Byla e2A-604-730/2017
Dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Energijos skirstymo operatorius“

1

2Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alonos Romanovienės,

3teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Kertmedis“ apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „OKZ Holding Baltija“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Valeksa“, ieškinį atsakovei UAB „Kertmedis“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Energijos skirstymo operatorius“.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5I. Ginčo esmė

6

  1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės 2 781,80 EUR įsiskolinimą, 1 137,21 EUR palūkanas iki ieškinio pateikimo dienos bei 8,05 procento dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad Klaipėdos apygardos teismas 2011-11-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1917-370/2011 iškėlė ieškovei bankroto bylą. Bankroto administratorė, vykdydama Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) jai nustatytas pareigas, imasi priemonių išieškoti skolas iš įmonės skolininkų. Išnagrinėjusi turimus dokumentus, administratorė nustatė, kad atsakovė yra skolinga ieškovei 2 781,80 EUR (9 604,99 Lt) už sunaudotą elektros energiją pagal PVM sąskaitas faktūras: 2011-07-29 Nr. 002647,

    72011-08-31 Nr. 002667, 2011-09-30 Nr. 002693, 2011-10-28 Nr. 002706, 2011-11-30

    8Nr. 002726, 2011-12-30 Nr. 002751, 2012-01-12 Nr. 002761. Atsakovė minėtas sąskaitas priėmė, tačiau jas apmokėjo tik iš dalies. Ieškovė patiekė atsakovei elektros energijos iš viso už 3 017,56 EUR (10 419,03 Lt), atsakovė dalį įsiskolinimo sumokėjo į AB LESTO atsiskaitomąją sąskaitą, o dalį įsiskolinimo sumos (pagal sąskaitą Nr. PL002761), t. y. 235,76 EUR (814,04 Lt), atsakovė sumokėjo į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą. PVM sąskaitas faktūras, kurių pagrindu atsirado atsakovės įsiskolinimas ieškovei už sunaudotą elektros energiją, išrašė ieškovė, o ne AB LESTO, todėl apmokėti išrašytas PVM sąskaitas faktūras atsakovė turėjo ieškovei, o ne AB LESTO. Dėl šios priežasties 2011-08-03 (suma – 1457,93 Lt), 2011-09-14 (suma – 1491,98 Lt), 2011-11-15 (suma – 3327,94 Lt), 2011-12-15 (suma – 1681,32 Lt), 2012-01-03 (suma – 1645,82 Lt) mokėjimų, kuriuos atsakovė atliko į AB LESTO atsiskaitomąją sąskaitą (iš viso 2 781,80 EUR

    9(9 604,99 Lt), nelaiko tinkamu atsiskaitymu su ieškove pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras (CK 6.44 straipsnio 1 dalis). Taigi atsakovės skola ieškovei už patiektą elektros energiją pagal neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras (Nr. 002647, Nr. 002667, Nr. 002693, Nr. 002726, Nr. 002751) yra 2 781,80 EUR (9 604,99 Lt). Vadovaudamasi CK 6.210 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo redakcijos, galiojusios PVM sąskaitų faktūrų išrašymo metu, 2 straipsnio 3 dalimi, 3 straipsnio 2, 4 dalimis, prašė priteisti 1 137,21 EUR (3 926,57 Lt) palūkanas, apskaičiuotas iki ieškinio padavimo dienos (2016-09-22), bei 8,05 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

10II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11

  1. Plungės rajono apylinkės teismas 2016-12-08 sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės 2 781,80 EUR skolą, 1 137,21 EUR palūkanas, 8,05 procento metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2 781,80 EUR sumos, nuo bylos iškėlimo teisme 2016-09-23 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1210 EUR bylinėjimosi išlaidas ieškovei UAB UAB „OKZ Holding Baltija“, priteisė iš atsakovės UAB „Kertmedis“ 88,20 EUR žyminį mokestį valstybei.
  2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp ieškovės ir AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ (2005 m. balandžio 26 d. pakeitusios pavadinimą į akcinę bendrovę „VST“ ir visas teises ir pareigas nuo 2011 m. sausio 1 d. perdavusios AB LESTO, kuri nuo 2016 m. sausio 1 d. visas teises ir pareigas perdavė AB „Energijos skirstymo operatorius“) 2003-12-09 buvo sudaryta Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. F69607 dėl elektros energijos tiekimo į ieškovei priklausančius cechus, esančius ( - ). Ieškovė persiuntė elektros energiją atsakovei. Ieškovė atsakovei dėl sumokėjimo už elektros energiją 2011-07-29,

    122011-08-31, 2011-09-30, 2011-10-28, 2011-11-30 2011-12-30, 2012-01-12 išrašė PVM sąskaitas faktūras bendrai 3 017,56 EUR (10 419,03 Lt) sumai. Atsakovė dalį įsiskolinimo, t. y. 235,76 EUR (814,04 Lt), sumokėjo į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą, likusią sumą sumokėjo į AB LESTO atsiskaitomąją sąskaitą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė naudojo elektros energiją kaip ieškovės subabonentė, todėl atsakovė turėjo pareigą sumokėti už sunaudotą elektros energiją ne AB LESTO, bet ieškovei. Atsakovė neturėjo teisinio pagrindo mokėti už sunaudotą elektros energiją ne ieškovei, bet tiesiogiai AB LESTO. Atsakovė, ginčydama įsiskolinimą, pateikė ieškovės 2011-08-02, 2011-09-09, 2011-11-07 raštus, kuriais atsakovės buvo prašoma sumokėti už sunaudotą elektros energiją tiesiogiai AB LESTO. Tokį prašymą atsakovė vertino kaip ieškovės (kreditoriaus) prašymą įvykdyti prievolę kreditoriaus paskirtam asmeniui, t. y. AB LESTO, kaip tai numatyta CK 6.44 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad raštais buvo prašoma apmokėti ne ieškovės atsakovei išrašytas sąskaitas, o AB LESTO ieškovei išrašytas sąskaitas už sunaudotą elektros energiją, todėl minėti raštai negali būti vertinami kaip asmens, įgalioto priimti prievolės įvykdymą už ieškovą, paskyrimas CK 6.44 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, ieškovė neturėjo teisės, remiantis CK 6.44 straipsnio 1 dalimi, paskirti kitą asmenį ieškovei skirtoms piniginėms lėšoms priimti, kadangi ieškovės 2011-08-02, 2011-09-09, 2011-11-07 raštų surašymo metu visas ieškovės turtas buvo areštuotas, t. y. ieškovė neturėjo teisės disponuoti jai priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Klaipėdos apygardos teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo įregistruotos Turto arešto aktų registre. Pagal Turto arešto akto registro įstatymo 5 straipsnio 21 dalies nuostatas įregistravus turto areštą laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui, todėl tiek ieškovė, tiek atsakovė turėjo ir galėjo žinoti, jog ieškovei, be turto arešto, taikomi ir kiti draudimai (ieškovei uždraustas turto vertės sumažinimas). Esant nurodytai situacijai šalių susitarimas ir jo vykdymas dėl mokėjimo tiesiogiai AB LESTO prieštaravo imperatyviosioms įstatymo ir Civilinio kodekso normoms, bendriesiems ir prievolių teisės principams (šalių lygiateisiškumo, sąžiningumo). Atsakovės atsiskaitymas už sunaudotą elektros energiją (atlikti mokėjimai į AB LESTO banko sąskaitą) laikytini trečiojo asmens (šiuo atveju atsakovės) atliktu atsiskaitymu už ieškovę pagal ieškovės ir AB LESTO sudarytą elektros energijos tiekimo sutartį (CK 6.50 straipsnis). Atsakovė, įvykdžiusi prievolę už ieškovę, įgijo reikalavimo teisę į ieškovę bankroto byloje (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas ieškinį dėl skolos ir palūkanų, konstatavęs, kad šalių ginčui taikytinas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas, tenkino visiškai.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14

  1. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2016-12-08 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
5.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenagrinėjo ir neatskleidė žodinės sutarties tarp ieškovės ir atsakovės dėl elektros tiekimo esmės ir konkrečių sąlygų, todėl be pagrindo ja rėmėsi ieškinį tenkindamas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė vykdė sutartį pagal visas sąlygas, apmokėjimą atliko pagal tą patį žodinį susitarimą ir atskirai pakartotinai išreikštus ieškovės nurodymus. 5.2. Atsakovė veikė, vadovaudamasi CK 6.44 straipsnio 1 dalimi. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad atsakovė, pervesdama lėšas trečiajam asmeniui, vykdė ne savo, o ieškovės prievolę, nepagrįstas, kadangi raštai dėl apmokėjimo dažniausiai buvo siunčiami arba vieni, arba kartu su ieškovės atsakovei išrašyta sąskaita. 5.3. Pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti ieškovės „raštų“ dėl prievolės įvykdymo būdo prigimtį, nes vertinant juos kaip ieškovės ir atsakovės susitarimo dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo dalį, šį susitarimą reikėtų CK nustatytais pagrindais nuginčyti arba pripažinti negaliojančiu. 5.4. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kokiu būdu atsakovė turėjo suvokti, jog elgiasi nesąžiningai. Vien tai, kad atsakovė kreipdamasi į Turto arešto aktų registrą turėjo teorinę galimybę sužinoti apie ieškovei taikytą areštą, nereiškia, kad ji privalėjo tai padaryti. Atsakovės nesąžiningumui įvertinti turėjo būti taikomas CK 6.66 straipsnis. 5.5. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo, tik abstrakčiai pasisakė, kad atsakovės veiksmais sumokant už elektros energiją tiesiogiai trečiajam asmeniui buvo pažeisti kitų ieškovės kreditorių interesai, tokiu būdu nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos. 5.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo atsakovės teisę teikti įrodymus, kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė patenkinti atsakovės prašymus išreikalauti papildomus įrodymus, apklausti liudytojus, siekiant įrodyti, kad informacija apie laikinąsias apsaugos priemones nebuvo viešinta. 5.7. Visoms santykio šalims turi būti taikomas tas pats sąžiningumo standartas, nes naudos gavėjas buvo trečiasis asmuo, todėl pripažinus susitarimą negaliojančiu, visoms santykio šalims privalomai taikytina ir restitucija. 5.8. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo santykiui taikomas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas. Atsakovei naudojantis ieškovės tinklais, pelno aspektas neegzistavo, kadangi atsakovė atsiskaitydavo už elektrą pagal tai, kiek pati faktiškai išnaudodavo, už elektros pardavimą subabonentui ieškovė jokio atlyginimo negavo, todėl komercijos (pelno siekimo) tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo. Be to, ieškovė reikalauja palūkanų, vadovaudamasi visiško nuostolių atlyginimo principu, įtvirtintu CK 6.251 straipsnyje. Tačiau šiuo atveju ieškovė elektros negamino, nuostoliai dėl neapmokėtos elektros energijos lygūs nuliui, kadangi su AB LESTO atsiskaityta, todėl reikalavimas dėl palūkanų priteisimo nepagrįstas.

156. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą, palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti šie motyvai: 6.1. Byloje esantys tiek rašytiniai įrodymai, tiek šalių paaiškinimai neabejotinai patvirtina, kad faktinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalys buvo ieškovė ir atsakovė. PVM sąskaitos faktūros, kurias visas pasirašė tiek ieškovės atstovas, tiek atsakovės atstovas, akivaizdžiai patvirtina, jog kreditorė pagal šalių sudarytą susitarimą dėl elektros energijos tiekimo buvo ne LESTO, AB, o ieškovė, iki 2011-08-03 dienos (pirmo mokėjimo į LESTO, AB, sąskaitą dienos) visi mokėjimai už sunaudotą elektros energiją buvo mokami ieškovei, o ne LESTO, AB, todėl už patiektą elektros energiją atsakovė turėjo atsiskaityti būtent su ieškove, o ne su LESTO, AB. 6.2. Ieškovės raštų turinys akivaizdžiai atitinka ne CK 6.44 straipsnio (asmuo, kuriam turi būti įvykdyta prievolė), o CK 6.50 straipsnio (trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę) dispoziciją. Apeliaciniame skunde atsakovė tiesiog nesutinka su tokiu ieškovės raštų vertinimu, tačiau nepateikia jokių nesutikimo motyvų. Atsakovė, atlikdama mokėjimus į LESTO, AB, banko sąskaitą, mokėjimo paskirtyje taip ir nurodė, kad „mokėjimas vykdomas už UAB „OKZ Holding Baltija“ sunaudotą elektros energiją, vartotojo kodas 69607“, taigi atsakovė savo faktiniais veiksmais patvirtino, kad moka už ieškovę, o ne ieškovei. Pažymėtina, kad nurodžius tokią mokėjimo paskirtį, LESTO, AB, neturėjo pagrindo nepriimti atsakovės atliktų mokėjimų ir jų neįskaityti kaip trečiojo asmens (atsakovės) už ieškovę vykdomos prievolės (CK 6.50 straipsnis). 6.3. Klaipėdos apygardos teismo 2011-07-11, 2011-08-19, 2011-08-22 nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo įregistruotos Turto arešto aktų registre. Vadinasi, atsakovei turėjo būti žinoma apie Klaipėdos apygardos teismo 2011-07-11, 2011-08-19, 2011-08-22 nutartimis taikytus apribojimus nuo šių nutarčių įregistravimo Turto arešto aktų registre momento. Be to, atsakovė negalėjo nesuvokti, jog piniginių lėšų, skirtų ieškovei (pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras), sumokėjimas ne ieškovei, o trečiajam asmeniui reiškia ieškovės turto vertės mažinimą, todėl tokie mokėjimai prieštarauja Klaipėdos apygardos teismo 2011-07-11, 2011-08-19, 2011-08-22 nutartimis taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms. 6.4. Atsakovė nurodo, kad ieškovės „raštus“ vertinant kaip ieškovės ir atsakovės susitarimo dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo dalį, šį susitarimą buvo būtina CK numatytais pagrindais nuginčyti arba pripažinti negaliojančiu, kas byloje nebuvo padaryta. Šis atsakovės argumentas yra visiškai nepagrįstas, kadangi nei ieškovė, nei teismas ieškovės „raštų“ nelaikė ieškovės ir atsakovės susitarimu dėl elektros energijos tiekimo, todėl ir nebuvo jokio reikalo nei pripažinti, nei reikalauti pripažinti tokį susitarimą negaliojančiu. 6.5. Ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu nebuvo pareikštas, todėl atsakovės nurodyta CK 6.66 straipsnio 1 dalis ir jos aiškinimo praktika šioje byloje negali būti taikoma. 6.6. Atsakovė nenurodė jokių šiai bylai reikšmingų aplinkybių, kurias galėtų patvirtinti arba paneigti atsakovės prašomi išreikalauti įrodymai ir prašomi apklausti liudytojai. Ieškovės atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad jokių rašytinių sutarčių ir jokio susirašinėjimo su atsakove ieškovė neturi, todėl pateikti negali. Be to, prašomas išreikalauti rašytines sutartis bei susirašinėjimą turėjo turėti ir pati atsakovė, tačiau jų teismui nepateikė, liudytojų dalyvavimą galėjo užtikrinti pati atsakovė, tačiau to nedarė, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovei buvo apribota teisė teikti įrodymus. 6.7. Nagrinėjamu atveju tarp ūkio subjektų – ieškovės ir atsakovės – buvo sudaryta faktinė elektros energijos tiekimo sutartis, pagal kurią už atlyginimą atsakovei buvo perduodama prekė – elektros energija. Taigi tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta elektros energijos tiekimo sutartis visiškai atitiko Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą apibrėžimą, todėl yra laikoma komerciniu sandoriu. Įstatymas nenumato, jog būtinas komercinio sandorio požymis yra pelno gavimas, todėl atsakovės aiškinimas, kad šalių sutarčiai netaikomas minėtas įstatymas, yra subjektyvus ir prieštarauja įstatymui. 7. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad ieškiniu jai reikalavimai nereikšti, byloje yra ginčijami trečiajam asmeniui teisių ir pareigų nesukuriantys tarp ieškovės ir atsakovės sudaryti sandoriai ir prievolių pagal juos vykdymas, dėl ieškovės reikalavimų ir atsakovės atsakomybės savo nuomonės nereiškia.

16Teisėjų kolegija

konstatuoja:

17IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

18

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  2. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
  3. Byloje kilo ginčas dėl skolos priteisimo elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) sutarties pagrindu (CK 6.389 straipsnis).
  4. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad tarp ieškovės ir AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ (2005 m. balandžio 26 d. pakeitusios pavadinimą į akcinę bendrovę „VST“ ir visas teises ir pareigas nuo 2011 m. sausio 1 d. perdavusios AB LESTO, kuri nuo 2016 m. sausio 1 d. visas teises ir pareigas perdavė AB „Energijos skirstymo operatorius“) 2003-12-09 buvo sudaryta Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. F69607 dėl elektros energijos tiekimo į ieškovei priklausančius cechus, esančius ( - ). Ginčo tarp šalių nėra, jog ieškovė persiuntė elektros energiją atsakovei, tačiau rašytinė sutartis dėl elektros tiekimo tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo sudaryta. Ieškovė atsakovei dėl sumokėjimo už elektros energiją 2011-07-29, 2011-08-31, 2011-09-30, 2011-10-28, 2011-11-30 2011-12-30, 2012-01-12 išrašė PVM sąskaitas faktūras Nr. 002647, 002667, 002693, 002706, 002706, 002726, 002751, 002761 bendrai 3 017,56 EUR (10 419,03 Lt) sumai. Atsakovė dalį įsiskolinimo, t. y. 235,76 EUR (814,04 Lt), sumokėjo į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą, likusią sumą sumokėjo į AB LESTO atsiskaitomąją sąskaitą tokia tvarka: 2011-08-03 – 1457,93 Lt, 2011-09-14 – 1491,98 Lt, 2011-11-15 – 3327,94 Lt, 2011-12-15 – 1681,32 Lt, 2012-01-03 – 1645,82 Lt, iš viso 2 781,80 EUR (9 604,99 Lt). Klaipėdos apygardos teismo 2011-07-11, 2011-08-19, 2011-08-22 nutartimis ieškovei taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Klaipėdos apygardos teismas 2011-11-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1917-370/2011 iškėlė ieškovei bankroto bylą, minėtomis nutartimis taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktos galioti iki įsiteisės teismo nutartis iškelti bankroto bylą ir bankroto administratorė perims įmonės turtą ir dokumentus.
  5. Bankroto administratorė prašė pirmosios instancijos teismo priteisti iš atsakovės 2 781,80 EUR įsiskolinimą, 1 137,21 EUR palūkanas, kadangi PVM sąskaitas faktūras, kurių pagrindu atsirado atsakovės įsiskolinimas ieškovei už sunaudotą elektros energiją, išrašė ieškovė, jas apmokėti atsakovė turėjo ieškovei, o ne AB LESTO. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovės ieškinį.
  6. Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenagrinėjo ir neatskleidė žodinės sutarties tarp ieškovės ir atsakovės dėl elektros tiekimo esmės ir konkrečių sąlygų, todėl be pagrindo ja rėmėsi ieškinį tenkindamas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė vykdė sutartį pagal visas sąlygas, apmokėjimą vykdė pagal tą patį žodinį susitarimą ir atskirai pakartotinai išreikštus ieškovės nurodymus. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu.
  7. Elektros energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK 6.383–6.391 straipsnių, taip pat specialiųjų teisės aktų – Elektros energetikos įstatymo, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 (atsiskaitymo metu galiojusi redakcija), nuostatos. CK 6.389 straipsnis numato, kad abonentas, neviršydamas leistinos naudoti galios, be elektros energijos tiekimo įmonės sutikimo turi teisę iš jos priimtą elektros energiją perduoti kitam asmeniui (subabonentui).
  8. Kaip jau minėta anksčiau, tarp ieškovės ir AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ 2003-12-09 buvo sudaryta Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. F69607 dėl elektros energijos tiekimo į ieškovei priklausančius cechus, esančius ( - ). Ginčo tarp šalių nėra, jog ieškovė perdavė elektros energiją atsakovei, tačiau rašytinė sutartis dėl elektros tiekimo tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo sudaryta. Kadangi šalys neginčija, jog elektros energiją ieškovė persiųsdavo atsakovei, ir iš byloje esančių įrodymų matyti, jog už sunaudotą elektros energiją ieškovė išrašinėjo sąskaitas - faktūras, atsakovė elektros energiją naudojo, ieškovės išrašytas sąskaitas faktūras priimdavo, darytina išvada, kad tarp šalių egzistavo faktiniai sutartiniai elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) santykiai.
  9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad perpardavimo (subtiekimo) santykiai nėra imperatyvaus pobūdžio, t. y. įstatyme perpardavėjui (subtiekėjui) nenustatytas tokio pobūdžio sutarčių laisvės principo ribojimas kaip pardavėjui. Šios sutarties pagrindu sutartį sudarančios šalys savo nuožiūra gali nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (pvz., užmokestį, taikomą už perduotą energiją; vietinio tinklo eksploatacijos sąnaudų padengimą; taip pat nuostatas dėl sutarties nutraukimo ir kt.). Nesant išsamaus teisinio reguliavimo, elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) santykiai, šalių teisės ir pareigos nustatomi šalių sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-248/2016).
  10. Byloje kilo ginčas dėl tarp ieškovės ir atsakovės buvusio susitarimo dėl atsiskaitymo už elektros energiją tvarkos. Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo žodinis susitarimas, jog už suteiktą elektros energiją bus atsiskaitoma tiesiogiai AB LESTO, ką patvirtina byloje pateikti ieškovės prašymai (2011-08-02, 2011-09-09, 2011-11-07) dėl elektros energijos apmokėjimo.
  11. Įstatyme reglamentuota, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį, atsiskaitymo tvarką nustato šalių susitarimas, jeigu teisės aktai nenumato ko kita (CK 6.388 straipsnis). CK 6.389 straipsnyje nurodyta, kad abonentui perduodant elektros energiją kitam asmeniui (subabonentui), atsakingas pagal pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonei lieka abonentas. Remiantis byloje esančiais įrodymais, nustatyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tik tarp ieškovės ir AB „Vakarų skirstomieji tinklai“, atsakovės ir AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ (AB LESTO) jokie teisiniai elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiai nesiejo. Iš ieškovės ir AB LESTO energijos pirkimo–pardavimo sutarties skyriaus „Atsiskaitymo tvarka“ nustatyta, kad ieškovė už sunaudotą energiją įsipareigojo atsiskaityti pagal apskaitos prietaisų rodmenis ne rečiau nei vieną kartą per mėnesį iki sutarties 5.2 punkte nurodyto termino. Sutartyje jokių nuorodų, jog subabonentai, kuriems elektros energiją perduoda ieškovė, sumoka už elektros energiją tiesiogiai AB LESTO, nėra. Įrodymų, jog tarp atsakovės ir AB LESTO buvo sudarytas susitarimas dėl tiesioginio atsiskaitymo už ieškovės perduotą elektros energiją, nėra pateikta (CPK 178 straipsnis). Esant anksčiau nurodytam teisiniam reglamentavimui, jog abonentas perduodamas elektros energiją kitam asmeniui (subabonentui) lieka atsakingas pagal pirkimo–pardavimo sutartį energijos teikimo įmonei, ir įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovei perduodant elektros energiją atsakovei, atsakovė už sunaudotą energiją turėjo pareigą atsiskaityti su ieškove, teisinio pagrindo atsiskaityti AB LESTO nebuvo.
  12. Be to, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad už suteiktą elektros energiją sąskaitas faktūras atsakovei išrašinėjo ieškovė. Jose kaip pardavėjas nurodyta ieškovė, nurodyti jos rekvizitai bei banko sąskaitos numeris. Šios aplinkybės taip pat sudaro pagrindą padaryti išvadą, jog faktiškai tarp šalių buvo susiklosčiusi tokia atsiskaitymo tvarka, jog atsakovė už elektros energiją atsiskaityti turėdavo tiesiogiai ieškovei. Esant visų aplinkybių visumai, nėra pagrindo vertinti ieškovės prašymus (2011-08-02, 2011-09-09, 2011-11-07) sumokėti už perduotą elektros energiją tiesiogiai AB LESTO kaip tarp šalių susiklosčiusią apmokėjimo tvarką ar susitarimą dėl apmokėjimo tvarkos pakeitimo.
  13. Apeliaciniame skunde teigiama, kas atsakovė, vykdydama ieškovės prašymus tiesiogiai atsiskaityti su AB LESTO, veikė, vadovaudamasi CK 6.44 straipsnio 1 dalimi. Galiojantys teisės aktai nedraudžia prievolę įvykdyti kitu būdu, nei numatyta sutartyse, jeigu sutarties šalys dėl to sutaria, kreditorius sutinka (CK 6.39 straipsnis), nedraudžia skolininkui įvykdyti prievolę kreditoriaus paskirtam asmeniui (CK 6.44 straipsnio 1 dalis). CK 6.44 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prievolė turi būti įvykdyta kreditoriui arba jo atstovui, taip pat kreditoriaus paskirtam asmeniui arba asmeniui, kuris įstatymų ar teismo yra įpareigotas priimti prievolės įvykdymą.
  14. Iš ieškovės prašymų (2011-08-02, 2011-09-09, 2011-11-07) sumokėti už perduotą elektros energiją tiesiogiai AB LESTO turinio nustatyta, kad ieškovė prašė „už elektros energiją apmokėti įmonei AB LESTO. Pavedime prašome nurodyti, kad apmokėjimas vykdomas už UAB „OKZ Holding Baltija“, kaip apmokėjimas už elektros energiją. Vartotojo kodas F69607“. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios distancijos teismas nemotyvavo, kodėl šie prašymai nelaikytini kreditoriaus nurodymu įvykdyti prievolę pasirinktam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad esant šios konkrečios bylos aplinkybėms, nėra pagrindo vertinti minėtus prašymus kaip kreditoriaus nurodymą įvykdyti prievolę pasirinktam asmeniui, kadangi ieškovė neturėjo teisės paskirti kitą asmenį ieškovei skirtoms piniginėms lėšoms priimti, nes minėtų prašymų pateikimo metu ieškovei buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl atsakovei nebuvo teisinio pagrindo veikti CK 6.44 straipsnio 1 dalies pagrindu. Tokia išvada darytina dėl toliau nurodomų motyvų.
  15. Nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2011-07-11 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1917-370/2011 ieškovei taikytos laikinosios apsaugos priemones – areštas ieškovei priklausančioms piniginėms lėšoms, sąskaitoms bankuose, nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui bei turtinėms teisėms, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, taip pat sustabdyti išieškojimo veiksmai iš šio turto. Klaipėdos apygardos teismo 2011-08-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2031-370/2011 taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštas ieškovei priklausančiam nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui, o jo nesant ar nepakankant – piniginėms lėšoms, esančioms pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, bei sustabdyti turto išieškojimą ir jo realizavimą vykdymo procese. Klaipėdos apygardos teismo 2011-08-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2058-370/2011 taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštas ieškovei priklausantiems nekilnojamiesiems ir kilnojamiesiems daiktams, piniginėms lėšoms ar turtinėms teisėms, priklausančioms atsakovei ir esančioms pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant areštuotą turtą perleisti kitiems asmenims, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę; sustabdyti išieškojimą iš UAB „OKZ HOLDING Baltija“ turto vykdymo procese. Klaipėdos apygardos teismo 2011-11-10 nutartimi, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, Klaipėdos apygardos teismo 2011-07-11, 2011-08-19, 2011-08-22 nutartimis UAB „OKZ HOLDING Baltija“ taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktos galioti, iki įsiteisės teismo nutartis iškelti bankroto bylą ir bankroto administratorius perims įmonės turtą ir dokumentus. Minėta nutartis įsiteisėjo 2012-01-12. Taigi, nustatyta, kad ieškovei taikytos laikinosios apsaugos priemonės galiojo nuo 2011-07-11 iki 2012-01-12.
  16. Kaip pažymima teismų praktikoje, laikinosios apsaugos priemonės yra kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių dėl atsakovui priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba pasidarymo nebeįmanomo. Esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, asmuo privalo laikytis nustatytų apribojimų bei draudimų. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė prašymus tiesiogiai atsiskaityti su AB LESTO atsakovei pateikė 2011-08-02, 2011-09-09, 2011-11-07. Tačiau nustatyta, kad minėtu laikotarpiu ieškovė neturėjo teisės disponuoti savo turtu ir piniginėmis lėšomis, todėl ieškovė neturėjo teisinio pagrindo prašyti atsakovės įvykdyti prievolę jos nurodomu būdu, o atsakovė neturėjo teisinio pagrindo tokius prašymus vykdyti (CPK 144- 145 straipsnis).
  17. Tokios aplinkybės taip pat nustatytos kitoje Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-1112-460/2015 pagal ieškovės BUAB „OKZ Holding Baltija“, atstovaujamos UAB „Valeksa“, ieškinį atsakovei UAB „Gilinis“, trečiasis asmuo AB LESTO, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir ieškovės BUAB „OKZ Holding Baltija“ (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimo, kurioje teismas konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2011-07-11 iki pat nutarties dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo įsiteisėjimo (2012-01-12) ieškovės turtas buvo areštuotas, ieškovei buvo uždraustas bet koks areštuoto turto perleidimas, tai reiškia, kad nebuvo galimas joks turto, piniginių lėšų ar kitų turtinių teisių perleidimas, minėtu laikotarpiu ieškovė neturėjo teisės atsiskaityti nei su atsakove, nei su AB LESTO, nei su kitomis įmonėmis ar privačiais asmenimis.
  18. Be to, prašymų formuluotė, jog už elektros energiją prašoma „apmokėti įmonei AB LESTO. Pavedime prašome nurodyti, kad apmokėjimas vykdomas už UAB „OKZ Holding Baltija“, kaip apmokėjimas už elektros energiją. Vartotojo kodas F69607“, sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovės buvo prašoma už ieškovę įvykdyti ieškovės prievolę trečiajam asmeniui, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tai, kad atsakovė be teisinio pagrindo įvykdė prievolę už ieškovę AB LESTO, neatleidžia nuo pareigos įvykdyti prievolę ieškovei (CK 6.50 straipsnis).
  19. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kokiu būdu atsakovė turėjo suvokti, jog elgiasi nesąžiningai. Vien tai, kad atsakovė kreipdamasi į Turto arešto aktų registrą turėjo teorinę galimybę sužinoti apie ieškovei taikytą areštą, nereiškia, kad ji privalėjo tai padaryti. Atsakovės nesąžiningumui įvertinti turėjo būti taikomas CK 6.66 straipsnis. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl toliau nurodomų motyvų.
  20. Apdairaus ir rūpestingo kvalifikuoto subjekto elgesio standartas reikalauja domėtis kitos sandorio šalies patikimumu: apie šalies turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų mastą, atsiskaitymus su kreditoriais, ginčus teisme, daiktinių teisių suvaržymus ir pan. Kaip minėta anksčiau, Klaipėdos apygardos teismo 2011-07-11, 2011-08-22, 2011-08-19 nutartimis ieškovei taikytos laikinosios apsaugos priemonės, susijusios su ieškovės turto, piniginių lėšų, turtinių lėšų areštu, kurios buvo taikomos visų ieškovės kreditorių reikalavimų įvykdymui užtikrinti, buvo išviešintos įstatymų nustatyta tvarka, tai yra įregistruotos Turto arešto aktų registre. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas Turto arešto aktų registre (Turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Be to, Turto arešto aktų registro duomenys yra vieši. Su šiais duomenimis Turto arešto aktų registro nuostatų nustatyta tvarka gali susipažinti kiekvienas asmuo (Turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad ginčo prašymų pateikimo ir atsiskaitymo už perduotą elektros energiją metu abi šalys žinojo tai, kad ieškovė neturėjo teisės prašyti, nurodyti apmokėti ieškovės sąskaitas trečiajam asmeniui. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad šalys veikė pažeisdamos imperatyviąsias teisės normas (CPK 144 – 145 straipsniai), todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė teigdama, jog atsiskaitymas AB LESTO yra tinkamas prievolės įvykdymas ieškovei, yra nesąžininga.
  21. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą jog atsakovės sąžiningumas turėjo būti vertinamas CK 6.66 straipsnio pagrindu, pažymėtina, kad šioje byloje pareikštas ieškinys nėra grindžiamas CK 6.66 straipsnio pagrindu, todėl nėra pagrindo taikyti minėtas teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti prašymų dėl tiesioginio atsiskaitymo AB LESTO prigimtį, spręsti dėl jų nuginčijimo ar pripažinimo negaliojančiais, kadangi tokių reikalavimų šioje byloje nebuvo pareikšta. Pažymėtina, jog civilinė byla gali būti iškelta tik suinteresuoto asmens iniciatyva; bylos nagrinėjimo dalyką nustato šalys, teismas negali keisti nei ieškinio dalyko, nei jo pagrindo; teismas negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė, tik įstatyme nustatytais atvejais teismas gali peržengti pareikšto ieškinio ribas (CPK 376, 405, 417 straipsniai ir kt.). Tais pačiais motyvais atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad šioje byloje pripažinus prašymus dėl tiesioginio sumokėjimo už elektros energiją negaliojančiais, visoms teisinio santykio šalims taikytina restitucija.
  22. Apeliacinis skundas motyvuojamas taip pat tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė atsakovės teisę pateikti įrodymus – nepagrįstai atsisakė patenkinti atsakovės prašymus išreikalauti papildomus įrodymus, apklausti liudytojus, siekiant įrodyti, kad informacija apie laikinąsias apsaugos priemones nebuvo viešinta.
  23. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Taip pat asmuo turi teisę prašyti teismo išreikalauti rašytinius įrodymus (CPK 199 straipsnis). Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Apeliantė nurodo, jog teismas atsisakė išreikalauti tarp ieškovės ir atsakovės sudarytas rašytines sutartis, susirašinėjimus. Kadangi apeliantės minimi susirašinėjimai ir sutartys buvo sudarytos tarp ieškovės ir apeliantės, darytina išvada, kad pati apeliantė, būdama sutarčių bei susirašinėjimų šalimi, turėjo galimybę pati pateikti šiuos įrodymus teismui, tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliacini skundu tokių įrodymų nėra pateikta. Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė patenkinti apeliantės prašymą apklausti atsakovės bei ieškovės darbuotojus. Apeliantės teigimu, minėtų asmenų parodymais atsakovė būtų įrodinėjusi, jog informacija apie ieškovei taikytus apribojimus nebuvo išviešinta. Pažymėtina, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. B2-2031-370/2011 2011-08-19 nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių 2011-08-22 perduota Turto arešto aktų registrui, todėl esant nenuginčitiems įrodymams, jog duomenys apie laikinąsias apsaugos priemones buvo perduoti Turto arešto aktų registrui, liudytojų parodymai neturėtų teisinės reikšmės. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo padaryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą.
  24. Išanalizavusi byloje esančius įrodymus, apeliacinio skundo argumentus, nesant ginčo dėl skolos dydžio, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju yra teisinis pagrindas priteisti iš atsakovės 2 781,80 EUR skolą ieškovei. Tokios praktikos laikomasi kitose Klaipėdos apygardos teismo nagrinėjamose civilinėse bylose – Nr. e2A-595-538/2017, Nr. e2A-402-265/2016, Nr. e2A-1112-460/2015. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš asmenų lygybės teismui principo kylanti maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, suponuoja bendrosios kompetencijos teismų pareigą priimant sprendimus paisyti savo pačių ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų, nors tai nėra eksplicitiškai įtvirtinta CPK (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kitaip tariant, teismo precedentas yra teisės šaltinis tiek vertikaliuoju, tiek horizontaliuoju aspektu, todėl apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi anksčiau nurodytais teismų sprendimais analogiškose bylose.
  25. Apeliaciniame skunde apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš atsakovės priteistos palūkanos bei procesinės palūkanos, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, 6.37 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis. Apeliantės vertinimu, ieškovė neturi teisės prašyti priteisti palūkanas, nes nėra nuostolių dėl neapmokėjimo už elektros energiją, kadangi su AB LESTO pilnai atsiskaityta. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą šalių sandoriui, kadangi tarp šalių sudaryta elektros energijos subtiekimo sutartis nelaikytina komerciniu sandoriu.
  26. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovės 1 137,21 EUR palūkanas už laikotarpį iki ieškinio padavimo dienos, 8,05 procento dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-19 nutartis civilinėje byloje

    19Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų.

  28. Ginčas kyla dėl palūkanų kaip minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodinėti, kompensavimo už pinginės prievolės įvykdymo praleidimą (CK 6.261 straipsnis). Minėtame straipsnyje nurodyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Įstatyme nustatyta, kad piniginių prievolių pažeidimo atveju galimas papildomas kreditoriaus interesų gynimo būdas – teisė į kompensuojamąsias palūkanas, kurios pripažįstamos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, ir tokia teisė įstatymu garantuojama kreditoriui tuo atveju, kai šalys sutartyje nenumatė kitokių prievolės neįvykdymo padarinių (CK 6.261 straipsnis). Kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2011-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011). Tai reiškia, kad skolininkui praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą kreditorius turi teisę reikalauti priteisti kompensuojamąsias palūkanas nepriklausomai nuo skolininko kaltės, jam taip pat nereikia šių palūkanų dydžio įrodinėti – jos priteisiamos tokio dydžio, koks yra nustatytas įstatymo ar sutarties (CK 6.210 straipsnis). Kadangi šioje byloje konstatuota, jog tarp šalių egzistavo faktiniai sutartiniai elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) santykiai, atsakovė naudojo ieškovės perduotą elektros energiją, ieškovė atsakovei išrašydavo sąskaitas, todėl pripažinus, jog atsakovė prievolę sumokėti už elektros energiją vykdė netinkamai ir laiku su ieškove neatsiskaitė, ieškovė turi teisę reikalauti priteisti kompensuojamąsias palūkanas.
  29. Kaip jau minėta anksčiau, atsakovė nesutinka, jog palūkanos priteistos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis. Vadovaujantis minėto įstatymo 2 straipsniu, komercinė sutartis – ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sutartis, pagal kurią už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Ūkio subjektas – asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla.
  30. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad abi šalys yra ūkio subjektai, besiverčiantys ūkine komercine veikla. Ginčo nėra, jog šalis siejo sutartiniai elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) santykiai, kurių pagrindu ieškovė perdavė atsakovei elektros energiją už tam tikrą mokestį, išrašė atsakovė sąskaitas faktūras, atsakovė jas apmokėjo, elektra naudojosi, taigi, darytina išvada, kad šalių sudarytas sandoris atitinka komercinio sandorio sampratą, kadangi ieškovė atsakovei tiekė elektros energiją už tam tikrą atlygį, atsakovė už sunaudotą energiją privalėjo susimokėti ieškovei. Dėl apeliantės argumentų, jog ieškovė perduodama energiją atsakovei pelno negavo, todėl sandoris nėra laikytinas komerciniu, pažymėtina, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog elektros energija tarp šalių buvo tiekiama už atitinkamą kainą, įrodymų, jog atsakovė elektros energija naudojosi nemokamai, nėra pateikta. Esant šioms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra pagrindas taikyti minėto įstatymo nuostatas dėl palūkanų priteisimo.
  31. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
  32. Esant anksčiau nurodytų aplinkybių visumai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimą, palūkanų priteisimą reglamentuojančių teisės normų, dėl to priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

20Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Ieškovė pateikė įrodymus apie patirtas 363 EUR bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kurios priteistinos iš atsakovės.

21Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

22palikti nepakeistą Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą.

23Priteisti iš atsakovės UAB „Kertmedis“ 363 EUR bylinėjimosi išlaidas ieškovei UAB „OKZ Holding Baltija“, atstovaujamai bankroto administratorės UAB „Valeksa“.

Proceso dalyviai
Ryšiai