Byla e2A-386-464/2018
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Artūro Driuko ir Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Alzida“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo ir 2017 m. rugsėjo 13 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-666-275/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Alzida“ ieškinį atsakovei L. D. dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė UAB „Alzida“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovės L. D. 42 748,48 Eur žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad atsakovė L. D. yra ieškovės darbuotoja, technikos vadovė, tačiau faktiškai ji vadovavo įmonei, sprendė su jos valdymu susijusius klausimus, sudarinėjo sutartis, tvirtino mokėjimus. Laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2015 m. rugpjūčio mėn. iš įmonės lėšų buvo sumokėta 42 748,48 Eur už prekes bei suteiktas paslaugas, kurios buvo naudojamos ne įmonės, o atsakovės ir su ja susijusių asmenų bei jos šeimos narių interesams tenkinti. Teigia, kad dėl šių atsakovės veiksmų įmonė patyrė žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovės kaip faktinės įmonės vadovės.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017-08-11 sprendimu ieškovės UAB ,,Alzida“ ieškinio dalį dėl 21 675,98 Eur žalos atlyginimo atmetė, kitą reikalavimų dalį paliko nenagrinėtą. Papildomu 2017-09-13 sprendimu teismas priteisė iš ieškovės atsakovei L. D. 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 20,29 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
  2. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dalį reikalaujamos atlyginti žalos sudaro lėšos, sumokėtos už prekes ir paslaugas, kurias įgijo su įmone susiję asmenys – darbuotojai, akcininkai – L. G., A. S., A. S.. Teismo vertinimu, paaiškėjus minėtoms aplinkybėms, bendrovė turėjo galimybę reikšti šiems asmenims turtinius reikalavimus ir tik jiems atsisakius gera valia atlyginti nuostolius ar išsprendus teisminį ginčą, kuris nebūtų patenkintas dėl to, kad atsakovė netinkamai atliko jai pavestas pareigas, ar nepagrįstai atliko tam tikrus veiksmus bendrovės vardu, būtų pagrindas daryti išvadą, jog dėl atsakovės veiksmų bendrovei nebuvo atlyginti nuostoliai, kurie padaryti kitiems asmenims gaunant naudą bendrovės sąskaita. Todėl padarė išvadą, kad reikalavimų dalyje žalos atsiradimas bendrovei dėl atsakovės L. D. kaltės nebuvo įrodytas.
  3. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus ieškovės teiginius, kad atsakovė L. D. faktiškai buvo įmonės vadove. Nors šios aplinkybės buvo įrodinėjamos atsakovės, kaip įmonės atstovės, pasirašytomis 2013-02-25, 2015-04-01, 2015-08-19, 2015-08-28 statybos rangos sutartimis ir papildomais susitarimais prie jų, tačiau iš projektavimo darbų, rangos sutarčių nuostatų teismas nustatė, jog jomis rangovas įsipareigojo atlikti UAB „Alzida“ administracinio pastato remonto darbus, taigi statybos darbai užsakyti siekiant pagerinti įmonės patalpas, o ne vykdant bendrovės veiklą, siekiant gauti pelną. Todėl šios sutartys nesuponuoja išvados, jog atsakovė jas pasirašant veikė kaip faktinė vadovė.
  4. Teismo vertinimu, prašomas priteisti 11 575,65 Eur žalos, kurią sudaro užmokestis už 2008 m. įsigytas statybines ir apdailos medžiagas, atlyginimas nėra susijęs su atsakovės pasirašytomis statybos rangos sutartimis. Sutartys pasirašytos vėliau nei buvo patirtos minėtos išlaidos. Taip pat pripažino, kad ieškovė nepateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog sprendimą apmokėti A. S. kelionę į Austriją ar L. G. išlaidas priėmė būtent atsakovė. Ieškovė taip pat neįrodė, kad 13 937,96 Eur sumos išmokėjimu A. S. buvo padaryta žala įmonei ir kad tokį sprendimą priėmė atsakovė.
  5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad ir neįrodžius atsakovės L. D. faktinio vadovavimo įmonei, ji yra ieškovės darbuotoja. Todėl įmonė, siekdama žalos atlyginimo, turėjo laikytis DK 156 straipsnyje numatytos žalos išieškojimo iš darbuotojo tvarkos, pagal kurią privaloma išankstinė neteisminė darbo ginčo nagrinėjimo tvarka, ir privalėjo kreiptis į darbo ginčų komisiją. Kadangi ieškovė nėra pasinaudojusi šia tvarka, reikalavimą dėl žalos atlyginimo paliko nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
  6. Teismas sprendė, kad atsakovė gali būti atsakinga tik dėl turtinių reikalavimų, susijusių su lėšomis, kurios buvo išmokėtos nežinomiems asmenims arba dėl jų mirties jos iš jų nebegali būti išieškotos (A. G. išmokėtos lėšos ar suteiktos paslaugos), todėl ieškinio dalį dėl 21 072,50 Eur žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą, o kitą dalį – dėl 21 675,98 Eur, atmetė. Atsižvelgęs į bylos procesinę baigtį, papildomu sprendimu teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  1. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
  1. Ieškovė UAB ,,Alzida“ apeliaciniuose skunduose prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-08-11 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, panaikinti 2017-09-13 papildomo teismo sprendimo dalį, kuria atsakovės naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos. Taip pat prašo prijungti naujus rašytinius įrodymus – atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą, skirti žodinį bylos nagrinėjimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniai skundai grindžiami tokiais argumentais:
    1. Teismas neištyrė ir neįvertino visų į bylą pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė L. D. buvo faktinė įmonės vadovė laikotarpiu, kuomet bendrovei buvo padaryti nuostoliai. Teismas neįvertino šių aplinkybių: atsakovė visada buvo ir yra įmonės akcininke ir jų turi daugiausia iš visų akcininkų (23,59 proc.); ji buvo valdybos nare; ji užėmė svarbiausias pareigas (finansininkė, laboratorijos technikos vadovė, kokybės vadybininkė); įdarbinti visi atsakovės šeimos nariai, kuriems mokamas ne tik darbo užmokestis, bet ir investicinio gyvybės draudimo įmokos, kompensuojami telefoniniai pokalbiai, kuro išlaidos, asmeninių automobilių remonto išlaidos, mokami nuompinigiai už tariamą automobilių nuomą, kompensuojamos įvairių asmeninių daiktų (drabužių, avalynės, slidinėjimo lazdų, maisto produktų, grindų dangos, automobilių padangų, buitinės technikos, santechnikos prekių, kalėdinių dekoracijų ir kt.) bei paslaugų (gydymo, dantų taisymo, mokymų ir pan.) įsigijimo išlaidos; atsakovė valdė ir tebevaldo didžiąją dalį įmonės dokumentų; valdė įmonės grynuosius bei banko sąskaitose esančius pinigus; sprendė, kokias sutartis sudaryti.
    2. Teismas ignoravo faktą, kad ant visų atsakovės pateiktų dokumentų, pagrindžiančių bendrovės išlaidas, yra atsakovės parašai, liudijantys, jog jai buvo žinoma apie visas atliekamas operacijas. Kai kurias bendrovės sutartis įmonės vardu atsakovė pasirašė net neturėdama direktoriaus A. S. įgaliojimo ir jo apie tai net neinformuodama. Visa tai įrodo prie 2017-01-24 prašymo pridėtos sutartys ir susitarimai. Atsakovė A. S. už tokio formalaus vadovo pareigų ėjimą atsilygindavo materialiai, t. y. leisdavo įmonės sąskaita prisipilti degalų ar įsigyti tam tikrų daiktų ar paslaugų.
    3. Atsakovė buvo įmonės valdybos nare, ji kartu su jai ištikimu kitu nariu Z. R. bet kada savo nuožiūra galėjo atleisti vadovą iš pareigų, jei tik esamasis jai kelia rūpesčių. A. S. 2015-08-10 valdybos narių susirinkime iškėlus klausimą dėl neefektyvaus lėšų panaudojimo, atsakovė skubiai inicijavo 2015-08-21 valdybos susirinkimą, kurio metu nusprendė atšaukti A. S. iš vadovo pareigų ir naujuoju vadovu paskirti sutuoktinį – V. D..
    4. Atsakovės buvimo faktine įmonės vadove faktą patvirtina ir UAB „Makveža“ 2015-02-21 PVM sąskaitos faktūros Nr. 2013459 kopija, iš kurios matyti, jog A. S. niekada nelaikė savęs tikruoju vadovu, kadangi pagrindinės jo funkcijos buvo inžinieriaus – būtent tokias pareigas jis nurodė priėmęs perkamas prekes.
    5. Tai, kad įmonės faktine vadove buvo atsakovė, patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas E. P.. Jis paaiškino, kad atsakovės sutuoktinis V. D. jam pasakė, neva, A. S. niekada nebuvo ir nėra vadovas, o tikroji, faktinė vadovė buvo atsakovė. Šioms aplinkybėms pagrįsti į bylą buvo pateiktas pokalbio garso įrašas. Be to, šią aplinkybę patvirtina ir faktas, kad laikinam įmonės turto administratoriui įmonės dokumentus perdavė būtent atsakovė.
    6. Teismas pasisakė tik vos dėl kelių paminėtų argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų. Teismo sprendime padaryta išvada dėl įmonės faktinio vadovo nėra tinkamai motyvuota, ji nepagrįsta įrodymų išsamiu, sisteminiu tyrimu bei vertinimu. Todėl egzistuoja absoliutus šios sprendimo dalies negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.
    7. Atsakovė slepia įmonės dokumentus (įskaitant antspaudą, banko generatoriaus kortele ir kitus vadovui būtinus dokumentus ir kt.) nuo dabartinės įmonės vadovės L. G.. Disponavimas turtu bei dokumentais, reikalingais vadovauti įmonei, taip pat turėtų būti vertinamas kaip patvirtinanti jos faktinį vadovavimą įmonei aplinkybė.
    8. Egzistuoja visos atsakovės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, kurių teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino. Atsakovė, būdama faktine įmonės vadove, atliko neteisėtus veiksmus (padarytų išlaidų neteisėtumo byloje dalyvaujančios šalys neginčijo), neužtikrino lėšų teisėto panaudojimo, dėl ko įmonei buvo padaryta žala.
    9. Teismo išvados galimybę taikyti atsakovei civilinę atsakomybę prieš tai pirmiausiai pabandžius išieškoti prašomas priteisti lėšas iš trečiųjų asmenų, kurių naudai tokios išlaidos buvo padarytos, yra nepagrįstos. Joks įstatymas nenumato, kad dėl įmonės vadovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) padaryti nuostoliai gali būti išieškomi iš įmonės vadovės tik tuo atveju, jeigu nėra galimybės jų išieškoti iš asmenų, kurių naudai tie nuostoliai padaryti. Faktinės aplinkybės dėl galimybės išieškoti įmonės neteisėtai padarytas išlaidas iš jų padarymo naudą gavusių asmenų nepateko į bylos nagrinėjimo ribas, todėl teismas nepagrįstai savo iniciatyva šias aplinkybes tyrė ir vertino.
    10. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai savo iniciatyva peržengė ieškinio faktinį ir teisinį pagrindą bei sprendė, kad taikytinos DK nuostatas, reglamentuojančias žalos prisiteisimą iš eilinių darbuotojų. Teismo pozicija prieštaringa ir nenuosekli, nėra aišku, kodėl viena ieškinio dalis buvo atmesta, o kita palikta nenagrinėta, nors visi reikalavimai savo prigimtimi yra tapatūs.
  1. Atsakovė L. D. atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašo skundų netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimuose nurodomi tokie atsikirtimai:
    1. Teismas teisingai konstatavo, kad bylai reikšmingos aplinkybė, jog esą atsakovė vadovavo bendrovei, nėra įrodytos. Šią išvadą patvirtina tiek atsakovės kartu su procesiniais dokumentais pateikti įrodymai, tiek byloje apklausti liudytojai O. K. (2016-12-01 teismo posėdžio garso įrašas), Z. R., I. G. (2017-05-15 teismo posėdžio garso įrašas) bei A. S. (2017-05-15 teismo posėdžio garso įrašas nuo 10:30 min. bei nuo 49:00 min.).
    2. Teismas tyrė ir vertino civilinės atsakomybės taikymo sąlygas ir sprendime pasisakė, kad atsakovė nebuvo faktinė bendrovės vadovė, todėl jos atžvilgiu ir negali būti taikoma atsakomybė.
    3. Pagrįsta teismo išvada, kad įmonė pirmiausia turėjo reikšti reikalavimą asmenims, kurie įmonės lėšomis įgijo prekes bei paslaugas. Nors toks reikalavimas buvo pareikštas pradiniame ieškinyje, tačiau būtent šiems asmenims, kurie neteisėtai gavo naudą iš bendrovės, perėmus bendrovės valdymą, bendrovė šiuos reikalavimus atsiėmė.
    4. Teismas konstatavęs, kad nėra nustatyta, jog atsakovė buvo faktine bendrovės vadove, taip pat tai, kad patikslinto ieškinio pateikimo metu ji buvo bendrovės darbuotoja, pagrįstai pripažino DK, reguliuojančių materialinės žalos išieškojimą iš įmonės darbuotojo, o ne CK nuostatų aktualumą. Kadangi ieškovė reiškė reikalavimus atsakovei dėl bendrovės nuostolių (žalos), patirtų atsakovei esą netinkamai vykdant savo darbo funkcijas, ginčas laikytinas individualiu darbo ginču ir turėjo būti nagrinėjamas darbo ginčų komisijoje, o ne teisme.
    5. Net jei teismas spręstų, kad yra nustatytos visos atsakovės materialinės atsakomybės sąlygos remiantis patikslinto ieškinio pateikimo metu galiojusio DK 254 straipsnio nuostatomis, atsakovės, kaip darbuotojos, materialinė atsakomybė negali viršyti trijų jos vidutinių darbo užmokesčių, be to, remiantis DK 27 straipsniu jos atsakomybei yra taikytinas bendrasis trijų metų ieškinio senaties terminas.
    6. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dabartinė bendrovės vadovė L. G. negalėjo ar kad jai buvo trukdoma perimti bendrovės dokumentaciją ir turtą. Naujoji vadovė vengia perimti dokumentaciją ir turtą vien tam, kad galėtų savo poziciją šioje byloje grįsti niekuo nepagrįstu teiginiu, jog ieškovė negali pateikti jos ieškinio reikalavimus patvirtinančių įrodymų. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų šiuos teiginius bei įrodytų, kokių protingų aktyvių veiksmų ėmėsi L. G. tam, kad perimtų bendrovės dokumentus ir turtą. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad L. G. be jokios priežasties neatvyko sutartu laiku perimti dokumentų ir turto iš turto administratoriaus.
    7. Teismui priėmus teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nėra teisinio pagrindo naikinti papildomą teismo sprendimą, kuriuo šalių bylinėjimosi išlaidos paskirstytos teisingai.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

  1. Apeliantė UAB ,,Alzida“ prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pripažinti atsakovės L. D. dalyvavimą būtinu. Apeliantės teigimu, tokį poreikį nusako nesąžiningas atsakovės L. D. elgesys ir įrodymų slėpimas, todėl objektyvi tiesa byloje gali būti nustatyta tik betarpiškai apklausus atsakovę bei išklausius jos paaiškinimus.
  2. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), žodinis jo nagrinėjimas galimas tuomet, kai pats bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta tokio proceso būtinumą (CPK 322 str.).
  3. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 321 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, taip pat yra pasisakoma, kad įstatyme yra nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Todėl byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nelemia žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013, 2014-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).
  4. Tokio teisinio reglamentavimo bei kasacinio teismo išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija apeliantės prašymo motyvų, t. y. kad tik išklausius atsakovę gali būti atskleista bylos esmė, nevertina kaip išimtinės situacijos, lemiančios būtinumą skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina ir tai, kad, atsakovė L. D. pati asmeniškai dalyvavo teismo posėdžiuose pirmosios instancijos teisme, teikė paaiškinimus, todėl apeliantė turėjo visas galimybes užduoti klausimus dėl visų, jos manymų, reikšmingų teisingam bylos išnagrinėjimui aplinkybių. Taip pat tiek apeliantės, tiek atsakovės pozicija išsamiai išdėstyta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

7Dėl procesinių nagrinėjamos bylos aplinkybių

  1. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prieš pradedant nagrinėti apeliacinio skundo argumentus, visų pirma tikslinga aptarti teisingam bylos išsprendimui aktualias aplinkybes, susijusias su ieškininio reikalavimo formavimusi, o taip pat teismo priimtus tarpinius procesinius sprendimus.
  2. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė 2016-03-21, kuomet jos vadovu buvo V. D., kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. S. ir L. G. dėl 44 200,48 Eur žalos atlyginimo. Šiame ieškinyje yra nurodyta, kad naujasis vadovas atliko bendrovės sudarytų sandorių, turto panaudojimo ir nurašymo, buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų patikrinimą. Šio patikrinimo metu nustatė, kad dėl buvusio bendrovės direktoriaus A. S. ir akcininkės L. G. netinkamų veiksmų, atsiskaitant bendrovės lėšomis už jos veikloje nenaudojamą turtą bei paslaugas, bendrovei buvo padaryta žala (CK 2.87 str. 7 d., Bendrovės įstatų 98 p.). Ieškinyje nurodyta, kad atsakovės L. G. naudai bendrovės sąskaita buvo iš viso sumokėta 11 604,66 Eur: 1) 3 011,64 Eur už kurą (2013 m. gegužės–2014 m. spalio mėn.); 2) 1 617,66 Eur už suteikta automobilio remonto paslaugos bei santechnikos prekes; 3) 735,64 Eur už dyzelinį generatorių; 4) 1 029,91 Eur už kurą (2014 m. spalio–2015 m. rugpjūčio mėn.); 5) 868,86 Eur už televizorių; 6) 852,80 Eur už mobiliojo ryšio paslaugas (2012 m. gruodžio–2015 m. rugpjūčio mėn.); 7) 3 314,38 Eur už atsakovės L. G. sutuoktinio mobiliojo ryšio paslaugas (2008 m. rugpjūčio–2012 m. gruodžio mėn.); 8) 173,77 Eur už žemės sklypo kadastrinius matavimus. Taip pat teigiama, kad atsakovo A. S. naudai bendrovės lėšomis buvo sumokėta 31 143,82 Eur: 1) 799,06 Eur už kieto kuro katilą; 2) 1 124,48 Eur už šildymo sistemos įrenginius, jų dalis; 3) 11 575,65 Eur už statybines ir apdailos medžiagas; 4) 1 566,84 Eur po darbo santykių nutraukimo; 5) 1 087,59 Eur už daiktų transportavimo paslaugas; 6) 13 937,96 Eur atsakovo A. S. sūnui; 7) 1 052,24 Eur už kelionę į Austriją. Apeliantė į prašomą šiuo ieškiniu priteisti sumą įskaičiavo ir 1 452 Eur išlaidas, patirtas nustatant žalos dydį (31 143,82 Eur + 11 604,66 Eur + 1 452 Eur). Taigi reikalavimas buvo pareikštas dviem atsakovams – buvusiam bendrovės vadovui ir jos akcininkei. Dalį nurodytos žalos (31 143,82 Eur) prašoma priteisti tik iš buvusio vadovo atsakovo A. S., o kitą dalį (11 604,66 Eur) iš šių atsakovų solidariai.
  3. Teismas 2016-04-22 nutartimi iš dalies patenkino A. D. 2016-04-04 prašymą įtraukti ją į bylą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimu, ir įtraukė ją į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. L. D. 2016-06-02 pateikė prašymą pakeisti jos statusą į trečiąjį asmenį, pareiškiantį savarankiškus reikalavimus, pateikusi į bylą savarankišką reikalavimą atsakovams A. S. ir L. G. dėl 44 200,48 Eur žalos apeliantei UAB „Alzida“ atlyginimo, kurio faktinis ir teisinis pagrindas bei ieškinio dalykas identiškas pačios apeliantės pareikštam pradiniam ieškiniui. Teismas 2016-06-08 nutartimi prašymą patenkino, priėmė pareiškimą dėl savarankiškų reikalavimų. Taigi šioje byloje yra priimti nagrinėti du identiški ieškiniai (tiesioginis ir netiesioginis) dėl tos pačios žalos iš tų pačių asmenų priteisimo tam pačiam asmeniui, apeliantei UAB „Alzida“.

    8

  4. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų taip pat nustatyta, kad teismuose buvo inicijuoti dar ir kiti šių asmenų (UAB „Alzida“ bendraturčių, akcininkų) ginčai. Ieškovė L. D. yra pareiškusi ieškinį atsakovams A. S., L. G. ir UAB ,,Alzida“ dėl valdybos 2016-08-03 bei 2016-08-09 sprendimų, kuriais, be kita ko, iš vadovo pareigų atšauktas V. D. bei nuo 2016-08-04 laikina vadove paskirti L. G., pripažinimo negaliojančiais. Šį ginčą nagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-08-18 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nustatė bendrovės laikiną paprastąjį administravimą, administratoriumi paskiriant UAB ,,Valeksa“ (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-1507-608/2017). Vilniaus apygardos teismas 2017-01-11 nutartimi, priimta byloje Nr. e2S-249-467/2017, minėtą teismo nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – prašymą atmetė. Pirmosios instancijos teismas 2017-07-12 sprendimu L. D. ieškinį atmetė, tačiau šis sprendimas kol kas dar nėra įsiteisėjęs, byla su L. D. apeliaciniu skundu išsiųsta į Vilniaus apygardos teismą.
  5. Apeliantė, atstovaujama jau naujos vadovės L. G., 2017-01-24 pateikė prašymą dėl pradinių atsakovų L. G. ir A. S. pakeitimo tinkama atsakove L. D. kuri iki tol byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu, pareiškusiu savarankiškus reikalavimus. Taip pat buvo pateiktas patikslintas ieškinys, kuriame nurodytos analogiškos, kaip ir pradiniame ieškinyje, faktinės aplinkybės, įrodinėjamas analogiška žala, t. y. tie patys, kaip ir šios nutarties 16 punkte, nurodyti mokėjimai. Vienintelis pradinio ir patikslinto ieškinio skirtumas yra asmuo, kuriam šie reikalavimai pareikšti. Priešingai nei pradiniame ieškinyje, apeliantė įrodinėja, kad ši žala įmonei buvo padaryta išimtinai dėl atsakovės L. D., kuri faktiškai ėjo įmonės vadovės pareigas, neteisėtų veiksmų.
  6. Pirmosios instancijos teismas minėto prašymo bei patikslinto ieškinio priėmimo klausimą išsprendė tiek 2017-01-24 protokoline, tiek tos pačios dienos rašytine nutartimi. Pastarojoje nutartyje teismas apeliantės prašymą dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama įvertino kaip jos atsisakymą nuo ieškinio atsakovams A. S. ir L. G. ir bylą šių atsakovų atžvilgiu nutraukė, atsakove pagal pateiktą ieškinį nutarė laikyti L. D., o jos, kaip trečiojo asmens pareikštą savarankišką reikalavimą dėl tos pačios žalos įmonei atlyginimo atsakovams A. S. ir L. G. išskyrė į atskirą civilinę bylą Nr. e2-1106-275/2018 (buvęs bylos Nr. e2-3340-275/2017) ir ją savo 2017-10-30 nutartimi sustabdė iki Lietuvos apeliaciniame teisme bus išnagrinėtas šis apeliacinis skundas.
  7. Pirmosios instancijos teismas apeliantės patikslintą ieškinį (kuriam atsakove įvardijama L. D.) skundžiamu 2017-08-11 sprendimu dalį reikalavimų dėl 21 072,50 Eur sumos paliko nenagrinėtais, o dalyje dėl 21 675,98 Eur reikalavimų ieškinį atmetė kaip pareikštą netinkama atsakovui. Tiek atmesdamas dalį reikalavimų, tiek ir jų dalį palikdamas nenagrinėtais teismas nurodė tokius pagrindiniais argumentais: 1) mokėjimais, iš kurių kildinama žala, turtinę naudą gavo ne atsakovė, o asmenys, kurių naudai jie buvo atlikti (L. G., A. S.), todėl apeliantė pirmiausia turi reikšti reikalavimą šią naudą gavusiems asmenims ir tik jiems atsisakius žalą atlyginti, reikalavimas galės būti reiškiamas atsakovei; 2) byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog atsakovė buvo faktine įmonės vadove; 3) apeliantė, siekdama prisiteisti žalos atlyginimą iš atsakovės, t. y. savo darbuotojos, pirmiausia turėjo kreiptis į darbo ginčų komisiją.
  8. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia specifinė procesinė situacija, kai teismas, viena vertus, išsprendžia apeliantės ieškinio atsisakymo atsakovams L. G. ir A. S. priėmimo klausimą ir bylą pagal apeliantės ieškinį dėl šių atsakovių nutraukia, kas savaime neleistų iš naujo reikšti (ir nagrinėti) tapataus reikalavimo šiems asmenims (CPK 294 str. 2 d.), kita vertus, dalį tų pačių reikalavimų (21 675,98 Eur), tik jau atsakovei L. D., atmeta kaip pareikštus netinkamai atsakovei, pasisakydamas, kad šios žalos atlyginimo reikia reikalauti iš tų asmenų, kurie įgijo naudą (taigi ir iš L. G. bei A. S.), ir kuriems reikalavimai nėra pareikšti. Tačiau, minėta, nurodytiems asmenimis reikalavimai yra pareikšti (juos yra pareiškusi L. D.), tik paties teismo jie buvo išskirti į atskirą teisminį procesą ir dar neišnagrinėti, sustabdžius išskirtą bylą.
  9. Tokiu atveju nėra prielaidų nesutikti su apeliantės skundo argumentais dėl teismo išvadų ir motyvų prieštaringumo. Sutiktina su apeliantės pozicija, kad nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas būtent dėl to, kas bendrovei nuostolių padarymo momentu buvo faktinis jos vadovas ir kas už tuos nuostolius yra atsakingas (L. D., A. S., kiti asmenys). Aptarta bylos proceso eiga ir ginčo išskyrimas į kelias bylas suponuoja tokią teisėjų kolegijos išvadą, kad dėl ydingo proceso pats ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai. Kadangi šie proceso trūkumai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, bylos procesas turi būti iš naujo pakartotas pirmosios instancijos teisme, skundžiamą sprendimą panaikinant ir bylą sugrąžinant nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.).

9Dėl asmens pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu sąlygų

  1. Itin didelę apeliacinio skundo dalį sudaro argumentai, susiję su aplinkybių, kuriomis buvo įrodinėjamas atsakovės faktinis vadovavimas įmonei, netinkamu ištyrimu ir įvertinimu. Apeliantės nuomone, teismo sprendimo dalis, kuria konstatuota, kad nėra pagrindo išvadai, jog atsakovė buvo faktine bendrovės vadove, yra visiškai nemotyvuota (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Teisėjų kolegija aptaria ir šiuos apeliacinio skundo argumentus, tik iš dalies sutikdama su apeliante, kad teismo nusprendimo, jog atsakovė nebuvo faktine vadove, motyvai nėra labai išsamūs.
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra įtvirtinęs teisės aiškinimo taisyklę, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-427/2013). Naujausioje kasacinio teismo praktikoje expressis verbis (tiesiogiai) pasisakyta, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-06-01 nutartis byloje Nr. e3K-3-265-611/2017, 26 p.).
  3. Valdymo funkciją bendrovėje vykdo valdymo organai – priklausomai nuo konkrečios bendrovės struktūros, tai gali būti tik vienasmenis vadovas (ABĮ 37 str. 1 d.) arba vienasmenis vadovas ir kolegialus valdymo organas – valdyba. Valdymo organų nariai turi įstatymuose įtvirtintas specialiąsias pareigas, pavyzdžiui, bendrovės vadovo pareigos nustatytos CK 2.82 straipsnio 3 dalyje, detalizuojamos ABĮ (ABĮ 37 str. 8, 12, 13 d., ir t. t.), specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas ir kt.), valdybos narių pareigos nustatytos ABĮ 34 straipsnyje, visiems valdymo organų nariams taikomos CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos fiduciarinės pareigos. Faktinis vadovas paprastai neperima tų valdymo funkcijai būdingų pareigų, kurioms būtinas bendrovės atstovo pagal įstatymą statusas, – sudarinėti sandorių bendrovės vardu, pasirašinėti oficialių bendrovės dokumentų, balsuoti valdybos posėdžiuose ir pan., tačiau jis gali daryti verslo sprendimus, kurių pagrindu formalus vadovas ar asmenys, veikiantys įgaliojimo pagrindu, sudarys konkrečius sandorius. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad de facto vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas direktoriumi, bet nuolatos priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Būtent verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-07-21 d. nutartis byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, 35 p.).
  4. Taigi asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. Siekiant pagrįsti asmens, kaip de facto vadovo statusą, turi būti įrodyta, kad tas asmuo sistemingai atliko bendrovės vadovui būdingus veiksmus. Tokių veiksmų nustatymas yra fakto klausimas ir jis yra vertinamas individualiai kiekvienos konkrečios bylos atveju.
  5. Nagrinėjamu atveju iš apeliantės teiktų procesinių dokumentų matyti, kad paminėtas faktines aplinkybes ji įrodinėjo laikotarpiu nuo 2011-02-07 iki 2015-08-19 sudarytomis ir atsakovės, kaip įgalioto asmens, pasirašytomis rangos sutartimis ir jų papildymais, taip pat tokiomis aplinkybėmis, kad atsakovė disponavo įmonės dokumentais ir turtu, be jos žinios ir patvirtinimo nebuvo atliekami mokėjimai, ji turėjo prieigą prie įmonės bankų sąskaitų, galėjo atlikti bankinius pavedimus. Be to, bendrovėje įdarbinti jos šeimos nariai, kurie faktiškai jokių darbinių funkcijų neatliko.
  6. Teismas savo sprendimą, kad nėra įrodytas atsakovės, kaip faktinės vadovės statusas, motyvavo tuo, jog minėtomis rangos sutartimis, kurias pasirašė atsakovė, nebuvo sprendžiami esminiai su įmonės tiesiogine veikla susiję klausimai, todėl paminėtus ieškinio argumentus atmetė kaip neapgrįstus. Taigi, priešingai nei teigiama skunde, teismas vis tik pateikė sprendimo motyvus, todėl nėra pagrindo konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą.
  7. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju vis tik nenustatė ir neįvertino visų reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, susijusių su atsakovės veiksmais, kurių pagrindu apeliantė įrodinėjo jos, kaip de facto vadovės, statusą, neįvertino bendrovėje, kurioje visos šalys yra akcininkais nuo bendrovės įkūrimo momento (arba akcijų paveldėtojais) susiklosčiusios bendrovės veiklos organizavimo, įdarbinimo, bendrovės lėšų panaudojimo (galimai ir akcininkų asmeninėms reikmėms) praktikos, kuri, kaip matyti tiek iš šios bylos, tiek ir kitų teismuose nagrinėjamų bylų (teismų informacinė sistema LITEKO; CPK 179 str. 3 d.) aplinkybių, ilgus metus tenkino visas šalis iki kilo jų turtinių nesutarimų dėl dividendų išmokėjimo, o vėliau atsirado dar ir kitų ginčų – dėl valdymo organų rinkimų, dėl akcijų priverstino pardavimo, dėl bendrovės veiklos tęstinumo. Todėl ne tik priimami vienų ar kitų asmenų sprendimai bei jų veiksmų pobūdis, bet ir susiklosčiusi bendrovėje su jos veiklos organizavimu ir sprendimų priėmimu daugiametė praktika gali lemti išvadą, kas iš tiesų buvo įmonės vadovas ir kas atliko bendrovės vadovui būdingus veiksmus, kas yra atsakingas už nuostolius, jei tokių apeliantei buvo padaryta.
  8. Todėl ir šiuo, įrodymų vertinimo aspektu byla galėjo būti neteisingai išspręsta. Vadovaujantis pirmiau aptartais šiam klausimui aktualiais kasacinio teismo išaiškinimais, siekdamas teisingai išnagrinėti šalių ginčą teismas privalėjo aiškintis, kokios funkcijos būdingos apeliantės vadovui. Taip pat tai, kokias faktiškai funkcijas atliko tiek vadovas de jure, tiek atsakovė. Ar atsakovės priimami sprendimai yra būdingi jai, kaip įmonės darbuotojai, ar priskirtini prie vadovo funkcijų. Taip pat teismas privalėjo vertinti aplinkybių, nurodytų šios nutarties 26 punkte visumą, o ne atskiras jų grupes. Ir tik tuomet galima nuspręsti, ar atsakovė, sudarydama atskirus sandorius, disponuodama bendrovės turtu, tvirtindama mokėjimus, jeigu ir tokios aplinkybės pasitvirtintų, darė /nedarė esminę įtaką įmonės valdymui, ar de jure vadovas pats savarankiškai priiminėjo atitinkamus sprendimus, ar tik vykdė atsakovės nurodymus.
  9. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys ir į kasacinio teismo 2018-02-07 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018, pateiktą išaiškinimą, kad aplinkybė, ar sandorį sudaro formalus vadovas, ar kiti asmenys įgaliojimo pagrindu, ar de facto vadovas, nėra kvalifikuojanti aplinkybė nustatant de facto vadovo statusą. Galimi atvejai, kai tas pats asmuo priima verslo sprendimą ir sudaro sandorį šio sprendimo pagrindu, bet galimos ir situacijos, kad verslo sprendimą priėmęs faktinis vadovas nurodo sudaryti sandorį formaliam vadovui ar įgaliotam asmeniui. Todėl teismas privalu aiškintis, kieno valia buvo sudaromi sandoriai, nepriklausomai nuo to, kas juos pasirašė.
  10. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas, neištyręs ir neįvertinęs paminėtų faktinių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, todėl ši aplinkybę lemia savarankišką byloje priimti teismo sprendimo panaikinimo pagrindą(CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

10Dėl pirmosios instancijos teismo veiksmų, bylą grąžinus nagrinėti iš naujo

  1. Kaip pirmiau minėta, bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu apeliantė tikslino pareikštą reikalavimą pakeisdama subjektą, iš kurio prašoma priteisti žalos atlyginimą, tuo tarpu ieškinio dalykas išliko tas pats, jo pagrindas buvo papildytas aplinkybėmis dėl atsakovės kaip faktinės vadovės nustatymo. Be to, teismas taip pat priėmė atsakovės savarankišką reikalavimą ginčo laiku įmonei de jure vadovavusiam A. S. ir vienai iš jos akcininkių L. G. dėl analogiškos kaip ir ieškinyje nurodytos žalos atlyginimo, kuris buvo išskirtas į atskirą bylą.
  2. Nei apeliantė teismui teiktame pradiniame bei patikslintame ieškiniuose, nei atsakovė, teikdama savarankišką reikalavimą dėl žalos įmonei atlyginimo, neginčijo patirtos žalos fakto, jos dydžio. Neginčijo fakto, kad bendrovės lėšomis buvo įgyjamos atitinkamos prekės, gaunamos paslaugos įmonės akcininkų / vadovų / darbuotojų asmeniniams poreikiams tenkinti. Šalys nesutinka tik dėl to, kieno sprendimų pagrindu bendrovės lėšos buvo naudojamos nurodytiems tikslams ir kas yra už tai atsakingas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti ir asmenų, kurių naudai buvo suteiktos paslaugos / pirktos prekės, veiksmus. Tačiau, kita vertus, negalima sutikti su teismu, kad tiek šios bylos atsakovės, tiek A. S., kuris ginčijamu laikotarpiu buvo paskirtas įmonės vadovu, tiek įmonės akcininkės L. G. veiksmai vertintini atskirai vienas nuo kito.
  3. Kadangi tiek nagrinėjamoje, tiek teismo išskirtoje civilinėje byloje Nr. e2-1106-275/2018 nustatinėtinos analogiškos aplinkybės, t. y. atsakingi už įmonei padarytą žalą asmenys, jų atsakomybės pagrindai, sąlygos jai kilti ir kt., teisėjų kolegija sprendžia, jog šių bylų reikalavimai yra taip tarpusavyje susiję, jog jų negalima išnagrinėti skyriumi (CPK 136 str. 4 d.). Tik paminėtus reikalavimus nagrinėjant kartu galės būti tinkamai atskleista bylos esmė ir priimtas teisėtas bei pagrįstas teismo sprendimas.
  4. Būtinybė minėtas bylas nagrinėti kartu lemia ir tai, jog tik kompleksiškai vertinant vadovą(us), akcininkus siejusius tarpusavio santykius ir susiklosčiusią praktiką bendrovėje galės būti tinkamai kvalifikuoti teisiniai santykiai, iš kurių kildinamas reikalavimas atlyginti žalą.
  5. Tik kartu nagrinėjant paminėtas bylas teismas galės įvykdyti jam įstatymo pavesta pareigą teisingai išspręsti šalių ginčą. Nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, kad nebuvo ištirtos ir įvertinos aplinkybės, susijusios su faktinio vadovo nustatymu, teismas, konstatavęs, jog atsakovė negali būti pripažįstama faktine vadove, turėjo tokį asmenį nustatyti bei įvardinti, juo labiau kad nei šioje, nei išskirtoje ir sustabdytoje byloje šalys žalos padarymo bendrovei fakto, bendrovės lėšų panaudojimo paskirties (akcininkų ir su jais susijusių asmenų reikmėms patentini) neginčija. Tai įmanoma padaryti tik ištyrus ir įvertinus abiejų bylų faktines aplinkybes, kiekvienoje iš bylų procesiniuose dokumentuos pateiktus atsikirtimų į reikalavimus argumentus, įskaitytinai ir dėl įmonės (faktinio) vadovo. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad išskirtoje byloje asmenų pateiktuose procesiniuose dokumentuose, nagrinėjamoje byloje tvirtinančių apie atsakovės L. D. faktinio vadovo statuso turėjimą, atsakovės funkcijos buvo apibūdinamos kitaip, t. y. kaip jos faktinį vadovavimą įmonės finansų skyriui.

11Dėl atsakomybės rūšies ir atsakomybės subjektų daugeto

  1. Atitinkamai, nenustatęs, kas ginčo metu de facto vadovavo įmonei, teismas negalėjo vienareikšmiškai nuspręsti dėl atsakovei taikytinos atsakomybės rūšies, t. y. ar jai kyla civilinė, ar materialinė atsakomybė. Jeigu paaiškėtų, kad įmonės faktinė vadove buvo atsakovė, privalu atsižvelgti ir į tokius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kad, sprendžiant dėl vadovo atsakomybės rūšies, turi būti atsižvelgiama į vadovo veiksmo, sukėlusio žalą, pobūdį ir pažeistų pareigų rūšį – jei vadovas padaro žalos veikdamas pagal savo, kaip valdymo organo, kompetenciją, pavyzdžiui, laiku nesikreipia dėl bankroto bylos iškėlimo, neužtikrina bendrovės turto apskaitos, priima rizikingą verslo sprendimą, neištiria reikšmingos informacijos ir pan., jis pažeidžia jam kaip valdymo organui, o ne darbuotojui nustatytą pareigą, todėl jam taikoma civilinė atsakomybė. Pripažinus, kad vadovas įmonei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę, kurios esmė – atsakomybės ribojimas darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-06-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-611/2017).
  2. Tačiau net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad ginčo metu bendrovės faktine vadove buvo būtent atsakovė, spręstina ir dėl kitų asmenų atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs jog vien aplinkybė, kad be formalaus vadovo bendrovėje veikia faktinis vadovas, nepašalina oficialiai bendrovėje paskirto vadovo atsakomybės už netinkamą jam įstatymo nustatytų pareigų vykdymą, nes abu vadovai yra saistomi valdymo organų narių pareigų bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-07 nutartis byloje Nr. 3K-3-4-313/2018, 54 p.), todėl turėtų būti vertinami ir de jure vadovo veiksmai teisėtumo aspektu. Todėl šioje byloje susiklosčius tokiai situacijai, kai teismo 2017-01-24 nutartimi byla, pareikšta A. S. ir L. G. atžvilgiu, buvo nutraukta, A. S. atsakomybės klausimas teisingai ir teisėtai galėtų būti išnagrinėtas tik kartu nagrinėjant šią bei išskirtą civilinę bylą Nr. e2-1106-275/2018.
  3. Teisėjų kolegija taip pat sutinka ir su tokiais apeliantės skundo argumentais, kad teismo išvada, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškinyje nurodytų mokėjimų, kuriais įrodinėjama žala, pagrindu naudą gavo ne atsakovė, o tretieji asmenys, pirmiausia reikalavimas turėjo būti reiškiamas būtent jiems, ir tik nepavykus šių sumų išieškotų iš naudą gavusių asmenų reikalavimas galėtų būti reiškiamas vadovui, stokoja teisinio pagrįstumo.
  4. CK 2.87 straipsnio 4 dalyje numatyta viena iš juridinio asmens organų narių pareiga – nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu, nenaudoti jo ar informacijos, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei ar trečiojo asmens naudai gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Šio straipsnio 7 dalyje numatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis ar netinamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniams asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.
  5. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad prekės bei paslaugos įmonės lėšomis buvo suteiktos trečiųjų asmenų naudai, neeliminuoja vadovo, nepriklausomai nuo to, kuris vadovas tokius sprendimus priėmė, atsakomybės, nes būtent jis yra atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (ABĮ 37 str. 12 d. 1 p.), kitų ABĮ ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą (ABĮ 37 str. 12 d. 13 p.).
  6. Taigi pagal tokį teisinį reguliavimą įmonės vadovas yra atsakingas už jo netinkamais, priešingais įmonės ir jo akcininkų interesams veiksmais sukeltą žalą. Teismas, spręsdamas priešingai, nepagrįstai modifikavimo minėtą normą ir suformulavo naują vadovo civilinei atsakomybei kilti būtiną sąlygą. Nei įstatymuose, nei apeliantės steigimo dokumentuose minėta išlyga nėra paminėta. Taigi, teismas nepagrįstai sprendė, kad vien šiuo aspektu nėra pagrindo atsakovės deliktinei civilinei atsakomybei kilti ir nepasisakė dėl kitų sąlygų egzistavimo.
  7. Atsižvelgusi į aptartų bylų ryšį, į tai, kad bylos nagrinėjimas iš esmės vyksta pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija bylą grąžina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Dėl aptarto nagrinėjamos ir išskirtos iš jos bylų tarpusavio ryšio iš naujo bylą nagrinėsiantis teismas turėtų spręsti sustabdytos civilinės bylos Nr. e2-1106-275/2018 atnaujinimo bei bylų sujungimo klausimus.

12Dėl kitų teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių

  1. Sujungtus reikalavimus iš naujo nagrinėsiant teismas, turėtų atsižvelgti į tai, kad reikalavimai pareikšti tiek juridinio asmens dalyviui, tiek juridinio asmens valdymo organams, kurių kiekvieno civilinei atsakomybei atsirasti reikalingas skirtingas teisinis pagrindas. Todėl nepriklausomai nuo to, ar jos reiškiamos tam pačiam fiziniam asmeniui ar skirtingiems fiziniams asmenims, jos turi būti atribojamos.
  2. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atliko dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-19/2012). Akcininkui, kuris yra kartu ir bendrovės vadovas (arba de facto (faktiškai, iš tikrųjų) vadovas) ir atliko neteisėtus veiksmus, priskirtus vadovo kompetencijai, atsakomybė taikytina pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį; jei akcininkai nevykdė valdymo funkcijos, tačiau pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-09-12 nutartis byloje Nr. 3K-3-389/2014).
  3. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina ir tai, kad nuo to, kokiu pagrindu taikytina atsakomybė, priklauso ir civilinės atsakomybės rūšis (solidari, subsidiari, dalinė). Tuo atveju, jei iš naujo bylą nagrinėsiantis teismas nustatytų, tiek faktinio, tiek formalaus vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, siekiant nustatyti jiems taikytinos atsakomybės rūšį, t. y. solidarioji ar dalinė, turi būti atsižvelgiama į tai, ar kiekvieno iš atsakovų veiksmai buvo būtina žalos atsiradimo sąlyga. Jei teisinis priežastinis ryšys bus nustatytas tarp abiejų atsakovų veiksmų ir žalingo sandorio, atsakovams taikytina solidarioji atsakomybė pagal CK 6.279 straipsnio 1 dalį ir 6.6 straipsnio 3 dalį. Jeigu jų veiksmų bendrumas nebus nustatytas kiekvienas iš jų turėtų atsakyti tik už atitinkamo subjekto veiksmais sukeltą žalą. Be to, pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį tam tikrais atvejais gali būti konstatuota ir subsidiarioji juridinio asmens dalyvio atsakomybė.
  4. Taip pat kritiškai vertintina teismo sprendimo dalis, kuria reikalavimas dėl 21 072,50 Eur žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Tokį savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad atsakovei, kaip apeliantės darbuotojai, reikalavimas dėl žalos atlyginimo turėjo būti reiškiamas ir sprendžiamas taikant DK normas, ir kadangi nebuvo laikytasi privalomos išankstinės neteisminės darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos, šį reikalavimą paliko nenagrinėtą.
  5. Kaip minėta, tik išanalizavus ir įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes bei nustačius asmenį(-is), kuris(-ie) yra atsakingas(-i) už ieškinyje nurodytų sumų panaudojimą ieškinyje nurodytiems tikslams, galėtų būti sprendžiamas klausimas, ar egzistuoja sąlygos darbuotojo materialinei atsakomybei kilti. Be to, pažymėtina, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas minėtą klausimą, turėjo vadovauti ne šiuo metu galiojančio DK redakcijos 156, 223 straipsniais, reglamentuojančiais žalos išieškojimo tvarką bei prašymų darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo tvarką, o žalos atsiradimo metu tokius santykius reglamentuojančiomis normomis, kadangi dėl darbuotojų materialinės atsakomybės sprendžiama pagal darbo teisės normas, galiojusias žalos darbdaviui padarymo ir atsiradimo metu. DK 12 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad darbo įstatymai ir kiti darbo santykius reglamentuojantys norminiai teisės aktais neturi atgalinio veikimo galios (lex retro non agit).
  6. Nagrinėjamu atveju apeliantė laikėsi nuoseklios pozicijos, kad žala jai buvo padaryta 2013-2014 m., todėl šiam klausimui aktualios ginčo metu galiojusios DK (redakcija nuo 2012-06-26) 223 straipsnio norma, reglamentuojanti darbuotojo padarytos žalos išieškojimo tvarką, kuri skiriasi nuo šiuo metu galiojančios, t. y. numatytas trumpesnis terminas, per kurį gali būti priimtas sprendimas dėl žalos išieškojimo bei tokio sprendimo apskundimo procedūros.

13Dėl bylinėjimosi išlaidų, naujų įrodymų prijungimo

  1. Kadangi skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, panaikinamas ir papildomas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Šalių patirtų, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti bylą iš naujo nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui (CPK 93 str.).
  2. Bylą iš naujo nagrinėjančio teismo diskrecijai paliekamas ir klausimas dėl bylos šalių kartu su apeliaciniu skundu, atsiliepimu į jį bei papildomu prašymu pateiktų naujų rašytinių įrodymų – atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, atsakovės atstovo baigiamosios kalbos, Luminor Bank AB rašto dėl informacijos pateikimo, prijungimo klausimas.

14Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

15Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą ir 2017 m. rugsėjo 13 d. papildomą sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai