Byla e2A-983-264/2018
Dėl restitucijos taikymo ir piniginių lėšų priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Raimondo Buzelio ir Arvydo Žibo,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „VM Transport“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-971-214/2018 pagal ieškovės UAB „VM Transport“ ieškinį atsakovui Ž. A. dėl restitucijos taikymo ir piniginių lėšų priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4Ginčo esmė

5

    1. Ieškovė UAB „VM Transport“ patikslintame ieškinyje prašė taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo Ž. A. UAB „VM Transport“ naudai 22 300 Eur ir visas bylinėjimosi išlaidas.
    2. Patikslintame ieškinyje nurodė, kad 2015 m. vasario 2 d. tarp šalių buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis, kuria atsakovas pardavė transporto priemonę Land Rover R. R. Sport, v/n ( - ) VIN kodas ( - ). Šalys susitarė, kad automobilio kaina 20 300 Eur. Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-742-638/2017 2017 m. kovo 30 d. priėmė sprendimą, kuriuo ex officio pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2015 m. vasario 2 d. pirkimo – pardavimo sutartį, todėl atsakovas privalo grąžinti ieškovei 22 300 Eur, kuriuos jis gavo pagal pirkimo – pardavimo sutartį.
    3. Atsakovas Ž. A. atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė patikslintą ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
    4. Atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad ieškovė atsakovui nesumokėjo automobilio kainos, nors šalys buvo sutarę, kad automobilio kainą ieškovė atsakovui sumokės banko pavedimu. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-733-633/2016 pagal Ž. A. ieškinį UAB „VM Transport“ dėl skolos pagal kelių transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, kompensacinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismas 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimu priteisė iš UAB „VM Transport“ Ž. A. naudai 2015 m. vasario 2 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytą kainą už parduotą automobilį, t. y. 20 300 Eur sumą. Kauno apygardos teismas 2017 m. kovo 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-742-638/2017 pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2015 m. vasario 2 d. pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau teismas nesprendė klausimo dėl restitucijos taikymo; nenagrinėjo klausimo dėl kainos už automobilį sumokėjimo.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
    1. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.
    2. Priteisė iš ieškovės UAB „VM Transport“ atsakovui Ž. A. 605 Eur advokato pagalbai byloje apmokėti.
    3. Ištyręs šalių paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas vertino, kad ieškovė neįrodė, jog pagal 2015 m. vasario 2 d. automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, kuri Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.e2A-742-638/2017, buvo panaikinta, ieškovė sumokėjo atsakovui prašomą priteisti sumą už perkamą šia sutartimi automobilį.
    4. Teismas nustatęs, kad nors pateiktuose byloje ieškovės buhalteriniuose dokumentuose apskaitoma 20 300 Eur suma kaip įmonės įsiskolinimas V. M., tačiau byloje nėra pateikta jokių dokumentų, kad ši suma iš įmonės buvo išmokėta būtent už perkamą automobilį; kad V. M. paskolos suteikimas UAB „VM Transport“ nedeklaruotas; kad ieškovės atstovo V. M. duoti parodymai yra prieštaringi, sprendė, jog nesant jokių įrodymų patvirtinančių, kad atsakovas Ž. A. ar / ir G. L. pinigus gavo, nėra pagrindo konstatuoti, kad pinigai už automobilį buvo sumokėti atsakovui Ž. A.. Taip pat teismas nustatė, kad 2015 m. vasario 2 d. automobilio pirkimo – pardavimo sutartyje nenurodytas pinigų mokėjimo faktas, sutartyje nurodyta, kad šalys parduodamą transporto priemonę įkainojo 20 300 Eur. Teismas vertino, kad ieškovė neįrodė, jog buvo įvykdžiusi prievolę sumokėti atsakovui sutartyje nurodytą 20 300 Eur automobilio kainą, nepagrindė ieškinyje keliamo reikalavimo pritaikius restituciją priteisti iš atsakovo 22300 Eur., todėl ieškinį atmetė.
    5. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestas, atsakovui iš ieškovės priteisė bylinėjimosi išlaidas.
  1. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
    1. Ieškovė UAB „VM Transport“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2018 m. vasario 8 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas bei padarė procesinės teisės normų pažeidimus, vertindamas šioje byloje įrodymų visumą ir darydamas išvadas teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.
    2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad automobilio pirkimo – pardavimo sutarčiai teisės aktuose nenustatyta privalomų formos reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-180/2014). Teismas neįvertino, kad tarp šalių buvo sudaryta tipinė Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis, kurios neužpildytus blankus galima gauti VĮ Regitra, sutartyje nėra grafos, kurioje būtų nurodomas pinigų sumokėjimo ir gavimo faktas.
    3. Teismas neatsižvelgė, kad kuomet automobilis parduodamas nepažįstamam asmeniui yra atsiskaitoma iš karto. Kilusiam teisiniam ginčui išspręsti teismas turėjo taikyti CK 6.314 straipsnio 1 ir 2 dalis. Byloje esanti 2015 m. vasario 2 d. pirkimo – pardavimo sutartis leidžia daryti išvadą, kad sandoris įvyko būtent pagal CK 6.314 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, t.y. iš sutarties turinio galima spręsti, kad pirkėjas nebuvo įpareigotas sumokėti kainą konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku, reiškia jis kainą sumokėjo pardavėjui automobilio ir dokumentų perdavimo vietoje. Taip pat teismas vertindamas sutartį turėjo taikyti ir CK 6.314 straipsnio 4 dalį. Ginčo sutarties turinys neleidžia daryti išvados, kad būtų susitarta dėl kitokių atsiskaitymo sąlygų.
    4. Teismas nebandė analizuoti sutarties turinio, iš kurio matyti, kad atsakovas pasirašė, jog transporto priemonę pardavė, o ieškovė transporto priemonę pirko. Iš sutarties turinio galima daryti išvadą, kad pinigai už automobilį sumokėti, nes atsakovas yra pasirašęs sutarties grafoje, kad transporto priemonę pardavė, o ieškovės atstovas pasirašė, kad transporto priemonę pirko, t. y. veiksmas yra baigtas. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta kaip abi sutarties šalys įvykdo savo prievoles.
    5. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė sutarčių aiškinimo taisyklių. Teismas neatsižvelgė, kad po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo atsakovas metų bėgyje nei karto nepareiškė ieškovei pretenzijų dėl skolos sumokėjimo.
    6. Teismas darydamas išvadas turėjo atsižvelgti, kad atsakovas ieškovei automobilį pardavė žinodamas, jog automobilis yra galimai vogtas, nes dar 2015 m. sausio 29 d. Kauno apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo valdybos Autotransporto priemonių grobimo tyrimo skyriaus vyresnioji tyrėja buvo priėmusi nutarimą grąžinti automobilį atsakovui pagal jo raštišką pasižadėjimą šį automobilį saugoti iki atskiro ikiteisminio tyrimo tyrėjo, prokuroro ar teisėjo nurodymo, pateikimo specialistui identifikacinių numerių tyrimui, įspėjus dėl atsakomybės pagal LR BK 246 str. Akivaizdu, kad atsakovas niekada nebuvo sąžiningas ieškovės atžvilgiu, o jo nesąžiningumas leidžia kritiškai vertinti jo paaiškinimus, esą pinigų jis negavo.
    7. Teismas savo išvadas sprendime grindė ir liudytojo G. L. parodymais, nors jie taip pat turėjo būti įvertinti kritiškai. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovo atstovas netiksliai nurodęs kam būtent jis pinigus padavė, tačiau ši aplinkybė neturi jokios teisinės reikšmės, nes 2015 m. vasario 2 d. Regitroje kartu su atsakovu buvo liudytojas G. L., o tuo labiau, jog dar Vilkaviškio rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-733-633/2016 padarė išvadą, kad tarp atsakovo ir liudytojo G. L. buvo susiklostę pavedimo teisiniai santykiai (sprendimo 3.2.). Atsakovo paaiškinimai ir liudytojo G. L. parodymai dėl pinigų negavimo fakto turėjo būti vertinami kritiškai, nes šių dviejų asmenų, susietų galimo regreso vienas į kitą, paaiškinimai yra bendri, akivaizdžiai suderinti. Atsakovas ir R. L. yra geri pažįstami (atsakovas be jokio įgaliojimo jam patikėjo brangų turtą, dokumentus).
    8. Byloje yra įrodymai, kad liudytojas G. L. buvo išduotas Vokietijai pagal Oldenburgo prokuratūros Europos arešto orderį. G. L. teisme pripažino, kad jis Oldenburgo teismo buvo nuteistas už automobilių vagystes. Byloje yra duomenys, kad ginčo automobilis buvo pavogtas Oldenburgo mieste. Tikėtina, kad G. L. buvo nuteistas ir už ginčo automobilio vagystę, nors jis pats tai neigė
    9. Ieškovė neturi tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pinigus jos atstovas už automobilį perdavė, tačiau vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, teismas turėjo pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį pinigų sumokėjimo faktą pripažinti įrodytu. Ieškovės atstovas nuosekliai tiek procesiniuose dokumentuose, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, kad pinigus už automobilį sumokėjo.
    1. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Ž. A. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:
    1. Apeliantės teiginius apie sumokėtą automobilio kainą paneigia Vilkaviškio rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-733-633/2016 nustatytos aplinkybės, jog už automobilį pirkėjas su pardavėju neatsiskaitė. Šių aplinkybių nepaneigė ir Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-742-638/2017.
    2. Apeliantė kelia reikalavimą dėl 22 300 Eur sumos priteisimo, nors sutartyje šalys automobilį įkainojo 20 300 Eur. Tai, kad šalys pasirašė sutartį ir automobilį įkainojo niekaip neįrodo, kad apeliantė atsakovui sumokėjo 20 300 Eur sumą. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas pažymėjo, kad svarbu byloje liudijusio V. M. parodymų nenuoseklumas. Atsižvelgiant į V. M. nuolatos keičiamus parodymus (tiek dėl kainos vietos mokėjimo; tiek dėl asmenų, kam neva buvo perduoti pinigai; tiek dėl bendros neva tai sumokėtos kainos) darytina išvada, kad teiginiai apie tai, kad pinigų sumokėjo faktą įrodo tai, kad šalys pasirašė automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, yra tik apeliantės gynybinė pozicija.
    3. Apeliantė yra juridinis asmuo, todėl pinigų mokėjimo faktas privalėjo būti įformintas kasos išlaidų orderiu. Tai, kad apeliantė laikėsi savo gynybinės pozicijos jos visiškai niekaip nepagrįsdama (o priešingai – nuolatos sau prieštaravo) byloje nėra ir negali būti laikoma įrodymu. Iš apeliantės atstovo duotų parodymų, akivaizdu, jog apeliantė už automobilį atsakovui nesumokėjo sutartos kainos, t. y. atsakovas iš pastarojo pinigų negavo, todėl restitucija negalima, o apeliantės reikalavimas prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir proporcingumo principams, pažymint ir tai, kad ji reikalauja net ir didesnės pinigų sumos, nei kad šalys buvo susitarusios sutartyje.
    4. Kritiškai vertintini V. M. parodymai dėl 2015 m. vasario 2 d. paskolos sutarties sudarymo. Bylos nagrinėjimo metu šie apeliantės atstovo teiginiai buvo paneigti. Apeliantės atstovas nurodė tiesos neatitinkančias aplinkybes; siekė suklaidinti teismą galimai fiktyviais dokumentais; įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai galimai buvo parengti savalaikiai. Teismo posėdžio metu V. M. nurodė, kad tik jis yra atsakingas ir atskaitingas už įmonės buhalteriją ir nurodė, kad neva paskolos faktas buvo įformintas išrašant kasos pajamų orderį, tačiau šioms aplinkybės pagrįsti V. M. vėlgi nepateikė jokių įrodymų. Ieškovės avanso apyskaita 2015 m. vasario mėn. buvo parengta taip pat savalaikiai; per baigiamąsias kalbas atsakovo atstovas pateikė teismui apžiūrai savo kompiuterį, kuriame buvo matyti, kad minėta avanso apyskaita buvo sukurta 2017 m. balandžio 5 d. 23:40, t. y. dokumentas buvo parengtas „atbuline“ data. Pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė, tačiau tai nepaneigia ieškovės atstovo nesąžiningumo ir galimo dokumentų klastojimo fakto. Toks apeliantės atstovo nesąžiningumas taip pat galėtų būti vertinamas ir baudžiamosios atsakomybės aspektu.
    5. Nėra teisinio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymas įrodo, jog automobilio pirkimo kaina atsakovui buvo sumokėta. Apeliantė procesiniuose dokumentuose nurodė, jog už transporto priemonę mokėjo grynaisiais pinigais, tačiau be savo paaiškinimų procesiniuose dokumentuose ir duotų parodymų nepateikė jokių kitų minėtą aplinkybę įrodančių duomenų. Aplinkybę, jog apeliantė nesumokėjo 20 300 Eur sumos atsakovui teisme patvirtino ir liudytojai O. A. bei G. L.. Pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu pardavėjas įsipareigoja perduoti automobilį pirkėjui perduoti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti sutartą sumą ir priimti transporto priemonę, tačiau tokia sutartis nėra pinigų perdavimo – priėmimo aktas.

6Teisėjų kolegija

konstatuoja:

7IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8

    1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).
    2. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
    3. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl reikalavimo grąžinti 22 300 Eur sumą CK 1. 80 straipsnio 2 dalies, CK 6.323 straipsnio pagrindu, teismui ex officio pripažinus negaliojančia 2015-02-02 Transporto priemonės pirkimo- pardavimo sutartį.

9Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

    1. Bylos duomenys patvirtina, kad Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta 2015-02-02 tarp atsakovo (pardavėjo) Ž. A. ir ieškovės (pirkėjos) UAB „VM Transport“ dėl automobilio Land Rover R. R. Sport, v/n ( - ) pardavimo už joje nurodyta kainą - 20 300Eur, kuri pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento (pagrindas - Kauno apygardos teismo 2017-03-30 sprendimas civilinėje byloje Nr.e2A-742-638/2017, kuriuo buvo panaikintas Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016-12-22 sprendimas civ. byloje Nr.e2-733-633/2016 dėl iš atsakovės UAB „VM Transport“ ieškovui Ž. A. priteistos 20 300 Eur skolos ir kitų sumų). Byloje nėra ginčo dėl to, kad automobilio identifikaciniai numeriai buvo suklastoti, automobilis buvo pavogtas 2014 m. rugsėjo 12 d. Vokietijoje iš savininko - kompanijos Europa Automobile, kurio teises, sumokėjusi draudimo išmoką, perėmė draudimo bendrovė „A. V. AG“, nutarimu transporto priemonė grąžinta teisėtam savininkui.
    2. Ieškovė ieškinio reikalavimu prašė taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo sumokėtus už minėtą automobilį 22 300 Eur. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, kad nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pinigai už automobilį buvo sumokėti atsakovui Ž. A..

10Dėl įrodymų vertinimo.

    1. Apeliaciniame skunde argumentuojama tuo, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas bei padarė procesinės teisės normų pažeidimus, vertindamas šioje byloje įrodymų visumą ir darydamas išvadas, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.
    2. Su apeliantės argumentais dėl pirmosios instancijos teismo neteisingai įvertintų įrodymų, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
    3. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas. Tai, kad teismas tam tikrus įrodymus ir faktus vertino kritiškai, kad nurodė motyvus, kurie nepalankūs vienai iš šalių, ar kad priėmė vienai iš šalių nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas. Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantė nepaneigė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo.
    4. Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad tarp šalių buvo sudaryta tipinė Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis, joje nėra grafos, kurioje būtų nurodomas pinigų sumokėjimo ir gavimo faktas, kad pirkėjas nebuvo įpareigotas sumokėti kainą konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku, todėl kilusiam teisiniam ginčui išspręsti teismas turėjo taikyti CK 6.314 straipsnio 1 ir 2 dalis, kas reiškia, jog jis kainą sumokėjo pardavėjui automobilio ir dokumentų perdavimo vietoje. Taip pat teismas vertindamas sutartį turėjo taikyti ir CK 6.314 straipsnio 4 dalį. Ginčo sutarties turinys neleidžia daryti išvados, kad būtų susitarta dėl kitokių atsiskaitymo sąlygų. Tačiau teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko nepakankamais ir neteikiančiais pagrindo daryti priešingas išvadas nei sprendė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik 2015-02-02 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo fakto nagrinėjamos bylos nustatytų faktinių aplinkybių bei esančių įrodymų visumos kontekste nepakanka konstatuoti, kad ieškovė UAB „VM Transport“ už transporto priemonę atsiskaitė su atsakovu Ž. A. apeliantės nurodytomis aplinkybėmis.
    5. Kasacinio teismo išaiškinta, kad rašytiniai įrodymai paprastai laikomi aiškesni ir patikimesni nei kitos įrodinėjimo priemonės, jie yra atsparūs laiko poveikiui, skirtingai nei liudytojų parodymai, kuriems neišvengiamai daro įtaką tiek laiko veiksnys, tiek liudytojo požiūris į aplinkybes, apie kurias jis duoda parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013). Tačiau kartu kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad faktų nustatymas yra bylą nagrinėjančių teismų prerogatyva, t. y. dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nurodytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, t. y. įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013).
    6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius duomenis, t.y. šalių atstovų paaiškinimus, pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė atsiskaitė su atsakovu pagal 2015-02-02 automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, nepakankamumo, ir tuo pagrindu ieškinį atmetė pagrįstai.
    7. Nors apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad ji sumokėjo atsakovui 20 300 Eur sumą grynais pinigais, tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikė tai patvirtinančių objektyvių įrodymų. Kaip jau minėta, Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka (civ. bylos Nr. e2A-742-638/2017), 2016 m. kovo 30 d. sprendimu panaikino Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą (priimtą civilinėje byloje Nr. e2-733-633/2016), ir priėmė naują sprendimą-ieškinį atmetė, taip pat teismas ex officio pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2015-02-02 pirkimo pardavimo sutartį, kuria Ž. A. pardavė UAB „VM Transport“ automobilį Land Rover R. R., v/n ( - ) VIN kodas ( - ), sprendimo 20 punkte nurodė, kad ieškovas, neturėjęs teisės parduoti ginčo automobilį, neturi ir reikalavimo teisės gauti už jį piniginę vertę, ir kad nėra pagrindo aiškintis ar atsakovas faktiškai sumokėjo kainą už automobilį ar nesumokėjo. Nors Kauno apygardos teismo sprendime ir nebuvo tiriamos aplinkybės dėl atsiskaitymo už transporto priemonę, tačiau nei paminėtoje ankstesnėje byloje, nei nagrinėjamoje byloje rašytinių įrodymų, patvirtinančių 20 300 Eur lėšų paėmimo iš UAB „VM Transport“ sąskaitos grynaisiais pinigais bei panaudojimo atsiskaitymui su atsakovu nepateikta. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė yra privatus juridinis asmuo, todėl įmonės lėšų - 20 300 Eur grynųjų pinigų išėmimo iš sąskaitos ir panaudojimo atsiskaitymui su atsakovui faktas turėjo atsispindėti (įformintas) bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose laikantis LR Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 12 straipsnio (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 01 01 iki 2016 01 01, ginčijamos sutarties sudarymo metu), reikalavimų, pagal kurį visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus). Tačiau apeliantės į bylą pateikti duomenys apie ieškovės buhalteriniuose dokumentuose apskaitomą 20 300 Eur sumą kaip įmonės įsiskolinimas V. M., nesant šių lėšų panaudojimą patvirtinančių buhalterinės apskaitos dokumentų, neteikia pagrindo išvadai, kad ši suma iš įmonės sąskaitos buvo išmokėta būtent už perkamą automobilį.
    8. Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad teismas nebandė analizuoti sutarties turinio, iš kurio matyti, kad atsakovas pasirašė, jog transporto priemonę pardavė, o ieškovė transporto priemonę pirko, tai reiškia, kad V. M. kainą sumokėjo pardavėjui automobilio ir dokumentų perdavimo vietoje. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, apeliantės nurodytos pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo ir dokumentų perdavimo aplinkybės negali būti vertinamos, neatsižvelgiant į kitas byloje nustatytas aplinkybes.
    9. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas savo procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teisme nepripažino pinigų gavimo fakto, ieškovės vadovo V. M. parodymus pirmosios instancijos teismas vertino kaip nenuoseklius ir prieštaringus (atsiliepime į ieškinį nurodė, kad pinigus už automobilį V. M. perdavė Ž. A.; 2015-02-26 duodamas liudytojo parodymus ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr.01-1-05724-15 V. M. teigė, kad pinigus perdavė G. L., 2015-07-26 -kad pinigus perdavė abiems kartu – Ž. A. ir G. L., pirmosios instancijos teisme V. M. paaiškino, kad 20 000 Eur sumokėjo VĮ „Regitroje“ Ž. A., o 5 000 Eur vakare G. L.. Kitų liudytojų, mačiusių pinigų perdavimo atsakovui faktą byloje nėra.
    10. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas ieškovei automobilį pardavė žinodamas, jog automobilis yra galimai vogtas, jį grąžinus pagal 2015 m. sausio 29 d. raštišką pasižadėjimą saugojimui atsakovui ikiteisminio tyrimo metu. Akivaizdu, kad atsakovas niekada nebuvo sąžiningas ieškovės atžvilgiu, o jo nesąžiningumas leidžia kritiškai vertinti jo paaiškinimus, esą pinigų jis negavo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šie apeliantės argumentai neteikia pagrindo daryti labiau tikėtiną išvadą dėl įrodymų pakankamumo ieškinio patenkinimui. Pirma, ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr.01-1-05724-15 apklaustas liudytoju 2015-07-26 V. M. paaiškino, kad automobilis su dokumentais jam buvo perduotas jo namų valdoje 2015-01-30, o ne 2015-02-02 pirkimo pardavimo sutarties dieną VĮ „Regitroje“; antra, kam konkrečiai ir kokią sumą mokėjo V. M. nepaaiškino, o iš paaiškinimų matyti, kad dėl automobilio pardavimo, atsiskaitymo ir kitų aplinkybių tarėsi ne su atsakovu, o su kitu asmeniu (vardu G.), atsakovas nepripažino gavęs pinigus, priešingai atsakovas Ž. A. buvo iškėlęs bylą teisme dėl skolos priteisimo; trečia, pagal 2015-02-02 pirkimo pardavimo sutartį parduotas automobilis buvo registruotas valstybiniu numeriu ( - ) o užregistruotas įmonės vardu valstybiniu numeriu ( - ) ieškovės vadovui V. M. panaudojus turėtos kitos transporto priemonės numerius. Ketvirta, tokiomis paminėtomis aplinkybėmis įgijus transporto priemonę įmonės vardu, nesant patikimų duomenų apie atsiskaitymą už transporto priemonę grynaisiais pinigais, lieka nepaneigta teismo išvada dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 178, 185 str.).
    11. Apeliantė remiasi kasacinio teismo praktika, nurodydama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-02 nutartį civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-180/2014, kurioje išaiškinta, kad automobilio pirkimo – pardavimo sutarčiai teisės aktuose nenustatyta privalomų formos reikalavimų.
    1. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą kasacinio teismo praktiką nustatė, kad civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2014 buvo nagrinėjamas ginčas dėl nuostolių atlyginimo, neįvykdžius pareigos pagal draudimo sutartį. Įvertinus šioje civilinėje byloje nagrinėjamo ginčo pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės nurodytos bylos Racio decidenti neatitinka nagrinėjamos bylos, todėl nesivadovautina.
    1. Dėl kitų atsakovės apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi įtakos vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

11Dėl bylos procesinės baigties.

    1. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei vertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

12Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

    1. Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d.). Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
    2. Atsakovo atstovas 2018 m. balandžio 18 d. pateikė prašymą priteisti iš apeliantės 363 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus: 2018-04-12 PVM sąskaitą faktūrą BLX Nr. 38 bei jos apmokėjimą patvirtinančio 2018-04-17 mokėjimo pavedimo kopiją.
    3. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (2015 m. kovo 19 redakcija) 8.11 punktą maksimalus užmokestis už atsiliepimą į apeliacinį skundą gali būti 1 106,04 Eur (1,3 x 850,80 Eur), (Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) 2017K3 – 850,8 Eur). Atsižvelgiant į rekomendacijose nustatytus maksimalius išlaidų dydžius, prašomos priteisti išlaidos laikytinos pagrįstomis, todėl atsakovui Ž. A. priteistina 363 Eur bylinėjimosi išlaidų iš apeliantės UAB „VM Transport“.
    4. LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Kadangi tokių išlaidų apeliacinės instancijos teismas nepatyrė, todėl atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės teismo išlaidos į valstybės biudžetą nepriteisiamos (CPK 93 str. 1 d., 92 str.).

13Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

14Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15Priteisti iš apeliantės UAB „VM Transport“ (juridinio asmens kodas 302678262) 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atsakovui Ž. A. (asmens kodas ( - )

16Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai