Byla 1A-165/2014
Dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo), teisėjų Kęstučio Jucio, Viktoro Kažio, sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui, gynėjams advokatams Viktorui Rutkauskui, Sauliui Alysui, Aisčiui Damulevičiui, nuteistosioms V. V., V. L., nukentėjusiesiems D. R., V. R., nukentėjusiųjų atstovei advokatei E. P., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų D. R. ir V. R. bei nuteistųjų V. V. ir V. L. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo

2V. V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu 20 metų, pagal BK 311 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 20 (dvidešimčiai) metų, bausmę atlikti nustatant pataisos namuose.

3V. L. nuteista pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu 20 metų, pagal BK 311 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 20 (dvidešimčiai) metų, bausmę atlikti nustatant pataisos namuose.

4Iš V. V. ir V. L. solidariai priteista nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams D. R. ir V. R. 26 781,78 Lt turtinei žalai atlyginti, po 250 000 Lt kiekvienam neturtinei žalai atlyginti bei 3000 Lt nukentėjusiajai D. R. jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

5Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

6V. L. ir V. V. nuteistos už nužudymą itin žiauriai bei mirusiojo palaikų išniekinimą. Šias nusikalstamas veikas jos padarė tokiomis aplinkybėmis.

7V. L. ir V. V. 2011 m. liepos 14 d., apie 15.00-15.30 val., bute, esančiame ( - ), iš anksto susitarusios ir veikdamos vieninga tyčia, bendrais veiksmais – V. V. ant nukentėjusiosios N. R. galvos užmovus maišą, tada kirviu bei plaktuku, o V. L. metaliniu strypu tyčia sudavus nukentėjusiajai apie 8 smūgius į galvos sritį, padarė N. R. muštines žaizdas dešiniame momenyje, poodinę kraujosruvą dešinio momens žaizdų aplinkoje, įspaustinius kaukolės skliauto kaulo lūžius dešinio momenkaulio užpakalinėje dalyje, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą. Po to V. V. smaugdama pargriovė N. R. ant grindų, kur V. L. skutimosi peiliuku perpjovė N. R. kaklą, padarydama pjautinę žaizdą kakle su stambiųjų kaklo kraujagyslių sužalojimu. Po to V. L. ir V. V. bendrais veiksmais, peiliais, skutimosi peiliukais, skalpeliais bei pjūklu nupjovė N. R. galvą ir supjaustė jos kūną į atskiras dalis. N. R. nuo pjautinės žaizdos kakle ir galvos amputacijos kaklo penkto slankstelio lygyje, sukėlusios ūmų nukraujavimą, mirė įvykio vietoje. Tokiu būdu V. L. ir V. V. N. R. itin žiauriai nužudė.

8Be to, V. L. ir V. V., veikdamos bendrininkų grupe, išniekino mirusiosios N. R. palaikus, t. y. 2011 m. liepos 14 d., bute, esančiame ( - ), po N. R. nužudymo, tiksliau nenustatytu laiku, iš anksto susitarusios ir veikdamos vieninga tyčia, nurengė N. R. lavoną, apipylė alkoholiniu gėrimu, peiliu ir pjūklu pjaustydamos nužudytosios N. R. palaikus, padalino jos kūną į nenustatytą kiekį dalių ir jas susmulkino: nupjovė nosį, dešinės akies vokus, dešinio skruosto viršutinės dalies minkštuosius audinius 6 cm x 12 cm plote, nupjovė nuo lūpų ir smakro 7,5 cm x l0 cm ovalo formos odos gabalą, nupjovė du gabalus su pilvo oda ir poodžiu, dalį juosmens kairės pusės ir kairio sėdmens minkštųjų audinių: odos, poodžio raumenų gabalą 44 cm x 17 cm stambiai dantytais kraštais, odos ir poodžio gabalą trapecijos formos 17 cm x 11,5 cm plačiausioje dalyje, siauriausioje dalyje 4,5 cm, odos ir poodžio gabalą 12 cm x 12 cm, atidalijo širdį nuo stambiųjų kraujagyslių, padarė širdies priekiniame paviršiuje dvi žaizdas lygiais kraštais išilginės krypties (medialinė žaizda 3 cm x 0,5 cm ir 1 cm gylio, aklai pasibaigia širdies pertvaroje, antroji žaizda kairio širdies skilvelio priekinėje sienelėje lygiais kraštais 2,8 cm x 1 cm, atsiveria 1 cm ilgio plyšiu į kairio skilvelio ertmę), tris žaizdas dešiniajame plautyje, atidalijo vieną nuo kitos kairio plaučio viršutinę ir apatinę skiltis, atidalijo storąsias žarnas nuo plonųjų, išpjovė keturis raumens gabalus, kurių bendras svoris 1228 g. Po to, tęsdamos nusikalstamą veiką, sudėjo atidalintas ir susmulkintas kūno dalis į šiukšlių maišus, dalį kūno dalių - tris odos gabalus su minkštaisiais audiniais ir žarnas sudėjo į šiukšlių maišą kartu su buitinėmis šiukšlėmis, po to dalį maišų su kūno dalimis išmėtė Šiaulių miesto teritorijoje laukuose, esančiuose ( - ) gatvės pabaigoje, dalį jų - į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus šiukšlių konteinerius. Dalį N. R. kūno – keturis raumens gabalus, kurių bendras svoris 1228 g, nuo 2011-07-14 iki 2011-07-21 laikė buto, esančio ( - ), šaldytuvo šaldiklyje.

9Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai D. R. bei V. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nuteistųjų nusikalstamą veiką kvalifikuojant kaip nužudymą dėl asmeninių, o ne dėl chuliganiškų paskatų ir dėl neteisingai paskirtos bausmės.

10Remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika skundo autoriai teigia, kad teismas neteisingai aiškino chuliganiškų paskatų sąvoką. Chuliganiškos paskatos yra nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė, apibūdinanti nusikaltimo subjektyvųjį požymį – nusikaltimo padarymo motyvą, t. y. suvoktas vidines paskatas, nulemiančias pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Chuliganiškos paskatos paprastai pasireiškia neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu be tarpusavio santykių priežasties arba panaudojant tam menkavertę dingstį. Nuosprendyje teismas rėmėsi nuteistųjų parodymais apie tai, kad nužudyti jas paskatino nukentėjusiosios apkalbos ir potraukis jų draugui, tačiau jokie bylos duomenys to nepatvirtina. Teismas neįvertino ir to, kad nukentėjusioji prieš nuteistąsias neatliko jokių neteisėtų ar jų asmenį įžeidžiančių veiksmų, kurie būtų suformavę nuteistųjų vidines paskatas nusikalsti. Chuliganiškoms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati (kasacinė nutartis Nr. 2K-410/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas dėl chuliganiškų paskatų yra ir tuo atveju, kai nužudoma be dingsties ar panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Šioje byloje nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nužudymo motyvas nebuvo nustatytas. Nuteistosios nenurodė, dėl ko nužudė N. R.. Tuo tarpu teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistosios N. R. nužudė dėl jų ir nukentėjusiosios asmeninių santykių. Nuteistosios jų dukrą N. R. nužudė tik dėl aiškaus žmogaus negerbimo, elementarių elgesio normų niekinimo ir siekdamos priešpastatyti save aplinkiniams.

11Teismas, neįvertinęs ikiteisminio tyrimo metu V. V. V. L. siųstų raštelių, kuriuose buvo nurodomos aplinkybės apie gynybos taktiką ir tariamą nusikaltimo motyvą, nepagrįstai konstatavo, kad N. R. nuteistąsias šmeižė mokykloje skleisdama apkalbas. Tik po susirašinėjimo nuteistosios nurodė nužudymo priežastį apkalbas ir pavydą. Teismas neįvertino ir to, kad V. L. ikiteisminio tyrimo metu keitė savo parodymus, V. V. davė prieštaringus parodymus, o jų parodymai prieštarauja vieni kitiems. V. L. vienos apklausos (2013-03-21) metu nurodė, kad V. V. kalbėjo, jog N. į veną reikėtų suleisti oro ar rūgšties, pakankinti, V. L. teigė nejautusi neapykantos nukentėjusiajai. V. V. teigė priešingai, kad idėja žudyti buvo V. L. ir ši norėjo pakankinti, užsiūti lūpas. Vėliau jau teigė, kad motyvo neturėjo: „padariau visiškai priešingai, negu galvojau laisvėje; man nebuvo nei už ką, nei kodėl“; vėliau patikslino, kad „gal N. apkalbėdavo, kad aš su J.“. V. V. teigė, kad N. nekentė V. L.. V. V. teigė netikėjusi, kad V. L. tikrai nori nužudyti auką, kad motyvą nužudyti turėjusi V. L., o V. V. tik pritarusi draugės sumanymui. Atskirai vertinant kaltinamųjų parodymus, akivaizdu, kad nė viena iš jų motyvo žudyti neturėjo. Atliekant psichiatrinę ekspertizę V. L. ekspertams teigė, kad N. muistėsi, spardėsi ir klausė „už ką?“, V. V. pasakė, kad už J. ir pravardžiavimą, tačiau tai nebuvo priežastis. To, kad N. R. apkalbėjo nuteistąsias, nepatvirtina jokie bylos duomenys. Pačios nuteistosios teisme parodė, kad apkalbų tiesiogiai iš N. R. negirdėjo, o iš kur apie tas apkalbas sužinojo, paaiškinti negalėjo.

12Darydamas išvadą apie galimą nužudymo motyvą teismas nepagrįstai rėmėsi nuteistųjų parodymais apie N. R. bendravimą su vaikinu J. Ž.. Teismas neįvertino to, kad nuteistųjų parodymai apie jų santykius su J. Ž. yra nenuoseklūs ir prieštaringi ir, kad tai tėra jų gynybos versija. V. L. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad su J. Ž. draugavo, tarp jų buvo abipusė simpatija, vėliau išsiskyrė, bet liko draugais; vėliau teigė, kad įvykio metu su J. draugavo. V. V. taip pat teigė su J. artimai bendravusi. V. L. teigė, kad sužinojusi, jog V. V. bendravo su J., ant šios supykusi, supratusi, kad ji yra veidmainė. N. R. su J. Ž. bendravo tik 2010 m. rugsėjo-2011 m. sausio mėn., o V. V. su juo pradėjo bendrauti tik 2011 m. kovo mėn., kada J. ir N. santykiai jau buvo nutrūkę. Teismas neįvertino liudytojo J. Ž. prieštaringų parodymų. Ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad su V. V. palaikė artimus santykius, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką norėdamas palaikyti V. V., ilgiau su ja pabūti. Su N. R. jis buvo susipykęs ir su ja iki nužudymo jokių santykių nepalaikė. Šis liudytojas taip pat yra parodęs, kad nė viena iš nuteistųjų nebuvo jo mergina.

13Teismas neįvertino ir Šiaulių tardymo izoliatoriuje V. V. V. L. siųsto raštelio, kuriame prašė perduoti žinias kažkokiam D.. Iš to raštelio turinio galima suprasti, kad V. V. su minėtuoju D. palaiko artimus santykius. Ši aplinkybė paneigia tai, kad J. buvo V. V. vaikinas.

14Šių įrodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad nei V. V., nei V. L. neturėjo motyvo nužudyti N. R. dėl jos kažkada buvusios draugystės su J. Ž.. Tai tik patvirtina, kad nusikalstamą veiką jos padarė dėl chuliganiškų paskatų.

15Vertindamas įrodymus teismas ne tik turi laikytis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso proceso (toliau – BPK) nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, nesuklastoti ir nuspręsti, ar teismo išvados pagrįstos įrodymais, ar turi būti atmesti. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis turi būti įvertintas ir kiekvienas įrodymas atskirai, ir jų visuma. Pažeisdamas įstatymo nuostatas teismas, spręsdamas dėl chuliganiškų paskatų buvimo, neatsižvelgė į bylos įrodymų visumą ir nesivadovavo logikos dėsniais. Teismas neįvertino to, kad N. R. kūnas buvo smulkiai suskaidytas, vidaus organai atskirti vienas nuo kito, kas rodo, kad nuteistosios mėgavosi tuo, ką daro. Nebuvo įvertina ir tai, kad V. V. ne kartą išreiškė norą ką nors nužudyti, pakankinti, kalbėjo apie kankinimo būdus. Ji sakė ir tai, kad norėtų savo draugei Ingridai padovanoti žmogaus skeletą, tačiau nesakė, kad N., net V. L. siūlė būti auka. Teismas neįvertino ir V. L. 2011-08-04 duotų parodymų apie tai, kad prieš pusmetį (apie 2011 m. vasario mėnesį) V. V. kalbėjo, jog reikia ką nors nužudyti kankinant, nudirti odą, išdurti akis, siūlė V. L. būti auka, tačiau N. R. neminėjo. Teismas neįvertino ir liudytojų A. S., E. C. parodymų apie tai, kad V. V. norėjusi ką nors nužudyti, tačiau N. R. vardo neminėjo. Tai rodo, kad veika buvo padaryta ne dėl neapykantos, o dėl potraukio žudyti. Dėl to galima daryti išvadą, kad tyčia nužudyti žmogų susiformavo anksčiau nei buvo pasirinkta auka. Tai patvirtina kompiuterinės laikmenos, iš kurių matyti, kokius nuteistosios žiūrėjo filmus, kūrė eilėraščius. V. L. kompiuteryje buvo rastas siaubo filmas „Patologija“, kur veiksmas vyksta morge, V. V. kompiuteryje rastos išskrostos širdies nuotraukos, taip pat nuotraukos, kuriose V. V. pozavo apsisiautusi specialia prijuoste, su guminėmis pirštinėmis, pasiruošusi ypatingoms procedūroms. Nuteistosios iš anksto įsigijo įrankius: skalpelius, švirkštus. Nusikaltimo padarymo metu nuteistosios mūvėjo gumines pirštines ir ryšėjo prijuostes, kūną žalojo skalpeliais imituodamos skrodimą. Tai rodo, kad N. R. buvo nužudyta pasimėgaujant pačiu žudymo procesu, kas irgi patvirtina chuliganiškas paskatas.

16Nukentėjusiųjų nuomone, net ir nuteisdamas nuteistąsias pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, teismas paskyrė per švelnias bausmes. Teismas nepakankamai įvertino itin didelį nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistųjų elgesį iki nužudymo, kaip jos ruošėsi nužudymui, tarėsi apie kankinimo būdus. Visa tai rodo didelį cinizmą ir žmogaus gyvybės bei moralės normų negerbimą. Nebuvo įvertinta ir tai, kad nuteistosios nukentėjusiąją nužudė be jokio motyvo. Jaunai merginai, nepadariusiai nuteistosioms nieko blogo ir neturėjusiai jų tokiam elgesiui jokios įtakos, buvo šaltakraujiškai atimta gyvybė, kas teismų praktikoje pripažįstama didesnį nusikaltimo pavojingumo laipsnį lemiančiu veiksniu (kasacinė nutartis 2K-201/2007). Teismas privalėjo įvertinti ir kitus kriterijus, kurie išskiriami ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-61/2006, 2K-520/2006, 2K-7-576/2006). Nebuvo pakankamai įvertintas nuteistųjų elgesys nusikaltimo padarymo metu (jos elgėsi šaltakraujiškai, pagal gerai apgalvotą iš anksto parengtą planą), bei po jo padarymo (palaikų išniekinimas suskaidant kūną ir vidaus organų tyrinėjimas bei dalies jų laikymas šaldytuve). V. V. ciniškai tvirtino, kad išdarkyto kūno reginys jos nejaudino. Abi nuteistosios iki šiol rodo nepagarbą nužudytajai ir jos šeimai, visuomenei ir net teismui. Teismas nesuteikė pakankamos svarbos ir nuteistųjų elgesiui jas sulaikius. Tik dėl nuteistųjų mėginimo išvengti atsakomybės iš karto nenurodant, kur išmėtė nukentėjusiosios palaikus, dalis kūno nebuvo surasta ir todėl ne visi nukentėjusiųjų vienintelio vaiko palaikai buvo palaidoti. Dėl šių priežasčių nuteistųjų elgesys yra neprognozuojamas ir ateityje, jos yra pavojingos visuomenei, todėl joms paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės nepasieks bausmės tikslų.

17Apeliaciniame skunde nukentėjusieji prašo pakeisti nuosprendį, pripažinti abi nuteistąsias kaltomis padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir paskirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Iš nuteistųjų priteisti išlaidas, susijusias su nukentėjusiųjų atstovo advokato dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

18Nuteistoji V. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo kvalifikuojant nužudymą kaip padarytą esant kvalifikuojančiam požymiui, nepagrįsto nuteisimo pagal BK 311 straipsnio 1 dalį bei paskirtos per griežtos bausmės. Teismas nuosprendyje nurodė, kad nuteistųjų veiksmai pjaustant nukentėjusiosios veidą, kūną padalijant į pakankamai smulkias dalis, dalį jo paliekant šaldytuve negali būti vertinami kaip padaryti siekiant kūną dalimis išnešti iš buto ir taip lavoną paslėpti. Skundo autorė su tokia teismo išvada nesutinka. Teigia, kad tiek ji, tiek ir V. L. parodė, jog N. R. kūną po nužudymo padalino tam, kad galėtų lengviau jį išnešti iš buto ir paslėpti. Kūnas netilpo į vieną maišą, be to, nešti kūną atskiruose šešiuose maišuose buvo lengviau.

19Kvalifikuodamas nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą teismas tokį sprendimą motyvavo tuo, kad plaktuku, kirviu ir strypu nukentėjusiajai į galvą buvo suduoti daugybiniai stiprūs smūgiai, nuo kurių N. R. tikėtina prarado sąmonę. Po to dar nukentėjusiajai esant gyvai nukentėjusiajai buvo padaryta kaklo žaizda ir atidalinta galva. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad N. R. buvo nužudyta itin žiauriai. Teismų praktikoje nužudymas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą kvalifikuojamas tada, kai pats gyvybės atėmimo būdas ar kitos aplinkybės parodo ypatingą nužudymo žiaurumą kankinant ar itin skausmingu būdu ir kaltininkas tai suvokia. Duomenų, kad N. R. būtų kankinta, iš jos tyčiotasi, ar ji žalota itin skausmingai, byloje nėra. Pagal bylos duomenis N. R. prieš mirtį padaryti daugiau nei vienas sužalojimas, tačiau to nepakanka konstatuoti kaip nužudymo itin žiauriai. Specialisto J. Sakalo išvadoje nurodyta, kad galvos sužalojimams padaryti reikėjo 7 smūgių, sužalojimai padaryti netrukus prieš mirtį. Apklaustas teisme šis specialistas nurodė, kad po tokių galvos sužalojimų nukentėjusioji galėjo prarasti sąmonę. Specialistas A. A. Garmus šiuo klausimu buvo kategoriškas, jis nurodė, kad nukentėjusioji turėjo prarasti sąmonę. A. A. Garmaus konsultacinėje specialisto išvadoje nurodyta, kad po tokių galvos sužalojimų nukentėjusioji turėjo kuriam laikui prarasti sąmonę ir po to nebejausti tolesnių jos kūno sužalojimų fizinio poveikio. Taigi aplinkybės apie 7 smūgių į galvą sudavimą netrukus prieš mirtį, staigų sąmonės netekimą leidžia daryti išvadą, kad N. R. negalėjo ilgai jausti fizinio skausmo. Remiantis A. A. Garmaus konsultacine specialisto išvada bei paties specialisto paaiškinimais teisme apie N. R. mirties priežastį ir apie tai, kad nukentėjusiosios galvos amputacija buvo atlikta jau po mirties, negalima sutikti su teismo išvada, kad galva N. R. buvo nupjauta jai esant gyvai. Su tokiomis specialisto A. A. Garmaus išvadomis sutiko ir specialistas J. Sakalas, kuris teisme nurodė, kad kategoriškai negali tvirtinti, jog galva buvo amputuota iki mirties. Dėl tokio specialistų sutarimo šiuo klausimu nebuvo pagrindo prašyti papildomos ekspertizės. Tiek apeliantė, tiek ir nuteistoji V. L. nuosekliai aiškino, jog pirmiausia V. L. virtuvėje skustuvu perpjovė N. R. kaklą, palaukė, kol pastaroji nukraujavo ir tik po to, kai nukentėjusiosios kūnas nejudėjo, jos kūną nunešė į vonią ir ten peiliais bei pjūkleliu jį padalino į dalis, galvą atskyrė pabaigoje. Todėl galvos sumušimas su nukentėjusiosios sąmonės praradimu, kaklo perpjovimas negali būti traktuojama kaip itin žiaurus nužudymas.

20Skundo autorė nurodo, kad savęs neteisina ir kad ji nusipelnė visuomenės pasmerkimo bei laisvės atėmimo bausmės, tačiau skirdamas bausmę teismas nepakankamai įvertino visas aplinkybes. Ji yra jauno amžiaus, nusikaltimo padarymo metu jai buvo tik 18 metų. Anksčiau neteista ir nebausta administracine tvarka, nebuvo ir policijos įskaitoje. Mokykloje charakterizuojama patenkinamai. Kalta nužudžius N. R. prisipažino, tik nesutiko su teisiniu jos veiksmų įvertinimu. Nors pirmosios apklausos metu apie įvykio aplinkybes nutylėjo, tačiau vėliau viską papasakojo ir parodė, kur išmėtė maišus su nukentėjusiosios kūnu. Nors jos prisipažinimas bei galėjimasis ir neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, šios aplinkybės vis tiek yra svarbios vertinant jos asmenybę švelniau. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad neatlyginta žala ir dėl jos net nesitarta. Bandymas atlyginti bent dalį žalos nukentėjusiesiems buvo, tik pastarieji nenorėjo priimti pinigų ar nurodyti savo banko sąskaitos numerį. Iš teismų praktikos (kasacinė nutartis Nr. 2K-360/2006 bei apeliacinė nutartis 1A-533/2012) matyti, kad asmenys už nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, buvo nuteisti trumpesnėmis laisvės atėmimo bausmėmis, nors buvo nustatyta daugiau sunkinančių aplinkybių.

21Nuteistoji V. V. apeliaciniame skunde prašo pripažinti ją kalta padarius vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jai bausmę, artimą sankcijos vidurkiui. Pagal BK 311 straipsnio 1 dalį ją išteisinti nepadarius nusikalstamos veikos. Jei teismas nematytų pagrindo keisti nusikalstamų veiksmų kvalifikacijos, tuomet prašo skirti jai švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.

22Nuteistoji V. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, jos veiką kvalifikuojant pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, nepagrįsto nuteisimo pagal BK 311 straipsnio 1 dalį, neteisingai paskirtos bausmės bei netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo.

23Skundo autorė savo kaltės nužudžius N. R. neneigia, nurodo, kad gailisi padariusi nusikaltimą, tačiau mano, kad vertinant šį jos padarytą nusikaltimą bei skiriant bausmę pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino įstatymo nuostatų ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tokio pobūdžio bylose. Pagal teismų praktiką veikos kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą būtina nustatyti, kad nukentėjusiajam gyvybės atėmimo proceso pobūdis buvo itin žiaurus ir kad kaltininkas norėjo arba sąmoningai leido kilti būtent tokiam nužudymo būdui. Jei kaltininkas ir neturėjo tokio tikslo, bet suvokė, jog gyvybė nukentėjusiajam bus atimta itin žiauriai, kankinančiai ir sąmoningai pasirenka tokį gyvybės atėmimo būdą, veika kvalifikuojama pagal šį punktą. Nenustačius bent vienos iš šių aplinkybių, nėra pagrindo spręsti, kad nužudymas kvalifikuotinas kaip padarytas itin žiauriai. Analizuojant nužudymo mechanizmą šioje byloje, kuomet nukentėjusiajai ant galvos buvo užmautas maišas, po to iš karto trenkiama per galvą, smaugiama bei iškart perpjaunama gerklė, negalima teigti, kad tai yra itin žiaurus nužudymas. Teismo išvadą, jog nukentėjusioji buvo nužudyta itin žiauriai, paneigia teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad N. R. muštinės žaizdos galvoje padarytos netrukus iki mirties, o po kūno sužalojimų padarymo ji negalėjo atlikti savarankiškų veiksmų (pvz., judėti, gintis, šaukti). A. A. Garmaus konsultacinėje specialisto išvadoje pasakyta, kad N. R. galvos sužalojimų, o ypač stipraus galvos sumušimo pobūdis nurodo, jog po tokių sužalojimų nukentėjusioji turėjo kuriam laikui prarasti sąmonę ir todėl po to nebejausti tolesnių jos kūno sužalojimų poveikio. Įvertinant šiuos įrodymus, darytina išvada, kad N. R. jau po smūgių sudavimo į galvą buvo apsvaiginta ir nebejautė skausmo, o ji mirė po keliolikos sekundžių perpjovus jai gerklę. N. R. nužudymo laikas buvo itin trumpas, ji nebuvo specialiai kankinama, sukeliant jai fizines kančias ilgą laiką. Ji (V. L.) tikėjosi, kad užteks tik suduoti smūgius į galvą, tačiau vėliau, nenorėdama aukai sukelti didelių kančių, nukentėjusiajai gyvybę atėmė perpjaunant šiai kaklą. Tai ji ne kartą ir nuosekliai teigė savo parodymuose.

24Aptardama teismų praktiką (Kauno apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-191-493/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-118/2013, 2K-14/2012, 2K-11/2011) skundo autorė teigia, kad visose paminėtose bylose dėl itin žiauraus nužudymo konstatuoti daugybiniai kūno sužalojimai, žmogaus žalojimas ilgą laiko tarpą bei kaltinamųjų suvokimas, jog vykdomas itin žiaurus gyvybės atėmimas. Šioje byloje ji davė nuoseklius parodymus apie tai, kad neturėjo tikslo kankinti nukentėjusiąją, apie tai nenurodyta ir kaltinamajame akte. Gerklę nukentėjusiajai ji perpjovė, kad ši nesikankintų. Taigi ji nesuvokė, jog gyvybė nukentėjusiajai atimama itin žiauriai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad N. R. būtų kankinta, iš jos tyčiotasi ar ji buvo žalota itin skausmingai. Nors nukentėjusiajai prieš mirtį buvo padarytas daugiau nei vienas kūno sužalojimas, tačiau dėl to vis tiek negalima teigti, jog ji buvo nužudyta itin žiauriai. Teisme specialistas J. Sakalas paaiškino, kad po į galvą suduotų smūgių nukentėjusioji galėjo prarasti sąmonę, o specialistas A. A. Garmus teigė, kad turėjo prarasti sąmonę. Įvertinus tai, kad N. R. į galvą buvo suduoti 7 smūgiai netrukus prieš mirtį, po to ji staiga prarado sąmonę, leidžia daryti išvadą, kad ji negalėjo ilgai jausti fizinio skausmo.

25Taip pat apeliantė nesutinka ir su teismo išvada, jog N. R. buvo nupjauta galva dar jai esant gyvai. Tai paneigia A. A. Garmaus konsultacinė specialisto išvada. Joje nurodoma, kad nebuvo atliktas histologinis šios žaizdos pakraščių tyrimas, kuris šį sužalojimą leistų vertinti kaip priešmirtinį ar pomirtinį. Juo labiau, kad histologiškai ištyrus minkštuosius audinius iš nosies, lūpos atidalijimo srities, buvo patvirtinta mažakraujystė bei kraujosruvų nebuvimas, kas sudaro pagrindą teigti apie pomirtinį šių veido dalių sužalojimo charakterį. Specialistas A. A. Garmus teisme savo išvadą patvirtino ir parodė, kad galva buvo amputuota po mirties. Specialistas J. Sakalas teisme su A. A. Garmaus išvadomis sutiko ir nurodė, kad kategoriškai negali tvirtinti, jog galva buvo amputuota iki mirties. Teismas, nusikalstamą veiką kvalifikuodamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, iš esmės rėmėsi tik eksperto J. Sakalo išvada ir jo paaiškinimais, kodėl nepritarė specialisto A. A. Garmaus išvadai ir jo paaiškinimams teisme, nuosprendyje nepasisakė. Kadangi ekspertas J. Sakalas kategoriškai negalėjo patvirtinti, jog nukentėjusiajai galva buvo amputuota dar jai esant gyvai, tokia teismo išvada, o iš to ir kita išvada apie itin žiaurų nužudymą buvo padaryta remiantis tik prielaida, o ne kategoriškai įrodytu faktu.

26Skundo autorė nesutinka ir su teismo motyvais, kad nukentėjusiosios veido pjaustymo, kūno padalijimo į pakankamai smulkias dalis, dalies jo palikimo šaldytuve negalima vertinti kaip veiksmų siekiant dalimis kūną išnešti iš buto ir taip paslėpti lavoną. Apklausų metu ji nuosekliai aiškino, kad kartu su V. V. nukentėjusiosios kūną padalino būtent tam, kad lengviau būtų galima jį išnešti iš buto ir paslėpti. Be to, teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad ji ant N. R. kūno pylė alkoholio. Apie tai nei ji, nei V. V. niekada nebuvo parodžiusios, todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tokiu buvo tyčiojamasi iš mirusiojo kūno.

27Skirdamas bausmę teismas tik formaliai įvertino jos asmenybę, psichologinės būklės problemas, jos vaidmenį nusikaltimo padaryme, santykį su nuteistąja V. V., požiūrį į nusikaltimą, veiksmus po nusikaltimo padarymo, visiškai neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

28BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į kaltininko asmenybę. Šioje byloje jai buvo atlikta teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė, kurioje užfiksuota jos ilga ir sudėtinga psichinių sutrikimų istorija (nerimas, savivertės problemos, emocinis nestabilumas, įvairios depresijos formos, suicidiniai bandymai, pastovus psichotropinių vaistų vartojimas, ne vienas gydymasis psichiatrinėje ligoninėje ir kt.). Visa tai yra iš jos sudėtingos vaikystės – išgyventas smurtas, girtuoklystės, tėvų ir senelių skyrybos. Tai neabejotinai darė įtaką jos vėlesniam elgesiui. Ilgą laiką ji vartojo įvairius psichotropinius vaistus, kurių aprašymuose nurodyta, jog jie skatina agresiją, savižudiškas, kartais netgi žmogžudiškas mintis. Teismas atsisakė pridėti prie bylos tų vaistų aprašymus ir vėliau juos vertinti, taip pat neįvertino jau minėtų aplinkybių dėl jos psichikos sveikatos. Nors valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos atliktos ekspertizės išvadoje ir nurodyta, kad ji (V. L.) iš esmės suprato savo veiksmų reikšmę bei kad jai diagnozuota lengva depresijos forma, byloje yra ir kita tuos pačius klausimus analizavusi teismo medicinos specialisto konsultacinė išvada, dėl kurios teismas visiškai nieko nepasisakė. Iš tos išvados bei gydytojo psichiatro D. S. paaiškinimų teisme matyti, kad jos (V. L.) psichologinė būsena galėjo lemti jos ribotą suvokimą apie savo veiksmų reikšmę. Aptardama teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto bei teismo medicinos specialisto konsultacinės specialisto išvadas bei eksperto A. G. ir specialisto psichiatro D. S. paaiškinimų teisme prieštaringumą, skundo autorė teigia, kad byloje esant dviem prieštaringoms išvadoms, kyla abejonių ar teismas pagrįstai netaikė riboto pakaltinamumo instituto, kas pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 11 punktą pripažįstama atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

29Siekiant pašalinti jos (V. L.) psichologinės būklės apibūdinimo prieštaravimus ir akivaizdžius trūkumus, jos gynėjas prašė teismo skirti pakartotinę ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, kad būtų atsakyta į klausimus dėl jos riboto pakaltinamumo. Tokį prašymą teismas atmetė, motyvuodamas tuo, kad byloje jau atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė ir joje atsakyta į visus klausimus. Toks teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nepakankamai motyvuotas. Todėl šioje byloje turi būti atliktas įrodymų tyrimas siekiant nustatyti riboto pakaltinamumo požymius. Klausimai, nurodyti prašyme skirti naują psichiatrijos ekspertizę, yra svarbūs ne vien tik dėl riboto pakaltinamumo nustatymo, bet ir padaryti tinkamas išvadas apie jos psichologinę būseną apskritai, kad būtų galima paskirti individualizuotą bausmę. Tokia pati laisvės atėmimo bausmė buvo paskirta ir kitai nuteistajai V. V., kuri tokių akivaizdžių psichinių problemų neturėjo.

30Be to, teismas skirdamas jai bausmę, neįvertino jos kaip bendrininkės vaidmens ir santykio su kita nuteistąja V. V.. Ji (V. L.) nebuvo nusikaltimo organizatorė, kurstytoja, nepirko skalpelių, nekvietė nukentėjusiosios į namus, neplanavo nužudymo. Nė vienas liudytojas teisme nenurodė jokių aplinkybių apie jos vaidmenį organizuojant nusikaltimą. Keli liudytojai netgi patvirtino, jog ji buvo savotiškai priklausoma nuo V. V.. Teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akte pagal jos (V. L.) paaiškinimus apie tai, kad ji norėjo būti panaši į V. V., jai pakluso, ekspertai konstatavo, jog jos asmenybė yra nebrandi, priklausoma. Apie jos su V. V. tarpusavio santykiuose dominuojantį pastarosios vaidmenį parodė ir liudytojai. Teismų praktikoje nurodoma, kad nepaisant to, kad nužudymų bylose bendrininkai dažniausiai atlieka bendravykdytojų vaidmenį ir jų veiksmų pobūdis bei intensyvumas gyvybės atėmimo procese būna panašus, įgyvendindami BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto bei 58 straipsnio reikalavimus, teismai visais atvejais turi individualizuoti bausmes nužudymo bendrininkams. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jai ir V. V. paskyrė tokio paties dydžio laisvės atėmimo bausmes.

31Teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad nėra jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Savo kaltę dėl N. R. nužudymo ji visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme ji nerašinėjo V. V. jokių raštelių dėl parodymų derinimo ar kaip nors neigiamai apibūdinant nukentėjusiąją. Tai darė V. V.. Netrukus po nusikaltimo padarymo ji pati atvyko į policiją ir prisipažino padariusi nusikaltimą, iš karto davė tikslius parodymus, nurodė, kur numetė nukentėjusiosios rankinuką ir išmėtė maišus su pastarosios kūno dalimis. Be to, jos parodymai buvo nuoseklūs, ji nesiekė klaidinti tyrimo eigos. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad ji nuo pat pradžių gailėjosi padariusi nusikaltimą. Šiuo aspektu teismas neįvertino jos atsiprašymo, atgailos laiško, rašyto nužudytosios tėvams. Nepagrįstai teismas konstatavo ir tai, kad net nebuvo tartasi dėl žalos atlyginimo nukentėjusiesiems. Per savo tėvus ji nukentėjusiesiems R. sumokėjo 5000 Lt, vėliau per gynėją buvo siūloma nukentėjusiesiems perduoti butą, tačiau šie atsisakė priimti. Kadangi proceso metu nukentėjusieji žalos atlyginimo klausimu elgėsi dviprasmiškai ir nenorėjo priimti pinigų, tai teko daryti per antstolį. Antstolis T. Ubartas nukentėjusiuosius yra informavęs apie jų naudai laikomus jau minėtus 5000 Lt. Tokie veiksmai vertintini kaip pozityvūs ir kartu rodo žalos atlyginimo faktą. Įvertinus nurodytas aplinkybes bei vadovaujantis teismine praktika (kasacinė nutartis Nr. 2K-360/2006, apeliacinė nutartis Nr. 1A-533/2012) jai paskirta 20 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta.

32Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimta kasacine nutartimi Nr. 2K-14/2012, skundo autorė teigia, kad teismas turėjo iš jos priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

33Apeliaciniame skunde nuteistoji V. L. prašo nuosprendį pakeisti. Pripažinti ją ribotai pakaltinama ir sutinkamai su BK 59 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatomis švelninti paskirtą bausmę. Taip pat prašo pripažinti ją kalta padarius vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje ir skirti sankcijos minimaliai ribai artimą bausmę; pagal BK 311 straipsnio 1 dalį ją išteisinti nepadarius nusikalstamos veikos. Net jei teismas ir nekeistų jos veiksmų teisinio įvertinimo, jei ji būtų pripažinta ribotai pakaltinama, sušvelninti jai paskirtą bausmę. Sumažinti nukentėjusiesiems iš jos priteistiną žalą iki 100 000 Lt.

34Teismo posėdyje dalyvavę nukentėjusieji D. R., V. R. bei jų atstovė advokatė E. P. prašė nukentėjusiųjų apeliacinį skundą patenkinti, nuteistųjų – atmesti, prokuroras prašė nukentėjusiųjų ir nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti. Nuteistosios V. L. ir V. V. prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusiųjų – atmesti.

35Apeliaciniai skundai atmestini. Dėl nukentėjusiųjų apeliacinio skundo

36Nukentėjusieji apeliaciniame skunde nesutinka su nuteistųjų V. L. ir V. V. nusikalstamos veikos kvalifikavimu, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė nužudymą kvalifikuojančios aplinkybės – chuliganiškų paskatų. Inkriminavus šį papildomą požymį, apeliantai nuteistosioms prašo paskirti pačią griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

37Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos yra nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė, apibūdinanti nusikaltimo subjektyvųjį požymį – nusikaltimo padarymo motyvą. Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Motyvas – chuliganiškos paskatos – paprastai pasireiškia neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu be tarpusavio santykių priežasties arba panaudojant tam menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdingas veikos bepriežastingumas, akivaizdus neadekvatumas. Sprendžiant, ar nužudymas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, būtina ištirti faktinius duomenis apie nuteistojo ir nukentėjusiojo asmenybes, jų bendravimą, tarpusavio santykius, nustatyti, ar nuteistasis ir nukentėjusysis iki nusikalstamos veikos padarymo buvo pažįstami, kaip tarpusavyje bendravo, ar tarp jų buvo konfliktų, asmeninio pobūdžio ginčų, nesutarimų, pagrindo pykčio, pavydo ar kitokių asmeninių paskatų kilimui.

38Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistoji V. V. N. R. nužudė dėl asmeninių santykių su N. R., kurie, nuteistosios manymu, buvo blogi, o nuteistoji V. L. bendrininkavo nužudyme paklusdama V. V.. Iš pastarosios parodymų matyti, kad su N. R. ji buvo pažįstama, jos abi ėjo į vieną mokyklą. N. R. ją ir V. L. šmeižė, įžeidinėjo, skleidė kalbas mokykloje, kad jos yra narkomanės, ,,pijokės“, savižudės, V. V. norėjo išsiaiškinti, kodėl ji šmeižia ją ir V. L. (5 t. 110-115 b. l.). V. V. ir N. R. anksčiau buvusią draugystę patvirtino nukentėjusioji D. R. bei liudytoja B. P., N. R. ir V. V. bendravimą iki pat įvykio, patvirtino liudytojai Š. B., G. G., A. Š.. Pastarieji taip pat parodė, jog V. V. ir N. R. nesutarė. Šią aplinkybę patvirtina ir V. L. parodymai, iš kurių matyti, kad V. V. norėjo pasiaiškinti su N. R. dėl įžeidinėjimų (5 t. 105-110 b. l.). Taigi, galima pagrįstai manyti, kad ankstesni nesutarimai su N. R. įvykio dieną sukėlė V. V. pyktį ir, būtent, pyktis ir noras išsiaiškinti asmeninius santykius buvo paskatos, nulėmusios abiejų nuteistųjų veiksmus prieš nukentėjusiąją. Nuteistųjų veiksmai buvo sąlygoti, jų nuomone, netinkamo nukentėjusiosios elgesio ir, jų supratimu, buvo atsakas į netinkamus ankstesnius nukentėjusiosios veiksmus. Vidinė paskata, lėmusi V. L. ir V. V. nusikalsti, buvo pyktis, noras atkeršyti. Kita vertus, galima iš dalies sutikti su nukentėjusiųjų skundo teiginiais, kad nagrinėjamu atveju nusikaltimo padarymo motyvas – suvoktos vidinės paskatos, nulėmusios nuteistųjų pasiryžimą padaryti nusikaltimą gali būti laikomos ne itin reikšmingomis, tačiau chuliganiškų paskatų, pasireiškusių neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu be priežasties arba panaudojant tam menkavertę dingstį, byloje nėra nustatyta. Chuliganiškų paskatų nepatvirtina ir apeliantų nurodomas nuteistųjų polinkis į smurtą. Pažymėtina ir tai, jog teismų praktikoje laikoma, kad vien tai, kad nužudydamas kitą žmogų kaltininkas tokia nusikalstama veika neadekvačiai reaguoja į nukentėjusiojo jam nepriimtina ar netinkamą elgesį (šiuo atveju nuteistųjų reakcija į nuketėjusiosios skleidžiamas paskalas), nereiškia chuliganiškų paskatų buvimo (kasacine nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-641/2012).

39Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo V. L. ir V. V. veiką. Nagrinėjamu atveju apie tikrąsias nuteistųjų paskatas teismas sprendė pagal nustatytus konkrečius faktus, kuriuos atitinkamai teisiškai įvertino.

40Atsakant į nukentėjusiųjų skundo argumentus, kad nuteistosios neturėjo motyvo nužudyti N. R. dėl V. V. kažkada buvusios draugystės su J. Ž., teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog skundžiamame nuosprendyje nėra nustatyta, kad netinkamai susiklostę asmeniniai santykiai tarp N. R. ir V. V. buvo būtent dėl pastarosios draugystės su J. Ž.. Atmetami kaip nepagrįsti ir nukentėjusiųjų skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino V. V. V. L. siųstų raštelių, kad tik po susirašinėjimo nuteistosios nurodė nužudymo priežastį – apkalbas ir pavydą. Iš bylos duomenų matyti, jog V. V. rašyti rašteliai V. L. paimti 2011-07-29 ir 2011-08-09, tuo tarpu jau 2011-07-17 apklausta kaip įtariamoji V. L. parodė, kad ji ir V. V. nusprendė pasikviesti į svečius N. R., ketindamos išsiaiškinti kodėl mokykloje pastaroji jas apkalba (2 t. 144 b. l.).

41Nukentėjusiesiems apeliaciniame skunde prašant nuteistosios paskirti pačią griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos, teigiama, jog pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes, nepakankamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistųjų elgesį iki ir po veikos padarymo bei nusikalstamos veikos padarymo metu, kad nukentėjusioji nužudyta be jokio motyvo. Nukentėjusieji tvirtina, kad nuteistųjų elgesys ateityje yra neprognozuojamas, todėl joms paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės nepasieks bausmės tikslų.

42Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos. Be to, už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

43Teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad nukentėjusiųjų akcentuojamas itin žiaurus N. R. nužudymas yra BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą nusikaltimą kvalifikuojantis požymis. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino šio fakto atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Be to, nukentėjusiųjų nurodytos aplinkybės – nuteistųjų veiksmai iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, buvo aptarti nustatant tyčios turinį bei skiriant nuteistosioms bausmes. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog nusikaltimas buvo iš anksto suplanuotas, nuteistosios V. L. ir V. V. veikė tiesiogine tyčia, jų elgesys įvykio metu buvo išskirtinai brutalus, nukentėjusiosios N. R. nužudymui ir vėlesniam jos palaikų išniekinimui buvo panaudoti įvairūs įrankiai ir priemonės. Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistosioms bausmes, įvertino ir nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnius, t. y. kad viena iš nusikalstamų veikų – kvalifikuotas nužudymas, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Šis nusikaltimas sukėlė nepataisomas pasekmes – nukentėjusiosios mirtį, be to, padarytas esant šį nusikaltimą kvalifikuojančiam požymiui, numatytam BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte. Antra nuteistųjų padaryta nusikalstama veika – mirusiojo palaikų išniekinimas, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai ( BK 11 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms skiriama vienoda teisinė reikšmė Todėl V. L. ir V. V. padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnis, nusikaltimų padarymo mechanizmas, būdas ir motyvai, kaltės forma ir rūšis (tiesioginė tyčia), t. y. aplinkybės, numatytos BK 54 straipsnio 2 dalies 1- 4 punktuose, negali neutralizuoti (ar sumenkinti), aplinkybes, leidžiančias teigiamai įvertinti nuteistųjų asmenybes. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir nuteistųjų asmenybes, t. y. praeityje neteistos, nebaustos administracine tvarka, charakterizuojamos patenkinamai, į policijos įskaitas neįrašytos, pareiškimų dėl jų elgesio negauta. Šiuo aspektu pažymėtinas ir nuteistųjų jaunas amžius. Teismas įvertino ir tai, kad nuteistosios V. V. ir V. L. tyčia ypatingai žiauriai nužudė ir paskui išniekino savo buvusios bendramokslės palaikus, V. V. su N. R. bendravo artimiau, su V. L. N. R. buvo tik pažįstamos, nuteistųjų nusikalstamų veiksmų dingstis buvo tik iš kitų asmenų girdėtos apkalbos. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad V. V. ir V. L. yra netekėjusios, nedirba, turi 11 klasių išsilavinimą. Be to, teismas įvertino ir nuteistųjų požiūrį į jų padarytas nusikalstamas veikas, t. y., kad jos pripažino ne visas joms inkriminuotų nusikaltimų esmines aplinkybes, savo veiksmų padarinių sunkumo, žiaurumo bei cinizmo kritiškai nevertino, gailesčio dėl padarytų nusikaltimų taip pat neparodė. Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistųjų sunkinančią aplinkybę, t. y. nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir atsižvelgęs į BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto ir BK 311 straipsnio 1 dalies numatytas sankcijas, teismas paskyrė maksimalias įstatymo sankcijoje už padarytas nusikalstamas veikas numatytas laisvės atėmimo bausmes.

44Teisėjų kolegija sutinka su nukentėjusiųjų skundo argumentais, kad nukentėjusiosios N. R. nužudymo aplinkybės rodo didelį nusikalstamų veikų pavojingumą, o nuteistąsias apibūdina kaip itin ciniškas, itin žiaurias ir visiškai abejingas kito žmogaus išgyvenimams bei gyvybei, tačiau šios skunde nurodomos aplinkybės neduoda pagrindo nuteistosios skirti pačią griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos, nes kiti nuteistųjų asmenybes apibūdinantys duomenys, kurie yra aptarti skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje, leidžia daryti išvadą, jog jų (nuteistųjų) pavojingumas nėra toks didelis, kad šias tik pilnametystės sulaukusias merginas reikėtų visam gyvenimui izoliuoti nuo visuomenės.

45Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. L. ir V. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra adekvačios padarytų nusikaltimų pobūdžiui ir pavojingumui bei nuteistųjų asmenybėms ir atitinka BK 54 straipsnio ir BK 61 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų. V. L. ir V. V. paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus, nėra neteisingos, ar aiškiai per švelnios, jos užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

46BPK 299 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad nuosprendžio priėmimo metu klausimai išsprendžiami balsų dauguma, išskyrus dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė kaltinamajam gali būti paskirta tik bendru sutarimu. Bendro sutarimo dėl griežčiausios bausmės (laisvės atėmimo iki gyvos galvos) skyrimo pasitarimo metu nebuvo pasiekta. Todėl nukentėjusiųjų skundo dalyje dėl bausmių dydžio atmetimą lėmė ir ši baudžiamojo proceso įstatyme numatyta aplinkybė.

47Bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme nukentėjusiųjų atstovė prašė iš nuteistųjų V. L. ir V. V. priteisti išlaidas už advokato atstovavimo išlaidas, t. y. 2 000 Lt. Byloje pateiktas pinigų priėmimo kvitas Nr. 707283, patvirtinantis nukentėjusiosios D. R. sumokėtą nurodytą pinigų sumą.

48Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-452/2009, 2K-271/2010).

49Baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal nuteistųjų V. L., V. V. ir nukentėjusiųjų D. R. bei V. R. apeliacinius skundus. Tiek nuteistųjų, tiek nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai atmesti. Atsižvelgiant į tokį skundų išnagrinėjimo rezultatą, yra pagrindas nukentėjusiųjų atstovės prašymą priteisti advokato išlaidas laikyti nepagrįstu. Teisėjų kolegijos nuomone, tokios išlaidos iš nuteistųjų negali būti išieškotos ir įvertinus pastarųjų turtinę padėtį, taip pat atsižvelgus į nukentėjusiesiems priteistos neturtinei žalai atlyginti sumos dydį. Dėl nuteistųjų apeliacinių skundų

50Iš nuteistųjų apeliacinių skundų turinio matyti, kad abi apeliantės apygardos teismo nuosprendį skundžia nurodydamos iš esmės tapačius argumentus. Abi apeliantės vienodai nesutinka su jų nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, nuteisimu pagal BK 311 straipsnio 1 dalį ir paskirtomis bausmėmis. Nuteistoji V. L. nesutinka ir su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

51Nužudymas pagal galiojančią teisminę praktiką kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Įstatymų leidėjo vartojama sąvoka ,,itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, todėl teismas konstatuoja tokį nužudymo ypatumą remdamasis objektyviai nustatytomis įvykio aplinkybėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14/2012). Itin žiaurų nužudymo ypatumą gali nustatyti tik teismas, atsižvelgęs, be kita ko, į panaudoto smurto pobūdį, jo laiką, intensyvumą, padarytų sužalojimų kiekį, lokalizaciją, įrankius bei kitas aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2011, 2K-253/2011).

52Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai inkriminavo šį požymį. Nuteistosios apeliaciniuose skunduose su tuo nesutinka, nurodydamos, kad byloje nėra duomenų, kad N. R. prieš mirtį būtų kankinta, iš jos tyčiotasi, ar kad ji sužalota itin skausmingu būdu. Skunduose taip pat nurodoma, kad N. R. nužudymo laikas buvo itin trumpas, o V. L., nenorėdama aukai sukelti didelių kančių, nukentėjusiajai gyvybę atėmė perpjaudama jai kaklą. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta arba juos vertina ne taip kaip apeliantės.

53Bylos duomenimis nustatyta, kad užpuolusios nukentėjusiąją nuteistosios jai sudavė daugybinius labai stiprius smūgius plaktuku, kirviu ir strypu į galvą, nuo ko N. R., tikėtina, prarado sąmonę. Po to, dar nukentėjusiajai esant gyvai, vienu metu padarė kaklo žaizdą ir galvos atidalijimą. Kaklo žaizda ir galvos atidalinimas buvo padaryti daugybiniais veiksmais, nes vien kaklo odos atpjovimui buvo reikalinga 18 judesių, atidalinus odą, buvo padarytas kaulo atidalinimas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistosios V. L. ir V. V. netrukus po nukentėjusiajai suduotų smūgių daugybiniais veiksmais pradėdamos kaklo žalojimą ir galvos amputaciją neabejotinai suvokė, kad vykdė žiaurų R. R. gyvybės atėmimą. Tai, kad nuteistosios suvokė itin žiaurų nukentėjusiosios gyvybės atėmimą, patvirtina ir pačios nuteistosios V. L. parodymai, o taip pat ir apeliacinio skundo argumentas, jog ji, nenorėdama kad nukentėjusioji kankintųsi, jai gyvybę atėmė perpjaudama kaklą. Ši aplinkybė ir vėlesni nuteistųjų veiksmai vienareikšmiškai rodo be tariamą nuteistųjų gailestingumą, o aiškų suvokimą, kad gyvybę nukentėjusiajai atima itin žiauriai. Nuteistųjų skunduose nurodoma aplinkybė, kad po smūgių į sužalojimų iki mirties praėjo nedaug laiko – iki keliasdešimt sekundžių, šio požymio inkriminavimui reikšmės neturi.

54Atsakant į nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto numatyto nužudymą kvalifikuojančio požymio kolegija atkreipia dėmesį dar ir į papildomas aplinkybes. Teismų praktikoje taip pat laikoma, kad šis nužudymą kvalifikuojantis požymis nustatomas ir tada, kai nužudoma suardant žmogaus kūno anatominį vientisumą (pvz., nukertama galva ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-519/2009). Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 387/11(04) nurodyta, kad N. R. mirtis įvyko nuo pjautinės žaizdos kakle su stambiųjų kaklo kraujagyslių sužalojimu ir galvos amputacijos kaklo penkto slankstelio lygyje, sukėlusios ūmų nukraujavimą iš žaizdos (1 t. 92-97 b. l.). Taigi vien šios aplinkybės pakanka patvirtinti, kad N. R. iš tikrųjų buvo nužudyta itin žiauriai.

55Nuteistosios apeliaciniuose skunduose nesutinka ir su teismo išvada, jog N. R. galva buvo nupjauta jai dar esant gyvai. Teisėjų kolegija šiuos argumentus taip pat atmeta Specialisto išvadoje Nr. pM1/12- 387/11(04) nurodyta, kad pjautinė žaizda kakle su stambiųjų kaklo kraujagyslių sužalojimu ir galvos amputacija kaklo penkto slankstelio lygyje padaryta prieš mirtį (1 t. 98-100 b. l.). Teisiamajame posėdyje specialistas J. Sakalas paaiškino, jog histologinio tyrimo metu buvo rasti pakitimai galvos smegenų žievės kraujagyslėse, minkštųjų smegenų dangalo arterijų pakitimai rodo, kad žaizda kakle yra mirties priežastis ir yra vienodo senumo su galvos amputacija. Nurodė, kad buvo vienmomentinis kaklo žaizdos ir galvos amputacijos padarymas, galva nuo kaklo galėjo būti atidalinta mirties momentu, jau mirštančiam žmogui. Galvos amputacija padaryta prieš mirtį ir mirties momentu, kadangi audinių histologinio tyrimo metu nustatyta reakcija į sužalojimus. Iš to specialistas padarė išvadą, kad visi kaklo sužalojimai padaryti dar N. R. esant gyvai (6 t. 84-85). Teisėjų kolegija, įvertinusi specialisto išvadą išsamumo ir argumentacijos aspektais, neturi pagrindo abejoti jos teisingumu. Priešingai nei nurodoma nuteistųjų skunduose, specialistas J. Sakalas patvirtino tik konsultacinės specialisto išvados 1 punktą, kuriame nurodyta, kad N. R. mirties priežastimi buvo stambiųjų kaklo kraujagyslių sužalojimas, sukėlęs masyvų išorinį nukraujavimą (4 t. 131-147 b. l., 5 t. b. l. 82-84). Nuteistųjų skunduose taip pat teigiama, kad histoliginis tyrimas minkštųjų audinių iš nosies, lūpos atidalijimo srities, yra pagrindas išvadai, kad šie sužalojimai padaryti po nukentėjusiosios mirties. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje nėra abejonių, kad minėti veido sužalojimai buvo atlikti po nukentėjusiosios mirties. Be to, ši nustatyta aplinkybė, nėra pagrindas paneigti kitą šio tyrimo metu nustatytą aplinkybę, kad rasti pakitimai galvos smegenų žievės kraujagyslėse, minkštųjų smegenų dangalo arterijų pakitimai rodo, kad visi kaklo sužalojimai padaryti dar N. R. esant gyvai. Šiuos aspektu svarbu pažymėti, jog Teismo medicininių tyrimo biuro tyrimas ir konsultacinė išvada surašyta remiantis bylos medžiagoje esančiomis specialistų išvadomis. Iš minėtos išvados matyti, kad specialistas A. A. Garmus nurodė, jog specialisto išvadoje Nr. M 387/11(04) nustatant, kad galvos amputacija atlikta prieš mirtį, nėra atliktas histoliginis kaklo žaizdos pakraščių tyrimas, kas leistų šį sužalojimą vertinti kaip priešmirtinį ar pomirtinį. Remiantis minėta aplinkybe bei histologinio nosies ir lūpos atidalijimo srities minkštųjų audinių tyrimo duomenimis, specialistas A. A. Garmus nurodė, kad nukentėjusiosios galvos amputacija buvo atlikta jau po mirties (4 t. 131-147 b. l.). Kaip minėta, specialistas A. A. Garmus savo išvadai pagrįsti rėmėsi specialisto išvada Nr. M 387/11(04), kurioje, priešingai nei teigė specialistas, buvo atliktas histoliginis kaklo žaizdos pakraščių tyrimas, kuriuo remiantis specialistas J. Sakalas konstatavo, jog šie sužalojimai atlikti prieš nukentėjusiosios mirtį. Pažymėtina, jog specialisto A. A. Garmaus teiginiai yra klaidinantys, kadangi jis nurodydamas, kad neatlikus kaklo žaizdos pakraščių histoliginio tyrimo, leidžiančio vertinti sužalojimus buvus priešmirtinius ar pomirtinius, pats konsultacinėje išvadoje konstatavo, jog minėti sužalojimai buvo atlikti po nukentėjusiosios mirties.

56Įvertinusi ankščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nurodytą nužudymą kvalifikuojantį požymį nustatė pagrįstai ir nuteistųjų nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

57Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose teigiama, kad jų veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti kaip mirusiojo kūno išniekinimas. Apeliantės teigia, kas N. R. kūną po nužudymo padalino tam, kad galėtų lengviau išnešti iš buto ir paslėpti. Tokie nuteistųjų argumentai prieštarauja objektyviems bylos duomenims, kuriais nustatyta, kad po N. R. nužudymo V. L. ir V. V. nukentėjusiosios veide padarė pjautines žaizdas, veido minkštųjų audinių defektus, kūną padalino pakankamai smulkiai, kai kurias kūno dalis – keturis raumenis, pasiliko saugoti šaldytuve. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog tokie nuteistųjų veiksmai negali būti vertinami kaip padaryti tikslu atskiromis kūno dalimis kūną išnešti iš buto ir taip lavoną paslėpti, nes tokiam tikslui sudarkyti mirusiosios veidą, kai kurias kūno dalis palikti saugoti šaldytuve, smulkiai padalinti kūną nebuvo būtina. Kolegija neturi pagrindo abejoti teismo atliktu įrodymų vertinimu ir atmeta apeliančių argumentus dėl jų veikos kvalifikavimo pagal BK 311 straipsnio 1 dalį.

58Nuteistosios apeliaciniuose skunduose taip pat nesutinka su joms paskirtomis bausmėmis ir prašo jas švelninti. Nuteistosios V. V. apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino tai, kad ji yra jauno amžiaus, anksčiau neteista ir nebausta administracine tvarka, į policijos įskaitą neįrašyta, charakterizuojama patenkinamai. Nuteistosios asmenybė vertintina palankiau ir dėl to, kad ji vis tik vėliau viską papasakojo ir parodė, kur išmetė maišus su nukentėjusiosios kūnu. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra atlyginta žala ir dėl jos nesitarta, kadangi bandymas atlyginti bent dalį žalos buvo, tačiau nukentėjusieji pinigų neėmė ir nenurodė savo banko sąskaitos numerio. Nuteistosios V. L. apeliaciniame skunde nurodoma, jog jai turi būti švelninama paskirta bausmė vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3, 11 punktų nuostatomis. Be to, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir nepilnai atsižvelgė į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punkte bei BK 58 straipsnyje. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinių skundų argumentus dėl neteisingai paskirtos bausmės, pripažįsta juos nepagrįstais.

59Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažindamas kaltomis ir nuteisdamas V. L. ir V. V. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, BK 311 straipsnio 1 dalyje, paskyrė galutines dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmes. Išnagrinėjusi bylą kolegija daro išvadą, kad skiriant bausmes V. L. ir V. V. teismas vadovavosi ir bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), ir bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis, nepažeisdamas jokių įstatymų reikalavimų.

60Skundžiamu nuosprendžiu V. V. ir V. L. yra nuteistos už labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir nesunkų (BK 11 straipsnio 3 dalis) nusikaltimus. Pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad jos nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vertinant nuteistosios V. V. apeliacinio skundo argumentus, jog ji yra jauno amžiaus, anksčiau neteista ir nebausta administracine tvarka, į policijos įskaitą neįrašyta, charakterizuojama patenkinamai, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai bausmę, į nurodytas aplinkybes atsižvelgė, todėl pakartotinai jas vertinti nėra pagrindo.

61Šioje byloje nustatyta, kad V. V. ir V. L. tyčia ypatingai žiauriai nužudė ir išniekino savo buvusios bendramokslės palaikus, nuteistųjų nusikalstamų veiksmų dingstis buvo iš kitų asmenų girdėtos apkalbos. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad nusikaltimas buvo iš anksto suplanuotas, nuteistosios veikė tiesiogine tyčia, pastarųjų elgesys nusikalstamos veikos padarymo metu buvo ypatingai brutalus, nukentėjusiajai nužudyti ir išniekinti jos palaikus buvo panaudoti įvairūs įrankiai ir priemonės. Svarbu pažymėti, jog BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyto nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamų veikų pavojingumą ir šią veiką padariusius asmenis, visumą, sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nuteistųjų padaryto nusikaltimo pavojingumas, įvertinus nuteistųjų padarytų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, kaltės rūšį, lemia didesnį padaryto nusikaltimo pavojingumą, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu.

62Nuteistosios V. V. ir V. L. skunduose nurodo, kad bandė nukentėjusiesiems atlyginti žalą, tačiau jokių tai patvirtinančių dokumentų pirmosios instancijos teismui nepateikė. Bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme nuteistosios V. V. motina J. V. pateikė kasos pajamų orderį, iš kurio matyti, kad ji pervedė 700 Lt antstoliui Tomui Ubartui nukentėjusiesiems padarytai turtinei žalai atlyginti. Ši suma nėra pakankamai didelė, palyginus su nukentėjusiesiems priteista suma (iš nuteistųjų solidariai priteista nukentėjusiesiems turtinei ir neturtinei žalai atlyginti yra 529 781,78 Lt). Esant šioms aplinkybėms, teismai pagrįstai nepripažino nuteistųjų atsakomybe lengvinančios aplinkybės, kad jos atlygino dalį žalos. Nuteistosios V. V. apeliaciniame skunde nurodytos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2006 ir 1A-533/2012, kuriose asmenys, padarę nusikalstamas veikas numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis atitinkamai keturiolikai metų ir šešiems mėnesiams bei penkiolikai metų, taip pat nėra pagrindas švelninti V. V. paskirtą bausmę.

63Nuteistoji V. L. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog teismas formaliai įvertino jos asmenybę, psichologinės būklės problemas, jos vaidmenį nusikaltimo padaryme, santykį su V. V., požiūrį į nusikaltimą ir veiksmus po nusikaltimo padarymo. Apeliantės nuomone, apygardos teismas neatsižvelgė ir į jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. kad ji nusikalto būdama ribotai pakaltinama, be to, ji dėl nukentėjusiosios nužudymo kaltę prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi.

64Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos nuteistosios apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Vadovaujantis BK 18 straipsnio 1 dalies nuostatomis, asmuo yra ribotai pakaltinamas, jeigu darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo metu V. L. bei V. V. apklausus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pastarosios davė parodymus, kurių metu prisipažino nužudžiusios N. R., ją supjausčiusios ir atsikračiusios kūno dalių. Taip pat nurodė, kad pjaustant kūną, nuo nukentėjusiosios šlaunies nupjovė mėsą, kurią ruošėsi suvalgyti ir taip ,,atšvęsti“ įvykį, tačiau mėsą įdėjusios į šaldytuvą, ją pamiršo. Be to, V. L. internetiniuose puslapiuose kaip vieną iš savo pomėgių nurodydavo kanibalizmą. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad tiek V. L., tiek V. V. pagal savo išvaizdą, pomėgius, gyvenimo būdą priklausė ,,Gotų“ subkultūrai. Susipažinus su pastarųjų rašytais dienoraščiais buvo nustatyta, kad V. V. dalį dienoraščių rašė savo krauju, krauju margino dienoraščių puslapius, abi dienoraščiuose išreikšdavo savo neapykantą žodžiu ,,hate“, kalbėjo apie savižudybes, kitokio pobūdžio mirtis. Ikiteisminio tyrimo metu V. L. negalėjo konkrečiai paaiškinti, ko ji nekenčia. Siekiant nustatyti nusikalstamos veikos aplinkybes bei V. L. psichinės būsenos įvertinimui, byloje paskirta ir atlikta teismo psichiatrijos-psicholigijos ekspertizė. Šios ekspertizės atlikimui buvo pateikta visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, tame tarpe pačios nuteistosios dienoraštis, apklausų protokolai, taip pat dvi ligos istorijos iš VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės bei asmens sveikatos istorija iš VšĮ Šiaulių asmens sveikatos priežiūros centro (3 t. 62-63 b. l.). Taigi, ekspertams buvo pateikti visi duomenys apie nuteistosios sveikatą, o taip pat apie jos vartotus vaistus. Įvertinę šiuos duomenis ir betarpiškai pabendravę su nuteistąja V. L., teismo ekspertai konstatavo, kad V. L. nusikalstamos veikos padarymo metu nesirgo lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu, galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo nei fizinio afekto, nei kitoje emocinėje būsenoje, kuri galėjo turėti esminės įtakos jos sąmonei ir veiklai (3 t. 65-70 b. l.) Abejoti teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertų išvada nebuvo ir nėra jokio pagrindo, juolab, kad nuteistoji V. L. apklausta po keleto dienų (2011-07-17) po įvykio, davė išsamius parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, paaiškino, ką veikė tiek iki įvykio, tiek ir po jo.

65Teisėjų kolegija pažymi, kad atliekant teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizes baudžiamojoje byloje ekspertai vertina konkretaus asmens psichinę būseną konkrečios nusikalstamos veikos padarymo metu, kas šiuo konkrečiu atveju ir buvo padaryta. Tai, kad liko neįvertintas nuteistosios V. L. psichotropinių vaistų vartojimas, kuris, nuteistosios teigimu, skatina agresiją, savižudiškas, kartais netgi žmogžudiškas mintis, nesudaro pagrindo abejoti minėtu teismo ekspertizės aktu ir juo remiantis padaryta teismo išvada dėl nuteistosios V. L. pakaltinamumo. Nuteistoji V. L. nurodydama, kad jai nepagrįstai netaikytas riboto pakaltinamumo institutas, akcentuoja gydytojo psichiatro D. S. konsultacinę išvadą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismas gali vertinti tik tuos bylos duomenis, kurie yra įforminti nustatyta baudžiamojo proceso tvarka. Pažymėtina, jog gydytojas psichiatras D. S. ir su juo kartu tyrimą atlikęs prof. habil. med. mokslų daktaras A. A. Garmus, pateikę teismo medicinos specialisto konsultacinę išvadą Nr. A-KI-199-57, nėra įtraukti į teismo medicinos ekspertų sąrašą. Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad privataus eksperto ar kito asmens, turinčio specialių žinių, surašytas dokumentas, nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme. Toks dokumentas pagal BPK 88 ir 90 straipsnio nuostatas nėra nei ekspertizės aktas, nei specialisto išvada. Tai reiškia, kad ir šiuo atveju aptariamas pateiktas dokumentas yra tik konsultacinio pobūdžio išvada, kuri šiuo atveju neturi lemiamos reikšmės sprendžiant V. L. kaltės, atsakomybės ir pakaltinamumo klausimus.

66Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

67Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pripažįstamas tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą. Taigi, prisipažinimui padarius nusikalstamą veiką, kaip vienam iš BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės turinio elementui, teismų praktikoje keliami trys reikalavimai: savanoriškumas, prisipažinimas laiku bei prisipažinimo išsamumas. Tik nustačius visų trijų elementų buvimą, pripažįstama, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės prasme.

68Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl N. R. dingimo buvo pradėtas 2011-07-15 (1 t. 1 b. l.), tą pačią dieną buvo paskelbta N. R. paieška (1 t. 12 b. l.). 2011-07-17 kaip liudytoja apklausta V. L. nurodė, kad nežino, kur šiuo metu gali būti N. R. (1 t. 30 b. l.). Tą pačią dieną įvykusios apklausos metu nuteistoji savo kaltės dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos neneigė ir nurodė nusikalstamos veikos aplinkybes (2 t. 144 b. l.). Pažymėtina, jog iki šios apklausos ikiteisminio tyrimo pareigūnai buvo surinkę pakankamai duomenų, patvirtinančių V. L. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Taigi, įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, akivaizdu, jog tokius parodymus nuteistoji davė ne savanoriškai, o dėl byloje esančių jos kaltę patvirtinančių duomenų ir praėjus tam tikram laiko tarpui po padarytų nusikaltimų. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad V. L. prisipažinimas padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas nei ikiteisminiame tyrime, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo išsamus – ji nors ir neneigia nužudžiusi N. R., tačiau, siekdama sušvelninti savo atsakomybę, neigia tai padariusi itin žiauriai, taip pat neigia akivaizdų nukentėjusiosios palaikų išniekinimo faktą. Tuo tarpu, kaip jau buvo minėta, nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai tiek V. L., tiek ir V. V. nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą bei pagal BK 311 straipsnio 1 dalį.

69Kita vertus, vien tik prisipažinimo nepakanka norint nustatyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Ne mažiau svarbi ir antroji aplinkybė – kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kai laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė rodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Akivaizdu, kad net ir bylą nagrinėjant teisme V. L. pripažindama ne visas jai inkriminuotas nusikalstamų veikų aplinkybes, kritiškai savo nusikalstamo elgesio nevertino ir dėl jo nuoširdžiai nesigailėjo. Nors nuteistoji parašė nukentėjusiosios N. R. artimiesiems laišką, kuriame išreiškė savo apgailestavimą dėl įvykdytų nusikaltimų, tačiau ši aplinkybė yra nepakankama norint pripažinti, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Taigi, įvertinusi pirmiau aptartus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti V. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailestį.

70Visiškai nepagrįsti nuteistosios V. L. apeliacinio skundo argumentai, kad ji nebuvo nusikaltimo organizatorė, t. y. nepirko skalpelių, nekvietė nukentėjusiosios į namus, neplanavo nužudymo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad nusikalstamos veikos organizatoriumi gali būti tik asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs (BK 24 straipsnio 4 dalis). Tuo tarpu bylos duomenimis nustatyta, kad V. L. ir V. V. nužudė N. R. veikdamos bendrininkų grupe kaip vykdytojos. Tai, kad teismo nuosprendžiu V. L. paskirta tokio pat dydžio laisvės atėmimo bausmė kaip ir V. V., nereiškia, jog teismas neaptarė bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių.

71Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistoji V. L. anksčiau neteista, nebausta administracine tvarka, charakterizuojama patenkinamai, į policijos įskaitą neįrašyta, pareiškimų dėl jos elgesio taip pat negauta. Sprendžiant skirtinos bausmės dydžio klausimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad V. L., būdama jauno, darbingo amžiaus, iki nusikalstamos veikos padarymo niekur nedirbo, nesimokė. Šiuo atveju svarbus ir nuteistosios elgesys po nusikalstamos veikos padarymo – V. L. elgėsi ramiai ir abejingai – nužudymo dieną grįžo namo, pirmos apklausos metu apklausta kaip liudytoja sąmoningai klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus, nurodydama, kad nežino, kur yra N. R. (2 t. 117 b. l.). Šios aplinkybės atitinkamai atskleidžia nuteistosios asmenybę ir turi reikšmės individualizuojant bausmę. Be to, aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos pavojingumą, yra ne mažiau svarbios skiriant bausmę kaltininkui. V. L. pripažinta kalta dėl itin žiauraus savo bendramokslės nužudymo, kurios palaikus paskui išniekino. Nusikaltimas padarytas bendrininkų grupe, kurio dingstis buvo tik iš kitų asmenų girdėtos apkalbos, sukeltos neatitaisomos pasekmės, atimta žmogaus gyvybė. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, jog nusikaltimas buvo iš anksto suplanuotas. Be to, didesnį tiek V. L., tiek V. V. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą rodo ir ta aplinkybė, kad nužudydamos N. R. nuteistosios veikė tiesiogine tyčia, jų elgesys įvykio metu buvo išskirtinai brutalus, nukentėjusiosios nužudymui ir jos palaikų išniekinimui buvo panaudoti įvairūs įrankiai ir priemonės. Tai reiškia, kad V. L. suprato, jog savo veika kėsinasi į žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti nukentėjusiosios gyvybę, ir norėjo taip veikti.

72Teisingumo principo įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusiųjų asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos apsaugoti bei ginti baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis. Todėl bausmė teisinga tada, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nei vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Taigi, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. L. ir V. V. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir BK 311 straipsnio 1 dalį maksimalias įstatymo sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmes, BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų, nustatančių, kad kaltininkui paskirta bausmė užtikrintų ir teisingumo principo įgyvendinimą, nepažeidė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad nuteistosioms paskirtosios bausmės nėra per griežtos.

73Nepagrįstu pripažįstamas nuteistosios V. L. apeliacinio skunde suformuluotas prašymas sumažinti priteisto civilinio ieškinio dydį neturtinei žalai atlyginti iki 100 000 Lt.

74Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad civiliniai ieškovai – nukentėjusieji D. R. ir V. R. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš V. L. ir V. V. solidariai priteisti po 2 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (2 t. 79-81 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusieji D. R. ir V. R. dėl dukros staigios ir netikėtos netekties patyrė dvasinį sukrėtimą ir emocinius išgyvenimus, kitas neigiamas emocijas ir stresą, nepatogumus ir dar ilgai juos patirs ateityje, į protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijus, į nuteistųjų turtinę padėtį, į negrįžtamas padaryto nusikaltimo pasekmes, taip pat įvertinęs nusikalstamas veikos padarymo aplinkybes, t. y. tai, kad N. R. buvo nužudyta itin žiauriai, jos kūnas buvo susmulkintas dalimis, kurios buvo sudėtos į maišus ir išmėtytos laukuose, dalis kūno dalių nerasta iki šiol, taip pat siekdamas protingos skirtingų interesų pusiausvyros nukentėjusiųjų prašomą priteisti neturtinei žalai atlyginti sumą sumažino, priteisdamas nukentėjusiesiems iš nuteistųjų solidariai po 250 000 Lt kiekvienam.

75Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, yra ypač dideli. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013). Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakcija, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (CK 6.282 straipsnio 3 dalis). Taigi sunki žalą padariusio asmens turtinė padėtis yra neturtinės žalos nustatymo kriterijus, mažinantys šios žalos dydį. Teismas šį kriterijų turi vertinti drauge su kriterijais, išvardytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, ir tik tada nustatyti atlygintinos neturtinės žalos dydį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-294/2011, 2K-429/2013, 2K-303/2013).

76Iš V. L. apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutikdama su priteistos neturtinės žalos dydžiu, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14/2012. Minėtoje nutartyje nurodoma, kad nukentėjusiesiems (tėvams) iš kaltininko, kuris padarė kvalifikuotą nužudymą, priteisiama nuo 16 000 Lt iki 200 000 Lt neturtinė žala (kasacinės nutartys baudžiamosiose Nr. 504/2008, 2K-187/2009, 2K-272/2009, 2K-289/2009, 2K-339/2010, 2K-188/2010, 2K-376/2010, 2K-410/2011). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nukentėjusieji neteko vienintelės dukters, jos nužudymas buvo itin žiaurus, be to, N. R. kūnas buvo susmulkintas dalimis, dalis kūno dalių nerasta iki šiol, dėl to nukentėjusieji negalėjo deramai palaidoti savo dukters. Nukentėjusieji dėl tokios netekties neabejotinai patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą ir kančias. Taigi iš V. L. ir V. V. už itin žiaurių nužudymą ir nukentėjusiosios palaikų išniekinimą priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos negali būti laikomos per didelės. Jos nustatytos laikantis teisingumo ir protingumo kriterijų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal jau įtvirtintą ir galiojančią teismų praktiką vertinant neturtinės žalos dydį sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju žalą padariusio asmens turtinė padėtis nelaikoma lemiančiu kriterijumi. Be to, nustatant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje (pvz., žalą padaręs jauno amžiaus asmuo gali įsidarbinti, įgyti turto ir pan.). Tokios aplinkybės nustatytos ir šioje byloje. Nuteistoji V. L. turi nuosavybės teise jai priklausantį butą, taip pat yra jauno amžiaus, darbinga, todėl iš jos priteistą neturtinę, o taip pat ir turtinę žalą turės galimybę atlyginti ateityje. Teisėjų kolegijos nuomone, iš nuteistųjų solidariai nukentėjusiesiems priteista suma neturtinei žalai atlyginti nėra aiškiai per didelė, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pusiausvyra tarp nukentėjusiųjų teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą, teisėto jos prioriteto ir nuteistųjų turtinės padėties yra išlaikyta.

77Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

78nukentėjusiųjų D. R., V. R. bei nuteistųjų V. L. ir V. V. apeliacinius skundus atmesti.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. V. V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK)... 3. V. L. nuteista pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu 20... 4. Iš V. V. ir V. L. solidariai priteista nukentėjusiesiems ir civiliniams... 5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 6. V. L. ir V. V. nuteistos už nužudymą itin žiauriai bei mirusiojo palaikų... 7. V. L. ir V. V. 2011 m. liepos 14 d., apie 15.00-15.30 val., bute, esančiame (... 8. Be to, V. L. ir V. V., veikdamos bendrininkų grupe, išniekino mirusiosios N.... 9. Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai D. R. bei V. R. apeliaciniame skunde... 10. Remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika skundo autoriai teigia, kad... 11. Teismas, neįvertinęs ikiteisminio tyrimo metu V. V. V. L. siųstų... 12. Darydamas išvadą apie galimą nužudymo motyvą teismas nepagrįstai rėmėsi... 13. Teismas neįvertino ir Šiaulių tardymo izoliatoriuje V. V. V. L. siųsto... 14. Šių įrodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad nei V. V., nei V. L.... 15. Vertindamas įrodymus teismas ne tik turi laikytis Lietuvos Respublikos... 16. Nukentėjusiųjų nuomone, net ir nuteisdamas nuteistąsias pagal BK 129... 17. Apeliaciniame skunde nukentėjusieji prašo pakeisti nuosprendį, pripažinti... 18. Nuteistoji V. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka... 19. Kvalifikuodamas nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą... 20. Skundo autorė nurodo, kad savęs neteisina ir kad ji nusipelnė visuomenės... 21. Nuteistoji V. V. apeliaciniame skunde prašo pripažinti ją kalta padarius... 22. Nuteistoji V. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka... 23. Skundo autorė savo kaltės nužudžius N. R. neneigia, nurodo, kad gailisi... 24. Aptardama teismų praktiką (Kauno apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje... 25. Taip pat apeliantė nesutinka ir su teismo išvada, jog N. R. buvo nupjauta... 26. Skundo autorė nesutinka ir su teismo motyvais, kad nukentėjusiosios veido... 27. Skirdamas bausmę teismas tik formaliai įvertino jos asmenybę, psichologinės... 28. BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia... 29. Siekiant pašalinti jos (V. L.) psichologinės būklės apibūdinimo... 30. Be to, teismas skirdamas jai bausmę, neįvertino jos kaip bendrininkės... 31. Teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad nėra jos atsakomybę... 32. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimta kasacine nutartimi Nr.... 33. Apeliaciniame skunde nuteistoji V. L. prašo nuosprendį pakeisti. Pripažinti... 34. Teismo posėdyje dalyvavę nukentėjusieji D. R., V. R. bei jų atstovė... 35. Apeliaciniai skundai atmestini. Dėl nukentėjusiųjų apeliacinio skundo... 36. Nukentėjusieji apeliaciniame skunde nesutinka su nuteistųjų V. L. ir V. V.... 37. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis... 38. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė,... 39. Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas... 40. Atsakant į nukentėjusiųjų skundo argumentus, kad nuteistosios neturėjo... 41. Nukentėjusiesiems apeliaciniame skunde prašant nuteistosios paskirti pačią... 42. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės... 43. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad nukentėjusiųjų... 44. Teisėjų kolegija sutinka su nukentėjusiųjų skundo argumentais, kad... 45. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. L. ir V. V. paskirtos laisvės atėmimo... 46. BPK 299 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad nuosprendžio priėmimo metu... 47. Bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme nukentėjusiųjų atstovė... 48. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas,... 49. Baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal nuteistųjų V. L., V. V.... 50. Iš nuteistųjų apeliacinių skundų turinio matyti, kad abi apeliantės... 51. Nužudymas pagal galiojančią teisminę praktiką kvalifikuojamas pagal BK 129... 52. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai inkriminavo šį... 53. Bylos duomenimis nustatyta, kad užpuolusios nukentėjusiąją nuteistosios jai... 54. Atsakant į nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus dėl BK 129 straipsnio... 55. Nuteistosios apeliaciniuose skunduose nesutinka ir su teismo išvada, jog N. R.... 56. Įvertinusi ankščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad... 57. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose teigiama, kad jų veiksmai nepagrįstai... 58. Nuteistosios apeliaciniuose skunduose taip pat nesutinka su joms paskirtomis... 59. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažindamas kaltomis ir... 60. Skundžiamu nuosprendžiu V. V. ir V. L. yra nuteistos už labai sunkų (BK 11... 61. Šioje byloje nustatyta, kad V. V. ir V. L. tyčia ypatingai žiauriai nužudė... 62. Nuteistosios V. V. ir V. L. skunduose nurodo, kad bandė nukentėjusiesiems... 63. Nuteistoji V. L. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog teismas... 64. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos nuteistosios... 65. Teisėjų kolegija pažymi, kad atliekant teismo psichiatrijos-psichologijos... 66. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kaltininko prisipažinimas padarius... 67. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pripažįstamas tada,... 68. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl N. R.... 69. Kita vertus, vien tik prisipažinimo nepakanka norint nustatyti BK 59... 70. Visiškai nepagrįsti nuteistosios V. L. apeliacinio skundo argumentai, kad ji... 71. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistoji V. L. anksčiau neteista,... 72. Teisingumo principo įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui – tai ne... 73. Nepagrįstu pripažįstamas nuteistosios V. L. apeliacinio skunde suformuluotas... 74. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad civiliniai ieškovai –... 75. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai... 76. Iš V. L. apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutikdama su priteistos... 77. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 78. nukentėjusiųjų D. R., V. R. bei nuteistųjų V. L. ir V. V. apeliacinius...