Byla 3K-3-2-969/2016
Dėl lėšų grąžinimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Andžej Maciejevski,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Džersio salos įmonės „Renaissance Insignia Limited“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Džersio salos įmonės „Renaissance Insignia Limited“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei Ūkio bankui, trečiasis asmuo akcinė bendrovė Šiaulių bankas, dėl lėšų grąžinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių finansinio užtikrinimo susitarimus (dėl šalių sudarytų sandorių (jų dalių) kvalifikavimo kaip finansinio užtikrinimo susitarimų be nuosavybės teisės perdavimo ir taikytinų padarinių įkaito gavėjo (finansų įstaigos) bankroto atveju (įkaito davėjo teisės reikalauti grąžinti lėšas, nesilaikant Įmonių bankroto įstatyme nustatytos procedūros), keliamas klausimas dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo.
  2. Ieškovė prašė pripažinti jos nuosavybės teisę į lėšas, buvusias sąskaitose Nr. ( - ) (200 000 Eur ir 500 000 JAV dolerių), ( - ) (525 000 JAV dolerių), ( - ) (300 000 JAV dolerių); įpareigoti atsakovą nedelsiant grąžinti 1 325 000 JAV dolerių ir 200 000 Eur ieškovei, o atsisakius tenkinti šiuos ieškovės reikalavimus, ketvirtąja eile patvirtinti ieškovės 1 325 000 JAV dolerių ir 200 000 Eur finansinius reikalavimus atsakovo bankroto byloje.
  3. Ieškovė nurodė, kad 2008 m. vasario 7 d. ir 2008 m. lapkričio 10 d. šalys sudarė Sutartis dėl garantijos Nr. 110-003 ir Nr. 110-013 su vėlesniais pakeitimais (toliau – ir Garantijos sutartys), pagal kurias bankas ieškovės lėšomis išdavė garantijas „American Express Service Europe Limited“ naudai, siekiant užtikrinti ieškovės klientų prievolių, susijusių su jiems išduotų mokėjimo kortelių naudojimu, šiam asmeniui įvykdymą (sutarčių 1.2 punktai). Šalys taip pat susitarė, kad ieškovės įsipareigojimų pagal sutartis įvykdymui užtikrinti įkeičiamos ir perduodamos saugoti atsakovui lėšos, esančios sąskaitoje ( - ) (525 000 JAV dolerių) ir sąskaitoje ( - ) (300 000 JAV dolerių), būsimos lėšų įplaukos į šias sąskaitas (toliau – Finansinis užtikrinimas); atsakovas nemoka palūkanų ieškovei už įkeistas lėšas.
  4. 2011 m. gegužės 16 d. šalys pasirašė Įkeitimo sutartį, pagal kurią ieškovė sutiko suteikti atsakovui 200 000 Eur Garantinį užstatą, siekdama užtikrinti „Insignia Royal“, „Glamour“, „Elite“, „Vlounge“ ir „Visa“ kortelių turėtojų atsakomybę bei padengti galimą atsakovo poveikį laukiantiems mokesčiams iki Mokėjimo kortelės programos sutarties nutraukimo, šį užstatą įkeisdama banko sąskaitoje Nr. ( - ), kol bus įvykdyti likę ieškovės mokėjimų įsipareigojimai pagal pirmiau nurodytą sutartį.
  5. 2011 m. birželio 27 d. šalys sudarė Mokėjimo kortelės programos sutartį (toliau – Sutartis), kuria remdamosi nustatė mokėjimo kortelių išdavimo ir administravimo sąlygas pagal įvairias kortelių programas, o atsakovas įsipareigojo ieškovės įgalioto kortelės programos administratoriaus vardu atidaryti banke kortelės sąskaitą; šalys susitarė (6.1 punktas), kad ieškovė turi padėti banke 750 000 JAV dolerių užstatą (Garantinis užstatas), kad įvykdytų įsipareigojimus „Royal“, „Glamour“, „Elite“, „Vlounge“ ir „Visa“ ieškovės kortelių turėtojams ir padengtų bankui tenkančius laukiančius mokesčius Sutarties galiojimo laikotarpiu, pervesdama bankui Garantinio užstato sumą į sąskaitą Nr. ( - ) laikotarpiui, kol bus įvykdyti Sutartyje nustatyti įsipareigojimai. Bankas įsipareigojo užtikrinti Garantinio užstato saugumą tolesnių derybų laikotarpiu; kas mėnesį už įkeistą turtą mokėti palūkanas, pervedamas į ieškovės sąskaitą Nr. ( - ) arba panaudojamas ieškovės įsipareigojimams pagal Sutartį padengti (6.3 punktas); Sutartį nutraukus, per tris mėnesius nuo nutraukimo išmokėti Garantinio užstato sumą į ieškovės sąskaitą Nr. ( - ) (6.6 punktas).
  6. Atsakovui 2013 m. gegužės 2 d. Kauno apygardos teismo nutartimi iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Valnetas“ (nutartis įsiteisėjo 2013 m. birželio 7 d.).
  7. Nutarties iškelti atsakovui bankroto bylą dieną banko sąskaitoje Nr. ( - ) pagal 2011 m. birželio 27 d. Mokėjimo kortelių programos sutartį ir 2011 m. gegužės 16 d. Įkeitimo sutartį buvo 500 000 JAV dolerių ir 200 000 Eur, o pagal Garantijos sutartis banko sąskaitoje Nr. ( - ) buvo 525 000 JAV dolerių, sąskaitoje Nr. ( - ) – 300 000 JAV dolerių.
  8. Šalių teisinius santykius, ieškovės įsitikinimu, reglamentuoja ne Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ), o Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme (toliau – FUSĮ) nustatytos išimtys, todėl Garantinis užstatas ir Finansinis užtikrinimas, perduoti pagal pirmiau nurodytus finansinio užtikrinimo susitarimus be nuosavybės teisės perdavimo, turi būti nedelsiant grąžinti ieškovei, išskaitant juos iš atsakovo turto masės, o ne bendra tvarka, įtraukiant ieškovę į atsakovo kreditorių sąrašą.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Kauno apygardos teismas 2014 m. vasario 19 d. nutartimi atmetė ieškovės reikalavimą grąžinti lėšas ir patvirtino 4 019 053,30 Lt (1 163 998,29 Eur) finansinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje, tenkinamą ketvirtąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile.
  2. Teismas, remdamasis FUSĮ 2 straipsnio 8, 9 dalių, 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2009 m. liepos 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2009, kad ne kiekviena įkeitimo sutartis yra finansinio užtikrinimo susitarimas be nuosavybės teisės perdavimo, nurodė, jog nė viename iš šalių sudarytų sandorių (nei dalyje dėl pagrindinės prievolės, nei dėl jos įvykdymo užtikrinimo) nėra nuorodų į FUSĮ dėl finansinio užtikrinimo susitarimo be nuosavybės teisės perdavimo. Be to, finansinio užtikrinimo susitarimas be nuosavybės teisės perdavimo turi būti susietas ir su FUSĮ nuostatomis dėl jo įgyvendinimo, kurios nustato FUSĮ pirmumą prieš ĮBĮ, kai užstato gavėjas įgyja teisę realizuoti finansinį užstatą nesilaikydamas ĮBĮ reikalavimų (pirmiau kitų kreditorių). Nesant aiškiai išreikšto šalių susitarimo šio įstatymo pagrindu, Sutarties dalis dėl įsipareigojimų vykdymo ir įkeitimo, Įkeitimo sutartis ar Garantijos sutarčių nuostatos dėl lėšų įkeitimo nelaikytinos finansinio užtikrinimo susitarimu pagal FUSĮ vien pagal sandoriuose esamų ieškovės nurodytų požymių visumą (viena iš sandorių šalių – finansų institucija; įkeistos lėšos sąskaitoje; jos susietos su konkrečiu, aiškiai identifikuojamu susitarimu; Sutartyje yra nuostatos dėl banko įsipareigojimo grąžinti Garantinį užstatą ieškovei, nutraukus Sutartį).
  3. Teismas konstatavo, kad šalių sutarčių dalys dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo pripažįstamos tik kaip pagal CK ketvirtosios knygos XII skyriaus nuostatas sudarytų ieškovės lėšų, esančių ginčo sutarčių pagrindu atidarytose banko sąskaitose Nr. ( - ), ( - ) ir ( - ), įkeitimo sutartys. Šių sutarčių pagrindu atidarytos ieškovei jose nurodytos banko sąskaitos (CK 6.928 straipsnis), kurioms taikomas CK XLVI skyriaus „Banko sąskaita“ nustatytas reglamentavimas. Šios sąskaitos nepripažintinos depozitinėmis (CK 6.56 straipsnio 8 dalis), nes sutartyse ir kituose dokumentuose nenurodytos kaip depozitinės. Sutartyse yra nuostatos dėl palūkanų mokėjimo (Sutarties 6.3 punktas, Garantijos sutarčių 1.7, 1.8 punktai), todėl šios sąskaitos vertintos kaip banko sąskaitos (CK 6.913 straipsnis), juolab kad šis terminas buvo vartojamas sutarčių tekste (Sutarties 6.1 punktas, Įkeitimo sutarties 1 punktas).
  4. Ieškovei pervedus lėšas į pirmiau nurodytas banko sąskaitas, tarp šalių susiklostė sutartiniai prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1 straipsnis). Priėmus nutartį iškelti bankui bankroto bylą, jam draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo (Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Ieškovė yra banko kreditorė (ĮBĮ 3 straipsnis), turinti teisę reikalauti iš banko įvykdyti prievolę, lygią banko nurodytose sąskaitose 2013 m. gegužės 2 d. buvusių lėšų sumai.
  5. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės atskirąjį skundą, 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartį.
  6. Teisėjų kolegija nurodė, kad ĮBĮ taikomas tiek, kiek jis neprieštarauja FUSĮ ir Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymui. Teisėjų kolegija rėmėsi ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto, FUSĮ 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 3 dalies, 9 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, pateiktais 2013 m. gegužės 24 d. nutarime „Dėl finansinio užstato realizavimo įmonės restruktūrizavimo ar bankroto atveju“, priimtame byloje Nr. 1325/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2009, 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2013, pateiktais išaiškinimais, nurodė, kad, ieškovei reikalaujant įpareigoti atsakovą nedelsiant grąžinti jai nuosavybės teise priklausančias lėšas, reikalavimų pagrindu nurodant FUSĮ nuostatas, svarstytina šių lėšų atitiktis FUSĮ reikalavimams.
  7. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Sutarties dalis dėl įsipareigojimų vykdymo ir įkeitimo, Įkeitimo sutartis, Garantijos sutarčių nuostatos dėl lėšų įkeitimo nelaikytinos finansinio užtikrinimo susitarimu pagal FUSĮ; banko sąskaitos, kuriose esančias lėšas ieškovė prašo grąžinti, nepripažintinos depozitinėmis. Šalys turi aiškiai, nedviprasmiškai susitarti, kad jų sudaryta sutartis yra finansinio užtikrinimo susitarimas. Šalių sudarytose sutartyse nenurodyta, kad tai finansinio užtikrinimo susitarimai. Teismas turėjo pagrindą nevertinti ieškovės įmokėtų lėšų į sąskaitas banke kaip finansinio užstato FUSĮ 11 straipsnio prasme, juolab kad byloje nebuvo įrodymų, jog ieškovės teikiamoje viešai prieinamoje finansinėje ataskaitoje ir jos aiškinamajame rašte buvo nurodyti jos prisiimti finansiniai įsipareigojimai, šiuos įsipareigojimus užtikrinančio užstato rūšis, vertė ir tai, kad finansiniai įsipareigojimai yra užtikrinti finansiniu užstatu. Be to, sutartyse yra nuostatos dėl palūkanų mokėjimo (Sutarties 6.3 punktas, Garantijos sutarčių 1.7, 1.8 punktai), o nurodytos sąskaitos bylos šalių dokumentuose neįvardytos kaip depozitinės. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad lėšomis šiose sąskaitose faktiškai disponavo bankas, derindamas veiksmus su ieškove.
  8. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo išaiškinimai (jog finansinio užtikrinimo susitarimai vykdomi, nepaisant užstato davėjo ar užstato turėtojo likvidavimo procedūros arba reorganizavimo priemonių taikymo) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai (kad užskaitos susitarimo sąlygos, jos nutraukimo sąlygos bei kitos sąlygos, susijusios su finansinio užtikrinimo susitarimų sudarymu, yra teisėtos ir galiojančios bei gali būti įgyvendinamos, nepaisant to, jog vienai iš šalių pradėta ar vykdoma likvidavimo procedūra), aiškinami FUSĮ 9 straipsnio 2 dalies kontekste, t. y. atsižvelgiant į tai, kad užstato gavėjas (nagrinėjamu atveju – atsakovas), o ne užstato davėja (ieškovė) turi teisę savo reikalavimą patenkinti iš finansinio užstato ar jo vertės pirmiau už kitus kreditorius, nepriklausomai nuo to, kad vienai iš šalių pradėta ar vykdoma likvidavimo procedūra. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad minėti išaiškinimai patvirtina, jog FUSĮ normos dėl lėšų grąžinimo taikomos bet kuriai iš finansinio užtikrinimo šalių, ir dėl to atsakovas turi nedelsiant grąžinti jai lėšas.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 14 d. ir Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis bei priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti, pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į jai priklausančias lėšas – 1 325 000 JAV dolerių ir 200 000 Eur (buvusias sąskaitose Nr. ( - ) (200 000 Eur ir 500 000 JAV dolerių), ( - ) (525 000 JAV dolerių), ( - ) (300 000 JAV dolerių) ir įpareigoti atsakovą nedelsiant jas grąžinti ieškovei. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Sutartinių požymių visuma leidžia teigti, kad lėšų įkeitimas atsakovui kvalifikuotinas kaip finansinio užtikrinimo susitarimai, kuriems taikytinos FUSĮ nuostatos. Teismai, konstatavę, kad šalys sudarė įkeitimo sutartis, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos sutarčių turinio aiškinimo praktikos. Lemiamą reikšmę kvalifikuojant šalių santykius turi ne dokumento pavadinimas, o jo turinys. 2002 m. birželio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito (toliau – ir Direktyva) ir FUSĮ taikomi finansiniams įkeitimo susitarimams, jeigu jų sudarymo faktas gali būti įrodytas raštu ar kitu lygiaverčiu būdu. Susitarimu dėl finansinio įkaito laikomas bet koks susitarimas (tiek įformintas atskirai, tiek kaip dalis kito susitarimo sąlygų), jeigu pagal tą susitarimą pateikiamas finansinis įkaitas (užstatas). Teismai netinkamai vertino sąlygų, kurioms esant pripažįstamas finansinio užtikrinimo susitarimo buvimas, visumą; netinkamai aiškino ir taikė kasacinio teismo suformuotą praktiką, pagal kurią šalys dėl FUSĮ taikymo turi aiškiai ir nedviprasmiškai susitarti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2009). Suformuotas reikalavimas aiškiai bei nedviprasmiškai susitarti, ieškovės vertinimu, nereiškia, jog šalys sudaromuose susitarimuose turi pateikti nuorodą į FUSĮ. Finansinio užtikrinimo susitarimams keliami specialūs reikalavimai (FUSĮ 2 straipsnio 11, 22 dalys, 5 straipsnio 1, 2 dalys). Finansiniu užstatu gali būti tik lėšos sąskaitose bet kuria valiuta ar kitos grąžintinos lėšos, tokios kaip pinigų depozitai. Direktyva taikoma finansiniam įkaitui, kai tik jis pateikiamas ir jei toks pateikimas gali būti įrodytas raštu (FUSĮ 2 straipsnio 26 punktas). Finansinio įkaito pateikimo įrodymas turi sudaryti galimybę identifikuoti tą finansinį įkaitą, kuriam tas įrodymas taikomas. Pakanka įrodyti, kad įkaitas nematerialiais vertybiniais popieriais buvo įskaitytas į atitinkamą sąskaitą ar sudaro joje kreditinį likutį (Direktyvos 1 straipsnio 5 punktas). Pagal Direktyvos preambulės 9 punktą, siekiant sumažinti administracines prievoles, šalims, besinaudojančioms finansiniais įkaitais pagal šią direktyvą, vienintelis nacionalinės teisės nustatytas tinkamumo reikalavimas dėl finansinių įkeitimų būtų tas, kad finansinis įkaitas yra pateiktas, perleistas, saugomas, užregistruotas ar kitaip kam nors priskirtas tokiu būdu, kad tą įkaitą turėtų ar kitaip jį kontroliuotų įkaito gavėjas ar asmuo, veikiantis įkaito gavėjo vardu. Nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai visoms FUSĮ keliamoms sąlygoms patvirtinti: šalys aiškiai susitarė dėl finansiniu užstatu užtikrinamų ieškovės įsipareigojimų (Finansinis užtikrinimas atsakovui perduotas užtikrinant ieškovės įsipareigojimų vykdymą pagal Garantijų sutartis, Garantinis užstatas – užtikrinant įsipareigojimų vykdymą pagal Sutartį); finansinio užtikrinimo susitarimo objektas – pavedimo būdu į specialiąsias sąskaitas (ieškovė neturi banko sąskaitos sutarčių su atsakovu) pervestas Finansinis užtikrinimas ir Garantinis užstatas (ne indėlis, likutis sąskaitoje ar pan.); lėšos į konkrečias sąskaitas pervestos, remiantis konkrečiais šalių susitarimais, prie kiekvienos deponuotos sumos yra nuorodos į atitinkamą susitarimą arba nuoroda, kad tai įkeistas užstatas. Remiantis FUSĮ 3 straipsnio 1, 3 dalimis, Direktyvos 2 straipsnio e dalimi, finansinio užtikrinimo susitarimo šalimis gali būti bet kuris ūkine veikla besiverčiantis juridinis asmuo, jei kita susitarimo šalis yra vienas iš nurodytų specialių finansinę veiklą vykdančių subjektų. Nagrinėjamu atveju sudarytų finansinių susitarimų šalys yra užstato davėja (ieškovė) ir užstato gavėjas – finansų įstaiga (atsakovas).
    2. Susitarimas dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, reiškia susitarimą, kuriuo įkaito davėjas pateikia finansinį įkaitą kaip užtikrinimą įkaito gavėjui ar jo naudai ir pagal kurį, nustačius teisę į prievolės įvykdymo užtikrinimą, visa nuosavybės teisė į finansinį įkaitą lieka įkaito davėjui (FUSĮ 4 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnis, 8 straipsnio 3 dalis, Direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punktas). Taigi kai bankui buvo pateiktas finansinis užstatas, jam atsirado tik teisė į finansinį užstatą, kuri pasibaigė įvykdžius užtikrinamus finansinius įsipareigojimus, t. y. atsakovui nutraukus veiklą. Direktyva, priešingai nei nurodė teismai, aiškiai bei nedviprasmiškai reglamentuoja finansinio užtikrinimo atsiradimo ir pasibaigimo momentą. Direktyvos bei FUSĮ nuostatų aiškinimas, kad kaip užtikrinimas pateikti objektai, nors jie sandorį sudarant ir nebuvo perduoti kreditoriui nuosavybės teise, vien tik dėl kreditoriaus bankroto fakto pereina pastarajam nuosavybės teise, prieštarautų sisteminiam teisės normų aiškinimui. Šalys buvo susitarusios dėl teisės į svetimą daiktą (lėšas) suteikimo, t. y. įkeitimo ir finansinio užstato pateikimo be nuosavybės teisės perdavimo. Įkeitimas yra daiktinė teisė į svetimą daiktą. Šalių sudarytų susitarimų nuostatos aiškiai liudija šalių valią dėl finansinio užtikrinimo priemonių pateikimo neperduodant nuosavybės teisės į finansinio užtikrinimo sumas, taip pat šalių valią bei kasatoriaus pagrįstus lūkesčius finansinius užtikrinimus atgauti nepaisant bet kokių aplinkybių. Nei ĮBĮ nuostatose, inter alia, 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte, nei kituose įstatymuose neįtvirtintas draudimas kreditoriams ar tretiesiems asmenims susigrąžinti (išsireikalauti) jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš bankrutuojančios įmonės valdymo. Toks turtas negali būti panaudotas bankrutuojančios įmonės prievolėms vykdyti, jis turi būti grąžintas savininkui, šiuo atveju – ieškovei, ginant jos daiktinę (nuosavybės) teisę.
    3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2014, pateiktais išaiškinimais vadovautis negalima, nes skiriasi faktinės bylų aplinkybės (ieškovė neturėjo ir neturi (banko sąskaitos) sutarčių su atsakovu dėl sąskaitų, kuriose buvo saugomi pateikti finansiniai užstatai; vidiniuose banko dokumentuose aiškiai nurodyta, kad saugomos lėšos yra finansinis užstatas, t. y. sąskaitos, kuriose buvo saugomas Finansinis užtikrinimas ir Garantinis užstatas, buvo specialios sąskaitos finansiniams užstatams saugoti bei atidarytos atsakovo iniciatyva). Byloje Nr. 3K-3-400/2014 kasacinio teismo pateiktas išaiškinimas dėl skolininko teisių apimties susigrąžinant pateiktą finansinį užstatą tuo atveju, kai finansinis užstatas buvo reikalavimo teisės (terminuotasis indėlis). Išaiškinimų, kokia savo teisių apsauga gali naudotis skolininkas, kuris pagal FUSĮ pateikia užstatą (lėšas), tačiau jo neperduoda nuosavybės teise, nutartyje nėra.
    4. FUSĮ nuostatos turi būti vertinamos atsižvelgiant į Direktyvos nuostatų paskirtį. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) dėl prejudicinio sprendimo aktualiais Direktyvos taikymo ir aiškinimo klausimais pateikimo, o atsižvelgiant į tai, kad šalių ginčas būtų nagrinėjamas galutinės instancijos teisme, remiantis konsoliduotos Europos Bendrijos steigimo sutarties 234 straipsnio 3 dalimi, kreiptis į institucijas dėl preliminaraus sprendimo pateikimo yra privaloma. Šioje byloje kilę tiesioginiai Direktyvos normų aiškinimo klausimai, konkrečiai dėl sąlygų, kurioms esant yra pripažįstamas finansinio užtikrinimo susitarimo buvimas (Direktyvos 1 straipsnio 1 dalies c punktas), skolininko teisių apimties neįvykus priverstinio vykdymo įvykiui, bet įvykus kreditoriaus nemokumui (Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis) ir dėl sandorio užbaigimo padarinių įgyvendinimo tvarkos, įvykus kreditoriaus nemokumui, kai užtikrinimo nuosavybės teisė kreditoriui neperėjo (Direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punktas). Taigi kreiptis dėl prejudicinio sprendimo pateikimo reikia dėl: 1) požymių, reikalingų finansinio užtikrinimo susitarimui kvalifikuoti, ir nuorodos į įstatymą privalomumo; 2) dėl skolininko teisių apimties kreditoriaus bankroto atveju ir jo galimybių susigrąžinti finansinį užtikrinimą, kurio nuosavybės teisė kreditoriui nebuvo perduota.
  2. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:
    1. ieškovė atsakovui įkeitė reikalavimo teises į lėšas pagal CK normas. FUSĮ nėra nuostatų, leidžiančių daryti išvadą, kad finansinio užtikrinimo susitarimo egzistavimas (kartu jo teisiniai padariniai) gali būti numanomas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šalys susitarė dėl FUSĮ taikymo Sutarčiai ir Garantijų sutartims ar jų daliai. Ieškovės nurodyta ginčo sandorių požymių visuma nelaikytina susitarimo pagal FUSĮ sudarymą patvirtinančiomis aplinkybėmis. Pagrindinis finansinio užtikrinimo susitarimų ypatumas, lyginant su įkeitimo sutartimis, yra tas, kad, remiantis FUSĮ 9–15 straipsnių nuostatomis, susitarimai pagal FUSĮ sudaromi užstato gavėjo (kreditoriaus) naudai (ne skolininko) ir teikia jam privilegijų išieškojimo procese. Jei šalys būtų sudariusios tokį susitarimą, bankas neabejotinai būtų įtraukęs sau palankias nuostatas į sutartis. Ieškovės teisės negali būti ginamos taikant daiktinės teisės normas, o ginamos taikant prievolių teisės (CK, ĮBĮ, Bankų įstatymo) normas. Ieškovė, pervedusi lėšas į banke esančias savo sąskaitas, praranda nuosavybės teises į jas ir įgyja (prievolinio pobūdžio) reikalavimo teisę, kurią įkeičia bankui (CK 4.37 straipsnio 1 dalis, 6.913 straipsnio 2 dalis).
    2. CK 6.56 straipsnio 8 dalyje nustatyta vienintelė išimtis, kada asmuo kredito įstaigos bankroto atveju gali įgyvendinti šią reikalavimo teisę apeinant kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą, – kai atidaryta specialios rūšies – depozitinė – sąskaita. Nagrinėjamu atveju ši išimtis netaikytina, ieškovė jos neįrodinėjo. FUSĮ taip pat nenustato lėšų grąžinimo įkaito gavėjo bankroto atveju, nepriklausomai nuo to, sudarytas finansinio užtikrinimo susitarimas su nuosavybės teisės perdavimu ar be jo.
    3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2014, pateikti išaiškinimai dėl Direktyvos ir FUSĮ nuostatų. Aiškiai nurodyta, kad nei Direktyvoje, nei FUSĮ nėra reglamentuotas finansinio užstato grąžinimas nei įprastinėmis sąlygomis, nei užstato gavėjo bankroto atveju, todėl finansinio įkaito grąžinimui taikomos bendrosios CK nuostatos, o konkrečiu atveju įkaito gavėjui (bankui) iškėlus bankroto bylą, – ir ĮBĮ bei specifinio juridinio asmens veiklą reglamentuojančio Bankų įstatymo nuostatos. Nagrinėjamoje ir pirmiau nurodytoje bylose keliami klausimai nesiskiria.
    4. Nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo 7 punkte nustatyta, kad Teisingumo Teismo vaidmuo procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra aiškinti Sąjungos teisę arba nuspręsti dėl jos galiojimo, o ne taikyti šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla. Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl Teisingumo Teismui nepriklauso vykstant pagrindinei bylai nei nagrinėti iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas. Nacionalinis teismas neprivalo kreiptis į Teisingumo Teismą, jei nustatoma, kad iškeltas klausimas nėra svarbus bylai arba tinkamas Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių. Dėl Direktyvos normų aiškinimo kasacinis teismas neturi pareigos kreiptis į ESTT, nes Direktyvos ir FUSĮ nuostatos ginčo atveju apskritai netaikytinos. Jei Direktyvos nuostatos ir būtų aktualios bylai, jos yra aiškios, dėl jų kasacinis teismas jau yra pateikęs išaiškinimus 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2014, 2009 m. liepos 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2009. Be to, ieškovės pateikti klausimai neatitinka ESTT praktikoje suformuotų kriterijų.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 22 d. nutartimi buvo sustabdytas šios civilinės bylos nagrinėjimas iki kasacine tvarka bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-7-301-706/2015, konstatavus, kad joje nustatytos aplinkybės ir kilę teisės taikymo bei aiškinimo klausimai yra panašūs į kilusius šioje byloje, įvertinus didelę išplėstinės teisėjų kolegijos formuluojamų išaiškinimų reikšmę vienodos teismų praktikos užtikrinimui.
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinei teisėjų kolegijai išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 3K-7-301-706/2015 ir 2015 m. lapkričio 16 d. priėmus nutartį, šios civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas 2015 m. lapkričio 19 d. nutartimi.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl sutarčių kvalifikavimo kaip finansinio užtikrinimo susitarimų pagal Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymą

  1. Remiantis FUSĮ (2004 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. IX-2127 redakcija, galiojusia susitarimų tarp ginčo šalių sudarymo metu; toliau nutarties tekste nurodoma tos redakcijos įstatymo straipsnių numeracija), finansinio užtikrinimo susitarimas – finansinio užtikrinimo susitarimas be nuosavybės teisės perdavimo arba finansinio užtikrinimo susitarimas su nuosavybės teisės perdavimu, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra sudaryti kaip atskiros sutartys ar yra pagrindinės (dėl bendrųjų principų) sutarties, iš kurios atsiranda pagrindinis įsipareigojimas, dalis. Finansinio užtikrinimo susitarime turi būti nurodomi atitinkami finansiniai įsipareigojimai (2 straipsnio 8 dalis). Finansinio užtikrinimo susitarimas be nuosavybės teisės perdavimo – įkeitimo susitarimas, kai užstato davėjas pateikia finansinį užstatą užstato turėtojui ar jo naudai užtikrindamas atitinkamų finansinių įsipareigojimų užstato turėtojui įvykdymą ir nuosavybės teisė į finansinį užstatą lieka užstato davėjui (2 straipsnio 9 dalis). Finansinio užtikrinimo susitarimas su nuosavybės teisės perdavimu – susitarimas, įskaitant atpirkimo sandorius, kai užstato davėjas pateikia finansinį užstatą užstato turėtojui, siekdamas užtikrinti atitinkamų finansinių įsipareigojimų užstato turėtojui įvykdymą, ir nuosavybės teisė į finansinį užstatą perduodama užstato turėtojui (2 straipsnio 10 dalis). Finansinis užstatas – pinigai ir finansinės priemonės, pagal finansinio užtikrinimo susitarimą užtikrinančios atitinkamų finansinių įsipareigojimų įvykdymą (2 straipsnio 11 dalis).
  2. FUSĮ priimtas įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. birželio 6 d. direktyvą 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito, todėl aiškinant FUSĮ nuostatas būtina atsižvelgti į šios Direktyvos priėmimo tikslus. Direktyvos preambulėje nurodyta, kad, siekiant sumažinti administracines prievoles, šalims, besinaudojančioms finansiniais įkaitais pagal šią direktyvą, vienintelis nacionalinės teisės nustatytas tinkamumo reikalavimas dėl finansinių įkeitimų būtų tas, kad finansinis įkaitas yra pateiktas, perleistas, saugomas, užregistruotas ar kitaip kam nors priskirtas tokiu būdu, kad tą įkaitą turėtų ar kitaip jį kontroliuotų įkaito gavėjas ar asmuo, veikiantis įkaito gavėjo vardu, neišskiriant tų įkeitimo būdų, kai įkaito davėjui leidžiama pakeisti įkaitą ar atsiimti įkaito perteklių (9 punktas). Dėl tų pačių priežasčių sutarties dėl finansinio įkaito sudarymas, galiojimas, tinkamumas, įgyvendinamumas ar leistinumas kaip įrodymo arba finansinio įkaito pateikimas pagal susitarimą dėl finansinio įkaito neturėtų priklausyti nuo jokio formalaus akto veikimo, pavyzdžiui, nuo kurio nors dokumento sudarymo tam tikra forma ar ypatingu būdu, nuo kokių nors sisteminimo veiksmų kartu su oficialiąja ar viešąja įstaiga atlikimo arba įregistravimo viešajame registre, nuo paskelbimo laikraštyje ar žurnale, oficialiajame registre arba kur nors kitur, nuo pranešimo valstybės tarnautojui ar tam tikros formos įrodymo pateikimo dokumento vykdymo ar priemonės įgyvendinimo dieną, atitinkamų finansinių įsipareigojimų sumos ar kokių nors kitų dalykų (10 punktas). Direktyvos 1 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad ši direktyva taikoma finansiniam įkaitui, kai tik jis pateikiamas ir jeigu jo pateikimas gali būti įrodytas raštu. Finansinio įkaito pateikimo įrodymas turi sudaryti galimybę identifikuoti tą finansinį įkaitą, kuriam tas įrodymas taikomas. Šiuo tikslu pakanka įrodyti, kad įkaitas nematerialiais vertybiniais popieriais buvo įskaitytas į atitinkamą sąskaitą ar sudaro joje kreditinį likutį ir kad piniginis įkaitas buvo įskaitytas ar sudaro kreditinį likutį nurodytoje sąskaitoje. Ši direktyva taikoma finansiniams įkeitimo susitarimams, jeigu toks susitarimas gali būti įrodytas raštu ar kitu lygiaverčiu juridiniu būdu.
  3. Kasatorė ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad 2011 m. birželio 27 d. Mokėjimo kortelių programos sutarties dalis dėl įsipareigojimų vykdymo ir įkeitimo, 2011 m. gegužės 16 d. Įkeitimo sutartis, 2008 m. vasario 7 d. ir 2008 m. lapkričio 10 d. Garantijos sutarčių nuostatos dėl lėšų įkeitimo nelaikytinos finansinio užtikrinimo susitarimais pagal FUSĮ. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindė dviem argumentais: pirma, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad šalys turi aiškiai, nedviprasmiškai susitarti, jog jų sudaryta sutartis dėl finansinio užtikrinimo susitarimo be nuosavybės teisės perdavimo yra sudaroma pagal FUSĮ ir užstato turėtojas turi teisę finansinį užstatą vienašališkai realizuoti susitarime nustatytomis sąlygomis net ir esant priverstinio vykdymo įvykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Varta“ v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-3-291/2009). Tačiau pirmiau nurodytose ieškovės ir atsakovo sudarytose sutartyse nebuvo nustatyta, kad tai yra finansinio užtikrinimo susitarimai; antra, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad bet kuriam juridiniam asmeniui, kuris gali būti finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi, sudarius finansinio užtikrinimo susitarimą ir prisiimtus finansinius įsipareigojimus užtikrinus finansiniu užstatu, jo rengiamoje ir Juridinių asmenų registrui teikiamoje viešai prieinamoje finansinėje ataskaitoje ir jos aiškinamajame rašte turi būti nurodyti to juridinio asmens prisiimti finansiniai įsipareigojimai, juos užtikrinančio užstato rūšis, vertė ir tai, kad finansiniai įsipareigojimai finansiniu užstatu yra užtikrinti pagal FUSĮ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutarimas). Byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės teikiamoje viešai prieinamoje finansinėje ataskaitoje ir jos aiškinamajame rašte buvo nurodyti jos prisiimti finansiniai įsipareigojimai, šiuos įsipareigojimus užtikrinančio užstato rūšis, vertė ir tai, kad finansiniai įsipareigojimai yra užtikrinti finansiniu užstatu.
  4. Teisėjų kolegija pirmiau nurodytą kasacinio skundo argumentą laiko teisiškai pagrįstu, remdamasi toliau išdėstytais motyvais:
    1. Vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-7-301-706/2015) tiesioginė nuoroda sutartyje, kad sutartis yra sudaroma pagal FUSĮ, nėra laikoma privalomu finansinio užtikrinimo susitarimo elementu. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks požymis neišplaukia ir iš FUSĮ bei Direktyvoje įtvirtintos finansinio užtikrinimo susitarimo sąvokos ir tokiam susitarimui keliamų reikalavimų. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, tokio požymio pripažinimas privalomu finansinio užtikrinimo susitarimo elementu nebūtų suderinamas su pirmiau nurodytais Direktyvos preambulėje nustatytais tikslais ir Direktyvos 1 straipsnio 5 dalimi.
    2. Vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Meyer & John GmbH & Co.KG v. BAB bankas ,,Snoras“, bylos Nr. 3K-3-400/2014; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-7-301-706/2015) nebuvo keliamas klausimas, ar tiesioginė nuoroda sutartyje, kad tai yra finansinio užtikrinimo susitarimas, yra privalomas elementas kvalifikuojant susitarimą kaip finansinio užtikrinimo susitarimą pagal FUSĮ. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, galimybę vertinti tokį elementą kaip privalomą paneigia pirmiau nurodyti argumentai. Be to, kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad lemiamą reikšmę kvalifikuojant šalių santykius turi ne dokumento pavadinimas, o jo turinys, t. y. pripažįstamas dokumento turinio viršenybės prieš formą principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d nutartis, priimta civilinėje byloje Z. B. v. I. D., B. P., bylos Nr. 3K-3-488/2010). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimas aiškiai susitarti nereiškia, jog šalys sudaromuose susitarimuose turi vartoti finansinio užtikrinimo susitarimo sąvoką ir (ar) pateikti nuorodą į FUSĮ.
    3. Vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje (žr. kasacinio teismo nutartis, priimtas pirmiau nurodytose civilinėse bylose Nr. 3K-3-400/2014, Nr. 3K-7-301-706/2015) nebuvo keliamas klausimas, ar šalių susitarimas, kad užstato turėtojas turi teisę finansinį užstatą vienašališkai realizuoti susitarime nustatytomis sąlygomis net ir esant priverstinio vykdymo įvykiui, yra laikomas privalomu finansinio užtikrinimo susitarimo elementu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad užstato turėtojo teisė vienašališkai realizuoti finansinį užstatą esant priverstinio vykdymo įvykiui tiesiogiai išplaukia iš įstatymo. FUSĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, esant priverstinio vykdymo įvykiui, užstato turėtojas turi teisę finansinį užstatą, pateiktą pagal finansinio užtikrinimo susitarimą be nuosavybės teisės perdavimo, atsižvelgdamas į susitarime numatytas sąlygas, vienašališkai realizuoti šiais būdais: 1) parduoti arba perimti finansines priemones, arba jų verte padengti atitinkamus finansinius įsipareigojimus; 2) pinigų atveju – įskaityti arba kitaip padengti atitinkamus finansinius įsipareigojimus. Pagal FUSĮ 9 straipsnio 4 dalį perimti finansines priemones galima tik tada, jeigu finansinio užtikrinimo susitarime be nuosavybės teisės perdavimo šalys yra susitarusios dėl finansinių priemonių perėmimo ir dėl jų vertės nustatymo. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad šalių susitarimas dėl užstato turėtojo teisės vienašališkai realizuoti finansinį užstatą esant priverstinio vykdymo įvykiui yra aktualus tik tais atvejais, kai finansinis užstatas yra finansinės priemonės – t. y. tokiu atveju būtina, kad šalys finansinių priemonių įkeitimo susitarime būtų, be kita ko, sutarusios dėl finansinių priemonių perėmimo ir dėl jų vertės nustatymo. Kitais atvejais, kai finansinis užstatas yra ne finansinės priemonės, tokio šalių susitarimo nebuvimas neužkerta kelio užstato turėtojui vienašališkai realizuoti finansinį užstatą esant priverstinio vykdymo įvykiui įstatymo (FUSĮ 9 straipsnio 3 dalies) pagrindu.
    4. Kasacinio teismo praktikoje iki šiol nebuvo keliamas klausimas, ar viešai prieinamoje finansinėje ataskaitoje ir jos aiškinamajame rašte nenurodžius to juridinio asmens prisiimtų finansinių įsipareigojimų, juos užtikrinančio užstato rūšies, vertės ir to, kad finansiniai įsipareigojimai finansiniu užstatu yra užtikrinti pagal FUSĮ, tokio juridinio asmens sudarytų sutarčių negalima pripažinti finansinio užtikrinimo susitarimais, net ir nustačius visus tokio susitarimo elementus pagal FUSĮ – t. y. aiškiai išreikštą susitarimą dėl įkeitimo, įkeitimu užtikrinamus finansinius įsipareigojimus (FUSĮ 2 straipsnio 8 dalis, 4 straipsnis), tinkamus subjektus (FUSĮ 3 straipsnio 2 dalis), finansinio užtikrinimo susitarimo objektą (FUSĮ 5 straipsnis). Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-400/2014 ir Nr. 3K-7-301-706/2015, kvalifikuojant šalių sutartis kaip finansinio užtikrinimo susitarimus, nebuvo tiriamos šalių finansinės ataskaitos ir jų aiškinamieji raštai, taigi, šie duomenys nelaikyti privalomu finansinio užtikrinimo susitarimo požymiu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimas, jog viešai prieinamoje finansinėje ataskaitoje ir jos aiškinamajame rašte būtų nurodyti to juridinio asmens prisiimti finansiniai įsipareigojimai, juos užtikrinančio užstato rūšis, vertė ir tai, kad finansiniai įsipareigojimai finansiniu užstatu yra užtikrinti pagal FUSĮ, išplaukia ne iš FUSĮ, bet iš Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo, Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo ir Verslo apskaitos standartų. Taigi, nurodytas reikalavimas yra imperatyvus pirmiau nurodytų finansinių – buhalterinių teisės aktų prasme, tačiau, tiesiogiai neįtvirtinus jo FUSĮ, nėra pagrindo teigti, kad jis galėtų turėti lemiamą įtaką susitarimą kvalifikuojant pagal šį įstatymą.
  5. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2009, suformuluoti finansinio užtikrinimo susitarimo požymiai vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje nelaikomi imperatyviais, be to, jie neatitinka Direktyvos tikslų. Todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kurioje remdamasis minėtais požymiais teismas nepripažino finansinio užtikrinimo susitarimais 2011 m. birželio 27 d. Mokėjimo kortelių programos sutarties dalies dėl įsipareigojimų vykdymo ir įkeitimo, 2011 m. gegužės 16 d. Įkeitimo sutarties ar 2008 m. vasario 7 d. ir 2008 m. lapkričio 10 d. Garantijos sutarčių nuostatų dėl lėšų įkeitimo, laikytina teisiškai nepagrįsta.
  6. Byloje nustatyta, kad 2008 m. vasario 7 d. šalys sudarė Sutartį dėl garantijos (su vėlesniais susitarimais), pagal kurią atsakovas suteikė garantiją „American Express Europe Limited“, užtikrindamas ieškovės klientų prievolių, susijusių su jiems išduotų mokėjimo kortelių naudojimu, įvykdymą, o ieškovės įsipareigojimams pagal šią sutartį užtikrinti „įkeičiamos ir perduodamos bankui saugoti piniginės lėšos 1 125 000 USD <...> sumai, esančios sąskaitoje Nr. ( - ) Banke (toliau – Sąskaitoje), ir būsimos lėšų įplaukos į šią sąskaitą <...>“. Pagal Sutarties 6.3 punktą kasatorė „perduoda ir įkeičia Bankui visas lėšas, esančias Sąskaitoje bei kitose sąskaitose banke tiek Sutarties sudarymo momentu, tiek vėliau atidarytose sąskaitose, o taip pat reikalavimo teises išmokėti lėšas ir palūkanas iš Sąskaitos ir kitų sąskaitų Banke“. 2008 m. lapkričio 10 d. šalys sudarė Sutartį dėl garantijos (su vėlesniais susitarimais), pagal kurią atsakovas suteikė garantiją „American Express Europe Limited“, užtikrindamas ieškovės klientų prievolių, susijusių su jiems išduotų mokėjimo kortelių naudojimu, įvykdymą, o ieškovės įsipareigojimams pagal šią sutartį užtikrinti „įkeičiamos ir perduodamos saugoti Bankui piniginės lėšos 375 000 USD <...>, esančios sąskaitoje Nr. ( - ) Banke, ir būsimos įplaukos į šią sąskaitą <...>“. Pagal Sutarties 5.3 punktą kasatorė „perduoda ir įkeičia Bankui visas lėšas, esančias Sąskaitoje bei kitose sąskaitose banke tiek Sutarties sudarymo momentu, tiek vėliau atidarytose sąskaitose, o taip pat reikalavimo teises išmokėti lėšas ir palūkanas iš Sąskaitos ir kitų sąskaitų Banke“. 2008 m. vasario 7 d. Sutarties dėl garantijos 9.1 punkte ir 2008 m. lapkričio 10 d. Sutarties dėl garantijos 8.1 punkte įtvirtintos nuostatos, be kita ko, nustatančios atsakovo teisę įkeistas lėšas vienašališkai realizuoti susitarime nurodytomis sąlygomis (nurašyti ne ginčo tvarka) esant priverstinio vykdymo įvykiui, t. y. iškėlus ieškovei bankroto bylą. 2011 m. gegužės 16 d. šalys sudarė Įkeitimo sutartį, pagal kurią į sąskaitą Nr. ( - ) pervestas 200 000 Eur garantinis užstatas, siekiant užtikrinti „Insignia Royal“, „Glamour“, „Elite“, „Vlounge“ ir „Visa“ kortelių turėtojų atsakomybę bei padengti galimą atsakovo poveikį laukiantiems mokesčiams iki Mokėjimo kortelės programos sutarties nutraukimo. 2011 m. birželio 27 d. šalys sudarė Mokėjimo kortelių programos sutartį, pagal kurios 6.1 punktą kasatorė įsipareigojo „padėti Banke užstatą, kurio suma lygi 750 000 JAV dolerių“, pervedant užstato sumą į sąskaitą Nr. ( - ), tam, kad atitiktų įsipareigojimus „Royal“, „Glamour“, „Elite“, „Vlounge“ ir „Visa“ ieškovės kortelių turėtojams ir padengtų bankui tenkančius laukiančius mokesčius Sutarties galiojimo laikotarpiu.
  7. Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmiau nurodytuose susitarimuose yra aiškiai išreikštas šalių susitarimas dėl įkeitimo, nurodyti atitinkami finansiniai įsipareigojimai, kuriuos užtikrinti siekiama minėtu susitarimu. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad susitarimų šalys (subjektai) ir pateiktas užstatas atitinka FUSĮ reikalavimus. Todėl nepaisant to, kad sudarytose sutartyse nebuvo tiesiogiai nurodoma, jog tai yra finansinio užtikrinimo susitarimai, sudaryti pagal FUSĮ, o byloje nebuvo įrodymų, kad ieškovės teikiamoje viešai prieinamoje finansinėje ataskaitoje ir jos aiškinamajame rašte buvo nurodyti jos prisiimti finansiniai įsipareigojimai, šiuos įsipareigojimus užtikrinančio užstato rūšis, vertė ir tai, kad finansiniai įsipareigojimai yra užtikrinti finansiniu užstatu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmiau nurodyti susitarimai laikytini finansinio užtikrinimo susitarimais, kuriems taikytinas FUSĮ.

13Dėl šalių sudarytų finansinio užtikrinimo susitarimų rūšies

  1. Konstatavus, kad 2011 m. birželio 27 d. Mokėjimo kortelių programos sutarties, 2011 m. gegužės 16 d. Įkeitimo sutarties, 2008 m. vasario 7 d. ir 2008 m. lapkričio 10 d. Garantijos sutarčių nuostatos dėl lėšų įkeitimo laikytinos finansinio užtikrinimo susitarimais, siekiant išspręsti kilusį ginčą, būtina nustatyti, kokios rūšies šie susitarimai: su nuosavybės teisės perdavimu ar be nuosavybės teisės perdavimo. Kadangi pačiose sutartyse tai nenustatyta, kasatorė įrodinėja, kad pirmiau nurodytos sutarčių nuostatos laikytinos finansinio užtikrinimo susitarimais be nuosavybės teisės perdavimo (FUSĮ 2 straipsnio 9 dalis), todėl dėl kreditoriaus (banko) bankroto fakto lėšos, esančios sąskaitose, nepereina pastarajam nuosavybės teise ir turi būti grąžintos kasatorei. Teisėjų kolegija su šiais kasatorės argumentais sutinka tik iš dalies.
  2. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje jau buvo sprendžiami ginčai dėl finansinio užstato davėjo teisės susigrąžinti finansinį užstatą, užstato gavėjui (bankui) iškėlus bankroto bylą. 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Meyer & John GmbH & Co.KG v. BAB bankas ,,Snoras“, bylos Nr. 3K-3-400/2014, kasacinis teismas, vertindamas šalių sudarytą finansinio užtikrinimo sutartį, pagal kurią buvo įkeisti pinigai, esantys terminuotojo indėlio sąskaitoje banke, konstatavo, kad Direktyvoje ir FUSĮ nuostatose pateikiama plati pinigų apibrėžtis, pagal kurią pinigai sąskaitoje ar kitokia tapati teisė reikalauti pinigų išmokėjimo yra laikoma pinigais. Todėl kasacinis teismas sprendė, kad finansinis užstatas tokiu atveju yra ne terminuotojo indėlio sąskaitoje esantys pinigai, kuriais, remiantis CK 6.892 straipsnio 4 dalimi ir 6.913 straipsnio 2 dalimi, disponuoja bankas, o iš terminuotojo indėlio sutarties kylanti prievolinio teisinio pobūdžio reikalavimo teisė grąžinti pinigus, todėl kvalifikavo sutartį kaip finansinio užtikrinimo susitarimą be nuosavybės teisės perdavimo. Kasacinis teismas pažymėjo, kad, tokiu atveju bankui iškėlus bankroto bylą, iš terminuotojo indėlio sutarties kylantys atsakovo įsipareigojimai turi būti įgyvendinami Įmonių bankroto įstatyme ir Bankų įstatyme nustatyta tvarka, o teisės aktų sistemai prieštarautų aiškinimas, kad banko bankroto atveju indėlininkas savo teises turėtų įgyvendinti kaip kreditorius ĮBĮ ir Bankų įstatyme nustatyta tvarka, tačiau jei tą patį indėlį indėlininkas papildomai įkeistų kaip finansinį užstatą, indėlininkui būtų taikomas imunitetas nuo banko bankroto procedūrų ir indėlininkas atgautų visas pagal indėlio sutartį padėtas lėšas. Taigi Finansinio užtikrinimo sutarties sudarymas neišplėtė finansinio užstato davėjo teisių, kurias jis, kaip indėlininkas, įgijo terminuotojo indėlio sutarties pagrindu.
  3. Iš esmės tokiu pačiu teisės aiškinimu vadovautasi ir vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje, kurioje teismas, spręsdamas dėl finansinio užstato davėjo teisės susigrąžinti įkeistas lėšas užstato gavėjo (banko) bankroto bylos atveju, konstatavo, kad finansinio užtikrinimo susitarimo pagrindu į terminuotojo indėlio sąskaitą banke pervestos lėšos, susitarime nesant aiškiai išreikšto draudimo bankui jomis disponuoti, turi būti įtrauktos į bankrutuojančio banko turto masę, todėl užstato davėjo reikalavimai tenkintini ĮBĮ nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-7-301-706/2015).
  4. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo šias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes: 1) banke esančios sąskaitos, kuriose esančias lėšas ieškovė prašo grąžinti, šalių dokumentuose nebuvo nurodomos kaip depozitinės; 2) už nurodytas banke laikomas finansines lėšas ieškovė gaudavo (buvo priskaičiuojamos) palūkanas; 3) nurodytomis lėšomis faktiškai buvo disponuojama banko, derinant veiksmus su ieškove (žr. apeliacinės instancijos teismo nutarties 9 psl.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, be kita ko, tarp šalių susiklostė sutartiniai banko sąskaitos santykiai (CK 6.913–6.928 straipsniai). Šiuos santykius taip pat patvirtina šios aplinkybės:
    1. Nors šalys nesudarė savarankiškų banko sąskaitos sutarčių dėl sąskaitų Nr. ( - ), Nr. ( - ) ir Nr. ( - ) atidarymo, byloje nėra ginčo, kad šias sąskaitas atsakovas atidarė, o ginčo lėšas kasatorė į jas pervedė 2011 m. birželio 27 d. Mokėjimo kortelių programos sutarties, 2011 m. gegužės 16 d. Įkeitimo sutarties, 2008 m. vasario 7 d. ir 2008 m. lapkričio 10 d. Garantijos sutarčių pagrindu.
    2. Remiantis CK 6.920 straipsniu, bankas moka klientui sutartyje nustatytas palūkanas už naudojimąsi sąskaitoje esančiomis lėšomis, jeigu banko sąskaitos sutartis nenustato ko kita. Teismų nustatyta (ir kasaciniu skundu neginčijama) faktinė aplinkybė, kad už nurodytas banke laikomas finansines lėšas ieškovė gaudavo (buvo priskaičiuojamos) palūkanas (nors pačių sutarčių formuluotės dėl palūkanų mokėjimo yra skirtingos: 2011 m. birželio 27 d. Mokėjimo kortelių programos sutarties 6.3 punkte tiesiogiai nustatytas palūkanų už įkeistas lėšas mokėjimas; 2008 m. vasario 7 d. ir 2008 m. lapkričio 10 d. Garantijos sutarčių nuostatos dėl palūkanų mokėjimo nenuoseklios: viena vertus, atitinkamai sutarčių 1.8 ir 1.7 punktuose nustatyta, kad bankas „palūkanų už įkeistas lėšas nemokės“, tačiau atitinkamai sutarčių 6.3 ir 5.3 punktuose įkeičiamos „reikalavimo teisės išmokėti lėšas ir palūkanas iš Sąskaitos ir kitų sąskaitų Banke“; 2011 m. gegužės 16 d. Įkeitimo sutartyje nėra nuostatų dėl palūkanų).
    3. Sąskaitos priklausė kasatorei, o ne atsakovui: sąskaitos Nr. ( - ), kurioje buvo laikomos lėšos, įkeistos pagal 2011 m. birželio 27 d. Mokėjimo kortelių programos sutartį ir 2011 m. gegužės 16 d. Įkeitimo sutartį, priklausymą kasatorei tiesiogiai įrodo Mokėjimo kortelių programos sutarties 6.3 punkto nuostata, pagal kurią ši sąskaita aiškiai įvardijama kaip „Insignia sąskaita Banko Kauno filiale“; nors sąskaitos Nr. ( - ) ir Nr. ( - ), kuriose buvo laikomos lėšos pagal 2008 m. vasario 7 d. ir 2008 m. lapkričio 10 d. Garantijos sutartis, minėtose sutartyse tiesiogiai nenurodytos kaip kasatorės sąskaitos, tai, kad jos priklauso kasatorei, patvirtina atsakovo pateikti šių sąskaitų išrašai ir sutarčių formuluotės (pvz., 2008 m. vasario 7 d. Garantijos sutarties 5.7 punkte nustatyta, kad „Kai dėl ne nuo Banko priklausančių priežasčių Bankas negali ar yra abejonė, kad galės nurašyti nuo Sąskaitos lėšas, reikalingas mokėtinoms Bankui pinigų sumoms padengti, Įmonė privalo Sutartyje nustatytais terminais Bankui sumokėti į Banko sąskaitą. Įmonės prašymu Bankas nurodo šios sąskaitos rekvizitus <...>“; iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir 2008 m. lapkričio 10 d. Garantijos sutarties 4.7 punkte; šios nuostatos patvirtina, kad sąskaitos Nr. ( - ) ir Nr. ( - ) nebuvo atsakovo (banko) sąskaitos).
  5. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad sąskaitos banke, kuriose esančias lėšas ieškovė prašo grąžinti, šalių dokumentuose nebuvo nurodomos kaip depozitinės, jose buvusioms lėšoms netaikoma CK 6.56 straipsnio 8 dalyje nustatyta apsauga banko bankroto atveju.
  6. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes ir sekdama teisės aiškinimu, suformuluotu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Meyer & John GmbH & Co.KG v. BAB bankas ,,Snoras“, bylos Nr. 3K-3-400/2014, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2011 m. birželio 27 d. Mokėjimo kortelių programos sutarties dalies dėl įsipareigojimų vykdymo ir įkeitimo, 2011 m. gegužės 16 d. Įkeitimo sutarties, 2008 m. vasario 7 d. ir 2008 m. lapkričio 10 d. Garantijos sutarčių nuostatų dėl lėšų įkeitimo nuostatos laikytinos finansinio užtikrinimo susitarimais be nuosavybės teisės perdavimo, tačiau, priešingai nei teigia kasatorė, finansinis užstatas yra ne pinigai, o reikalavimo teisė į pinigus, buvusios atitinkamose sąskaitose banke bankroto bylos šiai įstaigai iškėlimo momentu. Reikalavimo teisė, kaip finansinis užstatas, iškėlus bankui bankroto bylą, nepasibaigė ir liko kasatorės nuosavybe. Ji realizuotina nagrinėjamoje byloje patvirtinus kasatorės finansinį reikalavimą banko bankroto byloje ĮBĮ ir Bankų įstatymo nustatyta tvarka.
  7. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą kasatorės argumentą, kad nagrinėjamoje byloje negalima remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2014, suformuotu teisės aiškinimu dėl to, kad skiriasi bylose nustatytos faktinės aplinkybės: minėtoje byloje buvo sprendžiama dėl lėšų, esančių terminuotojo indėlio sąskaitoje, įkeitimo kvalifikavimo, o nagrinėjamoje byloje šalių nesaistė banko indėlio sutartiniai santykiai. Pažymėtina, kad kasacinio teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2014, esminis kriterijus, nulėmęs terminuotojo indėlio sąskaitoje esančių lėšų įkeitimo kvalifikavimą kaip reikalavimo teisių įkeitimo ir iš to išplaukiantis finansinio užtikrinimo susitarimo kvalifikavimas kaip finansinio užtikrinimo susitarimo be nuosavybės teisės perdavimo, buvo tai, kad banko ar kitos kredito įstaigos ir indėlininko, turinčio sąskaitą, į kurią įdėtas indėlis, santykiams taikomos CK normos, reglamentuojančios banko sąskaitos sutartį (CK 6.892 straipsnio 3 dalis), o pagal banko sąskaitos sutartį reglamentuojančias teisės normas bankas gali disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, jeigu užtikrina kliento teisę netrukdomai disponuoti tomis lėšomis (CK 6.913 straipsnio 2 dalis). Remdamasis tuo, nurodytoje byloje kasacinis teismas laikėsi pozicijos, kad „perdavus tam tikrą kiekį grynųjų pinigų bankui ir įrašius atitinkamą sumą į banko tvarkomą sąskaitą, tarp banko ir jo kliento susiklosto prievolinio pobūdžio teisiniai santykiai. Klientas netenka nuosavybės teisės į bankui perduotus banknotus ar monetas, vietoj to jis turi prievolinio pobūdžio teisę pareikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų kiekį. Sąskaitoje įrašyti negrynieji pinigai yra naujas objektas, pažymintis sumą, kurią bankas privalo išmokėti (yra skolingas) klientui“.
  8. Atsižvelgdama į tai ir plėtodama kasacinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2014, pateiktą teisės aiškinimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad banko sąskaitos sutarties santykiai, kylantys iš šalių sudarytų sutarčių, kaip ir terminuotojo indėlio santykiai, yra ne daiktinio, o prievolinio pobūdžio, kurių pagrindu sąskaitos turėtojas (klientas) įgyja atitinkamas teises banko atžvilgiu, įskaitant reikalavimo teisę, kad jam būtų grąžinti sąskaitoje esantys pinigai sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Taigi kasatorė, įkeisdama banko sąskaitose esančias lėšas kaip finansinį užstatą, įkeitė reikalavimo teisę išmokėti lėšas iš sąskaitos, neperduodama į ją nuosavybės teisės bankui. Tokia pozicija nuosekliai dera su FUSĮ reglamentuotomis užstato turėtojo teisėmis, kurias jis turi skolininkui neįvykdžius finansiniu užstatu užtikrintų atitinkamų finansinių įsipareigojimų. Esant priverstinio vykdymo įvykiui, užstato turėtojas turi teisę finansinį užstatą, pateiktą pagal finansinio užtikrinimo susitarimą be nuosavybės teisės perdavimo, atsižvelgdamas į susitarime numatytas sąlygas, vienašališkai realizuoti, pinigų atveju – įskaityti arba kitaip padengti atitinkamus finansinius įsipareigojimus (FUSĮ 9 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Įskaitymas yra prievolinių, o ne daiktinių teisinių santykių pasibaigimo būdas. Pirminė sąlyga atlikti įskaitymą yra priešpriešinių vienarūšių reikalavimų egzistavimas (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Dėl to pinigus FUSĮ ir Direktyvos prasme vertinant kaip reikalavimo teisę, atsiranda galimybė skolininko finansinius įsipareigojimus padengti įskaitymo būdu.
  9. Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad 2008 m. vasario 7 d. Garantijos sutarties 6.3 punkte ir 2008 m. lapkričio 10 d. Garantijos sutarties 5.3 punkte, be kita ko, tiesiogiai nurodyta, kad įkeičiamos, inter alia, „reikalavimo teisės išmokėti lėšas ir palūkanas iš Sąskaitos ir kitų sąskaitų Banke“. Tai, kad 2011 m. birželio 27 d. Mokėjimo kortelių programos sutartyje ir 2011 m. gegužės 16 d. Įkeitimo sutartyje nėra formuluočių, atspindinčių šalių susitarimą dėl reikalavimo teisių išmokėti lėšas įkeitimą, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia šių susitarimų kvalifikavimo kaip finansinio užtikrinimo susitarimo be nuosavybės teisės perdavimo, kur finansinis užstatas – pinigai – suprantamas kaip reikalavimo teisė į sąskaitoje esančius pinigus. Todėl atsakovui iškėlus bankroto bylą, jo prievoliniai įsipareigojimai grąžinti kasatorės banko sąskaitose esančias lėšas turi būti įgyvendinami ĮBĮ ir Bankų įstatyme nustatyta tvarka.
  10. Remdamasi pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai aiškino ir taikė FUSĮ normas, reglamentuojančias finansinio užtikrinimo susitarimų sudarymą, ir dėl to nepagrįstai kvalifikavo šalių santykius ne kaip finansinio užtikrinimo susitarimus be nuosavybės teisės perdavimo, byloje priimti iš esmės teisingi procesiniai sprendimai, kuriais kasatorės reikalavimas dėl sąskaitose buvusių lėšų priteisimo buvo atmestas. Kasatorės reikalavimo teisė į lėšas, buvusias banko sąskaitoje, įgyvendinta ĮBĮ ir Bankų įstatymo nustatyta tvarka teismui patvirtinus 4 019 053,30 Lt (1 163 998,29 Eur) kasatorės finansinį reikalavimą atsakovui, tenkinamą ketvirtąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile. Atsižvelgiant į tai, kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

14Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo

  1. Kasatorė prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl sąlygų, kurioms esant yra pripažįstamas finansinio užtikrinimo susitarimo buvimas (Direktyvos 1 straipsnio 5 dalis, 3 straipsnis), skolininko teisių apimties neįvykus priverstinio vykdymo įvykiui, bet įvykus kreditoriaus nemokumui (Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis) ir sandorio užbaigimo pasekmių įgyvendinimo tvarkos įvykus kreditoriaus nemokumui, kai užtikrinimo nuosavybės teisė kreditoriui neperėjo (Direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punktas).
  2. Pažymėtina, kad kasacinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo tik tada, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas (CPK 3 straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad tuo atveju, kai kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo. Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio).
  3. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nekyla kasatoriaus nurodytų klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, todėl tenkinti prašymo kreiptis prejudicinio sprendimo nėra pagrindo.

15Dėl papildomų rašytinių paaiškinimų

  1. Kasatorė 2015 m. gruodžio 21 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuos prašo pridėti prie nagrinėjamos bylos arba skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Prašymas grindžiamas tuo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-7-301-706/2015, dėl kurios buvo sustabdyta ši byla, suformulavo teisės aiškinimo taisykles, kurios gali turėti esminę reikšmę šios bylos nagrinėjimui.
  2. Vertindama šiuos kasatorės pateiktus papildomus rašytinius paaiškinimus, teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinį procesą reglamentuojančio CPK normose nustatyta, jog kasacinis procesas pradedamas dėl apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo asmeniui padavus kasacinį skundą ir jį teismui priėmus (CPK 340–351 straipsniai). Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį bylos šalys turi galimybę išdėstyti visus teisinius argumentus bylos teisės klausimais. Dėl šių procesinių dokumentų formos ir turinio, pateikimo tvarkos CPK nustatyti specialūs reikalavimai; po to, kai yra priimamas kasacinis skundas, kitai bylos šaliai sudaroma galimybė pateikti dėl kasacinio skundo atsiliepimą. CPK 350 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad, išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, kasacinio skundo papildyti ar pakeisti negalima. CK nenustatyta šalims procesinės teisės teikti teismui kitokius, negu šiame kodekse išvardyti, procesinius dokumentus.
  3. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuose kasatorės rašytiniuose paaiškinimuose iš esmės patvirtinta jo teisinė pozicija, kuri jau yra suformuluota anksčiau pateiktame kasaciniame skunde. Vienintelis naujas dalykas, kurį kasatorė įrodinėja paaiškinimuose – aplinkybė, kad sąskaitos, kuriose buvo laikomos ginčo lėšos, laikytinos depozitinėmis, todėl joms turi būti taikoma specifinė apsauga (lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu būdu kasatorė, priešingai CPK 350 straipsnio 8 daliai, prašo suteikti jai galimybę papildyti kasacinį skundą, nes, kaip nurodyta pirmiau, kasaciniame skunde nebuvo ginčijama apeliacinės instancijos teismo nustatyta faktinė aplinkybė, kad banke esančios sąskaitos, kuriose esančias lėšas ieškovė prašo grąžinti, šalių dokumentuose nebuvo nurodomos kaip depozitinės. Sąskaitų, kaip depozitinių, kvalifikavimu kasatorė negrindė ir savo reikalavimų nagrinėjamoje byloje.
  4. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aiškinimo taisyklės, kurios turėjo esminę reikšmę šios bylos nagrinėjimui, buvo suformuluotos ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015, dėl kurios buvo sustabdyta ši byla, bet ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Meyer & John GmbH & Co.KG v. BAB bankas ,,Snoras“, bylos Nr. 3K-3-400/2014), taigi buvo žinomos kasatorei paduodant kasacinį skundą. Šios taisyklės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015, nebuvo paneigtos ar pakeistos. Tai, kad šioje nutartyje (civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015), be kita ko, buvo remiamasi 2015 m. balandžio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-313/2015, suformuluota taisykle, jog CK 6.56 straipsnio 8 dalis, kaip specialioji teisės norma, kuri nustato CK 6.913 straipsnyje įtvirtintos bendrosios teisės normos išimtį, negali būti taikoma pagal analogiją arba aiškinama plečiamai, nereiškia, kad minėta taisyklė neišplaukia iš įstatymo ar kad anksčiau (t. y. iki kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015 ir (ar) nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-313/2015) teismų praktikoje buvo laikomasi kitokios pozicijos. Tiek CK 6.56 straipsnio 8 dalies, tiek CK 6.913 straipsnio 2 dalies turinys kasatorei buvo žinomas. Jai taip pat negalėjo būti nežinomos ĮBĮ bei Bankų įstatymo nuostatos, reglamentuojančios banko sąskaitų turėtojų reikalavimo teisių apimtį bei realizavimo tvarką banko bankroto atveju. Tai reiškia, kad teisės aiškinimo taisyklės, kuriomis remtasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (2015 m. balandžio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-313/2015, ir 2015 m. lapkričio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015) nebuvo tokios, kurių nebuvo galima tikėtis, atsižvelgiant į galiojantį teisinį reguliavimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos kasacinio teismo po kasacinio skundo pateikimo, kuriomis nekeičiamas ankstesnis teisės aiškinimas, nesudaro pagrindo daryti išlygas iš CPK 350 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto imperatyvo. Dėl to teisėjų kolegija nevertina argumentų, pateiktų CPK kasacinį procesą reglamentuojančių teisės normų nenustatytuose kasatorės rašytiniuose paaiškinimuose, pagrįstumo.
  5. Pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą CPK 356 straipsnio 1 dalyje, kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Žodinis bylos nagrinėjimas skiriamas išimties tvarka, teisėjų kolegijai nusprendus, kad tai yra būtina (CPK 356 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 356 straipsnio 1 dalį kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Nusprendusi, kad tai yra būtina, teisėjų kolegija paskiria žodinį bylos nagrinėjimą (CPK 356 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra poreikio skirti žodinio bylos nagrinėjimo, todėl nurodytas prašymas netenkintinas (CPK 356 straipsnio 2 dalis).

16Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Netenkinus kasacinio skundo, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovas duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

17Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

18Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

19Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai