Byla 2A-615-370/2016
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Aneiga“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-563-252/2015, pagal ieškovės BUAB „Aneiga“ ieškinį atsakovams R. K., G. A., E. S., H. L., P. L. dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė BUAB „Aneiga“ 2015 m. gegužės 8 d. su ieškiniu kreipėsi į teismą, kurį 2015 m. rugpjūčio 24 d. patikslinusi, prašė priteisti iš atsakovų: H. L. 11 807,17 Eur, G. A. – 5 935,81 Eur, E. S. – 9 243,45 Eur, P. L. – 15 747,63 Eur žalos atlyginimą už nesavalaikį kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, priteisti solidariai iš atsakovų G. A., E. S., R. K. ir H. L. 60 000 Eur žalos atlyginimą, teismui manant, kad solidari atsakomybė negalima, priteisti iš kiekvieno atsakovo po 15 000 Eur žalos atlyginimą už neišsaugotą ir neperduotą bankroto administratoriui įmonės turtą bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad bendrovė nuo 2009 m. nesavalaikiai vykdė įsipareigojimus ir jos skolos didėjo. Žala atsirado kiekvieno vadovo darbo metu, nes pradėjęs dirbti kiekvienas vadovas pradelstų įsipareigojimų nedengė, o mokėdamas tik naujus įsipareigojimus, didindamas skolas, savalaikiai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovė P. L., kaip vienintelė įmonės akcininkė, turėjo pareigą kasmet tvirtinti įmonės finansinę atskaitomybę, tačiau to nedarė, todėl jai taip pat buvo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kai UAB „Aneiga“ vadovais buvo: H. L. skolos kreditoriams sudarė 11 807,17 Eur; G. A. – 5 935,81 Eur; E. S. – 9 243,45 Eur. Todėl kiekvienas iš vėliau pradėjusių vadovauti bendrovei valdymo organų yra atsakingas ne tik už naujai atsiradusias jų vadovavimo laikotarpiu skolas, bet ir už senų skolų nedengimą. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pirmiausia atsirado vadovui H. L., o vėliau skolos tik didėjo, todėl vėlesniems vadovams ta pareiga atsirado tik pradėjus vadovauti. Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 3 straipsnio 4 punktas numatė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir įmonės akcininkui. Todėl tokia pati pareiga buvo ir vienintelei akcininkei, kuria nuo 2009 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. liepos 23 d. buvo P. L.. Be to, 2010 m. gruodžio 31 d. bendrovė turto turėjo už 127 863,76 Eur. Tačiau nežinoma, kur buvo panaudotas turėtas turtas, taip pat nėra duomenų, kad turtas būtų prarastas dėl trečiųjų asmenų kaltės. Turto neišsaugojo buvę administracijos vadovai, kurie yra atsakingi solidariai už padarytą žalą dėl turto neišsaugojimo.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimu: 1) ieškovės BUAB „Aneiga“ ieškinį tenkino iš dalies; 2) ieškinį atsakovams H. L., G. A., P. L., R. K. atmetė; 3) priteisė iš E. S. 9 243,45 Eur žalos atlyginimo; 4) priteisė iš E. S. 38,56 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei; 5) priteisė iš BUAB „Aneiga“ advokato pagalbos išlaidoms atlyginti atsakovui H. L. 700 Eur; atsakovui G. A. 700 Eur; atsakovui R. K. 300 Eur, bylinėjimosi išlaidas apmokant iš bankroto administratoriui skirtų administravimo lėšų.
  1. Teismas nustatė, kad byloje keliamas teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo ir dalyvio atsakomybę už kreditoriams padarytą žalą, pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei atsakomybės klausimai dėl neperduoto ir prarasto bendrovės turto, kurį bankroto administratorius turėjo gauti iš buvusio vadovo. Teismas nesutiko su ieškovės nurodoma aplinkybe, kad įmonė tapo nemokia 2010 m. ir nustatė, kad įmonei pirmą kartą keliant bankroto bylą, 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje konstatuota, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, tačiau iškėlus bankroto bylą, pastaroji atsiskaitė su kreditore UAB „Gelbera“, civilinė byla buvo nutraukta, o įmonė toliau vykdė veiklą ir įsipareigojimus. Tai, kad įmonė dar 2012 m. pradžioje vykdė savo veiklą patvirtina ir byloje esančios 2012 m. kovo 15 d. naujai sudarytos lizingo sutartys. Todėl teismas sprendė, kad įmonė nemokia tapo nuo 2012 m. pabaigos, nutraukus lizingo sutartis. Atsakovas E. S. įsteigė UAB „Aneiga“ ir buvo tas asmuo, kuris visą laiką faktiškai vadovavo įmonei ir faktiškai buvo jos vienintelis akcininkas. Nors atsakovas E. S. oficialiai įmonėje nedirbo, būtent jis vienintelis de facto dalyvavo įmonės veikloje, tvarkė jos turtą, net ir tais laikotarpiais, kuriais dirbo kiti atsakovai, nebuvę įmonės akcininkais. Teismas sprendė, kad ieškinys pareikštas atsakovams H. L., kurio darbo laikas nuo 2010 m. gegužės 17 d. iki 2010 m. rugsėjo 2 d. ir G. A., kurio darbo laikas nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2012 m. spalio 27 d., nepagrįstai, nes įmonė jų vadovavimo laikotarpiu vykdė savo ūkinę komercinę veiklą ir atsiskaitydavo su kreditoriais, todėl jiems nekilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. 2009 m. rugsėjo 23 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį teismas laikė tariamu sandoriu, nes P. L. už nusipirktas akcijas jokių sutartyje numatytų pinigų nemokėjo ir realiai kaip įmonės savininkė, turinti 100 procentų akcijų, įmonės nevaldė. Įvertinęs bylos aplinkybių visumą, teismas pripažino, kad įmonės vienintelis ir faktinis akcininkas buvo tik E. S., o ieškinys akcininkei P. L. pareikštas nepagrįstai. Be to, pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo tenka įmonės vadovui, kuris tiesiogiai dalyvauja įmonės valdyme. 2012 m. spalio mėnesį atsakovas E. S. jau žinojo, kad įmonė nebevykdo veiklos, nes lizingo sutartys buvo nutrauktos ir atsakovas grąžino pagrindines darbo priemones lizingo bendrovei, todėl pareiga kreiptis į teismą jam atsirado būtent jau tada. Tai, kad šis atsakovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jau tuo metu, teismas laikė atsakovo neteisėtais veiksmais, kurie lėmė žalos atsiradimą. Pateikta lentelė, skirta nustatyti skolų, atsiradusių nuo 2012 m. pabaigos (nuo to momento, kada įmonė tapo nemoki) dydžius, patvirtino, kad ieškovės prašomas priteisti 9 243,45 Eur žalos atlyginimo dydis pagrįstas, todėl teismas šią ieškinio dalį patenkino.
  1. Taip pat teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimai solidariai arba po 15 000 Eur iš kiekvieno atsakovo priteisti žalos atlyginimą už neišsaugotą ir neperduotą įmonės turtą yra nepagrįsti. Atsakovams R. K., H. L. ir G. A. ieškinys nepagrįstas todėl, kad jų darbo laikotarpiu įmonė vykdė komercinę ūkinę veiklą, buvo moki, o turto iššvaistymo faktų byloje nenustatyta. Be to, faktinis įmonės vadovas bei turto sergėtojas buvo tik E. S.. Įmonės ilgalaikį turtą sudarė trys iš lizingo nupirktos mašinos, dvi įmonės vardu registruotos mašinos, o trumpalaikį turtą sudarė įmonės turėti darbo įrankiai, medžiagos, reikalingos užsakymams vykdyti. Bankroto administratoriaus pateiktas 2010 m. balansas patvirtino, kad prie ilgalaikio turto buvo apskaityti visi turimi automobiliai, kartu ir trys gauti automobiliai pagal lizingo sutartis. Bendra ilgalaikio turto vertė nurodyta 151 235 Lt. Kadangi 2012 m. lizingo bendrovei buvo grąžinti trys automobiliai balansuose už 2013 m. ir 2014 m. ilgalaikio turto žymiai sumažėjo. Įmonė iki 2012 m. pabaigos vykdė veiklą, todėl trumpalaikis turtas, turėtas 2010 m. pabaigai (medžiagos) galėjo būti sunaudotas ūkinėje veikloje. Įvertinęs surinktus įrodymus, teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog bankroto administratoriui turtas, kuris buvo įmonėje iki bankroto bylos iškėlimo, buvo perduotas, išskyrus tą trumpalaikį turtą, dėl kurio yra pareikštas ieškinys kitame teisme atsakovui E. S.. Todėl ieškinį dėl žalos atlyginimo už turto neišsaugojimą ir neperdavimą atmetė kaip nepagrįstą.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8

  1. Apeliantė (ieškovė) BUAB „Aneiga“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimo dalį, kuria teismas atmetė ieškinio reikalavimus ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Spręsdamas akcininkų ir administracijos vadovų civilinės atsakomybės klausimą teismas klaidingai aiškino, kad atsakomybę turi prisiimti tik faktinis vadovas ir akcininkas E. S., o ne visi asmenys kurie buvo oficialiai paskirti administracijos vadovais. Atsakovų atsakomybė turi būti solidari. Šios kategorijos bylose galima solidari atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Be to, atsakovus sieja ir objektyvaus bendrininkavimo požymiai. Ieškovė pareiškė pradinį ieškinį visiems atsakovams, reikalaudama solidarios atsakomybės, tačiau bylą nagrinėjančiam teismui pareikalavus buvo priversta pakeisti ieškinį ir prašyti taikyti dalinę atsakomybę. Dėl to buvo patikslintas pradinis ieškinys, nors ieškovė nesutiko su reikalavimu dėl dalinės atsakomybės.
    1. Ieškinys pareikštas dviem pagrindais – dėl turto neišsaugojimo (jo neperdavimo) ir dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tuo padarytos žalos kreditoriams atlyginimo. Tačiau teismas sprendime nepasisakė dėl abiem pagrindais pareikštų reikalavimų.
    1. Atsakovai dokumentais ar kitais leistinais įrodymais neįrodė aplinkybių apie bendrovės turimo turto panaudojimą. Teismas nepagrįstai rėmėsi tik atsakovų paaiškinimais ir prielaida, kad medžiagos, kurių vertė virš 115 848 Eur, galėjo būti panaudotos gamybos procese. Be to, nustatant, kada įmonė tapo nemoki, teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad Panevėžio apygardos teismas dar 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo, nustatė, kad ieškovė yra skolinga Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriui, Valstybei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, darbuotojams, kitiems kreditoriams, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriaus pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo buvo nurodyta, kad UAB „Aneiga“ nuo 2009 m. nesavalaikiai vykdo įsipareigojimus, įmonės skola didėja. Visos skolos kreditoriams, kurių reikalavimai nėra patenkinti atsirado 2010-2012 m. Taigi teismas nepagrįstai nustatė, kad įmonė tapo nemoki tik 2012 m.
    1. Įmonė, neatsiskaitydama su senesniais kreditoriais, tačiau vykdydama veiklą ir prisiimdama naujus įsipareigojimus, sudarė situaciją, kai įmonės turto neliko, o kreditorių finansiniai reikalavimai išaugo. Todėl įmonės administracijos vadovai turi atsakyti ne tik už tas prievoles, kurios atsirado ir liko neįvykdytos jų vadovavimo laikotarpiu, bet ir už iki jų vadovavimo atsiradusių prievolių neįvykdymą. Atsakomybė administracijos vadovui negali būti siejama tik su tuo skolų dydžiu, kuris atsirado jo vadovavimo laikotarpiu. Kiekvienas iš vėliau pradėjusių vadovauti bendrovės vadovų yra atsakingas ne tik už naujai atsiradusias jų vadovavimo laikotarpiu skolas, bet ir už senų skolų nedengimą.
    1. Teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo E. S. po bankroto bylos iškėlimo paruoštais ir bankroto administratoriui pateiktais ieškovės 2011-2014 m. balansais, nes jie surašyti be pirminių apskaitos dokumentų, nepatvirtinti akcininkų susirinkimuose ir yra iš esmės neteisingi. Nagrinėjamoje byloje galima remtis tik 2010 m. balansu, kuris buvo pateiktas VĮ Registrų centrui. Tačiau neturint pirminių dokumentų ir šio balanso teisingumo realiai patikrinti negalima.
  1. Atsakovas R. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. R. K. administracijos vadovu buvo nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. iki 2010 m. balandžio 29 (dirbo tik 7 mėn.), kai įmonė tik kūrėsi, šiuo laikotarpiu turto iššvaistymo faktų byloje nenustatyta. Akivaizdu, jog ieškovė, teikdama ieškinį su reikalavimu priteisti solidariai iš atsakovų G. A., E. S., H. L. ir R. K. 60 000 Eur žalos atlyginimo už neperduotą turtą elgiasi nesąžiningai.
    1. Ieškovė nepagrįstai remiasi 2015 m. liepos 3 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015, nes nesutampa šios nutarties ir nagrinėjamo atvejo ratio decidendi. Faktinis įmonės vadovas nuo pat įmonės veiklos pradžios iki bankroto dienos iškėlimo teisme dienos buvo E. S.. Jis vienas buvo atsakingas už įmonės veiklą, medžiagų panaudojimą, piniginių lėšų paskirstymą, turto apsaugą ir kt.
    1. Teismas, atmetęs ieškovės reikalavimą, nepasisakė dėl senaties termino taikymo atsakovo R. K. atžvilgiu. Reikalavimui buvusiam darbuotojui atlyginti žalą už įmonei priklausančio prarastą turtą yra suėjusi 3 metų senatis (DK 27 str. ir CK 1.125 str. 8 d.).
  1. Atsakovas G. A. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, panaikinti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, skirti ieškovės atstovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad faktinis bei vienintelis bankrutuojančios įmonės vadovas ir akcininkas buvo atsakovas E. S.. Tai, kad atsakovas E. S. buvo faktinis vadovas, patvirtina 2015 m. gruodžio 3 d. posėdžio metu atsakovo E. S. pripažinimas, kad jis faktiškai vadovavo įmonei, o visi kiti vadovai, įskaitant ir atsakovą G. A., buvo tik formalūs. Šioje byloje negali būti taikoma solidari atsakomybė visiems atsakovams. G. A. vadovavimo metu įmonė vykdė veiklą ir buvo moki. Teismas pagrįstai nustatė, kad įmonė nemokia tapo tik 2012 m. pabaigoje, kai įmonei vadovavo atsakovas E. S..
    1. Ieškovė nepagrindė byloje prašomo atlyginti žalos dydžio ir nepagrįstai reikalauja atlyginti žalą, kurią laiko visų BUAB „Aneiga“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma. Bylos nagrinėjimo metu nėra aišku, kokia kreditorių finansinių reikalavimų dalis bus patenkinta ir kiek liks nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų, pasibaigus bankroto bylai. Konkrečiai iš atsakovo G. A. prašoma priteisti 5 935,81 Eur dydžio suma, susidedanti iš 105,13 Eur (363 Lt) skolos UAB „Infomedia“, 2 627,37 Eur (9 071,79 Lt) skolos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, 1 404,48 Eur (4 849,38 Lt) skolos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, 999,77 Eur (3 451,99 Lt) skolos AB DNB bankui, 799,06 Eur (2 759,00 Lt) skolos UAB „Omnitel“ nėra pagrįsta.
    1. Patenkinus ieškovės reikalavimą, kuriuo prašoma priteisti 60 000 Eur žalos atlyginimą, atsiskaičius su kreditoriais (išmokėjus kreditoriams priteistą 42 734,06 Eur sumą), padengus teismo ir bankroto administravimo išlaidas, dar liktų nemaža dalis sumos, kurią remiantis ĮBĮ 31 straipsnio 6 punktu, administratorius turėtų grąžinti bankrutavusios (likviduotos) įmonės savininkui (savininkams). Paskutinis ir vienintelis akcininkas buvo V. P., kurio ieškovė nereikalavo įtraukti į bylą atsakovu. Tai sudarytų prielaidas nepagrįstam V. P. praturtėjimui šios bylos atsakovų sąskaita.
    1. BUAB „Aneiga“ atstovui bankroto administratoriui L. P. už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis nesąžiningai pareiškiant nepagrįstą ieškinį ir apeliacinį skundą turi būti paskirta bauda. Ieškovės atstovui (bankroto administratoriui) yra taikomi aukštesni veiklos standartai, todėl aplaidus atstovavimas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o vėliau ir visiškai nepagrįsto apeliacinio skundo pateikimas apeliaciniam teismui, turėtų būti pripažintas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.
  1. Atsakovė P. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Atsakovas E. S. buvo tas asmuo, kuris įsteigė UAB „Aneiga“ ir visą laiką faktiškai vadovavo įmonei, buvo jos vienintelis akcininkas. P. L. vienintelis vaidmuo buvo pasirašyti įsakymus apie direktorių priėmimą ir atleidimą iš darbo. 2009 m. rugsėjo 23 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis yra tariamas sandoris nuo pat jo sudarymo momento. P. L. už nusipirktas akcijas jokių sutartyje numatytų pinigų nemokėjo ir realiai kaip įmonės savininkė, turinti 100 procentų akcijų, įmonės nevaldė.
    1. P. L. nebuvo informuota apie tai, kad nėra parengtas ir nepateiktas viešam registrui bendrovės balansas už 2011 m., 2012 m., taip pat nebuvo informuota apie susidariusį įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriui ir kitiems kreditoriams. Apie įmonės galimą nemokumą atsakovei P. L. tapo žinoma tik 2014 m. balandžio 22 d., kuomet Valstybinio socialinio draudimo Panevėžio skyrius įteikė atsakovei pranešimą dėl įsiskolinimo ir bankroto bylos iškėlimo.
    1. Nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradusios žalos dydis negali būti tapatinamas su teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų dydžiu. Žala dėl savalaikio bankroto bylos neinicijavimo laikoma ne bendra kreditorių patvirtintų reikalavimų suma, o nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma, kuri susidarė dėl savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
  1. Atsakovas E. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas sprendime nuosekliai, pagrįstai ir teisingai nustatė, kad neteisėtus veiksmus padarė tik atsakovas E. S.. Tačiau visų kreditorių finansinių reikalavimų suma negali būti laikoma žala, padaryta dėl pavėluoto kreipimosi iškelti bankroto bylą. Ieškovė privalėjo įrodyti dėl nesavalaikio bankroto iškėlimo atsiradusią žalą ir jos dydį. Ieškovė kaip vieninteliu įrodymu, pagrindžiančiu UAB „Aneiga“ skolų ir turto duomenis, vadovavosi 2010 m. balansu. Atsakovas E. S., kaip paskutinis UAB „Aneiga“ vadovas, nustatęs, kad buvusieji vadovai nepateikė 2011 m. ir 2012 m. UAB „Aneiga“ finansinių ataskaitų rinkinio, pas kompetentingą apskaitininką užsakė 2012, 2013 ir 2014 m. (iki bankroto bylos iškėlimo) balansus ir pateikė juos UAB „Aneiga“ bankroto administratoriui. Teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, kad įmonės nemokumas atsirado nuo 2012 m., kai lizingo bendrovė atsiėmė lizinguojamą turtą (transporto priemones).
    1. Ieškovės reikalavimai ženkliai viršija kreditorinius reikalavimus. 2009 m. rugsėjo 23 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis yra tariamas sandoris nuo pat jo sudarymo momento ir lemia ir kitos akcijų perleidimo sutarties negaliojimą (pirkėjui V. P.). Taigi vienintelis UAB „Aneiga“ savininkas buvo ir yra atsakovas E. S., kuris nedavė bankroto administratoriui pavedimo veikti jo vardu ir interesais. Ieškinio reikalavimai, viršijantys kreditorinius reikalavimus ir bankroto administratoriaus atlyginimą bei išlaidas, pripažintini pertekliniais.
  1. Atsakovas H. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovas H. L. nuo 2010 m. gegužės 10 d. iki 2010 m. rugsėjo 2 d. dirbo ieškovės administracijos vadovu. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad ieškovė administracijos vadovo neturėjo, per šį laikotarpį ieškovė atsakovui H. L. atlyginimo nemokėjo, o atsakovas H. L. darbo funkcijų įmonėje neatliko. Šiuo laikotarpiu atsakovui H. L. buvo mokama bedarbio pašalpa. Solidari atsakomybė atsakovo H. L. atžvilgiu negalima.
    1. Atsakovas H. L., būdamas UAB „Aneiga“ direktoriumi, neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, kadangi įmonė buvo moki, todėl atsakovas jokios žalos įmonei nepadarė. Ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo H. L. 11 807,17 Eur žalos atlyginimą yra nepagrįstas. Atsakovas H. L. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nesiekė tyčia pažeisti įmonės kreditorių interesų, jo veiksmai, vykdant apeliantės ūkinę komercinę veiklą, nepasireiškė dideliu nepateisinamu aplaidumu.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

10

  1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
  1. Byloje keliamas reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę BUAB „Aneiga“ vadovams E. S., H. L., G. A., R. K. ir akcininkei P. L. dėl jų neįgyvendintos pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo bei įmonės turto neperdavimo bankrutavusios įmonės bankroto administratoriui, t. y. reikalavimas dėl civilinės atsakomybės taikymo grindžiamas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindais.

11Dėl įmonės nemokumo

  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas tokios pareigos atsiradimo sąlygas, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016).
  1. Apeliantė nurodė, kad BUAB „Aneiga“ tapo nemoki 2010 metais ir nesutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad BUAB „Aneiga“ nemokumas atsirado tik 2012 m. spalio mėnesį. ĮBĮ (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d.) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. 2012 m. rugpjūčio 20 d. Panevėžio apygardos teismas nutartimi UAB „Aneiga“ iškėlė bankroto bylą (2 t., b. l. 92–93), konstatuodamas, kad įmonė nebeišgali atsiskaityti su kreditoriais. Kadangi BUAB „Aneiga“ sudarė taikos sutartį su kreditoriumi UAB „Gelberta“, civilinė byla Nr. B2-650-252-2012 buvo nutraukta (2 t., b. l. 94–95). Pirmosios instancijos teismas vertino, kad po civilinės bylos Nr. B2-650-252-2012 nutraukimo įmonė BUAB „Aneiga“ savo veiklą vykdė toliau, o tapo nemoki nuo 2012 m. spalio mėnesio. Šią aplinkybę, pirmosios instancijos teismo vertinimu, patvirtino byloje esantys įrodymai, t. y. DNB lizingo 2012 m. rugsėjo 27 d. raštas Nr. 30.56.174467 ieškovui, kuriame nurodyta, kad UAB „Aneiga“ yra pradelsusi atlikti mokėjimus pagal lizingo sutartis Nr. 201201F-9356, 201201F-9357, 201201F-9358 (2 t., b. l. 141). Tai, kad BUAB „Aneiga“ 2012 metų pradžioje dar vykdė veiklą patvirtina BUAB „Aneiga“ 2012 m. kovo 15 d. sudarytos lizingo sutartys Nr. 201201F-9356, Nr. 201201F-9357, Nr. 201201F-9358 (1 t., b. l. 123–125).
  1. Teismų praktikoje momento, kada įmonė tapo nemoki, nustatymas sukelia sunkumų. Tuos sunkumus pirmiausia lemia tai, kad vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų paprastai nepakanka įvertinti momentą, kuriuo metu įmonė tapo nemoki. Atsižvelgiant į tai, vienoje iš kasacine tvarka nagrinėtų civilinių bylų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Kasacinis teismas kol kas nėra pasisakęs dėl klausimo, kaip nustatyti įmonės nemokumo atsiradimo momentą, kai įmonės apskaitos dokumentai nėra išlikę (nepakankamai išlikę) ir (arba) nėra perduoti bankroto administratoriui, o iš esamų dokumentų neišplaukia vienareikšmiška išvada, kada įmonė tapo nemoki. Įmonės nemokumo atsiradimo momentas yra teisiškai reikšmingas vertinant pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo padarinius ir nustatant dėl pavėluoto bankroto bylos inicijavimo (neinicijavimo) atsiradusią žalą. Žala dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimo pasireiškia tuo, kad dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei pablogėja jos turtinė padėtis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Žala kreditoriams yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos. Žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-321/2014).
  1. Nors apeliantė apeliaciniame skunde ir nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi nustatė, kad BUAB „Aneiga“ tapo nemoki dar 2010-2011 m., tačiau, atsižvelgiant į tai, kad civilinė byla Nr. B2-650-252-2012 dėl bankroto bylos iškėlimo buvo nutraukta, į tai, kad BUAB „Aneiga“ vykdė savo veiklą (2012 m. kovo 15 d. sudarė lizingo sutartis Nr. 201201F-9356, Nr. 201201F-9357, Nr. 201201F-9358 (1 t., b. l. 123–125)), apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad BUAB „Aneiga“ 2012 m. pradžioje veiklą vykdė, atsiskaitinėjo su kreditoriais ir tapo nemoki tik 2012 metų spalio mėnesį. Aplinkybę, kad UAB „Aneiga“ vykdė veiklą 2012 metais patvirtino ir atsakovas E. S. 2015 m. gruodžio 3 d. teismo posėdžio metu, nurodydamas pirmosios instancijos teismui, kad nors įmonės finansinė padėtis ir buvo pakankamai sunki, tačiau UAB „Aneiga“ derėjosi su debitoriumi UAB „Ortritas“, kurio skola 2012 metais UAB „Aneiga“ sudarė apie 60 000 Lt. Susigrąžinęs skolą iš UAB „Ortritas“, atsakovas E. S. tikėjosi padengti skolą pagal sudarytas lizingo sutartis AB DNB lizingui ir tęsti įmonės veiklą toliau.

12Dėl atsakovų civilinės atsakomybės ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindu

  1. Apeliantės apeliaciniame skunde nurodoma, kad visi atsakovai veikė kartu su atsakovu E. S., todėl yra solidariai atsakingi už padarytą žalą dėl dokumentų neperdavimo ir kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau teismų praktikoje nurodyta, kad kai įmonei, kuri yra faktiško nemokumo būsenos, skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie padarė žalos laiku neinicijavę bankroto bylos, tai ši žala nėra padaryta bendrais šių asmenų veiksmais, jie nelaikytini bendraskoliais, kiekvienas iš jų individualiai atsako už savo veiksmais padarytą žalą, jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno iš jų civilinės atsakomybės sąlygų visetą, dėl jos turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes, žalos dydis dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą turi būti skaičiuojamas kiekvieno iš jų vadovavimo laikotarpiui atskirai (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis, CK 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Nuotekų priežiūra“ v. R. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-453/2014). Solidarumo prezumpcija galioja pagal CK 6.279 straipsnio 4 dalį, tačiau atsakovai gali ją paneigti.
  1. Sutiktina su apeliantės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad BUAB „Aneiga“ vadovų R. K., H. L., G. A. ir akcininkės P. L. civilinė atsakomybė gali būti ne tik dalinė, tačiau gali būti ir solidari. Kadangi nagrinėjamoje byloje bankroto bylos iškėlimo metu galiojo ĮBĮ 8 straipsnio redakcija, nustačiusi ir vadovo, ir savininko pareigą inicijuoti bankroto bylą, šiuo pagrindu galima akcininko ir vadovo solidarioji atsakomybė. Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Rita“ v. R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-321/2014).
  1. Atsakovas E. S. teismo posėdžio metu patvirtino, kad jis vienas įsteigė įmonę UAB „Aneiga“ ir buvo tas asmuo, kuris visą laiką faktiškai vadovavo įmonei, ją valdė ir buvo vienintelis jos akcininkas, visi kiti direktoriai buvo įdarbinti tik įmonės dokumentams formaliai tvarkyti (2015 m. gruodžio 3 d. teismo posėdžio civilinėje byloje Nr. 2-563-252/2015 garso įrašas: 19 min. 3 sek. – 19 min. 7 sek.). E. S. ir P. L. sudaryta 2009 m. rugsėjo 23 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis yra tariamas sandoris nuo pat jo sudarymo momento, nes P. L. už nusipirktas akcijas jokių sutartyje numatytų pinigų nemokėjo ir realiai, kaip įmonės savininkė, turinti 100 proc. akcijų, įmonės nevaldė. P. L. BUAB „Aneiga“ pasirašė įsakymus apie direktorių priėmimą ir atleidimą iš darbo. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ir kiti atsakovai, o ieškovė šių aplinkybių nepaneigė. Ieškinį pareikštą atsakovams H. L., kurio darbo laikas nuo 2010 m. gegužės 17 d. iki 2010 m. rugsėjo 2 d., ir G. A., kurio darbo laikas nuo 2011 m. rugpjūčio 22 iki 2012 m. spalio 27 d., pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atmetė pagrįstai, kadangi įmonė UAB „Aneiga“ tapo nemoki tik 2012 m. spalio mėnesį. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad H. L. UAB „Aneiga“ dirbo nuo 2010 m. gegužės 17 d. iki 2010 m. rugsėjo 2 d. (1 t., b. l. 87–88), nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. registruotas darbo biržoje kaip bedarbis (1 t., b. l. 91). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2015 m. gegužės 18 d. pažymoje Nr. R14-111 konstatuota, kad atsakovas H. L. nuo 2010 m. rugsėjo 2 d. UAB „Aneiga“ nedirbo (1 t., b. l. 89–90). Dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad UAB „Aneiga“ nemokumas atsirado 2012 metais apeliacinės instancijos teismas pasisakė šios nutarties 13-16 punktuose, todėl dėl apeliantės argumentų, kad UAB „Aneiga“ tapo nemoki dar 2010-2012 m., teisėjų kolegija nesikartoja.
  1. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad E. S. apie UAB „Aneiga“ finansinius sunkumus tapo žinoma 2012 m. spalio mėnesį, kai UAB „Aneiga“ nutraukė lizingo sutartis su AB DNB banko lizingu. Byloje esantys UAB „Kelda“ raštas (1 t., b. l. 21), 2012 m. gruodžio 9 d. ir 2011 m. balandžio 20 d. skolų suderinimo aktai (1 t., b. l. 22–23), atliktų darbų aktai (1 t., b. l. 126–127), Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. 2-3878-535-2013 (2 t., b. l. 28–29), kuriame konstatuota, kad atsakovas E. S. ir jo sutuoktinė A. S. savo turtu laidavo už UAB „Aneiga“ įsipareigojimus, nenuginčijamai patvirtina teismo nustatytas aplinkybes, kad atsakovas buvo tas asmuo, kuris faktiškai valdė įmonę UAB „Aneiga“, sudarinėjo įmonės vardu sutartis ir vienas rūpinosi UAB „Aneiga“ veikla. Tai, kad vienintelis E. S. rūpinosi įmonės finansine būkle, patvirtina aplinkybę, kad būtent atsakovas E. S. vienintelis žinojo apie UAB „Aneiga“ tikrą finansinę būklę, todėl yra atsakingas, kad nuo 2012 m. spalio mėnesio, kai įmonė tapo nemoki, nesikreipė į teismą dėl UAB „Aneiga“ bankroto bylos iškėlimo. Šias aplinkybes procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžio metu patvirtino ir atsakovai, todėl laikytina, kad atsakovai R. K., H. L., G. A. ir P. L. įrodė, kad prašoma priteisti žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas (CK 6.279 str. 4 d.).
  1. Vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau - ABĮ) 19 straipsnį juridinio asmens valdymo organai yra jo vadovas ir valdyba. UAB „Aneiga“ valdymo organais buvo: nuo 2009 m. rugpjūčio 14 d. iki 2009 m. rugpjūčio 20 d. E. S.; nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. iki 2010 m. gegužės 17 d. R. K.; nuo 2010 m. gegužės 17 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d. H. L.; nuo 2011 m. rugpjūčio 23 d. iki 2014 m. birželio 18 d. G. A.; nuo 2014 m. birželio 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. E. S. (1 t., b. l. 12–14). Įmonei bankroto byla iškelta Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi (1 t., b. l. 7). Šia nutartimi atsakovui E. S. buvo nustatytas įpareigojimas per 10 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Nustatytus įpareigojimus vykdyti atsakovas vengė, dėl to Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartimi jam paskirta bauda (1 t., b. l. 9). Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartimi nutarta apriboti E. S. teisę 3 (trims) metams eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas (1 t., b. l. 10). Apeliantė nurodė, kad BUAB „Aneiga“ yra pateikusi balansą tik už 2010 finansinius metus, o turtas bankroto administratorei perduotas nebuvo. Susipažinusi su BUAB „Aneiga“ balansu bankroto administratorė nustatė, kad įmonėje bankroto bylos iškėlimo metu buvo apskaitytas 127 863,76 Eur (441 488 Lt) vertės turtas, kuris, neperdavus jo bankroto administratorei ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindu, vertintinas kaip įmonės patirta žala, kurią solidariai prašoma priteisti iš atsakovų.
  1. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, kad bankrutavus įmonei, jos administratorei nebuvo perduota 127 863,76 Eur (441 488 Lt) vertės turto, kuris apskaitytas įmonės finansiniuose dokumentuose. Faktas, kad atsakovas E. S. vengė vykdyti teismo ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytas pareigas, konstatuotas ir Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-629-278/2014, kurioje sprendžiant klausimą dėl baudos E. S. skyrimo, dėl teismo įpareigojimų nevykdymo, pabrėžta, kad tokiais savo veiksmais atsakovas vilkina bankroto procesą, todėl trukdo bankroto administratoriaus darbą (1 t., b. l. 9) (CPK 182 st.1 d. 2 p.). Pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai atsakovui E. S., būnant UAB „Aneiga“ direktoriumi nuo 2012 m. spalio 28 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d., pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo sudarė 9 243,45 Eur, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad atsakovas vienas yra atsakingas už UAB „Aneiga“ padarytą žalą, todėl privalo ją atlyginti pagal ieškovės byloje pateiktą paskaičiavimą (2 t., b. l. 126).
  2. Apeliantė nurodė, kad ieškinys atsakovams buvo pareikštas dviem pagrindais – dėl turto neišsaugojimo (jo neperdavimo) ir dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tuo padarytos žalos kreditoriams atlyginimo. Tačiau teismas sprendime nepasisakė dėl abiem pagrindais pareikštų reikalavimų.
  1. Civilinė atsakomybė už tinkamą įmonės dokumentų ir turto neperdavimą, bendrovei vadovavusiam vadovui gali atsirasti ne tik pagal minėtas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatas, bet ir kitais pagrindais. Ši pareiga kildintina iš CK 2.87 straipsnio 1 dalies, taip pat iš specialiųjų ABĮ ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymų nuostatų. ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 ir 6 punktuose nustatyta bendrovės vadovo atsakomybė už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą bei bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 28 straipsnyje nustatyta, kad įmonės vadovas, nevykdantis pareigų, susijusių su įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimu ir pateikimu Juridinių asmenų registrui, arba netinkamai jas vykdantis, privalo atlyginti visą padarytą žalą įmonei ir (arba) kitiems asmenims. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį ūkio subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta įmonės vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme nustatytus reikalavimus. Tais atvejais, kai žala padaryta per konkretaus vadovo įgaliojimų laikotarpį jam pažeidus minėtas imperatyviąsias įstatymų nuostatas, atsakomybė kyla savarankiškais pagrindais, kitaip nei specifinė dokumentų ir turto bankroto administratoriui neperdavusio vadovo atsakomybė pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-572-943/2016).
  1. Taip pat apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad įmonės vadovai yra atsakingi ne tik už skolas, kurios atsirado jų valdymo laikotarpiu, tačiau ir už tas skolas, kurias turėjo įmonė, atsiradusias iki jų valdymo pradžios. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino E. S. po bankroto bylos iškėlimo paruoštus ir bankroto administratoriui pateiktus ieškovės 2011-2014 m. balansus, nes jie surašyti be pirminių apskaitos dokumentų, nepatvirtinti akcininkų susirinkimuose ir yra iš esmės neteisingi. Nagrinėjamu atveju galima remtis tik 2010 m. balansu, kuris buvo pateiktas VĮ Registrų centrui. Su tokiais apeliantės argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį, turi būti vertinama įmonės valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas E. S. faktiškai vienas valdė BUAB „Aneiga“ ir buvo jos direktorius, o kitiems atsakovams ieškinys dėl žalos atlyginimo atmestinas, laiko pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad lyginant UAB „Aneiga“ įmonės balanso duomenis už 2010 metus (1 t., b. l. 15), 2013-2014 m. (2 t., b. l. 120–122) ilgalaikio įmonės turto ženkliai sumažėjo, nes 2012 metais lizingo bendrovei grąžinti trys automobiliai. Iš 2014-08-31 balanso matyti, kad įmonė ilgalaikio turto turėjo už 2 333,76 Eur (8 058 Lt), o ši suma sudaro dviejų automobilių vertę, kurie yra perduoti administratoriui (1 t., b. l. 46). Dalis trumpalaikio turto bankroto administratoriui yra perduota, o dėl apskaitytos ir neperduoto trumpalaikio turto dalies bankroto administratorius yra pateikęs ieškinį Panevėžio miesto apylinkės teismui, kuriame bankroto administratorius pagal jam perduotus dokumentus nustatė, koks konkrečiai turtas jam nėra perduotas (2 t., b. l. 8–9). Iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad BUAB „Aneiga“ ir atsakovas E. S. sudarė taikos sutartį, kurią Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3637-223/2015 patvirtino (CPK 179 str. 3 d.). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad dalį turto atsakovas E. S. yra perdavęs bankroto administratoriui, o dėl dalies neperduoto turto ieškovas yra pareiškęs atskirą ieškinį, todėl ieškinį dėl žalos atlyginimo už turto neišsaugojimą ir neperdavimą atsakovo atžvilgiu pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai.

13Dėl reikalavimo skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

  1. Atsakovai už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis prašo skirti bankroto administratoriui L. P. baudą. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant klausimą dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo yra išaiškinta, kad pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-421/2016); Bankroto administratorius L. P., pateikęs ieškinį dėl žalos atlyginimo ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies ir 10 straipsnio 4 dalies pagrindais, kaip subjektas ginantis viešąjį interesą, tik įgyvendino teisę kreiptis į teismą, todėl tai negali būti laikoma piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, todėl atsakovų prašymas dėl baudos skyrimo bankroto administratoriui atmestinas.

14Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Pagal CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turtėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šalies išlaidos yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
  1. Atsakovas R. K. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti 200 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Prie prašymo pridėjo 2016 m. vasario 10 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 60 ir 2016 m. vasario 10 d. pinigų priėmimo kvitą Serija LAT Nr. 794839 (3 t., b. l. 21–22). Atsakovė P. L. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti 350 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Prie prašymo pridėjo 2016 m. vasario 12 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 24 ir 2016 m. vasario 12 d. pinigų priėmimo kvitą Serija LAT Nr. 838109 (3 t., b. l. 37–38). Atsakovas H. L. kartu su atsiliepimu pateikė prašymą priteisti 350 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kartu su prašymu pateikė 2016 m. vasario 19 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 0145 ir 2016 m. vasario 22 d. pinigų priėmimo kvitą Serija LAT Nr. 774233 (3 t., b. l. 51–52). Atsakovas G. A. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kartu su prašymu pateikė 2016 m. vasario 23 PVM sąskaitą faktūrą Serija DP 20160223 ir 2016 m. vasario 26 d. pinigų priėmimo kvitą Serija LAT Nr. 619500 (3 t., b. l. 56–57). CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, toliau – Rekomendacijos). Nurodytose Rekomendacijose išlaidoms už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą taikomas 1,3 koeficientas (8.11 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovų apeliacinės instancijos teismui deklaruotų bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas dydį, sprendžia, jog atsakovų deklaruotos išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių, todėl atmetus apeliantės ieškinį, atsakovų prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintini (CPK 93 str.).

15Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

Nutarė

16Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17Priteisti atsakovui R. K. (a. k. ( - ) iš ieškovės BUAB „Aneiga“ (j. a. k. 302426699) 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

18Priteisti atsakovei P. L. (a. k. ( - ) iš ieškovės BUAB „Aneiga“ (j. a. k. 302426699) 350 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

19Priteisti atsakovui H. L. (a. k. ( - ) iš ieškovės BUAB „Aneiga“ (j. a. k. 302426699) 350 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

20Priteisti atsakovui G. A. (a. k. ( - ) iš ieškovės BUAB „Aneiga“ (j. a. k. 302426699) 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

21Bylinėjimosi išlaidas atsakovams R. K., P. L., H. L., G. A. sumokėti iš BUAB „Aneiga“ bankroto administravimui skirtų lėšų.

Proceso dalyviai
Ryšiai