Byla 2A-1026-485/2012
Dėl neturtinės žalos atlyginimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas), Ramūno Mitkaus ir Algirdo Remeikos (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Fregija“ ir atsakovės A. P. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1740-752/2011 pagal ieškovės UAB „Fregija“ ieškinį atsakovei A. P. dėl darbo sutarties nuostatų pripažinimo negaliojančiomis ir nepagrįstai įgytų pajamų priteisimo bei pagal atsakovės priešieškinį ieškovei dėl neturtinės žalos atlyginimo.

2Kolegija n u s t a t ė:

3ieškovė ieškiniu (t. 1, b. l. 3-5) prašė pripažinti negaliojančiu 2010-08-23 šalių sudarytos darbo sutarties 3 punktą dalyje, kurioje nurodytas atsakovei A. P. mokėtinas darbo užmokestis žodžiais „vienas tūkstantis aštuoni šimtai Litų 00 ct“; pripažinti negaliojančia 2010-08-23 darbo sutarties nutraukimo su atsakove A. P. formuluotę dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 str. 2 d., pripažįstant, kad darbo sutartis su atsakove A. P. buvo nutraukta pagal DK 127 str. 1 d.; priteisti iš atsakovės ieškovei 4 228,87 Lt nepagrįstai įgytų piniginių lėšų bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4Atsakovė priešieškiniu (t. 1, b. l. 91-92) prašė priteisti iš ieškovės 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

5Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. sausio 16 d. sprendimu (t. 2, b. l. 3-17) ieškinį ir priešieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės valstybei 18,20 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

6Teismas nurodė, jog 2010-08-23 darbo sutarties pirmojo lapo 3 p. nurodyta „Darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui šį darbo užmokestį: 1500 Lt (vienas tūkstantis aštuoni šimtai litų 00 ct) mėnesinė alga ...“ o trečiajame lape yra įrašas „darbo sutartis nutraukta 2010-09-28 Įsakymas Nr. 16 Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas 127 str. 2 d.“ Darbo sutarties antrajame lape yra originalūs (šalių neginčijami) A. D. ir A. P. parašai, kad ši darbo sutartis sudaryta dviem egzemplioriais, kurių vienas duodamas darbdaviui, o kitas – darbuotojui. Ieškovė nurodė, kad įrašai darbo sutarties 1 lapo 3 punkte, dalyje, kurioje atsakovei mokėtinas darbo užmokestis žodžiais nurodytas „vienas tūkstantis aštuoni šimtai litų 00 ct“ ir trečiajame lape esantis įrašas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 str. 2 d., iš darbdavio pusės pasirašyti dėl suklydimo, todėl įrašas žodžiais dėl darbo užmokesčio dydžio turėtų būti pripažintas negaliojančiu CK 1.90 str. 1 d. pagrindu, taip pat turėtų būti pripažinta negaliojančia darbo sutarties nutraukimo su atsakove formuluotė, pripažįstant, kad darbo sutartis su atsakove A. P. buvo nutraukta pagal DK 127 str. 1 d. Atsakovė, nesutikdama su tokiais ieškovės reikalavimais, teigė, kad sudarant darbo sutartį su ieškovės atstovu A. D. buvo susitarta dėl 1 800 Lt mėnesinio darbo užmokesčio ir kad būtent tokia darbo užmokesčio suma tiek skaičiais, tiek žodžiais buvo įrašyta į darbo sutartį. Šiam argumentui pagrįsti atsakovė pateikė 2010-08-23 darbo sutarties Nr. 36 originalą. Ieškovė taip pat paaiškino, kad minėtoji sutartis buvo perrašyta 2010-08-31, t.y. direktoriaus nurodymu ji atspausdino dar vieną šios darbo sutarties egzempliorių, ištaisydama 3 punkte skaičiais įrašytą darbo užmokesčio dydį iš 1 800 Lt į 1 500 Lt, o įrašą žodžiais neištaisė per neapsižiūrėjimą. Teigė, šio (trečiojo) darbo sutarties egzemplioriaus nepasirašiusi, su tokiu darbo užmokesčio dydžiu nesutikusi, o atsakovės direktorius pasinaudodamas tuo, kad pirmajame darbo sutarties lape nėra šalių parašų, 2010-08-23 sutartį suklastojo, ją sudėdamas iš pirmojo (pataisyto ir perspausdinto) lapo ir antrojo lapo, šalių pasirašyto sudarant darbo sutartį. Atsakovei teismo posėdyje pateikus kaip antrąjį 2010-08-23 sudarytos darbo sutarties egzempliorių darbo sutartį, kurios pirmojo lapo 3 p. tiek skaičiais, tiek žodžiais nurodytas 1 800 Lt dydžio darbo užmokestis, ieškovė šios sutarties originalumo neginčijo, neprašė skirti ekspertizės nustatyti, ar šis ieškovės pateiktos darbo sutarties pirmasis lapas atspausdintas tuo pačiu laiku kaip ir antrasis lapas su šalių parašais, nors ir darė prielaidą, jog atsakovė tokį pataisytą darbo sutarties pirmąjį lapą nežinia kada atsispausdino savanaudiškais tikslais. Atsakovė tai neigė ir nurodė priešingai – kad būtent ieškovės pateiktas darbo sutarties pirmasis lapas yra atspausdintas vėliau, 2010-08-31. Ekspertizės skirti taip pat neprašė. Atsakovė iš esmės pripažįsta, kad iš tiesų per neapsižiūrėjimą ji paliko ieškovės pateiktos darbo sutarties pirmame lape 3 punkte žodžiais įrašytą darbo užmokesčio dydį – 1 800 Lt, kai direktoriaus nurodymu turėjo įrašyti į darbo sutartį 1 500 Lt darbo užmokestį, kaip ir įrašyta skaičiumi. Todėl vertinant formaliu požiūriu, tokio fakto pripažinimas sudarytų pagrindą ieškovės ieškinio reikalavimą dėl darbo sutarties 3 p. dalies pripažinimo negaliojančiu tenkinti, nustačius, kad per darbo sutartį rengusios šalies neapsižiūrėjimą ar suklydimą buvo suklaidinta ir kita šalis. Tačiau kaip matyti iš bylos nagrinėjimo metu tarp šalių kilusio ginčo, šio ieškinio reikalavimo esmė yra kita. Ieškovė siekia, kad patenkinus tokį ieškinio reikalavimą, būtų nustatyta, jog nuo pat darbo sutarties sudarymo dienos su atsakove buvo susitarta dėl 1 500 Lt, o ne 1 800 Lt dydžio darbo užmokesčio. Ieškovė neigia atsakovės nurodytas aplinkybes, kad darbo sutartis buvo perrašyta 2010-08-31, ištaisant jos pirmajame lape 3 p. esantį įrašą dėl darbo užmokesčio dydžio, taip pat kad tik per klaidą liko įrašas žodžiais dėl 1 800 Lt darbo užmokesčio dydžio. Ieškovės atstovas prašė nesivadovauti šalių pateiktomis darbo sutartimis sprendžiant klausimą, dėl kokio darbo užmokesčio dydžio šalys susitarė atsakovę priimant į darbą ir vadovaujantis kitais byloje esančiais įrodymais – liudytojų parodymais, darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraščiu Nr. 10 už 2010 m. rugpjūčio mėn., kurį sudarinėjo pati atsakovė ir kuriame atsakovės darbo užmokestis yra nurodytas 1 500 Lt dydžio. Teismas tokį prašymą atmetė. Atsakovei į ieškinio reikalavimą dėl darbo sutarties 3 p. pripažinimo iš dalies negaliojančiu atsikertant turimu darbo sutarties egzemplioriui, ieškovė turėjo pareigą nuginčyti ne tik jos turimame darbo sutarties egzemplioriaus pirmame lape esantį įrašą žodžiais apie atsakovės darbo užmokesčio dydį, bet ir atsakovės pateiktame darbo sutarties egzemplioriuje esantį įrašą, kur ir skaičiumi, ir žodžiu įrašytas 1 800 Lt dydžio jos darbo užmokesčio dydis, kadangi atsakovės turimas darbo sutarties egzempliorius turi būti identiškas ieškovės turimam egzemplioriui (DK 99 str. 2 d.). Tačiau skirti ekspertizės dėl atsakovės pateikto darbo sutarties egzemplioriaus ieškovė neprašė, joje esančio įrašo apie darbo užmokesčio dydį neginčijo. Teismas pažymėjo, kad kilus ginčui dėl darbo sutarties šalių susitarimo dėl darbo sutarties punkto, liečiančio atsakovės darbo užmokestį, prioritetas neabejotinai turi būti teikiamas sutarčiai (favor contractus principas), jos sąlygų galiojimui ir vykdymui, kiek įmanoma apribojant šalims galimybę neigti sudarytos sutarties galiojimą, kai vienai sutarties šaliai tai tampa naudinga. Todėl ieškovei ginčijant tik savo pateiktame darbo sutarties egzemplioriuje esantį žodžiais įrašytą darbo užmokesčio dydį, o neginčijant atitinkamo atsakovės pateikto darbo sutarties punkto, teismas vertino, kad ji neįrodė tų aplinkybių, kuriomis rėmėsi kaip šio ieškinio reikalavimo pagrindu. Be to, ieškovė visiškai nepagrįstai iškėlė minėtą ieškinio reikalavimą, nes atsakovė ginčo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (1 800-1 500) nekėlė, nors ir teigė, kad ieškovės pateikta darbo sutartis (pirmas jos lapas) yra ne ta pati, sudaryta 2010-08-23, o direktoriaus nurodymu 2010-08-31 ištaisyta ir perspausdinta, kurios ji nėra pasirašiusi. Atsakovei nekeliant savarankiško reikalavimo (priešieškinio) dėl šios darbo sutarties sąlygos neteisėto pakeitimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, teismas vertino, kad ieškovės teisės nėra pažeistos ir nėra pagrindo jas ginti (CK 1.90 str. 7 d.). Todėl šį ieškinio reikalavimą teismas atmetė.

7Teismas nurodė, jog reikalavimui pripažinti negaliojančia 2010-08-23 darbo sutarties nutraukimo su atsakove formuluotę pagrįsti ieškovė nurodė tokias aplinkybes: kad padirbusi vos keletą dienų, atsakovė 2010-08-31 pateikė prašymą atleisti ją iš darbo nuo 2010-09-29 pagal DK 127 str. 2 d., tačiau neįvardijo jokių priežasčių, kodėl darbo sutartis su ja turėtų būti nutraukta būtent šiuo pagrindu. Todėl šis atsakovės prašymas patenkintas nebuvo. Tada atsakovė 2010-09-28 pateikė prašymą atleisti ją iš darbo nuo 2010-09-29 pagal DK 127 str. 1 d., kuris buvo patenkintas ir 2010-09-28 įsakymu Nr. 16 atsakovė buvo atleista iš darbo pagal DK 127 str. 1 d. Tačiau darbo sutartyje nurodyta, kad darbo sutartis nutraukta DK 127 str. 2 dalies pagrindu. Nurodė, kad tokį įrašą darbo sutartyje įrašė pati atsakovė ir pateikė pasirašyti direktoriaus pareigas ėjusiam T. J., kuris neįtardamas atsakovės klastos, ją pasirašė. Atsakovė nesutiko su tokiu aiškinimu ir nurodė, jog ji įstatymo nustatyta tvarka (raštu) 2010-08-31 įteikė prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 str. 2 d., todėl jos valia ieškovei buvo aiški. Teismas pažymėjo, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog 2010-08-31 atsakovės prašymas dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. pagal DK 127 str. 2 d. nebuvo patenkintas. Jokio neigiamo atsakymo ar vizos, iš kurios būtų galima spręsti, jog darbdavys nesutiko su ieškovės prašymu ar kad jam buvo neaiškios tokio prašymo padavimo priežastys byloje nėra. Todėl teismas sprendė, kad atsakovė teisingai nurodė aplinkybes, kad ieškovės direktorius A. D. sutiko su 2010-08-31 jos pateiktu prašymu dėl darbo sutarties nutraukimo DK 127 str. 2 d. pagrindu ir buvo numatęs jį patenkinti. Iš liudytojų parodymų, atsakovės paaiškinimų, ieškovės pateikto rašytinio įrodymo –2010-08-31 A. P. prašymo nutraukti darbo sutartį nuo 2010-09-29 pagal DK 127 str. 2 d., teismas sprendė, jog ieškovės atstovams ne tik turėjo būti, bet ir buvo visiškai aiškus ir suprantamas ne tik atsakovės prašymo nutraukti darbo sutartį juridinis pagrindas, bet ir priežastys, nulėmusios jos valią nutraukti darbo sutartį. Tai nebuvo asmeninio pobūdžio priežastys, o susijusios su darbdavio pareigomis, jų nevykdymu ar netinkamu vykdymu organizuojant darbą, užtikrinant buhalterinės apskaitos įstatymų laikymąsi. Tikėtina, jog galėjo būti ir kitos atsakovės nurodytos priežastys, dėl kurių ji sprendė, jog nebegali vykdyti savo, kaip įmonės buhalterės pareigų. Tačiau buvo ar ne atsakovės nurodyti darbdavio pažeidimai ir svarbios priežastys nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 d., nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi ieškovė ieškinį dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo pareiškė ne todėl, jog šiuo klausimu darbo sutarties šalys nesusitarė, o sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindais (CK 1.87 str. 1 d., 1.90 str. 1 d.). Ieškovė teigė, kad atsakovė, pasinaudodama tuo, jog jai buvo pavesta padaryti įrašus darbo sutartyje ir darbo sutarčių registravimo žurnale, ieškovės atstovą apgavo. Šią aplinkybę įrodinėjo 2010-09-28 atsakovės prašymu dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2010-09-29, ant kurio yra direktoriaus pareigas ėjusio T. J. viza „atleisti nuo 2010-09-28“, taip pat 2010-09-28 įsakymu Nr. 16 dėl darbo sutarties nutraukimo su atsakove nuo 2010-09-29, vadovaujantis DK 127 str. 1 dalimi, taip pat liudytojo T. J. parodymais. Teismas pažymėjo, jog direktoriaus pareigas ėjusiam A. D., tiek ir jį pavadavusiam T. J., buvo gerai žinoma ne tik tai, kad A. P. nori nutraukti darbo sutartį, bet ir tos priežastys, dėl kurių ji nesutinka tęsti darbo santykių. Byloje nėra jokių įrodymų, jog atsakovė būtų atšaukusi savo 2010-08-31 rašytą pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2010-09-29 DK 127 str. 2 d. pagrindu, taip pat įrodymų, jog ieškovė būtų atsisakiusi jį tenkinti. Neesant įrodymų apie atsakovės valios pasikeitimą, pilnai tikėtinos atsakovės nurodytos aplinkybės, kad antrąjį pareiškimą ji parašė tik laikinai einančio direktoriaus pareigas T. J. nurodymu, kaip patvirtinimą, jog nepersigalvojo ir tebenori nutraukti darbo sutartį nuo pirminiame pareiškime nurodytos datos. Be to, 2010-09-28 prašyme dėl darbo sutarties nutraukimo nėra nurodyta jokio darbo sutarties nutraukimo pagrindo. Jame nėra nurodyta, kad ieškovė prašo nutraukti darbo sutartį pačios pareiškimu ar DK 127 str. 1 d. pagrindu. Todėl neesant raštu išreikštos atsakovės valios nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 1 d. ieškovė neturėjo jokio pagrindo. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovės valia nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu buvo tinkamai išreikšta ir ieškovė jos nepakeitė. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad ieškovė to nesuprato. Jeigu ieškovė su atsakovės nurodytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu nesutiko, ji galėjo atsisakyti nutraukti darbo sutartį, nes tai yra darbdavio prerogatyva. Tačiau nesutikimas nesudaro pagrindo nutraukti darbo santykius su darbuotoju kitu, nei jo nurodytas pagrindas. Neesant atitinkamo atsakovės prašymo, ieškovė negalėjo priimti sprendimą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Teismas vertino, jog darbo sutarties nutraukimo pagrindas tiek darbo sutartyje, tiek darbo sutarčių registravimo žurnale, tiek pranešime Sodrai apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą, įrašytas tinkamai. Ieškovės nurodytas aplinkybes, kad atsakovė apgavo darbdavio atstovą ir kad jis neatkreipė dėmesio į pasirašomus dokumentus, yra neįrodytos ir neįtikėtinos. Be to, darbo sutarčių tinkamas užpildymas yra darbdavio pareiga ir būtent darbdaviui tenka dėl netinkamo darbo sutarčių pildymo kilusios pasekmės. Tai, kad ieškovė yra pateikusi 2010-08-28 įsakymą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 127 str. 1 d. pagrindu, teismas nevertina kaip didesnę įrodomąją galią turinčio rašytinio įrodymo, kadangi ieškovės atstovas paaiškino, kad įsakymą T. J. perrašė dar iki jo pasirašymo, nes, kaip teigė, pamatė, jog jį rengusi atsakovė darbo sutarties nutraukimo pagrindu nurodė DK 127 str. 2 d. Liudytojas T. J. tokių aplinkybių nenurodė, teigė, jog minėtą įsakymą parašė jau po darbo, vakare, o kitą dieną mokesčių inspekcijoje kartu su darbo sutartimi atidavė atsakovei. Tokie minėto liudytojo parodymai ir ieškovės atstovo paaiškinimai akivaizdžiai nelogiški, nes tokiu atveju T. J. neabejotinai būtų nepasirašęs ir ištaisęs įrašą darbo sutartyje ir nebūtų siuntęs pranešimų Sodrai (netgi du kartus), nurodydamas klaidingą, jo teigimu, atleidimo pagrindą. Todėl labiau tikėtinos yra atsakovės nurodytos aplinkybės, kad įrašą darbo sutartyje apie darbo sutarties nutraukimą ji įrašė jau esant pasirašytam įsakymui Nr. 16, kuriame jos atleidimo iš darbo pagrindas buvo toks, koks ir įrašytas darbo sutartyje. Be to, byloje nėra duomenų, kad su ieškovės pateiktu įsakymu atsakovė būtų supažindinta. Ieškovės atstovo paaiškinimu, įsakymų registravimo žurnalo bendrovėje nėra. Todėl pilnai tikėtina, kad ieškovė galėjo koreguoti savo pačios priimtus įsakymus, taip siekdama pasilengvinti įrodinėjimą pareigą šiame procese. Teismas vertino, jog pripažinti, kad darbo sutartis su atsakove buvo nutraukta pagal DK 127 str. 1 d., nėra jokio pagrindo.

8Dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovės 4 228,87 Lt nepagrįstai įgytų piniginių lėšų, ieškovė nurodė, kad šią sumą 2010-11-23 mokėjimo nurodymu nepagrįstai išmokėjo atsakovei, vykdydama Valstybinės darbo inspekcijos 2010-11-16 reikalavimą (b.l. 13, 16). Ieškovės teigimu, ieškovė su atsakove negalėjo atsiskaityti jos atleidimo iš darbo dieną dėl pačios atsakovės kaltės, nes išeidama iš darbo atsakovė jai mokėtino darbo užmokesčio nepaskaičiavo, nors tai buvo tiesioginė jos pareiga. 1 622,13 Lt darbo užmokestis už 2010 m. rugsėjo mėn. jai buvo apskaičiuotas kito buhalterio, tačiau atsiimti šio darbo užmokesčio atsakovė nebuvo atvykusi. Atsakovei šis darbo užmokestis buvo išmokėtas 2010-10-18 pašto perlaidos būdu (išskaičiavus 56,82 Lt pašto perlaidos mokestį). Vėliau remdamasis Valstybinės darbo inspekcijos 2010-11-16 reikalavimu ir siekdamas pašalinti riziką dėl galimų išaugti mokėjimų, ieškovė 2010-11-23 mokėjimo nurodymu išmokėjo atsakovei papildomai 4 228,87 Lt. Aiškinantis, kas sudaro 4 228,87 Lt sumą, nustatyta, kad šiuo mokėjimo nurodymu atsakovei sumokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką, skaičiuojant nuo atleidimo iš darbo dienos (2010-09-30) iki pilno atsiskaitymo dienos (2010-11-23), delspinigiai už ne laiku sumokėtą darbo užmokestį už 2010 m. rugpjūčio mėn. (b.l. 182-185). Tačiau atmetus ieškinio reikalavimą dėl pripažinimo, jog darbo sutartis nutraukta pagal DK 127 str. 1 d., nėra jokio pagrindo laikyti, kad ieškovė nepagrįstai išmokėjo atsakovei jos apskaičiuoto dydžio dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę kompensaciją. Kadangi atsakovė nekelia ginčo dėl išeitinės kompensacijos dydžio, savo iniciatyva teismas išeitinės kompensacijos dydžio neperskaičiuoja. Taip pat teismas vertino, jog ieškovė pagrįstai išmokėjo atsakovei delspinigius bei vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką. Ieškovės motyvas, kad negalėjo atsiskaityti paskutinę darbo dieną dėl pačios atsakovės kaltės, nes ji neapskaičiavo jai priklausančio darbo užmokesčio, teismas nelaiko pagrįstu argumentu, nes ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog būtų nurodžiusi atsakovei tai padaryti, nors nuo pirmosios jos darbo savaitės žinojo, jog rugsėjo 29 d. ji pageidauja nutraukti darbo santykius. Atsakovė nuo pareiškimo padavimo dienos (2010-08-31) iki atleidimo dienos dirbo visą laikotarpį, įskaitant ir atleidimo iš darbo dieną (2010-09-29). Todėl ieškovė turėjo visas galimybes pasirūpinti, kad dar iki darbo sutarties nutraukimo dienos būtų tinkamai apskaičiuotas visos ieškovei priklausančios su darbo santykiais susijusios išmokos. Tai, kad atsakovė ėjo buhalterės pareigas, šios darbdavio pareigos nešalina, nes ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovė nevykdė darbdavio nurodymo ir dėl savo kaltės neapskaičiavo jai išmokėtinos sumos. Atsakovės teigimu, ji nežinojo nuo kokios sumos turėtų apskaičiuoti jai priklausantį darbo užmokestį, išeitinę išmoką, nes dėl to tarp šalių buvo kilęs ginčas, ji laukė darbdavio nurodymo. Byloje surinkti įrodymai tokius atsakovės paaiškinimus iš esmės patvirtina, nes kaip matyti iš ieškovės pateiktų mokėjimo nurodymų, ieškovė tik darbo inspekcijos reikalavimu apskaičiavo ir išmokėjo atsakovei priklausančią išeitinę išmoką, delspinigius, t.y. tas sumas, kurios privalėjo būti išmokėtos jau paskutinę jos darbo dieną (DK 141 str. 1 d.). Todėl kaltinti atsakovę dėl to, kad ji neapskaičiavo jai priklausančių išmokėti sumų, ieškovė neturi jokio pagrindo. Be to, ieškovė nepaneigė atsakovės nurodytos aplinkybės, jog jai buvo žinomas atsakovės banko sąskaitos numeris ir ji galėjo su darbo santykiais susijusias išmokas savalaikiai pervesti atsakovei, nes atsakovė šią aplinkybę nurodė ne tik teismo posėdyje, bet ir ieškovei teiktuose prašymuose (b.l. 135). Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, jog dėl uždelsimo atsiskaityti yra atsakovės kaltės. Tokiu atveju darbdaviui kyla tokio uždelsimo pasekmės (DK 140 str. 3 d.). Todėl teismo vertinimu, ieškovė pagrįstai išmokėjo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką ir jo priteisti ieškovei nėra jokio pagrindo. Kadangi atsakovė nekelia ginčo dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką dydžio, savo iniciatyva teismas ieškovei priklausančio vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką sumos neperskaičiavo. Be to, pagal CK 6.241 str. 1 d. 4 p., negali būti išreikalautas kaip be pagrindo įgytas turtas darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, išmokėtos asmenims, kurie veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaida (CK 6.241 str. 1 d. 4 p.). DK 224 str. 3 d. taip pat numato, kad negalima iš darbuotojo išieškoti permokėto ir neteisingai apskaičiuoto darbo užmokesčio, išskyrus skaičiavimo klaidos atvejus. Šiuo atveju jokio permokėjimo nėra, taip nėra nepagrįsto atsakovės praturtėjimo. Taip pat nėra įrodyta, kad atsakovė pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis sąžiningai (CK 1.5 str. 1 d.). Todėl ieškovės reikalavimas dėl 4 228,87 Lt priteisimo atmestinas.

9Atsakovė priešieškinyje (b.l. 91) nurodė, kad ieškovė nesudarė tinkamų sąlygų vykdyti atsakovei buhalterės pareigas, dėl ko ji patyrė didelius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą ir dėl ko buvo priversta kreiptis į gydytojus. Taip pat prašomą priteisti neturtinę žalą ji sieja su ieškovės ieškinio pareiškimu. Vertinant atsakovės santykius su darbdaviu matyti, kad atsakovė dėl darbdavio kaltės buvo priversta nutraukti darbo sutartį, dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus, turėjo papildomų rūpesčių, laiku negavo jai priklausančio darbo užmokesčio. Tačiau dėl to, kad darbuotojas yra priverstas nutraukti darbo sutartį dėl darbdavio daromų pažeidimų, numatyta darbuotojo teisė šiuo pagrindu prašyti nutraukti darbo santykius ir gauti išeitinę išmoką (DK 127 str. 2 d., 140 str. 2 d.). Šiuo atveju, darbdavys tenkino tokį atsakovės pareiškimą ir išmokėjo jai dviejų mėnesių dydžio išeitinę išmoką. Už uždelstą atsiskaityti laiką atsakovei taip pat išmokėtos Darbo kodekse specialiai nustatytos kompensacijos – delspinigiai ir vidutinis darbo užmokestis, kurios taip pat yra pakankama sankcija darbdaviui. Todėl teismo vertinimu, darbdavio sutikimas su tuo, kad darbuotojo teisės yra pažeistos, išeitinės išmokos, delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio išmokėjimas yra pakankama kompensacija darbuotojo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Todėl papildomai ginti atsakovės teises ir priteisti jai dėl šių aplinkybių patirtą neturtinę žalą nėra pagrindo. Taip pat teismas neturi pagrindo vertinti, jog atsakovė patyrė neturinę žalą dėl to, kad ieškovė kreipėsi į teismą. Kreipimasis į teismą nėra neteisėti veiksmai, nepriklausomai nuo to, kad ieškinys yra atmestas. Teismas taip pat sutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovės kartu su priešieškiniu pateikti išrašai iš medicininių dokumentų nepatvirtina, kad atsakovės sveikatos sutrikimai buvo sąlygoti būtent išgyvenimų, susijusių su darbo sutarties nutraukimu ar ieškovės kreipimusi į teismą, nes išrašuose iš medicininių dokumentų nėra nurodyta, nei dėl ko atsakovė kreipėsi į medikus, nei kas turėjo tiesioginės įtakos atsakovės sveikatos pablogėjimui.

10Ieškovė apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 22-26) prašo priimti dalinį sprendimą ir pripažinti negaliojančiu 2010-08-23 darbo sutarties 3 p. toje dalyje, kurioje nurodytas atsakovei A. P. mokėtinas darbo užmokestis žodžiais „vienas tūkstantis aštuoni šimtai Litų 00 ct“ bei pripažinti negaliojančia 2010-08-23 darbo sutarties nutraukimo su atsakove A. P. formuluotę dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 str. 2 d., pripažįstant, kad darbo sutartis su atsakove A. P. buvo nutraukta pagal DK 127 str. 1 d.; likusioje dalyje bylą sustabdyti iki Kauno apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla dėl Valstybinės darbo inspekcijos 2010-11-16 reikalavimo panaikinimo; atnaujinus bylos nagrinėjimą sustabdytoje dalyje priimti galutinį sprendimą ir priteisti iš atsakovės A. P. ieškovės UAB „Fregija“ naudai 4 228,87 Lt nepagrįstai įgytų piniginių lėšų; priteisti iš atsakovės A. P. ieškovės UAB „Fregija“ naudai 4 398 Lt bylinėjimosi išlaidų.

11Ieškovė nesutinka su teismo sprendimu dėl šių motyvų:

  1. ieškovė į bylą pateikė 2010-08-23 darbo sutartį, kurios pirmajame lape atsakovės mėnesinė alga skaičiais nurodyta 1 500 Lt, o žodžiais 1 800 Lt. Atsakovė į bylą pateikė 2010-08-23 darbo sutartį, kurios pirmajame lape atsakovės mėnesinė alga skaičiais ir žodžiais nurodyta 1 800 Lt. Teismas priėjo išvados, kad esant tokiai situacijai ieškovė turėjo nuginčyti ne tik jos pateiktame darbo sutarties egzemplioriuje esantį įrašą žodžiais 1 800 Lt, bet ir atsakovės pateiktame darbo sutarties egzemplioriuje esančius įrašus skaičiais ir žodžiais 1 800 Lt. Tačiau tokia teismo išvada nepagrįsta. Pats teismas priėjo išvados, kad sutinkamai su DK 99 str. 2 d., abiejų šalių turimi darbo sutarties egzemplioriai turi būti vienodi. Tokia išvada daryti remiantis tuo, kad priimant atsakovę į darbą nebuvo galimas šalių susitarimas dėl skirtingų darbo užmokesčių, t.y. šalys galėjo susitarti tik dėl vieno darbo užmokesčio. Todėl teismas byloje turėjo išsiaiškinti dėl kokio darbo užmokesčio šalys susitarė priimant atsakovę į darbą - ar dėl 1 500 Lt, ar dėl 1 800 Lt mėnesinės algos. Išsiaiškinus šias aplinkybes būtų aišku, kuris pirmasis darbo sutarties lapas yra tikras (ar pateiktas ieškovo, ar pateiktas atsakovės) ir kuriuo iš jų reikia vadovautis. Tačiau teismas šių aplinkybių netyrė, nevertino kitų byloje esančių įrodymų, todėl pažeidė CPK 185 str. 1 d., 265 str. 1 d., 270 str. 4 d. 2 ir 3 p. normas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė neginčijo atsakovės pateiktos darbo sutarties pirmojo lapo tikrumo, nes neprašė skirti ekspertizės. Tačiau sutinkamai su CPK 212 str., eksperto išvada yra tik viena įrodymų rūšimi iš CPK XIII skyriuje įtvirtintų įrodymų. Ieškovė neprašė skirti ekspertizės, nes jos atlikimas neduotų atsakymo į byloje kilusius ne techninius darbo sutarčių spausdinimo, o teisinius klausimus. Teismas šioje byloje nevertino darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraščio Nr. 10 už 2010 m. rugpjūčio mėn. ir liudytojo A. D. parodymų. Darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraštis Nr. 10 už 2010 m. rugpjūčio mėn., kuriame nurodytas 1 500 Lt atsakovės tarifinis atlygis pagal darbo sutartį, įrodo, kad šalys buvo susitarusios dėl 1 500 Lt mėnesinės algos, nes jis pačios atsakovės pasirašytas. Kad šalys buvo susitarusios dėl 1 500 Lt mėnesinės algos, taip pat patvirtino liudytoju apklaustas A. D. (kuris jo apklausos teisme metu pas ieškovą jau nebedirbo). Šis liudytojas taip pat nurodė, kad darbo sutartį ruošė atsakovė. Be to, ieškovės atstovas baigiamojoje kalboje nesiūlė teismui apskritai nesivadovauti darbo sutartimis. Ieškovės atstovas siūlė teismui sprendžiant klausimą dėl kokio darbo užmokesčio šalys susitarė, vadovautis aukščiau aptartais įrodymais, o ne šalių pateiktomis skirtingo turinio darbo sutartimis. Tuo tarpu išsiaiškinus dėl kokio darbo užmokesčio dydžio šalys susitarė, toliau spręsti, kuria darbo sutartimi (kuriuo pirmuoju lapu) vadovautis. Kadangi darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraštis Nr. 10 už 2010 m. rugpjūčio mėn. ir liudytojo A. D. parodymai patvirtina, kad šalys susitarė dėl 1 500 Lt mėnesinės algos, o atsakovė teisme pripažino, kad ieškovo pateiktoje darbo sutartyje mėnesinė alga skaičiais nurodyta 1 500 Lt, o žodžiais 1 800 Lt per jos pačios suklydimą, ieškinio reikalavimas dėl ieškovės pateiktame darbo sutarties egzemplioriuje nurodytos mėnesinės algos žodžiais 1 800 Lt turėjo būti patenkintas;
  2. 2010-08-31 atsakovė pateikė ieškovės direktoriui prašymą atleisti ją iš darbo nuo 2010-09-29 pagal DK 127 str. 2 d. 2010-09-28 atsakovė pateikė laikinai ieškovo direktoriaus pareigas einančiam asmeniui prašymą tiesiog atleisti ją iš darbo nuo 2010-09-29. Ieškovė nurodė, kad nesutiko atleisti atsakovės iš darbo jos 2010-08-31 prašymo pagrindu pagal DK 127 str. 2 d., o atleido ją iš darbo pagal 2010-09-28 prašymą. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog atsakovė būtų atšaukusi savo 2010-08-31 rašytą pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 str. 2 d., tačiau teismas nenustatė ir to, kad ieškovė būtų sutikusi nutraukti darbo sutartį šiuo pagrindu. Tai, kad atsakovė ieškovei buvo išsakiusi pretenzijas dėl darbo sąlygų, nesudaro pagrindo jos atleisti iš darbo pagal DK 127 str. 2 d., nes šiuo pagrindu darbuotojas iš darbo gali būti atleistas tuo atveju, jei darbdavys pažeidžia darbo sutartį ar įstatymus. Toks darbo sutarties pažeidimas turi būti ne darbuotojo įsivaizduojamas, o objektyviai egzistuoti. Tuo tarpu teismas nepagrįstai priėjo išvados, kad aplinkybės, ar tokie pažeidimai buvo, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes tik išsiaiškinus šias aplinkybes galima būtų prieiti išvados, ar objektyviai egzistavo įstatyme nurodyti pagrindai, kuriems esant atsakovė turėjo būti atleista iš darbo pagal DK 127 str. 2 d. Be to, ne bet kokie darbdavio padaryti darbo sutarties ar įstatymų pažeidimai gali būti pagrindu atleisti darbuotoją iš darbo pagal DK 127 str. 2 d., o tik tokie, dėl kurių pažeidžiamos darbuotojo teisės ir teisėti interesai. Atsakovė procesiniuose dokumentuose ir bylą nagrinėjant teisme nurodė daug skirtingų neva tai ieškovės padarytų pažeidimų, kurių buvimo nepagrindė jokiais įrodymais, tačiau svarbiausia, kad atsakovė tarp jų net neįvardijo tokių darbo sutarties ar įstatymų pažeidimų, kurie pažeistų jos teises ir teisėtus interesus, todėl pagrindų nutraukti darbo sutartį su atsakove pagal DK 127 str. 2 d. nebuvo. Remiantis Lietuvos A. T. teisės taikymo ir aiškinimo praktika, darbuotojas prašydamas DK 127 str. 2 d. nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, savo prašyme turėtų nurodyti konkrečią priežastį, kuri jo nuomone teikia pagrindą nutraukti darbo sutartį bei ją pagrįsti. (Lietuvos A. T. 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2010). Tuo tarpu atsakovė 2010-08-31 prašyme atleisti ją iš darbo DK 127 str. 2 d. pagrindu nenurodė priežasčių, dėl kurių ji prašo atleisti ją iš darbo šiuo pagrindu. Kita vertus, teismas neįvertino tų aplinkybių, kad 2010-08-31 prašymą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 str. 2 d. atsakovė pateikė padirbusi pas ieškovę vos kelias darbo dienas, be to, kad teikdama prašymą prašė atleisti ją iš darbo nuo 2010-09-29, kai tuo tarpu įstatymas numato trijų darbo dienų terminą, t.y. kad atsakovės sutikimas dirbti papildomą mėnesį niekaip nesuderinamas su jos atžvilgiu neva tai daromų darbo sutarties ar įstatymų pažeidimų buvimu. Teismas taip pat netinkamai įvertino ieškovo liudytojo T. J. parodymus, nes liudytojas nenurodė, kad ieškovė atsakovės atžvilgiu būtų pažeidusi darbo sutartį ar įstatymus, ji tik įvardijo jai atsakovės išsakytas subjektyvaus pobūdžio pretenzijas, kurios savaime nepatvirtina buvus darbo sutarties ar įstatymų pažeidimą. Be to, liudytojas teismui nurodęs apie pokalbius su direktoriumi ir bendrovės akcininke dėl atsakovės atleidimo, nenurodė, kad buvo kalbama ar nutarta atsakovę atleisti pagal DK 127 str. 2 d.;
  3. teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad atsakovės 2010-09-28 prašyme nesant išreikštos valios dėl jos atleidimo iš darbo pagrindo ieškovė neturėjo teisės jos atleisti pagal DK 127 str. 1 d. ir kad ieškovės nesutikimas atleisti atsakovės pagal DK 127 str. 2 d. nesudarė pagrindo jos atleisti pagal DK 127 str. 1 d. Sutiktina su teismo išvada, kad darbdavio nesutikimas atleisti darbuotojo jo prašomu pagrindu nesudaro pagrindo darbdaviui atleisti darbuotoją kitu pagrindu, tačiau šiuo atveju pati atsakovė pateikė 2010-09-28 prašymą dėl jos atleidimo. Nors šiame prašyme nenurodytas atleidimo pagrindas, t.y. neįvardijama, kad atsakovė prašo atleisti ją iš darbo jos prašymu, tačiau pati atsakovė teisme nesugebėjo logiškai paaiškinti, kam esant neatšauktam 2010-08-31 prašymui buvo reikalinga teikti 2010-09-28 prašymą. Tokio prašymo pateikimas galėtų būti paaiškinamas tik kaip atsakovės valios, išreikštos 2010-08-31 prašyme, pakeitimas. Be to, pats 2010-09-28 prašymas yra aiškiai surašytas ir ieškovės pasirašytas, todėl ieškovei pagrįstai nekilo abejonės, kad prašydama atleisti ją iš darbo jau ne pagal DK 127 str. 2 d., atsakovė išreiškė prašymą dėl jos atleidimo savo noru, t.y. jos prašymu (DK 127 str. 1 d.). Tuo tarpu po 2010-09-28 prašymo susiklosčiusios aplinkybės, kuriomis pasinaudojusi atsakovė įformino savo atleidimą pagal DK 127 str. 2 d. negali būti pagrindu iškreipti ieškovės valią dėl atsakovės atleidimo ir tikruosius atleidimo momentu tarp šalių susiklosčiusius santykius;
  4. teismas 2012-01-16 sprendime nurodė, kad atmetus ieškinio reikalavimą dėl pripažinimo, jog darbo sutartis nutraukta pagal DK 127 str. 1 d., nėra jokio pagrindo laikyti, kad ieškovė nepagrįstai išmokėjo atsakovei jos apskaičiuoto dydžio dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę kompensaciją. Be to, teismas nurodė, kad pagal CK 6.241 str. 1 d. 4 p. negali būti išreikalautas kaip be pagrindo įgytas turtas darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, išmokėtos asmenims, kurie veikė sąžiningai. Teismas vertino, kad ieškovė nepažeidė CK 1.5 str. 1 d. įtvirtintos bendrojo pobūdžio pareigos elgtis sąžiningai. Teismas taip pat nurodė, kad pagal DK 224 str. 3 d. negalima išieškoti iš darbuotojo permokėto ar neteisingai apskaičiuoto darbo užmokesčio, išskyrus skaičiavimo klaidos atvejus. Tačiau jei dėl aukščiau nurodytų argumentų butų patenkintas ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančia 2010-08-23 darbo sutarties nutraukimo su atsakove formuluotę dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 str. 2 d., pripažįstant, kad darbo sutartis su atsakove buvo nutraukta pagal DK 127 str. 1 d., ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės 4 228,87 Lt nepagrįstai įgytų piniginių lėšų taip pat turėtų būti patenkintas, nes tokiu atveju galima būtų daryti išvadą, kad ieškovė pažeidė CK 1.5 str. 1 d. įtvirtintas bendrojo pobūdžio pareigas elgtis sąžiningai. Atsakovės nesąžiningumas tokiu atveju turėtų būti konstatuotas įvertinus aplinkybę, kad atsakovė 2010-09-28 prašymu išreiškusi valią būti atleista pagal DK 127 str. 1 d., pasinaudodama ieškovo neapdairumu pati atleidimo dokumentuose (darbo sutartyje ir darbo sutarčių registravimo žurnale) įformino savo atleidimą pagal DK 127 str. 2 d., nes bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė pripažino, kad įrašus darbo sutartyje ir darbo sutarčių registravimo žurnale dėl jos atleidimo pagal DK 127 str. 2 d. ji padarė pati savo ranka. Šiuo atveju pripažinus, kad atsakovė elgėsi nesąžiningai, CK 6.241 str. 1 d. 4 p. numatyta išimtis jai negali būti taikoma (Lietuvos A. T. 2006-05-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2006). Taip pat šiuo atveju neturėjo būti taikoma DK 224 str. 3 d., nes šioje byloje yra sprendžiami atsakovės nepagrįsto praturėjimo, o ne darbdavio atliekamų išskaitų iš atsakovei mokėtino darbo užmokesčio klausimai. Patenkinus ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančia 2010-08-23 darbo sutarties nutraukimo su atsakove formuluotę dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 str. 2 d., pripažįstant, kad darbo sutartis su atsakove buvo nutraukta pagal DK 127 str. 1 d., kaip išvestinis turėtų būti patenkintas ieškinio reikalavimas dėl nepagrįstai įgytų piniginių lėšų dalyje dėl 2 890,84 Lt (neatskaičius mokesčių) dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinės kompensacijos priteisimo. Tuo tarpu dalyje dėl 4,36 Lt delspinigių priteisimo ir 2 590,89 Lt (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovė atleidimo dieną 2010-09-29 dirbdama pas ieškovę pati neapskaičiavo jai išmokėtinos sumos. Šiuo atveju teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, nes ne ieškovė, o atsakovė turėjo įrodyti, kad jai priklausančias išmokėti sumas atleidimo dieną 2010-09-29 dirbdama pas ieškovą apskaičiavo. Tuo tarpu atsakovės argumentai, kad ji nežinojo nuo kokio darbo užmokesčio skaičiuoti jai išmokėtinas sumas atmestini, nes tokie atsakovės argumentai prieštarauja jos pačios duotiems paaiškinimams, kad šalys buvo susitarusios dėl 1 800 Lt mėnesinės algos. Be to, atsakovė jokio apskaičiavimo (nei pagal 1 800 Lt mėnesinę algą, nei pagal 1 500 Lt mėnesinę algą) nepateikė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nors su darbo santykiais susijusių išmokų paskaičiavimas yra tiesioginė vyriausiojo buhalterio pareiga. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė nepaneigė atsakovės nurodytos aplinkybės, jog ieškovei buvo žinomas atsakovės banko sąskaitos numeris, nes tokią aplinkybę patvirtina ieškovo 2010-09-30 rašytas raštas ir pinigų pervedimo atsakovei pašto perlaidos būdu faktas. Remiantis aukščiau nurodytais argumentais ieškinio reikalavimas dėl 4 228,87 Lt nepagrįstai įgytų piniginių lėšų priteisimo iš atsakovės turėjo būti patenkintas. Tačiau tokio reikalavimo patenkinimas šioje procesinėje stadijoje prieštarautų galiojančiam Valstybinės darbo inspekcijos 2010-11-16 reikalavimui. Ieškovė nurodė, kad dėl šio reikalavimo panaikinimo kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą. Tai patvirtina ir byloje pateikta Kauno apygardos administracinio teismo 2011-03-22 nutartis. Todėl atsižvelgiant į tai, kad Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėjamai bylai šioje byloje priimtas teismo sprendimas prejudicinę reikšmę turės toje dalyje, kurioje teismas pasisakys dėl ieškovės reikalavimų pripažinti negaliojančiu darbo sutarties dalį dėl joje nurodytos mėnesinės algos dydžio žodžiais ir darbo sutarties nutraukimo su atsakove pagrindų, o Kauno apygardos administraciniame teisme priimtas teismo sprendimas prejudicinę reikšmę šiai bylai turės dalyje dėl ieškinio reikalavimo priteisti ieškovui iš atsakovės 4 228,87 Lt nepagrįstai įgytų piniginių lėšų, sutinkamai su CPK 261 str. 1 d., šioje dalyje turėjo būti priimtas dalinis sprendimas ir išspręsti pirmieji du ieškinio reikalavimai, o byla dalyje dėl piniginių sumų priteisimo sustabdyta CPK 163 str. 3 p. pagrindu iki Kauno apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla dėl Valstybinės darbo inspekcijos 2010-11-16 reikalavimo panaikinimo;
  5. patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, sutinkamai su CPK 93 str., iš atsakovės ieškovės naudai turėtų būti priteistos bylinėjimosi išlaidos - 798 Lt žyminis mokestis (393 Lt už ieškinį ir 405 Lt už apeliacinį skundą) bei 3 600 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų (1 600 Lt už ieškinio parengimą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme ir 2 000 Lt už apeliacinio skundo parengimą), iš viso 4 398 Lt bylinėjimosi išlaidų.

12Atsakovė apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 30-31) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 sprendimą dalyje dėl neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti atsakovei iš ieškovės 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, bylinėjimosi išlaidas bei 200 Lt už apeliacinį skundą.

13Atsakovė nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl šių motyvų:

  1. teismas pripažino, kad atsakovė dėl darbdavio kaltės buvo priversta nutraukti darbo sutartį, turėjo neigiamų išgyvenimų, turėjo papildomų rūpesčių dėl neišmokėto darbo užmokesčio, tačiau šiai neturtinei žalai atlyginti pakanka išeitinės pašalpos išmokėjimo ir delspinigių išmokėjimo. Tokia teismo išvada prieštarauja materialinės teisės normoms, t.y. DK 250 str. Įstatymas nenustato, kad išeitinė pašalpos išmokėjimas bei vidutinio darbo užmokesčio atlyginimas gali būti užskaitytas kaip kompensacija už neturtinę žalą. Tuo labiau, kad byloje neginčytinai nustatyta, kad atsakovei buvo dideli rūpesčiai ir nepatogumai dėl darbo užmokesčio gavimo. Atsakovė buvo priversta kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją ir tik jai įsikišus buvo išmokėtas darbo užmokestis. Be to, ką patvirtina pridėtas išrašas byloje, kad 2010-11-23 atsakovė buvo paguldyta į ligoninę. Teismo išvada, jog dėl bylos inicijavimo atsakovė neturi teisės reikalauti neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir neteisingas. Ieškovė yra kaltinama nesąžiningumu, sudarė jai daug nepatogumų, dvasinių išgyvenimų;
  2. nepriteisdamas bylinėjimosi išlaidų, teismas pažeidė LR CPK 93 str. 1 d. Ieškovė buvo pareiškusi tris reikalavimus, kurie buvo atmesti, o atsakovė – vieną. Atsakovė už advokato paslaugas sumokėjo 1 400 Lt, kas neviršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr.R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino maksimalaus užmokesčio.

14Atsakovė atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 35-36) prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.

  1. teismas padarė teisėtą ir teisingą išvadą, kad atsakovė buvo atleista pagal DK 127 str. 2 dalį. Šią išvadą teismas padarė remdamasis ne vienos šalies paaiškinimais, o ištyręs visapusiškai visus įrodymus. Byloje nustatyta, kad atsakovė įteikė prašymą atleisti iš darbo nuo rugsėjo 29 dienos pagal LR DK 127 str. 2 d. Liudytojų parodymais yra nustatyta, jog atsakovei nebuvo sudarytos darbo sąlygos, todėl atsakovė turėjo pagrindą nutraukti darbo sutartį. Teismo padaryta išvada, kad ieškovei buvo aiškus ir suprantamas prašymo nutraukti darbo sutartį juridinis pagrindas ir priežastys, patvirtina, jog atsakovė savo valią išreiškė tinkamai. Ieškovė nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, jog byloje nėra įrodymų ir teismas nenustatė, kad ieškovė sutiko su atleidimo pagrindu pagal DK 127 str. 2 d. Tai prieštarauja darbo sutarties nuorašui, kuriame atleidimo pagrindas yra nurodytas 127 str. 2 dalis, Sodrai siųstuose pranešimuose;
  2. priimant į darbą buvo susitarta, kad atsakovei bus mokamas darbo užmokestis 1 800 Lt. Po to ieškovė įpareigojo pakeisti sutartį, nurodant darbo užmokesčio dydį 1 500 Lt, kadangi likusius pinigus atsakovė pažadėjo mokėti vokelyje;
  3. išmokas, susijusias su darbo santykiais, reguliuoja LR DK ,todėl ieškovė nepagrįstai remiasi CK. Atsakovė nurodo veikusi sąžiningai, todėl jai išmokėtos sumos yra teisėtos ir jas atsakovė įgijo ne be pagrindo, o kaip priklausantį teisėtai darbo užmokestį, kurį pati ieškovė pagal darbo inspekcijos nurodymą pervedė.

15Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas.

16Atsakovės apeliacinis skundas atmestinas.

17Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

18Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, jog šalys skirtingai aiškino 2010-08-23 tarp ieškovės UAB „Fregija“ ir atsakovės A. P. sudarytos darbo sutarties turinį toje apimtyje, jog šalių pateiktose darbo sutarties egzemplioriuose buvo nurodyta skirtingas atsakovės darbo užmokesčio dydis. Ieškovė byloje įrodinėjo, jog 2010-08-23 tarp šalių buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 36, pagal kurią atsakovė buvo priimta dirbti UAB „Fregija“ vyr. buhalterės pareigoms. Darbo sutarties 3 p. buvo numatyta, kad „Darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui šį darbo užmokestį: 1 500 Lt (vienas tūkstantis aštuoni šimtai Litų 00 ct) mėnesinė alga ...“. Ieškovės teigimu, darbo sutartį atspausdino pati atsakovė ir pateikė ją pasirašyti direktoriui, kuris nepastebėjęs, kad darbo sutarties 3 p. nurodyta mėnesinė alga žodžiais yra 1 800 Lt, ją pasirašė. Vadovaudamasis CK 1.90 str. 1 d. pagrindu, ieškovė prašė darbo sutarties 3 p. toje dalyje, kurioje nurodytas atsakovei mokėtinas darbo užmokestis žodžiais „vienas tūkstantis aštuoni šimtai Litų 00 ct“ pripažinti negaliojančiu, kaip sudarytą dėl suklydimo. Pirmosios instancijos teismas byloje darė išvadą, jog ieškovė turėjo pareigą nuginčyti ne tik jos turimame darbo sutarties egzemplioriaus pirmame lape esantį įrašą žodžiais apie atsakovės darbo užmokesčio dydį, bet ir atsakovės pateiktame darbo sutarties egzemplioriuje esantį įrašą, kur ir skaičiumi, ir žodžiu įrašytas 1 800 Lt dydžio jos darbo užmokesčio dydis, kadangi atsakovės turimas darbo sutarties egzempliorius turi būti identiškas ieškovės turimam egzemplioriui (DK 99 str. 2 d.). Teismas pažymėjo, jog skirti ekspertizės dėl atsakovės pateikto darbo sutarties egzemplioriaus ieškovė neprašė, joje esančio įrašo apie darbo užmokesčio dydį neginčijo, o tai yra pagrindas šį ieškovės reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Kaip matyti iš ieškovės pateiktos 2010-08-23 darbo sutarties Nr. 36, šioje darbo sutartyje yra nurodyta, jog atsakovės darbo užmokestis yra 1 500 Lt (vienas tūkstantis aštuoni šimtai Litų 00 ct), tuo tarpu atsakovės pateiktame darbo sutarties egzemplioriuje yra nurodyta, jog darbo užmokestis sudaro 1 800 Lt (vienas tūkstantis aštuoni šimtai Litų 00 ct). Taigi abi šalys disponavo darbo sutarties egzemplioriais, kurie iš esmės skiriasi nurodytu darbo užmokesčio dydžiu. Nors atsakovė pirmosios instancijos teisme nurodė, jog galimai ieškovės pateiktas darbo sutarties egzempliorius yra suklastotas, tačiau tokiems argumentams pagrįsti byloje įrodymų nepateikė. Esant tokiai situacijai, kai abi šalys įrodinėja, jog jų pateikti darbo sutarčių egzemplioriai atitinka tikrąją šalių valią, kolegijos nuomone, prioritetas neabejotinai turi būti teikiamas pačiai sutarčiai, jos sąlygų galiojimui ir vykdymui. Byloje yra nustatyta ir atsakovė neneigia aplinkybės, jog atsakovė ieškovės įmonėje dirbo vyr. buhalterės pareigose, atsakovė buvo atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą, tame tarpe ir darbo sutarčių sudarymą, darbo užmokesčio apskaitą. Kaip matyti iš bylos duomenų, į bylą yra pateiktas Darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraštis Nr. 10, iš kurio matyti, jog už 2010 m. rugpjūčio mėn. atsakovei yra priskaitytas 1 500 Lt darbo užmokestis. Pažymėtina, jog šis buhalterinės apskaitos dokumentas yra sudarytas ir pasirašytas pačios atsakovės. Tai reiškia, jog iš esmės atsakovė neginčijo savo darbo užmokesčio dydžio, sutiko su juo. Tokios aplinkybės, kai byloje nėra duomenų apie atsakovės nesutikimą su priskaitytu darbo užmokesčiu, leidžia kolegijai daryti išvadą, jog abi šalys, tiek ieškovė, tiek atsakovė sutiko su darbo sutartyje nustatytu 1 500 Lt darbo užmokesčio dydžiu, abi šalys vykdė tokią darbo sutarties sąlygą. Be to, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad atsakovė iš esmės pripažino, kad ieškovės pateiktos darbo sutarties pirmame lape 3 punkte žodžiais įrašytą darbo užmokesčio dydį – 1 800 Lt ieškovė rašydama darbo sutartį paliko per neapsižiūrėjimą, tuo tarpu direktorius ieškovei buvo nurodęs į darbo sutartį įrašyti 1 500 Lt darbo užmokesčio dydį. Atsižvelgiant į tai, kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokius atsakovės parodymus nelaikė fakto pripažinimu, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo darbo sutarties 3 p. dalies pripažinimo negaliojančiu tenkinti, nustačius, kad per darbo sutartį rengusios šalies neapsižiūrėjimą ar suklydimą buvo suklaidinta ir kita šalis.

19Byloje tarp šalių taip pat kilo ginčas dėl to, jog šalys skirtingai aiškina 2010-08-23 darbo sutarties Nr. 36 nutraukimo aplinkybes, ieškovė nurodo, jog darbo sutarties nutraukimo pagrindas – LR DK 127 str. 2 d. buvo nepagrįstai nurodytas darbo sutartyje, kai tuo tarpu ieškovė sutiko atsakovę atleisti iš darbo tik LR DK 127 str. 1 d. pagrindu. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia 2010-08-23 darbo sutarties nutraukimo su atsakove A. P. formuluotę dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 str. 2 d., pripažįstant, kad darbo sutartis su atsakove A. P. buvo nutraukta pagal DK 127 str. 1 d. Byloje nustatyta, jog nutraukti darbo sutartį siekė būtent atsakovė, kuri pagal byloje surinktus duomenis turi atitinkamą savo srities darbo patirtį bei žinojo darbo sutarties nutraukimo pagrindo nurodymo pasekmes. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl darbo sutartį nutraukti siekiančio darbuotojo tikrosios valios turinio, jos išraiškos, svarbu atsižvelgti ir į darbo sutartį siekiančio nutraukti darbuotojo pareigybinį statusą ir atitinkamai turimo statuso nulemtus reikalavimus, ypatumus, kurie gali teikti pagrindą tokio darbuotojo veiksmus vertinti taikant aukštesnius elgsenos vertinimo standartus, siekiant nustatyti, ar asmuo, įgyvendindamas savo darbo teises, veikia sąžiningai ir teisingai darbdavio atžvilgiu, ar nepiktnaudžiauja savo darbo teisėmis, t. y. ar nepažeidžia DK 35 straipsnyje nustatyto imperatyvo, kuriuo reikalaujama, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų...>... < tais atvejais, kai darbuotojo atliekamos pagal darbo sutartį darbdavio naudai darbo funkcijos tiesiogiai lemia, kad darbuotojas yra atsakingas už atitinkamas veiklos sritis, kurios yra neatskiriama darbdavio veiklos dalis, darbuotojo naudojimasis turimu patyrimu, kompetencija toje srityje savo interesais ir atitinkamai nebendradarbiavimas su darbdaviu, sprendžiant darbuotojo kompetencijai priskirtus klausimus, nesvarbu, kokia forma tai daroma – veikimu, t. y. sąmoningai ir tikslingai klaidinant darbdavį, ar neveikimu, t. y. nutylint reikšmingas atitinkamam klausimui spręsti aplinkybes ir neinformuojant apie jas darbdavio arba jo atstovo, reiškia, kad darbuotojas piktnaudžiauja savo teise, pažeidžia teisingumo ir sąžiningumo principus bei atitinkamai darbdavio teises (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje I. Ostrovskis v. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, bylos Nr. 3K-3-551/2009). Kaip matyti iš bylos duomenų, 2010-08-31 atsakovė pateikė ieškovės direktoriui prašymą atleisti ją iš darbo nuo 2010-09-29 pagal DK 127 str. 2 d. DK 127 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas darbo sutarties nutraukimas darbuotojo prašymu dėl svarbių priežasčių. Pagal šią įstatymo normą darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas, be kita ko, jeigu darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį; darbo sutartis tokiais atvejais turi būti nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos. Lietuvos A. T. yra išaiškinęs, jog darbuotojas, prašydamas aptariamoje teisės normoje nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, savo prašyme, be kita ko, turėtų nurodyti konkrečią priežastį (konkrečias priežastis), kuri (kurios), jo nuomone, teikia pagrindą nutraukti darbo sutartį, bei ją (jas) pagrįsti. Kaip byloje teigė ieškovės atstovai, atsakovei pateikus prašymą ją atleisti iš darbo LR DK 127 str. 2 d. pagrindu, ieškovė tokio prašymo netenkino. Iš byloje esančio 2010-08-31 atsakovės prašymo matyti, jog šis prašymas ieškovės atstovų nėra pasirašytas ar kaip nors kitaip būtų išreikštas toks sutikimas. Tai, kad ieškovė galimai nesutiko su tokiu atsakovės atleidimo pagrindu pagrindžia ir tai, jog pateikiant 2010-08-31 prašymą atleisti į darbą, atsakovė ieškovės įmonėje tebuvo išdirbusi vos 7 dienas. Logiška, jog ieškovė galėjo atsisakyti nutraukti sutartį šiuo pagrindu, kadangi atsakovei išdirbus tik keletą dienų, bet nutraukus darbo sutartį LR DK 127 str. 2 d. pagrindu, ieškovei atsirastų pareiga išmokėti atsakovei 2 vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją. Kolegijos nuomone, toks atsakovės elgesys ieškovės atžvilgiu negali būti tapatinamas su sąžiningumo principu bei atitinkamai tai pažeistų darbdavio teises. Be to, pažymėtina, jog ir pats atsakovės pateiktas 2010-08-31 prašymas neatitiko tokiam prašymui keliamų reikalavimų, kadangi jame nebuvo nurodyta dėl kokių svarbių priežasčių ieškovė siekia nutraukti darbo sutartį. Bylos duomenys patvirtina, jog ieškovei nesutikus atleisti iš darbo LR DK 127 str. 2 d. pagrindu, atsakovė 2010-09-28 pateikė papildomą prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo. Pažymėtina, jog šiame prašyme atsakovė nenurodė jokio darbo sutarties nutraukimo pagrindo. Ieškovė byloje nurodė, jog atleido atsakovę iš darbo būtent pagal 2010-09-28 prašymą. Liudytojas T. J. byloje patvirtino, jog atsakovė, pateikdama 2010-09-28 prašymą išreiškė valią nutraukti darbo sutartį su ieškove LR DK 127 str. 1 d. pagrindu. Tokią ieškovės poziciją pagrindžia tai, jog ant šio prašymo yra ieškovės atsakingo asmens T. J. sutikimas atleisti atsakovę iš darbo nuo 2010-09-28. Nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog atsakovė būtų atšaukusi savo 2010-08-31 rašytą pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 str. 2 d., tačiau pažymėtina, jog byloje esantis vėlesnis atsakovės prašymas nutraukti darbo sutartį suponuoja priešingą išvadą. 2010-09-28 prašymas yra aiškiai surašytas ir ieškovės pasirašytas, todėl ieškovei pagrįstai nekilo abejonių, kad prašydama atleisti atsakovę iš darbo jau ne pagal DK 127 str. 2 d., atsakovė išreiškė prašymą dėl jos atleidimo savo noru, t.y. jos prašymu (DK 127 str. 1 d.). Tuo tarpu po 2010-09-28 prašymo susiklosčiusios aplinkybės, kuriomis atsakovė, turėdama atitinkamas žinias buhalterijos srityje, įformino savo atleidimą pagal DK 127 str. 2 d. negali būti pagrindu teigti, jog ieškovė pakeitė savo valią ir sutiko ieškovę atleisti iš darbo LR DK 127 str. 2 d. pagrindu. Byloje įvertintina ir ta aplinkybė, jog atsakovė 2010-09-28 prašymu išreiškusi valią būti atleista pagal DK 127 str. 1 d., galimai pasinaudojo ieškovės atstovo neapdairumu ir savo ranka darbo sutartyje ir darbo sutarčių registravimo žurnale įformino savo atleidimą pagal DK 127 str. 2 d, kas laikytina nesąžiningu atsakovės elgesiu. Nors atsakovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog ją atleisti iš darbo LR DK 127 str. 2 d buvo pagrindas, pripažintina, jog byloje nepateikti jokie įrodymai dėl netinkamo ieškovės darbo organizavimo, darbo sąlygų sudarymo netinkamumo, kitų ieškovės padarytų pažeidimų, kurie pažeistų atsakovės teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nutraukti darbo sutartį su atsakove pagal DK 127 str. 2 d. pagrindų nebuvo. Kaip matyti iš ieškovės 2010-09-28 įsakymo, ieškovė atsakovę atleido iš darbo būtent LR DK 127 str. 1 d. pagrindu, kas byloje laikytina nenuginčytu. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad darbo sutartis su atsakove A. P. buvo nutraukta pagal DK 127 str. 1 d.

20Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės ieškovei 4 228,87 Lt nepagrįstai įgytų piniginių lėšų, kurios atsakovei buvo išmokėtos atleidžiant ją iš darbo. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas aukščiau aptartus ieškovės reikalavimus, nurodė, jog nėra jokio pagrindo laikyti, kad ieškovė nepagrįstai išmokėjo atsakovei jos apskaičiuoto dydžio dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę kompensaciją. Be to, teismas nurodė, kad pagal CK 6.241 str. 1 d. 4 p. negali būti išreikalautas kaip be pagrindo įgytas turtas darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, išmokėtos asmenims, kurie veikė sąžiningai. Teismas taip pat nurodė, kad pagal DK 224 str. 3 d. negalima išieškoti iš darbuotojo permokėto ar neteisingai apskaičiuoto darbo užmokesčio, išskyrus skaičiavimo klaidos atvejus. Apeliacinės instancijos teismui tenkinus ieškovės apeliacinį skundą bei tenkinus pirmuosius du ieškovės ieškinio reikalavimus, tenkintinas ir ieškovės prašymas dėl 4 228,87 Lt nepagrįstai įgytų piniginių lėšų priteisimo iš atsakovės. Kaip jau apeliacinės instancijos teismas buvo pažymėjęs, atsakovės, kaip atsakingo ir turinčio žinių atitinkamoje srityje asmens, elgesys ieškovės atžvilgiu negali būti tapatinamas su sąžiningu elgesiu, kadangi byloje nustatyta, jog atsakovė veikė prieš darbdavio interesus, todėl laikytina, jog atsakovė pažeidė CK 1.5 str. 1 d. įtvirtintas bendrojo pobūdžio pareigas elgtis sąžiningai. Tokiu atveju K 6.241 str. 1 d. 4 p. numatyta išimtis jai negali būti taikoma. Taip pat kolegija pritaria ieškovės argumentui, jog šiuo atveju neturėjo būti taikoma DK 224 str. 3 d., nes šioje byloje yra sprendžiami atsakovės nepagrįsto praturėjimo, o ne darbdavio atliekamų išskaitų iš atsakovei mokėtino darbo užmokesčio klausimai. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiga ieškovei išmokėti atsakovei 4 228,87 Lt sumą yra kildinama iš 2010-11-16 LR VMI reikalavimo pašalinti pažeidimus Nr. R1 0662-0271. Ieškovė byloje nurodė, kad dėl šio reikalavimo panaikinimo kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, tai patvirtina ir byloje pateikta Kauno apygardos administracinio teismo 2011-03-22 nutartis. Iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, jog Kauno apygardos administracinis teismas 2011-03-22 sustabdė šio klausimo nagrinėjimą iki įsiteisės teismo sprendimas Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1552-752/2011. Atsižvelgiant į tokią situaciją, darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismui šioje byloje nustačius, jog buvo pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimus dėl 2010-08-23 šalių sudarytos darbo sutarties 3 punkto dalies, kurioje nurodytas atsakovei A. P. mokėtinas darbo užmokestis žodžiais „vienas tūkstantis aštuoni šimtai Litų 00 ct“; pripažinimo negaliojančia bei 2010-08-23 darbo sutarties nutraukimo su atsakove A. P. formuluotės dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 str. 2 d. pakeitimo, pripažįstant, kad darbo sutartis su atsakove A. P. buvo nutraukta pagal DK 127 str. 1 d., apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą konstatuoti, jog minėta 4 228,87 Lt išmoka atsakovei buvo išmokėta nepagrįstai.

21Atsakovė apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 sprendimą dalyje dėl neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti atsakovei iš ieškovės 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, bylinėjimosi išlaidas bei 200 Lt už apeliacinį skundą. Atsakovė nurodo, jog atsakovė dėl darbdavio kaltės buvo priversta nutraukti darbo sutartį, turėjo neigiamų išgyvenimų, turėjo papildomų rūpesčių dėl neišmokėto darbo užmokesčio. Atsakovei buvo dideli rūpesčiai ir nepatogumai dėl darbo užmokesčio gavimo, atsakovė buvo priversta kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją ir tik jai įsikišus buvo išmokėtas darbo užmokestis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino bylos įrodymų visumą, susijusią su atsakovės pareikštu priešieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovės kartu su priešieškiniu pateikti išrašai iš medicininių dokumentų nepatvirtina, kad atsakovės sveikatos sutrikimai buvo sąlygoti būtent išgyvenimų, susijusių su darbo sutarties nutraukimu ar ieškovės kreipimusi į teismą, nes išrašuose iš medicininių dokumentų nėra nurodyta, nei dėl ko atsakovė kreipėsi į medikus, nei kas turėjo tiesioginės įtakos atsakovės sveikatos pablogėjimui. Be to, tenkinus ieškovės reikalavimus, konstatuoti, jog būtų pagrindas priteisti iš ieškovės atsakovei neturtinę žalą nėra. Atsižvelgiant į tai, atsakovės apeliacinis skundas atmestinas.

22Ieškovė UAB „Fregija“ apeliaciniu skundu prašė priteisti iš atsakovės 4 398 Lt bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Ieškovės apeliacinį skundą tenkinus, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, jos apimtį, ieškovei iš atsakovės priteistinos 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidos, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, jos laikytinos pagrįstomis bei protingomis.

23Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija ieškovės UAB „Fregija“ apeliacinį skundą tenkina, panaikina Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys buvo atmestas ir pripažįsta negaliojančiu 2010-08-23 darbo sutarties 3 p. toje dalyje, kurioje nurodytas atsakovei A. P. mokėtinas darbo užmokestis žodžiais „vienas tūkstantis aštuoni šimtai Litų 00 ct“, pripažįsta negaliojančia 2010-08-23 darbo sutarties nutraukimo su atsakove A. P. formuluotę dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 str. 2 d., pripažįstant, kad darbo sutartis su atsakove A. P. buvo nutraukta pagal DK 127 str. 1 d.; priteisia ieškovei UAB „Fregija“ iš atsakovės 4 228,87 Lt nepagrįstai įgytų piniginių lėšų bei 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidas; atsakovės A. P. apeliacinį skundą atmeta, todėl likusią Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. sprendimo dalį palieka nepakeistą (CPK 326 str. 3 p.)

24Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

25ieškovės UAB „Fregija“ apeliacinį skundą tenkinti.

26atsakovės A. P. apeliacinį skundą atmesti.

27Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. sprendimą pakeisti.

28Panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės UAB „Fregija“ ieškinys ir pripažinti negaliojančiu 2010-08-23 darbo sutarties 3 p. toje dalyje, kurioje nurodytas atsakovei A. P. mokėtinas darbo užmokestis žodžiais „vienas tūkstantis aštuoni šimtai Litų 00 ct“, pripažinti negaliojančia 2010-08-23 darbo sutarties nutraukimo su atsakove A. P. formuluotę dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 str. 2 d., pripažįstant, kad darbo sutartis su atsakove A. P. buvo nutraukta pagal DK 127 str. 1 d.

29Priteisti ieškovei UAB „Fregija“ (į. k. 135020017) iš atsakovės A. P. (a. k. ( - ) 4 228,87 Lt (keturis tūkstančius du šimtus dvidešimt aštuonis litus 87 ct) nepagrįstai įgytų piniginių lėšų.

30Likusią Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

31Priteisti ieškovei UAB „Fregija“ (į. k. 135020017) iš atsakovės A. P. (a. k. ( - ) 2 000 Lt (dviejų tūkstančių litų) bylinėjimosi išlaidas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Kolegija n u s t a t ė:... 3. ieškovė ieškiniu (t. 1, b. l. 3-5) prašė pripažinti negaliojančiu... 4. Atsakovė priešieškiniu (t. 1, b. l. 91-92) prašė priteisti iš ieškovės... 5. Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. sausio 16 d. sprendimu (t. 2, b. l.... 6. Teismas nurodė, jog 2010-08-23 darbo sutarties pirmojo lapo 3 p. nurodyta... 7. Teismas nurodė, jog reikalavimui pripažinti negaliojančia 2010-08-23 darbo... 8. Dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovės 4 228,87 Lt nepagrįstai... 9. Atsakovė priešieškinyje (b.l. 91) nurodė, kad ieškovė nesudarė tinkamų... 10. Ieškovė apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 22-26) prašo priimti dalinį... 11. Ieškovė nesutinka su teismo sprendimu dėl šių motyvų:
    12. Atsakovė apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 30-31) prašo Kauno miesto apylinkės... 13. Atsakovė nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl šių motyvų: 14. Atsakovė atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 35-36)... 15. Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas.... 16. Atsakovės apeliacinis skundas atmestinas.... 17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 18. Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, jog šalys skirtingai aiškino... 19. Byloje tarp šalių taip pat kilo ginčas dėl to, jog šalys skirtingai... 20. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės ieškovei 4 228,87 Lt... 21. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m.... 22. Ieškovė UAB „Fregija“ apeliaciniu skundu prašė priteisti iš atsakovės... 23. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija ieškovės UAB „Fregija“... 24. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 dalies 2... 25. ieškovės UAB „Fregija“ apeliacinį skundą tenkinti.... 26. atsakovės A. P. apeliacinį skundą atmesti.... 27. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. sprendimą pakeisti.... 28. Panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės UAB „Fregija“... 29. Priteisti ieškovei UAB „Fregija“ (į. k. 135020017) iš atsakovės A. P.... 30. Likusią Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. sprendimo dalį... 31. Priteisti ieškovei UAB „Fregija“ (į. k. 135020017) iš atsakovės A. P....