Byla 2A-572-943/2016
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Alvydo Poškaus ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Feliksas ir kompanija“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Katalonija“ ir atsakovo F. A. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-438-883/2015 pagal nurodytos ieškovės ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. ieškovė BUAB „Feliksas ir kompanija“, atstovaujama bankroto administratorės, kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo F. A. 73 625,96 Eur (254 215,71 Lt) žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė paaiškino, kad 2013 m. lapkričio 8 d. UAB „Feliksas ir kompanija“ iškelta bankroto byla ir bankroto administratoriumi paskirta UAB „Administravimas“ (vėliau pavadinimas pakeistas į UAB „Katalonija“). Bankroto administratorė, išanalizavusi jai perduotą dalį BUAB „Feliksas ir kompanija“ buhalterinės apskaitos dokumentų, nustatė, kad bendrovės buhalterijoje yra apskaitytas, bet administratorei neperduotas įmonės turtas 25 357,49 Eur (87 554,37 Lt) sumai, kurį sudaro: 2014 m. sausio 9 d. įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės kasoje apskaitytos lėšos 19 909,24 Eur (68 742,64 Lt) sumai; pagal 2012 m. rugpjūčio 7 d. kasos išlaidų orderį Nr. 79 Pipirų žemės ūkio bendrovės atsakovui sumokėti ir buhalteriniuose dokumentuose neapskaityti bei į įmonės kasą neįnešti 1 448,10 Eur (5 000 Lt); kitas įmonės turtas 4 000,15 Eur (13 811,73 Lt) sumai (ilgalaikio turto apskaitos žiniaraštyje laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. apskaitytas turtas 531,54 Eur (1 835,29 Lt) sumai, Atsargų likučio žiniaraščiuose (suvestinėse) 2013 m. gegužės 31 d. apskaitytos bendrovės atsargos 3468,61 Eur (11 976,44 Lt).
  3. Ieškovės teigimu, atsakovas F. A. buvo UAB „Feliksas ir kompanija“ direktoriumi, todėl jam kilo pareiga atsakyti už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, už buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir registrų išsaugojimą. Atsakovas Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatų ir bankroto bylą iškėlusio teismo nutartimi įpareigotas nevykdė savo pareigos išsaugoti ir perduoti apskaitos dokumentus ir turtą teismo paskirtam administratoriui, tuo ieškovei padarydamas 25 357,49 Eur (87 554,37 Lt) dydžio žalą.
  4. Bankroto administratorės teigimu, bendrovė nemoki buvo jau 2008 metais, kuomet turėjo turto už 41 323,85 Eur (142 683 Lt) sumą, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 57 622,80 Eur (198 960 Lt) sumą. Bendrovės vadovui atsakovui F. A. nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovės 2008 metais mokėtinos sumos kreditoriams nuo 57 622,80 Eur (198 960 Lt) išaugo iki 106 470,50 Eur (367 621,34 Lt). Bankroto administratorės nuomone, atsakingam asmeniui - atsakovui nesikreipus laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, mokėtinos sumos kreditoriams padidėjo 48 268,46 Eur (166 661,34 Lt) ir ši suma laikytina patirta žala, kurią taip pat prašoma atlyginti. Visos prašomos atlyginti žalos dydis, ieškovės paskaičiavimu sudaro 73 625,96 Eur (254 215,71 Lt), (25 357,49 Eur (87 554,37 Lt) +48 268,46 Eur (166 661,34 Lt).
  5. Atsakovas F. A. su ieškiniu nesutinka, teigia, kad iškėlus bankroto bylą įmonė darbuotojams įsiskolinimų neturėjo, didžioji skolos dalis yra įsiskolinimai Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau - VMI) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau - VSDFV). Šių kreditorių reikalavimai susideda iš esmės iš netesybų ir baudų, tačiau atskirais atvejais teisės aktuose yra įvirtinta 5 metų priverstinio išieškojimo senatis, todėl skolos dėl mokesčių nesumokėjimo turėjo būti nurašytos ir ieškinio neturėjo būti. Be to, keliant bankroto bylą įmonei buvo skolinga ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ ir ūkininkas E. S., ir tai rodo, jog keliant bankroto bylą, nebuvo galima teigti, kad įmonė yra nemoki.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo F. A. ieškovei 40 467,97 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme ‑ 2014 m. rugpjūčio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Likusią ieškinio reikalavimų dalį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad kasos likutis įmonėje 2014 m. sausio 7 d. buvo 19 909,24 Eur (68 742,64 Lt) ir ši suma, įmonei iškėlus bankroto bylą, privalėjo būti perduota BUAB „Feliksas ir kompanija“ bankroto administratorei. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad šias lėšas atsakovas būtų perdavęs bankroto administratorei, taip pat nepateikė įrodymų dėl atsargų likučių žiniaraštyje nurodytų materialinių vertybių sunaudojimo. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus teismas sprendė, kad nevykdydamas teismo nustatytos pareigos ir neperduodamas bankroto administratorei turto ir piniginių lėšų, atsakovas savo neteisėtais veiksmais padarė ieškovei 25 357,49 Eur dydžio nuostolius.
  3. Vertindamas ieškovės reikalavimą, priteisti iš atsakovo dėl laiku neinicijuotos bankroto bylos nuo 2008 m. išaugusių kreditorinių įsipareigojimų sumą, t. y. 48 268,46 Eur (166 661,34 Lt), teismas pažymėjo, kad ieškovė, tvirtindama, jog bendrovė jau nuo 2008 m. buvo nemoki, remiasi kiekvienų metų bendrovės turto verte ir įsipareigojimų dydžiais, tačiau vien minėti aritmetiniai veiksmai, atimant iš turimo turto visų įsipareigojimų dydį, neleidžia daryti vienareikšmės išvados apie minėtais balansiniais laikotarpiais buvusį, anot ieškovės, bendrovės faktinį nemokumą. Teismas nustatė, kad 2009 ir 2010 metais bendrovėje dirbo 14 žmonių, paslaugų apimtis 2009 metais buvo 94 899,21 Eur (327 668 Lt), 2010 metais – 71 598,12 Eur (247 214 Lt). Bankroto administratorei patikrinus bendrovės sandorius nustatyta, kad 2011- 2012 metais įmonė buvo sudariusi 3 rangos darbų sutartis, 2 panaudos sutartis, paslaugų ir prekių sutartis. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ nustatyta, jog įmonei 2011 metais liepos mėnesį buvo keliama bankroto byla, bet UAB „Feliksas ir kompanija“ su ieškovu visiškai atsiskaitė ir Lietuvos apeliacinis teismas nutraukė civilinę bylą Nr. B2-1031-124/2011 pagal ieškovės BUAB „Nerumitas“ pareiškimą atsakovei UAB „Feliksas ir kompanija“ dėl bankroto bylos iškėlimo. Šios aplinkybės, teismo nuomone, patvirtina išvadą, jog ieškovė buvo veikiantis juridinis asmuo, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad 2008 metais įmonė būtų buvusi nemoki ir buvo akivaizdu, kad bendrovė nesugebės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, ir jai būtina kelti bankroto bylą.
  4. Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas yra ir akcininkas, ir įmonės vadovas, todėl yra pagrindas priteisti iš atsakovo tik kreditorių patirtus nuostolius, o ne remtis balansuose nurodytų mokėtinų sumų skirtumu. Teismas nustatė, kad mokesčių mokėjimas yra ieškovės, kaip juridinio asmens, o ne atsakovo, pareiga, todėl, priskaičiavus mokėtinus mokesčius, jie negali būti laikomi ieškovo BUAB „Feliksas ir kompanija“ patirtais nuostoliais. Atsakovas nėra ir negali būti atsakingu dėl nesumokėtų mokesčių valstybei, kadangi, nepriklausomai nuo jo veiksmų, juridinis asmuo vis tiek privalo mokėti mokesčius. Teismas sprendė, kad mokesčio už aplinkos teršimą, pelno mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio (toliau - GPM), pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) nepriemoką, bet kokiu atveju, būtų turėjusi sumokėti įmonė (ieškovė), todėl nurodyta mokesčių nepriemoka negali būti laikoma atsiradusia dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ir esančia įmonės nuostoliais, ir dėl to ji negali būti priteisiama iš atsakovo.
  5. Teismas, vertindamas ieškinio pagrįstumą, įvertino, kad bendrovei laiku nesumokėjus mokesčio už aplinkos teršimą, pelno mokesčio, GPM ir PVM, atsirado prievolės mokėti delspinigius ir baudas, todėl atsakovui, netinkamai organizuojant buhalterinę apskaitą, įmonei buvo apskaičiuoti mokėti delspinigiai ir baudos. Nurodytų nuostolių atsiradimą sąlygojo atsakovo - įmonės vadovo, neteisėti veiksmai, todėl pareiga sumokėti papildomai priskaičiuotus delspinigius nors ir atsirado ieškovui, tačiau būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, ir tai sudaro pagrindą ieškovei reikalauti iš atsakovo ieškovės patirtų nuostolių (delspinigių ir baudos pavidalu) atlyginimo, kurį sudaro – 11 345,51 Eur (39 173,79 Lt) delspinigiai, 790,08 Eur (2 728 Lt) pelno mokesčio bauda ir 948,22 Eur (3 274 Lt) PVM bauda, viso 13 083,81 Eur (45 175,79 Lt).
  6. Teismas taip pat tenkino ieškinio reikalavimą dėl VSDFV įmokų už darbuotojus nuo 2013 m. liepos 1 d. priteisimo (777,53 Eur (2 684,63 Lt); kreditoriui VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras įsiskolinimo, susidariusio nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. (73,27 Eur (253,00 Lt) priteisimo; skolos kreditorei UAB „Elektrosauga“, susidariusios nuo 2012 m. spalio 31 d. (1175,85 Eur (4 060 Lt), priteisimo iš atsakovo F. A..

8III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

9

  1. Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Feliksas ir kompanija“, atstovaujama bankroto administratorės, prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir tenkinti ieškinį visiškai; priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. pirmosios instancijos teismas nenustatė ieškovės nemokumo momento, su kuriuo sietinas atsakovo pareigos, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atsiradimas.
    2. Teismo išvados dėl atsakovui, kaip įmonės vadovui, netaikytinos pareigos užtikrinti tinkamą įmonės mokesčių valstybės biudžetui sumokėjimą, prieštarauja tiek teismų praktikai, tiek ir teisės aktams, nustatantiems įmonės vadovų teises ir pareigas.
  3. Atsakovas su ieškovės apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jo netenkinti ir palikti galioti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas. Atsakovas teigė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad įmonės vadovas neprivalo atsakyti už įmonės nevykdytus mokestinius įsipareigojimus, kadangi prievolė įstatymu mokėti mokesčius nustatyta juridiniam asmeniui, o ne jos vadovui. Be to, tik ieškovės balansų duomenys nepatvirtina įmonės nemokumo fakto jau 2008 m. Atsakovas pažymi, kad jis stengėsi išlaikyti įmonės veiklą, atsiskaitė su dalimi kreditorių ir derėjosi dėl įsiskolinimų mokėjimo išdėstymo, kas rodo, kad atsakovo veiksmuose nėra kaltės dėl to, kad įmonė šiuo metu nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais.
  4. Apeliaciniu skundu atsakovas F. A. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimai buvo tenkinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  5. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. teismo iš atsakovo ieškovei atlyginti priteista suma, kurią pasak ieškovės sudarė lėšos kasoje ir įmonės turto atsargos, realiai galėjo būti panaudotos atsiskaitymui su įmonės darbuotojais, kadangi įsiskolinimų jiems bankroto byloje nenustatyta, įmonės turtą galėjo pasisavinti įmonės darbuotojai, todėl nepagrįstai teigiama, kad atsakovas pasisavino šį turtą ir turi atlyginti jo praradimo nuostolius. Atsakovas taip pat kelia abejones dėl įrodymų, kuriais įrodinėjama įmonės ilgalaikio turto ir atsargų vertė, patikimumo, nurodo, kad dokumentai, kuriais įrodinėjamas patirtos žalos dydis, nėra pasirašyti atsakingų asmenų.
    2. Mokesčių, ir iš jų kylančių išvestinių prievolių (baudų ir delspinigių), bei įsiskolinimų kreditoriams mokėjimas buvo sutrikęs ne dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, o dėl mažėjančių darbų apimčių ir rinkoje susiklosčiusios situacijos. Teismas neįvertino, kad įmonei neišieškota skola iš jos kreditorių, kuria turėtų būti sumažinti ieškovės kreditoriniai įsiskolinimai.
  6. Atsiliepime į atsakovo F. A. apeliacinį skundą ieškovė pažymėjo, kad skundo motyvai remiasi naujais, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neaptartais argumentais. Atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsiliepimo nepateikė, jokių įrodymų ir argumentų dėl ieškinio reikalavimų neteikė, todėl apeliaciniame skunde keliant naujas aplinkybes, jos neturėtų būti vertinamos. Atsakovas buvo vienintelis įmonės vadovas, todėl jis turėjo būti atsakingu už buhalterinės apskaitos tvarkymą, mokesčių valstybei ir įsipareigojimų kreditoriams dengimą, todėl žinant ir suprantant, kad įmonė nebegali dengti turimų įsipareigojimų, jam kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, o ne prisiimti naujas papildomas prievoles ir didinti esamus įsipareigojimus.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.
  2. Byloje keliamas reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę BUAB „Feliksas ir kompanija“ vadovui F. A., dėl jo neįgyvendintos pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo bei įmonės turto neperdavimo bankrutavusios įmonės administratoriui, t. y. reikalavimas dėl civilinės atsakomybės taikymo grindžiamas Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindais.
  3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus sprendė, kad nevykdydamas teismo nustatytos pareigos ir neperduodamas bankroto administratorei turto ir piniginių lėšų, atsakovas savo neteisėtais veiksmais padarė ieškovei 25 357,49 Eur dydžio nuostolius. Atsakovui netinkamai organizuojant buhalterinę apskaitą, bendrovė laiku nesumokėjo mokesčių už aplinkos teršimą, pelno mokesčio, GPM ir PVM, todėl jai atsirado prievolė mokėti delspinigius ir baudas, kurie vertintini kaip įmonės patirta žala, kurią, Šiaulių apygardos teismo vertinimu, atsakovas turi atlyginti kartu su įsiskolinimais kitiems kreditoriams.
  4. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, mano, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovui kyla pareiga atlyginti už prarastą turtą, nes jo buvimas įmonėje bankroto bylos iškėlimo dieną yra abejotinas, skolos kreditoriams atsirado įmonei susidūrus su nepalankia situacija rinkoje ir trūkstant užsakymų, o ne dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, todėl neįrodžius visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovei atlyginti žalą. Ieškovė taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria spręsta dėl vadovo atsakomybės ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies pagrindu ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neapibrėžė datos, su kuria sietinas įmonės nemokumo atsiradimas, bei nepagrįstai teigė, kad atsakovui nekyla pareiga užtikrinti tinkamą įmonės mokesčių valstybės biudžetui sumokėjimą. Siekdama išspręsti šiuos byloje kilusius ginčus, teisėjų kolegija vertina ir atskirai pasisako dėl kiekvieno iš šalių skundų argumentų.

12Dėl atsakovo civilinės atsakomybės ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindu

  1. Vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau - ABĮ) 19 straipsnį juridinio asmens valdymo organai yra jo vadovas ir valdyba. UAB „Feliksas ir kompanija“ vienasmeniu valdymo organu nuo pat įmonės įregistravimo buvo atsakovas – F. A. (t. 1, b. l. 21-23). Įmonei bankroto byla iškelta Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2014 m. sausio 9 d. (t. 1, b. l. 12-13, 15-17). Šia nutartimi atsakovui buvo nustatytas įpareigojimas per 10 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Nustatytus įpareigojimus vykdyti atsakovas vengė, dėl ko jam buvo skirta bauda (t. 1, b. l. 24-25), bankrutuojančios įmonės dokumentai administratoriui buvo perduoti 2014 m. balandžio – birželio mėnesiais (t. 1, b. l. 26-30), o turtas (išskyrus perduotą 2014 m. gegužės 9 d. perdavimo – priėmimo aktu (t. 1, b. l. 31), nebuvo perduotas. Susipažinusi su perduotais įmonės dokumentais bankroto administratorė nustatė, kad įmonėje bankroto bylos iškėlimo metu buvo apskaitytas 25 357,49 Eur (87 554,37 Lt) vertės turtas, kuris, neperdavus jo bankroto administratorei ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindu, vertintinas kaip įmonės patirta žala, kurią iš atsakovo prašoma priteisti.
  2. Civilinė atsakomybė už tinkamą įmonės dokumentų ir turto neperdavimą, bendrovei vadovavusiam vadovui gali atsirasti ne tik pagal minėtas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatas, bet ir kitais pagrindais. Ši pareiga kildintina iš CK 2.87 straipsnio 1 dalies, taip pat iš specialiųjų Akcinių bendrovių ir Buhalterinės apskaitos įstatymų nuostatų. ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 ir 6 punktuose nustatyta bendrovės vadovo atsakomybė už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą bei bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 28 straipsnyje nustatyta, kad įmonės vadovas, nevykdantis pareigų, susijusių su įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimu ir pateikimu Juridinių asmenų registrui, arba netinkamai jas vykdantis, privalo atlyginti visą padarytą žalą įmonei ir (arba) kitiems asmenims. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį ūkio subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta įmonės vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme nustatytus reikalavimus. Tais atvejais, kai žala padaryta per konkretaus vadovo įgaliojimų laikotarpį jam pažeidus minėtas imperatyviąsias įstatymų nuostatas, atsakomybė kyla savarankiškais pagrindais, kitaip nei specifinė dokumentų ir turto bankroto administratoriui neperdavusio vadovo atsakomybė pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą.
  3. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, kad bankrutavus įmonei, jos administratorei nebuvo perduota 25 357,49 Eur (87 554,37 Lt) vertės turto, kuris apskaitytas įmonės finansiniuose dokumentuose. Faktas, kad atsakovas vengė vykdyti teismo ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytas pareigas, konstatuotas ir Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-490-372/2014, kurioje sprendžiant klausimą dėl baudos F. A. skyrimo, dėl teismo įpareigojimų nevykdymo, pabrėžta, kad tokiais savo veiksmais atsakovas vilkina bankroto procesą, trukdo bankroto administratoriaus darbą bei mažina kreditorių galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą (t. 1, b. l. 24-25) (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakovas šių aplinkybių nepaneigė, todėl pirmosios instancijos teismas 25 357,49 Eur (87 554,37 Lt) sumą priteisė atlyginti iš atsakovo. Byloje taip pat neginčytinai nustatyta ir tai, kad įmonės vadovas nesilaikė aptartų Akcinių bendrovių įstatymo, Buhalterinės apskaitos įstatymo bei Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo nuostatų, kadangi įmonės paskutinis balansas Juridinių asmenų registrui pateiktas tik už 2011 metus (b. l. 22-23).
  4. Atsakovas 25 357,49 Eur (87 554,37 Lt) vertės turto praradimo ar iššvaistymo fakto, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, net nebandė paneigti ir tik apeliaciniu skundu teigia, kad realiai įmonė, bankroto bylos iškėlimo dieną, nurodyto turto vertės neturėjo, tačiau kur jis galėjo būti panaudotas nenurodė, įrodymų nepateikė. Atsakovas kelia abejones dėl ieškovės pateiktų įrodymų patikimumo, samprotauja, jog įvertinus tai, kad įmonės bankroto byloje nėra patvirtinta įmonės darbuotojų finansinių reikalavimų, galima manyti, jog įmonės kasoje buvusiomis lėšomis su jais buvo atsiskaitoma, o trumpalaikio ir ilgalaikio turto apskaitoje buvusį turtą galėjo pasisavinti darbuotojai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto administratorė įmonės apskaitoje buvusio turto realumą ir vertę įrodinėjo būtent paties atsakovo jai perduotais įrodymais, t. y. kasos knygos, kasos išlaidų orderio, ilgalaikio turto apyvartos, atsargų likučių ataskaitų duomenimis (t. 1, b. l. 26-30, 32-42), todėl teigdamas, kad ieškovės administratorės į bylą pateikti duomenys, kuriais įrodinėjamas žalos dydis, yra abejotinos įrodomosios vertės, kvestionuoja savo paties parašu patvirtintų ir perduotų duomenų tikrumą.
  5. Bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti įmonės turtą ir duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį ir pan. Bylą nagrinėjęs pirmosios teismas pagrįstai konstatavo, kad šių pareigų atsakovas nevykdė – neužtikrino privalomos įmonės turto ir dokumentų apsaugos. Turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, atsakovui nepateikiant įrodymų, jog turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai ir nebuvo, lemia išvadą, kad pareiga juos išsaugoti buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016). Tai, kad šios pareigos atsakovas neįvykdė, nepaneigia ir teiginiai, jog jis nuo 2013 metų pabaigos sirgo, kadangi įmonės vadovas turi užtikrinti tinkamą ir nenutrūkstamą įmonės darbą (ABĮ 37 straipsnio 8 dalis), todėl savo laikino nedarbingumo metu, atsakovas turėjo pasirūpinti savo pavadavimu ir įmonės veiklos bei vadovavimo tęstinumu. Šios pareigos nevykdymas neatleidžia jo nuo pareigos atsakyti už nurodytu laikotarpiu jam, kaip vadovui, kilusias pareigas. Įmonės vadovas yra atsakingas už prekių realizavimą ar kitokį panaudojimą. Prekių judėjimas įmonėje, perdavimas ar nurašymo faktas turėjo atsispindėti įmonės buhalterinėje apskaitoje, už kurios tinkamą vedimą atsakingas buvo būtent atsakovas. Nevykdydamas savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą, inventorizuoti materialines vertybes ir tokiu savo neveikimu sukūrus padėtį, kai duomenų apie prekių judėjimą įmonėje nėra, atsakovas neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016), todėl tik atsakovo apeliaciniu skundu išsakytos ir niekuo nepagrįstos abejonės dėl ieškovės pateiktų dokumentų įrodomosios vertės, nepaneigia jo, kaip įmonės vadovo, neteisėtai atliktų veiksmų buvimo.
  6. Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovė neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas, tačiau jokių argumentų, išskyrus, teisėjų kolegijos nuomone, teisiškai nereikšmingų ir nepagrįstų, kuriais teigiama, kad įmonės turtą galėjo pasisavinti darbuotojai, atsakovas teismui nenurodė ir jokių jo kaltę paneigiančių įrodymų nepateikė. Šalių paaiškinimai yra vienas iš bylos įrodymų (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys). Todėl minėtų aplinkybių kontekste pastebėtina, kad teisės doktrina pripažįsta contra spoliatorem prezumpciją, kuri reiškia, kad šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs.
  7. Įmonės vadovo civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatomas ir priežastinis ryšys tarp, kaip jau konstatuota šiuo atveju, neteisėtų atsakovo veiksmų ir ieškovės įrodinėjamos žalos dydžio. Pagal deliktinės atsakomybės taikymo taisykles, priežastinį ryšį tarp neteisėtus veiksmus atlikusio asmens veiksmų ir žalos turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Tačiau tam, kad būtų galima kalbėti apie priežastinio ryšio nagrinėjamoje byloje egzistavimą, turi būti įrodytas ir dar vienos vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos egzistavimas – žala. Žala, kaip viena iš įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.249 straipsnis), gali būti apibūdinama kaip dėl neteisėto sprendimo atsiradęs juridinio asmens ar kreditoriaus turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias juridinis asmuo ar kreditorius būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų įmonės vadovo veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), t. y. valdymo organo nario padaryta žala gali pasireikšti tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos forma. Bankrutuojančiai įmonei žala atsiranda, nes padidėja jos skolų kreditoriams apimtis, t. y. pablogėja turtinė padėtis, atsiranda įmonės skolos, kurių įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).
  8. Nagrinėjamoje byloje BUAB „Feliksas ir kompanija“ bankroto administratorė iš atsakovo prašomą atlyginti žalą, kaip minėta, kildina iš netinkamai įmonės vadovo atliktų pareigų, apibrėžtų ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte, vykdymo, ir sieja su įmonės finansiniuose dokumentuose, kurie jai buvo perduoti atsakovo, nurodyta turto verte. Dėl šių dokumentų tikrumo bei juose nurodytos turto vertės teisėjų kolegija jau yra pasisakiusi, konstatuodama, kad tiek dokumentų tikrumu, tiek juose nurodyta verte nėra pagrindo abejoti. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad teismui pateikti duomenys apie per paskutinius 36 mėnesius iki įmonei iškeliant bankroto bylą sudarytus sandorius, patvirtina, kad paskutinės sutartys įmonėje buvo sudarytos 2012 metų pabaigoje (t. 2, b. l. 41), todėl ilgalaikio turto apyvartos ir atsargų likučių žurnale nurodytas turtas (apskaitytas nuo 2013 metų pradžios) (t. 1, b. l. 42) nebuvo perleistas. Atsakovas siekdamas paneigti nurodytuose dokumentuose pateiktą turto vertę teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad turtas galėjo nusidėvėti, nors, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, teismas rėmėsi bankroto administratorės pateiktais įmonės finansiniais dokumentais, kuriuose pateikta turto likutinė vertė, apskaičiuota įvertinus nusidėvėjimą (Ilgalaikio turto apyvartos žiniaraštis (t. 1, b. l. 37). Atsargų likučių vertė įvertinta 2013 m. gegužės 31 d., t. y. praktiškai prieš pat įmonei iškeliant bankroto bylą, duomenų, kad įmonė 2013 metais vykdytų veiklą, kurios metu įmonės turtas galėjo dėvėtis, nepateikta, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti Atsargų likučių žiniaraščio duomenimis (t. 1, b. l. 38-42), nustatant priteistinos iš atsakovo žalos dydį. Šios aplinkybės pagrindžia, kad ieškovė pateikė patikimus ir pakankamus įrodymus ieškovės patirtos žalos, atsakovui tinkamai nevykdant aptartų teisės aktų reikalavimų, dydžiui nustatyti.
  9. Siekiant įrodyti įmonės vadovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygas ieškovas turi įrodyti žalos faktą ir dydį, neteisėtus atsakovo veiksmus, jų tarpusavio priežastinį ryšį, o atsakovas privalo paneigti savo kaltės prezumpciją (CK 6.246 - 6.249 straipsniai). Todėl ieškovei įrodžius visas atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, o atsakovui, kaip minėta, nepateikus teismui jokių įrodymų, kurie paneigtų buvus jo kaltei dėl netinkamo pareigų vykdymo, bei patvirtintų jo teiginius, apie galimai darbuotojų pasisavintą turtą ir, dengiant įsipareigojimus darbo užmokesčiui, panaudotas lėšas, buvusias įmonės kasoje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir įmonės patirtos žalos, dėl ko ieškinio reikalavimus, grindžiamus ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu, yra pagrindas tenkinti visiškai, priteisiant iš atsakovo ieškovei atlyginti 25 357,49 Eur (87 554,37 Lt) sumą už neperduotą turtą.

13Dėl atsakovo civilinės atsakomybės ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies pagrindu

  1. Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste - ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalis nuostato įmonės vadovo ar kito asmens (asmenų), įmonėje turinčio teisę priimti atitinkamą sprendimą, pareigą padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Minėtas ĮBĮ straipsnis apibrėžia asmenų, kuriems kyla atsakomybė už savalaikį įmonės bankroto bylos neinicijavimą, ratą. Teisės aktuose pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta tiek įmonės vadovui, tiek savininkui (ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalis) (akto redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. liepos 1 d.). Atsakovas F. A. buvo vieninteliu UAB „Feliksas ir kompanija“ direktoriumi ir akcininku (t. 1, b. l. 12-13), todėl jam įstatymu buvo nustatyta pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalis), o šios pareigos pažeidimas civilinės atsakomybės taikymo prasme vertinamas kaip neteisėti veiksmai.
  2. Juridinio asmens vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis), tiek fiduciarinių pareigų juridinio asmens atžvilgiu pažeidimas. Pasisakydama dėl atsakovo pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Feliksas ir kompanija“ iškėlimo nevykdymo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje šiuo klausimu yra išaiškinta, jog už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011). Tai reiškia, jog nustatinėjant, ar atsakovas nepažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, esminę reikšmę turi tai, ar pagal bylos faktines aplinkybes atsakovas šios pareigos vykdymo požiūriu veikė pakankamai rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, įmonės ir jos kreditorių interesais.
  3. Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėja, kad atsakovo, kaip įmonės vadovo, pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsirado jau 2008 metais. Kalbant apie datą, su kuria ieškovės atstovė sieja vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimą, matyti, jog ji siejama su nurodytais metais, kadangi, ieškovės teigimu, būtent 2009 m. įmonės balanso duomenys apie praėjusių metų (2008 m.) finansinius duomenis rodė įmonės nemokumą - 2008 metais įmonė turėjo turto už 41 323,85 Eur (142 683 Lt) sumą, o jos įsipareigojimai sudarė 57 622,80 Eur (198 960 Lt).
  4. Įstatymu pareiga įmonės vadovui ar savininkui inicijuoti įmonei bankroto bylą kyla tuomet, kai įmonė tampa nemoki, todėl teismui, sprendžiančiam, ar įmonės vadovas, savininkas šią pareigą pažeidė, svarbu įvertinti, ar asmens, kurio atsakomybės klausimas keliamas, vadovavimo įmonei laikotarpiu, buvo pagrindas įmonę pripažinti nemokia. Nemokumo sąvoka, įtvirtinta Įmonių bankroto įstatyme, kuriame nemokumas apibūdinamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Teisėjų kolegija visgi pažymi, kad bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui ištyrus visus įrodymus nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki. Kaip matyti iš nemokumo apibūdinimo ĮBĮ prasme, siekiant įvertinti įmonės finansinį stabilumą, teismas turi vertinti įmonės finansinius dokumentus už konkretų laikotarpį, atspindinčius įmonės turimo turto masę, bei jos santykį su pradelstais, vykdytinais įsipareigojimais.
  5. Šiuo atveju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo įvertinta, kad įmonės finansiniai rodikliai nuo 2007 m. prastėja (turto apimtys mažėja, o įsipareigojimai didėja), tačiau teismas nesutiko su ieškovės nuomone, kad atsakovui jau 2008 metais kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Šiai išvadai pritaria ir apeliacinės instancijos teismas. 2009 metų balanso duomenys patvirtino, kad įmonės turimo turto (41 323,85 Eur (142 683 Lt) nepakako esamiems įsipareigojimams padengti (57 622,80 Eur (198 960 Lt) (t. 1, b. l. 48), tačiau nesant visapusiškų duomenų apie įmonės pradelstus mokėjimus nurodytu laikotarpiui, vykdytus sandorius ir debitorines skolas, remiantis tik 2009 metų finansine ataskaita negalima konstatuoti įmonės nemokumo 2008 metais. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, per 2011-2012 metų laikotarpį įmonė vykdė veiklą, buvo sudaromi sandoriai (t. 2, b. l. 41), užtikrinant darbuotojų, kurių įmonėje 2009-2010 metais buvo keturiolika (t. 1, b. l. 46, 50), o 2011 metais – aštuoni, darbo vietą ir gaunamas pajamas. Be to, 2011 metų pradžioje įmonei UAB „Feliksas ir kompanija“ inicijuota bankroto byla buvo nutraukta įmonei įvykdžius kreditoriaus, inicijavusio bylą, reikalavimą (Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. 2-2314/2011 duomenys). Šių duomenų visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankama pritarti pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog 2008 metais nebuvo pagrindo teigti, kad įmonė yra nemoki, kadangi įmonė vykdė veiklą, gavo pelną, siekė stabilizuoti finansinę padėtį, ir tik paskutinės Juridinių asmenų registrui įmonės viešai paskelbtos finansinės ataskaitos už 2011 metus duomenys rodė, kad įmonės finansinės padėties nepavyks atkurti.
  6. Ieškovės atstovė pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas iš dalies ieškinio, grindžiamo ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatomis, reikalavimus, neapibrėžė datos, su kuria sieja įmonės nemokumo, o kartu ir atsakovo pareigos inicijuoti įmonei bankroto bylą, pradžios momentą. Apeliacinio teismo vertinimu, tiek skundžiamos nutarties motyvai, tiek ir aukščiau išdėstyta teisėjų kolegijos nuomonė leidžia teigti, kad įmonė iki 2012 metų siekė tęsti ūkinę – komercinę veiklą ir subalansuoti esamą situaciją, tačiau atkurti stabilios ir pelningos veiklos nepavyko, dėl ko, 2011 metų pabaigoje įmonės finansinė padėtis buvo kritinė. Kaip pažymėta 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi, kuria įmonei iškelta bankroto byla (t. 1, b. l. 12-13), 2011 metų balansas patvirtina, kad ataskaitiniais metais įmonės turto vertė sudarė 18 101 Eur (62 500 Lt), o tuo tarpu mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 56 801, 44 Eur (196 124 Lt) (t. 1, b. l. 43). 2011 metų veiklos pelnu (30 782 Eur (106 284 Lt) buvo dengiamas praėjusių metų nuostolis (40 906 Eur (141 239 Lt) (t. 1, b. l. 17). Atsakovui, kaip įmonės vadovui, neabejotinai buvo žinoma tikroji įmonės padėtis 2012 m. pradžioje, kadangi pagal ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktą, jis buvo atsakingas už 2011 m. įmonės finansinių dokumentų sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą. Be to, nuo 2012 metų antrojo ketvirčio sutriko mokėjimai VSDFV (t. 1, b. l. 123), įmonė nebedengė privalomų mokėjimų, skolos valstybės biudžetui kiekvieną ketvirtį augo (t. 2, b. l. 3-5), todėl nuo 2007 metų kasmet mažėjant įmonės turto vertei, didėjant įsipareigojimams ir vykdomos veiklos pelnui jau nebedengiant ankstesniu laikotarpiu patirto nuostolio, įmonės vadovybei jau 2011 metų pabaigoje turėjo būti suprantama, kad įmonės mokumas nebebus atkurtas. Žinodamas, kad įmonė jau nebepajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir padengti įsiskolinimo valstybės biudžetui, atsakovas privalėjo įvykdyti įstatymu jam nustatytą pareigą ir jau 2012 metų pradžioje inicijuoti UAB „Feliksas ir kompanija“ bankroto bylą bei užkirsti kelią skolų augimui.
  7. Atsakovas skunde teigia, kad bankroto bylos įmonei iškėlimą sąlygojo ne jo aplaidus įmonės valdymas, bet rinkoje susiklosčiusi situacija, be to pažymi, kad įmonė iki pat 2012 metų pabaigos vykdė veiklą, sudarinėjo sandorius, atsiskaitė su dalimi kreditorių. Teisėjų kolegija pritaria, kad įmonės veiklos stabilumui turi įtakos ne tik įmonės vidaus valdymas, strateginių planų įgyvendinimas ir kitos ne nuo įmonės vadovo valios priklausančios aplinkybės, tačiau įmonės vadovas, matydamas kasmet nuo 2007 metų prastėjančius įmonės veiklos rezultatus ir suprasdamas, kad įmonės turto ir atsargų nepakanka toliau sėkmingai vystyti veiklos, turėjo, susidūręs su pirmaisiais nemokumo požymiais, inicijuoti įmonei bankroto bylą ir taip užkirsti kelią kreditorių reikalavimų augimui. Apibendrindamas šias išvadas apeliacinės instancijos teismas UAB „Feliksas ir kompanija“ nemokumo pradžios ir atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei inicijavimo pradžios momentą sieja su 2012 metų pradžia, t. y. tuomet kai 2011 metų balanso duomenys buvo pakankami suvokti įmonę esant nemokia.
  8. Tai, kad nepaisydamas kritiškai suprastėjusių įmonės veiklos rezultatų atsakovas siekė nors ir nuostolingai, tačiau vykdyti ūkinę – komercinę veiklą iki pat bankroto bylos iškėlimo, nepašalina atsakovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nes, pasirašydamas bendrovės turto balansus ir matydamas, kad įmonės skolos kiekvienais metais tik auga ir kelis kartus viršija bendrovės turimo turto vertę, privalėjo vykdyti ĮBĮ 8 straipsnyje įtvirtintą įpareigojimą ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonės vadovas, laiku nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, nepasinaudojo palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis ir taip sąlygojo žalos įmonei atsiradimą, pasireiškusios ne tik išaugusiomis skolomis VMI bei VSDFV, bet ir nepadengtais įsiskolinimais kitiems kreditoriams.
  9. Ieškiniu ĮBĮ 8 straipsnio pagrindu grindžiamo reikalavimo atsakovui suma sudaro 48 268,46 Eur (166 661,34 Lt). Šį prašomos priteisti žalos dydį ieškovės atstovė sieja su nuo 2008 iki 2013 metų išaugusių įsipareigojimų suma. Apeliacinės instancijos teismui apibrėžus įmonės faktinio nemokumo pradžios momentą ir siejant jį su 2012 metais, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria vertintas klausimas dėl žalos dydžio nustatymo, keistina.
  10. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad BUAB „Feliksas ir kompanija“ bankroto byloje patvirtintas 1 175,86 Eur (4 060 Lt) dydžio UAB „Elektrosauga“ reikalavimas (t. 2, b. l. 7), kuris susidarė įmonei nuo 2012 metų spalio mėnesio nedengiant kreditorės pateiktų apmokėti sąskaitų – faktūrų (t. 1, b. l. 20). Į kreditorių sąrašą įtrauktas ir VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centas, kurio reikalavimas bankrutuojančiai įmonei sudaro 73,28 Eur (253 Lt) (t. 2, b. l. 6) ir susidarė laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. (t. 1, b. l. 148-150). Kadangi šios skolos kreditoriams susidarė laikotarpiu, kai įmonė buvo jau faktiškai nemoki, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių kreditorių reikalavimus laikė jiems, o kartu ir bankrutuojančiai įmonei sukelta žala, kurią atsakovas įpareigotinas atlyginti, kadangi tik dėl jo aplaidaus ir nerūpestingo valdymo ir laiku neinicijuotos bankroto bylos, įmonė prisiėmė papildomus įsipareigojimus nurodytiems kreditoriams, nors aiškiai suvokė neturinti galimybių su jais atskaityti.
  11. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įmonės vadovui nekyla pareiga atsakyti už jo vadovaujamos įmonės įsiskolinimus valstybės biudžetui. Įstatymu apibrėžta, kad mokestinė prievolė – tai mokesčio įstatymo pagrindu, atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 20 punktas). Mokesčių mokėtojas, Mokesčių administravimo įstatymo prasme - tai ne tik asmuo, kuriam mokesčių įstatymais nustatyta prievolė mokėti mokesčius, bet ir mokestį išskaičiuojantis asmuo (2 straipsnio 17 – 18 punktai) pvz., darbdavys, kalbant apie mokestį VSDFV. Už įmonės veiklos organizavimą ir kasdienės veiklos vykdymą tiesiogiai atsakingas įmonės vadovas (ABĮ 37 straipsnio 8 dalis, 12 dalies 1 punktas). Šių pareigų vykdymas neatsiejamai susijęs ir su priežiūros, kad įmonė laiku ir tinkamai apskaičiuotų bei sumokėtų privalomus mokėjimus valstybe, vykdymu. Bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais (Akcinių bendrovių įstatymo (toliau - ABĮ) 37 straipsnio 7 dalis), todėl jam turi būti žinoma apie įmonei kilusią pareigą laiku ir tinkamai mokėti mokesčius valstybei, todėl tai, kad įstatyme pareiga mokėti mokesčius tiesiogiai nustatyta įmonei, nepaneigia įmonės vadovo pareigos kontroliuoti ir prižiūrėti, kaip šios pareigos yra laikomasi, o šios pareigos nevykdymas užtraukia teisines pasekmes. Kaip jau buvo minėta, tiek juridinio asmens dalyviai, tiek valdymo organai savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims ir tai atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
  12. VMI ir VSDFV pateikti duomenys rodo, kad nuo 2012 metų iki įsiteisėjant nutarčiai, kuria įmonei iškelta bankroto byla (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas nustato, kad įsiteisėjus nutarčiai, kuria įmonei iškelta bankroto byla, įmonei nekyla pareiga mokėti mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus), įmonės nepriemokos VMI išsaugo nuo 32 889,92 Eur (113 562,33 Lt) iki 61 751,07 Eur (213 214,09 Lt), t. y. 28 914,09 Eur (99 834,56 Lt) (t. 2, b. l. 3-5), o UAB „Feliksas ir kompanija“ įsiskolinimas VSDVF nurodytu laikotarpiu išaugo iki 7 734,49 Eur (26 705,63 Lt) (t. 1, b. l. 123-146). Šie išaugę ir nepadengti įmonės įsipareigojimai, kartu su anksčiau aptartomis įmonės nepadengtomis skolomis kreditoriams, vertintini kaip įmonės vadovo neteisėtais ir aplaidžiais veiksmais, nesilaikant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos įmonei, o kartu ir kreditoriams, sukelta žala, kurią, nustačius visas atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, atsakovas privalo atlyginti.
  13. Bendra iš atsakovo ieškovei atlyginti priteistina žalos suma, nustatyta pirmosios instancijos teismo, keistina, nustatant, kad dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje ir 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatytų pareigų nevykdymo atsakovui kilo pareiga atlyginti bendrą 63 255,21 Eur (218 407,59 Lt) žalos dydį (25 357,49 Eur (87 554,37 Lt) suma už neperduotą turtą; 1 175,86 Eur (4 060 Lt) dydžio įsiskolinimas UAB „Elektrosauga“ ir 73,28 Eur (253 Lt) įsiskolinimas VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centas bei 28 914,09 Eur (99 834,56 Lt) išaugusi nepriemokos VMI suma ir 7 734,49 Eur (26 705,63 Lt) įsiskolinimas VSDVF).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

  1. Pakeitus iš atsakovo ieškovei priteistą atlyginti žalos dydį, keistina ir sprendimo dalis, kuria buvo apskaičiuotos iš atsakovo priteistinos atlyginti bylinėjimosi išlaidos. Tenkinus 86 procentus ieškinio reikalavimų iš atsakovo priteisiama atlyginti 15,26 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų ir 1 553 Eur žyminio mokesčio valstybės naudai.
  2. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ji patyrė atstovavimo išlaidas, todėl prašymas priteisti iš atsakovo ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas nevertinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

16Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą pakeisti.

17Priteisti iš atsakovo F. A., asmens kodas ( - ) gyvenančio ( - ), ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Feliksas ir kompanija“, įmonės kodas 30011156, buveinės adresas Plento g. 2G, Kairių miestelis, Šiaulių rajonas, žalai atlyginti 63 255,21 Eur (šešiasdešimt tris tūkstančius du šimtus penkiasdešimt penkis eurus ir 21 euro centą) ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 63 255,21 Eur (šešiasdešimt trijų tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimt penkių eurų ir 21 euro centų) sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2014 m. rugpjūčio 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

18Priteisti iš atsakovo F. A., asmens kodas ( - ) gyvenančio ( - ), valstybės naudai 15,26 Eur (penkiolika eurų ir 26 euro centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų ir 1 553 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus penkiasdešimt tris eurus) žyminio mokesčio.

19Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai