Byla 2K-275/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų. Be to, pritaikius BK 68 straipsnį, V. U. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas trejus metus laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą, o vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 2 punktu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant iš V. U. pistoletą ( - ), ir jis perduotas Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

3Iš V. U. nukentėjusiajai J. M. priteista 5692,39 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajam Ž. M. 2468,94 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

4Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis, kuria nuteistojo V. U. ir nukentėjusiųjų J. M. ir Ž. M. apeliaciniai skundai atmesti.

5Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

Nustatė

6V. U. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 17 d., apie 16 val., Šiaulių rajone, ( - ) lauke, netoli Šiaulių miesto apvažiavimo kelio, ginčo metu iš asmeninių paskatų tyčia 5 kartus šovė iš šaunamojo ginklo – pistoleto ( - ), į P. M., gimusį ( - ), taip padarydamas P. M. kaklo ir galvos kiauryminį šautinį sužalojimą su kaukolės pamato ir skliauto kaulų sužalojimu bei galvos smegenų pažeidimu, krūtinės dešinės pusės kiauryminę šautinę žaizdą su dešinio plaučio ir dešinės pusės 4, 9 ir 10 šonkaulių pažeidimu, krūtinės dešinės pusės kiauryminę šautinę žaizdą su diafragmos, kepenų ir dešinės pusės 11 šonkaulio pažeidimais, juosmens kairio šono kiauryminį šautinį sužalojimą su blužnies, skrandžio, kepenų, diafragmos, dešinės pusės 9 šonkaulio sužalojimais, juosmens kairio šono ir pilvo kiauryminį šautinį sužalojimą su žarnų pasaito pažeidimais, dėl to nuo patirtų sužalojimų P. M. įvykio vietoje mirė, t. y. tyčia nužudė P. M.

7Nuteistasis V. U. kasaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2008 m. lapkričio 21 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį panaikinti, perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 130 straipsnį, pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nuoširdų gailėjimąsi, padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio elgesys, ir sumažinti jam paskirtą bausmę, taip pat sumažinti nukentėjusiesiems J. M. ir Ž. M. priteistus civilinius ieškinius neturtinei žalai atlyginti.

8Kasatorius nurodo, kad skundžiami teismų sprendimai naikintini ir jo veika perkvalifikuotina iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 130 straipsnį, nes taikydami baudžiamąjį įstatymą teismai neatsižvelgė į tai, kad nusikaltimą jis padarė būdamas staiga labai susijaudinęs dėl nukentėjusiojo P. M. neteisėto poelgio. V. U. teigimu, prasidėjus konfliktui, P. M. pargriuvo, o pargriuvęs griebė nuo žemės akmenį ir šaukdamas, kad jį užmuš, iškėlė ranką su akmeniu. P. M. veido išraiška, povyza, pakelta su akmeniu ranka, leido jam suprasti, kad buvo prasidėjęs akivaizdus, pavojingas, realus ir neteisėtas kėsinimasis į jo gyvybę ir sveikatą, todėl jis labai susijaudino, jam kilo emocinis stresas, pritemo sąmonė, tapo silpnesnis jo gebėjimas kontroliuoti savo veiksmus ir jis spontaniškai įvykdė atsakomuosius veiksmus, t. y. kelis kartus šovė iš turėto šaunamojo ginklo. Jo aiškinimą apie tai, kad buvo labai susijaudinęs, patvirtina jo veiksmai įvykio metu ir netrukus po nusikaltimo padarymo, kaip antai: šovimas daugiau nei vieną kartą, nuvažiavimas iš įvykio vietos, P. M. palikimas, P. M. kūno įvykio vietoje palikimas, važinėjimas po laukus ir kita. V. U. pabrėžia, kad labai susijaudino būtent dėl neteisėto, pavojingo, akivaizdaus ir realaus P. M. kėsinimosi į jo gyvybę ir sveikatą, todėl nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad jis negalėjo labai susijaudinti, nes P. M. priekaištai dėl santykių su G. J. jam, V. U., nebuvo netikėti. Kasatorius taip pat nurodo, kad tyčia nužudyti P. M. nesiruošė ir nenorėjo, o kaltinime aprašytus veiksmus įvykdė veikdamas netiesiogine tyčia, nes buvo labai susijaudinęs ir pats aiškiai nesuvokė savo veiksmų pavojingumo ir jų padarinių.

9V. U. nesutinka su teismų išvada, kad jo parodymai leidžia daryti išvadą, jog jo veikimas negali būti vertinamas nei kaip būtinoji gintis, nei kaip poelgis būnant fiziologinio afekto būsenos. Kasatorius pažymi, kad nuo to momento, kai nuoširdžiai prisipažino padaręs nusikaltimą, davė nuoseklius parodymus apie viską, ko klausė tyrėjas, jo parodymų prasmė, nors ir nurodyta skirtingais žodžiais, nesiskiria, o skirtumai parodymuose galėjo atsirasti tik dėl to, kad parodymus užrašė tyrėjas, todėl jo parodymų turinio analizė negali paneigti išvados, kad jis veikė būtinosios ginties situacijoje, kad buvo fiziologinio afekto būsenos. V. U. pabrėžia, kad jo aiškinimas apie tai, kad nusikaltimą padarė būdamas fiziologinio afekto būsenos, bylą nagrinėjusių teismų buvo atmestas remiantis tik samprotavimais ir prielaidomis apie įvairių bylos aplinkybių įtaką jo psichinei būsenai, todėl bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto rekomendacijų.

10Kasatoriaus manymu, jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, nes skiriant bausmę neatsižvelgta į dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Bylą nagrinėję teismai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, kad įtakos nusikaltimo padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusio P. M. elgesys, nors iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad, prasidėjus konfliktui, P. M. elgėsi agresyviai ir toks jo elgesys buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo įvykdytas nusikaltimas. Be to, iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad jis parašė nuoširdų prisipažinimą, kuriame nurodė nusikaltimo padarymo aplinkybes ir vietą, kur užkasė nukentėjusio P. M. kūną. Jis nuoširdžiai prisipažino, nors dar nebuvo surinkta jokių jo kaltės nusikaltimo padarymu patvirtinančių įrodymų, todėl teismai turėjo tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, bet to nepadarė ir taip nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-201/2007).

11V. U. mano, kad iš jo nukentėjusiesiems J. M. ir Ž. M. priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra aiškiai per didelė. Priimdami sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio teismai neatsižvelgė į aplinkybes, kad įtakos nusikaltimo padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusio P. M. elgesys, kad Ž. M. dėl nukentėjusiojo smurtinės mirties negalėjo patirti neturtinės žalos, nes P. M. su broliu Ž. M. vengė bendrauti. Be to, neįvertinta aplinkybė, kad teismų praktikoje už panašius nusikaltimus neturtinei žalai atlyginti paprastai yra priteisiamos gerokai mažesnės pinigų sumos.

12Atsiliepimu į kasacinį skundą prokuroras prašo nuteistojo V. U. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybes, kad V. U. parodymai apie nukentėjusio P. M. nužudymą kito jo teisinę padėtį švelninančia linkme, kad nė vienuose parodymuose V. U. neparodė, jog P. M. užsimojęs akmeniu būtų jį puolęs, kad V. U. pripažino, jog ginčo metu buvo labai įpykęs ir dėl nukentėjusiojo ketinimų išskirti jo šeimą nesusivaldęs iššovė, todėl pagrįstai nustatė, kad jis, nužudydamas nukentėjusįjį P. M., veikė ne būtinosios ginties situacijoje. Be teismo nurodytų aplinkybių, šią išvadą patvirtina ir tai, kad V. U. yra tvirto sudėjimo, fiziškai stiprus, užsiiminėjo savigynos sportu ir buvo savo srities profesionalas, tuo tarpu nukentėjusysis P. M. buvo tik 170 cm ūgio, smulkaus kūno sudėjimo. Nepripažinus, kad V. U. veikė būtinosios ginties situacijoje, nėra pagrindo svarstyti ir V. U. kasacinio skundo motyvo dėl jo veikos kvalifikavimo kaip būtinosios ginties ribų peržengimo. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodytais motyvais pagrįstai atmetė V. U. skundo argumentus, kad jis buvo labai susijaudinęs dėl aktyvių ir keliančių pavojų nukentėjusiojo P. M. veiksmų. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad spręsdamas, ar nukentėjusio poelgis yra neteisėtas arba itin įžeidžiantis, teismas turi atsižvelgti į tai, kiek nukentėjusio tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia asmens garbę ir orumą, kaip tai paveikia kaltininką atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Iš šioje byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad nukentėjęs P. M. buvo pargriautas ir pats mėgino gintis nuo galimos tolesnės nelygiaverčio varžovo atakos, todėl jo veiksmai ir žodžiai turi būti vertinami ne kaip pavojų keliantys, bet kaip gynybiniai. Iki nukentėjusio P. M. pargriovimo šio ištarti priekaištai dėl merginos po to, kai jis buvo pagriautas, prokuroro manymu, negalėjo turėti jokios įtakos stipresniam bei stovinčiam ir aiškiai pranašesnę poziciją užėmusiam V. U. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, prokuroras teigia, kad nagrinėjant bylą BPK 20 straipsnio 3-5 dalių pažeidimų nepadaryta, o V. U. veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

13Prokuroras pažymi, kad V. U. nebuvo nuoširdus, nes jo parodymai kito ir jis nepadėjo nustatyti tiesos byloje, todėl mano, kad teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą nenustatydamas kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Teismas taip pat tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą nenustatydamas V. U. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad įtakos nusikaltimo padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, nes pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes V. U. nebuvo nuo ko gintis, pargriautas P. M. pats gynėsi nuo V. U., o V. U. veikė iš pykčio ir įsiūčio, todėl įžvelgti šioje situacijoje provokuojantį nukentėjusio elgesį neįmanoma. Nesant kitų kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir esant nustatytai vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei teismas, įvertinęs ir kitus bylos duomenis, paskyrė V. U. bausmę, kuri nedaug didesnė, nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, prokuroro nuomone, darytina išvada, kad V. U. yra paskirta teisinga bausmė, o skirdamas bausmę teismas bendrųjų bausmės skyrimo principų nepažeidė.

14Prokuroras atkreipia dėmesį, kad civilinio ieškinio dydžio klausimas yra fakto klausimas, todėl nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Be to, V. U. skundo motyvas, kad nustatydamas civilinio ieškinio dydį teismas neįvertino civiliniuose įstatymuose nurodytų kriterijų, yra deklaratyvus, nes prieštarauja apkaltinamojo nuosprendžio turiniui. Pažymėtina ir tai, kad kasacine tvarka skundas nagrinėjamas tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka, todėl V. U. paduotame kasaciniame skunde turėjo nurodyti, kodėl nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir kokie pažeidimai buvo padaryti priteisiant civilinius ieškinius, tačiau tokių argumentų kasaciniame skunde V. U. nenurodė. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, prokuroras mano, kad apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl civilinio ieškinio dydžio yra pagrįsti ir jais remiantis V. U. kasacinis skundas dėl civilinių ieškinių dydžio turėtų būti atmestas.

15Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusysis ir civilinis ieškovas Ž. M. prašo nuteistojo V. U. kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis nurodo, kad V. U. nepagrįstai prašo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 130 straipsnį, nes bylos aplinkybės, kad V. U. buvo įpykęs, fiziškai stambesnis ir stipresnis, treniruotas savigynos veiksmų, linkęs smogti pirmas, ginkluotas, fizinį kontaktą pradėjo pirmas, kad konfliktas užsitęsė ilgai, kad V. U. turėjo ir spėjo užsitaisyti ginklą, leidžia teigti, kad kasatorius nužudydamas P. M. nebuvo labai susijaudinęs. Nukentėjusiojo nuomone, nėra pagrindo pripažinti V. U. atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, nes V. U. prisipažino tik dėl surinktų akivaizdžių įrodymų. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. U. prisipažino tik po to, kai buvo atliktos kratos, kurių metu paimti ginklai, šaudmenys, kuro pavyzdžiai, kai V. U. buvo pareikšti įtarimai, kai jam nepavyko paaiškinti, kaip jis ketino grąžinti tariamai rastus P. M. mobiliojo ryšio telefonus, kai poligrafo parodymai iš esmės patvirtino, kad V. U. nušovė P. M. Be to, V. U. viso ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoširdus, ilgą laiką klaidino tyrėjus, keitė parodymus, kritiškai nevertino savo elgesio, kaltino nukentėjusį P. M., teisme teigė, kad jam baisiausia diena buvo tai, kai turėjo prisipažinti ir parodyti nusikaltimo vietą. Nukentėjusysis pažymi, kad V. U. prašymas pripažinti jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe tai, kad įtakos nusikaltimo padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, yra grindžiamas tik subjektyviais paties V. U. parodymais, jokie kiti byloje surinkti įrodymai šios aplinkybės nepatvirtina, todėl nustatyti šią nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra pagrindo.

16Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. M. prašo nuteistojo V. U. kasacinį skundą atmesti. Pagrįsdama savo nuomonę, nukentėjusioji pateikia argumentus, analogiškus tiems, kuriuos atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą pateikė nukentėjusysis ir civilinis ieškovas Ž. M.

17Nuteistojo V. U. kasacinis skundas netenkintinas.

18Dėl BPK 376 straipsnio taikymo

19BPK 376 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas kasacinę bylą skundžiamus nuosprendžius ar nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teismas patikrina teisės taikymo aspektu. Ši įstatymo norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, jų netiria ir remdamasis jais nepateikia naujų išvadų apie faktines bylos aplinkybes. Iš paduoto kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius nesutinka su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, pateikia savo įvykio versiją, ginčija byloje surinktų įrodymų vertinimą, nukentėjusiesiems priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį, o tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas ir šie nuteistojo V. U. kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti. Pažymėtina ir tai, kad faktinių bylos aplinkybių nustatymas, kaltinimo ir gynybos versijų patikrinimas visų pirma yra sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Iš nuosprendžio ir nutarties matyti, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas dėmesingai tyrė byloje surinktus įrodymus ir kruopščiai analizavo byloje surinktų įrodymų teikiamus duomenis, tuo tarpu kasatorius paduotame skunde nenurodo jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad bylą nagrinėję pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, vertindami byloje surinktus įrodymus, būtų padarę kokių nors baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sutrukdę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

20Teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.

21Dėl BPK 301 straipsnio 1 dalies taikymo

22V. U. kasaciniame skunde teigia, kad teismas, atmesdamas jo aiškinimą, jog nukentėjusį P. M. jis nužudė būdamas staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto pastarojo poelgio, nuosprendį pagrindė samprotavimais ir prielaidomis apie įvairių bylos aplinkybių įtaką jo psichinei būsenai. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija su šiuo kasacinio skundo motyvu sutikti negali. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinio matyti, kad teismo išvados apie kaltininko psichinę būseną grindžiamos teismo psichiatrijos specialisto išvada, pagal kurią V. U. lėtiniu psichikos sutrikimu neserga, nusikalstamos veikos aplinkybes atsimena gerai, išsipasakoja, pateikia savo motyvus, šiuo metu skundų psichine sveikata neturi, yra psichiškai sveikas. Be to, atsižvelgta į paties V. U. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie savo veiksmus po nusikaltimo padarymo, kad įvykio vietoje jis buvo trumpai, po to įsėdo į automobilį ir dideliu greičiu nuvažiavo; netrukus ėmė galvoti, kaip nuslėpti įvykį, kaip atlikti tai dienai suplanuotus buities darbus, teismai atsižvelgė ir į tai, kad ginčas tarp jo ir P. M. truko gana ilgą laiko tarpą, nes per ginčo laiką automobiliu buvo nuvažiuota apie 1 kilometrą kelio, po to buvo sustota ir ginčas dar tęsėsi apie penkias minutes. Atsižvelgta ir į V. U., liudytojų K. U., L. Ž., G. J., K. V., V. K., R. R. parodymus apie tai, kad tarp V. U. ir P. M. bent du kartus buvo kilęs ginčas dėl V. U. santykių su G. J., todėl šie priekaištai jam nebuvo netikėti.

23Dėl BK 28 straipsnio taikymo

24Kasatorius skunde teigia, kad jo veika vertintina kaip padaryta būtinosios ginties situacijoje, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad nusikaltimo padarymo situacija, susiklosčiusi šioje baudžiamojoje byloje, negali būti vertinama kaip būtinoji gintis. BK 28 straipsnyje nustatyta, kad būtinoji gintis yra situacija, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Iš šios baudžiamojo įstatymo normos matyti, kad būtinoji gintis yra galima tik nuo prasidėjusio ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, o asmens, įgyvendinančio savo teisę į būtinąją gintį ir neperžengiančio jos ribų, veiksmai prasidėjusiu ar tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi nepripažįstami. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties matyti, kad bylą nagrinėję teismai, remdamiesi išanalizuota ir tinkamai įvertinta bylos medžiaga, pripažino, jog P. M. nepuolė V. U., o priešingai, pagriebdamas akmenį stengėsi apsiginti nuo V. U., todėl nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad jo veika vertintina kaip būtinoji gintis. Atsižvelgus į tai, kad byloje surinktais įrodymais nenustatyta, kad V. U. veikė būtinosios ginties situacijoje, darytina išvada, kad jo veika negali būti vertinama ir kaip būtinosios ginties ribų peržengimas.

25Dėl BK 130 straipsnio taikymo

26Kasatorius nepagrįstai teigia, kad veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 130 straipsnį, nes jis veikė staiga labai susijaudinęs dėl to, kad užsimojęs akmeniu P. M. ketino jį pulti, t.y. dėl neteisėto nukentėjusio asmens poelgio. Kolegija pažymi, kad byloje surinktais įrodymais yra paneigta įvykio versija, kad P. M. užsimojęs akmeniu būtų ketinęs pulti V. U. Įvykio versiją, kad kasatorius buvo staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto nukentėjusio P. M. poelgio, paneigia ir psichiatrijos specialisto išvada, racionalus bei apgalvotas jo elgesys nusikaltimo padarymo metu ir po nusikaltimo padarymo. Iš teismo psichiatrijos specialisto išvados matyti, kad V. U. gerai atsimena nusikalstamos veikos aplinkybes. Iš paties V. U. bei iš pirmiau nutartyje minėtų liudytojų parodymų matyti, kad P. M. išsakyti priekaištai V. U. dėl santykių su G. J. nebuvo netikėti, ginčas tęsėsi gana ilgą laiko tarpą, per kurį pavyko nuvažiuoti apie 1 kilometrą kelio, buvo išlipta iš automobilio ir dar ginčytasi apie penkias minutes. V. U. yra fiziškai stipresnis palyginus su P. M., anksčiau užsiminėjo savigynos sportu, ir dėl to, kad dirbo darbo apsaugos darbuotoju, turėjo patirties valdydamas konfliktines situacijas ir galėjo suvaldyti šią situaciją nepanaudodamas šaunamojo ginklo, tačiau jis išsitraukė ginklą iš dėtuvės, jį užsitaisė ir nutaikęs į P. M. šovė; šovė kelis kartus, šaudė ne bet kuria kryptimi, bet į nukentėjusio galvą ir viršutinę kūno dalį, t.y. į gyvybiškai svarbias kūno vietas. Įvykio vietoje V. U. buvo trumpai, netrukus po šūvių sėdo į savo automobilį ir pasišalino iš įvykio vietos, po įvykio jis ėmėsi tvarkyti savo buities reikalus, stengėsi neišsiduoti artimiesiems apie įvykį. V. U. nurodomos aplinkybės, kad jis šovė kelis šūvius, kad paliko P. M. kūną įvykio vietoje, kad po įvykio važinėjo po laukus, kolegijos nuomone, nepaneigia išvados, kad jis nebuvo labai susijaudinęs, nes tokius jo veiksmus galėjo lemti ne tik staigus didelis susijaudinimas, bet ir kitos aplinkybės, kaip siekis nužudyti nukentėjusį, greičiau pasišalinti iš įvykio vietos, kad niekas jo nepamatytų, svarstymas, kaip geriau nuslėpti nusikaltimą, o dauguma bylos aplinkybių, apibūdinančių V. U. elgesį veikos padarymo metu ir po nusikaltimo padarymo, rodo, kaip ir anksčiau paminėta, kad jis elgėsi ne spontaniškai, o racionaliai ir apgalvotai.

27Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

28BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tik esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti nusikaltimą; 3) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti jame dalyvavusius asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-360/2006; 2K-526/2006; 2K-43/2008; 2K-57/2008). Prisipažinimu padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką yra savanoriškas, išsamus ir laiku atliktas faktinių objektyvių veikos padarymo aplinkybių pripažinimas. Dėl to kaltininko prisipažinimu teismų praktikoje nepripažįstami kaltininko parodymai, kuriais jis pripažįsta bylos aplinkybes, bet tai daro ne savanoriškai, o verčiamas byloje surinktų įrodymų, kai pripažįsta tik dalį bylos aplinkybių, o dalį nuslepia ar aiškina kitaip siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį, ar pripažinimas bylos aplinkybių, kai teisėsaugos institucijoms jau yra žinoma apie padarytą baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir kaltininkas žino šią aplinkybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-609/2005, 2K-201/2007). Iš nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų matyti, kad V. U. prisipažino padaręs nusikaltimą tik po to, kai byloje buvo surinkta įrodymų, kurie tiesiogiai patvirtino, kad V. U. nužudė P. M. Kaip teisingai pažymi nukentėjusieji, V. U. prisipažino tik po to, kai buvo atliktos kratos, kurių metu paimti ginklai, šaudmenys, kuro pavyzdžiai, kai buvo gauta specialisto poligrafologo išvada, iš esmės patvirtinanti, kad V. U. nužudė P. M., ir kai V. U. jau buvo pareikšti įtarimai. V. U. padarytas bylos aplinkybių pripažinimas esant tokioms aplinkybėms negali būti vertinamas kaip savanoriškas. Be to, iš V. U. parodymų matyti, kad jis tvirtino P. M. nužudęs būtinosios ginties situacijoje, taip švelnindamas savo teisinę padėtį, nors ši jo įvykio versija buvo paneigta byloje surinktais įrodymais, todėl konstatuotina, kad jis nevisiškai pripažino bylos aplinkybes. Dėl šių priežasčių V. U. bylos aplinkybių pripažinimas negali būti vertinamas kaip kaltininko prisipažinimas ir nėra teisinio pagrindo nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

29Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo

30Kasatorius paduotame skunde teigia, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, nes P. M. konflikto pradžioje elgėsi agresyviai. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad yra paneigta V. U. įvykio versija apie tai, kad P. M. laikydamas rankoje akmenį ketino pulti V. U., o šis nuo jo gynėsi. Jokio kito P. M. agresyvaus elgesio V. U. nenurodo. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad P. M. elgėsi agresyviai, provokavo V. U. įvykdyti nusikaltimą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, vėlgi nėra pagrindo pripažinti V. U. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad įtakos nusikaltimo padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusio P. M. elgesys.

31Dėl civilinio ieškinio

32Kasatorius nurodo, kad iš jo nukentėjusiesiems J. M. ir Ž. M. priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra aiškiai per didelis, nes apskaičiuotas neatsižvelgus į tai, kad įtakos nusikaltimo padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusio P. M. elgesys, kad Ž. M. dėl brolio P. M. mirties nepatyrė neturtinės žalos, nes nepalaikė su juo artimų santykių. Kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydžio nustatymas yra fakto, o ne teisės klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-209/2007, 2K-830/2007 ir kt.), todėl patikrina skundžiamus nuosprendį ir nutartį tik tuo aspektu, kiek tai yra susiję su netinkamu baudžiamojo proceso teisės ar civilinės teisės normų taikymu. Kaip minėta anksčiau, byloje surinktais įrodymais paneigta V. U. įvykio versija, kad P. M. laikydamas rankoje akmenį ketino V. U. pulti, todėl teismas, neatsižvelgdamas į šią aplinkybę, kai vertino padarytos neturtinės žalos dydį, teisės normų nepažeidė. V. U. pagrįstai nurodo, kad P. M. nepalaikė artimų ryšių su broliu Ž. M., tačiau teismas, įvertindamas Ž. M. padarytą neturtinę žalą, į šią bylos aplinkybę atsižvelgė. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad tiek nukentėjusioji J. M., tiek nukentėjusysis Ž. M. pareiškė byloje civilinius ieškinius, kuriais kiekvienas prašė priteisti iš V. U. po 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, tačiau teismas, įvertinęs nuosprendyje nurodytas aplinkybes, nukentėjusiajai J. M. priteisė 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o Ž. M. žymiai mažiau – 50 000 Lt, be kita ko, nuosprendyje ir pažymėdamas, kad Ž. M. nepalaikė artimų ryšių su broliu P. M. Pažymėtina ir tai, kad nors Ž. M. nepalaikė artimų santykių su P. M., tačiau dėl brolio žūties neabejotinai patyrė neturtinės žalos, nes jo santykiai su broliu nebuvo nutrūkę, o mirus broliui P. M., jis turi padėti vienai likusiai gyventi savo motinai J. M., kuriai anksčiau padėjo P. M.

33Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiami nuosprendis ir nutartis neperžengiant kasacinio skundo ribų pripažinti teisėtais ir pagrįstais, o kasacinis skundas atmestinas.

34Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

35Nuteistojo V. U. kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Iš V. U. nukentėjusiajai J. M. priteista 5692,39 Lt turtinės žalos... 4. Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 5. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,... 6. V. U. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 17 d., apie 16 val., Šiaulių... 7. Nuteistasis V. U. kasaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2008 m.... 8. Kasatorius nurodo, kad skundžiami teismų sprendimai naikintini ir jo veika... 9. V. U. nesutinka su teismų išvada, kad jo parodymai leidžia daryti išvadą,... 10. Kasatoriaus manymu, jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, nes... 11. V. U. mano, kad iš jo nukentėjusiesiems J. M. ir Ž. M. priteista neturtinės... 12. Atsiliepimu į kasacinį skundą prokuroras prašo nuteistojo V. U. kasacinį... 13. Prokuroras pažymi, kad V. U. nebuvo nuoširdus, nes jo parodymai kito ir jis... 14. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad civilinio ieškinio dydžio klausimas yra... 15. Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusysis ir civilinis ieškovas Ž. M.... 16. Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. M.... 17. Nuteistojo V. U. kasacinis skundas netenkintinas.... 18. Dėl BPK 376 straipsnio taikymo... 19. BPK 376 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas kasacinę bylą... 20. Teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra... 21. Dėl BPK 301 straipsnio 1 dalies taikymo... 22. V. U. kasaciniame skunde teigia, kad teismas, atmesdamas jo aiškinimą, jog... 23. Dėl BK 28 straipsnio taikymo... 24. Kasatorius skunde teigia, kad jo veika vertintina kaip padaryta būtinosios... 25. Dėl BK 130 straipsnio taikymo... 26. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK... 27. Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo... 28. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė... 29. Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo... 30. Kasatorius paduotame skunde teigia, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos... 31. Dėl civilinio ieškinio... 32. Kasatorius nurodo, kad iš jo nukentėjusiesiems J. M. ir Ž. M. priteistas... 33. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiami... 34. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,... 35. Nuteistojo V. U. kasacinį skundą atmesti....