. gruodžio 1 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 2015/03 perleisti šios bylos pareiškėjai. Tai, kad dalies M. L. perleistų reikalavimų pagrįstumo naujajai kreditorei UAB „Intelekto logistika“ nepavyko įrodyti, nereiškia, kad neįrodytų reikalavimų dalis grįžo pirminiam kreditoriui, kadangi teismai dalies UAB „Intelekto logistika“ reikalavimų nepagrįstumą pripažino ne dėl cesijos sutarties apimties, o konstatavęs, kad pradinis kreditorius M. L. šių reikalavimų neturėjo 2014 m. sausio 2 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 20140102-1 sudarymo metu.

30Ši išvada (kad pradinis kreditorius M. L. negalėjo perleisti pareiškėjai jokių reikalavimų pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartį) yra pakankama spęsti, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi pareiškėjos reikalavimo dalį, kildinamą iš 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties, atsisakyta tvirtinti pagrįstai. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija detaliau neanalizuoja pareiškėjos argumentų, susijusių su į bylą pateiktų įrodymų vertinimu, kiek tai susiję su 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties vykdymo aplinkybėmis. Kolegija taip pat nepriima pareiškėjos apeliacinės instancijos teismui teikiamų naujų įrodymų, kadangi jie susiję būtent su 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartimi, pagal kurią jokių reikalavimų pareiškėja nėra perėmusi. Kartu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teikdama apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus pareiškėja nepagrindė, kodėl šių įrodymų nebuvo galimybės pateikti pirmosios instancijos teismui, t. y. nepagrindė naujų įrodymų leistinumo apeliacinės instancijos teisme sąlygų (CPK 314 straipsnis).

31UAB „Intelekto logistika“ kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimą nagrinėję teismai taip pat konstatavo, kad 2014 m. sausio 2 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 20140102-1 UAB „Intelekto logistika“ negalėjo būti perleistas 196 560,14 Lt reikalavimas pagal 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį tarp M. L. ir BUAB „Prentas“, kadangi reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu paskola pagal 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį M. L. buvo grąžinta. Taigi, klausimas dėl BUAB „Prentas“ įsiskolinimo M. L. pagal 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį taip pat yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Tai, kad bylą nagrinėjusių teismų procesiniais sprendimais buvo konstatuota, jog įrodytas tik 190 700 Lt, o ne 196 560,14 Lt, paskolos pagal šią sutartį suteikimo faktas, nereiškia kad dėl neįrodytos 5 860,14 Lt paskolos dalies pradinis kreditorius M. L. galėjo pareikšti savarankišką reikalavimą šioje byloje ir vėliau jį perleisti pareiškėjai UAB „MaxLaw“. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta patvirtinti pareiškėjos 5 860,14 Lt (1 697,21 EUR) dydžio reikalavimo dalį pagal 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį.

32Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad kreditorė UAB „Intelekto logistika“ buvo pareiškusi reikalavimą ir dėl 61 743,47 Lt sumos, nurodydama, kad tai yra iš asmeninių M. L. lėšų apmokėtos einamosios įmonės išlaidos, šalių susitarimu taip pat priskirtos paskolai pagal 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį (tą patį teigia ir pareiškėja nagrinėjamoje byloje). UAB „Intelekto logistika“ kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimą nagrinėję teismai pripažino, kad ši reikalavimo dalis (į 61 743,47 Lt ūkio išlaidų) 2014 m. sausio 2 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 20140102-1 UAB „Intelekto logistika“ nebuvo perleista, t. y. išliko pradiniam kreditoriui M. L.. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pradinis kreditorius M. L. galėjo reikšti savarankišką reikalavimą dėl 61 743,47 Lt ūkio išlaidų nagrinėjamoje byloje ir jį 2015 m. gruodžio 1 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 2015/03 perleisti pareiškėjai. Kaip jau minėta, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi patvirtinta ir nei vienos iš šalių neginčijama 10 974,60 Lt (3 178,46 EUR) 61 743,47 Lt sumos dalis. Atsakovė ginčija pirmosios instancijos teismo taip pat patvirtintą 38 449,32 Lt (11 135,70 EUR) šios sumos dalį. Pareiškėja nesutinka su ginčijamos nutarties dalimi, kuria atsisakyta patvirtinti dalį jos reiškiamo reikalavimo, t. y. pareiškėjos ginčijama suma sudaro 12 319,55 Lt (3 567,99 EUR) (61 743,47 Lt - 10 974,60 Lt - 38 449,32 Lt).

33Abiejų apeliančių atskirieji skundai iš esmės grindžiami įrodinėjimo taisyklių pažeidimu – keliamas įrodymų pakankamumo ir jų vertinimo tinkamumo pirmosios instancijos teisme klausimas.

34Teismų praktikoje pažymėta, kad nors nemokumo bylos yra susijusios su viešuoju interesu, viešojo intereso pasireiškimo laipsnis nėra vienodas ir skirias priklausomai nuo klausimo, kuris sprendžiamas byloje. Sprendžiant kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą viešasis interesas reikalauja tik to, kad nebūtų patvirtintas nepagrįstas kreditoriaus reikalavimas, nes tokio reikalavimo patvirtinimas sumažina likusių kreditorių galimybes sulaukti, kad jų reikalavimas bus patenkintas. Tačiau nėra viešojo intereso, kuris reikalautų teismą būti aktyviu siekiant užtikrinti, kad kreditorių reikalavimas būtų patvirtintas. Dispozityvumo ir rungimosi principai lemia, kad kiekvienas kreditorius savo reikalavimą skolininko bankroto byloje reiškia ir jo pagrįstumą įrodinėja pats (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr.2-652/2012). Nagrinėjamoje byloje būtent pareiškėjai teko procesinė pareiga įrodyti, kad M. L. savo lėšomis sumokėjo 61 743,47 Lt BUAB „Prentas“ ūkio išlaidų.

35Pirmosios instancijos teismas dalį pareiškėjos reikalavimų atmetė vadovaudamasis šiais argumentais: dalis reikalavimo grindžiama tik išvestiniais buhalteriniais dokumentais, kurie nėra pakankami tam, kad pareiškėjos reikalavimą pripažinti įrodytu; pagal dalį pateiktų įrodymų mokėjimus atliko ne M. L., o kiti asmenys – UAB „Prentas“, Z. S., arba mokėtojo pagal esamus įrodymus neįmanoma nustatyti. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atskirajame skunde pareiškėja nepateikia jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo išvadų apie kitų asmenų atliktus mokėjimus nepagrįstumo, todėl sprendžia, kad reikalavimo dalis, susidedanti iš 121 Lt mokėjimo UAB „Dorvita“ (mokėjimas atliktas UAB „Prentas“), 235,61 Lt, 322,84 Lt, 36 Lt, 604,99 Lt bei 38 Lt mokėjimų VSDFV ir VMI (mokėjimus atliko Z. S.), 352,24 Lt apyvartinių lėšų papildymo (pagal esamus įrodymus neįmanoma nustatyti mokėtojo), viso - 1 710,68 Lt (495,45 EUR), nepatvirtinta pagrįstai.

36Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013).

37Kolegija nesutinka su pareiškėjos atskirojo skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, suteikdamas skirtingą įrodomąją galią byloje esantiems įrodymams. Kaip matyti iš ginčijamos nutarties turinio, teismas pripažino įrodyta tą pareiškėjos reikalavimo dalį, kuri be netiesioginių įrodymų buvo pagrįsta ir tiesioginiais įrodymais, tuo tarpu dėl reikalavimo dalies, pagrįstos tik netiesioginiais įrodymais, konstatavo įrodymų nepakankamumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl suvestinių buhalterinės apskaitos dokumentų įrodomosios vertės atitinka tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią tokių dokumentų duomenys savaime negali būti pripažinti pakankamais įrodymais, patvirtinančiais, kad tam tikros ūkinės operacijos realiai įvyko, jeigu nėra jokių pirminių tam tikras ūkines operacijas patvirtinančių įrodymų. Sprendžiant dėl pareiškėjos reikalavimo nagrinėjamoje byloje pagrįstumo turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad pradinis kreditorius M. L. buvo UAB „Prentas“ vadovas, t. y. asmuo, atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tinkamo vedimo organizavimą ir dėl to turintis prisiimti riziką už atliktų ūkinių operacijų faktą patvirtinančių pirminių dokumentų neišsaugojimą. Vien ta aplinkybė, kad pati UAB „Prentas“ apskaitė skolą M. L. buhalterinės apskaitos dokumentuose, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėjos reikalavimą įrodytu, turint omenyje tai, kad šiuos dokumentus sudarė būtent M. L., kaip įmonės vadovas. Galiausiai, priešingai nei teigia pareiškėja, tam tikri UAB „Prentas“ buhalterinės apskaitos vedimo trūkumai buvo konstatuoti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1357-381/2015, jie taip pat matyti ir iš į šią bylą pateiktų įrodymų – pavyzdžiui, byloje yra du UAB „Prentas“ 2013 m. gruodžio 31 d. balansai, kurių viename beprocentinės M. L. paskolos likutis nurodytas 196 560, 14 Lt, o kitame – 255 874 Lt (b.l. 99, 125, t. III).

38Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, nepagrįstai nesivadovavo UAB „Dorvita“ buhalterine pažyma. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad į bylą pateiktoje UAB „Dorvita“ pažymoje (b.l. 124, t. III) nurodomas beprocentės M. L. paskolos (paskola pagal 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį) likutis 2013 m. gruodžio 31 d. sudaro 196 560,14 Lt, tai atitinka paskolos dalį, 2014 m. sausio 2 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 20140102-1 perleistą UAB „Intelekto logistika“. Kaip jau minėta, ginčas dėl šios paskolos dalies yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1357-381/2015 ir šioje byloje iš naujo nevertintinas. Nors pareiškėja ūkio išlaidas, dėl kurių sprendžiama nagrinėjamoje byloje, taip pat priskiria 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutarčiai, UAB „Dorvita“ pažymoje tokios išlaidos neatspindėtos, todėl darytina išvada, kad šis pareiškėjos nurodomas įrodymas nėra susijęs su šioje byloje analizuojamu klausimu.

39Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra teisėta ir pagrįsta, keisti ją remiantis pareiškėjos atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o ginčijama nutarties dalis paliekama nepakeista.

40Atsakovė pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria patvirtintas pareiškėjos 38 449,32 Lt (11 135,70 EUR) reikalavimas, kylantis iš M. L. lėšomis M. S. už UAB „Prentas“ sumokėto darbo užmokesčio, ginčija teigdama, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo savo paties pozicijos, kad vien tik išvestiniai buhalterinės apskaitos dokumentai negali būti laikomi tinkamais ir pagrįstais įrodymais, patvirtinančiais pinigų perdavimo faktą. Tačiau, kaip matyti iš ginčijamos nutarties turinio, šios reikalavimo dalies pagrįstumą teismas pripažino atsižvelgęs ne tik į suvestinių buhalterinės apskaitos dokumentų duomenis, bet ir į pareiškėjo pateiktą M. S. pasirašytą raštelį (b.l. 121, t. I), patvirtinantį, kad darbo užmokestį jam sumokėjo būtent M. L.. Iš BUAB „Prentas“ bankroto bylos duomenų matyti, kad M. S. kreditorinių reikalavimų BUAB „Prentas“ nėra pareiškęs. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad 38 449,32 Lt mokėjimas M. S. nebuvo apskaitytas M. L. avansinėse apyskaitose, tačiau atsakovės nurodomas Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punktas reglamentuoja avanso ataskaitų pateikimą tais atvejais, kai atskaitingas asmuo su trečiaisiais asmenimis atsiskaito iš įmonės gautais pinigais, tuo tarpu pareiškėja įrodinėjo, kad mokėjimas atliktas asmeninėmis M. L. lėšomis. Be to, avanso ataskaita taip pat yra išvestinis apskaitos dokumentas, kuris turi būti pagrindžiamas pinigų sumokėjimą įrodančiais dokumentais, o tokiu dokumentu nagrinėjamu atveju laikytinas M. S. pasirašytas pinigų gavimo patvirtinimas. Jokių įrodymų, kad minėta suma M. S. buvo sumokėta įmonės, o ne M. L. asmeninėmis, lėšomis, į bylą nepateikta. Vien ta aplinkybė, kad atsakovės į bylą pateiktame M. S. pasirašytame raštelyje nurodoma, jog atlyginimas gautas iš M. L. kaip UAB „Prentas“ direktoriaus (b.l. 127, t. III), kolegijos vertinimu, neįrodo, kad M. S. buvo sumokėta įmonės pinigais. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis taip pat yra teisėta ir pagrįsta ir atsakovės atskirąjį skundą atmeta.

41Vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

42Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Pareiškėja UAB „MaxLaw“, 2015 m. gruodžio 1 d. Reikalavimo teisių... 4. Prašymas dėl finansinio reikalavimo buvo grindžiamas tuo, kad M. L., savo... 5. Pareiškėja nurodė, kad termino papildomam finansiniam reikalavimui... 6. Atsakovė BUAB „Prentas“ su pareikštu reikalavimu nesutiko ir prašė jo... 7. Atsakovės manymu, reikalavimas dėl 19 579,36 EUR atmestinas ne tik dėl... 8. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 17 d. nutartimi BUAB „Prentas“... 10. Teismas nurodė, kad 2014 m. sausio 2 d. M. L. ir UAB „Intelekto logistika“... 11. Dėl perleisto 19 579,36 EUR dydžio reikalavimo pagal 2007 m. sausio 19 d.... 12. Dėl perleisto 142 812,70 EUR reikalavimo pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d.... 13. III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai... 14. Pareiškėja UAB „MaxLaw“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos... 15. 1) 67 603,61 Lt (19 579,36 EUR) dydžio paskolos dalį apeliantė pagrindė... 16. 2) Nagrinėjamos bylos medžiagoje yra tiek tiesioginių, tiek netiesioginių... 17. 3) Ginčijamoje nutartyje teismas padarė išvadą, kad suvestiniai UAB... 18. BUAB „Prentas“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „SBS... 19. 1) Dėl atskirojo skundo argumentų susijusių su Paskolos sutartimi I... 20. 2) Dėl finansinio reikalavimo, atsiradusio iš Paskolos sutarties II,... 21. 3) Apeliantė nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios jai sutrukdė... 22. BUAB „Prentas“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „SBS... 23. 1) Avansinėse apyskaitose nebuvo apskaitytas darbo užmokesčio sumokėjimas... 24. 2) Patvirtinus pareiškėjos UAB „MaxLaw“ nepagrįstą ir akivaizdžiai per... 25. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 26. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria... 27. Kreditorinį reikalavimą pareiškėja grindė tarp BUAB „Prentas“ ir... 28. Nustatytos šios nagrinėjamai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:... 29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovės... 30. Ši išvada (kad pradinis kreditorius M. L. negalėjo perleisti pareiškėjai... 31. UAB „Intelekto logistika“ kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimą... 32. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad kreditorė UAB „Intelekto... 33. Abiejų apeliančių atskirieji skundai iš esmės grindžiami įrodinėjimo... 34. Teismų praktikoje pažymėta, kad nors nemokumo bylos yra susijusios su... 35. Pirmosios instancijos teismas dalį pareiškėjos reikalavimų atmetė... 36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK... 37. Kolegija nesutinka su pareiškėjos atskirojo skundo teiginiais, kad pirmosios... 38. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą... 39. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo... 40. Atsakovė pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria patvirtintas... 41. Vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija... 42. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą....