Byla 1A-439/2010

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo), teisėjų: Albinui Bielskiui, Elenai Vainienei, sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei, nuteistajam Ž. T., gynėjui Vaidotui Sviderskiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo Ž. T. gynėjo Vaidoto Sviderskio apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. T. pripažintas kaltu ir nuteistas :

2- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. - laisvės atėmimu vieneriems metams;

3- pagal BK 28 str. 3 d., 129 str. 1 d. - laisvės atėmimu dešimčiai metų;

4- pagal BK 28 str. 3 d., 22 str. 1 d., 129 str. 1 d. - laisvės atėmimu septyneriems metams.

5Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1, 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

6Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2009 m. liepos 26 d. iki 2010 m. liepos 1 d. laikas.

7Iš Ž. T. priteista nukentėjusiajam R. V. 6295,70 Lt turtinei žalai ir 60000 Lt neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajam V. A. 550 Lt turtinei žalai, 20000 Lt neturtinei žalai ir 350 Lt advokato išlaidoms atlyginti bei Valstybinei ligonių kasai 6055,39 Lt gydymo išlaidoms atlyginti.

8Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

9Ž. T. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, t. y. 2009 m. liepos 26 d., apie 1 val. 30 min., viešoje vietoje, ( - ), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl menkavertės, bendromis moralės normomis nepateisinamos priežasties, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia sudavė M. G. rankomis ne mažiau kaip tris smūgius į galvą bei veidą, tuo padarė M. G. galvos sumušimą, kraujosruvas galvoje ir veide, odos nubrozdinimus veide, kas yra vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir tokiais tyčiniais veiksmais sutrikdė visuomeninę rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d.

10Taip pat, jis nuteistas už tai, kad, peržengdamas būtinosios ginties ribas, nužudė G. V. bei pasikėsino nužudyti V. A., t. y. 2009 m. liepos 26 d., apie 3 val., ( - ), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, po M. G. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, pastarajam į šią vietą pagalbon telefonu iškvietus V. A. bei G. V., kuriems atvykus bei Ž. T. sukonfliktavus su G. V. ir V. A., jis (Ž. T.), gindamas save ir kitą asmenį nuo gresiančio nukentėjusiųjų kėsinimosi, peržengdamas būtinosios ginties ribas, tyčia sudavė G. V. ne mažiau kaip vienuolika smūgių, tarp jų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu aštriu, plokščiu, vienašmeniu duriančiai pjaunančio tipo daiktu sudavė smūgius į krūtinę, nugarą bei dešinį šoną, taip padarė G. V. durtines pjautines žaizdas krūtinės kairėje pusėje su širdies viršūnės sužalojimu bei nukraujavimu į krūtinės ertmę, kairėje nugaros pusėje su pasieninės pleuros sužalojimu, kairiame šone su pilvaplėvės sužalojimu, durtinę pjautinę žaizdą dešiniame šone su minkštųjų audinių sužalojimu, bei dėl padarytų kūno sužalojimų G. V. mirė, t. y. tyčia nužudė G. V., bei, peržengdamas būtinosios ginties ribas, tyčia sudavė ne mažiau šešis smūgius V. A., tarp jų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu aštriu, plokščiu, vienašmeniu duriančiai pjaunančio tipo daiktu sudavė smūgius V. A. į gyvybei svarbius organus-krūtinę bei pilvą, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. A. daugybines durtines pjautines žaizdas krūtinės abiejose pusėse su oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje, kraujo ir oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, durtinę pjautinę žaizdą pilve su skersinės žarnos, plonosios žarnos pasaito ir dvylikapirštės žarnos sužalojimu, ir taip padarė V. A. sunkų sveikatos sutrikdymą, pavojingą gyvybei, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes patyręs durtinius sužalojimus V. A. iš įvykio vietos pasišalino, tuo pasikėsino jį nužudyti, t. y. padarė nusikaltimus, numatytus BK 28 str. 3 d., 129 str. 1 d. ir BK 28 str. 3 d., 22 str. 1 d., 129 str. 1 d.

11Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį dalyje ir pašalinti nuteistojo Ž. T. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 str. 1 d. 6 ir 9 p.

12Taip pat prokuroras prašo perkvalifikuoti Ž. T. padarytas nusikalstamas veikas:

13- iš BK 28 str. 3 d., 129 str. 1 d. į BK 129 str. 1 d. (dėl G. V. nužudymo) ir skirti dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę;

14- iš BK 28 str. 3 d., 22 str. 1 d., 129 str. 1 d. į BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p. (dėl pasikėsinimo nužudyti du žmones) ir skirti trylikos metų laisvės atėmimo bausmę.

15Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., šias bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti septyniolikos metų laisves atėmimo bausmę.

16Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., šią subendrintą bausmę subendrinti apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 284 str. 1 d., ir galutinę subendrintą bausmę paskirti septyniolikos metų laisvės atėmimo bausmę, paskiriant ją atlikti pataisos namuose.

17Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

18Prokuroro nuomone, teismo išvada, kad nusikalstamas veikas prieš G. V. ir V. A. nuteistasis Ž. T. padare dėl to, jog įvykio vietoje G. V. „mosavo“ ginklu, o V. A. ėmė smurtauti prieš G. S., nepagrįsta. Bylos duomenys nepatvirtina, kad Ž. T. pradėjo smurtauti prieš nukentėjusiuosius tik reaguodamas į jų veiksmus prieš G. S., įvertindamas kilusią grėsmę jo paties sveikatai, bei kad būtent G. V. ir V. A. „užpuolė“ Ž. T. ir pirmieji ėmė smurtauti prieš G. S. bei Ž. T..

19Tiek nuteistasis Ž. T., tiek nukentėjusysis G. V. parodė, kad įvykio vietoje smurtauti pradėjo liudytoja G. S.. Nukentėjusysis V. A. ir liudytoja G. S. parodė, kad jie kurį laiką tarpusavyje mušėsi. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas T. C. ikiteisminio tyrimo metu. Be to, paminėta liudytoja teisme parodė, kad Ž. T. rankoje nuo pat konflikto pradžios matė „kažkokį daiktą“.

20Prokuroras teigia, kad realiai nebuvo ilgesnio laiko tarpo tarp Ž. T. veikų prieš V. A. ir G.V.. Nes Ž. T. smūgius peiliu V. A. sudavė iš karto po pastarojo ir G. S. muštynių, sakydamas, kad „neleis skriausti savo draugės (G. S.)“. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja parodė, kad po smūgių sudavimo V. A., pastarasis „nukrito į švendres“ ir toliau konflikte nedalyvavo. Nukentėjusysis V.A. taip pat patvirtino, kad jis peiliu buvo sužalotas pirmiau, nei G. V.. Todėl prokuroras teigia, kad nuteistojo parodymai apie jo veiksmais sužalotų asmenų eiliškumą, prieštarauja įvykio aplinkybės.

21Nuteistojo parodymai apie įrankį, kuriuo sužalojo nukentėjusiuosius, yra nenuoseklūs, todėl turi būti vertinami kritiškai. Nukentėjusysis V. A. parodė, kad tuo metu, kai nuteistasis jam peiliu padarė daugybinius sužalojimus, nei jis (V. A.), nei G. V. nebuvo ginkluoti. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis taip pat nurodė, kad ginklą G. V. „išsitraukė“ vėliau, konflikto eigoje. Todėl, prokuroro nuomone, Ž. T. smurto veiksmai, panaudojant peilį, negali būti paaiškinami grėsme, kurią jam ir G. S. neva sukėlė galimas ginklo panaudojimas.

22Byloje nenustatyta, kad V. A. butų smurtavęs ar kėsinęsis smurtauti prieš Ž. T., kad V. A. ir G. S. tarpusavio muštynių (smūgių rankomis sudavimo, stumdymosi) metu būtų kilęs pavojus pastarosios liudytojos gyvybei ar sveikatai, bei kad į šį konfliktą smurtu būtų reagavęs G. V. ar kiti asmenys. Prokuroras skunde nurodo teismo medicinos specialisto išvadas dėl įvykio metu padaryto G. S. sveikatos sutrikdymo ir teigia kad, Ž. T. smūgius peiliu V. A. sudavė abipusio konflikto metu, kerštaudamas dėl pastarojo smurtinių veiksmų prieš G. S..

23Nukentėjusysis V. A., liudytojai G. S., T. C., V. S., M. Č., nuteistasis Ž. T. parodė, kad įvykio vieloje apie ginklo panaudojimą kalbos nebuvo, jokie šūviai ginklu atlikti nebuvo. Todėl tai, kad G. V. neišreiškė ketinimo panaudoti dujinį pistoletą, nebuvo pistoleto nukreipęs į Ž. T. ar G. S., pistoletą pademonstravo („mosavo“), tik po to, kai peiliu buvo pavojingai sužalotas V. A., prokuroro nuomone, patvirtina, jog G. V. ginklu demonstravo siekdamas apsiginti nuo pavojingų Ž.T. veiksmų, kuriuos iki to momento šis buvo realizavęs prieš V. A.. Be to, byloje nustatyta, kad minėtas ginklas nebuvo paruoštas naudojimui.

24Prokuroras, remdamasis liudytojos G. S. parodymais, teigia, kad G. V. neturėjo galimybių ilgesnį laiko tarpą demonstruoti ginklą, nes Ž. T. jį mirtinai sužalojo tuoj pat po V. A. sužalojimo. Tai, kad nusikalstama veika prieš V. A. buvo padaryta iki ginklo pademonstravimo, o nusikalstami ketinimai G. V. atžvilgiu realizuoti netrukus, prokuroro nuomone, rodo, jog pats ginklo pademonstravimo faktas jokios įtakos Ž. T. veiksmų eigai, jo ketinimų formavimuisi neturėjo. Nuteistasis įvykio metu neturėjo jokio pagrindo manyti, kad ginklas gali būti realiai panaudotas, nes tokių ketinimų G. V. neišreiškė nei veiksmu, nei žodžiu.

25Prokuroras, vadovaudamasis teismo medicinos specialisto išvada dėl Ž. T. padaryto sveikatos sutrikdymo, teigia, kad prieš pastarąjį įvykio metu nebuvo naudojamas intensyvus ir gyvybei ar sveikatai pavojingas smurtas, kaip yra teigiama skundžiamame nuosprendyje. Šie duomenys, prokuroro nuomone, patvirtina, kad nuteistojo smurto veiksmai prieš G. V. tebuvo veikos prieš V. A. tęsinys. Nuteistojo parodymai, kad jis smurtavo prieš nukentėjusiuosius dėl to, kad jie abu ketino panaudoti prieš jį (Ž. T.) dujinį pistoletą, turi būti vertinami kritiškai, nes jie neatitinka nei nustatytos jo smurtinių veiksmų sekos (iš pradžių prieš V. A., po to – prieš G. V.), nei įvykio eigos (po sužalojimų padarymo V. A. pasišalino iš įvykio vietos).

26Teismas nepagrįstai nekonkretizavo kiekvieno iš nukentėjusių asmenų veiksmų pobūdžio ir pavojingumo, nenurodė aiškaus kėsinimosi pradžios momento. Taip pat, prokuroro nuomone, teismas nepagrįstai neįvertino tai, kad konfliktą įvykio vietoje (prieš M. G.) pradėjo būtent Ž. T., kad pastarasis ruošėsi G. V. ir V. A. atvykimui telefonu pats kviesdamas į pagalbą savo draugus, kad smurto veiksmus įvykio vietoje pradėjo G. S., kad konflikto metu nei ši liudytoja, nei nuteistasis nepatyrė žymesnių sužalojimų, kad iniciatyva panaudoti smurtą pavojingu įrankiu po iš esmės nepavojingo G. S. ir V. A. tarpusavio susistumdymo priklausė būtent nuteistajam, kad daugybiniai smūgiai peiliu V. A. ir G. V. buvo suduoti į gyvybiškai svarbias kūno dalis, abejiems tuo pačiu metu, kad G. V. neturėjo galimybių ilgesnį laiko tarpą demonstruoti ginklą. Šios aplinkybės patvirtina, kad Ž. T. smūgius peiliu V. A. ir G. V. sudavė abipusio konflikto metu, keršydamas už G. S. sumušimą, tęsdamas konfliktą su G. V., t. y., kad įvykio metu nebuvo būtinosios ginties situacijoje ir smurtavo ne gynybos, bet puolimo tikslais. Tai iš dalies patvirtinta ir skundžiamame nuosprendyje, kur nurodyta, kad nuteistasis peilį panaudojo ne išimtinai gynybos tikslais. Todėl prokuroras teigia, kad teismas, remdamasis bylos aplinkybių neatitinkančiomis išvadomis apie būtinosios ginties situaciją ir jos ribų peržengimą, netinkamai ir nepagrįstai Ž. T. taikė BK 28 str. 3 d.nuostatas.

27Prokuroras vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ (toliau – Senato nutarimo Nr. 46) 16 p. nuostatomis ir teismų praktika kasacinėse bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-30/2007, 2K-59/2010, teigia, kad Ž. T. nusikalstamos veikos, padarytos prieš G. V. ir V. A., turi būti perkvalifikuotos.

28Be to, teismas nepagrįstai pripažino, kad šioje byloje yra nustatytos nuteistojo atsakomybę dvi lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 6 ir 9 p. Prokuroras teigia, kad Ž. T. veikų prieš G. V. ir V. A. padarymo metu nebuvo būtinosios ginties situacijoje, o smurto veiksmus įvykio vietoje inicijavo ir pradėjo ne paminėti nukentėjusieji, bet liudytoja G. S. ir pats nuteistasis Ž. T..

29Taip pat skunde prokuroras ginčija nuteistajam Ž. T. paskirtų bausmių dydžius. Jo nuomone, už baigią veiką nuteistajam turi būti paskirta bausmė savo dydžiu nežymiai griežtesnė, nei įstatymo straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, o už veiką, nutrukusią pasikėsinimo stadijoje - bausmė, nežymiai švelnesne, nei įstatymo straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

30Nuteistojo Ž. T. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį ir jo ginamojo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 130 str. bei, taikant BK 62 str. nuostatas, paskirti švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę, kurią paskirti atlikti atviroje kolonijoje. Taip pat gynėjas prašo atmesti nukentėjusiojo V. A. civilinį ieškinį.

31Gynėjo nuomone, teismas iš esmės teisingai konstatavo esminius faktus, tačiau padarė netinkamas išvadas ir neteisingai kvalifikavo nuteistojo veiką. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad Ž. T. motyvas smurtauti buvo asmeniniai nesutarimai. Nei apelianto ginamasis, nei nukentėjusieji nenurodė, kad jie buvo anksčiau pažįstami ar iki įvykio tarp jų buvo kilęs koks nors konfliktas. Vienintelis nesutarimas tarp nukentėjusiųjų ir nuteistojo buvo nukentėjusiųjų agresyvus atvykimas į įvykio vietą ir agresija prieš apelianto ginamąjį bei pastarojo draugę G. S..

32Byloje nepaneigti Ž. T. parodymai apie tai, kad jis nesuvokė kokiu įrankiu sudavė smūgius nukentėjusiesiems G. V. ir V. A.. Gynėjas pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik parodymas šaunamojo ginklo yra pakankamas pagrindas suprasti apie gyvybei ir sveikatai gresiantį pavojų. Be to, neišsiaiškinta kokiomis aplinkybėmis šaunamasis ginklas, priklausantis V.A. tėvui, įvykio metu atsirado pas G. V.. Todėl gynėjas mano, kad nukentėjusiojo V. A. parodymai yra melagingi ir šis nukentėjusysis pats siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės.

33Tam, kad įvertinti ginklo technines savybes, asmuo turi turėti specialių žinių ir patirties. Gynėjas teigia, kad šioje byloje nepagrįstai neįvertina jo ginamojo būklė ir netirta ar šis nebuvo fiziologinio afekto būsenoje. Gynėjas, vadovaudamasis teismo medicinos specialistų išvadomis apie Ž. T. ir G. S. padarytus sveikatos sutrikdymus bei liudytojo M. Č. parodymais, skunde teigia, kad įvykio metu buvo pavojingas kėsinimasis ir reali jo grėsmė, todėl jo ginamasis turėjo teisę gintis ir ginti kitą asmenį nuo šio tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismas neįvertino ar žala, kuri grėsė Ž. T. ir G. S., nebuvo didesnė, nei apelianto ginamasis panaudojo savigynos priemones prieš nukentėjusiuosius.

34Apeliantas teigia, kad konflikto iniciatoriai buvo patys nukentėjusieji, V. A. sudavė smūgį G. S., G. V. mosavo ir demonstravo ginklą. Atsižvelgiant į įvykio situaciją, Ž. T. nežinojo ar šis ginklas bus panaudotas ar ne, ar jis užtaisytas ir ar techniškai tvarkingas. Todėl jis pagrįstai galvojo, kad prasidėjo ar gresia pavojingas kėsinimasis. Gynėjas nurodo, kad šaunamasis ginklas yra nelygiavertis ginklas bet kokiam peiliui, nes šūvio metu kulka asmenį gali pasiekti per atstumą ir nebereikalingas fizinis kontaktas. Todėl teismo išvada, kad Ž. T. peržengė būtinosios ginties ribas, nes nukentėjusieji neišsakė grasinimo panaudoti ginklą, juo neiššovė ir kitų įrankių neturėjo, yra nepakankama. Teismas nepagrįstai teigia, kad Ž. T. priemonės kėsinimuisi atremti buvo aiškiai neadekvačios. Aplinkybė, kad peiliu suduotų smūgių skaičius buvo adekvatus kilusiai rizikai, nepaneigia apelianto ginamojo parodymų, kad jis smūgių sudavimo metu buvo afekto būsenoje, bandė gintis visomis priemonėmis kokios jam buvo pasiekiamos, o ginimosi metu nesuvokė nei su kuo, nei kaip ginasi. Todėl teismo išvada dėl būtinosios ginties ribų peržengimo turi būti vertinama kritiškai arba atsižvelgtina skiriant bausmę.

35Apeliantas, vadovaudamasis Senato nutarimo Nr. 46 24 p. nuostatomis, nurodo, kad teismas nepagrįstai neįvertino kokio tipo neteisėtus veiksmus atliko patys nukentėjusieji. Nagrinėjama įvykio situacija ir nužudymas įvyko staiga labai susijaudinus ir jis įvyko tuoj po nukentėjusiųjų neteisėto ir keliančio realų pavojų nuteistajam, kaip greitas atsakas į tai. Gynėjas pažymi, kad tiek nukentėjusiųjų agresija, tiek ir nužudymas bei kūno sužalojimas įvyko per ypač trumpą laiką, nesant jokio pasiruošimo, nei vienam iš liudininkų net nesugebėjus suvokti kas įvyko.

36Teismas nesilaikė Senato nutarimo Nr. 46 24 p. nuostatų, nes tik bendrai nurodė, kad byloje nenustatytos aplinkybės, patvirtinančios, jog nuteistasis įvykio metu būtų buvęs labai susijaudinęs, fiziologinio afekto būsenos. Ši išvada liko nemotyvuota. Apelianto nuomone, įvykio metu jo ginamasis būtų buvęs labai susijaudinęs ir fiziologinio afekto būsenos.

37Apeliantas, vadovaudamasis BK 54 str. 2 d., 61 str., 62 str. 1 d., 2 d. 5 p., 50 str. 3 d. bei teismų praktika kasacinėse bylose Nr. 2K-419/2009 ir 2K-594/2005, teigia, kad Ž. T. yra paskirta per griežta ir neindividualizuota bausmė, todėl prašo ją sušvelninti bei paskirti atlikti atvirojoje kolonijoje. Nes tik tokiu būdu, nuteistasis Ž. T. nepraras socialinių ryšių su tėvais ir drauge G. S., su kuria ketina susituokti.

38Jo ginamasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiųjų, nesislėpė nuo atsakomybės, labai padėjo tyrimui ir, sužinojęs kokį nusikaltimą įvykdė, pats pranešė apie jį policijos darbuotojams. Gynėjas mano, kad paminėtos aplinkybės turi būti pripažintos Ž. T. atsakomybę lengvinančiomis. Taip pat, jis prašo panaikinti nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 9 p., nes apsvaigimas nuo alkoholio neturėjo įtakos nusikalstamų veikų prieš V. A. ir G. V. padarymui. Teismas neatsižvelgė, kad nusikaltimai nebuvo ankstesnio nuteistojo gyvenimo ir elgesio pasekmė, o paprasčiausiai buvo sąlygoti nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, t. y., kad nusikalstamos veikos nebuvo iš anksto planuojamas, o įvyko dėl nukentėjusiųjų amoralaus ir agresyvaus elgesio. Gynėjas pažymi, kad priešingą teisei jo ginamojo reakciją sukėlė susijaudinimas, kilęs dėl pačių nukentėjusiųjų nusikalstamų veiksmų. Be to, pagal BK 59 str. 2 d. nuostatas, Ž. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali būti pripažinta ir tai, kad jis nusikaltimus padarė būdamas fiziologinio afekto būsenos.

39Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 str. 1 d. nuostatomis, apeliantas teigia, kad nukentėjusiojo V. A. civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti turi būti atmestas. Gynėjo nuomone, šiam nukentėjusiajam priteisto civilinio ieškinio dydis yra neadekvatus ir neproporcingas jo (V. A.) paties atliktiems nusikalstamiems veiksmams įvykio metu. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad įvykio metu G. V. buvo neteisus ir pats atliko neteisėtus veiksmus, nukentėjusiajam R. V. priteisto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydis turi būti sumažintas per pusę.

40Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis Ž. T. ir jo gynėjas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuratūros - atmesti. Prokurorė prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo gynėjo – atmesti.

41Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o nuteistojo Ž. T. gynėjo V. Sviderskio - atmestinas.

42Pagal BPK 320 str. 3 d. nuostatas, teismas apeliacinio proceso metu turi patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

43Apeliaciniuose skunduose nei prokuroras, nei nuteistojo gynėjas neskundžia nuosprendžio dalies dėl Ž. T. nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d., todėl kolegija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šioje dalyje apeliacine tvarka netikrina (BPK 320 str. 3, 4 d.).

44Prokuroras skunde prašo kvalifikuoti nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas pagal BK 129 str. 1 d. (dėl G. V. nužudymo) ir BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p. (dėl pasikėsinimo nužudyti du žmones), t. y. ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl būtinosios ginties situacijos buvimo ir jos ribų peržengimo.

45Kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, su šiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais sutinka, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, dėl ko buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1, 3 p.).

46Nei prokuroras, nei gynėjas neginčija skundžiamo nuosprendžio išvadų dėl to, kad būtent nuteistasis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytoje vietoje ir laiku smurtavo prieš nukentėjusiuosius V. A. ir G. V., bei kad šie smurtiniai veiksmai yra priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais.

47Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 str. 1 ir 2 d.).

48Šio įstatymo 3 d. nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

49Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo sampratą bei susiformavusią teismų praktiką būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, jog egzistavo būtinosios ginties situacija. Tai reiškia, kad nesant šios situacijos, negali būti ir būtinosios ginties peržengimo.

50Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 p. nurodyta, kad nėra būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo tais atvejais, kai asmuo savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis (dėl nepagrįsto įtarumo, baimės ir pan.). Tokiu atveju BK 28 str. numatytos nuostatos netaikomos.

51Be to, teismų praktikoje laikomasi nuomones, kad kėsinimasis , nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktika orientuojama į tai, jog itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo.

52Iš nukentėjusiojo V. A. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, seka, kad įvykio naktį jam paskambinęs M. G. pranešė, jog jis ir V. A. brolis R.A. yra sumušti. Todėl jis (V. A.) norėdamas jiems padėti, išsiaiškinti konflikto priežastį ir juos parvežti namo, kartu su G. V. atvyko į įvykio vietą, kur rado sužalotą savo brolį, Ž. T. ir G. S.. Pastaroji mosikuodama rankomis perrėžė nagais jam (V. A.) veidą, dėl ko jis ją pastūmė nuo savęs. Tuoj po to, kairėje pusėje stovėję Ž. T. dūrė jam į pilvą ir nuo šio smūgio jis nugriuvo.

53Be to, einant su G. V. į įvykio vietą, nei jis, nei G. V. niekam negrasino ir nešaukė ką nors sumušti ar nušauti. Nei jis, nei G. V. neturėjo rankose jokio ginklo ar peilio. Apie tai, kad G. V. į įvykio vietą atvyko pasiėmęs su savimi dujinį pistoletą, jie tarpusavyje nekalbėjo ir jis (V. A.) apie tai nieko nežinojo. Dėl tamsos įvykio metu konflikto vietoje jis nematė ar G. V. buvo išsitraukęs pistoletą ir ar jį turėjo rankose. Taip pat, jis nematė ar šis ginklas buvo nukritęs ar numestas ant žemės, todėl, smurtavimo prieš jį metu, jis net nebuvo pasilenkęs jo (ginklo) paimti. Jis negrasino Ž.T. ir nesiruošė jo pulti. Jam pačiam nuteistojo suduoti smūgiai buvo labai netikėti (t. 1, b. l. 171-172, 173-174, 175; t. 3, b. l. 170-171).

54Priešingai nei teigia gynėjas, byloje yra nustatyta (nukentėjusiojo V. A. ir liudytojos R. A. (t. 4, b. l. 24-25) parodymai) kam priklausė ir kokiomis aplinkybėmis dujinis pistoletas atsirado pas nužudytąjį. Tai, kad nukentėjusiojo V. A. parodymai yra nepalankūs jo ginamajam, neduoda jokio pagrindo abejoti jų teisingumu. Todėl kolegija neturi pagrindo netikėti šiais nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos patvirtina byloje surinktų duomenų visetas.

55Betarpiškai įvykyje dalyvavusi liudytoja G. S. ikiteisminio tyrimo teisėjai parodė, kad įvykio metu M. Č. kalbėjosi su Ž. T. apie tai, jog pastarasis per stipriai sudavė M. G., dėl ko šis gali pasikviesti savo draugus. Vėliau ji išgirdo ateinančius vaikinus ir garsiai sakančius, kad „sumuš“. Tada ji padavė savo mobilaus ryšio telefoną Ž. T., šis paskambino savo draugams ir juos pakvietė atvykti padėti. Netrukus prie jų priėjo V. A. ir G. V., kuris klausdamas apie M. G., rankose turėjo šautuvą, juo „mosikavo“. Tada ji pastūmė šalia jos stovėjusį V. A., kuris sudavė vieną smūgį ranka jai į veidą. Jie abu pradėjo stumdytis, o Ž. T., sakydamas, kad „niekas jo draugės nedaužys“, peiliu sudavė smūgį V. A., kuris nuo šio smūgio nukrito. Tuoj po to, Ž. T. tuo pačiu peiliu sudavė ir G. V. kelis smūgius (t. 2, b. l. 142-144, 154-158).

56Šiuos parodymus ji patvirtino ir pirmosios instancijos teisme, papildomai paaiškindama, kad įvykio metu grasinimas nušauti nebuvo išsakytas, o Ž. T. G. V. smūgius sudavė po to, kai jis (Ž. T.) sudavė smūgius V. A. (t. 4, b. l. 27-29).

57Kaip matyti iš nukentėjusiojo M. G. parodymų, įvykio naktį Ž. T. niekas nepuolė ir šiam nereikėjo nuo nieko gintis (t. 2, b. l. 9-10, 11-12; t. 3, b. l. 172).

58Nukentėjusysis R. A. parodė, kad žodinį konfliktą su M. G. pirmasis pradėjo Ž. T., kuris sudavė apie 5 smūgius rankomis M. G. į galvą, o atvykusiam V. A. dūrė apie 3 kartus, nuo ko pastarasis nukrito ant žemės. Be to, Ž. T. spyrė jam (R. A.) į koją (t. 2, b. l. 1-2, 3-4; t. 3, b. l. 173).

59Liudytojas M. Č. parodė, kad įvykio metu girdėjo kaip Ž. T. konfliktavo su M. G., po to - suduodamų smūgių garsus. Jam atėjus iki įvykio vietos, pamatė gulintį sumušta (kraujuojančia) galva M. G., o tuo metu Ž. T. skambino telefonu ir kvietė kažką atvažiuoti, sakydamas, kad „reikia visus „nukirsti“. Netrukus jis išgirdo, kaip atvykę vaikinai klausė kas sumušė M. G., R. A. pasakius, kad tai padarė Ž. T., kilo triukšmas. Vėliau girdėjo R. A. verkiantį ir sakantį, kad jam skauda koją (t. 2, b. l. 56-57, 58-60; t. 3, b. l. 174-175).

60Liudytojas A. T. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio naktį jo brolis Ž. T. paskambino T. B. ir pakvietė atvykti pas jį, nes įvyko kažkokie konfliktai. Jam (A. T.) kartu su T.B. ir R. B. atvykus į įvykio vietą, Ž. T. pasakojo apie įvykusį konfliktą tarp jo ir kažkokių vaikinų, kad vienas iš šių vaikinų sudavė Ž. T. draugei G. S. ir po to šie vaikinai išvažiavo (t. 2, b. l. 70-71). Teisme jis iš dalies pakeitė šiuos parodymus, nurodydamas, kad Ž. T. įvykio metu nieko nepasakojo apie anksčiau įvykusius kokius nors konfliktus (t. 4, b. l. 26).

61Liudytojas T. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam Ž. T. paskambinęs pasakė apie įvykusį konfliktą ir pakvietė atvykti į įvykio vietą. Jam atvykus, Ž. T. dar kartą pasakojo apie konfliktą (t. 2, b. l. 77-78, 79). Šias aplinkybes jis nurodė ir pirmosios instancijos teisme papildomai paaiškindamas, kad Ž. T. jam sakė, kad atvykę vaikinai turėjo su savimi pistoletą, tačiau niekas nepasakojo, jog šie vaikinai naudojo smurtą (t. 4, b. l. 26-27).

62Ikiteisminio tyrimo metu pirmojoje apklausoje Ž. T. parodė, kad po smūgių sudavimo M.G., išgirdo ateinančius vaikinus, garsiai šaukiančius, kad „sušaudys, sulaužys“, todėl, supratęs , kad tai gali būti M. G. draugai, jis pats paskambino savo broliui A. T. ir draugams T. B. ir R. B. bei pakvietė juos atvykti į pagalbą. Atėję G. V. ir V. A. paklausė kur yra M. G., tuoj po atsakymo, kad nieko nežino, G. V. sudavė vieną smūgį G. S. į veidą ir vieną - jam (Ž. T.). Tada jis kumščiu sudavė jam (G. V.) į veidą, po ko pastarasis iš už nugaros išsitraukė šautuvą ir ruošėsi šauti į G. S.. Todėl jis stvėrė peilį, kuriuo sudavė kelis smūgius G. V. į įvairias kūno vietas. Po pirmojo tokio smūgio peiliu, jam (G. V.) iškrito iš rankų šautuvas, kurį nuo žemės netrukus paėmė V. A.. Pastarasis ruošėsi šauti į jį (Ž. T.), todėl ir šiam tuo pačiu peiliu sudavė smūgius į pilvą ir kitas kūno vietas. Tada abu vaikinai apsisuko ir pabėgo (t. 2, b. l. 87-88).

63Ikiteisminio tyrimo teisėjai Ž. T., nurodydamas iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, papildomai paaiškino, kad atvykus G. V. ir V. A., pastarąjį G. S. pirmoji pastūmė ir šis nukrito ant žemės. Tada G. V. sudavė ranka po vieną smūgį G. S. ir Ž. T. į veidą, po ko pastarajam sudavus G.V. taip pat vieną smūgį į veidą, šis išsitraukė šautuvą ir nusitaikė į juos. Tada Ž. T. pagriebė peilį ir juo dūrė G. V. į nugarą, po to – į pilvą bei kitas kūno vietas. Po pirmojo tokio smūgio, ginklas iškrito iš rankų ir jį (ginklą) pagriebė V. A., kuriam Ž. T. tuo pačiu peiliu iš karto sudavė smūgius į pilvą ir kitas kūno vietas. Dar prieš atvykstant šiems vaikinas, jis (Ž. T.) paskambino savo draugams ir pakvietė atvažiuoti į įvykio vietą, nes jis susimušė su M. G., o pastarasis pasikvietė savo draugus (t. 2, b. l. 90-93).

64Pirmosios instancijos teisme nuteistasis paaiškino, kad po konflikto su M. G., išgirdo ateinančius vaikinus, šaukiančius „kas sumušė mano brolį, sušaudysim, sulaužysim“. Todėl iš G. S. mobilaus ryšio telefono paskambino savo draugams ir broliui, kviesdamas šiuos atvykti į įvykio vietą. Netrukus prie jų atėjo V. A. ir G. V., po žodinio konflikto su jais jis (Ž. T.) pirmiausia sudavė smūgius V. A., nuo ko jis nugriuvo ant žemės. Tada jis pamatė kaip G. V. išsitraukė ginklą, todėl jis sudavė smūgius ir G. V., kuriam iš rankų ginklas iškrito, o pats G. V. pabėgo. Tada V. A. pagriebė ginklą, dėl ko V. A. jis taip pat sudavė smūgius, nuo kurių jis (V. A.) nugriuvo ant žemės. Taip pat nuteistais aiškino, kad suduodamas paminėtus smūgius, jis nesuprato, kad rankoje laikė peilį ir juo smurtavo prieš nukentėjusiuosius (t. 4, b. l. 30-32).

65Apeliacinės instancijos teisme Ž. T., nurodydamas iš esmės analogiškas aplinkybes ir, laikydamasis tos pačios gynybinės pozicijos kaip ir pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad nesuprato, jog nukentėjusiesiems smūgius sudavė peiliu, „<...pagriebiau kažką, nežinodamas ką...“>, kad nežino kiek sudavė smūgių nukentėjusiesiems bei kaip galėjo padaryti G. V. sužalojimus nugaros srityje.

66Taigi, nuteistojo parodymai apie smūgių sudavimo eiliškumą, smurto intensyvumą, nukentėjusiųjų veiksmus bei nusikaltimo įrankį, kuriuo padarė nukentėjusiesiems sužalojimus, yra itin nenuoseklūs. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jis aiškiai nurodė šio įrankio priklausomybę („<...stvėriau N. N. peilį...>“), vietą iš kur jį pagriebė („<...stvėriau nuo dekio...>“), jo išvaizdą („<...atlenkta geležte..>“), todėl jo parodymai, duoti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, apie šį įrankį atmetami. Be to, jo parodymai apie jam ranka suduotus smūgius į veidą bei „išmuštą nosies pertvarą“ (t. 4, b. l. 32), paneigti teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 659/09(09) (t. 2, b. l. 95). Kolegija vadovaujasi kitais nuteistojo parodymais ta apimtimi, kuria jie sutampa su kitais byloje surinktais objektyviais įrodymais.

67Kolegija netiki ir liudytojos G. S. parodymais apie laiko momentą, kada buvo parodytas ginklas, t. y., kad ji matė, jog atvykęs G. V. iš karto išsitraukė ginklą ir juo „mosikavo“. Tačiau iš tų pačių liudytojos parodymų bei ikiteisminio tyrimo teisėjai ir apygardos teisme duotų nuteistojo parodymų, matyti, kad V. A. ir G. V. atvykus į konflikto vietą, jie iš karto priėjo prie liudytojos ir nuteistojo. Pirmasis (V. A.) stovėjo prieš G. S. ir jie abu susistumdė. Natūralu, kad tokiu momentu jos dėmesys buvo nukreiptas ne į G. V. ir jo rankoje neva turimą kokį tai daiktą ar daiktus, o į V. A. ir jo veiksmus, juo labiau, kad po to, kai ji pastūmė V. A., šis sudavė jai į veidą (teismo medicinos apžiūros metu jai nustatyta nedidelė kraujosruva kairiame skruoste (t. 2, b. l. 160)). Kolegijos nuomone, nurodydama komentuojamą aplinkybę (apie ginklo parodymo momentą), ši liudytoja, atsižvelgiant į jos ir Ž. T. draugiškus santykius bei gynėjo apeliaciniame skunde nurodytus jos ir nuteistojo ateities planus, paprasčiausiai siekia sušvelninti pastarojo baudžiamąją atsakomybę. Todėl kolegija šioje dalyje vadovaujasi paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo teisėjai ir apygardos teisme nurodytomis įvykio aplinkybėmis, t. y., kad G. V. ginklą išsitraukė tik po to, kai Ž. T. sudavė smūgius V. A..

68Taigi, iš nukentėjusiųjų ir liudytojų aptartų parodymų seka, kad abipusis žodinis konfliktas kilo dėl aiškinimosi apie M. G. sužalojimo aplinkybes (o ne dėl įžeidžiančių, necenzūrinių ar kokių kitų provokuojančių žodžių, nukentėjusiųjų pasakytų nuteistajam ar G. S.), bei kad smurtą prieš V.A. pirmoji vartoti pradėjo G. S. – sudavė smūgį į veidą ir pastūmė nuo savęs. Tik po to sekė V.A. atsakas į tai suduodant smūgį jai į veidą, ir Ž. T. smurtiniai veiksmai suduodant daugybinius smūgius pirmiausia V. A. (šeši poveikiai, iš kurių trys - peiliu (t. 1, b. l. 184-185)), o šiam nugriuvus, - ir G. V. (vienuolika poveikių, iš kurių keturi - peiliu (t. 1, b. l. 95-98)).

69Tokiu būdu byloje yra nustatyta, kad G. V. ginklą, nuo kurio panaudojimo nuteistasis, neva, gynėsi, išsitraukė tik po to, kai V. A. peiliu buvo suduoti daugybiniai smūgiai peiliu.

70Kartu pažymėtina ir tai, kad nukentėjusieji prieš Ž. T. neatliko jokių smurtinių veiksmų, dėl kurių būtų kilęs pavojus G. S. ar nuteistojo gyvybei arba sveikatai (aukščiau aptarti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai), jam jokių sužalojimų nepadarė (aukščiau paminėtoje teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad jam konstatuotas tik kairio dilbio odos nubrozdinimas, kurį galėjo pasidaryti tiek pats, tiek kontaktuodamas su kokiu nors kietu bukabriauniu daiktu (t. 2, b. l. 95)) ir, priešingai nei teigia nuteistasis, nušauti negrasino. Taip pat, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad į G. S. ir V. A. susistumdymą G. V. būtų reagavęs smurtu prieš ją ar nuteistąjį. Todėl kolegijos nuomone, šioje situacijoje, Ž. T. smurtiniai veiksmai prieš V. A. ir G. V., negali būti vertinami kaip gynyba nuo galimo ginklo panaudojimo, nes ginklas buvo išsitrauktas vėliau (po V. A. sužalojimo), o nakties metu, tamsoje, nei vienai konflikto pusei dar net nematant viena kitos, nežinia kam adresuoti bei nežinia kieno pasakyti žodžiai „sumušim, sulaužysim“, pagal įvykio aplinkybes negali būti vertinami kaip reali ir (ar) akivaizdi grėsmė tiek nuteistojo, tiek G. S. sveikatai ir gyvybei.

71Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Ž. T., supratęs apie galintį kilti konfliktą, pats kvietėsi į pagalbą savo draugus, t. y. jis neabejojo, kad dėl jo anksčiau atliktų nusikalstamų veiksmų prieš M.G., gali kilti muštynės, ir tam ruošėsi bei, norėdamas sustiprinti savo kiekybines pozicijas, kvietėsi atvykti papildomai ir kitus asmenis – savo brolį ir du draugus. Taigi, smurto panaudojimas buvo numanomas iš anksto. Be to, aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad įvykio metu Ž. T. ir G. S. elgėsi agresyviai, prieš nukentėjusiuosius pirmieji atliko smurtinius veiksmus. Todėl tokia situacija vertintina kaip abipusės muštynės. Tokių muštynių metu abi konfliktuojančios pusės vadovaujasi agresyviais interesais ir noru pulti, o ne gintis. Muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla, nes jose besiginančiųjų nėra. Tokią įstatymų, reglamentuojančių būtinosios ginties institutą, taikymo praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės bylos Nr. 2K-684/1999, 2K-30/2007, 2K-428/2008). Tuo tarpu, būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurtą, bet jį vėliau panaudoja gynybos nuo pavojingo kėsinimosi metu. Taigi, nagrinėjamo įvykio metu nebuvo vienos iš būtinų būtinosios ginties sąlygų – pavojingo kėsinimosi.

72Todėl, kolegija, remdamasi paminėtų byloje surinktų įrodymų visuma, daro išvadą, kad šioje baudžiamojoje byloje nustatytų nusikaltimų padarymo situacija negali būti vertinama kaip būtinoji gintis. Nesant būtinosios ginties situacijos, nėra pagrindo kalbėti apie būtinosios ginties ribų peržengimą.

73Taigi, byloje nustačius, kad įvykio metu nebuvo būtinosios ginties situacijos, nėra juridinio pagrindo nuteistojo nusikalstamas veikas, padarytas prieš V. A. ir G. V., kvalifikuoti pagal BK 28 str. nuostatas. Todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

74Tuo pačiu, nebelieka teisinio pagrindo nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė peržengiant būtinosios ginties ribas. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keičiamas, pašalinant iš jo aprašomosios dalies išvadą, kad yra nustatyta nuteistojo Ž. T. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 9 p.

75Prokuroras apeliaciniu skundu prašo nuteistojo nusikalstamą veiką, padarytą prieš nukentėjusįjį V. A., iš BK 28 str. 3 d., 22 str. 1 d., 129 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p.

76Kolegija jau pasisakė, kad šioje byloje nenustatyta būtinosios ginties situacija, todėl dar kartą šių motyvų dėl BK 28 str. nuostatų netaikymo nebekartoja.

77Šioje byloje Ž. T. buvo pareikštas įtarimas padarius nusikaltimus, numatytus BK 284 str. 1 d., 129 str. 1 d. ir 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p. (t. 3, b. l. 82-83). Nei nuteistasis, nei jo gynėjas nei įtariamojo apklausos metu (t. 3, b. l. 84), nei susipažinus su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 3, b. l. 93) nepareiškė jokių prašymų ir (ar) prieštaravimų dėl tokio nusikalstamų veikų juridinio vertinimo.

78Baigus ikiteisminį tyrimą, byla kartu su kaltinamuoju aktu, kuriame nurodytas analogiškas nusikalstamų veikų juridinis vertinimas, perduota apygardos teismui ( t. 3, b. l. 98-112, 123), kuris, 2010-02-03 nutartyje nurodydamas tą pačią nusikaltimų kvalifikaciją (t. 3, b. l. 139-140), perdavė šią baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje.

79Skundžiamame nuosprendyje (nuosprendžio 13-as lapas) yra nurodyta, kad Ž. T. veika (dalyje dėl pasikėsinimo nužudyti V. A.) perkvalifikuojama iš BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 d. į BK 28 str. 3 d., 22 str. 1 d., 129 str. 1 d., ir toks sprendimas priimtas, vadovaujantis Senato nutarimo Nr. 46 11 p. nuostatomis.

80Tačiau šiuo nuosprendžiu nustačius, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu nebuvo būtinosios ginties situacijos, t. y. pašalinus BK 28 str. nuostatų taikymą, nebėra juridinio pagrindo Ž. T. padarytą minėtą nusikalstamą veiką vertinti kaip padarytą peržengus būtinosios ginties ribas.

81Todėl skundžiamas nuosprendis ir šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

82BK 129 str. 2 d. 5 p. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė du ar daugiau žmonių.

83Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad padaryta nusikalstama veika kvalifikuojama pagal šį baudžiamąjį įstatymą, kai kaltininkas nužudo bent du asmenis vienu metu, veikdamas tiesiogine ar netiesiogine tyčia atskirų nukentėjusiųjų atžvilgiu, arba skirtingu laiku, veikdamas tiesiogine tyčia pagal bendrą nusikalstamą sumanymą nužudyti bent du asmenis. Vieno žmogaus nužudymas ir rengimasis ar pasikėsinimas nužudyti kitą, kai yra sumanymas nužudyti du asmenis, kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 1 ar 2 d. ir 21 ar 22 str. ir 129 str. 2 d. 5 p. (Senato nutarimo Nr. 46 16 p., Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaro II dalis, psl. 115-116).

84Taigi, norint nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal komentuojamą baudžiamąjį įstatymą, šiuo atveju, reikia nustatyti nuteistojo nusikalstamą sumanymą nužudyti du žmones.

85Veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti pagal BK 22 str. 1 d. ir 129, 130 ar 131 str. Apie tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (Senato nutarimo Nr. 46 6 p.).

86Byloje nustatyta, kad iš pradžių nuteistasis ne mažiau šešiais poveikiais sudavė peiliu V. A. į gyvybiškai svarbius organus (į krūtinės abejas puses, pilvą), po to tuo pačiu peiliu sudavė daugybinius smūgius G. V. taip pat į gyvybiškai svarbius organus (į krūtinę, širdies sritį, nugarą, abejus šonus). Nekyla abejonių, kad, nuteistasis, būdamas normalaus psichinio išsivystymo, suaugęs ir turėdamas pakankamą gyvenimišką patirtį (nusikaltimo padarymo metu jam buvo 20 metų), neabejotinai suprato, kad suduodamas daugybinius smūgius su žalojančių savybių turinčiu daiktu – peiliu, tiek V. A., tiek G. V. į gyvybiškai svarbius organus, padarys pastariesiems sužalojimus, keliančius realų pavojų jų sveikatai ir gyvybei.

87Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis teisme nurodė, kad „<...norėjau suduoti (V. A.) kuo stipriau...> (t. 4, b. l. 31).

88Taigi, įvykio metu nukentėjusiesiems suduotų smūgių skaičius (6 ir 11), padarytų sužalojimų pobūdis (sužaloti gyvybiškai itin svarbūs organai (G. V. – širdis)), smurto intensyvumas (abiems nukentėjusiesiems sužalojimai padaryti per trumpą laiką tuoj vienas po), nusikaltimui panaudotas įrankis (peilis), smurtavimo metu Ž. T. pasakyti aukščiau paminėti žodžiai („niekas nedaužys mano draugės“) bei tuo metu turėtas tikslas („norėjau suduoti kuo stipriau“) ir yra tie nusikalstamų veikų objektyviosios pusės elementai, kurie leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad nuteistasis abiejų nusikaltimų padarymo metu veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, turėjo vienodą nusikalstamą sumanymą – atimti gyvybę abejiems nukentėjusiesiems. Taigi, jo padarytos nusikalstamos veikos prieš V. A. ir G. V., atitinka požymius nusikaltimų, numatytų BK 129 str. 1 d. ir 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p. Be to, toks nusikalstamos veikos juridinis vertinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės taikymo praktiką analogiškose bylose (kasacinė byla Nr. 2K-593/2010).

89Gynėjas apeliaciniame skunde akcentuoja neigiamą nukentėjusiųjų asmenų elgesį. Skundžiamu nuosprendžiu toks nukentėjusiųjų elgesys pripažintas provokuojančiu ir nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau su tokia apygardos teismo išvada bei gynėjo apeliacinio skundo argumentu sutikti negalima. Todėl apygardos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas, vadovaujantis BPK 328 str. 1, 3 p. nuostatomis.

90BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyti du nukentėjusiojo elgesio variantai, kurie lengvina kaltininko teisinę padėtį. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai paprastai pasireiškia įžeidimu, smurtu ar kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais į kaltininką ar į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks nukentėjusiojo elgesys, kai jis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą veiką prieš jį.

91Teismų praktikoje teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, įžeidė kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo susiję su smurtu arba kitokiais pavojingais veiksmais ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 27, psl. 315). Teismai paprastai nustato šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks nukentėjusiojo elgesys iš dalies paskatina kaltininką nusikalsti prieš jį.

92Iš šiame nuosprendyje aukščiau aptartų nuteistojo, nukentėjusiojo V. A. ir liudytojos G. S. parodymų matyti, kad nei V. A., nei G. V. jokių įžeidžiančių necenzūrinių žodžių nei nuteistajam, nei G. S. nepasakė, V. A. pavartojo fizinį smurtą prieš G. S. kaip atsaką į jos pačios atliktus neteisėtus smurtinius veiksmus. Taigi, nei V. A., nei G. V. nebuvo smurtinių veiksmų iniciatoriai, jie neatliko jokių pavojingų veiksmų, prieštaraujančių moralei ir elementarioms elgesio taisyklėms. Be to, liudytojas E. K. (t. 4, b. l. 41) patvirtino, kad nukentėjusieji, važiuodami į įvykio vietą, buvo linksmi, draugiški ir nebuvo nusiteikę agresyviai. Todėl, kolegijos nuomone, šiuo atveju, nukentėjusiųjų asmenų (V. A. ir G. V.) įvykio metu buvusį elgesį nėra jokio pagrindo pripažinti provokuojančiu ir (ar) rizikingu bei turėjusiu įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bei tuo pačiu tai pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas (BPK 328 str. 1, 3 p.), iš jo aprašomosios dalies pašalinant išvadą, kad šioje byloje yra nustatyta nuteistojo Ž. T. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 6 p.

93Gynėjas neteisus arba sąmoningai klaidina teismą apeliaciniame skunde nurodydamas, kad šioje byloje neįvertina jo ginamojo būklė ir netirta ar šis nebuvo fiziologinio afekto būsenoje.

94Šios bylos ikiteisminio tyrimo metu dėl Ž. T. psichinės sveikatos būklės buvo atlikta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, kurios akte Nr. 83TPK-223 nurodyta, kad jis inkriminuojamos veikos padarymo metu visiškai suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti, kad nei nusikalstamos veikos metu nei dabar neserga jokiu psichikos sutrikimu ir kad jis gali suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Taip pat nurodyta, kad inkriminuojamos veikos padarymo metu jis nebuvo fiziologinės, patologinio afekto būsenoje ar kitoje emocinėje būsenoje, galėjusioje turėti esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai (t. 3, b. l. 59-61). Šios išvados yra išsamios, motyvuotos ir kolegijai jokių abejonių nekeliančios. Pažymėtina ir tai, kad baigus ikiteisminį tyrimą šioje byloje atskiru paties gynėjo V. Sviderskio rašytiniu prašymu, jam buvo pateikta šios ekspertizės akto kopija (t. 3, b. l. 94). Taigi, gynėjui nepateikus jokių naujų duomenų apie jo ginamojo psichinės sveikatos būklę, dar kartą tikrinti jau nustatytą aplinkybę, nėra jokio pagrindo.

95Nenustačius, kad nuteistasis nusikaltimų padarymo metu buvo fiziologinio afekto būsenoje, nėra jokio pagrindo analizuoti apeliacinio skundo teiginio dėl šios aplinkybės pripažinimo (vadovaujantis BK 59 str. 2 d. nuostatomis) apelianto ginamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

96Gynėjas prašo jo ginamojo atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad Ž. T. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi.

97Viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra nurodyta BK 59 str. 1 d. 2 p. (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis). Taigi, šioje byloje norint konstatuoti paminėtos aplinkybės buvimą, reikia nustatyti tai, kad Ž. T. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl jos nuoširdžiai gailisi.

98Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis betarpiškai padarė. Asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką laikytinas savanorišku, kai jis apie tai praneša savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Pažymėtina, kad kaltininko prisipažinimas reiškia, kad jis pripažįsta esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu jo tokia veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus ar iš dalies teisingus parodymus apie ją, siekdamas sušvelninti savo atsakomybę (kasacinės bylos Nr. 2K-201/2007, 2K-438/2008, 2K-270/2008). Be to, teismų praktikoje prisipažinimui padarius nusikalstamą veiką, kaip vienam iš BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos lengvinančios aplinkybės turinio elementui, keliami trys reikalavimai: savanoriškumas, prisipažinimas laiku bei prisipažinimo išsamumas (žr. Teismų praktikos biuletenis Nr. 28, psl. 295-296).

99Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, t. y. atlieka tam tikrus pozityvius veiksmus (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, stengiasi atlyginti ar atlygina padarytą žalą, jo atsiprašo ir pan.). Tokiais atvejais svarbu nustatyti, ar asmens gailėjimasis yra nuoširdus, neapsimestinis (tariamas), ar jis gailisi dėl savo padaryto nusikaltimo, ar išgyvena tik dėl to, kad jam reikia atsakyti už šį nusikaltimą, patirti įstatymo nustatytus suvaržymus. Nustatant kaltininko nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo, paprastai yra įvertinamas jo elgesys tuoj po jo padarymo ir vėliau ( žr. Teismų praktikos biuletenis Nr. 28, psl. 298).

100Tačiau, iš aukščiau šiame nuosprendyje jau aptartų nuteistojo parodymų matyti (priešingai nei teigia gynėjas), kad Ž. T. parodymai yra nenuoseklūs, nenuoširdūs ir prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms. Todėl nepripažinus esminių kvalifikacijai reikšmingų objektyviai padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių, nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 str. 1 d. ir 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p.

101Byloje nustatyta, kad nuteistasis pripažino nusikalstamos veikos, pagal BK 284 str. 1 d., padarymo aplinkybes. Tačiau, byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis dėl šios veikos nuoširdžiai gailėtųsi – jis neatsiprašė nukentėjusiojo M. G., po nusikaltimo nesuteikė jam jokios pagalbą, nekvietė medikų, t. y. po šios nusikalstamos veikos padarymo neatliko jokių pozityvių veiksmų. Taigi, nesant visų BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytų lengvinančios aplinkybės sąlygų, nėra pagrindo jos pripažinti Ž. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

102Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl BK 130 str. nuostatų netaikymo nuteistajam, todėl dar kartą jų nebekartoja. Pažymėtina tik tai, kad tokia išvada neprieštarauja Senato nutarimo Nr. 46 24 p. nuostatoms.

103Taip pat, kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais argumentais dėl nukentėjusiųjų civilinių ieškinių neturtinei žalai atlyginti priteisimo. Priešingai nei teigia gynėjas, apygardos teismas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teisingai nustatė neturtinės žalos dydžius bei pagrįstai iš nuteistojo priteisė skundžiamame nuosprendyje nurodytas pinigines satisfakcijas. Baudžiamojo proceso ir (ar) civilinės teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos dydžio nustatymą, nuostatos nepažeistos. Toks sprendimas neprieštarauja susiformavusiai teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-621/2007, 2K-229/2010, 2K-365/2010, 2K-330/2010, 2K-427/2010, 2K-89/2010).

104Tiek nuteistasis, tiek įvykyje dalyvavę visi liudytojai patvirtino, kad dar iki smurto pavartojimo tiek prieš M. G., tiek prieš V. A. ir G. V., nuteistasis kartu su liudytojais gėrė alkoholinius gėrimus. Iš baudžiamojoje byloje esančio neblaivumo nustatymo alkoholio akto matyti, kad Ž. T. nustatytas 1,63 % promilių girtumas (t. 1, b. l. 71). Marijampolės apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Miesto policijos nuovados charakteristikoje nurodyta, kad Ž. T. dažnai vartoja alkoholinius gėrimus, išgėręs alkoholio būna labai agresyvus, iš gyventojų gauti nusiskundimai dėl jo agresyvaus elgesio viešoje vietoje (t. 3, b. l. 79). Paminėti duomenys leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad, šiuo atveju, būtent apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamų veikų tiek prieš M. G., tiek prieš V. A. ir G.V. padarymui, todėl nėra jokio pagrindo panaikinti nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 9 p.

105Šiuo nuosprendžiu pakeitus nuteistojo Ž. T. nusikalstamų veikų juridinį vertinimą, vadovaujantis BK 41 str., 54 str. 2 d. ir 61 str. reikalavimais, yra paskiriamos griežtesnės laisvės atėmimo bausmės. Bausmių dydis nustatomas įvertinus padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padarytos trys tyčinės nusikalstamos veikos, kurių viena priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, dvi – labai sunkių, iš kurių viena sukėlė labai sunkias ir negrįžtamas pasekmes bei padarė ypatingą žalą visuomenei, o antroji - padaryta esant kvalifikuojančiam požymiui, tačiau nutruko pasikėsinimo stadijoje), kaltininko asmenybę (anksčiau neteistas, tačiau dėl įvykdyto plėšimo jam 2008-06-28 ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 38 str. ir BPK 212 str. 5 p. tvarka (t. 3, b. l. 73, 75-76), du kartus baustas administracine tvarka dėl policijos pareigūno nurodymų nevykdymo (t. 3, b. l. 74), charakterizuojamas neigiamai (t. 3, b. l. 79)), jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 str. 1 d. 9 p.) ir atsakomybės lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Be to, pažymėtina ir tai, kad paminėtos nuteistojo asmenybę charakterizuojančios savybės paneigia gynėjo skundo teiginius apie tai, kad nusikaltimai, dėl kurių padarymo skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas Ž. T., nebuvo ankstesnio jo gyvenimo ir elgesio pasekmė, - priešingai, šie duomenys rodo jau jo susiformavusias neigiamas nuostatas ir nenorą elgtis pagal visuomenėje priimtinas elgesio normas. Todėl nuteistajam už nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 1 d., padarymą skirtina bausmė, kurios dydis nežymiai didesnis už straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, o už nusikaltimo, numatyto BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p., padarymą skirtina bausmė, kurios dydis nežymiai mažesnis už straipsnio sankcijos numatytos bausmės vidurkį. Kolegijos nuomone, šios bausmės nėra per griežtos ir (ar) per švelnios bei neprieštarauja bausmės paskirčiai bei teisingumo principui.

106Pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmes, padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą, t. y. bausmes, už G. V. nužudymą ir pasikėsinimą nužudyti V. A., subendrino bausmių apėmimo būdu, vadovaudamasis BK 63 str. 5 d. 1 p. nuostatomis. Kolegijos nuomone, šias veikas, nors ir esant apibrėžtai tyčiai nužudyti du asmenis, nuteistasis padarė laiko atžvilgiu labai nenutolusiu, bet vis dėl to skirtingu laiku, skirtingais veiksmais ir prieš skirtingus asmenis. Tokios nusikalstamos veikos priskirtinos prie realiosios šių veikų sutapties. Todėl už jų padarymą paskirtos bausmės turi būti bendrinamos dalinio ar visiško sudėjimo, o ne apėmimo būdu.

107Dėl šių priežasčių nuosprendis bausmių subendrinimo dalyje taip pat keistinas (BPK 328 str. 1 p.), naikinant paminėtą nuosprendžio dalį ir bausmes, paskirtas pagal BK 129 str. 1 d. ir 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p., subendrinant dalinio sudėjimo būdu.

108Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1, 2, 3 p.,

Nutarė

109Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. nuosprendį pakeisti.

110Ž. T. nusikalstamą veiką iš BK 28 str. 3 d., 129 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 129 str. 1 d. (dėl G. V. nužudymo) bei paskirti jam dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę.

111Ž. T. nusikalstamą veiką iš BK 28 str. 3 d., 22 str. 1 d., 129 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p. (dėl pasikėsinimo nužudyti du žmones) bei paskirti jam trylikos metų laisvės atėmimo bausmę.

112Panaikinti apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistajam Ž. T. paskirtų laisvės atėmimo bausmių bendrinimo pagal BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1, 2 p.

113Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., 5 d. 2 p., šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes ir bausmę, paskirtą pagal BK 284 str. 1 d., subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu bei galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą šešiolikai metų.

114Pašalinti iš apygardos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies teismo nustatytas Ž. T. atsakomybę lengvinančias aplinkybes – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys bei veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas.

115Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. - pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d.... 3. - pagal BK 28 str. 3 d., 129 str. 1 d. - laisvės atėmimu dešimčiai metų;... 4. - pagal BK 28 str. 3 d., 22 str. 1 d., 129 str. 1 d. - laisvės atėmimu... 5. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1, 2 p., bausmes subendrinus apėmimo... 6. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2009 m. liepos 26 d.... 7. Iš Ž. T. priteista nukentėjusiajam R. V. 6295,70 Lt turtinei žalai ir 60000... 8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 9. Ž. T. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, t. y. 2009 m.... 10. Taip pat, jis nuteistas už tai, kad, peržengdamas būtinosios ginties ribas,... 11. Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde prašo... 12. Taip pat prokuroras prašo perkvalifikuoti Ž. T. padarytas nusikalstamas... 13. - iš BK 28 str. 3 d., 129 str. 1 d. į BK 129 str. 1 d. (dėl G. V. nužudymo)... 14. - iš BK 28 str. 3 d., 22 str. 1 d., 129 str. 1 d. į BK 22 str. 1 d., 129 str.... 15. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., šias bausmes subendrinti dalinio sudėjimo... 16. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., šią subendrintą bausmę... 17. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.... 18. Prokuroro nuomone, teismo išvada, kad nusikalstamas veikas prieš G. V. ir V.... 19. Tiek nuteistasis Ž. T., tiek nukentėjusysis G. V. parodė, kad įvykio... 20. Prokuroras teigia, kad realiai nebuvo ilgesnio laiko tarpo tarp Ž. T. veikų... 21. Nuteistojo parodymai apie įrankį, kuriuo sužalojo nukentėjusiuosius, yra... 22. Byloje nenustatyta, kad V. A. butų smurtavęs ar kėsinęsis smurtauti prieš... 23. Nukentėjusysis V. A., liudytojai G. S., T. C., V. S., M. Č., nuteistasis Ž.... 24. Prokuroras, remdamasis liudytojos G. S. parodymais, teigia, kad G. V. neturėjo... 25. Prokuroras, vadovaudamasis teismo medicinos specialisto išvada dėl Ž. T.... 26. Teismas nepagrįstai nekonkretizavo kiekvieno iš nukentėjusių asmenų... 27. Prokuroras vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr.... 28. Be to, teismas nepagrįstai pripažino, kad šioje byloje yra nustatytos... 29. Taip pat skunde prokuroras ginčija nuteistajam Ž. T. paskirtų bausmių... 30. Nuteistojo Ž. T. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti... 31. Gynėjo nuomone, teismas iš esmės teisingai konstatavo esminius faktus,... 32. Byloje nepaneigti Ž. T. parodymai apie tai, kad jis nesuvokė kokiu įrankiu... 33. Tam, kad įvertinti ginklo technines savybes, asmuo turi turėti specialių... 34. Apeliantas teigia, kad konflikto iniciatoriai buvo patys nukentėjusieji, V. A.... 35. Apeliantas, vadovaudamasis Senato nutarimo Nr. 46 24 p. nuostatomis, nurodo,... 36. Teismas nesilaikė Senato nutarimo Nr. 46 24 p. nuostatų, nes tik bendrai... 37. Apeliantas, vadovaudamasis BK 54 str. 2 d., 61 str., 62 str. 1 d., 2 d. 5 p.,... 38. Jo ginamasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nuoširdžiai... 39. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282... 40. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis Ž. T. ir... 41. Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas... 42. Pagal BPK 320 str. 3 d. nuostatas, teismas apeliacinio proceso metu turi... 43. Apeliaciniuose skunduose nei prokuroras, nei nuteistojo gynėjas neskundžia... 44. Prokuroras skunde prašo kvalifikuoti nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas... 45. Kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, su šiais... 46. Nei prokuroras, nei gynėjas neginčija skundžiamo nuosprendžio išvadų dėl... 47. Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį... 48. Šio įstatymo 3 d. nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra... 49. Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties ir jos ribų... 50. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4... 51. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuomones, kad kėsinimasis , nuo kurio... 52. Iš nukentėjusiojo V. A. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek... 53. Be to, einant su G. V. į įvykio vietą, nei jis, nei G. V. niekam negrasino... 54. Priešingai nei teigia gynėjas, byloje yra nustatyta (nukentėjusiojo V. A. ir... 55. Betarpiškai įvykyje dalyvavusi liudytoja G. S. ikiteisminio tyrimo teisėjai... 56. Šiuos parodymus ji patvirtino ir pirmosios instancijos teisme, papildomai... 57. Kaip matyti iš nukentėjusiojo M. G. parodymų, įvykio naktį Ž. T. niekas... 58. Nukentėjusysis R. A. parodė, kad žodinį konfliktą su M. G. pirmasis... 59. Liudytojas M. Č. parodė, kad įvykio metu girdėjo kaip Ž. T. konfliktavo su... 60. Liudytojas A. T. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio naktį jo brolis... 61. Liudytojas T. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam Ž. T. paskambinęs... 62. Ikiteisminio tyrimo metu pirmojoje apklausoje Ž. T. parodė, kad po smūgių... 63. Ikiteisminio tyrimo teisėjai Ž. T., nurodydamas iš esmės analogiškas... 64. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis paaiškino, kad po konflikto su M. G.,... 65. Apeliacinės instancijos teisme Ž. T., nurodydamas iš esmės analogiškas... 66. Taigi, nuteistojo parodymai apie smūgių sudavimo eiliškumą, smurto... 67. Kolegija netiki ir liudytojos G. S. parodymais apie laiko momentą, kada buvo... 68. Taigi, iš nukentėjusiųjų ir liudytojų aptartų parodymų seka, kad... 69. Tokiu būdu byloje yra nustatyta, kad G. V. ginklą, nuo kurio panaudojimo... 70. Kartu pažymėtina ir tai, kad nukentėjusieji prieš Ž. T. neatliko jokių... 71. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Ž. T., supratęs apie galintį kilti... 72. Todėl, kolegija, remdamasi paminėtų byloje surinktų įrodymų visuma, daro... 73. Taigi, byloje nustačius, kad įvykio metu nebuvo būtinosios ginties... 74. Tuo pačiu, nebelieka teisinio pagrindo nuteistojo atsakomybę lengvinančia... 75. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo nuteistojo nusikalstamą veiką, padarytą... 76. Kolegija jau pasisakė, kad šioje byloje nenustatyta būtinosios ginties... 77. Šioje byloje Ž. T. buvo pareikštas įtarimas padarius nusikaltimus,... 78. Baigus ikiteisminį tyrimą, byla kartu su kaltinamuoju aktu, kuriame nurodytas... 79. Skundžiamame nuosprendyje (nuosprendžio 13-as lapas) yra nurodyta, kad Ž. T.... 80. Tačiau šiuo nuosprendžiu nustačius, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu... 81. Todėl skundžiamas nuosprendis ir šioje dalyje keistinas dėl netinkamai... 82. BK 129 str. 2 d. 5 p. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė du ar... 83. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad padaryta nusikalstama veika... 84. Taigi, norint nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal komentuojamą baudžiamąjį... 85. Veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant... 86. Byloje nustatyta, kad iš pradžių nuteistasis ne mažiau šešiais poveikiais... 87. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis teisme nurodė, kad „<...norėjau... 88. Taigi, įvykio metu nukentėjusiesiems suduotų smūgių skaičius (6 ir 11),... 89. Gynėjas apeliaciniame skunde akcentuoja neigiamą nukentėjusiųjų asmenų... 90. BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyti du nukentėjusiojo elgesio variantai, kurie... 91. Teismų praktikoje teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos... 92. Iš šiame nuosprendyje aukščiau aptartų nuteistojo, nukentėjusiojo V. A.... 93. Gynėjas neteisus arba sąmoningai klaidina teismą apeliaciniame skunde... 94. Šios bylos ikiteisminio tyrimo metu dėl Ž. T. psichinės sveikatos būklės... 95. Nenustačius, kad nuteistasis nusikaltimų padarymo metu buvo fiziologinio... 96. Gynėjas prašo jo ginamojo atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažinti tai,... 97. Viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra nurodyta BK 59 str. 1 d. 2... 98. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius... 99. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai... 100. Tačiau, iš aukščiau šiame nuosprendyje jau aptartų nuteistojo parodymų... 101. Byloje nustatyta, kad nuteistasis pripažino nusikalstamos veikos, pagal BK 284... 102. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl BK 130 str.... 103. Taip pat, kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais... 104. Tiek nuteistasis, tiek įvykyje dalyvavę visi liudytojai patvirtino, kad dar... 105. Šiuo nuosprendžiu pakeitus nuteistojo Ž. T. nusikalstamų veikų juridinį... 106. Pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmes, padarė baudžiamojo... 107. Dėl šių priežasčių nuosprendis bausmių subendrinimo dalyje taip pat... 108. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p.,... 109. Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. nuosprendį pakeisti.... 110. Ž. T. nusikalstamą veiką iš BK 28 str. 3 d., 129 str. 1 d. perkvalifikuoti... 111. Ž. T. nusikalstamą veiką iš BK 28 str. 3 d., 22 str. 1 d., 129 str. 1 d.... 112. Panaikinti apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistajam Ž. T.... 113. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., 5 d. 2 p., šiuo nuosprendžiu paskirtas... 114. Pašalinti iš apygardos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies teismo... 115. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti....