Byla 2-1357-381/2015
Dėl 4 792 355,97 Eur finansinio reikalavimo BUAB „Prentas“ bankroto byloje patvirtinimo tenkintas iš dalies

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Intelekto logistika“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Intelekto logistika“ prašymas dėl 4 792 355,97 Eur finansinio reikalavimo BUAB „Prentas“ bankroto byloje patvirtinimo tenkintas iš dalies.

2Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi UAB „Prentas“ iškelta bankroto byla, o įmonės bankroto administratoriumi paskirtas UAB „SBS Legale“.

5Pareiškėjas nurodė, jog UAB „Intelekto logistika“ ir pradinis BUAB „Prentas“ kreditorius M. L. 2014 m. sausio 2 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 20140102-1, kurios pagrindu UAB „Intelekto logistika“ įgijo reikalavimo teises į BUAB „Prentas“ 13 545 523,52 Lt (3 923 054,77 Eur) sumai, atsiradusiai iš 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutarties ir 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties (įskaitant 2007 m. rugsėjo 24 d. ir 2013 m. gegužės 27 d. susitarimus dėl jos pakeitimo). Šių pinigų perdavimą BUAB „Prentas“ naudai patvirtina buhalterines paslaugas teikusios UAB „Dorvita“ parengti BUAB „Prentas“ buhalteriniai kasos dokumentai, apskaitos registrai, atsiskaitomųjų sąskaitų dokumentai. Pagal M. L. atliktus mokėjimus BUAB „Prentas“ tarp šių šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, todėl pareiškėjas UAB „Intelekto logistika“ įgijo reikalavimo teises ir į 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties pagrindu paskaičiuotas 8,5 proc. dydžio metines palūkanas bei 0,5 proc. delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, t.y. iš viso 4 792 355,97 Eur.

6Atsakovo BUAB „Prentas“ bankroto administratorius nesutiko su pareikštu reikalavimu ir prašė jo netvirtinti. Nurodė, kad patikrinęs UAB „Prentas“ buhalterinius dokumentus nustatė žymių neatitikimų tarp duomenų įmonės buhalteriniuose registruose, pirminiuose buhalteriniuose dokumentuose (banke, kasoje) ir pareiškėjo reikalavime. Pareiškėjo reikalavime nurodytos sumos iš dalies nesutampa su reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytomis sumomis, todėl vien dėl to finansinis reikalavimas netvirtintinas. Nors tarp UAB „Prentas“ ir M. L. nuo 2007 m. vykdyti įvairūs tarpusavio mokėjimai, tačiau neaišku, kurie iš jų vykdyti pagal paskolos sutartis ir dėl kurių iš jų reikalavimo teisės perleistos pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė 258 303,61 Lt pervedimą įmonei pagal 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį patvirtinančių įrodymų, o 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartyje net nebuvo nurodyta konkreti paskolos suma. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 1.1.2 punkte nurodyta, kad naujajam kreditoriui pagal 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį perleidžiama tik 196 560,14 Lt negrąžinta paskola. Taigi net ir pripažinus, kad 6l 743,47 Lt yra M. L. realiai patirtos ūkio išlaidos ir kad ši suma laikytina paskola pagal 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį, pareiškėjui reikalavimo teisė į šią sumą nebuvo perduota. Byloje pateiktų apskaitytų mokėjimų pavedimų paskirtyje nenurodyta, kad pavedimai vykdyti būtent pagal 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį, todėl negalima daryti neginčijamos išvados, kad visi bankiniai pavedimai įmonei, kurių paskirtyje nurodyta „akcininko paskola“, atlikti pagal nurodytą paskolos sutartį. Administratorius pripažino, kad pareiškėjas pagrįstai teigia, jog iš AB DNB banke esančios sąskaitos Nr. ( - ) per 2007 m. vasario 27 d. – 2007 m. rugpjūčio 22 d. laikotarpį, M. L. įmonei suteikė 119 700 Lt paskolų, o iš AB DNB banke esančios sąskaitos Nr. 244010042401228354 nuo 2007 m. sausio 19 d. iki 2008 m. gegužės 14 d. dalimis suteikė paskolų už 12 000 Lt (nors administratoriaus skaičiavimais iš viso turėtų būti 20 000 Lt), tačiau nuo 2007 m. sausio 19 d. iki 2008 m. gegužės 14 d. įmonė į M. L. banko sąskaitas dalimis pervedė iš viso 252 000 Lt, paskirtyje nurodant „akcininko paskolos grąžinimas“. Netgi pripažinus tarp šalių susiklosčius paskolos teisinius santykius, su paskolos davėju yra visiškai atsiskaityta dar 2008 m. spalio 2 d. Bankroto administratorius nustatė, kad M. L. įmonei 2007 m. rugpjūčio 22 d. – 2007 m. rugpjūčio 25 d. laikotarpiu, t. y. per 2007 m. rugpjūčio 22 d. sutartyje numatytą terminą ir vėliau, paskolos sutartyje nurodytos l 200 000 Lt nepervedė, todėl paskolos sutartis nebuvo įvykdyta. Mokėjimo nurodyme dėl 279 795,50 Lt paskirtyje esantis įrašas „sąskaitos papildymas“, neįrodo paskolinių santykių atsiradimo, o tik patvirtina faktą, kad pinigų suma įnešta į UAB „Prentas“ sąskaitą. Pareiškėjo pateikti susitarimai dėl 2007 m. sausio 22 d. ir 2007 m. rugpjūčio 23 d. paskolos sutarčių pakeitimo negali būti laikomi patikimais įrodymais, nes susitarimo dėl 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutarties pakeitimo preambulėje nurodyta, kad šalys susitaria dėl 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties pakeitimo, tačiau 2007 m. sausio 22 d. šalims negalėjo būti žinoma apie tai, kad 2007 m. rugpjūčio 22 d. bus sudaryta dar viena paskolos sutartis. 2007 m. sausio 22 d. ir 2007 m. rugpjūčio 23 d. susitarimai pirmą kartą paminėti ir pateikti tik su 2015 m. kovo 27 d. paaiškinimais, niekur anksčiau nenurodyti, netgi ir reikalavimo teisių perleidimo sutartyje. Be to, M. L. 2014 m. rugsėjo 10 d. dokumentų priėmimo - perdavimo aktu 2007 m. sausio 22 d. ir 2007 m. rugpjūčio 23 d. susitarimų neperdavė, nors perduotos ir akte detaliai išvardintos 29 segtuve tiek abi paskolos sutartys, tiek kiti susitarimai dėl jų pakeitimo. Šios aplinkybės įrodo, kad susitarimai parengti atgaline data po to, kai teismas 2015 m. kovo 10 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją pateikti įrodymus, jog įvairūs mokėjimai įmonei, tretiesiems asmenims atlikti paskolos sutarčių pagrindu, taip nesąžiningai siekiant įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Kadangi 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartis realiai nebuvo įvykdyta, reikalavimai dėl joje numatytų palūkanų už naudojimąsi paskola ir delspinigių yra nepagrįsti. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 1 punktą, 13 straipsnio 7 dalį ūkines operacijas pirmiausiai įrodo apskaitos dokumentai (kasos pajamų/išlaidų orderiai, mokėjimo pavedimai), o ne apskaitos registrai (didžiosios knygos ir kiti išvestiniai apskaitos dokumentai), kurie patys savaime faktinio paskolų suteikimo fakto neįrodo. Pareiškėjo pateikti buhalteriniai apskaitos registrai negali būti patikimais įrodymais apie juose nurodytų operacijų teisingumą, realų paskolų suteikimą bei negrąžintų paskolų likutį, nes paskolos sutartys pasirašytos tarp juridinio asmens ir jo vadovo, kuris galėjo pasinaudoti savo statusu įmonėje ir imtis veiksmų dėl jam naudingų įrašų darymo buhalterinėje apskaitoje. Kiti pareiškėjo į bylą teikti įrodymai taip pat neatitinka įstatymų reikalavimų (Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių) - 2008 m. gruodžio 31 d. balansas nepasirašytas įmonės vadovo; buhalterinė pažyma be parašų, kasos pajamų orderiai neturi privalomų rekvizitų - parašų. Į bylą pateiktos abi kasos pajamų orderio dalys, nors pas lėšas (paskolą) įnešusį asmenį turėtų likti tik kasos pajamų orderio kvitas. Be to, pateiktuose kasos pajamų orderiuose lėšas į kasą yra įnešę ir kiti asmenys, ne tik M. L..

7II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8Pirmosios instancijos teismas 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi UAB „Intelekto logistika“ prašymą dėl finansinio reikalavimo UAB „Prentas“ bankroto byloje patvirtinimo tenkino iš dalies ir patvirtino 135 288 Eur dydžio finansinį reikalavimą.

9Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad reikalavimo perleidimas (cesija) (CK 6.101 straipsnis) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Šis esminis cesijos požymis atskleidžiamas reikalavimo perleidimo instituto normose (CK 6.101, 6.107 straipsniai). Dėl šių teisės normų reikalavimo perleidimo įtakos prievolės šalių teisėms klausimu kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius, perdavęs savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo atsiranda naujasis kreditorius. Naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų. Naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, pradinis ir naujasis kreditorius negali keisti prievolės įvykdymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-394/2009). Spręsdamas ginčus dėl cesijos pagrindu perleistos prievolės, teismas turi įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2009).

10Pirmosios instancijos teismas dėl perleistų reikalavimo teisių pagal 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį pažymėjo, kad nors pareiškėjas nurodė, kad pagal 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį pradinis kreditorius M. L. suteikė 74 809,90 EUR (258 303,61 Lt) dydžio paskolą UAB „Prentas“, todėl nurodyto dydžio reikalavimas tvirtintinas BUAB „Prentas“ bankroto byloje, tačiau atsižvelgiant į tai, kad naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius bei į tai, kad reikalavimo teisių perleidimo sutartis (1.1.2 p.) nustatė perduodamo reikalavimo dydį (56 927,75 EUR (196 560,14 Lt)), todėl darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimo dalis, viršijanti 56 927,75 EUR (196 560,14 Lt), yra akivaizdžiai nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad paskolos sutartis (CK 6.870 str.) yra realinė sutartis, o tai reiškia, kas paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Nors 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartimi šalys nesutarė dėl konkrečios paskolos sumos ir iki kada ji turi būti suteikiama, tačiau paskolos sutarties turinys leidžia pripažinti buvus aiškų šalių susitarimą dėl paskolos teisinių santykių, nustatant jos (paskolos) perdavimo būdą ir tvarką (paskola mokama dalimis ir įnešant grynus pinigus į kasą arba pervedant į paskolos gavėjo atsiskaitomąją sąskaitą). Tuo tarpu 2007 m. sausio 22 d. susitarimu dėl 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutarties pakeitimo šalys nusprendė pakeisti paskolos sutarties 3 punktą, išplečiant paskolos suteikimo tvarką, t.y. numatant galimybę paskolos dalyką (pinigus) perduoti ne tik paskolos gavėjui grynaisiais pinigais arba pavedimu, tačiau ir atliekant atsiskaitymus tretiesiems asmenims grynaisiais pinigais ar mokėjimo pavedimu už paskolos gavėją. Dėl kylančių pagrįstų abejonių dėl minėto susitarimo sudarymo laiko (t.y. jo sudarymo atgaline data), nes susitarime minima dar būsima (nesudaryta) 2007 m. rugpjūčio 22 d. sutartis, susitarimas nebuvo perduotas administratoriui, o teismui pateiktas tik ginčijamo kreditinio reikalavimo nagrinėjimo metu, susitarimas nebuvo nurodytas ir 2014 m. sausio 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartyje, todėl, sprendžiant dėl iš 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutarties atsiradusių UAB „Prentas“ prievolių, 2007 m. sausio 22 d. susitarimu, kuris pripažintinas kaip nepatikimas įrodymas, nesivadovautina (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad M. L. atsiskaitomosios sąskaitos Nr.( - ), esančios AB DNB banke, išrašai patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 27 d. iki 2007 m. rugpjūčio 22 d. (įskaitytinai) M. L. pervedė UAB „Prentas“ 34 668 Eur (119 700 Lt). Atliekant mokėjimus, mokėjimų paskirtyse buvo nurodyta jų paskirtis - „akcininko paskola“. M. L. atsiskaitomosios sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB DNB banke, išrašai taip pat patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 19 d. iki 2008 m. gegužės 14 d. (įskaitytinai) M. L. pervedė UAB „Prentas“ 7 965 Eur (27 500 Lt). Mokėjimuose buvo nurodyta mokėjimų paskirtis – „akcininko paskola“ arba „paskola“. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti, kad 42 632 Eur (147 200 Lt) dydžio mokėjimai buvo atlikti 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutarties pagrindu, o pervesti pinigai yra paskola (CPK 6.870 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas atmetė, kaip nepagrįstus, pareiškėjo argumentus, kad pradinis kreditorius M. L. suteikė UAB „Prentas“ papildomai 14 295,68 EUR (49 360,14 Lt) (196 560,14 Lt – 147 200 Lt) dydžio paskolą, iš viso 196 560,14 Lt. Nors, pagrįsdamas suteiktą paskolą, pareiškėjas papildomai pateikė UAB „Prentas“ kasos pajamų orderius ir buhalterinius apskaitos registrus, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šie dokumentai nėra tinkami įrodymai ir/arba nėra patikimi, todėl jais nesivadovavo. Kasos pajamų orderiai nepasirašyti, o tai reiškia, kad jie neatitinka apskaitos dokumentui keliamų reikalavimų (Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Be to, pagal kasos pajamų orderius grynuosius pinigus į UAB „Prentas“ kasą įnešė ne tik M. L., bet ir UAB „Dorvita“, UAB „Neonas“, tačiau byloje nėra duomenų bei juos pagrindžiančių rašytinių įrodymų apie šių asmenų susitarimą dėl grynųjų pinigų įnešimo M. L. vardu, vykdant 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors pirminis kreditorius M. L. suteikė UAB „Prentas“ 42 632 EUR (147 200 Lt) dydžio paskolą, tačiau byloje esančios M. L. atsiskaitomosios sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB DNB banke, išrašas įrodo, UAB „Prentas“ yra grąžinęs suteiktą paskolą (2007 m. spalio 2 d. ir 2007 m. spalio 9 d. mokėjimų pavedimais, mokėjimų paskirtyse nurodant jų mokėjimo paskirtį „akcininko paskolos grąžinimas“). Pradinis kreditorius M. L., neturėdamas reikalavimo teisių į UAB „Prentas“ pagal 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį, negalėjo jų perleisti ir UAB „Intelekto logistika“, todėl UAB „Intelekto logistika“ reikalavimo teisės į UAB „Prentas“ pagal 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį pripažintinos nepagrįstos.

11Pirmosios instancijos teismas dėl perleistų reikalavimo teisių pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartį nurodė, kad minėta paskolos sutartimi M. L. įsipareigojo paskolinti UAB „Prentas“ 1 200 000 Lt (sutarties 1.1 p.). Nors 2007 m. rugpjūčio 23 d. susitarimu buvo iš dalies pakeistas paskolos sutarties 2.1 punktas, numatant galimybę paskolos dalyką (pinigus) perduoti ne tik paskolos gavėjui grynaisiais pinigais ar pavedimu, tačiau ir atliekant atsiskaitymus tretiesiems asmenims grynaisiais pinigais ar mokėjimo pavedimu už paskolos gavėją, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo dokumentu nesivadovavo, turėdamas pagrįstų abejonių dėl jo patikimumo. 2007 m. rugpjūčio 23 d. susitarimas nebuvo perduotas administratoriui, o teismui pateiktas tik ginčijamo kreditorinio reikalavimo nagrinėjimo metu, be to, susitarimas nebuvo nurodytas ir 2014 m. sausio 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartyje. Įrodymų, jog kitais susitarimais buvo pakeistas 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties 2.1 punktu nustatytas paskolos perdavimo terminas ir būdai (tvarka), nepateikta. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors pareiškėjas nurodė, kad M. L. 2007 m. spalio 15 d. ir 2007 m. spalio 16 d. atlikti mokėjimai atitinkamai 207 078 Eur (715 000 Lt) ir 81 034,38 EUR (279 795,50 Lt) ir patvirtina 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties vykdymą, tačiau abu mokėjimai buvo atlikti beveik po 2 mėn. nuo 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties pasirašymo, o pagal paskolos sutarties 3.1 punktą 1 200 000 Lt paskola turėjo būti suteikta per 3 kalendorines dienas nuo sutarties pasirašymo t.y. iki 2007 m. rugpjūčio 25 d. (įskaitytinai). Be to, M. L., 2007 m. spalio 16 d. atlikdamas 81 034,38 Eur (279 795,50 Lt) mokėjimą UAB „Prentas“, mokėjimo paskirtyje nurodė, kad tai yra „sąskaitos papildymas“, o ne suteikiama paskola. Atsižvelgiant į tai, kad nuo UAB „Prentas“ įsteigimo iki bankroto bylos įmonei iškėlimo M. L. buvo bendrovės vadovu (direktoriumi), kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, be to, ankstesniais mokėjimų pavedimais buvo tinkamai nurodyta atliekamų mokėjimų paskirtis, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad galbūt per klaidą 81 034,38 Eur (279 795,50 Lt) mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta neteisinga šio mokėjimo paskirtis. Netgi šios pinigų sumos apskaitymas UAB „Prentas“ buhalterinės apskaitos registruose kaip paskolos, nėra pakankamas pagrindas perduotus 81 034,38 Eur (279 795,50 Lt) pripažinti kaip paskola, nes tokio pinigų perdavimo pobūdžio nepatvirtina pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai. Pagal 2007 m. spalio 15 d. mokėjimo pavedimą M. L. pervedė per banką H. B. 207 078 Eur (715 000 Lt), mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad mokėjimas atliekamas „už UAB „Prentas“ įsigyjamą žemės sklypą pagal 2007 m. rugsėjo 27 d. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį“. Duomenys iš Nekilnojamojo turto registro įrodo, kad pagal 2007 m. rugsėjo 27 d. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį UAB „Prentas“ įgijo nuosavybę, t.y. žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 207 078 Eur (715 000 Lt) mokėjimas iš esmės neatitinka 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartyje nustatytų jos (paskolos) suteikimo sąlygų ir tvarkos (paskolos perdavimo termino; perdavimo būdo), 2007 m. spalio 15 d. mokėjimo paskirtyje nenurodyta, kad tokiu būdu suteikiama paskola ar vykdoma 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartis, todėl byloje esančių duomenų visuma neleidžia konstatuoti, kad 207 078 Eur (715 000 Lt) mokėjimu buvo suteikta paskola. 2007 m. spalio 15 d. mokėjimo pavedimu M. L., kaip trečiasis asmuo, įvykdė UAB „Prentas“ piniginę prievolę pardavėjai H. B. pagal 2007 m. rugsėjo 27 d. pirkimo – pardavimo sutartį, todėl M. L., įvykdęs prievolę už UAB „Prentas“, įgijo 207 078 Eur (715 000 Lt) reikalavimo teises į UAB „Prentas“ (CK 6.50 straipsnio 3 dalis).

12Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 9 d. iki 2008 m. kovo 17 d. (įskaitytinai) UAB „Prentas“ pervedė M. L. 45 111 Eur (155 760 Lt) kaip grąžintinos paskolos ir 26 679 Eur (92 116 Lt) mokėtinų palūkanų. Pripažinus, kad 207 078 Eur (715 000 Lt) mokėjimas nebuvo paskola, o UAB „Prentas“ mokėjimai M. L. buvo atliekami kaip paskolos grąžinimai ir palūkanų mokėjimai (bankiniuose pavedimuose nurodytos mokėjimų paskirtys „akcininko paskolos grąžinimas“ ir „palūkanų grąžinimas“), pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nustatyti 71 790 Eur (247 876 Lt) dydžio mokėjimai pripažintini kaip 207 078 Eur (715 000 Lt) įsipareigojimo dengimas. Byloje įrodyta, kad pagal pirminę 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį buvo visiškai atsiskaityta, kitos paskolos sutarties po 2007 m. rugpjūčio 22 d. tarp UAB „Prentas“ ir M. L. nebuvo sudaryta, vienintelė 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartis buvo atlygintinė, todėl, nepaisant to, kad mokėjimai buvo atliekami kaip paskolos grąžinimas ir palūkanų mokėjimai, yra pagrindas šiuos mokėjimus užskaityti kaip dalinį 207 078 Eur (715 000 Lt) prievolės įvykdymą. Todėl pripažintina, kad 2014 m. sausio 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu pradinis kreditorius M. L. turėjo 135 288 Eur (715 000 Lt - 247 876 = 467 124 Lt) galiojančią reikalavimo teisę į UAB „Prentas“, todėl tokio paties dydžio reikalavimą į UAB „Prentas“ įgijo ir naujasis kreditorius UAB „Intelekto logistika“.

13Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kadangi nenustatyta, jog pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartį buvo suteikta paskola UAB „Prentas“, o tai reiškia, kad pradinis kreditorius M. L. neįgijo teisės į atlygintinus paskolos sutartimi nustatytus išvestinius reikalavimus (palūkanas ir delspinigius), atitinkamai šių reikalavimų negalėjo perleisti ir UAB „Intelekto logistika“, todėl šią UAB „Intelekto logistika“ reikalavimų dalį teismas atmetė, kaip nepagrįstą.

14III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

15Pareiškėjas UAB „Intelekto logistika“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo

162015 m. gegužės 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti UAB „Intelekto logistika“ 4 657 067,97 Eur kreditorinį reikalavimą BUAB „Prentas“ atžvilgiu. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismo priimta skundžiama nutartis yra nepagrįsta, priimta pažeidžiant paskolos teisinius santykius ir įrodymų įvertinimą reglamentuojančias materialiosios bei proceso teisės normas.
  2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2007 m. sausio 22 d. sudaryto susitarimo nepripažino patikimu įrodymu ir iš viso jo nevertino. Šis susitarimas yra galiojantis, nenuginčytas, o aplinkybė apie nesavalaikį jo pateikimą teismui ar redagavimo klaida tekste, negali būti lemiama vertinant dokumento, kaip įrodymo, patikimumą. Apeliantas neturėtų prarasti teisės reikalauti iš BUAB „Prentas" piniginių sumų vien tik dėl to, kad pradinis BUAB „Prentas" kreditorius M. L. finansinio reikalavimo perleidimo metu neperdavė visų BUAB „Prentas" suteiktos paskolos dokumentų naujajam kreditoriui, t.y. apeliantui.
  3. 2007 m. sausio 19 d. Paskolos sutarties pagrindu M. L., mokėdamas grynaisiais pinigais ir pervesdamas pinigines lėšas per atsiskaitomąsias sąskaitas Nr. ( - ), ( - ), esančias AB DNB bankas, BUAB „Prentas" suteikė paskolų už bendrą 74 809,90 Eur (258 303,61 Lt) sumą. Šių pinigų perdavimą BUAB „Prentas" naudai patvirtino įmonei buhalterines paslaugas teikusios UAB „Dorvita“ parengti buhalteriniai kasos dokumentai ir atsiskaitomųjų sąskaitų dokumentai (išrašai), tačiau pirmosios instancijos teismas į šiuo įrodomus neatsižvelgė, jų apskritai nevertino ir be jokio pagrindo laikė juos netinkamais ir nepatikimais įrodymais.
  4. BUAB „Prentas“ įsiskolinimo M. L. likutį pagal 2007 m. sausio 19 d. Paskolos sutartį buhalteriniuose dokumentuose galutinai apskaitė pati įmonė. Tačiau pirmosios instancijos teismas vertino vien tik BUAB „Prentas" bei M. L. atsiskaitomųjų sąskaitų duomenis, kurie neatspindi M. L. paskolintų sumų grynaisiais pinigais ir atliekant atsiskaitymus tretiesiems asmenims už BUAB „Prentas". Todėl priimdamas ginčijamą nutartį pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose nustatyta teismo pareiga įvertinti visus byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymu.
  5. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad 2007 m. spalio 15 d. M. L. atliktame mokėjimo pavedime nurodyta, kad 715 000 Lt suma M. L. yra mokama tiesiogiai H. B. už BUAB „Prentas" pagal 2007 m. rugsėjo 27 d. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį BUAB „Prentas" įsigyjamą žemės sklypą. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad 2007 m. rugsėjo 27 d. pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. 8052 BUAB „Prentas" nuosavybės teise įgijo 12 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr.: ( - )), esantį adresu ( - ). Taigi, BUAB „Prentas" iš M. L. gautą 715 000 Lt sumą panaudojo didelės vertės nekilnojamojo turto įsigijimui iš trečiojo asmens (H. B.). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad 715 000 Lt (207 078 Eur) mokėjimu M. L. paskolos BUAB „Prentas" naudai nesuteikė, nes mokėjimas iš esmės neatitinka 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartyje nustatytų paskolos suteikimo sąlygų ir tvarkos (paskolos perdavimo termino ir būdo). CK 6.870 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartis tarp M. L. ir BUAB „Prentas" buvo sudaryta, turėjo vadovautis ne 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutarties dokumento tekste nustatytomis paskolos suteikimo sąlygomis ir tvarka, bet aplinkybe apie faktinį 715 000 Lt (207 078 Eur) dydžio sumos pervedimą H. B. už BUAB „Prentas" nupirktą 12 ha ploto žemės sklypą.
  6. Pirmosios instancijos teismas, prieš nustatydamas 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutarties sudarymo arba jos nesudarymo faktą, privalėjo įvertinti visas šio teisinio klausimo išsprendimui esminės reikšmės turinčias aplinkybes. Tarp BAB bankas SNORAS ir M. L. sudarytos vartojimo paskolos su užstatu Sutarties Nr. 031-02943 2.2. punkte buvo nustatyta, kad M. L. suteikiamos paskolos suma yra 1 000 000 Lt, iš kurių 715 000 Lt skiriami apmokėti už BUAB „Prentas" įsigyjamą 12 ha žemės sklypą (unikalus Nr.: 4147-0100-0246), esantį ( - ), priklausantį H. B., pervedant pinigus į pardavėjos nurodytą sąskaitą. Taigi, BAB bankas SNORAS nurodyta sutartimi suteikė paskolą M. L. su sąlyga, kad 715 000 Lt dydžio paskolos dalis bus panaudota BUAB „Prentas" turtiniams interesams.
  7. Tai, kad BUAB „Prentas", būdamas ribotos civilinės atsakomybės ir nuo M. L. turtinės padėties nepriklausomas juridinis asmuo, po 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutarties pasirašymo visą laiką pripažino, kad paskolos sutartis buvo sudaryta M. L. 715 000 Lt sumą tiesiogiai sumokėjus H. B. už BUAB „Prentas" pagal 2007 m. rugsėjo 27 d. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį BUAB „Prentas" įsigyjamą žemės sklypą, patvirtina bylos medžiagoje esantys išsamūs BUAB „Prentas" buhalteriniai dokumentai. Be to, BUAB „Prentas" mokėjimo pavedimuose M. L. buvo aiškiai pažymima apie paskolos grąžinimą ir paskolos palūkanų mokėjimą. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose nustatyta teismo pareiga įvertinti visus byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymu.
  8. 2007 m. spalio 16 d. mokėjimo pavedimu M. L. į BUAB „Prentas" atsiskaitomąją sąskaitą Nr. ( - ) papildomai pervedė 279 795,50 Lt (81 034,38 Eur) dydžio sumą, mokėjimo paskirtyje nurodant „sąskaitos papildymas", tačiau šis mokėjimas laikytinas M. L. BUAB „Prentas" pervesta paskola, kurios teisinis pagrindas yra 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartis. Ši M. L. BUAB „Prentas" naudai pervesta suma BUAB „Prentas" buvo pripažįstama paskolintomis lėšomis, atitinkamai apskaitomomis kaip paskola (o ne, pavyzdžiui, kaip dovanotos lėšos, labdara ir pan.) įmonės buhalteriniuose registruose. Tačiau pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo 279 795,50 Lt (81 034,38 Eur) dydžio mokėjimu suteiktos paskolos nepripažino bei apskritai nesprendė, kokio pobūdžio teisiniai santykiai susiformavo šio mokėjimo pagrindu. Mokėjimo paskirties netikslus nurodymas mokėjimo pavedime neeliminuoja M. L. teisės reikalauti, kad BUAB „Prentas" grąžintų iš M. L. gautą 279 795,50 Lt (81 034,38 Eur) dydžio sumą.
  9. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2007 m. rugpjūčio 23 d. susitarimo nepripažino patikimu įrodymu ir iš viso jo nevertino. Šis susitarimas yra galiojantis, nenuginčytas, o vien tik aplinkybė apie nesavalaikį jo pateikimą teismui, negali būti lemiama vertinant dokumento, kaip įrodymo, patikimumą. Apeliantas neturėtų prarasti teisės reikalauti iš BUAB „Prentas" piniginių sumų vien tik tuo pagrindu, kad pradinis BUAB „Prentas" kreditorius M. L. finansinio reikalavimo perleidimo metu neperdavė visų BUAB „Prentas" suteiktos paskolos dokumentų naujajam kreditoriui, t.y. apeliantui.
  10. Pirmosios instancijos teismui nepagrįstai nepripažinus paskolos teisinių santykių, atsiradusių 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutarties pagrindu, nepagrįstai nebuvo pripažinta pareiškėjo teisė į išvestinius reikalavimus (palūkanas ir delspinigius).

17BUAB „Prentas“ bankroto administratorius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo apelianto UAB „Intelekto logistika“ atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo kreditorinio reikalavimo, išanalizavo visas ginčui reikšmingas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, juos vertino teisingai ir pagrįstai nusprendė, kad pagal 2007 m. sausio 19 d. Paskolos sutartį atsakovas yra visiškai atsiskaitęs su pradiniu kreditoriumi, o 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį pripažino nesudaryta.
  2. Reikalavimo perleidimo esmė yra ta, kad perleidžiamas pradinio kreditoriaus turimas galiojantis reikalavimas, o perleidus reikalavimą, pasikeičia tik kreditorius, pati prievolė išlieka nepakitusi. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų, negali keisti jos sąlygų, taip pat negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius. Vien tai, kad pareiškėjo pasirašytoje reikalavimo teisių perleidimo sutartyje nurodytas tam tikro dydžio atsakovo įsiskolinimas pradiniam kreditoriui bei jo atsiradimo pagrindas (paskolos sutartys), savaime nelemia tokio įsiskolinimo galiojimo, pagrįstumo ir teisinio kvalifikavimo. Pareiškėjas, kaip ir pradinis kreditorius, savo reikalavimo pagrįstumą privalo įrodyti (ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalis, CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).
  3. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Paskolos sutartys yra realinės, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis - sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo realiai nebus perduotas ar paskolos gavėjo - priimtas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Tačiau teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Ginčo atveju paskolos sutartyse nėra užfiksuotas pinigų atsakovui perdavimo faktas, todėl apeliantas privalėjo įrodyti, kad paskolos sutarčių dalykas faktiškai perduotas atsakovui, t. y. pagrįsti, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai, pateikti įrodymus, leidžiančius konstatuoti realų pinigų perdavimo faktą pagal sutartis.
  4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei turėjo pradinis kreditorius, be to, kad svarbu nustatyti ir tai, ar pradinis kreditorius naujajam kreditoriui perdavė galiojantį reikalavimą. Reikalavimo perleidimo sutartimi (1.1.2 punktas) naujajam kreditoriui pagal 2007 m. sausio 19 d. Paskolos sutartį perleista tik 56 927,75 Eur (196 560,14 Lt) negrąžinta paskola. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, argumentų, patvirtinančių, kad jam būtų perduota ir reikalavimo teisė į sumą, viršijančią 56 927,75 Eur (196 560,14 Lt), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai kreditorinio reikalavimo šioje dalyje netvirtino.
  5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pradinis kreditorius atsakovui pervedė tik 42 632 Eur (147 200 Lt) paskolų, ir pagrįstai sprendė, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių likusios 14 295,68 Eur (49 360,14 Lt) sumos perdavimą. Tačiau, tie patys pradinio kreditoriaus banko sąskaitų išrašai patvirtino, jog atsakovas visiškai atsiskaitė su pradiniu kreditoriumi, t.y. grąžino pradiniam kreditoriui netgi daugiau, nei 42 632 Eur, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje pareiškėjo reikalavimo netenkino visa apimtimi.
  6. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, teismas, spręsdamas reikalavimo pagrįstumą šioje dalyje, vertino ne tik banko sąskaitų išrašus, bet ir kitus įrodymus, tarp jų ir UAB „Dorvita" parengtus buhalterinius dokumentus, dėl jų pasisakė, be kita ko, nurodė motyvus, kodėl šių įrodymų nelaikė tinkamais ir/ar patikimais įrodymais (kasos pajamų orderiai nepasirašyti, grynieji įnešti trečiųjų asmenų nesant įrodymų apie šių lėšų įnešimą vykdant 2007 m. sausio 19 d. Paskolos sutartį, registrai sudaryti 2009 m. ir vėliau, t.y. ne ūkinių operacijų atlikimo metu), o apeliantas šių motyvų nepaneigė, papildomų įrodymų nepateikė.
  7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė nesant pakankamo pagrindo pripažinti, kad 715 000 Lt ir 279 795,50 Lt mokėjimai yra pradinio kreditoriaus paskolos pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį, kadangi pareiškėjas neįrodė, jog mokėjimai atlikti šios konkrečios sutarties pagrindu. Pinigų perdavimo įmonei faktas neužfiksuotas, todėl neabejotinai įrodymus apie pinigų perdavimą privalėjo pateikti paskolos davėjas, o šiuo atveju - iš paskolos davėjo reikalavimo teisę perėmęs pareiškėjas.
  8. Nors apeliantas atskirajame skunde teigia, kad teismas turėjo vadovautis ne 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutarties dokumento tekste nustatytomis paskolos suteikimo sąlygomis ir tvarka, bet pačiu pinigų pervedimo faktu ir kitomis aplinkybėmis, tačiau, atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pirmiausia vertino paskolos sutarties sąlygas, nes siekiant nustatyti, ar konkretūs mokėjimai atlikti tam tikros sutarties pagrindu, būtina aiškintis tos sutarties sąlygas.
  9. Apelianto argumentas, kad pradinis kreditorius su AB banku Snoru buvo sudaręs vartojimo paskolos sutartį, kurios pagrindu gavęs lėšas M. L. pervedė jas sklypo savininkei, nereiškia, kad tarp atsakovo ir pradinio kreditoriaus taip pat atsirado paskolos santykiai ir būtent pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį. Nors apeliantas nurodo, jog pats atsakovas visą laiką pripažino paskolos santykių faktą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas visą laiką buvo priklausomas nuo pradinio kreditoriaus (akcininko ir vadovo), kuris galėjo sau naudinga linkme daryti įrašus buhalterinėje apskaitoje.
  10. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigia apeliantas, išsprendė, kokio pobūdžio santykiai susiklostė dėl 715 000 Lt mokėjimo už UAB „Prentas" sklypą, aiškiai nurodydamas, jog M. L. įvykdė piniginę UAB „Prentas" prievolę H. B. ir taip įgijo tokio dydžio reikalavimo teisę į įmonę, t.y. susiklostė teisiniai santykiai, reglamentuoti CK 6.50 straipsnyje (trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę už kitą asmenį). Toks mokėjimas savaime nereiškia paskolinių santykių tarp trečiojo asmens ir skolininko atsiradimo ir gali būti lengvai paaiškinamas, nes įmonės vadovai dažnai iš įmonės arba savų lėšų apmoka įmonės ūkio išlaidas, atlieka kitus mokėjimus tretiesiems asmenims už įmonę (perka prekes, paslaugas). Tačiau tokiu atveju tarp įmonės ir vadovo susiklosto įmonės ir materialiai atsakingo asmens (direktoriaus) santykiai, kurie fiksuojami avansinėse apyskaitose ir iš esmės atitinka CK 6.50 straipsnyje numatytus, o ne paskolos teisinius santykius, kurių esmė yra paskolos lėšų faktinis perdavimas paskolos gavėjui, o ne prekių, paslaugų apmokėjimas už kitą asmenį.
  11. Aplinkybė, kad mokėjimo nurodymo dėl 81 034,38 Eur (279 795,50 Lt) paskirtyje įrašyta „sąskaitos papildymas", taip pat neįrodo paskolinių santykių šiai sumai atsiradimo. Tai tik patvirtina faktą, kad pinigų suma įnešta į UAB „Prentas" sąskaitą, tačiau neįrodo šių lėšų paskolinės paskirties. Be to, byloje esantys banko išrašai patvirtina, kad tais atvejais, kai M. L. skolindavo įmonei lėšas, tai buvo aiškiai nurodoma pavedimo paskirtyje, todėl visiškai nepagrįsti apelianto argumentai, kad mokėjimo paskirtimi „sąskaitos papildymas“ iš tikrųjų norėta sukurti paskolos teisinius santykius.
  12. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pradinis kreditorius neįgijo reikalavimo teisės ir į išvestinius reikalavimus (palūkanas ir delspinigius). Pažymėtina, kad net jei ir būtų laikoma, jog paskoliniai santykiai pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį visgi susiklostė, atsakovas savo paaiškinimuose pateikė ne vieną argumentą, kodėl nurodytų delspinigių ir palūkanų reikalaujama nepagrįstai, lupikaujant, taip pat buvo prašoma taikyti ieškinio senaties terminą delspinigiams.
  13. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai nelaikė pareiškėjo teiginių įrodytais, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Pagal CPK 178 straipsnį aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, turi įrodyti šalys, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ši įrodinėjimo taisyklė taikoma ir sprendžiant kreditorių reikalavimų pagrįstumo klausimus bankroto bylose, nes būtent kreditorius turi pagrįsti savo reikalavimus bankrutuojančiai įmonei (Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
  14. Tiek paskolos sutartys, tiek mokėjimai, kurių pagrindu apeliantas reikalauja patvirtinti jo kreditorinį reikalavimą, buvo sudaryti/vykdyti tarp juridinio asmens ir M. L., kuris buvo UAB „Prentas" steigėju ir akcininku (iki 2007-04-04), o visos veiklos laikotarpiu - direktoriumi. Taigi, vertinant pateiktus įrodymus, turi būti vadovaujamasi Lietuvos valstybėje teisėtai vykdančių veiklą juridinių asmenų buhalterinę apskaitą reglamentuojančiomis viešosios teisės normomis (.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-342/2008), ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai į šias normas atsižvelgė. Pinigines operacijas pirmiausiai patvirtina banko mokėjimų išrašai ir tinkamai įforminti kasos pajamų/išlaidų orderiai, o ne apskaitos registrai (didžiosios knygos ir kiti išvestiniai apskaitos dokumentai), kurie patys savaime faktinio paskolų suteikimo fakto neįrodo (LR buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 punktas, 12 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad pareiškėjo į bylą teikti buhalteriniai dokumentai neatitiko įstatymų reikalavimų, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, nes 2008 m. gruodžio 31 d. balansas nepasirašytas įmonės vadovo, buhalterinė pažyma be parašų, kasos pajamų orderiai neturi privalomų rekvizitų - parašų, į bylą pateiktos abi kasos pajamų orderio dalys, nors pas lėšas (paskolą) įnešusį asmenį turėtų likti tik kasos pajamų orderio kvitas, taip pat nustatyti ir kiti dokumentų formos trūkumai.
  15. Pareiškėjo pateikti buhalteriniai registrai nėra išsamūs ir neatspindi ūkinių operacijų jų atlikimo metu (2007 metais), o atsižvelgiant į tai, kad pradinis kreditorius M. L. turėjo galimybę daryti įtaką buhalterinės apskaitos organizavimui, tikėtina, nesiėmė atitinkamų veiksmų dėl jam nenaudingų įrašų apskaitoje užfiksavimo ir atvirkščiai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjo pateiktų susitarimų dėl paskolos sutarčių pakeitimo ir laikė juos nepatikimais įrodymais.
  16. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai dėl reikalavimų pagrįstumo yra itin nenuoseklūs - apeliantas teigia, kad teismas neturėjo vadovautis paskolos sutarties tekstu ir joje nustatytomis sąlygomis ir tvarka, bet tuo pačiu reikalauja palūkanų ir delspinigių, paskaičiuotų pagal sutarties sąlygas; reikalauja patvirtinti jo 1 200 000 Lt reikalavimą pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį, tačiau teikia argumentus tik dėl pavedimų 994 795,50 Lt sumai ir pan.

18IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

20Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria UAB „Intelekto logistika“ prašymas dėl 4 657 067,97 Eur finansinio reikalavimo BUAB „Prentas“ bankroto byloje patvirtinimo patenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

21Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies

22Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo perleidimas yra vienas iš prievolės šalių pasikeitimo būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius perduoda kitam asmeniui turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu, perleidus reikalavimą pasikeičia prievolės kreditorius, o prievolė išlieka nepakitusi. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama kreditoriaus teisė perduoti savo reikalavimo teisę kitam asmeniui pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuri doktrinoje vadinama cesijos sutartimi, o CK 6.101 straipsnio 4 dalyje reglamentuojami atvejai, kai reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu. CK 6.101 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu šiais atvejais: 1) kai įvyksta universalus kreditoriaus teisių perėmimas; 2) kai teismo sprendimu kreditoriaus teisės perkeliamos kitam asmeniui, jeigu šią galimybę numato įstatymai; 3) kai skolininko laiduotojas arba įkaito davėjas, kurie nėra užtikrintos prievolės šalys, prievolę įvykdo už skolininką; 4) kai regreso tvarka draudimo įmonei pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, atsakingu už draudiminį įvykį; 5) kitais įstatymų nustatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2014). Kai pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo prievolėje atsiranda naujasis kreditorius. Pastarasis yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų. Naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, pradinis ir naujasis kreditorius negali keisti prievolės įvykdymo sąlygų (CK 6.101 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Spręsdamas ginčus dėl cesijos pagrindu perleistos prievolės, teismas turi vertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-591/2009; 2015 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-684/2015).

23Kadangi nagrinėjamu atveju reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu buvo perleistos reikalavimo teisės, įgytos iš paskolos teisinių santykių, teisėjų kolegijos nuomone, aktualu aptarti teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies pažymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų (paskolos) sumą arba tokį pat kiekį tokios pačios rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.870 straipsnio 2 dalį paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. CK 6.871 straipsnyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt (Įstatymo redakcija, galiojusi byloje analizuojamų paskolų sutarčių sudarymo metu), turi būti rašytinė (CK 6.871 straipsnio 1 dalis), o jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą (CK 6.871 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad įstatymo reikalaujamos paskolos sutarties formos nesilaikymas nedaro jos negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo ar jos įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015). Taigi, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, aiškinant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias paskolos sutartį, proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, kai nagrinėjamos bylos dėl paskolos teisinių santykių, paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas. Paskolos sutartys yra realinės, nes paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2014). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje teismai turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014). Be to, teismų praktikoje yra suformuluotos ir specialios įrodinėjimo taisyklės paskolos suteikimo ar gražinimo faktui nustatyti. Įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-7-430/2013).

24Kaip jau minėta ankščiau, byloje kilo ginčas dėl UAB „Intelekto logistika“ finansinio reikalavimo, kilusio iš Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleistų reikalavimo teisių, įgytų iš paskolos teisinių santykių, pagrįstumo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2014 m. sausio 2 d. M. L. ir UAB „Intelekto logistika“ sudarė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 20140102-1, pagal kurią pradinis kreditorius (M. L.) perleido naujajam kreditoriui (UAB „Intelekto logistika“) reikalavimo teises į UAB „Prentas“ 13 545 523,52 Lt sumai, kurią sudaro negrąžintos paskolos pagal 2007 m. sausio 19 d. ir 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartis (t. 1., b.l. 16-24).

25Dėl perleistų reikalavimo teisių pagal 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį

262007 m. sausio 19 d. M. L., kaip paskolos davėjas, ir UAB „Prentas“, kaip paskolos gavėjas, sudarė Paskolos sutartį, pagal kurią M. L. įsipareigojo dalimis suteikti paskolą UAB „Prentas“, įnešant grynus pinigus į kasą arba pervedant į UAB „Prentas“ atsiskaitomąją sąskaitą (t.1., b.l. 23-24). Pažymėtina, kad Paskolos sutartyje taip pat numatyta paskolos suteikimo paskirtis – UAB „Prentas“ apyvartinių lėšų trūkumui padengti (Paskolos sutarties 3 punktas). Taip pat Paskolos sutarties šalys sutarė, kad paskolos dydis nustatomas žodiniu susitarimu tarp šalių bei kad Paskolos sutartis yra neatlygintinė (Paskolos sutarties 4 ir 7 punktai).

27UAB „Intelekto logistika“ bankroto administratoriaus prašė patvirtinti 258 303,61 Lt dydžio finansinį reikalavimą, kylantį iš negrąžintos paskolos pagal 2007 m. sausio 19 d. Paskolos sutartį (t. 3., b.l. 59-63, 152-162), kuris susideda iš – 61 743,47 Lt dydžio ūkio išlaidų bei 196 560,14 Lt suteiktų ir negrąžintų paskolų (t.3., b.l. 154-157). Remiantis Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 1.1.2 punktu, UAB „Intelekto logistika“ yra perleista reikalavimo teisė į 196 560,14 Lt dydžio negrąžintą paskolą pagal 2007 m. sausio 19 d. Paskolos sutartį (t.1., b.l. 16). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kad naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų, kad naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, į tai, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi UAB „Intelekto logistika“ yra perleista reikalavimo teisė tik į 196 560,14 Lt negrąžintos paskolos pagal 2007 m. sausio 19 d. Paskolos sutartį, o teisė į 61 743,47 Lt dydžio ūkio išlaidas neperleista, sprendžia, kad apelianto prašymas patvirtinti reikalavimą dėl visos 258 303,61 Lt sumos yra nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, jog ir pats paskolos davėjas M. L. 2013 m. gruodžio 2 d. pretenzija iš paskolos gavėjo UAB „Prentas“ pagal 2007 m. sausio 19 d. Paskolos sutartį reikalavo grąžinti tik 196 560,14 Lt sumą (t. 1, b. l. 30). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas, kaip naujasis kreditorius, neturi teisės reikšti kreditorinio reikalavimo tokiu mastu, kuris yra didesnis, nei perleista reikalavimo teisė pagal Reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Todėl toliau byloje bus nagrinėjamas apelianto reikalavimo tik dėl 196 560,14 Lt dydžio finansinio reikalavimo, kildinamo iš 2007 m. sausio 19 d. Paskolos sutarties, pagrįstumo klausimas.

28Vadovaujantis ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalimi teisme iškėlus bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus. Apeliantas prašo patvirtinti 196 560,14 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą, grindžiamą 2007 m. sausio 19 d. Paskolos sutartimi ir Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi. Kaip jau minėta ankščiau, 2007 m. sausio 19 d. Paskolos sutartyje buvo numatyta, kad paskola yra suteikiama įnešant grynus pinigus į kasą arba pervedant į UAB „Prentas“ atsiskaitomąją sąskaitą. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartyje nebuvo numatyta konkreti paskolos suma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas turi įrodyti, jog būtent 196 560,14 Lt dydžio paskola realiai ir buvo suteikta UAB „Prentas“. Pažymėtina, kad 2007 m. sausio 22 d. Susitarimu dėl 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutarties pakeitimo šalys nusprendė pakeisti Paskolos sutarties 3 punktą, išplečiant paskolos suteikimo tvarką, t.y. numatant galimybę paskolos dalyką (pinigus) perduoti ne tik paskolos gavėjui grynaisiais pinigais arba pavedimu, tačiau ir atliekant atsiskaitymus tretiesiems asmenims grynaisiais pinigais ar mokėjimo pavedimu už paskolos gavėją. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad minėtame Susitarime yra minima dar tik būsima (nesudaryta) 2007 m. rugpjūčio 22 d. sutartis, kad šis Susitarimas nebuvo perduotas administratoriui, o teismui pateiktas tik ginčijamo kreditorinio reikalavimo nagrinėjimo metu, kad 2007 m. sausio 22 d. Susitarimas nebuvo nurodytas ir 2014 m. sausio 2 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartyje, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2007 m. sausio 22 d. susitarimą pripažino nepatikimu įrodymu ir juo nesivadovavo. Kita vertus, apskritai paskolos sutarties suteikimo būdas (grynaisiais pinigais į paskolos gavėjo kasą, banko pavedimu į paskolos gavėjo sąskaitą banke, pervedant paskolos gavėjo nurodymu paskolos dalyką tretiesiems asmenims), net jeigu jis tiesiogiai ir neaptartas šalių paskolos sudarytoje sutartyje, nėra esminė paskolos sutarties galiojimo sąlyga, jeigu apskritai paskolos suteikimo faktas yra įrodytas.

29Iš byloje esančių M. L. AB DNB banko sąskaitų (Nr. ( - ), ( - )) išrašų matyti, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 19 d. iki 2007 m. rugpjūčio 21 d. (iki buvo sudaryta 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartis) M. L. pervedė 121 200 Lt UAB „Prentas“, mokėjimo pavedimuose nurodydamas pavedimų paskirtį -„akcininko paskola“: 1) 2007-01-19 pervedė 1000 Lt (t.3., b.l. 195); 2) 2007-02-27 - 2900 Lt (t.3., b.l. 181); 3) 2007-03-15 - 7000 Lt (t. 3., b.l. 182); 4) 2007-03-26 - 200 Lt (t. 3, b.l. 183); 5) 2007-04-18 - 3500 Lt (t.3., b.l. 183); 6) 2007-04-20 - 1000 Lt (t.3., b.l. 183); 7) 2007-04-23 - 1000 Lt (t.3., b.l. 184); 8) 2007-05-14 - 1000 Lt (t.3., b.l. 184); 9) 2007-05-14 - 1000 Lt (t.3., b.l. 196); 10) 2007-05-22 - 1000 Lt (t.3., b.l. 197); 11) 2007-06-06 - 1600 Lt (t. 3., b.l. 186); 12) 2007-06-07 - 5000 Lt (t.3., b.l. 186); 13) 2007-06-14 - 2000 Lt (t.3., b.l. 186); 14) 2007-06-28 - 3000 Lt (t.3., b.l. 187); 15) 2007-07-23 - 7000 Lt (t.3., b.l. 187); 16) 2007-07-30 - 3000 Lt (t.2., b.l. 188); 17) 2007-08-20 - 30 000 Lt (t.3., b.l. 189); 18) 2007-08-20 - 50 000 Lt (t.3., b.l. 188). Laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 22 d. iki 2008 m. gegužės 14 d. M. L. pervedė dar 69 500 Lt UAB „Prentas“, mokėjimo pavedime nurodydamas „akcininko paskola“ arba „paskola“: 1) 2007-08-22 pervedė 1500 Lt (t. 3., b.l. 189); 2) 2007-11-27 - 50 000 Lt (t.3. b.l. 209; t.5., b.l. 48); 3) 2007-12-11 - 4000 Lt (t.4., b.l. 2); 4) 2008-03-14 - 10 000 Lt (t.4., b.l. 7); 5) 2008-05-14 - 4000 Lt (t. 4., b.l. 13). Taigi, M. L. per laikotarpį nuo 2007 m. sausio 19 d. iki 2008 m. gegužės 18 d. UAB „Prentas“ pervedė 190 700 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad atliekant minėtus mokėjimus, mokėjimo pavedimuose nebuvo konkretizuota, kad būtent pagal 2007 m. sausio 19 d. Paskolos sutartį yra vykdomi mokėjimai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad didžioji dalis mokėjimų atlikti iki kitos (2007 m. rugpjūčio 22 d.) Paskolos sutarties sudarymo, į tai, kad 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartyje nebuvo nustatytas paskolos suteikimo terminas ir konkreti paskolos suma, yra pagrindas konstatuoti, kad per 2007 m. sausio 19 d. - 2008 m. gegužės 14 d. laikotarpį įvykdyti mokėjimai yra atlikti 2007 m. sausio 19 d. Paskolos sutarties pagrindu, o pervesti pinigai yra paskola (CPK 6.870 straipsnio 1 dalis). Tačiau nors M. L. per laikotarpį nuo 2007 m. sausio 19 d. iki 2008 m. gegužės 14 d. UAB „Prentas“ pervedė 190 700 Lt, tačiau iš byloje esančių M. L. AB DNB banko sąskaitų (Nr. ( - ), ( - )) išrašų taip pat matyti, kad UAB „Prentas“ yra pervedęs pinigų sumas M. L., mokėjimo pavedimuose nurodydamas mokėjimų paskirtį - „akcininko paskolos grąžinimas“, „paskola“ arba „paskolos grąžinimas“, t.y. iš viso 309 460 Lt: 1) 2007-10-02 UAB „Prentas“ M. L. pervedė 97 000 Lt (t.3., b.l. 202); 2) 2007-10-02 - 50 000 Lt (t.3., b.l. 203); 3) 2007-10-09 - 95 000 Lt (t.3., b.l. 204); 4) 2007-10-15 - 10 000 Lt (t.3., b.l. 205); 5) 2007-10-25 - 50 000 Lt (t.3., b.l. 207; t.5., 47); 6) 2007-11-30 - 3 000 Lt (t.3., b.l. 210); 7) 2007-12-03 - 2 000 Lt (t.4., b.l. 1); 8) 2007-12-18 - 1 500 Lt (t.4., b.l. 3); 9) 2008-03-17 - 960 Lt (t.4., b.l. 7).

30Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliantas paskolos dalies UAB „Prentas“ suteikimą įrodinėja ir kasos pajamų orderiais, buhalteriniais apskaitos registrais, didžiąja knyga, tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šie dokumentai nėra tinkami įrodymai byloje, nes neturi visų būtinų rekvizitų. Pateikti kasos pajamų orderiai yra nepasirašyti, pateiktos abi kasos pajamų orderių dalys, nors pas pinigų gavėją turi likti kasos pajamų orderis, o pas pinigų mokėtoją - kasos pajamų orderio kvitas, t.y. šie dokumentai neatitinka apskaitos dokumentui keliamų reikalavimų (Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Be to, pagal kasos pajamų orderius grynuosius pinigus į UAB „Prentas“ kasą įnešė ne tik M. L., bet ir UAB „Dorvita“, UAB „Neonas“, tačiau byloje nėra duomenų bei juos pagrindžiančių rašytinių įrodymų apie šių asmenų susitarimą dėl grynųjų pinigų įnešimo M. L. vardu, vykdant 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį (t. 4, b. l. 197-200, t. 5, b. l. 1-22). Tuo tarpu buhalterinės apskaitos registrai sudaryti nuo 2009 m. ir vėliau, t.y. ne tuo metu, kai buvo atliekamos ūkinės operacijos (įvykiai) (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalis), ir jie (buhalteriniai apskaitos registrai) nėra pagrįsti pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentams arba jiems (byloje pateiktiems) prieštarauja (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 1 dalis). Vienas iš buhalterinės apskaitos dokumentų yra įrašai Didžiojoje knygoje, tačiau juos vertinant kaip įrodymus turi būti įvertinta jų kilmė ir įrodomoji galia. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį Didžioji knyga yra apskaitos registras, kuriame yra apibendrinti ūkinių operacijų ir įvykių suvestiniai duomenys. Šie įrašai daromi pagal apskaitos dokumentus (Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 3 dalis). Taigi, įrašai Didžiojoje knygoje yra išvestiniai faktiniai duomenys, jie atspindi buhalterinės apskaitos faktus, bet tiesiogiai nepatvirtina faktinės turto būklės, jo egzistavimo natūra fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). BUAB „Prentas“ administratoriaus tvirtinimu, kurio neneigia pareiškėjas, buvęs įmonės vadovas M. L. įmonės kasos knygos administratoriui neperdavė (t. 3, b. l. 51-52; t. 4, b. l. 74-77). Už buhalterinės apskaitos tinkamo vedimo organizavimą atsako pats įmonės vadovas, taigi jis pats ir turi prisiimti riziką už atliktų ūkinių operacijų faktą patvirtinančių pirminių dokumentų neišsaugojimą (jeigu tokie grynųjų pinigų mokėjimo į įmonės kasą faktai realiai buvo).

31Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK185 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, kad M. L. suteikė 190 700 Lt dydžio paskolą UAB „Prentas“ pagal 2007 m. sausio 19 d. Paskolos sutartį, o 5860,14 Lt paskolos suteikimo pagal 2007 m. sausio 19 d. Paskolos sutartį neįrodė (196 560,14 Lt – 190 700 Lt). Visą šios paskolos sumą atsakovas UAB „Prentas“ grąžino dar 2007 m. spalio 9 d., kai M. L. buvo pervesta trečioji iš grąžinamos paskolos dalių 95 000 Lt suma (97 000 + 50 000 + 95 000 = 242 000) ir netgi susidarė 51 300 Lt permoka. M. L. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu neturėjo reikalavimo teisės į UAB „Prentas“ pagal 2007 m. sausio 19 d. Paskolos sutartį, todėl taip pat apeliantas neturi teisės reikšti dėl to finansinio reikalavimo BUAB „Prentas“ bankroto byloje (CK 6.101 straipsnis). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo argumentų ir atliktų paskaičiavimų, Vilniaus apygardos teismas, netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsakovui pagal 2007 m. sausio 19 d. Paskolos sutartį suteiktos paskolos dydį ir grąžintų paskolos sumų dydį paskaičiavo neteisingai, tačiau teismo padaryta galutinė išvada, jog ši paskola grąžinta, yra pagrįsta.

32Dėl perleistų reikalavimo teisių pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartį

332007 m. rugpjūčio 22 d. M. L., kaip paskolos davėjas, ir UAB „Prentas“, kaip paskolos gavėjas, sudarė Paskolos sutartį, pagal kurią M. L. įsipareigojo suteikti UAB „Prentas“ 1 200 000 Lt dydžio paskolą (t.1., b.l. 19), o UAB „Prentas“ įsipareigojo suteiktą paskolą grąžinti per dvejus metus bei mokėti 8,5 % dydžio metines palūkanas (Paskolos sutarties 1.2. ir 4 punktai). Šalys sutarė, kad pagal sutartį paskola laikoma suteikta, kai per tris kalendorines dienas nuo Paskolos sutarties pasirašymo dienos paskolos gavėjas 1 200 000 Lt sumą sumoka į kasą arba perveda į paskolos gavėjo atsiskaitomąją sąskaitą banke (Paskolos sutarties 3.1 punktas). Pažymėtina, kad Paskolos sutartyje taip pat numatyta paskolos suteikimo paskirtis – UAB „Prentas“ apyvartinėms lėšoms finansuoti (Paskolos sutarties 2.1 punktas). 2007 m. rugsėjo 24 d. M. L. ir UAB „Prentas“ sudarė Susitarimą dėl 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties pakeitimo, kuriuo sutarė, kad už laiku paskolos davėjui negrąžintą paskolą, nesumokėtas palūkanas paskolos gavėjas įsipareigoja už kiekvieną pradelstą dieną mokėti paskolos davėjui 0,5 proc. dydžio delspinigius (t.1., b.l. 20). 2013 m. gegužės 27 d. buvo sudarytas dar vienas Susitarimas dėl 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties pakeitimo, kuriuo šalys nustatė, kad paskolos gavėjas įsipareigoja paskolą grąžinti iki 2013 m. gruodžio 31 d., o paskolos gavėjui laiku grąžinus paskolą, paskolos gavėjas nereikalaus sumokėti delspinigius (t.1., b.l. 22).

342014 m. sausio 2 d. M. L. ir UAB „Intelekto logistika“ sudarė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 20140102-1, pagal kurią pradinis kreditorius (M. L.) perleido naujajam kreditoriui (UAB „Intelekto logistika“) reikalavimo teises į UAB „Prentas“ 13 348 963,38 Lt sumai, kurią sudaro negrąžinta paskola, nesumokėtos palūkanos bei delspinigiai pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartį, 2007 m. rugsėjo 24 d. Susitarimą bei 2013 m. gegužės 27 d. susitarimą (t. 1., b.l. 16-24).

35UAB „Intelekto logistika“ bankroto administratoriaus prašė patvirtinti 16 288 743,07 Lt dydžio finansinį reikalavimą, kylantį iš negrąžintos paskolos pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį (t. 4., b.l. 103-115), kuris susideda iš 1 200 000 Lt paskolos, 585 583,84 Lt palūkanų, 11 496 000 Lt delspinigių ir 3 007 159,23 Lt delspinigių už palūkanas (t.4., b.l. 111). Apeliantas teigia, kad 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį įvykdė tinkamai ir 1 200 000 Lt paskolą perdavė UAB „Prentas“, t.y. 2017 m. spalio 15 d. pervedė 715 000 Lt sumą, 2007 m. spalio 16 d. pervedė 279 795,50 Lt, o likusius pinigus sumokėjo, kaip numatyta Paskolos sutartyje, t.y. sumokant į kasą, atliekant atsiskaitymus tretiesiems asmenims grynaisiais pinigais ir pan. (t. 4., b.l. 107). Apeliantas taip pat teigia, kad už suteiktą 1 200 000 Lt paskolą skaičiuotinos ir priteistinos 8,5 proc. metinės palūkanos bei delspinigiai (t.4., b.l. 108-11).

36Kreditoriai turi teisę pateikti bankrutuojančios įmonės administratoriui savo reikalavimus, tačiau kartu turi ir pateikti juos pagrindžiančius įrodymus. Taigi, pareiškėjas turi įrodyti, kad būtent 1 200 000 Lt dydžio paskola realiai ir buvo suteikta UAB „Prentas. Apeliantas į bylą pateikė 2007 m. rugpjūčio 23 d. Susitarimą, kuriuo buvo iš dalies pakeistas paskolos sutarties 2.1 punktas, numatant galimybę paskolos dalyką (pinigus) perduoti ne tik paskolos gavėjui grynaisiais pinigais ar pavedimu, tačiau ir atliekant atsiskaitymus tretiesiems asmenims grynaisiais pinigais ar mokėjimo pavedimu už paskolos gavėją (t. 4., b.l. 124-125). Atsižvelgdama į tai, kad minimas Susitarimas buvo pateiktas teismui kartu su 2007 m. sausio 22 d. Susitarimu, kuris šioje nutartyje ankščiau yra pripažintas nepatikimu įrodymu, abiejų Susitarimų tektas, struktūra yra analogiški, šis Susitarimas nebuvo perduotas administratoriui, o teismui pateiktas tik ginčijamo kreditorinio reikalavimo nagrinėjimo metu, 2007 m. rugpjūčio 23 d. Susitarimas nebuvo nurodytas ir 2014 m. sausio 2 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartyje, kai tuo tarpu kiti Susitarimai yra paminėti, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir 2007 m. rugpjūčio 23 d. susitarimą pripažintino nepatikimu įrodymu ir juo nesivadovavo. Tačiau nustatant ir 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties suteikimo faktą, paskolos sutarties suteikimo būdas (grynaisiais pinigais į paskolos gavėjo kasą, banko pavedimu į paskolos gavėjo sąskaitą banke, pervedant paskolos gavėjo nurodymu paskolos dalyką tretiesiems asmenims), net jeigu jis tiesiogiai ir neaptartas šalių paskolos sudarytoje sutartyje, nėra esminė paskolos sutarties galiojimo sąlyga, jeigu apskritai paskolos suteikimo faktas yra įrodytas.

37Apeliantas teigia, kad turi reikalavimo teisę į 1 200 000 Lt suteiktą paskolą ir jos pagrįstumą grindžia tuo, jog M. L. už minėtus pinigus apmokėjo už UAB „Prentas“ įsigyjamą 715 000 Lt vertės 12 ha žemės sklypą, esantį ( - ), priklausantį H. B., o likusi 285 000 Lt suma buvo pervesta į UAB „Prentas“ sąskaitą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors pareiškėjas ir nurodė, kad M. L. 2007 m. spalio 15 d. ir 2007 m. spalio 16 d. atlikti mokėjimai atitinkamai ir patvirtina 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties vykdymą, tačiau abu mokėjimai buvo atlikti beveik po 2 mėn. nuo 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties pasirašymo, o pagal paskolos sutarties 3.1 punktą 1 200 000 Lt paskola turėjo būti suteikta per 3 kalendorines dienas nuo sutarties pasirašymo t.y. iki 2007 m. rugpjūčio 25 d. (įskaitytinai). M. L., 2007 m. spalio 16 d. atlikdamas 279 795,50 Lt mokėjimą UAB „Prentas“, mokėjimo paskirtyje nurodė, kad tai yra „sąskaitos papildymas“, o ne suteikiama paskola, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo perduotus 279 795,50 Lt pripažinti paskola, nes tokio pinigų perdavimo pobūdžio nepatvirtina pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai. Teismo nuomone, 2007 m. spalio 15 d. mokėjimo pavedimu M. L. įvykdė prievolę už UAB „Prentas“ ir įgijo 715 000 Lt dydžio reikalavimo teises į UAB „Prentas“ CK 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindu.

38Teisėjų kolegija nesutinka su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais bei padarytomis išvadomis dėl žemiau nurodytų aplinkybių. Teismas teisingai konstatavo aplinkybę, jog reikalavimo teisių perleidimo sutartimi tarp M. L. ir pareiškėjo buvo perleistos reikalavimo teisės tik pagal paskolos sutartis, bet ne kilusios iš kitų prievolinių teisinių santykių. Tačiau pats nepripažinęs 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos suteikimo, teismas visgi priteisė pareiškėjui pagal reikalavimo teisių perleidimo sutartį 467 124 Lt (135 288 Eur), iš 715 000 Lt (207 078 Eur) sumos minusavęs, teismo nuomone, įmonės grąžintas M. L. 247 876 Lt (71 790 Eur) sumas, nes UAB „Prentas“ pervedė M. L. 155 760 Lt (45 111 Eur) kaip grąžintinos paskolos ir 92 116 Lt (26 679 Eur) mokėtinų palūkanų. Kita vertus, panašaus teisinio modelio teismas netaikė 2007 m. spalio 16 d. pavedimu M. L. atsakovui pervestai 279 795,50 Lt sumai, nors dėl šios sumos pervedimo įmonei fakto taip pat nekilo abejonių. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvados šiuo aspektu yra prieštaringos. Nustačius aplinkybę, jog 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskola nebuvo suteikta, o 2007 m. sausio 19 d. paskola grąžinta, apskritai neliktų pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus net iš dalies, nes kitais pagrindais, nei pagal paskolos sutartis, pareiškėjui reikalavimo teisės nebuvo perleistos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl aptariamos pareiškėjo reikalavimo dalies pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias reikalavimus paskolos sutarties formai ir tokios formos nesilaikymo teisinius padarinius, bei proceso teisės normas, reglamentuojančias paskolos suteikimo fakto įrodinėjimo taisykles.

39Kaip minėta, įstatymo reikalaujamos paskolos sutarties formos nesilaikymas nedaro jos negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo ir paskolos dalyko perdavimo, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis), tačiau neriboja galimybės nurodytų faktų egzistavimą įrodinėti kitais įrodymais. Įrodinėjimo našta šioms aplinkybėms patvirtinti tenka paskolos davėjui. Pati 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartis savaime (tiesiogiai) nepatvirtina, jog pinigai realiai buvo perleisti paskolos gavėjui, nes pagal sutarties sąlygas 1 200 000 Lt paskola turėjo būti suteikta per 3 kalendorines dienas nuo sutarties pasirašymo t.y. iki 2007 m. rugpjūčio 25 d. (įskaitytinai). Tačiau paskolos sudarymo nustatytomis joje sąlygomis faktą patvirtina visa eilė kitų leistinų byloje įrodymų, nors ir tik dėl mažesnės, nei nurodyta 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartyje, sumos.

40Visų pirma, bylos medžiaga patvirtina, o pirmosios instancijos teismas šios esminės aplinkybės be pagrindo nevertino, jog 2007 m. rugsėjo 18 d. AB bankas SNORAS ir M. L. sudarė vartojimo paskolos su užstatu sutartį Nr. 031-02943, pagal kurią M. L. suteikta 1 000 000 Lt paskola apmokėti UAB „Prentas“ įsigyjamą 715 000 Lt vertės 12 ha žemės sklypą, esantį Maišiagalos mstl., Vilniaus raj., priklausantį H. B., likusi 285 000 Lt suma skirta vartojimo poreikiams tenkinti (t. 1., b.l. 132-136). 2009 m. gruodžio 11 d. buvo sudarytas papildomas Susitarimas Nr. 1 prie 2007 m. rugsėjo 18 d. paskolos sutarties Nr. 031-02943, pagal kurį paskolos suma padidinta iki 1 084 254, 76 Lt (t. 1., b.l. 137). 2007 m. rugsėjo 18 d. buvo sudaryta ir Laidavimo sutartis Nr. L 031-02943, pagal kurią UAB „Prentas“ yra laiduotojas pagal 2007 m. rugsėjo 18 d. paskolos sutartį Nr. 031-02943, t.y. solidariai atsako už M. L. paimtą paskolą pagal 2007 m. rugsėjo 18 d. paskolos sutartį Nr. 031-02943 (t. 1., b.l.138). Atsižvelgiant į tai, kad 2009 m. gruodžio 11 d. buvo sudarytas papildomas Susitarimas Nr. 1 prie 2007 m. rugsėjo 18 d. paskolos sutarties Nr. 031-02943 dėl paskolos sumos padidinimo, atitinkamai 2009 m. gruodžio 11 d. buvo sudarytas papildomas Susitarimas Nr.1 prie 2007 m. rugsėjo 18 d. Laidavimo sutarties Nr. L 031-02943 (t. 1., b.l. 140). Iš byloje esančių M. L. AB banko SNORAS banko sąskaitos Nr. ( - ) išrašų matyti, kad 2007 m. spalio 15 d. AB bankas Snoras pervedė M. L. 1 000 000 Lt, iš kurios 715 000 Lt buvo pervesta H. B., 279 795,50 Lt pervesti UAB „Prentas“, o taip pat nuskaityta 5204,50 Lt mokesčių, susijusių su sutarties administravimu (t.4., b.l. 30). Taigi, akivaizdu, kad yra tiesioginis ryšys tarp M. L. ir AB banko SNORAS 2007 m. rugsėjo 18 d. sudarytos vartojimo paskolos sutarties ir 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutarties tarp M. L. ir UAB „Prentas“: įmonės vadovas ir akcininkas M. L. siekė gauti paskolą savo vardu ir šios paskolos pagrindu gautais pinigais finansuoti žemės sklypo įmonės vardu įgijimą bei vystyti sklype investicinį sandėlių ūkio logistinį projektą (t. 2, b. l. 38-105). Paskolos sumas UAB „Prentas“ M. L. realiai galėjo pervesti tik po to, kai jas gavo iš banko pagal vartojimo paskolos sutartį. AB bankas SNORAS pinigus (1 000 000 Lt) M. L. pervedė 2007 m. spalio 15 d., tą pačią dieną M. L. 715 000 Lt pervedė žemės sklypo pardavėjai, o 2015 m. spalio 16 d. likusią iš banko pasiskolintų pinigų sumą (279 795, 50 Lt), neskaitant vartojimo paskolos sutarties administravimui skirtos sumos, pervedė į UAB „Prentas“ sąskaitą (t. 4, b. l. 30). Pabrėžtina, jog 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartis (joje šalių sutartos 8,5 proc. metinės palūkanos) ir 2007 m. rugsėjo 24 d. susitarimas tarp M. L. ir UAB „Prentas“ (jame sutarta dėl netesybų mokėjimo laiku negrąžinus paskolos ir palūkanų) sudaryti iš esmės tuo pačiu metu, kai buvo sudaryta tarp M. L. ir banko Vartojimo paskolos sutartis, kurioje numatyta net 13,5 proc. metų palūkanų norma, taip pat ir netesybos už netinkamą sutarties vykdymą (t. 1, b. l. 132 -136, 137). Esant tokioms bylos aplinkybėms, aiškinimas, jog įmonės savininkas ir vadovas paėmė savo vardu paskolą iš banko ir šios paskolos lėšomis kreditavo įmonę neatlygintinai, pats mokėdamas dideles palūkanas bankui, neatitiktų nei įprastos ekonominės logikos, nei bendrųjų teisės principų (CK 1.5 straipsnis, CPK 3 straipsnis). Antra, 2013 m. gegužės 27 d. Susitarimu buvo pratęstas paskolos grąžinimo terminas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, jeigu šalys nebūtų 2007 m. spalio 15 d. ir 16 d. pervestų UAB „Prentas“ sumų traktavę kaip 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutarties vykdymo, akivaizdu, kad sudaryti minėtą susitarimą nebūtų jokios teisinės prasmės. Trečia, nekelia abejonių faktas, jog realiai M. L. perdavė paskolos gavėjui UAB „Prentas“ 715 000 Lt, 2007 m. spalio 15 d. apmokėdamas šia pinigų suma pardavėjai H. B. už įmonės vardu įgyjamą žemės sklypą, taip pat 2007 m. spalio 16 d. pervedė į UAB „Prentas“ sąskaitą 279 975,50 Lt sumą (t. 4, b. l. 30). Ketvirta, kaip nereikšminga vertintina aplinkybė, kad šalių sudarytoje 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartyje nenumatytas paskolos sumokėjimas, įvykdant paskolos gavėjo įsipareigojimus tretiesiems asmenims, nes paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjui būdas nėra esminė paskolos sutarties galiojimo sąlyga, svarbus pats pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas. Penkta, UAB „Prentas“ visą laiką po anksčiau minėtų sumų jam pervedimo iki bankroto bylos įmonei iškėlimo pripažino paskolinius sutartinius santykius su M. L., apskaitė šias sumas buhalterinėje apskaitoje kaip paskolas (t. 1, b. l. 117-120; t. 3, b. l. 166), iki 2009 m. kovo 24 d. mokėjo palūkanas, kurių dydis iš esmės atitiko AB bankui SNORAS pagal Vartojimo paskolos sutartį mokamas palūkanas (t. 4, b. l. 30-34). Pabrėžtina, kad UAB „Prentas“ M. L. mokamos palūkanos buvo skaičiuojamos ne tik nuo 715 000 Lt sumos ir 279795,50 Lt sumos, kurios realiai buvo pervestos kaip paskola, bet netgi nuo didesnės sumos. Pavyzdžiui, vien nuo 2007 m. lapkričio 15 d. iki 2008 m. rugpjūčio 20 d. (už 10 mėnesių) M. L. buvo pervesta 79 616 Lt palūkanų, t. y. 8,5 proc. metinių palūkanų nuo 1 123 990,50 Lt sumos. Vėliau palūkanų mokėjimas M. L. buvo atnaujintas tik 2009 m. sausio 16 d. iki 2009 m. kovo 24 d., tačiau per šį laikotarpį buvo išmokėta tik 12 500 Lt palūkanų, po to jų mokėjimas nutrūko Šešta, tarp M. L. (pradinio kreditoriaus) ir pareiškėjo nėra ginčo, ir tai matyti iš jų pozicijos byloje, jog visi pareiškėjo reikalavimai atsakovui atsirado dviejų paskolos sutarčių ir M. L. pervestų pinigų sumų (tame tarpe 715 000 Lt ir 279 795,50 Lt) pagrindu, nepriklausomai nuo to, kaip teisiškai būtų kvalifikuojami tarp M. L. ir UAB „Prentas“ susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai (kaip paskola, kaip prievolės už trečiąjį asmenį įvykdymas ir pan.).

41Taigi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad apeliantas įrodė, jog pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį M. L. suteikė atsakovui 994 795,50 Lt dydžio paskolą. Nors apeliantas teigia, kad turi reikalavimo teisę į visą 1 200 000 Lt sumą, kuri nurodyta 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartyje, tačiau įrodymų, kad M. L. suteikė ne tik 994 795,50 Lt, o ir likusius 205 204,50 Lt UAB „Prentas“, byloje nėra. Šios sumos suteikimo atsakovui, kaip paskolos, pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį jokiais argumentais ir leistinais įrodymais nepagrindė nei pareiškėjas pirmosios instancijos teisme teiktuose dokumentuose ar atskirajame skunde (t. 3, b. l. 152-159; t. 4, b. l. 80-82, 107-108; t. 5, b. l. 133-138), nei pradinis kreditorius M. L.. Apart abstrakčių teiginių bei nuorodų į suvestinius buhalterinės apskaitos dokumentus, kurių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino leistinais įrodymais, nesant pirminių tam tikras ūkines operacijas patvirtinančių įrodymų, kitų įrodymų aptariamam faktui patvirtinti UAB „Intelekto logistika“ nepateikė. Todėl pripažintina, jog 205 204,50 Lt sumos pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį atsakovui suteikimas neįrodytas (CPK 185 straipsnis).

42Byloje, kaip minėta, nėra ginčo, jog pareiškėjo reikalavimas grindžiamas 2014 m. sausio 2 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, kuria M. L. perleido UAB „Intelekto logistika“ reikalavimo teises pagal dvi paskolos sutartis. Šioje nutartyje anksčiau jau konstatuota, jog 2007 m. sausio 19 d. paskolos sutartį paskolos gavėjas įvykdė ir paskolintas sumas (190 700 Lt.) ne tik grąžino, bet grąžinamų paskolos sumų netgi ir permokėjo. Jau 2007 m. spalio 9 d. M. L. pervedus 95 000 Lt grąžinamos paskolos sumą, susidarė 51 300 Lt permoka (t. 3, b. l. 202-204), nes pagal antrąją 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį paskola UAB „Prentas“ dar nebuvo suteikta (ji pervesta 2007 m. spalio 15 ir 16 d. d. pavedimais). Po to atsakovas paskolos davėjui M. L. pavedimais į sąskaitą Nr. ( - ) dar grąžino šias paskolos sumas: 2007 m. spalio 15 d. – 10 000 Lt, 2007 m. spalio 25 d. – 50 000 Lt, 2007 m. lapkričio 30 d. – 3000 Lt, 2007 m. gruodžio 3 d. – 2000 Lt, 2007 m. gruodžio 18 d. – 1500 Lt ir 2008 m. kovo 17 d. – 960 Lt, iš viso 67 460 Lt (t. 3, b. l. 205-210; t. 4, b. l. 1-7). Taigi, neskaitant nustatytos aplinkybės, kad atsakovas visiškai grąžino gautas paskolos sumas pagal 2007 m. sausio 19 d. Paskolos sutartį, jis M. L. taip pat grąžino ir dalį – 118 760 Lt (51 300 + 67460) - skolos pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog grąžintų paskolos sumų dydžiu turi būti mažinama pareiškėjui priteistina paskolos pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį suma, tačiau neteisingai paskaičiavo, jog pagal antrąją paskolos sutartį atsakovas yra sugrąžinęs 155 760 Lt sumą. Atsakovo administratorius, pateiktoje lentelėje nurodęs 119 960 Lt sugrąžintą paskolos sumą (t. 5, b. l. 95-96), taip pat padarė skaičiavimo klaidą, nes į šią lentelę neįtraukė M. L. 2007 m. gegužės 22 d. pervestos UAB „Prentas“ 1000 Lt paskolos sumos (t. 3, b. l. 197). Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra pagrindas pareiškėjo reikalavimą pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį ir 2014 m. sausio 2 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį tenkinti iš dalies, priteisiant 876 035,50 Lt (994 795, 50 Lt – 118 760 Lt) negrąžintos paskolos sumos pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį, kas sudaro 253 717,41 Eur.

43Dėl palūkanų pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį priteisimo

44Apeliantas teigia, kad turi reikalavimo teisę į atsakovą dėl 585 583,84 Lt palūkanų pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį priteisimo. 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutarties 4 punktu paskolos gavėjas įsipareigojo mokėti 8,5 % dydžio metines palūkanas. Pagal CK 6.189 straipsnį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartį šalys privalo vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnis). Todėl konstatavus, kad šalis siejo atlygintiniai paskolos teisiniai santykiai, yra pagrindas pareiškėjui priteisti paskolos gavėjo nesumokėtas palūkanas nuo negrąžintos paskolos sumos. Kadangi, kaip minėta anksčiau, atsakovas dalį suteiktos 994 795, 50 Lt paskolos grąžino, sumokėdamas skirtingais laikotarpiais skolos grąžinimo sumas (iš viso - 118 760 Lt), todėl atskirais laikotarpiais keitėsi ir negrąžintos paskolos suma, kaip bazė, nuo kurios turi būti skaičiuojamos sutartinės palūkanos (t. 3, b. l. 202-210; t. 4, b. l. 1-7). 2007 m. spalio 15 d. atsakovui suteikus 715 000 Lt paskolą, tą dieną paskolos davėjui jau buvo sugrąžinta 61 300 Lt paskolos (51 300 + 10 000), todėl už vieną dieną (iki 2007 m. spalio 16 d.) priklausė mokėti 152,23 Lt palūkanų nuo negrąžintos 653 700 Lt skolos sumos. 2007 m. spalio 16 d. atsakovui pervedus 279 795,50 Lt paskolos sumą, iki 2007 m. spalio 25 d. (už 9 dienas) paskolos gavėjas turėjo sumokėti 1956,51 Lt palūkanų nuo 933 495,50 Lt negrąžintos skolos sumos. 2007 m. spalio 25 d. atsakovas grąžino dar 50 000 Lt skolos, todėl iki 2007 m. lapkričio 30 d. (už 36 dienas) turėjo būti sumokėta 7407 Lt palūkanų nuo 883 495,50 Lt negrąžintos skolos sumos. Nuo 2007 m. gruodžio 1 d., atsakovui įmokėjus paskolos dengimui 3000 Lt, iki 2007 m. gruodžio 3 d. (už tris dienas) turėjo būti sumokėta 615,18 Lt palūkanų nuo negrąžintos 880 495,50 Lt paskolos sumos. Atsakovui grąžinus dar 2000 Lt, iki 2007 m. gruodžio 18 d. (už 15 dienų) turėjo būti sumokėta 3068,70 Lt palūkanų nuo 878 495,50 Lt sumos. 2007 m. gruodžio 18 d. atsakovas grąžino 1500 Lt skolos, todėl iki 2008 m. kovo 17 d. (už 90 dienų) paskolos davėjas turėjo teisę gauti 18 330 Lt palūkanų nuo 876 995,50 Lt negrąžintos skolos sumos. Paskutinę skolos grąžinimo įmoką 960 Lt atsakovas įmokėjo 2008 m. kovo 17 d., todėl už likusį laikotarpį iki teismo nutarties dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo įsiteisėjimo 2014 m. rugpjūčio 28 d. (t. 2, b. l. 183-188) (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas), iš viso už 6 metus ir 164 dienas, atsakovas privalėjo sumokėti paskolos davėjui 480 234,10 Lt palūkanų nuo galutinės negrąžintos 876 035,50 Lt skolos sumos (8,5 x 6 = 51 proc. x 876 035,50 Lt/100 = 446 778; 164 x 204 Lt = 33 456; 446 778 + 33 456 = 480 234,10 Lt). Iš byloje esančių M. L. AB banko SNORAS banko sąskaitos Nr. ( - ) išrašų matyti, kad per laikotarpį nuo 2007 m. spalio 15 d. iki 2009 m. kovo 24 d. UAB „Prentas“ M. L. pervedė 92 116 Lt, mokėjimo pavedime nurodant „palūkanų grąžinimas“, taigi atsakovas sumokėjo M. L. 92 116 Lt palūkanų (t. 4, b. l. 30-34). Tokiu būdu, už visą paskolos sutarties galiojimo laikotarpį paskolos davėjas, taigi, ir pareiškėjas turi reikalavimo teisę į 419 647,72 Lt (121 538,38 Eur) nesumokėtų palūkanų pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį (152,23 + 1956,51 + 7407 + 615,18 + 3068,70 + 18 330 + 480 234,10 = 511 763,72 Lt – 92 116 = 419 647,72 Lt)

45Dėl delspinigių pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį priteisimo

46Apelianto teigimu, jis pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį ir 2014 m. sausio 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį turi reikalavimo teisę į 11 496 000 Lt delspinigių už suteiktos paskolos negrąžinimą laiku ir 3 007 159,23 Lt delspinigių už laiku nesumokėtas palūkanas. Pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutarties, papildytos šalių 2007 m. rugsėjo 24 d. susitarimu, 5 punktą (t. 1, b. l. 19-21), paskolos gavėjas įsipareigojo mokėti 0,5 proc. dydžio delspinigius kiekvieną pradelstą dieną už laiku paskolos davėjui negrąžintą paskolą ir nesumokėtas palūkanas. Atsakovo BUAB „Prentas“ administratorius nesutiko su pareiškėjo prašymu priteisti delspinigius dėl jo nepagrįstumo, be to prašė delspinigius skaičiuoti, jei tam būtų pagrindas, tik nuo 2014 m. sausio 1 d., nes 2013 m. gegužės 27 d. susitarimu šalys pratęsė 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties galiojimą iki 2013 m. gruodžio 31 d., taip pat prašė šiam reikalavimui taikyti sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas) (t. 4, b. l. 77, t. 5, b. l. 98). Kaip konstatuota šioje nutartyje anksčiau, pareiškėjas turi teisę reikalauti pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį dalies suteiktos paskolos ir palūkanų priteisimo, taigi turi teisę reikalauti ir sutartyje numatytų netesybų iki teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui įsiteisėjimo dienos (CK 6. 71, 6.189, 6.200 straipsniai, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Kadangi paskolos gavėjo pažeidimas dėl suteiktos paskolos negrąžinimo nustatytu terminu bei palūkanų nemokėjimo buvo tęstinis (paskutinė paskolos grąžinimo suma įmokėta 2008 m. kovo 17 d. (t. 4, b. l. 7), o palūkanų – 2009 m. kovo 24 d. (t. 4, b. l. 33), ieškinio senaties termino skaičiavimui neturi reikšmės asmenų prievolėje pasikeitimas, su reikalavimu įtraukti į kreditorių sąrašą, įskaitant ir dėl priskaičiuotų netesybų pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį, pareiškėjas į administratorių kreipėsi tik 2014 m. rugsėjo 16 d. (t. 4, b. l. 78-79) jau po bankroto bylos skolininkui iškėlimo, o atsakovas prašo reikalavimui dėl netesybų taikyti ieškinio senatį, todėl yra pagrindas priteisti netesybas ne daugiau kaip už šešis mėnesius (181 dieną) iki teismo nutarties dėl bankroto bylos UAB „Prentas“ iškėlimo įsiteisėjimo, t.y. už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 1.127 straipsnio 5 dalis, 1.128 straipsnis, 1.119 straipsnio 2 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis). Atsakovas netinkamai aiškina 2013 m. gegužės 27 d. šalių susitarimo (t. 1, b. l. 22) 2 punktą, kuriame šalys specialiai aptarė ir paaiškino delspinigių skaičiavimo tvarką tuo atveju, jeigu paskola nebūtų grąžinta iki 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. kad tokiu atveju paskolos gavėjas privalo sumokėti visus delspinigius, numatytus šalių ankstesniuose susitarimuose, o paskolos davėjas sutiko nereikalauti delspinigių tik tuo atveju, jeigu skola būtų grąžinta iki 2013 m. gruodžio 31 d. Tačiau, pritaikius reikalaujamiems priteisti delspinigiams ieškinio senatį, tampa teisiškai neaktualiu atsakovo administratoriaus argumentas dėl kreditoriaus galimybės reikalauti delspinigių tik nuo 2014 m. sausio 1 d. Laiku negrąžinus suteiktos paskolos 876 035,50 Lt (253 717,41 Eur), delspinigiai už vieną pradelstą dieną sudaro 4380,18 Lt, o už 181 dieną – 792 812,58 Lt. Laiku nesumokėjus priskaičiuotų palūkanų 419 647,72 Lt (121 538,38 Eur), delspinigiai nuo šios sumos už vieną pradelstą dieną sudaro 2098,24 Lt, o už 181 dieną – 379 781,44 Lt. Iš viso per paskutinius šešis mėnesius iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo priskaičiuotina 1 172 594 Lt (339 606,69 Eur) delspinigių.

47Atsižvelgdama į tai, kad šalys privalo laikytis sutartyje nustatytų sąlygų dėl sutartinių netesybų mokėjimo, šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, netesybos negali būti mažesnės už kreditoriaus patirtus nuostolius (paskolos davėjas yra sumokėjęs AB bankui SNORAS 40 900 Lt palūkanų, pagal Vartojimo paskolos sutartį yra patvirtintas banko reikalavimas laiduotojo bankroto byloje dėl 689 887,91 Lt palūkanų ir 155 787,03 Lt delspinigių (t. 3, b. l. 95-110, 140-141), tačiau 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartyje nustatyti delspinigiai yra aiškiai per dideli (0,5 proc. už pradelstą dieną, kas sudaro net 6478,42 Lt per dieną), dalį prievolės atsakovas yra įvykdęs (grąžinęs 118 760 Lt skolos, sumokėjęs 92 116 Lt palūkanų), priteisiami pareiškėjui delspinigiai mažinami keturis kartus – iki 293 148,50 Lt (84 901,67 Eur) (0,125 proc. už pradelstą dieną) (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2012 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3k-3-303/2012; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2013 m. kovo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3k-3-170/2013; 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; 2007 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2010 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-493-381/2015 ir kt.).

48Apibendrindama anksčiau nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė paskolos teisinius santykius bei paskolos suteikimo fakto įrodinėjimą reglamentuojančias materialiosios bei proceso teisės normas, dėl ko padarė iš dalies neteisingas išvadas dėl pareiškėjo kreditorinio reikalavimo BUAB „Prentas“ bankroto byloje pagrįstumo. Dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis pakeičiama, priteisiant pareiškėjui UAB „Intelekto logistika“ anksčiau įvardintas paskolos (253 717,41 Eur), palūkanų (121 538,38 Eur) ir delspinigių (84 901,67 Eur) sumas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

49Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

50Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartį pakeisti, jos rezoliucinę dalį išdėstant taip:

51„Patvirtinti kreditoriaus UAB „Intelekto logistika“ 460 157,46 Eur dydžio finansinį reikalavimą BUAB „Prentas“ bankroto byloje, kurį sudaro 253 717,41 Eur pagrindinė skola, 121 538,38 Eur palūkanų ir 84 901,67 Eur delspinigių, įtraukiant UAB „Intelekto logistika“ į BUAB „Prentas“ trečios eilės kreditorių sąrašą“.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi UAB „Prentas“... 5. Pareiškėjas nurodė, jog UAB „Intelekto logistika“ ir pradinis BUAB... 6. Atsakovo BUAB „Prentas“ bankroto administratorius nesutiko su pareikštu... 7. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 8. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi UAB „Intelekto... 9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad reikalavimo perleidimas (cesija) ( 10. Pirmosios instancijos teismas dėl perleistų reikalavimo teisių pagal 2007 m.... 11. Pirmosios instancijos teismas dėl perleistų reikalavimo teisių pagal 2007 m.... 12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 9... 13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kadangi nenustatyta, jog pagal... 14. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai... 15. Pareiškėjas UAB „Intelekto logistika“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus... 16. 2015 m. gegužės 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės... 17. BUAB „Prentas“ bankroto administratorius atsiliepimu į atskirąjį skundą... 18. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 19. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos... 20. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria UAB... 21. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies... 22. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo perleidimas yra vienas iš... 23. Kadangi nagrinėjamu atveju reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu... 24. Kaip jau minėta ankščiau, byloje kilo ginčas dėl UAB „Intelekto... 25. Dėl perleistų reikalavimo teisių pagal 2007 m. sausio 19 d. paskolos... 26. 2007 m. sausio 19 d. M. L., kaip paskolos davėjas, ir UAB „Prentas“, kaip... 27. UAB „Intelekto logistika“ bankroto administratoriaus prašė patvirtinti... 28. Vadovaujantis ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalimi teisme iškėlus bankroto bylą,... 29. Iš byloje esančių M. L. AB DNB banko sąskaitų (Nr. ( - ), ( - )) išrašų... 30. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliantas paskolos dalies UAB... 31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl 32. Dėl perleistų reikalavimo teisių pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. paskolos... 33. 2007 m. rugpjūčio 22 d. M. L., kaip paskolos davėjas, ir UAB „Prentas“,... 34. 2014 m. sausio 2 d. M. L. ir UAB „Intelekto logistika“ sudarė Reikalavimo... 35. UAB „Intelekto logistika“ bankroto administratoriaus prašė patvirtinti 16... 36. Kreditoriai turi teisę pateikti bankrutuojančios įmonės administratoriui... 37. Apeliantas teigia, kad turi reikalavimo teisę į 1 200 000 Lt suteiktą... 38. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais... 39. Kaip minėta, įstatymo reikalaujamos paskolos sutarties formos nesilaikymas... 40. Visų pirma, bylos medžiaga patvirtina, o pirmosios instancijos teismas šios... 41. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad... 42. Byloje, kaip minėta, nėra ginčo, jog pareiškėjo reikalavimas grindžiamas... 43. Dėl palūkanų pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį priteisimo... 44. Apeliantas teigia, kad turi reikalavimo teisę į atsakovą dėl 585 583,84 Lt... 45. Dėl delspinigių pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį priteisimo... 46. Apelianto teigimu, jis pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. Paskolos sutartį ir... 47. Atsižvelgdama į tai, kad šalys privalo laikytis sutartyje nustatytų... 48. Apibendrindama anksčiau nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, teisėjų... 49. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1... 50. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartį pakeisti, jos... 51. „Patvirtinti kreditoriaus UAB „Intelekto logistika“ 460 157,46 Eur...