Byla 2K-485/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Jono Prapiesčio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. S. (P. S.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo P. S. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) dešimčiai metų.

2Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 27 d. nutartis, kuria nuteistojo P. S. apeliacinis skundas atmestas.

3Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. B. (A. B.) ir D. S. (D. S.), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą,

Nustatė

5P. S. nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 6 d., nuo 22.00 val. iki 2007 m. kovo 7 d. 15.00 val., (duomenys neskelbtini), pykdamas už tai, jog S. P. (P.) draugė paėmė D. S. rankinę, o S. P. sužalojo D. S. kaklą, veikdamas bendrininkų grupe su A. B. ir D. S., tyčia nužudė S. P. P. S. apie šešis kartus rankomis ir kojomis smūgiavo S. P. į veidą bei kaklą, apie du kartus – į krūtinę bei rankas, penkis kartus užšoko jam ant krūtinės bei pilvo ir tris kartus taburete sudavė į galvą, nugarą, rankas. D. S. apie penkis kartus spyrė S. P. į krūtinę bei kojas. A. B. du kartus rankos delnu smogė nukentėjusiajam į veidą ir apie septynis kartus spyrė jam į veidą, kaklą bei krūtinę. Šiais veiksmais P. S., D. S. ir A. B. nukentėjusiajam padarė daugybinius kaktos, abiejų skruostų, nosies nugarėlės, viršutinės lūpos, kairės ausies kaušelio odos nubrozdinimus, abiejų akių vokų, kairės ausies kaušelio poodines kraujosruvas, abiejų akių odenų kraujosruvas, dešinio smilkinio srities muštinę žaizdą su aplinkine poodine kraujosruva, viršutinės lūpos gleivinės muštines žaizdas su aplinkine kraujosruva, apatinės lūpos gleivinės kraujosruvą, abiejų dilbių odos nubrozdinimus, t. y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Be to, nukentėjusysis patyrė paliežuvinio kaulo dešiniojo rago lūžį, skydinės kremzlės dešiniosios plokštelės išorinio paviršiaus skilimą su aplinkine minkštųjų audinių kraujosruva, krūtinės ląstos dešinės pusės odos nubrozdinimus su aplinkine poodine kraujosruva, dešinės pusės III-IX-O, kairės pusės III-VI-O (viengubus), VII-IX-O (dvigubus) šonkaulių lūžius su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuose audiniuose, t. y. taip buvo sunkiai sutrikdyta jo sveikata. Dėl to S. P. kilo komplikacijos – išsivystė ūmus kvėpavimo funkcijos nepakankamumas – ir jis mirė.

6Kasaciniu skundu nuteistasis P. S. prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus pakeisti sušvelninant jam paskirtą bausmę.

7Kasatorius skunde nesutinka su teismų išvada, kad jis nusikaltimą įvykdė bendrininkų grupe, nes jis, kasatoriaus tvirtinimu, S. P. mušė savo nuožiūra ir dėl to nei veiksmais, nei žodžiais, nei kokiais nors ženklais su niekuo nesitarė. Be to, pasak kasatoriaus, bendrininkavimas esant netiesioginei tyčiai apskritai neįmanomas, nes tik aiškiai aptartas susitarimas daryti nusikaltimą gali būti vertinamas kaip bendrininkavimas, o susitarimas tarp bendrininkų negali būti išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Kartu kasatorius tvirtina, kad asmuo privalo atsakyti tik už savo padarytus ir baudžiamojo įstatymo uždraustus veiksmus, todėl byloje turi būti „aiškiai nustatyti kiekvieno nusikaltime dalyvavusio asmens veiksmai, kartu personalizuojant visų atsakomybės laipsnį“. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nužudant žmogų nebūtina, jog kiekvienas iš vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, tvirtina, kad asmuo privalo atsakyti tik už savo padarytus ir baudžiamojo įstatymo uždraustus veiksmus, todėl, pasak jo, byloje turi būti „aiškiai nustatyti kiekvieno nusikaltime dalyvavusio asmens veiksmai, kartu personalizuojant visų atsakomybės laipsnį“.

8Kasatorius teigia ir tai, kad nors tiksliai prisimena ne visas įvykio aplinkybes, prisipažįsta kaltu dėl padaryto nusikaltimo bei nuoširdžiai gailisi nužudęs S. P., suvokia padaryto nusikaltimo padarinių sunkumą ir mano, jog tai turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kartu kasatorius nurodo, kad nors jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – apsvaigimas nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) – ir buvo pašalinta, jam paskirta bausmė nesušvelninta.

9Kasatorius taip pat tvirtina ir tai, kad teismas įrodymus – kitų kartu šioje byloje nuteistų asmenų parodymus – vertino šališkai, įrodymų viseto neįvertino objektyviai ir dėl to padarė neteisingas išvadas, taip pat nepagrįstai atmetė jo teiginį, jog jis nešokinėjo nukentėjusiajam ant krūtinės. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas, vertindamas kartu nuteistų šioje byloje asmenų parodymus, vadovavosi tik jį kaltinančiais parodymais, neatkreipdamas dėmesio į tai, jog jie visi buvo apsvaigę nuo alkoholio ir negali tiksliai prisiminti įvykio detalių.

10Prokuroras atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo P. S. kasacinį skundą atmesti.

11Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog: nuteistieji nukentėjusįjį S. P. nužudė veikdami bendrininkų grupe; bendrininkų susitarimas buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais; visi nuteistieji veikė kaip vykdytojai. Prokuroro teigimu, kiekvienas iš nuteistųjų suprato kito nuteistojo smurtinius veiksmus, jiems pritarė, suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad nuo jų smurtinių veiksmų S. P. gali mirti, ir nors nukentėjusiojo mirties nenorėjo, sąmoningai leido atsirasti tokiems padariniams. Prokuroras pabrėžia, kad tuo atveju, kai nužudymas įvykdytas bendrininkų grupės, nėra būtina, jog kiekvienas iš vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus – jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Taigi, prokuroro nuomone, tai, kad nuteistasis P. S. ginčija tam tikrų veiksmų atlikimą, nepaneigia jo kaltės, nes nukentėjusiajam S. P. į kaklą, krūtinę bei kitas kūno vietas, nors ir skirtingu intensyvumu, sudavė ne vienas kuris iš nuteistųjų, o visi trys nuteistieji.

12Kartu prokuroras atsiliepime nesutinka ir su kasatoriaus prašymu pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Prokuroras nurodo, kad nuteistasis P. S. kaltu prisipažino iš dalies, nebuvo nuoširdus, ginčijo faktines bylos aplinkybes, ir teigia, jog tokie veiksmai negali būti pripažinti nuoširdžiu gailesčiu dėl padarytos nusikalstamos veikos.

13Nuteistojo P. S. kasacinis skundas atmestinas.

14Dėl kasatoriaus argumentų apie bendrininkavimo nuostatų taikymą

151. Kasatorius skunde nesutinka su teismų išvada, kad jis nusikaltimą įvykdė bendrininkų grupe, nes jis, kasatoriaus tvirtinimu, S. P. mušė savo nuožiūra ir dėl to nei veiksmais, nei žodžiais, nei kokiais nors ženklais su niekuo nesitarė. Be to, pasak kasatoriaus, bendrininkavimas esant netiesioginei tyčiai apskritai yra neįmanomas, o susitarimas tarp bendrininkų negali būti išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Kartu kasatorius tvirtina, kad asmuo privalo atsakyti tik už savo padarytus ir baudžiamojo įstatymo uždraustus veiksmus, todėl byloje turi būti „aiškiai nustatyti kiekvieno nusikaltime dalyvavusio asmens veiksmai, kartu personalizuojant visų atsakomybės laipsnį“. Taigi kasatorius, nors tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad jo baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BK 24 straipsnio 1, 3 dalių, 25 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas.

162. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi įstatyme imperatyviai nustatyta, kad bendrininkavimas – tyčinė nusikalstama veika, tačiau šios kaltės galimi variantai (rūšys) bendrininkavimo atveju – tiesioginė ar (ir) netiesioginė tyčia – nenurodyti. Sisteminis bendrininkavimo instituto nuostatų (BK 24–26 straipsnių, 23 straipsnio 3 dalies) aiškinimas suponuoja išvadą, kad organizatoriaus, kurstytojo, padėjėjo veiksmų pobūdis, paskirtis, kryptingumas, susitarimas veikti bendrai, jų veiklos rezultatai ir kt. rodo, kad šie bendrininkai siekia sudaryti galimybes numatytai BK specialiojoje dalyje bendrai nusikalstamai veikai padaryti, nori ir siekia, kad vykdytojas (vykdytojai) ją padarytų. Pažymėtina, kad organizatorius, kurstytojas, padėjėjas savo veiksmais bendros nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiojoje dalyje, sudėties požymių nerealizuoja, šių bendrininkų nusikalstamos veikos aprašytos BK bendrojoje dalyje (BK 24 straipsnis). Taigi bendrininkų veikla iki bendros nusikalstamos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymių realizavimo galima tik tiesiogine tyčia.

17Jei BK specialiojoje dalyje numatytos tyčinės nusikalstamos veikos sudėties požymius bendromis pastangomis realizuoja keli asmenys – bendravykdytojai, tokio bendrininkavimo tyčios rūšies – tiesioginės, netiesioginės tyčios – galimybės priklauso ir nuo minėtos sudėties subjektyviosios pusės aprašymo įstatyme pobūdžio ar ypatumų. Tais atvejais, kai įstatyme nenurodyta, kad veika padaroma tiesiogine tyčia, kai nusikalstamos veikos motyvas ar tikslas nėra būtini sudėties požymiai, tai tokia veika gali būti padaroma ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Taigi, jei tokią veiką padaro bendrininkų grupė, kurią sudaro tik bendravykdytojai, bendrininkavimas netiesiogine tyčia yra galimas.

18Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nusikaltimas, numatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Teismai neginčijamai konstatavo, kad S. P. nužudė bendrininkų grupė, kurios visi nariai veikė kaip vykdytojai netiesiogine tyčia. Byloje kitų asmenų, kitokios rūšies bendrininkų, pavyzdžiui, kursčiusių nužudyti, nenustatyta. Taigi kasatoriaus teiginys, kad bendrininkavimas esant netiesioginei tyčiai neįmanomas, nepagrįstas.

193. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Ši visuma yra sudėtingesnė, palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma – bendrininkavimo sudėtis, numatyta atitinkamuose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju atitinkamų požymių visumoje turi būti konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (užimamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius.

20Būtinu bet kurios bendrininkavimo formos požymiu yra ir bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes.

21Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

22Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji ir nukentėjusysis buvo kartu tame pačiame bute ir iki nukentėjusiojo S. P. konflikto su D. S. pradžios, ir S. P. nužudymo metu. Nuteistieji, pykdami, kad nukentėjusiojo S. P. draugė paėmė D. S. rankinę ir kad S. P. sužalojo D. S. kaklą, pasikeisdami su pertraukomis mušė, spardė ir pan. nukentėjusįjį. Nė vienas iš nuteistųjų nebandė sustabdyti S. P. mušimo, vadinasi pritarė kitų bendrininkų veiksmams. Todėl toks aktyvus nuteistųjų elgesys iš esmės reiškė susitarimą bendrai mušti S. P., „atkeršyti jam už D. S. sužalojimą“. Taigi šioje byloje nuteistųjų susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. veiksmais, rodančiais, kad nuteistieji vieni kitų veiksmams pritaria, vieni su kitų neteisėtais veiksmais sutinka, taip išreikšdami savo tikrąją valią – norą žiauriai smurtauti. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji suprato vieni kitų smurtinius veiksmus, jiems pritarė, suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad nuo tokių jų veiksmų nukentėjusysis gali mirti, ir nors nukentėjusiojo mirties nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tam įvykti (BK 15 straipsnio 3 dalis), kad „[...] bendras motyvas juos (nuteistuosius) apjungė.[...] jie visi pyko ant S. P., visi kartu spardė jį kaip kamuolį, pritardami vienas kito veiksmams“ bei taip smurtaudami S. P. padarė sužalojimus, nuo kurių visumos jis mirė, ir motyvuotai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupe kaip bendravykdytojai ir privalo atsakyti už kilusias pasekmes.

234. Nužudymas yra padarytas bendrininkų grupės, kai bent du iš susitarusių nužudyti kitą žmogų asmenų yra nužudymo vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai) (BK 24 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybės bylose“ 8 punktas).

24Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje BK 24 straipsnio 1, 3 dalių, 25 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos nebuvo pažeistos.

25

26Dėl kasatoriaus argumentų apie jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes

271. Kasatorius teigia, kad nors tiksliai prisimena ne visas įvykio aplinkybes, prisipažįsta kaltu dėl padaryto nusikaltimo bei nuoširdžiai gailisi nužudęs S. P., suvokia padaryto nusikaltimo pasekmių sunkumą ir mano, jog tai turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

28BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad aplinkybe, lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę, laikytina bet kuri iš šių situacijų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šią veiką; 3) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šioje veikoje dalyvavusius asmenis (kasacinės bylos Nr. 2K-360/2006, 2K-526/2006, 2K-438/08). Taigi teismas, norėdamas kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdų gailėjimąsi pripažinti aplinkybe, lengvinančia jo baudžiamąją atsakomybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi.

29Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nužudymą nustatomas tada, kai jis pripažįsta esmines nužudymo padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų duodant teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Tais atvejais, kai kaltininkas, nors ir prisipažindamas dėl padaryto nužudymo, sąmoningai neatskleidžia dalies jo faktinių aplinkybių, taip siekdamas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, nėra pagrindo pripažinti, jog yra BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nužudymo nustatomas tada, kai kaltininkas atlieka pozityvius veiksmus – stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir kt. Teismai turi įvertinti, ar asmens gailėjimasis yra nuoširdus, tikras, ar ne apsimestinis. Nustatydami kaltininko nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nužudymo teismai paprastai įvertina jo elgesį tuoj po šio nusikaltimo padarymo ir vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalga“ (Baudžiamojo kodekso 129 straipsnis)“; Išvadų 7 punktas).

30Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad P. S. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir bylą nagrinėjant teisme kaltu prisipažino iš dalies, duodamas parodymus ginčijo esmines faktines bylos aplinkybes (pvz., užšokimą ant nukentėjusiojo krūtinės, nukentėjusiojo daužymą taburete), taip siekdamas sumažinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį bei norėdamas palengvinti savo teisinę padėtį, sumušęs nukentėjusįjį paliko jį gulėti ir nuėjo miegoti, pagalbos jam nesuteikė. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors nuteistasis P. S. tiesiogiai ir nenurodė, iš esmės viso bylos proceso metu neigė priežastinį ryšį tarp jo suduotų smūgių ir nukentėjusiojo mirties. Vadinasi, nuteistasis P. S. nebuvo nuoširdus duodamas parodymus apie jo įvykdyto nužudymo aplinkybes, o gailestis dėl padaryto nusikaltimo buvo tik formalus. Taigi nuteistojo P. S. prisipažinimas iš dalies įvykdžius jam inkriminuojamą nusikaltimą ir tik formalus gailėjimasis pagrįstai nepripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

312. Pažymėtina, kad kasatorius skunde taip pat nepagrįstai teigia, jog, nors jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – apsvaigimas nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) – ir buvo pašalinta, jam paskirta bausmė nesušvelninta. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad apsvaigimas nuo alkoholio buvo pripažintas nuteistųjų A. B. bei P. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. D. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tik tai, kad jis veikė bendrininkų grupe su A. B. bei P. S.. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi visų apeliantų skundai atmesti, nedarant jokių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimų. Kita vertus, pats P. S. savo girtumą pripažįstą ir kasaciniame skunde. Taigi kasatorių galėjo suklaidinti apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginys, kad A. B., P. S. ir D. S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, „kad nusikaltimas padarytas veikiant bendrininku grupe, nuteistiesiems A. B., D. S. (turėtų būti – P. S.), dar viena atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jų girtumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui“. Tai, kolegijos nuomone, turi būti laikoma technine klaida, nes, minėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kuris apeliacinės instancijos teismo nutartimi nebuvo pakeistas, apsvaigimas nuo alkoholio buvo pripažintas tik nuteistųjų A. B. bei P. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

32

33Dėl kasatoriaus argumentų apie baudžiamojo proceso įstatymo 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymąsi

34Kasatorius skunde teigia, kad teismas įrodymus – kitų kartu šioje byloje nuteistų asmenų parodymus – vertino šališkai, įrodymų viseto neįvertino objektyviai ir dėl to padarė neteisingas išvadas, taip pat nepagrįstai atmetė jo teiginį, jog jis nešokinėjo nukentėjusiajam ant krūtinės. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas, vertindamas kitų kartu šioje byloje nuteistų asmenų parodymus, vadovavosi tik jį kaltinančiais parodymais, nes neatkreipė dėmesio į tai, jog jie visi nuteistieji buvo apsvaigę nuo alkoholio ir negali tiksliai prisiminti įvykio detalių. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus jo baudžiamojoje byloje, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

35Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

36Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame 2008 m. vasario 8–22 d. posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė visus tris kaltinamuosius, liudytoją A. P., ekspertą T. B., teisiamojo posėdžio metu perskaitė iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme iš Lietuvos išvykusių gyventi kitur liudytojų A. K., N. L., dėl nenustatytos gyvenamosios vietos teisiamajame posėdyje nedalyvavusio liudytojo G. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo P. S. ir teisinančius, ir kaltinančius įrodymus. Nuosprendį teismas pagal BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – P. S. teisinančius – įrodymus.

37Apeliacinės instancijos teismas, neviršydamas nuteistojo P. S. apeliacinio skundo ribų, t. y. patikrindamas bylą tiek, kiek to prašoma jo skunde, konstatavęs, kad „apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė A. B., D. S. ir P. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes“, tinkamai įvertino byloje esančių bei teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visetą ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu sutiko.

38Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

39Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

40Nuteistojo P. S. kasacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 3. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. B. (A. B.) ir... 4. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą,... 5. P. S. nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 6 d., nuo 22.00 val. iki 2007 m. kovo... 6. Kasaciniu skundu nuteistasis P. S. prašo pirmosios bei apeliacinės... 7. Kasatorius skunde nesutinka su teismų išvada, kad jis nusikaltimą įvykdė... 8. Kasatorius teigia ir tai, kad nors tiksliai prisimena ne visas įvykio... 9. Kasatorius taip pat tvirtina ir tai, kad teismas įrodymus – kitų kartu... 10. Prokuroras atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo P. S. kasacinį... 11. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad teismai, įvertinę... 12. Kartu prokuroras atsiliepime nesutinka ir su kasatoriaus prašymu pripažinti... 13. Nuteistojo P. S. kasacinis skundas atmestinas.... 14. Dėl kasatoriaus argumentų apie bendrininkavimo nuostatų taikymą... 15. 1. Kasatorius skunde nesutinka su teismų išvada, kad jis nusikaltimą... 16. 2. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras... 17. Jei BK specialiojoje dalyje numatytos tyčinės nusikalstamos veikos sudėties... 18. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nusikaltimas, numatytas BK 129... 19. 3. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga... 20. Būtinu bet kurios bendrininkavimo formos požymiu yra ir bendrininkų... 21. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali... 22. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji ir nukentėjusysis buvo kartu tame... 23. 4. Nužudymas yra padarytas bendrininkų grupės, kai bent du iš susitarusių... 24. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus,... 25. ... 26. Dėl kasatoriaus argumentų apie jo atsakomybę lengvinančią ir... 27. 1. Kasatorius teigia, kad nors tiksliai prisimena ne visas įvykio aplinkybes,... 28. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad aplinkybe, lengvinančia... 29. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius... 30. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad P. S. ir ikiteisminio tyrimo... 31. 2. Pažymėtina, kad kasatorius skunde taip pat nepagrįstai teigia, jog, nors... 32. ... 33. Dėl kasatoriaus argumentų apie baudžiamojo proceso įstatymo 20... 34. Kasatorius skunde teigia, kad teismas įrodymus – kitų kartu šioje byloje... 35. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka... 36. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas... 37. Apeliacinės instancijos teismas, neviršydamas nuteistojo P. S. apeliacinio... 38. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad šioje... 39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi... 40. Nuteistojo P. S. kasacinį skundą atmesti....