Byla 2-1951-823/2017
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-3174-450/2017 pagal pareiškėjo G. G. prašymą įtraukti jį į BUAB „Prentas“ kreditorių sąrašą, tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų: M. S., M. L

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Danguolės Martinavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Prentas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-3174-450/2017 pagal pareiškėjo G. G. prašymą įtraukti jį į BUAB „Prentas“ kreditorių sąrašą, tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų: M. S., M. L., ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Pareiškėjas G. G. prašė atnaujinti terminą 99 969,90 Eur dydžio finansiniam reikalavimui BUAB „Prentas“ bankroto byloje pareikšti bei įtraukti pareiškėją į BUAB „Prentas“ trečios eilės kreditorių sąrašą su 99 969,90 Eur finansiniu reikalavimu.
  2. Nurodė, kad pagal 2017 m. vasario 20 d. Reikalavimų perleidimo sutartį ir 2017 m. vasario 20 d. Perdavimo – priėmimo aktą perėmė iš pradinio kreditoriaus M. S. reikalavimo teisę į BUAB „Prentas“ 99 969,90 Eur dydžio skolą, ginčijamą bankroto byloje. Pradinis kreditorius M. S. suteikė atsakovei 169 895,75 Eur (586 616,06 Lt) paskolų. BUAB „Prentas“ pradiniam kreditoriui dalimis sugrąžino 69 925,86 Eur (241 440 Lt) paskolos, tačiau 99 969,90 Eur (345 176,06 Lt) dydžio skola nėra grąžinta iki šiol.
  3. Pareiškėjas paaiškino, kad nurodytos 586 616,06 Lt paskolos dalis – 557 260 Lt, nuo 2007 m. balandžio 18 d. iki 2009 m. kovo 20 d. buvo suteikta tiesiogiai BUAB „Prentas“, pervedant paskolos sumas per banko sąskaitas, o 29 356,06 Lt paskolos dalis buvo suteikta per laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. sausio 5 d. iš asmeninių lėšų apmokant BUAB „Prentas“ trečiųjų asmenų išrašytas sąskaitas už prekes ir paslaugas, bei išmokant darbo užmokestį BUAB „Prentas“ darbuotojams.
  4. Atsakovė BUAB „Prentas“ nesutiko su prašymu, prašė neatnaujinti praleisto termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti.
  5. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi iškėlė UAB „Prentas“ bankroto bylą. Nutartis įsiteisėjo 2014 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi nustatytas 45 dienų terminas baigėsi 2014 m. spalio 13 d., o prašymas patvirtinti kreditorinį reikalavimą teismui pateiktas 2016 m. spalio mėnesį, taigi terminas kreditoriniam reikalavimui pareikšti praleistas net 2 metais. Net laikant, kad M. S. apie atsakovės bankroto bylą sužinojo 2016 m. liepos 5 d. ir tą pačią dieną iš AB Danske bank gavo savo sąskaitos išrašą (pateiktą su prašymu), jis taip pat praleido terminą, nes reikalavimą turėjo pateikti iki 2016 m. rugpjūčio 19 d. M. S. buvo atsakovės akcininku, šiuo metu dirba nekilnojamojo turto brokeriu, jis yra verslininkas, todėl jam taikomi aukštesni rūpestingumo, atidumo ir supratimo standartai. Jis yra buvęs ne vienos civilinės bylos dalyviu, taigi neabejotinai turi pakankamą išsilavinimą, taip pat teisinių žinių, kad būtų galėjęs suprasti, kaip tinkamai ir laiku įgyvendinti savo teises atsakovės bankroto byloje, ar bent jau pasikonsultuoti su profesionaliu teisininku.
  6. Atsakovės vertinimu, nesuprantama, kodėl kreditorius, ypač atsižvelgiant į skolos dydį, tiek ilgai (skola atsirado 2007 – 2009 m.) nesidomėjo savo skolininkės veikla ir nesirūpino skolos atgavimu. Tikrasis prašymo tikslas, anot atsakovės, yra ne ginti M. S. interesus, o sudaryti sąlygas, kad kreditoriai UAB „Intelekto logistika“ ir UAB „MaxLaw“, bankroto byloje veikiantys kartu per tą patį atstovą G. G., įgytų balsų daugumą UAB „Prentas“ kreditorių susirinkime. Vertinant bankroto byloje jau vykusius ginčus su kreditoriais UAB „Intelekto logistika“, buvusiu atsakovės direktoriumi M. L., vėliau jo teisių perėmėja UAB „MaxLaw“, yra akivaizdu, kad, atnaujinus terminą, bylos rezultatas ne tik galėtų pakeisti kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijas, bet ir neabejotinai padidintų administravimo išlaidas, apsunkintų bankroto procesą, kuris jau eina į pabaigą, galimai sukeltų naujų ginčų, pvz., pareiškėjui pradėjus skųsti anksčiau priimtus kreditorių susirinkimo nutarimus.
  7. Atsakovės teigimu, pradinis kreditorius M. S. bei reikalavimą perėmęs pareiškėjas G. G. neturi reikalavimo BUAB „Prentas“ atžvilgiu. M. S. nebuvo įtrauktas į pradinį kreditorių sąrašą, kurį sudarė ir bankroto administratorei pateikė įmonės direktorius. Kaip kreditoriaus M. S. atsakovės direktorius nenurodė ir keliant atsakovei bankroto bylą. Nuo 2009 m. gruodžio 31 d. BUAB „Prentas“ buhalterinėje apskaitoje jokių M. S. paskolų neapskaityta. Pateiktame 2009 m. gruodžio 31 d. BUAB „Prentas“ balanse jokios M. S. paskolos taip pat neapskaitytos.
  8. Pradinis kreditorius pats yra surašęs 2010 m. gruodžio 31 d. pakvitavimą, kad „30 858,62 Lt už UAB „Prentas“ ūkio ir kitas susidariusias išlaidas ir skolas“ gavo iš M. L. ir pretenzijų neturi, taigi reikalavimo dalis dėl iki 2009 m. sausio 5 d. kitiems asmenims sumokėtų 29 356,06 Lt yra visiškai nepagrįsta. Kreditorius 2011 m. birželio 29 d. surašė antrąjį pakvitavimą, kad 38 449,32 Lt už UAB „Prentas“ atlyginimą iš M. L. gavo ir pretenzijų neturi. Tokiu būdu UAB „Prentas“ su M. S. atsiskaitė ir darbo užmokesčio dalyje.
  9. Trečiasis asmuo M. S. palaikė pareiškėjo prašymą ir nurodė, kad jis buvo BUAB „Prentas“ kreditorius, turintis 99 969,90 Eur dydžio finansinį reikalavimą; įsiskolinimas atsirado laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 18 d. iki 2009 m. kovo 20 d. Šiuo laikotarpiu trečiasis asmuo dalimis suteikė BUAB „Prentas“ paskolų bendrai 169 895,75 Eur (586 616,06 Lt) sumai. Iš bendros 586 616,06 Lt suteiktų paskolų sumos 557 260 Lt paskolų sumą jis per laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 18 d. iki 2009 m. kovo 20 d. suteikė tiesiogiai įmonei, 29 356,06 Lt paskolų suma buvo suteikta per laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. sausio 5 d. iš asmeninių lėšų apmokant trečiųjų asmenų išrašytas sąskaitas už prekes ir paslaugas bei išmokant darbo užmokestį darbuotojams. Įmonė jam dalimis sugrąžino 69 925,86 Eur (241 440 Lt) dydžio sumą, 99 969,90 Eur (345 176,06 Lt) dydžio skolos jis nėra atgavęs.
  10. Trečiasis asmuo taip pat paaiškino, kad apie atsakovei iškeltą bankroto bylą sužinojo 2016 m. liepos 5 d., iš viešai internete Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos skelbiamos informacijos. Jis negavo iš atsakovės bankroto administratorės informacijos apie pareigą pateikti atskirą prašymą dėl įtraukimo į kreditorių sąrašą ne vėliau kaip iki 2014 m. spalio 13 d. Pareiškėjas manė, kad papildomo prašymo bankroto administratorei teikti nebereikia. Trečiojo asmens vertinimu, neatnaujinus termino finansiniam reikalavimui pareikšti, bus patirta neproporcinga žala.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 2 d. nutartimi atnaujino pareiškėjui G. G. terminą kreditoriniam reikalavimui BUAB „Prentas“ bankroto byloje pareikšti ir įtraukė pareiškėją G. G. į BUAB „Prentas“ trečios eilės kreditorių sąrašą su 90 019,69 Eur dydžio finansiniu reikalavimu.
  2. Įvertinęs tai, kad terminas kreditoriniams reikalavimams pareikšti nėra naikinamasis, finansinių reikalavimų tvirtinimas (tikslinimas) BUAB „Prentas“ bankroto byloje vis dar yra galimas, nes iki šiol nėra priimtas sprendimas dėl BUAB „Prentas“ pabaigos (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 26 straipsnio 1 dalis) ir, įtraukus naują kreditorių į BUAB „Prentas“ bankroto bylą, tai neužvilkins šios įmonės bankroto bylos eigos, teismas terminą pareiškėjui pateikti finansinį reikalavimą atnaujino (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 78 straipsnio 1 dalis).
  3. Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant dėl praleisto termino atnaujinimo, nėra svarbios atsakovės nurodomos aplinkybės, kad pradinis kreditorius M. S. buvo BUAB „Prentas“ akcininkas, ar kad buvęs atsakovės vadovas šio asmens neįtraukė į pirminį buvusio vadovo sudarytą kreditorių sąrašą.
  4. Teismas taip pat atmetė BUAB „Prentas“ atstovo argumentą, jog naujo kreditoriaus įtraukimas į kreditorių sąrašą sukeltų naujų ginčų, t. y. pareiškėjas pradėtų skųsti anksčiau priimtus kreditorių susirinkimo nutarimus ir pažymėjo, kad, pagal naujausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką (2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1258-407/2017), jeigu kreditorius įstoja į bankroto bylą ir tampa joje dalyvaujančiu asmeniu po kreditorių susirinkimų nutarimų priėmimo ir (ar) pasibaigus tokių nutarimų apskundimo terminui, naujai į bylą įstojęs kreditorius neturi teisės reikalauti, kad teismas retrospektyviai tokius nutarimus revizuotų.
  5. Teismas, remdamasis pateiktais išrašais iš BUAB „Prentas“ atsiskaitomųjų sąskaitų už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 18 d. iki 2009 m. kovo 20 d., nustatė, kad pradinis kreditorius M. S. BUAB „Prentas“ mokėjimo pavedimais pervedė per savo atsiskaitomąsias sąskaitas pinigus, mokėjimo pavedimuose nurodydamas mokėjimo paskirtį „akcininko paskola“. Teismas pripažino, kad šie pradinio kreditoriaus pervesti pinigai yra paskola (CK 6.870 straipsnio 1 dalis).
  6. Teismas pripažino, kad pirminiais duomenimis byloje įrodyta, jog M. S. pervedė atsakovei mokėjimo pavedimais, kurių paskirtis „akcininko paskola“, 552 260 Lt (159 945,55 Eur). Šių pinigų perdavimą BUAB „Prentas“ naudai patvirtina ne tik išrašai iš atsiskaitomųjų sąskaitų bankuose (M. S. ir BUAB „Prentas“), bet ir BUAB „Prentas“ sąskaitų apyvartų kopijos, BUAB „Bendrojo žurnalo duomenys“, BUAB „Prentas“ teiktų deklaracijų VMI duomenys, bei iš dalies pačios BUAB „Prentas“ bankroto administratorės parengti duomenys. Teismas nesutiko su pareiškėjo G. G. teiginiais, kad M. S. 2007 m. lapkričio 15 d. mokėjimo pavedimu į BUAB „Prentas“ atsiskaitomąją sąskaitą pervedė 10 000 Lt paskolos sumą, ir nurodė, jog, kaip matyti iš sąskaitos išrašų (tiek M. S., tiek ir įmonės), minėto pinigų pervedimo paskirtis „paskolos grąžinimas“, tai reiškia, kad ši suma buvo grąžinta pačiam M. S..
  7. Teismas nurodė, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog BUAB „Prentas“ grąžino M. S. dalį paskolos pinigų – 241 440 Lt (69 925,86 Eur). Nors BUAB „Prentas“ teigė, kad M. S. yra grąžinta ir 271 200 Lt paskolos dalis ir šią aplinkybę įrodinėjo BUAB „Prentas“ pateikta deklaracija valstybinei mokesčių inspekcijai už 2008 metus, tačiau jau pats šios deklaracijos pavadinimas (forma FRO711C) „Duomenys apie fizinių asmenų gautas paskolas“ patvirtina priešingą faktą – formoje pateikti duomenys apie 2008 metais gautą iš fizinio asmens M. S. 271 200 Lt paskolą, o ne duomenys apie tai, kad tokia paskolos suma jam buvo sugrąžinta. Jokių buhalterinių dokumentų ir (ar) banko sąskaitos išrašo, kad tokia pinigų suma būtų grąžinta M. S., nebuvo pateikta.
  8. Teismas pažymėjo, kad BUAB „Prentas“ administratorė neginčija, jog M. S. 2008 m. spalio 1 d. – 2009 m. sausio 1 d. suteikė įmonei 29 356,06 Lt paskolų, iš asmeninių lėšų apmokėdamas trečiųjų asmenų išrašytas sąskaitas už prekes ir paslaugas, bei sumokėdamas darbo užmokestį BUAB „Prentas“ darbuotojams, tačiau teigia, kad ši suma M. S. buvo grąžinta. Teismas pripažino, kad į bylą pateiktas 2010 m. gruodžio 31 d. M. S. surašytas pakvitavimas patvirtina BUAB „Prentas“, kurios vadovas buvo M. L., atsiskaitymą su M. S.. Kadangi iš pakvitavimo turinio matyti, kad atsiskaitymo pagrindas – ūkio ir kitos išlaidos bei skola, o nei M. S., nei G. G. nenurodė, už kokią kitą skolą BUAB „Prentas“ šiuo pakvitavimu atsiskaitė, teismas padarė išvadą, kad bankroto administratorė teisingai teigia, jog į šiuo pakvitavimu išmokėtą sumą įeina ir 29 356,06 Lt paskolos suma.
