Byla 2K-360/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Josifo Tomaševičiaus, teisėjo Prano Kuconio ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio, sekretoriaujant L. Baužienei, dalyvaujant prokurorui A. Kazakovui, gynėjui advokatui E. Dereškevičiui, nuteistajam R. L., nukentėjusiajam Č. U., teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų Č. U., J. U., J. U. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. (R. L.) pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą dvylikai metų šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 8 dalimis, šią bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu su Panevėžio apygardos teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, galutinė subendrinta bausmė R. L. paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų. Iš R. L. priteista 17 356,40 Lt nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui Č. U. turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo Č. U. pareikštas 5000 Lt civilinis ieškinys dėl paminklo, tvorelės, antkapio pastatymo paliktas nenagrinėtas, paliekant jam teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

2Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. nuosprendis, kuriuo Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nuosprendis pakeistas. R. L. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą paskirtas laisvės atėmimas keturiolikai metų šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, šią bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu su Panevėžio apygardos teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, galutinė subendrinta bausmė R. L. paskirta laisvės atėmimas septyniolikai metų. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

4R. L. nuteistas už tai, kad 2001 m. sausio 1 d., apie 23.40 val., (duomenys neskelbtini) miškelyje, tarpusavio konflikto metu itin žiauriai nužudė O. U., t. y. tyčia sudavė O. U. penkiolika smūgių peiliu ir taip jai padarė krūtinės, pilvo, nugaros kiaurymines durtines–pjautines žaizdas (krūtinės ląstos, pilvo ertmės, diafragmos, širdies, šonkaulių bei abiejų menčių sužalojimus). O. U. mirė dėl jai krūtinės kairėje pusėje padarytų trijų kiauryminių žaizdų kartu sužalojant ir širdį.

5Apeliacinės instancijos teismas, 2005 m. spalio 26 d. nuosprendžiu pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir paskirdamas R. L. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą keturiolikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, savo sprendimą motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai vadovavosi BK 54 straipsnyje išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir, pirmenybę suteikęs atskiroms BK 54 straipsnio nuostatoms, nepagrįstai bausmės skyrimo nevertino kaip vieningo bei nuoseklaus teisės normų taikymo proceso. Apeliacinės instancijos teismas, pabrėždamas, kad bausmė turi būti teisinga, nuosprendyje konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, R. L. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą „paskirdamas vidutinės trukmės terminuoto laisvės atėmimo bausmę“, nepakankamai ją individualizavo, todėl tokia bausmė negali būti teisinga. Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. L. bausmę, nesivadovavo BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų eiliškumu pagal svarbą ir pirmenybę atidavė nuostatoms, esančioms sąrašo pabaigoje. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 61straipsnio 4 dalies nuostatas ir, R. L. už padarytą nusikaltimą paskirdamas BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, neatkreipė dėmesio, jog lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių nustatymas yra tik viena iš BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų, į kurią teismas, skirdamas bausmę, privalo atsižvelgti. Be to, pirmosios instancijos teismas „nesivadovavo BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta bausmės dydžio skaičiavimo tvarka, kurią įstatymų leidėjas tiesiogiai sieja su BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis“.

6Lietuvos apeliacinis teismas, griežtindamas R. L. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą paskirtą laisvės atėmimo bausmę dvejais metais, įvertino tai, kad R. L. „tyčia nužudydamas jauną merginą, galėjusią sukurti šeimą, auginti vaikus, padarė nepataisomą žalą ne tik jos artimiesiems, bet ir visuomenei“; nors yra jaunas, tačiau teisiamas trečią kartą ir daro vis sunkesnius nusikaltimus; teistumas neišnykęs; neigiamai charakterizuojamas nuo vaikystės; nepritapo mokymo bei auklėjimo įstaigose; padaręs nusikalstamą veiką išvyko į užsienį, taip siekdamas išvengti bausmės. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad R. L. elgesiui turi įtakos emocinis nestabilumas, bloga stresinių situacijų tolerancija, agresyvus atsakomasis elgesys konfliktinėse situacijose, taip pat į tai, kad byloje nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

7Kasaciniu skundu nukentėjusieji Č. U., J. U., J. U. prašo objektyviai, sąžiningai patikrinti pirmosios instancijos teismo 2005 m. birželio 9 d. bei apeliacinės instancijos teismo 2005 m. spalio 26 d. nuosprendžius ir nuteistajam R. L., kaip recidyvistui, skirti griežtesnę bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos, atliekant ją kalėjime, arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui. Kartu nukentėjusieji prašo iš R. L. priteistus 17 356,40 Lt atlyginti avansu iš valstybės tam skirtų lėšų arba leisti pateikti naują civilinį ieškinį, nes jiems padaryta daug didesnė neturtinė žala.

8Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka ir priimdamas 2005 m. spalio 26 d. nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, suvaržiusius jų, kaip lygiateisių proceso dalyvių, teises (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 7 straipsnio 2 dalis) ir sukliudžiusius teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, t. y. nubausti R. L. bausme, adekvačia jo padaryto nusikaltimo pasekmėms. Nukentėjusiųjų tvirtinimu, nepaisant to, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, jog jų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, iš tikrųjų skundas buvo atmestas.

9Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs tai, kad byloje nustatyta R. L. atsakomybę lengvinanti, BPK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė, ir kartu neva pagriežtinęs jam bausmę (dvejais metais), neatsižvelgė į tai, jog jie (nukentėjusieji) apeliaciniu skundu prašė apskritai panaikinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymą. Pasak kasatorių, teisėjų kolegija, tai, kad R. L. savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi ir aktyviai padėjo išsiaiškinti nusikaltimą, pripažindama teisėta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir kartu atsižvelgdama į tai, jog R. L. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nepagrįstai netaikė BK 64 (turėtų būti 61) straipsnio 4 dalies nuostatų ir nepaskyrė jam laisvės atėmimo bausmės, ne didesnės kaip BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę, pirmenybę teikė lengvinančiai aplinkybei (BK 61 straipsnis) ir neatsižvelgė į kitus BK 54 straipsnyje nustatytus bausmės skyrimo pagrindus. Kasatorių nuomone, šioje byloje tarp prokurorų ir R. L. buvo sudarytas sandėris: R. L. prisipažinus padarius nusikaltimą, tai bus pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir skiriant bausmę bus taikomos BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatos.

10Nukentėjusieji taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 61 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymas asmenims, padariusiems labai sunkius nusikaltimus – tyčinius nužudymus sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 129 straipsnio 2 dalis), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucijai) arba inicijuoti šių straipsnių pataisas Lietuvos Respublikos Seime, taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, kad būtų išsiaiškinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei prokurorų veiksmai išgaunant R. L. prisipažinimą ir aiškinantis šios bylos aplinkybes.

11Kasatoriai teigia, kad 2005 m. spalio 26 d. bylą apeliacine tvarka nagrinėjo šališka ir suinteresuota teisėjų kolegija, nes du iš trijų teisėjų (K. J. ir V. K. ) jau buvo nagrinėję jų apeliacinį skundą šioje byloje (2004 m. rugsėjo 8 d. ir 2004 m. spalio 6 d.). Todėl jie (nukentėjusieji) apeliacinės instancijos teismo 2005 m. spalio 26 d. posėdyje šiems teisėjams pareiškė nušalinimą BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 2 dalies 2 punkto pagrindu, tačiau teisėjų kolegija jį atmetė. Pagal BPK 59 straipsnio 2 dalies 3 punktą nušalinami teisėjai turėjo teisę viešai pasisakyti, tačiau taip nepadarė.

12Kasatoriai pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismo 2005 m. spalio 26 d. posėdyje buvo atmesti ir kiti jų prašymai: perskaityti skundžiamą nuosprendį ir teisiamojo posėdžio protokolą (šio prašymo vėliau buvo atsisakyta dėl kolegijos pirmininkės V. R. psichologinio spaudimo); apklausti papildomus liudytojus (šį prašymą palaikė ir R. L., ir jo gynėja); teisingai išnagrinėti bylą.

13Nukentėjusieji skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartį, kuria buvo panaikinta apeliacinės instancijos teismo 2005 m. sausio 19 d. nutartis šioje byloje, ir padarė esminį BPK 386 straipsnio 1, 2 dalių, įpareigojančių bylą išnagrinėti bendra tvarka, pažeidimą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nagrinėdama jų (nukentėjusiųjų) apeliacinį skundą, vadovavosi BPK 320–334 straipsnių nuostatomis, pagal kurias apeliaciniai skundai dėl neįsiteisėjusių teismo nuosprendžių nagrinėjami tik BPK 313 straipsnio tvarka ir terminais. Todėl, pasak kasatorių, byla buvo nagrinėjama ne pagal BPK 386 straipsnio nuostatas, bet grąžinta į apeliacinio proceso stadiją. Kasatoriai pabrėžia, kad BPK 12–14 straipsniuose, 311 straipsnio 3 dalyje, 320 straipsnyje ir kituose BPK XXV skyriaus (Apeliacinis procesas) straipsniuose nenumatyta galimybė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti bylas dėl įsiteisėjusių teismo nuosprendžių. Tuo tarpu, 2005 m. spalio 26 d. nagrinėjant jų (nukentėjusiųjų) apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis jau buvo įsiteisėjęs.

14Kasatoriai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas bet kokiais būdais stengėsi sudaryti sąlygas neteisėtai teismo procese dalyvaujančiam R. L. gynėjui pateikti apeliacinį skundą, nes, „esant mūsų, nukentėjusiųjų, apeliaciniam skundui ir nesant kito apelianto – nuteistojo – priešingo prašymo apeliacinės instancijos teismas negali bausmės sušvelninti“. Nukentėjusieji skunde nurodo, kad 2004 m. rugpjūčio 19 d. gavo pranešimą iš Šiaulių apygardos teismo, jog 2004 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi atnaujintas terminas advokato A. C. apeliaciniam skundui paduoti, kuris bus nagrinėjamas apeliacine tvarka 2004 m. rugsėjo 8 d., t. y. kartu su jų (nukentėjusiųjų) apeliaciniu skundu. Susipažinus su minėta nutartimi, paaiškėjo, kad ja atmestas ne advokato A. C., o R. L. prašymas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti. Kasatorių nuomone, minėta 2004 m. rugpjūčio 3 d. nutartis buvo priimta pažeidžiant jų, kaip nukentėjusiųjų, teises, nes jiems nebuvo pranešta apie teismo posėdį, kuriame buvo priimta ši nutartis.

15Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, pažeisdama jų, kaip nukentėjusiųjų, teises ir teisę į teisingą bei nešališką teismą, BPK 47–52 straipsnių nuostatas, advokatui A. C. leido ginti R. L., paduoti apeliacinį skundą ir dalyvauti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Kasatoriai pabrėžia, kad advokatas A. C. apeliacinį skundą įteikė nedalyvaudamas nei viename teismo posėdyje. Be to, R. L., neatsisakęs jį pirmosios instancijos teisme gynusio advokato paslaugų, su advokatu A. C. susitarimą dėl teisinės pagalbos sudarė ne raštu, kaip to reikalauja BPK 47 straipsnis (turėtų būti Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalis), o žodžiu. Bylos medžiagoje nėra nei tarp R. L. ir advokato A. C. sudarytos sutarties dėl teisinės pagalbos, nei šio advokato orderio, kuriame būtų nurodyta, kokioje baudžiamojo proceso stadijoje jis gins R. L. ir kokius procesinius veiksmus yra įgaliotas atlikti.

16Pasak kasatorių, pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo vilkinamas jų skundo nagrinėjimas. Pagal BPK 323 straipsnio 3, 4 dalis teisėjas pranešėjas, susipažinęs su jų (nukentėjusiųjų) apeliaciniu skundu, atsikirtimais į jį bei byla ir parengęs bylą nagrinėti teisme, bylą turėjo išnagrinėti per BPK 321 straipsnyje nustatytą terminą, t. y. pirmosios instancijos teismo nurodytą dieną. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija paskirtą teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. posėdžio, tenkindama R. L. gynėjo prašymą, bylos nagrinėjimą atidėjo iki 2004 m. spalio 6 d. Apeliacinės instancijos teismo 2004 m. spalio 6 d. posėdyje teisėjų kolegija, tenkindama R. L. prašymą, bylos nagrinėjimą vėl atidėjo, nes pirmosios instancijos teismas bylos tinkamai neparengė nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo 2005 m. sausio 12 d. posėdyje pranešėju byloje vietoje teisėjo K. J. buvo paskirtas teisėjas S. K..

17Nukentėjusiųjų Č. U., J. U., J. U. kasacinis skundas atmestinas.

18Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir bausmės skyrimo

191. Esminiai kasatorių skundo argumentai yra tvirtinimas, kad teismai nepagrįstai šioje baudžiamojoje byloje taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 61 straipsnio 4 dalį ir todėl nuteistajam R. L. paskirta bausmė yra neadekvati jo padaryto nusikaltimo pasekmėms.

201.1. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad aplinkybe, lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę, laikytina bet kuri iš šių situacijų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šią veiką; 3) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šioje veikoje dalyvavusius asmenis.

211.2. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis R. L. savanoriškai prisipažino nužudęs O. U., parodė vietą, kur paslėpė jos kūną, t. y. padėjo išaiškinti padarytą nusikaltimą. Byloje nėra duomenų, kad iki tokio R. L. prisipažinimo ikiteisminio tyrimo institucijoms buvo žinoma apie O. U. nužudymą ir todėl jis buvo įtariamas O. U. laisvės atėmimu (1961 m. BK 131 straipsnio 1 dalis), o ne jos nužudymu (1961 m. BK 104 straipsnis).

22Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2002 m. rugpjūčio 27 d. rašte Vokietijos Federacinės Respublikos teisingumo ministerijai „Dėl R. L. ekstradicijos“ prašymas išduoti R. L. Lietuvos Respublikai grindžiamas duomenimis apie jo padarytas nusikalstamas veikas, kartu nurodant ir kaltinimą neteisėtai atėmimus laisvę O. U., o ne ją nužudžius.

23Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2003 m. vasario 26 d. rašte „Dėl R. L. ekstradicijos“ Vokietijos Federacinės Respublikos teisingumo ministerijai prašoma, remiantis 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencijos dėl ekstradicijos 14 straipsnio 1 dalies a punktu, duoti sutikimą iškelti baudžiamąją bylą, pareikšti kaltinimą, suimti bei teisti R. L., be kitų nusikaltimų, ir už O. U. tyčinį nužudymą – nusikaltimą, numatytą 1961 m. BK 104 straipsnyje. Šiame rašte nurodoma, kad šis nusikaltimas paaiškėjo tik tada, kai Vokietijos Federacinė Respublika patenkino Lietuvos Respublikos prašymą dėl R. L. ekstradicijos už kitus jo padarytus nusikaltimus Lietuvos Respublikos teritorijoje. 2003 m. sausio 7 d. R. L. buvo atgabentas į Lietuvą. 2003 m. sausio 10 d., pareiškus R. L. kaltinimą pagal 1961 m. BK 131 straipsnio 1 dalį (Neteisėtas laisvės atėmimas), jis neigė prisidėjęs prie O. U. dingimo. 2003 m. sausio 28 d. R. L., dalyvaujant advokatei, prisipažino 2001 m. sausio 1 d. tyčia nužudęs O. U. R. L. nurodytoje vietoje buvo aptiktas moters lavonas, kurio drabužiai pagal požymius atitiko O. U. drabužius.

24Taigi bylos medžiaga nekelia abejonių, kad būtent R. L. prisipažinimas padėjo išaiškinti šį labai sunkų nusikaltimą, o tai pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra viena iš aplinkybių lengvinančių kaltininko atsakomybę. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad aplinkybių, sunkinančių R. L. atsakomybę, nenustatyta. Todėl teismai, pagal baudžiamąjį įstatymą skirdami R. L. bausmę, privalėjo remtis BK 61 straipsnio (Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių) nuostatomis, įpareigojančiomis teismą esant byloje lengvinančių aplinkybių (net ir pačius sunkiausius nusikaltimus padariusiems nusikaltėliams) bausmę švelninti. Pagal Konstituciją teisėjai, vykdydami teisingumą, laikosi įstatymų (109 straipsnio 7 dalis) ir bausmę gali skirti tik remdamiesi įstatymu (31 straipsnio 4 dalis).

251.3. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas riboja kasacinės instancijos teismo galias skiriant bausmę. BPK 376 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas gali sugriežtinti bausmę, kai to prašoma paduotame skunde ir jei neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Tačiau ir tokiu atveju teismas neturi teisės sugriežtinti bausmę paskirdamas laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Tuo tarpu R. L. baudžiamojoje byloje baudžiamasis įstatymas, kolegijos nuomone, pritaikytas tinkamai.

262. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bausmėmis siekiama nuteistuosius, tarp jų ir padariusius sunkiausius nusikaltimus, ne tik nubausti. Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio (nagrinėjamoje byloje pagal BK 129 straipsnio 2 dalies) sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas turi atsižvelgti į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Todėl apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nukentėjusiųjų prašymą skirti R. L. griežčiausią bausmės rūšį, t. y. laisvės atėmimą iki gyvos galvos, konstatavo, kad R. L. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas – pasirinkta atsižvelgus į visas įstatyme nurodytas aplinkybes, o ne vien į R. L. padarytos veikos pavojingumą, kaltės formą. Būtent visų įstatyme nurodytų aplinkybių įvertinimas nulėmė tokios bausmės R. L. paskyrimą.

272.1. Apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas R. L. laisvės atėmimą keturiolikai metų šešiems mėnesiams, išsamiai motyvavo savo sprendimą griežtinti jam bausmę ir įvertino tai, kad R. L. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikaltimas tyčinis ir juo padaryta nepataisoma žala ne tik nužudytos O. U. artimiesiems, bet ir visuomenei, taip pat atsižvelgė į tai, jog R. L. nors ir yra jauno amžiaus, tačiau nuteistas jau trečią kartą, daro vis sunkesnius nusikaltimus, teistumas neišnykęs, charakterizuojamas blogai, nuo vaikystės nepritapo mokymo ir auklėjimo įstaigose, padaręs nusikalstamą veiką išvyko į užsienį, siekdamas išvengti bausmės. Kartu apeliacinės instancijos teismas, individualizuodamas R. L. laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė ir į tai, kad jo elgesiui turi įtakos emocinis nestabilumas, bloga stresinių situacijų tolerancija, agresyvus elgesys konfliktinėse situacijose. Tačiau šios, iš esmės neigiamos nuteistojo asmenybės savybės, pagal baudžiamąjį įstatymą nelaikomos aplinkybėmis, sunkinančiomis kaltininko atsakomybę. Taigi, kaip minėta, R. L. byloje aplinkybių, numatytų BK 60 straipsnyje ir sunkinančių jo atsakomybę, nenustatyta. Kita vertus, byloje nustatyta aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir lengvinanti R. L. atsakomybę. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į BK 41 straipsnio nuostatas, taip pat vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 61 straipsnio nuostatomis motyvuotai parinko skiriamos bausmės rūšį ir dydį, skaičiuodamas jį nuo bausmės vidurkio. Taigi teismas, už nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte R. L. skirdamas keturiolikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, nepažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimų.

28Dėl kasacinio skundo teiginių apie apeliacinės instancijos teisėjų šališkumą

291. Nukentėjusieji kasaciniame skunde teigia, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjo šališka ir suinteresuota teisėjų kolegija, nes du iš trijų teisėjų (K. J. ir V. K.) jau buvo nagrinėję jų apeliacinį skundą šioje byloje (2004 m. rugsėjo 8 d. ir 2004 m. spalio 6 d.). Todėl jie (nukentėjusieji), vadovaudamiesi BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismo 2005 m. spalio 26 d. posėdyje šiems teisėjams pareiškė nušalinimą, tačiau teismas jį atmetė. Be to, pasak kasatorių, pagal BPK 59 straipsnio 2 dalies 3 punktą teisėjai, kuriems buvo pareikštas nušalinimas, turėjo teisę viešai pasisakyti dėl šio nušalinimo, tačiau to nepadarė.

30Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusysis Č. U. nušalinimą teisėjams K. J. ir V. K., priešingai nei tvirtinama kasaciniame skunde, pareiškė, vadovaudamasis tik BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kaip jau nagrinėjusiems nukentėjusiųjų apeliacinį skundą šioje byloje. Kokių nors kitų aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių teisėjų nešališkumu (BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas), kasatoriai nenurodė.

31Baudžiamojo proceso įstatyme, be kitų teisėjo nušalinimo pagrindų, nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje (BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Taigi šios normos nustato draudimą ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas konkrečioje byloje vykdžiusiam teisėjui vėliau – bylą nagrinėjant teisme – nagrinėti tą pačią bylą. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad šioje baudžiamojoje byloje teisėjai K. J. ir V. K.. ikiteisminio tyrimo stadijoje ikiteisminio tyrimo teisėjų funkcijų nevykdė ir jokių procesinių veiksmų neatliko. Šie teisėjai taip pat nedalyvavo ir priimant apeliacinės instancijos teismo 2005 m. sausio 19 d. nutartį, vėliau panaikintą kasacinės instancijos teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartimi. Teisėjas K. J. dalyvavo apeliacinės instancijos teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. ir 2004 m. spalio 6 d. posėdžiuose, o teisėjas V. K. – to paties teismo 2004 m. spalio 6 d. posėdyje. Šiuose abiejuose teismo posėdžiuose baudžiamoji byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui kaip netinkamai paruošta nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Minėtuose posėdžiuose baudžiamoji byla apeliacine tvarka iš esmės nebuvo nagrinėjama. Taigi baudžiamojo proceso įstatymas teisėjams K. J. ir V. K. nagrinėti šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nedraudė.

32BPK 59 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad teisėjai, kuriems pareikštas nušalinimas, turi teisę viešai pasisakyti dėl jiems pareikšto nušalinimo. Todėl tai, kad teisėjai K. J. ir V. K. nurodyta teise nepasinaudojo ir dėl jiems nukentėjusiojo Č. U. pareikšto nušalinimo viešai nepasisakė, negali būti laikoma BPK 59 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatų pažeidimu. Beje, kasatoriai taip pat nurodo, kad BPK 59 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta teisėjų teisė (o ne pareiga) išdėstyti savo nuomonę dėl jiems pareikšto nušalinimo.

332. Kasatoriai pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismo 2005 m. spalio 26 d. posėdyje buvo atmesti visi jų prašymai: perskaityti skundžiamą nuosprendį ir teisiamojo posėdžio protokolą (šio prašymo vėliau buvo atsisakyta, pasak kasatorių, dėl kolegijos pirmininkės V. R. psichologinio spaudimo); apklausti papildomus liudytojus (šį prašymą palaikė ir R. L., ir jo gynėja); teisingai išnagrinėti bylą.

34Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas 2005 m. spalio 26 d. posėdyje R. L. baudžiamąją bylą išnagrinėjo nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų: bylą patikrino neviršydamas nukentėjusiųjų apeliacinio skundo ribų; atsižvelgė į kasacinės instancijos teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarties teiginius; išdėstė motyvuotas išvadas dėl nukentėjusiųjų apeliacinio skundo esminių argumentų ir dėl minėtų prašymų; atmesdamas nurodytus prašymus rėmėsi BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1 dalies, 386 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir paaiškino tokį savo sprendimą; nuosprendyje išdėstė motyvus dėl padaryto nusikaltimo kvalifikavimo ir bausmės už jį skyrimo (BPK 331 straipsnio 4 dalis, 332 straipsnio 7 dalis). Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas neprivalo teismo posėdyje perskaityti skundžiamo nuosprendžio ar (ir) teisiamojo posėdžio protokolo ir turi teisę pats spręsti, ką kviesti liudyti (BPK 323 straipsnio 3 dalis, 324 straipsnio 2, 4 dalys). Byloje taip pat nėra ir duomenų apie tai, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, kolegijos pirmininkė V. R. būtų dariusi psichologinį spaudimą.

35Dėl kasatorių teiginių apie bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme

36Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartį, kuria buvo panaikinta apeliacinės instancijos teismo 2005 m. sausio 19 d. nutartis šioje byloje, ir padarė esminį BPK 386 straipsnio 1, 2 dalių, įpareigojančių bylą išnagrinėti bendra tvarka, pažeidimą.

37Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, be kitų nutarčių, kasacinės instancijos teismas gali priimti nutartį panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Jei kasacinės instancijos teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla turi būti nagrinėjama bendra tvarka. Iš naujo bylą nagrinėjančiam teismui kartu yra privalomi kasacinės instancijos teismo nurodymai. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turi teisę sugriežtinti bausmę ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą ir tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis panaikinti dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą. Iš naujo išnagrinėjus bylą, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis gali būti skundžiami bendra tvarka (BPK 382 straipsnio 5 punktas, 386 straipsnio 1, 3 dalys). Vadinasi, kasacinės instancijos teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla perduodama į apeliacinio proceso stadiją. Šiuo atveju įstatymo sąvoka „bendra tvarka“ reiškia tvarką, kurią baudžiamojo proceso įstatymas nustato nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme. Bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka reglamentuoja BPK VI dalis (Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme), t. y. 311–334 straipsniai.

38Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 5 punktu, 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartį R. L. baudžiamojoje byloje dėl netinkamo BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 2 dalies taikymo ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas, 2005 m. spalio 26 d. išnagrinėjo nukentėjusiųjų apeliacinį skundą ir, vadovaudamasis 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį R. L. baudžiamojoje byloje. Teismas konstatavo, kad R. L. neteisingai paskirta bausmė, t. y. netinkamai pritaikytos BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 2, 4 dalių nuostatos. Taigi Lietuvos apeliacinis teismas, 2005 m. spalio 26 d. posėdyje nagrinėdamas nukentėjusiųjų skundą ir nuosprendžiu sugriežtindamas R. L. paskirtą laisvės atėmimo bausmę, bylą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK normų, reglamentuojančių bylų procesą apeliacinės instancijos teisme.

39Dėl kasatorių prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, į Lietuvos Respublikos Seimą, Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą

401. Kasatoriai prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 61 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymas asmenims, padariusiems labai sunkius nusikaltimus – tyčinius nužudymus sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 129 straipsnio 2 dalis), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, arba inicijuoti šių BK straipsnių pataisas Seime, taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, siekiant išsiaiškinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei prokurorų veiksmus išgaunant R. L. prisipažinimą ir aiškinantis bylos aplinkybes.

41Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punktą, 381 straipsnį teisėjas (teismas), turėdamas pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.

42Pamatinės Baudžiamojo, Baudžiamojo proceso kodeksų nuostatos, nustatančios kaltinamųjų teisinę padėtį baudžiamojoje byloje, kyla iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5, 6, 7 ir kitų straipsnių, Konstitucijos 29, 31 ir kitų straipsnių nuostatų. Asmenims, teismo pripažintiems padarius nusikalstamas veikas, bausmės skiriamos vadovaujantis BK įtvirtinta bausmių skyrimo taisyklių sistema (visuma), t. y. skiriant bausmę taikomos ne atskirų BK straipsnių (tarp jų ir kasatorių minimų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 61 straipsnio 4 dalies), bet visų BK VIII skyriaus (Bausmės skyrimas), apimančio 54–66 straipsnius, 41 ir kitų BK bendrosios dalies, taip pat BK specialiosios dalies straipsnių, pagal kuriuos kvalifikuojamos veikos, sankcijų nuostatos. Vertinant kasatorių nurodytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 61 straipsnio 4 dalies nuostatas bausmių skyrimo visuminio teisinio reguliavimo kontekste, kolegijai nekyla abejonių dėl jų atitikties Konstitucijai. Todėl, kolegijos nuomone, šioje baudžiamojoje byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

432. Konstitucija ir įstatymai nesuteikia Lietuvos Aukščiausiajam Teismui įstatymų leidybos iniciatyvos teisės. Todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra įstatymų teisėkūros proceso subjektas ir neturi teisės kreiptis į Seimą su įstatymų projektais.

443. Šioje kolegijos nutartyje konstatuota, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, teismų sprendimai nenaikintini ar nekeistini. Todėl nėra pagrindo taikyti BPK 385 straipsnį, kuriame nustatyta, jog kasacinės instancijos teismas savo nutarties nuorašą išsiunčia Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, jeigu jis, panaikindamas ar pakeisdamas teismo nuosprendį ar nutartį, nustatė ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro padarytus pažeidimus.

45Dėl padarytos žalos kompensavimo ir kitų kasacinio skundo argumentų

461. Kasatoriai prašo iš R. L. priteistus 17 356,40 Lt atlyginti avansu iš valstybės tam skirtų lėšų arba leisti pateikti naują civilinį ieškinį, nes jiems padaryta daug didesnė neturtinė žala.

47Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Taigi minėti kasatorių prašymai nesusiję nei su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu, nei su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais ir pagal baudžiamojo proceso įstatymą nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas bei yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų. Todėl šie kasatorių prašymai teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti.

48Kartu pažymėtina, kad nukentėjusiųjų argumentus dėl civilinio ieškinio apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir atmetė, nurodydamas, jog BPK 118 straipsnio (2005 m. sausio 20 d. redakcija) nenumato žalos atlyginimo avansu. Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 17 straipsnyje nurodyta, kad pagal šį įstatymą kompensuojama tik dėl po 2005 m. liepos 1 d. padarytų smurtinių nusikaltimų atsiradusi žala. Tuo tarpu minėta, kad R. L. nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, įvykdė 2001 m. sausio 1 d. Be to, civilinis ieškinys šioje baudžiamojoje byloje jau išnagrinėtas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusieji apeliaciniame skunde su jiems iš R. L. priteista pinigų suma sutiko.

492. Nukentėjusieji skunde nurodo ir tai, kad: 2004 m. rugpjūčio 19 d. gavo pranešimą iš Šiaulių apygardos teismo, jog 2004 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi atnaujintas terminas advokato A. C. apeliaciniam skundui paduoti, kuris bus nagrinėjamas apeliacine tvarka 2004 m. rugsėjo 8 d., nors, susipažinus su minėta nutartimi, paaiškėjo, kad ja atmestas ne advokato A. C. , o R. L. prašymas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti; minėta 2004 m. rugpjūčio 3 d. nutartis buvo priimta pažeidžiant jų, kaip nukentėjusiųjų, teises, nes jiems nebuvo pranešta apie šį teismo posėdį; Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, pažeisdama jų, kaip nukentėjusiųjų, teises ir teisę į teisingą bei nešališką teismą, BPK 47–52 straipsnių nuostatas, advokatui A. C. leido ginti R. L., paduoti apeliacinį skundą ir dalyvauti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka; advokatas A. C. apeliacinį skundą įteikė nedalyvaudamas nė viename teismo posėdyje; R. L., neatsisakęs jį pirmosios instancijos teisme gynusio advokato paslaugų, su advokatu A. C. susitarimą dėl teisinės pagalbos sudarė ne raštu, o žodžiu; bylos medžiagoje nėra tarp R. L. ir advokato A. C. sudarytos sutarties dėl teisinės pagalbos bei šio advokato orderio, kuriame būtų nurodyta, kokioje baudžiamojo proceso stadijoje jis gins R. L. ir kokius procesinius veiksmus yra įgaliotas atlikti; pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo vilkinamas jų skundo nagrinėjimas, nes pagal BPK 323 straipsnio 3, 4 dalis teisėjas pranešėjas, susipažinęs su jų (nukentėjusiųjų) apeliaciniu skundu, atsikirtimais į jį bei byla ir parengęs bylą nagrinėti teisme, bylą turėjo išnagrinėti pirmosios instancijos teismo nurodytą dieną; apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, tenkindama R. L. gynėjo prašymą, paskirtą 2004 m. rugsėjo 8 d. posėdį atidėjo iki 2004 m. spalio 6 d.; apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2004 m. spalio 6 d. posėdyje tenkindama R. L. prašymą, bylos nagrinėjimą vėl atidėjo, nes pirmosios instancijos teismas tinkamai neparuošė bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teisme; apeliacinės instancijos teismo 2005 m. sausio 12 d. posėdyje vietoj teisėjo K. J. pranešėju byloje buvo paskirtas teisėjas S. K. Šie argumentai yra susiję su pirmuoju R. L. baudžiamosios bylos apeliaciniu procesu, kurio metu priimta 2005 m. sausio 19 d. nutartis kasacinės instancijos teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartimi buvo panaikinta. Vadinasi, ir šie kasatorių argumentai paliekami nenagrinėti. Beje, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka 2005 m. spalio 26 d. R. L. gynė kitas gynėjas.

503. Kasatoriai taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tai, kad R. L. savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi ir aktyviai padėjo išsiaiškinti nusikaltimą, pripažindama teisėta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgdama į tai, jog R. L. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nepagrįstai netaikė BK 64 (turėtų būti 61) straipsnio 4 dalies nuostatų ir nepaskyrė jam laisvės atėmimo bausmės ne didesnės kaip BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

51Šie kasatorių teiginiai iš esmės reiškia, kad nuteistajam R. L. bausmė turėtų būti švelninama, paskiriant jam laisvės atėmimo bausmę, ne didesnę kaip BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Tačiau iš tikrojo nukentėjusiųjų kasacinio skundo pobūdžio, jo argumentų bei pabrėžtino prašymo kitose skundo teksto vietose bausmę nuteistajam griežtinti, paskiriant jam laisvės atėmimą iki gyvos galvos, matyti, kad nukentėjusieji suklydo dėstydami savo poziciją dėl bausmės skyrimo R. L. Kita vertus, šioje nutartyje konstatuota, kad R. L. bausmė paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimų. Be to, nukentėjusiųjų argumentus dėl BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo išanalizavo ir dėl jų nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas apeliacinės instancijos teismas. Todėl šie nukentėjusiųjų kasacinio skundo argumentai, laikantis BPK 369 straipsnio, 376 straipsnio 1 dalies ir kitų reikalavimų, taip pat paliekami nenagrinėti.

52Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

53Nukentėjusiųjų Č. U., J. U., J. U. kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 3. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro,... 4. R. L. nuteistas už tai, kad 2001 m. sausio 1 d., apie 23.40 val., (duomenys... 5. Apeliacinės instancijos teismas, 2005 m. spalio 26 d. nuosprendžiu... 6. Lietuvos apeliacinis teismas, griežtindamas R. L. pagal BK 129 straipsnio 2... 7. Kasaciniu skundu nukentėjusieji Č. U., J. U., J. U. prašo objektyviai,... 8. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą... 9. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs tai, kad... 10. Nukentėjusieji taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį... 11. Kasatoriai teigia, kad 2005 m. spalio 26 d. bylą apeliacine tvarka nagrinėjo... 12. Kasatoriai pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismo 2005 m. spalio 26 d.... 13. Nukentėjusieji skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas,... 14. Kasatoriai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas bet kokiais būdais... 15. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 16. Pasak kasatorių, pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos... 17. Nukentėjusiųjų Č. U., J. U., J. U. kasacinis skundas atmestinas.... 18. Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir bausmės skyrimo... 19. 1. Esminiai kasatorių skundo argumentai yra tvirtinimas, kad teismai... 20. 1.1. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad aplinkybe, lengvinančia... 21. 1.2. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos... 22. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2002 m. rugpjūčio 27 d.... 23. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2003 m. vasario 26 d. rašte... 24. Taigi bylos medžiaga nekelia abejonių, kad būtent R. L. prisipažinimas... 25. 1.3. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas riboja kasacinės... 26. 2. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti... 27. 2.1. Apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas R. L. laisvės atėmimą... 28. Dėl kasacinio skundo teiginių apie apeliacinės instancijos teisėjų... 29. 1. Nukentėjusieji kasaciniame skunde teigia, kad bylą apeliacine tvarka... 30. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš apeliacinės instancijos teismo... 31. Baudžiamojo proceso įstatyme, be kitų teisėjo nušalinimo pagrindų,... 32. BPK 59 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad teisėjai, kuriems... 33. 2. Kasatoriai pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismo 2005 m. spalio 26... 34. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas 2005 m.... 35. Dėl kasatorių teiginių apie bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos... 36. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą,... 37. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, be kitų nutarčių, kasacinės... 38. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų... 39. Dėl kasatorių prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį... 40. 1. Kasatoriai prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su... 41. Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, BPK 234 straipsnio... 42. Pamatinės Baudžiamojo, Baudžiamojo proceso kodeksų nuostatos, nustatančios... 43. 2. Konstitucija ir įstatymai nesuteikia Lietuvos Aukščiausiajam Teismui... 44. 3. Šioje kolegijos nutartyje konstatuota, kad esminių baudžiamojo proceso... 45. Dėl padarytos žalos kompensavimo ir kitų kasacinio skundo argumentų... 46. 1. Kasatoriai prašo iš R. L. priteistus 17 356,40 Lt atlyginti avansu iš... 47. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus... 48. Kartu pažymėtina, kad nukentėjusiųjų argumentus dėl civilinio ieškinio... 49. 2. Nukentėjusieji skunde nurodo ir tai, kad: 2004 m. rugpjūčio 19 d. gavo... 50. 3. Kasatoriai taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija... 51. Šie kasatorių teiginiai iš esmės reiškia, kad nuteistajam R. L. bausmė... 52. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi... 53. Nukentėjusiųjų Č. U., J. U., J. U. kasacinį skundą atmesti....