Byla 2A-1415/2013
Dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3502-431/2011 pagal ieškovo E. M. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“, trečiajam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „RV3“ dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovas E. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimai buvo patenkinti, atsakovui AB bankui „Snoras“, trečiajam asmeniui BUAB „RV3“, prašydamas pripažinti jo ir AB banko „Snoras“ 2008 m. rugpjūčio 26 d. sudarytas laidavimo sutartis Nr. L031-03244 ir Nr. L031-03245 negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento CK 1.91 straipsnio pagrindu. Nurodė, kad UAB „RV3“, kurios akcininkais yra ieškovas V. K. ir E. M., su atsakovu AB bankas „Snoras“ 2008 m. rugpjūčio 26 d. sudarė kredito sutartį Nr. 031-03244 ir jos priedą 2008 m. rugsėjo 23 d. papildomą susitarimą Nr. 1, kurių pagrindu UAB „RV3“ buvo suteikta 711 133 Lt dydžio paskola AB banko Hansabankas (dabar AB bankas Swedbank) suteiktai paskolai refinansuoti. Ieškovas pažymėjo, kad UAB „RV3“ su atsakovu AB banku „Snoras“ 2008 m. rugpjūčio 26 d. taip pat sudarė kredito sutartį Nr. 031-03245 ir jos priedą 2008 m. rugsėjo 23 d. papildomą susitarimą Nr. 1, kurių pagrindu UAB „RV3“ buvo suteikta 133 600 Lt dydžio paskola apyvartinėms lėšoms papildyti, prievolių užtikrinimui pagal minėtas kredito sutartis Nr. 031-03244 ir Nr. 031-03245 atsakovo naudai buvo įkeistas 875 000 Lt vertės UAB „RV3“ turtas bei 2008 m. rugpjūčio 26 d. sudarytos su ieškovu, kaip UAB „RV3“ akcininku, laidavimo sutartys Nr. L031-03244 ir Nr. L031-03245. Ieškovas nurodė, kad 2009 m. balandžio 7 d. raštu Nr. V00824/09 atsakovas AB bankas „Snoras“ vienašališkai nutraukė kredito sutartis, reikalaudamas iš UAB „RV3“ ir ieškovo, kaip solidarių skolininkų, grąžinti nesumokėtas paskolų sumas. Ieškovo nuomone, atsakovo naudai sudarytos laidavimo sutartys Nr. L031-03244 ir Nr. L031-03245 yra pripažintinos negaliojančiomis nuo jų sudarymo dienos, nes UAB „RV3“ vykdė ūkinę-komercinę veiklą ir veiklos vystymui buvo nuspręsta pasinaudoti AB bankas „Snoras“ pateiktu pasiūlymu suteikti 950 000 Lt paskolą. Ieškovas nurodė, kad atsakovas suteikė UAB „RV3“ paskolą 844 733 Lt sumai, mažesnei nei buvo prašyta, šios paskolos užtikrinimui buvo įkeistas atsakovui priklausantis turtas, kurio rinkos vertė buvo 1 400 000 Lt. Ieškovo teigimu, nuo 2008 metų gegužės mėnesio iki rugpjūčio mėnesio uždelsęs kredito išdavimą, atsakovas 2008 m. rugpjūčio 26 d. sudarydamas ginčo sandorius, jam įkeičiamą turtą nepagrįstai įvertino tik 857 000 Lt suma, tačiau net ir maksimaliai sumažinta UAB „RV3“ įkeičiamo turto vertė pilnai užtikrino suteiktą paskolos sumą, bet atsakovas kaip privalomą sąlygą sandoriui sudaryti nurodė, kad E. M. ir V. K. asmeniškai turi laiduoti savo turtu už UAB „RV3“ pagal kredito sutartis prisiimtus įsipareigojimus. Ieškovo teigimu, jis ir V. K., siekdami nenutraukti toli pažengusių derybų dėl kredito suteikimo, didelio ekonominio spaudimo įtakoje bei susidėjus sunkioms aplinkybėms, pagrįstai tikėdamiesi, kad kredito grąžinimas UAB „RV3“ prasidės tik po šešių mėnesių ir įmonė laisvai galės vykdyti savo įsipareigojimus atsakovui, 2008 m. rugpjūčio 26 d. pasirašė laidavimo sutartis Nr. L031-03244 ir Nr. L031-03245. Ieškovas pažymėjo, kad būdamas ekonomiškai priklausomas nuo atsakovo ir jo spaudžiamas prisiėmė su ieškovo verslu susijusią riziką, nes priešingu atveju, apyvartinių lėšų nesuteikimas galėjo sukelti ieškovo verslui didelių ekonominių sunkumų. Nurodė, kad atsakovas žinojo, jog kredito ir laidavimo sandorių sudarymo metu UAB „RV3“ buvo susiklosčiusi ypatingai bloga padėtis dėl apyvartinių lėšų trūkumo, todėl pasinaudojo šia situacija tam, kad laidavimo sandoriai būtų sudaryti ieškovui aiškiai nenaudingomis sąlygomis. Ieškovo valia ginčo sandorių sudarymo laikotarpiu formavosi nenormaliomis sąlygomis, kurias sukėlė atsakovo nuslėptos aplinkybės apie suteikiamo kredito dydžio sumažinimą, kredito grąžinimo atidėjimo sąlygų pakeitimą nuo šešių iki dviejų mėnesių, bei papildomas prievolių tinkamo įvykdymo užtikrinimo sąlygas. Ieškovas pažymi, kad sumažindamas išduotino kredito dydį ir tuo vienašališkai pakeisdamas kredito suteikimo sąlygas atsakovas elgėsi nesąžiningai ir iš esmės suklaidino UAB „RV3“ ir ieškovą.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti.

7Teismas nurodė, kad UAB „RV3“ kreipėsi į atsakovą AB banką „Snoras“ su paraiška kreditui gauti ir tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, jog UAB „RV3“ į AB banką „Snoras“ kreipėsi turėdama tikslą refinansuoti paskolą, gautą iš AB bankas Hansabankas bei gauti papildomą paskolą apyvartinėms lėšoms papildyti. Teismas pažymėjo, kad ieškovas E. M. buvo vienu iš dviejų UAB „RV3“ akcininkų, todėl aplinkybė, kad pagrindinės sutartys (kredito sutartys), buvo sudarytos su juridiniu asmeniu, kurio dalyviu buvo ieškovas, t.y. faktinis įmonės savininkas, kuriam priklauso 49,9 procentai įmonės akcijų, sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovas taip pat buvo tiesiogiai suinteresuotas gauti banko finansavimą, būtiną įmonės verslui plėtoti.

8Teismas nurodė, kad atsakovas AB bankas „Snoras“ kreditą UAB „RV3“ suteikė su sąlyga, kad kredito gavėjas suteiktą paskolą užtikrins įkeisdamas žemės sklypą su priklausiniu - gyvenamuoju namu bei E. M. laidavimu ir V. K. laidavimu.

9Teismo teigimu, į bylą pateikta 2005 m. spalio 5 d. kredito sutartis Nr. 05-066228-IN bei 2006 m. rugpjūčio 7 d. susitarimas Nr. 05-066228-IN/06-057243-IN-1 dėl 2005 m. spalio 5 d. kredito sutarties Nr. 05-066228-IN sąlygų pakeitimo ir papildymo, sudaryti tarp UAB „RV3“ ir AB bankas Hansabankas, kuriam kreditas buvo sugrąžintas paskolos refinansavimo būdu gaunant kreditą iš atsakovo AB bankas „Snoras“, patvirtina, kad banko AB bankas Hansabankas suteikta paskola buvo užtikrinta gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių Buivydiškių k., Vilniaus r. sav. įkeitimu bei akcininko V. K. laidavimu ir akcininko E. M. laidavimu. Teismo nuomone, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovui buvo žinoma, jog bankų veikloje paprastai naudojamos kelios kredito gavėjo prievolių užtikrinimo priemonės, paprastai – turto įkeitimas ir laidavimai, ir kad laidavimo institutas yra įprasta bankų taikoma paskolų užtikrinimo priemonė, todėl atmestinas ieškovo argumentas, kad laidavimas buvo perteklinė prievolių užtikrinimo priemonė, nes atsakovui įkeičiamo turto vertė buvo žymiai didesnė už suteikiamą kreditą.

10Ieškovo nurodomos aplinkybės, kad ieškovas ir V. K., būdami ekonomiškai priklausomi nuo atsakovo ir jo spaudžiami, buvo priversti sudaryti ginčo sandorius, nes priešingu atveju apyvartinių lėšų nesuteikimas galėjo sukelti jų verslui didelių ekonominių sunkumų, teismo įsitikinimu, laikytinos neįrodytomis. Teismas nurodė, kad, ieškovo teigimu, atsakovas žinojo, jog ginčo sutarčių sudarymo metu UAB „RV3“ finansinė padėtis buvo ypatingai bloga. Teismas nurodė, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad prieš kredito sutarties sudarymą atsakovui buvo teikiami UAB „RV3“ finansinės atskaitomybės dokumentai, iš kurių matyti, kad įmonės finansinė padėtis per laikotarpį nuo 2006 m. iki 2008 m. II ketvirčio buvo stabili, įmonė kiekvienais metais veikė pelningai, todėl UAB „RV3“ nebuvo galima pripažinti nemokia įmone, nesugebančia vykdyti savo finansinių įsipareigojimų. Teismo teigimu, tokie byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą apie tai, kad labiau tikėtinas yra egzistavimas faktinių aplinkybių, jog kredito gavėjas siekė įrodyti gerą savo finansinę padėtį, bet ne buvimas ieškovo nurodomos aplinkybės, kad atsakovas žinojo apie kredito gavėjo ir ieškovo sunkią finansinę padėtį ir tuo nesąžiningai pasinaudojo primesdamas valią pasirašyti ginčijamas sutartis. Dėl nurodytų motyvų teismas atmetė ieškovo argumentą, kad jis ginčijamas laidavimo sutartis sudarė siekdamas išvengti nenaudingų ekonominių padarinių.

11Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad atsakovas vienašališkai keitė paskolos suteikimo sąlygas, nes UAB „RV3“ kreipėsi į atsakovą dėl 950 000 Lt dydžio paskolos suteikimo, atidedant paskolos grąžinimą šešiems mėnesiams, o UAB „RV3“ buvo suteikta 711 133 Lt dydžio paskola refinansavimui ir 133 600 Lt dydžio paskola apyvartinėms lėšoms papildyti; kredito grąžinimas terminas atidėtas tik trims mėnesiams. Šias ieškovo nurodomas aplinkybes, teismo teigimu, paneigia į bylą pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad UAB „RV3“ 2008 m. gegužės 23 d. visuotinio akcininkų susirinkimo metu nutarė imti iš AB bankas „Snoras“ 723 400,00 Lt investicinę paskolą 5 metams refinansavimui iš AB bankas Hansabankas, ir imti iš AB banko „Snoras“ 133 600,00 Lt paskolą 2 metams apyvartinėms lėšoms, tokiu būdu, bendra prašomos suteikti paskolos suma buvo ne 950 000 Lt, o 857 000 Lt. Teismas pažymėjo, kad UAB „RV3“ 2008 m. rugsėjo 24 d. AB bankui „Snoras“ pateikė atsisakymą, kuriame nurodoma, jog pagal 2008 m. rugpjūčio 26 d. kredito sutartį suteikiama 723 400 Lt paskola skirta AB banko Hansabankas suteiktai paskolai refinansuoti, o kadangi sumažėjo AB banko Hansabankas suteiktos paskolos likutis iki 711 133 Lt, todėl 12 267 Lt UAB „RV3“ atsisako ir jų nenaudos. Šie įrodymai, teismo įsitikinimu, paneigia ieškovo nurodomas aplinkybes, kad atsakovas vienašališkai keitė kredito suteikimo sąlygas bei nuslėpė aplinkybes apie suteikiamo kredito dydžio sumažinimą. Teismas nurodė, kad UAB „RV3“ ir atsakovo pasirašytų kredito sutarčių 3.6 punktuose buvo numatyta kredito grąžinimo tvarka ir galutinio atsiskaitymo data, kuriuose nurodyta, kad kreditas grąžinamas nuo 2009 m. sausio 27 d. iki 2010 m. liepos 27 d., o 2008 m. rugsėjo 23 d. papildomu susitarimu Nr. 1 prie 2008 m. rugpjūčio 26 d. kredito sutarties Nr. 031-03244 ir 2008 m. rugsėjo 23 d. papildomu susitarimu Nr. 1 prie 2008 m. rugpjūčio 26 d. kredito sutarties Nr. 031-03245 atsakovas AB bankas „Snoras“ ir UAB „RV3“ susitarė pakeisti kredito sutarčių 4.1 punktą, kuriuo buvo nustatyta, kad kredito lėšos (jų dalis) suteikiamos kredito gavėjui įvykdžius šias sąlygas: hipotekos registre įregistravus sutarties 6.1-6.2 punktuose nurodyto turto pakartotinę hipoteką; sudarius su kredito gavėjo kreditoriais – akcininkais atitinkamus bankui priimtinos formos ir turinio rašytinius susitarimus dėl visų suteiktų paskolų ne mažesnių kaip 2 182 892 Lt sumai ir naujai suteikiamų paskolų grąžinimo, juose numatant, kad be banko raštiško sutikimo negali būti vykdomi minėtų paskolų grąžinimai, kol nebus įvykdyti skoliniai įsipareigojimai bankui pagal sutartį; pasirašius laidavimo sutartis su E. M. ir V. K.; sumokėjus kredito išdavimo mokestį. Teismas pažymėjo, kad kredito sutartys buvo sudarytos 2008 m. rugpjūčio 26 d., todėl kredito mokėjimo atidėjimo terminas UAB „RV3“ tiesiogiai priklausė nuo to, kiek greitai UAB „RV3“ įvykdys kredito sutartyse numatytas sąlygas, nuo kurių tinkamo įvykdymo ir priklausė kredito lėšų suteikimas, bei atitinkami kredito mokėjimo atidėjimo terminas.

12Teismas nurodė, kad laiduotojas E. M., būdamas verslininkas, prisiėmė atsakomybę už savo įmonės skolinių įsipareigojimų atsakovui neįvykdymą, t.y. savo verslo rizika ėmėsi veiksmų paskolai gauti ir jos grąžinimą užtikrinti tokiomis sąlygomis, kokios buvo priimtinos atsakovui, bei neįrodė, kad atsakovas primetė savo valią sudaryti ieškovui nenaudingą laidavimo sandorį, todėl ieškinio reikalavimai dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis yra nepagrįsti ir todėl atmestini, nes ieškinyje nurodytu faktiniu ir teisiniu pagrindais neįrodyti.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

14Apeliaciniu skundu ieškovas E. M. prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Teismas neišsamiai ištyrė šalių ginčo aplinkybes, reikšmingas tam, kad būtų galima nustatyti, ar ieškinio reikalavimų pagrindu įvardytos aplinkybės gali būti pagrindas pripažinti, jog ginčo laidavimo sutarčių sudarymas neatitiko tikrosios ieškovo valios dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų ir ar nurodytos aplinkybės atitinka apgaulės, ekonominio spaudimo ir aiškiai nenaudingo sandorio sudarymo kriterijus pagal CK 1.91 straipsnį. Teismas nustatydamas CK 1.91 straipsnyje įtvirtintą nurodytų faktų visumą turėjo įvertinti ir ekonominės krizės įtaką sandorio nenaudingumui ir jo sąlygų vykdymo sudėtingumui.
  2. Teismas, vertindamas ieškovo kaip verslininko verslo riziką dėl UAB „RV3“ kredito sutarčių sudarymo su AB banku „Snoras“, sprendimo motyvuojamojoje dalyje rėmėsi ne byloje surinktais įrodymais, o samprotavimais apie paskolos refinansavimo tikslus, galimus palūkanų normų dydžius, apie paprastai tokiais atvejais taikomas užtikrinimo priemones, tačiau netyrė ir nepasisakė dėl 2005 m. spalio 5 d. kredito sutarties Nr. 05-066228-IN bei 2006 m. rugpjūčio 7 d. susitarimo Nr.05-066228-IN/06-057243-IN-1 dėl 2005 m. spalio 5 d. kredito sutarties Nr.05-066228-IN sąlygų pakeitimo ir papildymo, sudarytų tarp UAB „RV3“ ir AB banko Hansabankas, sąlygų, vertinat jas sąryšyje su UAB „RV3“ 2008 m. rugpjūčio 26 d. sudarytų kredito ir ieškovo? laidavimo sutarčių su AB banku „Snoras“ sąlygomis.
  3. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
  4. Teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir tuo pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

15Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas BAB bankas „Snoras“ prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad vertinant byloje esančių įrodymų visumą, taip pat skundžiamo teismo sprendimo argumentų turinį bei apimtį, mano, kad visos esminės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės buvo atskleistos ir kad neegzistuoja objektyvi būtinybė iš naujo nagrinėti bylą visa apimtimi naujais aspektais, taip pat nėra pagrindo išvadai, kad pagal esančius įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Pažymi, kad byloje esančių įrodymų apimtis ir turinys leidžia padaryti išvadas tiek dėl ginčo esmės, tiek dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, neperduodant bylos nagrinėti iš naujo. Mano, kad teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog kredito ir laidavimo sutartys buvo sudarytos ne dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, o prisiimant galimą verslo riziką. Nurodo, kad byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų primetęs ieškovui savo valią sudaryti laidavimo sutartis.

16Atsakovo teigimu, išvadą, jog ieškovui atsakovo valia sudaryti laidavimo sutartis nebuvo primesta, leidžia daryti ir ta aplinkybė, jog ieškovas neginčijo sudarytų laidavimo sutarčių iki pat to momento, kada atsakovas pareiškė reikalavimus bendrovei ir ieškovui solidariai dėl prievolių pagal kredito ir laidavimo sutartis įvykdymo bei buvo priimti teismų sprendimai dėl skolos priteisimo. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai galima teigti, kad ieškovas, ginčydamas laidavimo sutartis, siekia nesąžiningai išvengti prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Nurodo, kad ieškovas neįrodė, jog ginčijamos laidavimo sutartys jam yra ypač nenaudingos ir sunkios, kad sudarytos laidavimo sutartys atsakovui suteikė nepagrįsto pranašumo, kad sudarytos laidavimo sutartys lemia didžiulį bendrovės ir ieškovo iš vienos pusės bei atsakovo iš kitos pusės prievolių neatitikimą, dėl kurio atsakovas įgyja neproporcingai didelį pranašumą, gauna neproporcingai didelę, palyginti su jo prievolėmis, naudą, o bendrovės ir ieškovo gaunama nauda yra neproporcingai maža, atsižvelgiant į jų prisiimtus įsipareigojimus. Atsakovo nuomone, teismas, tinkamai įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, pagrįstai nusprendė, jog laidavimo sutartys nėra sudarytos ypač nenaudingomis ieškovui sąlygomis, kadangi ieškovas prisiėmė galimą verslo riziką, laidavimo sutarčių sudarymo taip pat reikalavo ir AB bankas Hansabankas, be to, pats laidavimo institutas yra įprasta bankų išduotų kreditų grąžinimo užtikrinimo priemonė. Pažymi, kad konstatavęs nors vienos iš sąlygų, kurioms esant laidavimo sutartys galėtų būti pripažintos negaliojančiomis, nebuvimą, teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino ieškovo reikalavimo dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

17IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

19Byloje nustatyta, kad tarp AB bankas ,,Snoras“ ir UAB „RV3" 2008 m. rugpjūčio 26 d. buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 031-03244, kuria UAB „RV3“ buvo suteiktas 723 400 Lt dydžio kreditas AB banko Hansabankas (dabar AB bankas Swedbank) suteiktoms kredito gavėjui paskoloms pagal 2006 m. gruodžio 4 d. susitarimą Nr. 05-066228-IN/06-057243-IN/06-097232- IN/07-047078-IN-3 prie 2005 m. spalio 5 d. kredito sutarties Nr. 05-066228-IN, refinansuoti (t. 1, b. l. 13-22), ir 2008 m. rugpjūčio 26 d. kredito sutartis Nr. 031-03245, kuria UAB „RV3" buvo suteiktas 133 600 Lt dydžio kreditas apyvartinėms lėšoms papildyti (t. 1, b.l. 25-35).

202008 m. rugpjūčio 26 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudarytos dvi laidavimo sutartys: laidavimo sutartis Nr. L031-03244 prie 2008 m. rugpjūčio 26 d. kredito sutarties Nr. 031-03244 ir laidavimo sutartis Nr. L031-03245 prie 2008 m. rugpjūčio 26 d. kredito sutarties Nr. 031-03245, pagal kurias ieškovas E. M. įsipareigojo skolininkui UAB „RV3" laiku neįvykdžius visos savo prievolės ar jos dalies, laiku nesumokėjus su ja susijusių mokėtinų sumų, įskaitant palūkanas, netesybas ir nuostolius, įvykdyti skolininko prievolę ar jos dalį per banko nustatytus terminus, atsakyti bankui savo turtu tomis pačiomis sąlygomis, ta pačia apimtimi, tais pačiais terminais kaip ir skolininkas (t. 1, b. l. 44-46, 47-49).

21Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų.

22Ieškovas ginčija su atsakovu AB bankas „Snoras“ sudarytas laidavimo sutartis vienu iš CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytų sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindų - galimybe pripažinti negaliojančiu sandorį, kurį viena iš sandorio šalių dėl susidėjusių sunkių aplinkybių buvo priversta sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis.

23Ginčijant sandorį šiuo pagrindu turi būti įrodinėjami sandorį sudariusios šalies valios trūkumai. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje aiškinama, kad nuginčyti sandorį, sudarytą dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, galima tik įrodžius buvimą visų šių sąlygų: 1) susidėjusios sunkios aplinkybės buvo tokio pobūdžio, kad, manydamas, jog nėra jokios kitos išeities, asmuo buvo priverstas sudaryti aiškiai nenaudingą sau sandorį; 2) kita sandorio šalis žinojo šias aplinkybes, jomis pasinaudojo ir primetė kitai sandorio šaliai savo valią; 3) sandorio sąlygos (pobūdis) šaliai labai sunkios, o ne šiaip sau nenaudingos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2006). Be to, pažymėtina teisinė pozicija, kad taikant šią sandorių pripažinimo negaliojančiu sąlygą santykiams su juridiniais asmenimis arba verslininkais, reikia atsižvelgti į verslo riziką. Nenustačius bent vienos iš aukščiau nurodytų sąlygų, sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu dėl to, kad buvo sudarytas dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. Šių sąlygų buvimą turi įrodyti ieškovas, ginčijantis sandorį aukščiau nurodytu pagrindu.

24Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad pirmos instancijos teismas neišsamiai ištyrė šalių ginčo aplinkybes, reikšmingas tam, kad būtų galima nustatyti ar yra pagrindas pripažinti, jog laidavimo sutarčių sudarymas neatitiko tikrosios ieškovo valios dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų ir ar minėtos aplinkybės atitinka apgaulės, ekonominio spaudimo ir aiškiai nenaudingo sandorio sudarymo kriterijus pagal CK 1.91 straipsnį. Ieškovas taip pat nurodo, kad teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir tuo pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, ko pasėkoje priėmė neatitinkantį įstatymo reikalavimo sprendimą.

25Apeliantas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų byloje reikšmingų aplinkybių ir neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai atsisakė byloje apklausti liudytojais atsakovo darbuotojus ir tuo apribojo rungimosi galimybę bei teisę teikti įrodymus.

26Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra ir negali būti absoliuti, o byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais. Vienas iš išimtinių įstatyme nustatytų atvejų yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Teismų praktikoje bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla pirmosios instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog bylos esmė neatskleista ir dėl to yra pagrindas perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2010, 2010 m. kovo mėn. 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2010, 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007, ir kt.). Taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalauta, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2009, 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2007).

27Teisėjų kolegija pagal byloje esančių įrodymų visumą, taip pat skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį bei apimtį, sprendžia, kad visos esminės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės buvo atskleistos ir kad neegzistuoja objektyvi būtinybė iš naujo nagrinėti bylą visa apimtimi naujais aspektais. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad pagal esančius įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančių įrodymų apimtis ir turinys leidžia padaryti išvadas tiek dėl ginčo esmės, tiek dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, neperduodant bylos nagrinėti iš naujo.

28Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad ieškovo reikalavimas pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis yra nepagrįstas, kadangi ieškovas neįrodė, jog yra visos sąlygos, kurios yra būtinos pripažinti sandorį, sudarytą dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, negaliojančiu.

29Ieškiniu ieškovas prašė pripažinti negaliojančiomis ab initio 2008 m. rugpjūčio 26 d. jo su atsakovu sudarytas laidavimo sutartis Nr. L031-03244 ir L031-03245. Ieškovas teigė, jog laidavimo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu, kadangi šias sutartis dėl susidėjusių aplinkybių ieškovas buvo priversti sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis.

30Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2006), tiek ir civilinės teisės doktrinoje pripažįstama, kad tam, jog sandoris būtų pripažintas negaliojančiu tuo pagrindu, jog jis yra sudarytas dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, turi būti įrodytos visos šios aplinkybės: susidėjusios sunkios aplinkybės buvo tokio pobūdžio, kad, manydama, jog nėra kitos išeities, šalis sudarė nenaudingą sau sandorį; kita sandorio šalis žinojo šias aplinkybes, jomis pasinaudodama, primetė pirmajai šaliai savo valią ir sudarė jai akivaizdžiai nenaudingą sandorį; sandorio sąlygos (pobūdis) šaliai yra sunkios, o ne šiaip sau nenaudingos. Nenustačius nors vienos iš aukščiau paminėtų aplinkybių, sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu dėl to, jog jis buvo sudarytas dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. CPK 178 straipsnyje numatyta, jog pareiga įrodyti minėtas aplinkybes tenka ieškovui. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad ieškovas visų aukščiau minėtų aplinkybių egzistavimo faktų neįrodė, o byloje esančių įrodymų visetas patvirtina, jog ginčo laidavimo sutartys nebuvo sudarytos dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. Tai patvirtina byloje esantys įrodymai.

31Bylos duomenys patvirtina, kad nebuvo susidėjusių sunkių aplinkybių, dėl kurių ieškovas būtų buvęs priverstas sudaryti nenaudingas sau laidavimo sutartis.

32Ieškinyje ieškovas teigė, jog 2008 m. rugpjūčio 26 d. kredito sutarties Nr. 031-03244 ir 2008 m. rugpjūčio 26 d. kredito sutarties Nr. 031-03245 sudarymo metu UAB „RV3" (toliau - įmonė), kurios akcininkais buvo V. K. ir ieškovas, buvo susiklosčiusi ypatingai bloga padėtis dėl apyvartinių lėšų trūkumo, kas galėjo ieškovo verslui sukelti didelių ekonominių sunkumų, todėl neturėdamas jokios kitos išeities, jis pasirašė laidavimo sutartis. Byloje surinktų įrodymų visetas tokių ieškovo teiginių nepatvirtina. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog įmonės finansinė padėtis nebuvo tokia, dėl kurios ieškovas, neturėdamas kitos išeities, būtų sudaręs sau nenaudingą sandorį. Pažymėtina, jog ieškovas, siekdamas gauti kreditą jo valdomai įmonei, pateikė atsakovui dokumentus patvirtinančius, kad skolų valstybei neturi (VMI ir VSDFV pažymos pateiktos byloje), kad įmonė dirba pelningai, turi turto, kurio vertė 3 869 896 Lt, o įsipareigojimai yra mažesni už turimo turto vertę (2008 m. II ketv. balansas).

33Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymu, teismas iškelia įmonei bankroto bylą, jeigu nustato, jog įmonė yra nemoki. Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje numatyta, jog įmonės nemokumas - įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Kaip matyti iš 2008 metų antro ketvirčio balanso, įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 3 722 847 Lt, iš kurių pradelstų mokėti skolų dalis buvo tik 379 247 Lt, kas neviršijo pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės (visa vertė 3 869 896 Lt), todėl konstatuoti, jog kredito suteikimo metu įmonė buvo nemoki nėra jokio pagrindo. Be to, faktą, kad įmonė buvo moki, patvirtina ir aplinkybė, jog įmonės pardavimų apimtys per 2007 m. sudarė 2 790 227 Lt, 2008 m. I ketvirtį - 703 606 Lt, o 2008 m. I pusmetį- 1 292 712 Lt.

34Teisėjų kolegijos nuomone, minėtos aplinkybės ir įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad UAB ,,RV3“ finansinė padėtis kredito sutarčių ir laidavimo sutarčių pasirašymo momentu buvo stabili ir atsižvelgiant į atsakovui pateikiamą informaciją turėjo tik gerėti, todėl nenustačius ieškovo ieškinyje nurodytų susidariusių sunkių aplinkybių, esančių pagal įstatymą kaip būtinų siekiant įrodyti sandorio sudarymą dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, toks sandoris, t.y. ieškovo ginčijamos laidavimo sutartys, negali būti laikomos sudarytomis dėl susidėjusių sunkių aplinkybių.

35Ieškinyje ieškovas teigia, jog įmonės UAB ,,RV3“ finansinė padėtis buvo bloga, tačiau, prieštaraudamas pats sau, taip pat nurodo, kad laidavimo sutartys buvo perteklinės ir nereikalingos, nes įmonės siūlomo įkeisti turto vertės būtų visiškai pakako įmonės įsipareigojimų prieš atsakovą įvykdymo užtikrinimui.

36Pirmosios instancijos teismas tinkamai bei teisingai įvertino nurodytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog kredito ir laidavimo sutartys buvo sudarytos ne dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, o prisiimant galimą verslo riziką.

37Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas nežinojo apie ieškovo nurodomas susidėjusias sunkias aplinkybes, jomis nesinaudojo ir neprimetė ieškovui savo valios sudaryti laidavimo sutartis.

38Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas žinojo, ieškovo teigimu, sunkias įmonės aplinkybės, dėl kurių ji būtų priverta sudaryti aiškiai sau nenaudingą sandorį, ir šiomis aplinkybėmis pasinaudojo bei primetė ieškovui bei įmonei savo valią. Pažymėtina, kad dublike ieškovas paneigia minėtą sandorio pripažinimui negaliojančiu būtinos sąlygos buvimą nurodydamas, kad atsakovui pateiktuose finansinės atskaitomybės dokumentuose nebuvo atskleista aplinkybė dėl įmonėje susiklosčiusios ypatingai blogos padėties dėl apyvartinių lėšų trūkumo, todėl atsakovas neturėdamas duomenų apie, ieškovo teigimu, ypatingai blogą kredito gavėjo padėtį negalėjo ja ir pasinaudoti bei primesti įmonei ir ieškovui savo valią. Ieškovo nurodoma ypatingai bloga įmonės padėtis ginčo sandorių sudarymo momentu bylos nagrinėjimo metu taip buvo neįrodyta.

39Aukščiau minėti byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog įmonė kredito sutarčių ir laidavimo sutarčių sudarymo metu nebuvo nemoki, ieškovo ir įmonės atsakovui pateikti dokumentai rodė gerą įmonės padėtį bei tolesnę įmonės plėtrą, todėl tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovas neketino ir nepasinaudojo tariama įmonės prasta finansine padėtimi.

40Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų primetęs ieškovui savo valią sudaryti laidavimo sutartis. Kaip matyti iš į bylą pateiktų atsakovo 2008 m. birželio 31 d. mažmeninių paskolų komiteto posėdžio protokolų, atsakovas tik 2008 m. birželio 31 d. priėmė sprendimus dėl kredito įmonei suteikimo ir dėl šio kredito išdavimo sąlygų - reikalavimo sudaryti laidavimo sutartis, tai yra, tik nuo šio atsakovo sprendimo priėmimo galima teigti, jog susiformavo atsakovo valia dėl konkrečių kredito suteikimo sąlygų ir reikalavimo sudaryti laidavimo sutartis. Tuo tarpu byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog dar iki šio atsakovo sprendimo priėmimo įmonės, kurios vienu iš pagrindinių akcininkų buvo ieškovas, atsakovui pateikiamuose dokumentuose buvo nurodomos siūlomos skolinio įsipareigojimo užtikrinimo priemonės, tarp kurių ir ieškovo laidavimai (2008 m. gegužės 23 d. juridinio asmens paraiškos kreditui gauti 9.2 punktas).

41Teisėjų kolegijos nuomone, išvadą, jog ieškovui atsakovo valia sudaryti laidavimo sutartis nebuvo primesta, leidžia daryti ir aplinkybė, jog ieškovas neginčijo sudarytų laidavimo sutarčių iki pat to momento, kada atsakovas pareiškė reikalavimus įmonei ir ieškovui solidariai dėl prievolių pagal kredito ir laidavimo sutartis įvykdymo bei buvo priimti teismų sprendimai dėl skolos priteisimo. Atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai teigti, kad ieškovas, ginčydamas laidavimo sutartis, siekia išvengti prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, tai yra siekia išvengti jų pačių prisiimtos verslo rizikos.

42Bylos duomenys patvirtina, kad laidavimo sutarčių sąlygos ieškovui nebuvo sunkios ar ypač nenaudingos.

43Ieškovas neįrodė, jog ginčijamos laidavimo sutartys jam yra ypač nenaudingos ir sunkios, kad sudarytos laidavimo sutartys atsakovui suteikė nepagrįsto pranašumo, kad sudarytos laidavimo sutartys lemia didžiulį įmonės ir ieškovo iš vienos pusės bei atsakovo iš kitos pusės prievolių neatitikimą, dėl kurio atsakovas įgyja neproporcingai didelį pranašumą, gauna neproporcingai didelę, palyginti su jo prievolėmis, naudą, o įmonės ir ieškovo gaunama nauda yra neproporcingai maža, atsižvelgiant į jų prisiimtus įsipareigojimus.

44Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kredito sutarčių ir laidavimo sutarčių sąlygos nėra aiškiai nenaudingos ieškovui, kadangi jos nesuteikia atsakovui nepagrįsto pranašumo. Dėl sudarytų laidavimo sutarčių atsakovas negauna daugiau naudos nei jis būtų gavęs tuo atveju, jeigu laidavimo sutartys nebūtų sudarytos, o įmonė būtų tinkamai įvykdžiusi savo prievoles grąžinti kreditą ir sumokėti palūkanas. Ir atvirkščiai – įmonės ir ieškovo padėtis dėl sudarytų laidavimo sutarčių netampa prastesnė ar mažiau naudinga - jie neprivalo atsakovui grąžinti didesnę kredito sumą ar mokėti didesnių palūkanų.

45Laidavimo sutarčių sudarymas pats savaime ieškovui nėra labai naudingas, kadangi laidavimo sutartimis jis įsipareigojo kartu su įmone solidariai atsakyti už įmonės prievolių atsakovui įvykdymą tuo atveju, jeigu šių prievolių bendrovė bus nepajėgi įvykdyti. Tačiau, kaip yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2006), ginčijamo sandorio sąlygos turi būti šaliai ne šiaip sau nenaudingos, bet iš esmės sunkios. Laidavimo institutas yra įprastas bankų paskolų užtikrinimo garantas ir šiuo ginčo atveju laidavimo sutarčių sudarymas nebuvo kuo nors išskirtinis. Į bylą pateiktas 2006 m. rugpjūčio 7 d. susitarimas su AB banku Hansabankas (susitarimo 4 p.) patvirtina, kad AB bankas Hansabankas taip pat reikalavo, kad ieškovas sudarytų laidavimo sutartis ir laiduotų įmonei išduoto kredito grąžinimą. Vadovaujantis minėtu susitarimu pakeistos sutarties 1.3 ir 2.4.4 punktais, AB bankas Hansabankas papildomą kredito sumą išduoda tik gavęs abiejų bendrovės akcininkų, vienas iš kurių ieškovas, laidavimus. Kad ieškovas AB bankui Hansabankas buvo laidavęs už įmonės įsipareigojimus, patvirtina 2006 m. gruodžio 4 d. su AB banku Hansabankas sudarytas susitarimas, kuriame konstatuojama, kad papildoma kredito suma yra paimta ir negrąžinta. Ieškovas neginčijo, kad buvo sudaręs laidavimo sutartis su AB banku Hansabankas, laiduodamas už įmonei suteiktą kreditą, kas patvirtina, jog tokia bankų veikloje naudojama prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių taikymo praktika ieškovui buvo žinoma ir jam priimtina. Atsakovui refinansavus bendrovės turėtą paskolą AB banke Hansabankas, buvo pritaikytos tokios pat prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, kokios buvo taikytos ir kitame banke, todėl laidavimo sutarčių sudarymas ieškovo atveju nebuvo išskirtinė priemonė.

46Kai sandorio šalys yra verslininkai, vertinant, ar sudaryto sandorio sąlygos yra aiškiai nenaudingos, privalu atsižvelgti ir į verslo riziką. Ieškovas būdamas bendrovės akcininku bei siekdamas, kad bendrovei būtų suteiktas kreditas, ir sudarydamas laidavimo sutartis, prisiėmė bendrovės verslo riziką. Akivaizdu, jog bendrovės verslo riziką turėjo prisiimti būtent ieškovas, o ne atsakovas. Todėl laidavimo sutarčių sudarymas nelaikytinas aiškiai nenaudingu sandoriu.

47Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog ieškovas neįrodė visų sąlygų, būtinų pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis tuo pagrindu, kad šios laidavimo sutartys buvo sudarytos dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. Pažymėtina, kad bent vienos iš aukščiau išvardintų sąlygų nebuvimas sudaro pagrindą nepripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis ieškovų reikalaujamu pagrindu.

48Pirmosios instancijos teismas, tinkamai bei teisingai įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, pagrįstai nusprendė, jog laidavimo sutartys nėra sudarytos ypač nenaudingomis ieškovui sąlygomis, kadangi ieškovas prisiėmė galimą verslo riziką, laidavimo sutarčių sudarymo taip pat reikalavo ir AB bankas Hansabankas, be to, pats laidavimo institutas yra įprasta bankų išduotų kreditų grasinimo užtikrinimo priemonė. Ieškovas neįrodė, kad atsakovas primetė savo valią sudaryti aiškiai ieškovui nenaudingas laidavimo sutartis. Todėl, konstatavęs nors vienos iš aukščiau išvardintų sąlygų, kurioms esant laidavimo sutartys galėtų būti pripažintos negaliojančiomis, nebuvimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

49Kaip minėta, tam, kad ieškovo reikalavimai pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis būtų patenkinti, ieškovas privalėjo įrodyti visų sąlygų, būtinų pripažinti sandorį, sudarytą dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, buvimą. Nesant nors vienos iš reikalaujamų sąlygų, sandoris negali būti teismo pripažintas negaliojančiu. Todėl, pirmosios instancijos teismui nustačius bent vienos iš reikalaujamų sąlygų nebuvimą, teismas turėjo pagrindą atsisakyti pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis, ką šiuo konkrečiu atveju ir padarė. CPK 270 straipsnio 4 dalis nereikalauja, kad teismas nurodytų išsamius argumentus dėl kiekvieno teismo atmesto įrodymo, ar atskirai pasisakytų dėl kiekvieno įrodymo, kuriuo grindžiamos teismo išvados, vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš bylos medžiagos, tyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus ir, kaip to reikalaujama CPK 270 straipsnio 4 dalis ir 331 straipsnio 4 dalis, glausta forma sprendime aptarė teismo nustatytas aplinkybes ir pasisakė dėl įrodymų, kurių pagrindu teismas nusprendė atmesti ieškovo ieškinį. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ir nuodugniau pasisakydamas dėl atsakovo nepasinaudojimo susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis bei valios sudaryti ieškovui nenaudingą sandorį neprimetimu, glaustai aptarė byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, patvirtinančias, kad įmonės negalima buvo pripažinti nemokia įmone, nesugebančia vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, todėl atsakovas negalėjo pasinaudoti sunkiomis aplinkybėmis ir primesti savo valią ieškovui.

50Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai atsisakė byloje apklausti liudininkais atsakovo darbuotojus E. M. ir N. K. ir tuo apribojo rungimosi galimybę ir teisę teikti įrodymus.

51Pažymėtina, kad ieškovas liudytojus prašė kviesti, norėdamas įrodinėti tas aplinkybes, kurios pagal įrodymų leistinumo principą yra įrodinėjamos rašytiniais įrodymais, kuriuos į bylą pateikė tiek ieškovas, tiek atsakovas ir kurie teismo buvo detaliai išnagrinėti bei teisingai įvertinti. Pasirengimas bylos nagrinėjimui vyko paruošiamųjų dokumentų būdu ir nei viename iš ieškovo teismui teiktų dokumentų prašymo kviesti liudytojus nebuvo. Ieškovas nepateikė prašymo dėl liudytojų apklausimo ir 2011 m. rugpjūčio 26 d. teismo posėdyje, kuris buvo atidėtas ieškovo prašymu. Tik 2011 m. rugsėjo 13 d. vykusiame teismo posėdyje, kurio metu byla buvo išnagrinėta iš esmės, ieškovas pateikė prašymą dėl liudytojų iškvietimo ir apklausos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė jį tenkinti, nes šis prašymas dėl įrodymų išreikalavimo galėjo būti pateiktas jau reiškiant ieškinį, o jo pateikimas, praėjus beveik metams po bylos pradžios, vertintinas kaip bylos nagrinėjimo vilkinimas. Teisėjų kolegijos nuomone, atsisakymas tenkinti prašymą dėl liudytojų apklausos neturėjo įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui, nes visos bylai reikšmingos aplinkybės yra nurodytos bei patvirtintos rašytiniais įrodymais, kurių visetą pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir iš jų visumos padarė pagrįstas išvadas apie įrodinėjimo dalyku esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

52Pažymėtina, kad įmonės veikla buvo pagrindiniu ieškovo verslu, taigi, kreditas buvo paimtas pačio ieškovo interesais. Laidavimo sutartys nebuvo ginčijamos daugiau nei dvejus metus - ieškinys pareikštas tik po to, kai atsakovas pradėjo realizuoti savo teises pagal ginčo sandorius. Nurodyta aplinkybė, taip pat ieškovo argumentų nepagrįstumas patvirtina, kad ieškovas pareiškė nepagrįstą ieškinį.

53Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

54Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 84, 96 straipsniais, sprendžia, kad priteistinas iš ieškovo į valstybės biudžetą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi atidėtas mokėti

5512 247 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą.

56Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Nutarė

57Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

58Priteisti iš ieškovo E. M. į valstybės biudžetą 12 247 Lt (dvylika tūkstančių du šimtus keturiasdešimt septynis litus) žyminio mokesčio.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovas E. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimai buvo... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimu nusprendė... 7. Teismas nurodė, kad UAB „RV3“ kreipėsi į atsakovą AB banką... 8. Teismas nurodė, kad atsakovas AB bankas „Snoras“ kreditą UAB „RV3“... 9. Teismo teigimu, į bylą pateikta 2005 m. spalio 5 d. kredito sutartis Nr.... 10. Ieškovo nurodomos aplinkybės, kad ieškovas ir V. K., būdami ekonomiškai... 11. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad atsakovas... 12. Teismas nurodė, kad laiduotojas E. M., būdamas verslininkas, prisiėmė... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 14. Apeliaciniu skundu ieškovas E. M. prašo apeliacinės instancijos teismą... 15. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas BAB bankas „Snoras“ prašo... 16. Atsakovo teigimu, išvadą, jog ieškovui atsakovo valia sudaryti laidavimo... 17. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 18. Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27... 19. Byloje nustatyta, kad tarp AB bankas ,,Snoras“ ir UAB „RV3" 2008 m.... 20. 2008 m. rugpjūčio 26 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudarytos dvi... 21. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų.... 22. Ieškovas ginčija su atsakovu AB bankas „Snoras“ sudarytas laidavimo... 23. Ginčijant sandorį šiuo pagrindu turi būti įrodinėjami sandorį... 24. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad pirmos instancijos teismas... 25. Apeliantas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų... 26. Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo... 27. Teisėjų kolegija pagal byloje esančių įrodymų visumą, taip pat... 28. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad ieškovo reikalavimas... 29. Ieškiniu ieškovas prašė pripažinti negaliojančiomis ab initio 2008 m.... 30. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo... 31. Bylos duomenys patvirtina, kad nebuvo susidėjusių sunkių aplinkybių, dėl... 32. Ieškinyje ieškovas teigė, jog 2008 m. rugpjūčio 26 d. kredito sutarties... 33. Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymu, teismas iškelia įmonei bankroto... 34. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtos aplinkybės ir įrodymai leidžia daryti... 35. Ieškinyje ieškovas teigia, jog įmonės UAB ,,RV3“ finansinė padėtis buvo... 36. Pirmosios instancijos teismas tinkamai bei teisingai įvertino nurodytas... 37. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas nežinojo apie ieškovo nurodomas... 38. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas žinojo,... 39. Aukščiau minėti byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog įmonė kredito... 40. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų primetęs ieškovui savo valią... 41. Teisėjų kolegijos nuomone, išvadą, jog ieškovui atsakovo valia sudaryti... 42. Bylos duomenys patvirtina, kad laidavimo sutarčių sąlygos ieškovui nebuvo... 43. Ieškovas neįrodė, jog ginčijamos laidavimo sutartys jam yra ypač... 44. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kredito sutarčių ir laidavimo... 45. Laidavimo sutarčių sudarymas pats savaime ieškovui nėra labai naudingas,... 46. Kai sandorio šalys yra verslininkai, vertinant, ar sudaryto sandorio sąlygos... 47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog ieškovas... 48. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai bei teisingai įvertinęs byloje... 49. Kaip minėta, tam, kad ieškovo reikalavimai pripažinti laidavimo sutartis... 50. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai atsisakė byloje... 51. Pažymėtina, kad ieškovas liudytojus prašė kviesti, norėdamas įrodinėti... 52. Pažymėtina, kad įmonės veikla buvo pagrindiniu ieškovo verslu, taigi,... 53. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas... 54. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 84, 96 straipsniais, sprendžia, kad... 55. 12 247 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą.... 56. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 57. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti... 58. Priteisti iš ieškovo E. M. į valstybės biudžetą 12 247 Lt (dvylika...