  9. Teismas pažymėjo, kad pakvitavimo surašymo metu M. L. buvo BUAB „Prentas“ vadovu – asmeniu, atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos tinkamo vedimo organizavimą ir dėl to turinčiu prisiimti riziką už netinkamai atliktų ūkinių operacijų faktą. Nors byloje ir nepateikti duomenys apie šio dokumento įtraukimą į įmonės avansinę apyskaitą, nepateiktas kasos išlaidų orderis, tačiau duomenų, kad 30 858,62 Lt M. L. sumokėjo M. S. savo asmeninėmis lėšomis, taip pat nepateikta. M. L., kitose bylose įrodinėdamas savo finansinio reikalavimo BUAB „Prentas“ atžvilgiu dydį, šiuo dokumentu nesirėmė. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad BUAB „Prentas“ bankroto administratorė įrodė, jog BUAB „Prentas“ vadovas M. L. atsiskaitė su M. S. įmonės pinigais, o ne M. L. asmeninėmis lėšomis.
  10. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad pareiškėjo G. G. turimas 90 019,69 Eur (552 260 Lt – 241 440 Lt) dydžio finansinis reikalavimas BUAB „Prentas“ yra pagrįstas ir gali būti teismo patvirtintas.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7

  1. Atskiruoju skundu atsakovė BUAB „Prentas“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „SBS Legale“, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjo G. G. prašymą dėl termino finansiniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo ir finansinio reikalavimo patvirtinimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad M. S. nebuvo informuotas apie bankroto bylos BUAB „Prentas“ iškėlimą, o pats šias aplinkybes sužinojo tik 2016 m. liepos 5 d. Pats pradinis kreditorius M. S. 2017 m. balandžio 12 d. teismo posėdyje nurodė, kad apie UAB „Prentas“ bankroto bylos iškėlimą sužinojo prieš tris – keturis metus, tuo tarpu aplinkybę, kodėl kreditorinio reikalavimo nepareiškė laiku, siekė pateisinti laiko stoka ir finansiniais kaštais, reikalingais tokio reikalavimo parengimui. Todėl teismo nurodyti argumentai ir bylos aplinkybių vertinimas laikytini suklydimu, kuris turėjo esminės įtakos nepagrįsto procesinio sprendimo atnaujinti terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti priėmimui.
    2. Pradinio kreditoriaus M. S. 2017 m. sausio 10 d. patikslintame prašyme nurodyta termino praleidimo priežastis, kad bankroto administratorė neinformavo jo apie pareigą pateikti atskirą prašymą dėl įtraukimo į kreditorių sąrašą ne vėliau kaip iki 2014 m. spalio 13 d., taip pat negali būti pagrindu atnaujinti praleistą terminą, kadangi įstatymuose įtvirtintų teisių ar pareigų nežinojimas savaime neatleidžia nuo neigiamų padarinių jų tinkamai neįgyvendinus. Kreditorinio reikalavimo pareiškimas bankroto byloje yra kiekvieno kreditoriaus teisė, bet ne pareiga, todėl kiekvienas asmuo yra laisvas pasirinkti, ar savo teises ginti laiku pareiškiant kreditorinį reikalavimą, ar ne.
    3. Pareiškėjo delsimas neatitinka protingo ir atidaus asmens elgesio. Bet kuris savo teisėmis besirūpinantis asmuo, žinodamas apie skolininkui iškeltą bankroto bylą, nedelsdamas pats imtųsi priemonių savo teisių užtikrinimui arba konsultuotųsi su teisininkais. Pradinis kreditorius 2017 m. balandžio 12 d. teismo posėdyje pripažino, kad reikalaujama skola yra jam didelė. Be to, pradinio pareiškėjo M. S. amžius, profesinė veikla bei kitos aplinkybės rodo, jog jis savo teises turėjo ir galėjo įgyvendinti netgi anksčiau, nei tai galėtų padaryti bet koks vidutinis apdairus ir rūpestingas asmuo. Priešingai, nei nurodė teismas, šioje byloje svarbu įvertinti ir aplinkybes, kad M. S. keletą metų buvo įmonės akcininku, dirba nekilnojamojo turto brokeriu, taigi yra verslininkas ir jam taikomi aukštesni rūpestingumo, atidumo ir supratimo standartai. M. S. taip pat yra buvęs ne vienos civilinės bylos dalyviu, taigi neabejotinai turi pakankamą išsilavinimą, teisinių žinių, ar bent jau galimybę konsultuotis su teisininkais.
    4. Sprendžiant dėl termino atnaujinimo taip pat turi būti vertinami tikrieji šioje byloje pareikšto prašymo tikslai bei pasekmės atsakovės bankroto bylai. Tikrasis pradinio kreditoriaus tikslas buvo ne savo asmeninių interesų gynimas, o kreditorių UAB „Intelekto logistika“ ir UAB „MaxLaw“, bankroto byloje veikusių bendrai per tą patį atstovą G. G., tikslų įgyvendinimas. Tai patvirtina ir pradinio pareiškėjo šioje byloje perleistos reikalavimo teisės tam pačiam G. G.. Atkreiptinas dėmesys į pradinio pareiškėjo M. S. ir kreditorių UAB „MaxLaw“, UAB „Intelekto logistika“, M. L., jiems atstovavusio G. G. procesinių dokumentų panašumą. Jei M. S. būtų nesusijęs su minėtais UAB „Prentas“ kreditoriais, jis, nebūdamas bylose dalyvavusiu asmeniu, netgi nebūtų galėjęs gauti šių bankroto bylos ir į atskiras bylas išskirtų bylų dokumentų. M. S. 2016 m. lapkričio 8 d. procesiniame dokumente remiasi „bylos medžiagoje“ esančiais UAB „Prentas“ banko sąskaitų išrašais, su kuriais jis pats neturi teisės susipažinti. Be to, 2017 m. balandžio 12 d. teismo posėdyje M. S. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad jam procesinius dokumentus, kurie buvo pateikti į šią bylą, ruošė tas pats G. G..
    5. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3163-450/2016 atsisakė patvirtinti papildomą kreditorės UAB „MaxLaw“ finansinio reikalavimo 148 077,89 Eur dalį. Todėl minėti kreditoriai, atstovaujami to paties asmens – G. G., atsakovės kreditorių susirinkime neįgijo balsų daugumos. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1704-823/2016 kreditorės skundo netenkino. Atitinkamai iš 2016 m. spalio 7 d. prašymo priedų matyti, kad po 2016 m. birželio 17 d. nutarties galimai ir buvo nutarta pradėti ruoštis M. S. reikalavimų pateikimui, t. y. 2016 m. liepos 5 d. gauta AB Danske bank išrašo kopija, o netrukus po Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutarties teismui buvo pateiktas pirminio pareiškėjo M. S. prašymas atnaujinti praleistą terminą.
    6. Pareiškėjo sąžiningumu verčia abejoti ir ta aplinkybė, kad teigdamas, jog BUAB „Prentas“ jam skolinga beveik 100 000 Eur, o skola atsiradusi 2007 – 2009 m., pareiškėjas nepateikia jokio logiško paaiškinimo, kodėl taip ilgai nesidomėjo savo skolininkės veikla ir nesirūpino skolos atgavimu. Šie pradinio kreditoriaus veiksmai patvirtina, kad jis pasirinko kreditorinio reikalavimo nereikšti, arba šis reikalavimas apskritai neegzistuoja.
    7. Atnaujinus nepateisinamai daug (dvejus metus) praleistą terminą, bylos rezultatas ne tik galėtų pakeisti kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijas, bet ir neabejotinai padidintų atsakovės bankroto proceso, kuris jau eina į pabaigą, trukmę, taip pat padidintų administravimo išlaidas. Tokiu būdu būtų paneigti bankroto proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai. Teismas suformavo ydingą teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklę, nurodydamas, kad aptariamu atveju galima teikti tvirtinti finansinius reikalavimus iki kol BUAB „Prentas“ bankroto byloje bus priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos. Remiantis tokiu išaiškinimu, bet kokią prasmę praranda tiek pats procesinių terminų atnaujinimo institutas, tiek žodinis bylos nagrinėjimas, tiek įrodymų teikimas bei vertinimas, o proceso dalis dėl praleisto termino atnaujinimo kreditoriniam reikalavimui pareikšti tampa savitikslė.
    8. Teismas turėjo deramai įvertinti faktą, kad bankroto administratorei iš buvusio atsakovės vadovo nebuvo perduoti ginčui aktualaus laikotarpio UAB „Prentas“ buhalteriniai dokumentai, kas objektyviai apsunkino galimybes nustatyti byloje tiesą bei ženkliai suvaržė rungimosi galimybes atsakovės nenaudai. Buvęs UAB „Prentas“ direktorius M. L. neįtraukė M. S. į atsakovės kreditorių sąrašą, sudarytą bankroto bylos iškėlimo dieną. Taip pat M. L. su UAB „Prentas“ buhalteriniais dokumentais bankroto administratorei neperdavė 2007 – 2008 m. kasos dokumentų, 2008 metų didžiosios knygos buhalterinių registrų, 2007 metų didžiosios knygos, faktiškai buvo perduota tik itin maža dalis dokumentų. M. L. turėjo būti žinomos ginčui reikšmingos aplinkybės dėl atsiskaitymo su M. S.. Tačiau teismas šią bylą išnagrinėjo taip ir neapklausęs buvusio atsakovės direktoriaus M. L., nors jo dalyvavimas teismo posėdyje ir buvo pripažintas būtinu.
    9. Atsakovė 2017 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdyje į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius jos aktyvius veiksmus, bandant susisiekti ir gauti bylai reikšmingą informaciją iš atsakovės buhalterinę apskaitą galimai tvarkiusios įmonės. Tačiau ši įmonė vengė bendradarbiauti su bankroto administratore. Atsakovė pasiūlė teismui apsvarstyti klausimą dėl buhalterines paslaugas galimai teikusios įmonės darbuotojų iškvietimo liudytojais, tačiau toks klausimas posėdžio metu visgi svarstomas nebuvo. Bylos nagrinėjime nedalyvavus M. L. ir neapklausus asmenų, galimai turėjusių reikšmingos informacijos apie įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą bei reiškiamą reikalavimą, teismas nepašalino prieštaravimų tarp M. S. nurodomų aplinkybių ir byloje esančių rašytinių įrodymų, kurie patvirtina, kad pagal bankroto administratorės turimus buhalterinius dokumentus jokios skolos pareiškėjui nėra.
    10. BUAB „Prentas“ 2009 m. gruodžio 31 d. balanse ir kituose dokumentuose jokios M. S. suteiktos paskolos nebuvo apskaitytos. Tačiau teismas apie BUAB „Prentas“ balanse ir darbinėje atskaitomybės parengimo lentelėje nurodytus duomenis nieko nepasisakė, šių duomenų nepaneigė ir savo procesinio sprendimo šioje dalyje niekaip nemotyvavo. Teismas netinkamai įvertino ir pateiktos deklaracijos duomenis. Nors 2008 m. deklaracijoje 271 200,00 Lt paskola nenurodyta D priede, tačiau pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos įsakymu patvirtintų šių deklaracijų pildymo taisyklių 30.1 1 punktą C priedo C9 langelyje nurodoma ne finansinių metų pabaiga ar kokia kita data, o būtent turi būti nurodoma paskolos sutartyje nustatyta paskolos grąžinimo data. Kai paskolos sutartyje paskolos grąžinimo terminas nenumatytas, šis laukelis nepildomas. Taigi 2008 m. FR0711 deklaracijoje C priedo C9 langelyje prie 271 200,00 Lt sumos, žyminčiame paskolos grąžinimo datą, yra nurodyta būtent 2008 m. gruodžio 31 d., kaip paskolos grąžinimo data. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes yra labiau tikėtina, kad paskola ir buvo grąžinta iki 2008 m. gruodžio 31 d., nes jau 2009 m. FR0711 deklaracijoje VMI ir 2009 m. balanse tokia paskola nebėra apskaitoma.
    11. Teismas visiškai nepasisakė dėl kitų atsakovės argumentų, kurie papildomai patvirtino, kad su pradiniu pareiškėju M. S. buvo visiškai atsiskaityta dar 2011 m. ir jam negrąžintų paskolų nėra likę. M. S. nebuvo įtrauktas į BUAB „Prentas“ 2014 m. rugpjūčio 28 d. kreditorių sąrašą, kurį sudarė ir bankroto administratorei pateikė įmonės direktorius M. L.. Į bylą buvo pateiktas M. S. surašytas 2010 m. gruodžio 31 d. pakvitavimas, patvirtinantis, kad M. S. 30 858,62 Lt už UAB „Prentas“ ūkio ir kitas susidariusias išlaidas ir skolas gavo iš M. L. ir pretenzijų neturi. Be to, 2011 m. birželio 29 d. M. S. buvo surašęs ir dar vieną pakvitavimą, kad 38 449,32 Lt už UAB „Prentas“ atlyginimą iš M. L. gavo ir pretenzijų neturi. Tokiu būdu UAB „Prentas“ su M. S. atsiskaitė ir darbo užmokesčio dalyje. Labai tikėtina, kad, įmonėje susiformavus tokiai praktikai, analogiškų pakvitavimų buvo ir daugiau, tačiau jie nėra perduoti bankroto administratorei.
    12. Kiekvienas protingas ir apdairus asmuo, jeigu jis turėtų reikalavimo teisę į juridinį asmenį, iš kurio akcininkų ketintų pasitraukti, perleisdamas savo akcijas, tai pasitraukimo metu arba iki to momento, jis neabejotinai raštu aptartų likusių finansinių įsipareigojimų įvykdymą, tokio įvykdymo terminus, užtikrinimo priemones ir sąlygas. M. S. pasitraukus iš UAB „Prentas“ akcininkų, arba su juo buvo atsiskaityta, arba tokias pareigas prieš M. S. perėmė naujasis akcininkas ar su juo susiję asmenys. Tuo tarpu šios aplinkybės bylos nagrinėjimo metu nebuvo paaiškintos, M. S. net neatsiminė, kokiam konkrečiai asmeniui perleido savo akcijas, nepateikė akcijų perleidimo sandorio ar kito dokumento.
    13. Pareiškėjas tinkamai nepagrindė savo reikalavimo, kadangi nepateikė nei vienos paskolos sutarties, pasirašytos tarp pradinio pareiškėjo M. S. ir atsakovės. Atsižvelgiant į M. S. nurodytas sumas, tiesiog neįtikina argumentai, kad nebuvo sudarytos paskolos sutartys, kad nebuvo numatytos įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės, netesybos ir pan. Nesant pateiktų nurodytų sutarčių (akcijų perleidimo sandorio, paskolos sutarties) teismas galėjo vadovautis contra spoliatorem prezumpcija, kuri reiškia, kad šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs.
    14. M. S. pateikė UAB „Prentas“ bendrojo žurnalo išrašus, kuriais vadovavosi ir teismas. Šio dokumento šaltinis nėra žinomas ir jo konkrečiai nenurodo pareiškėjas. Bankroto administratorei tokie duomenys iš atsakingų asmenų nebuvo perduoti, taigi bankroto administratorė negali patikrinti dokumente nurodytų duomenų autentiškumo. Buhalteriniai išrašai nelaikytini patikimais įrodymais, nes suvestiniai registrai (t. y. didžioji knyga) neįrodo paskolų suteikimo fakto. Pradinis pareiškėjas negalėjo patvirtinti tokio dokumento kopijos, kaip „kopija tikra“, kadangi negalėjo būti tokių duomenų teisėtas valdytojas – dokumentas sudarytas (išspausdintas) 2014 m. lapkričio 12 d., tuo metu kai pareiškėjo nesiejo jokie santykiai su atsakove. Todėl tokiu dokumentu tiesiog negalima vadovautis byloje, kadangi šis dokumentas akivaizdžiai neatitinka įrodymų leistinumo kriterijų.
    15. Teismas, motyvuojamojoje dalyje nepateikdamas aritmetinių skaičiavimų, tikėtinai apsiriko patvirtintų sumų apimtyje. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė nurodė, kad M. S. pateiktų 2016 m. lapkričio 8 d. rašytinių paaiškinimų 3– iame lape nurodyti pavedimai Nr. 9 (10 000 Lt) ir Nr. 10 (4 000 Lt) yra paskolos grąžinimas atsakovei, o ne paskolos suteikimas. Teismas pažymėjo tik vieną iš šių paskolos grąžinimų atsakovei, kito neaptardamas. Tuo tarpu, net ir ta viena įvardinta 10 000 Lt suma, buvusi kaip paskolos grąžinimas, liko deramai nepašalinta iš paskolintų pinigų apimties, jau nekalbant apie iš viso praleistą 4 000 Lt sumą, kas sąlygojo nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytą neteisingą sumą.
    16. Atsakovė kiekviename teismo posėdyje pateikdavo įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismas visais atvejais šiuos įrodymus prijungė prie bylos medžiagos ir nurodė, kad jų priteisimo klausimas bus sprendžiamas priimant galutinį teismo procesinį sprendimą. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pareiškėjo reikalavimai faktiškai buvo patenkinti tik iš dalies, tačiau teismas nutartyje apskritai nesprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo.
  2. Pareiškėjas G. G. atsiliepimu į atsakovės BUAB „Prentas“ atskirąjį skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas pagrįstai atnaujino terminą pareiškėjo finansiniam reikalavimui BUAB „Prentas“ bankroto byloje pareikšti. Pradinis kreditorius, nors ir praleido terminą finansiniam reikalavimui pareikšti, nebuvo nerūpestingas ir tuo labiau nepiktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Pagrįsdamas savo finansinį reikalavimą, trečiasis asmuo bendradarbiavo su teismu: pateikė į bylos medžiagą visus reikalavimą patvirtinančius įrodymus, operatyviai šalino teismo nustatytus procesinių dokumentų trūkumus, nagrinėjant bylą vykusiame teismo posėdyje davė išsamius paaiškinimus net ir po to, kai reikalavimo teises perleido pareiškėjui.
    2. Nors BUAB „Prentas“ šiuo metu yra likviduojama, tačiau įmonei priklausantis 12 ha žemės sklypas nėra realizuotas, o bankrutuojančios įmonės kreditoriai balsų dauguma paskutiniame, 2017 m. rugsėjo 19 d. įvykusiame, kreditorių susirinkime, nenustatė šio turto pardavimo tvarkos. Dar daugiau, tame pačiame 2017 m. rugsėjo 19 d. susirinkime kreditoriai atsisakė patvirtinti bankroto administratorės ataskaitą apie bankroto procesą už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d., taip pat nepriėmė nutarimų kitais klausimais. Tai reiškia, kad bankroto proceso pabaigos data kol kas net negali būti numanoma. Todėl, atnaujinus praleistą terminą finansiniam reikalavimui pareikšti, nebus užvilkintos dar ilgai turėsiančios trukti atsakovės bankroto procedūros.
    3. Kadangi pareiškėjo įtraukimas į BUAB „Prentas“ kreditorių sąrašą suteiks jam tokias pačias teises, kokias turi visi kiti bankrutuojančios įmonės kreditoriai ir šių teisių įgyvendinimui jokių papildomų procedūrinių veiksmų atlikti nereikės, o retrospektyvus kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo peržiūrėjimas pagal ginčijamoje nutartyje nurodytą teismų praktiką nėra galimas, bankroto administravimo išlaidų padidėjimui dėl pareiškėjo tapimo kreditoriumi nėra pagrindo.
    4. Teismas pagrįstai patvirtino pareiškėjo 90 019,69 Eur dydžio finansinį reikalavimą. Trečiajam asmeniui pervedus pinigus į BUAB „Prentas“ atsiskaitomąsias sąskaitas kaip akcininko paskolas arba pervedus pinigus į trečiųjų asmenų atsiskaitomąsias sąskaitas, apmokant šių asmenų BUAB „Prentas“ išrašytas sąskaitas už prekes ar paslaugas, arba pervedus pinigus darbuotojams kaip jų darbo įmonėje užmokestį, tarp trečiojo asmens ir BUAB „Prentas“ dėl pervestų sumų buvo sudaryta paskolos sutartis. Aplinkybes, kad visais nurodytais būdais suteikta paskola trečiajam asmeniui buvo grąžinta visa apimtimi ar iš dalies, arba aplinkybes apie paskolos nesuteikimą ar dalinį suteikimą, privalėjo įrodyti BUAB „Prentas“, kaip paskolos gavėja.
    5. Teismas padarė pagrįstą prielaidą, kad 29 356,06 Lt paskolos grąžinimą trečiajam asmeniui netiesiogiai gali patvirtinti 2010 m. gruodžio 31 d. trečiojo asmens pakvitavimas. Tačiau šiame pakvitavime nurodytas 30 858,62 Lt dydžio mokėjimas buvo atliktas iš trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, M. L., tuo metu ėjusio BUAB „Prentas“ vadovo pareigas, asmeninių, o ne iš įmonės, lėšų. Teismas nutartyje teisingai nurodė, kad trečiajam asmeniui iš viso nebuvo grąžinta mokėjimo pavedimais į BUAB „Prentas“ atsiskaitomąsias sąskaitas suteiktų paskolų bendrai 90 019,69 Eur dydžio sumai.
    6. Didžioji dalis atskirojo skundo argumentų yra paremti tik įvairiomis prielaidomis, susijusiomis su tariamais trečiojo asmens atsiskaitymo santykiais su M. L., kuris šiuo metu visus BUAB „Prentas“ dokumentus yra perdavęs bankroto administratorei ir proceso metu negalėjo teikti jokių dokumentų.

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atnaujintas terminas kreditoriniam reikalavimui BUAB „Prentas“ bankroto byloje pareikšti ir patvirtintas trečios eilės kreditoriaus G. G. 90 019,69 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  2. CPK 320 straipsnyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas, todėl byla nagrinėjama pagal atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nurodytus faktinius ir teisinius argumentus.
Dėl termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo
  1. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktą, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo nustatyti ne ilgesnį kaip 45 dienų laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos. ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalis nustato, kad teismas turi teisę priimti tvirtinti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus šio straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis.
  2. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo, įgyvendinant jam ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte įtvirtintą pareigą, nustatytas terminas, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo teismui dienos, yra procesinis. Tokio termino atnaujinimo klausimo išsprendimui taikytinos CPK 78 straipsnio nuostatos inter alia ir tos, kurios reglamentuoja teismo nutarties, kuria išspręstas procesinio termino atnaujinimo klausimas, apskundimo galimybę. Atsižvelgiant į tai, jog įstatyme tiesiogiai numatyta tik teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo, apskundimo galimybė (CPK 78 straipsnio 6 dalis), o pats nutarties atnaujinti praleistą procesinį terminą priėmimas neužkerta kelio tolesnei bylos eigai, darytina išvada, jog teismo nutartis, kuria atnaujinamas procesinis terminas, atskiruoju skundu neskundžiama (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1206-381/2015; 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-1562-241/2015; 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1762-798/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1108-407/2017). Tačiau, pagal CPK 334 straipsnio 3 dalį, motyvai dėl teismo nutarčių, kurios negali būti skundžiamos atskiruoju skundu, teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą.
  3. Atsižvelgdama į tai, kad ginčijama nutartimi ne tik išspręstas termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo klausimas, bet ir patvirtintas pareiškėjo kreditorinis reikalavimas, kas, pagal susiformavusią teismų praktiką, iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštų ieškinio reikalavimų išsprendimą, kolegija sprendžia, kad šioje byloje paduotas atskirasis skundas gali būti prilygintas apeliaciniam skundui, todėl apeliantės argumentai, susiję su nepagrįstu termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinimu, apeliacinės instancijos teismo nagrinėjami iš esmės kartu su kitais apeliantės argumentais.
  4. Pagal teismų formuojamą praktiką, praleistų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. termino, per kurį asmuo, siekiantis konkrečios teisės įgyvendinimo, turėjo atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios. Tokios aplinkybės kiekvienu atveju yra skirtingos, jų vertinimas ir atitinkamai pripažinimas svarbiomis ar nesvarbiomis priklauso nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, nuo prašymą atnaujinti praleistą terminą teikiančių asmenų individualių savybių ir pan. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai.
  5. Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi atnaujino pareiškėjui terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti remdamasis iš esmės dviem motyvais: kad pradinis kreditorius nebuvo tinkamai informuotas apie bankroto bylos atsakovei iškėlimą ir kad įtraukus naują kreditorių į BUAB „Prentas“ bankroto bylą, tai neužvilkins šios įmonės bankroto bylos eigos. Teismas taip pat nusprendė, kad pradinio kreditoriaus individualios savybės (išsilavinimas ir patirtis) sprendžiant termino atnaujinimo klausimą nėra teisiškai reikšmingos. Su pastaruoju pirmosios instancijos teismo argumentu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka, nes jis neatitinka nutarties 28 punkte aptartos teismų praktikos, pagal kurią būtent pagal individualias pareiškėjo savybes sprendžiama apie pareiškėjo atidumą ir sąžiningumą.
  6. Kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo neinformavimas apie bankroto bylos atsakovei iškėlimą visais atvejais pats savaime yra pakankamas spręsti, kad terminas kreditoriniam reikalavimui pareikšti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Kiekvienu atveju teismo turi būti vertinama, ar toks neinformavimas sukliudė pareiškėjui savo teises realizuoti per nustatytą terminą ar per protingą laikotarpį nuo termino pabaigos.
  7. Kaip pagrįstai pažymi apeliantė, 2017 m. balandžio 12 d. vykusiame pirmosios instancijos teismo posėdyje pradinis kreditorius M. S. pripažino, kad apie atsakovei iškeltą bankroto bylą sužinojo prieš trejus – ketverius metus, o kreditorinio reikalavimo laiku nepareiškė dėl laiko stokos ir finansinių kaštų, reikalingų tokiam reikalavimui pareikšti, kadangi tuo pačiu metu buvo šalimi ir kitoje byloje, todėl negalėjo dviejuose bylose samdyti advokato. Taigi, pagal paties pradinio kreditoriaus teismui duotą paaiškinimą ta aplinkybė, kad atsakovės bankroto administratorė jo kaip kreditoriaus neinformavo apie iškeltą bankroto bylą ir terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti iš esmės neįtakojo jo galimybių anksčiau kreiptis dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių M. S. teiginius, kad kreditorinį reikalavimą pareikšti anksčiau jam sutrukdė sunki finansinė padėtis, o terminas kreditoriniam reikalavimui pareikšti buvo praleistas itin ženkliai. Kolegija taip pat sutinka su apeliantės argumentais, kad pradinio kreditoriaus M. S. turimas išsilavinimas ir patirtis nesudaro pagrindo teigti, jog jam galėjo būti nesuvokiamas poreikis savo teises realizuoti įstatyme nustatytais terminais ir tvarka.
  8. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad naujo kreditoriaus įtraukimas į bankroto bylą neužvilkins bankroto bylos eigos, pats savaime, nenustačius jokių svarbių termino praleidimo priežasčių, taip pat nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti. Priešingas aiškinimas, kaip pagrįstai nurodo apeliantė, iš esmės paneigtų ĮBĮ 10 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį kreditorių reikalavimai turi būti pareiškiami iki teismo nustatyto termino pabaigos, o vėliau (iki teismo nutarties nutraukti bankroto bylą arba sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo dienos) gali būti priimami ir tvirtinami tik tuo atveju, jei teismas termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis.
  9. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas (pradinis kreditorius), kreipdamasis dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, nesielgė atidžiai ir rūpestingai, terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti praleido be svarbių priežasčių, todėl jo pareikštas kreditorinis reikalavimas teismo neturėjo būti priimtas ir patvirtintas.
Dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo
  1. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad nemokumo bylos yra susijusios su viešuoju interesu. Sprendžiant kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą viešasis interesas reikalauja to, kad nebūtų patvirtintas nepagrįstas kreditoriaus reikalavimas, nes tokio reikalavimo patvirtinimas sumažina likusių kreditorių galimybes sulaukti, kad jų reikalavimas bus patenkintas. Viešojo intereso egzistavimas be kita ko lemia aktyvesnį teismo vaidmenį procese, galimybę teismui rinkti įrodymus ir aiškintis aplinkybes savo iniciatyva (CPK 179 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-652/2012). Teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima prieiti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; kt.).
  2. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005, ir kt.).
  3. Pareiškėjas savo reikalavimą grindė tuo, kad pradinis kreditorius M. S. suteikė atsakovei 169 895,75 Eur paskolos, iš kurios atsakovė jam grąžino tik 69 925,86 Eur dalį ir liko skolinga 99 969,90 Eur. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).
  4. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paskolos suteikimo atsakovei faktą patvirtina į bylą pateikti tiek paties M. S., tiek BUAB „Prentas“ bankų sąskaitų išrašai, taip pat BUAB „Prentas“ teiktų deklaracijų VMI duomenys. Apeliantė atskiruoju skundu taip pat iš esmės neginčija paskolos suteikimo fakto, nurodydama tik tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą procesinį sprendimą, iš suteiktos paskolos sumos nepagrįstai neatėmė M. S. 2016 m. lapkričio 8 d. rašytinių paaiškinimų 3 lape nurodytų pavedimų Nr. 9 (10 000 Lt) ir Nr. 10 (4 000 Lt), kurie yra paskolos grąžinimas atsakovei, o ne paskolos suteikimas, sumų.
  5. Kolegija pripažįsta pagrįstu apeliantės teiginį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įtraukė į bendrą M. S. UAB „Prentas“ suteiktos paskolos sumą 2007 m. gruodžio 13 d. mokėjimo pavedimą, kuriuo į UAB „Prentas“ sąskaitą buvo pervesta 4 000 Lt, nurodant, jog mokėjimo paskirtis – paskolos grąžinimas (1 t., b.l. 95). Tuo tarpu pradinio kreditoriaus SEB banke esančioje atsiskaitomosios sąskaitos išraše nurodyto 2017 m. lapkričio 15 d. mokėjimo pavedimo, kuriuo UAB „Prentas“ buvo pervestas 10 000 Lt dydžio paskolos grąžinimas, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, nepridėjo prie bendros per šią sąskaitą UAB „Prentas“ pervestos 370 860 Lt dydžio paskolos sumos. Taigi, bendra paskolos suma, suteikta tiesiogiai bendrovei mokėjimo pavedimais, pagal byloje esančius duomenis yra 4 000 Lt (1 158,48 Eur) mažesnė, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, ir sudaro 548 260 Lt (158 787,07 Eur). Tarp bylos šalių nėra ginčo, kad 241 440 Lt (69 925,86 Eur) šios sumos dalis pradiniam kreditoriui atsakovės buvo grąžinta.
  6. Byloje taip pat nustatyta, kad pradinis kreditorius M. S. iš asmeninių lėšų sumokėjo 29 356,06 Lt, apmokėdamas BUAB „Prentas“ trečiųjų asmenų išrašytas sąskaitas už prekes ir paslaugas bei sumokėdamas darbo užmokestį BUAB „Prentas“ darbuotojams. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šios sumos grąžinimą M. S. patvirtina 2010 m. gruodžio 31 d. M. S. surašytas pakvitavimas. Nors pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad ši suma buvo sumokėta ne BUAB „Prentas“, o jos buvusio vadovo M. L. asmeninėmis lėšomis, atskirojo skundo dėl ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties pareiškėjas nėra padavęs, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl nurodytos sumos grąžinimo M. S. byloje ginčo taip pat nebėra. Ginčas tarp šalių yra išlikęs dėl 306 820 Lt (88 861,21 Eur) sumos, M. S. pervestos tiesiogiai BUAB „Prentas“ kaip akcininko paskola, grąžinimo.
  7. Ginčijama nutartimi patvirtindamas pareiškėjo kreditorinį reikalavimą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių likusios paskolos grąžinimą pirminiam kreditoriui. Šią išvadą teismas darė iš esmės remdamasis BUAB „Prentas“ sąskaitų išrašais, kuriuose šios sumos grąžinimas nėra atspindėtas ir vadovaudamasis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, pagal kurią procesinė pareiga įrodyti paskolos grąžinimo faktą tenka paskolos gavėjui.
  8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria apeliantės argumentams, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada padaryta nepašalinus prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų, taip pat tinkamai neatsižvelgiant į pradinio kreditoriaus procesinį elgesį, leidžiantį abejoti pareiškėjo reikalavimo pagrįstumu.
  9. Iš byloje esančių įrodymų, kuriais vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas (M. S. pasirašytų pakvitavimų), matyti, kad su pradiniu kreditoriumi buvo atsiskaitoma ne tik pervedant skolos sumas į jo banko sąskaitas, bet ir išmokant jam tam tikras sumas grynaisiais pinigais, o atsiskaitymą patvirtinantys dokumentai ne visuomet buvo tinkamai atspindimi apeliantės buhalterinėje apskaitoje. Tai reiškia, kad vien pavedimų atitinkamoms sumoms banko sąskaitose nebuvimas savaime negali lemti vienareikšmės išvados, jog su pradiniu kreditoriumi negalėjo būti atsiskaityta kitu būdu. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tarp bylos šalių iš esmės nėra ginčo dėl to, jog BUAB „Prentas“ bankroto administratoriui nebuvo perduoti visi įmonės finansinės veiklos dokumentai, o tai, kaip pagrįstai pažymi apeliantė, iš esmės apsunkina apeliantės galimybes įrodinėti paskolos grąžinimo faktą.
  10. Iš byloje esančių įrodymų taip pat matyti, kad nors tiek 2007 m., tiek 2008 m. VMI teiktose deklaracijose pradinio kreditoriaus suteiktos paskolos buvo fiksuojamos, apeliantės deklaracijoje VMI už 2009 m. pradinio kreditoriaus suteikta paskola nebenurodyta (nurodyta tik M. L. suteikta paskola). Apeliantės į bylą pateiktame 2009 m. BUAB „Prentas“ balanse pradinio kreditoriaus suteikta paskola apeliantei taip pat neatspindėta. Buvęs apeliantės vadovas M. L., teikdamas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui įmonės kreditorių sąrašą, M. S. tarp bendrovės kreditorių nenurodė.
  11. Nors nutarties 43 punkte aptarti įrodymai negali būti laikomi tiesioginiais įrodymais, patvirtinančiais paskolos grąžinimo pradiniam kreditoriui faktą, tai nereiškia, jog šie įrodymai teismo gali būti apskritai ignoruojami, ypač atsižvelgiant į tai, kad byloje sprendžiama dėl didelės sumos kreditorinio reikalavimo bankrutuojančiai bendrovei. Vertinant paminėtų įrodymų reikšmingumą, kolegijos nuomone, negali būti neatsižvelgta ir į tai, kad pradinis kreditorius itin ilgą laiką nesikreipė dėl savo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, nors pripažino, kad skolos suma jam yra didelė, kad apie apeliantei iškeltą bankroto bylą žinojo, o bankrutuojanti įmonė, kaip nurodo pats pareiškėjas, turi turto, iš kurio gali būti bent iš dalies tenkinami kreditorių reikalavimai. Kolegija sutinka su apeliantės vertinimu, kad toks pradinio kreditoriaus elgesys sunkiai suderinamas su ekonomine logika, todėl galimai galėjo būti lemtas kitų priežasčių, kurios bylą nagrinėjusiam teismui nebuvo atskleistos.
  12. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, ėmėsi aktyvių veiksmų gauti buvusio apeliantės vadovo M. L. paaiškinimus, kurie neabejotinai būtų reikšmingi siekiant pašalinti nurodytus prieštaravimus dėl apeliantės skolos pradiniam kreditoriui egzistavimo. 2017 m. kovo 16 d. nutartimi teismas tenkino atsakovės prašymą ir įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu M. L., jo dalyvavimą pripažindamas būtinu, bei atliko CPK numatytus veiksmus, kad užtikrintų buvusio BUAB „Prentas“ vadovo dalyvavimą teismo posėdyje, tai yra atliko M. L. gyvenamosios ir darbo vietų paiešką registruose (3 t., b. l. 135-137), siuntė procesinius dokumentus M. L. visais turimais adresais, tačiau jie grįždavo neįteikti, o atsakovės nurodytas M. L. advokatas atsisakė įteikti procesinius dokumentus, nurodydamas, jog neturi pavedimo atstovauti M. L. interesams nagrinėjamoje byloje (3 t., b. l. 178). 2017 m. gegužės 25 d. nutartimi teismas skyrė M. L. 50 Eur baudą už neatvykimą į teismo posėdį. Tačiau, šioms priemonėms esant neveiksmingoms, teismas netenkino apeliantės atstovo prašymo skirti M. L. maksimalią baudą, tokiu būdu dar sykį siekiant užtikrinti minėto asmens dalyvavimą teismo posėdyje ir klausimą išnagrinėjo iš esmės, taip ir negavęs M. L. paaiškinimų nurodytais klausimais.
  13. Byloje taip pat nustatyta, kad pradinis kreditorius M. S. UAB „Prentas“ akcininku tapo 2007 m. balandžio 2 d., iš M. L. įsigydamas 49 paprastąsias vardines bendrovės akcijas (3 t., b. l. 81). Nuo 2012 m. birželio 7 d. M. S. jau nėra UAB „Prentas“ akcininkų sąraše (3 t., b. l. 82). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė siekė išsiaiškinti su akcijų perleidimu susijusias aplinkybes, iškeldama pagrįstą abejonę, kad su pradiniu kreditoriumi galėjo būti atsiskaityta akcijų perleidimo metu, kadangi verslo logikos neatitiktų situacija, kai, perleidžiant turimas bendrovės akcijas, nėra aptariamas likusių nemažų bendrovės finansinių įsipareigojimų tolimesnis vykdymas.
  14. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 16 d. nutartimi buvo įpareigojęs M. S. pateikti akcijų perleidimo sandorį ar kitą dokumentą, kuriuo jis perleido nuosavybės teise turėtas UAB „Prentas“ akcijas kitiems asmenims, ir atsiskaitymą už šias akcijas patvirtinančius dokumentus. Tačiau pradinis kreditorius reikalautų dokumentų teismui nepateikė, o 2017 m. balandžio 12 d. teismo posėdyje nurodė, jog UAB „Prentas“ akcijų perleidimo sandorio pateikti negali, nes jo neberanda ir neprisimena, kam jas perleido. Taip pat paaiškino, kad už akcijas gavo tik simbolinę naudą, atsiskaityta buvo ne pinigais, o tai buvo „barterinis mainas, kurio išraiška bus turbūt pasibaigus visiems procesams“.
  15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokį pradinio kreditoriaus paaiškinimą vertina kaip visiškai neįtikinamą, patvirtinantį pradinio kreditoriaus nebendradarbiavimą su teismu ir vengimą atskleisti reikšmingą su nagrinėjamu ginču susijusią informaciją. Kolegijos vertinimu, neįtikima, kad bendrovės akcininkas, kuriam bendrovė, jo teigimu, skolinga apie 90 000 Eur sumą, neprisimintų, kam ir kokiomis aplinkybėmis pardavė turėtas bendrovės akcijas, net jei akcijų perleidimo sandoris pas jį ir nėra išlikęs.
  16. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti bylai reikšmingus įrodymus ar aplinkybes, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę (contra spoliatorem prezumpcija). Taigi, toks procesinis pradinio kreditoriaus elgesys sudaro pagrindą manyti, kad su juo buvo atsiskaityta iki akcijų perleidimo ar akcijų perleidimo metu.
  17. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti pripažinta pagrįsta dar ir dėl to, kad byloje surinktų įrodymų visetas nėra pakankamas teigti, jog pareiškėjas turi neabejotiną reikalavimo teisę apeliantei.
  18. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija panaikina ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išsprendžia iš esmės, atsisakydama patvirtinti pareiškėjo finansinį reikalavimą BUAB „Prentas“.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
  1. Tenkinus atsakovės BUAB „Prentas“ atskirąjį skundą ir pareiškėjo G. G. prašymą dėl jo įtraukimo į BUAB „Prentas“ trečios eilės kreditorių sąrašą atmetus, atsakovei iš pareiškėjo priteisiamos bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidos – 1 410 Eur (CPK 93 straipsnis); bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos nepriteisiamos, atsakovei nepateikus patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų.
Vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 98 straipsniu, teisėjų kolegija,

Nutarė

10Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės: pareiškėjo G. G. prašymą įtraukti jį į BUAB „Prentas“ trečios eilės kreditorių sąrašą atmesti.

11Priteisti atsakovei BUAB „Prentas“ iš pareiškėjo G. G. 1 410 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai