Byla 2A-235/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei, dalyvaujant ieškovei T. P. (ji taip pat ieškovės A. B. atstovė), ieškovių atstovui advokatui S. K. , atsakovų Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atstovei Žyvilei Rimšienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių A. B. ir T. P. bei atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-299-267/2008 pagal ieškovių A. B. ir T. P. ieškinį atsakovams Šiaulių miesto savivaldybei ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl neturtinės žalos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Ieškovės A. B. ir T. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei jo patikslinimais atsakovams Šiaulių miesto savivaldybei ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl neturtinės žalos priteisimo ir prašė priteisti iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės atlyginti 500 000 Lt neturtinę žalą, sukeltą valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais (A. B. naudai 300 000 Lt, T. P. naudai 200 000 Lt), bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovės T. P. dukra R. B. su S. B. 1991 m. rugsėjo 16 d. susilaukė dukros A. B. . 1993 m. rugpjūčio 25 d. santuoka buvo nutraukta. Ieškovės dukrai sergant cukriniu diabetu, o jos vyrui nesirūpinant dukros auklėjimu ir išlaikymu, Šiaulių miesto valdyba 1994 m. sausio 10 d. potvarkiu Nr. A. B. globėja paskyrė T. P. . 1994 m. kovo 16 d. R. B. mirus, S. B. nesirūpino dukros auklėjimu. Ieškovės nurodė, kad mergaitę nuo gimimo globojo močiutė, tačiau nuo 1995 metų Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai ėmė siūlyti mergaitei vykti pas tėtį, Socialinių reikalų komiteto posėdžiuose keletą kartų buvo sprendžiamas globos reikalingumo klausimas, o 1998 m. lapkričio 19 d. Šiaulių mero potvarkiu Nr. 296 T. P. be jokio realaus pagrindo ir neatsižvelgiant į vaiko interesus buvo atleista iš anūkės A. B. globėjos pareigų, o A. B. perduota tėvo globai. Nors tėvas šia teise nepasinaudojo, abi ieškovės labai bijojo, kad mergaitės negrąžintų tėvui ar neatiduotų į vaikų namus. A. B. nurodė, kad bijodavo eiti į mokyklą, nes manė, kad ją gali iš močiutės pavogti. Keletą kartų į namus buvo atvykę Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai, kurie kvietė vykti pas tėtį, tačiau ieškovė verkė ir nenorėjo. Ieškovės teigė, kad dėl nuolatinės baimės labai išgyveno, pablogėjo ne tik vaikaitės, bet ir močiutės sveikata. A. B. labai žeidė tai, kad ji buvo atskirta nuo klasės draugų, nes, naudodamasis tėvo teise, S. B. neduodavo sutikimo dukrai su klase vykti į ekskursijas.

4Atsakovai Šiaulių miesto savivaldybė ir Šiaulių miesto savivaldybės administracija prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir pareikštiems ieškinio reikalavimams taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį. Nurodė, kad CK 6.271 straipsnis neturtinės žalos atlyginimo nenumato, o nuo 2002 m. gruodžio 24 d. nėra įstatymo, pagal kurį būtų galima reikalauti neturtinės žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Pažymėjo, kad 1998 m. lapkričio 19 d. Šiaulių miesto mero potvarkis šiuo metu yra galiojantis individualaus pobūdžio teisės aktas, jis nėra pripažintas neteisėtu ir nėra panaikintas, T. P. jo neginčijo įstatymo nustatyta tvarka. Sprendžiant mergaitės grąžinimo jos biologiniam tėvui klausimą, atsakovų teigimu, buvo atsižvelgta į vaiko interesus, nes, panaikinus globą, ieškovė A. B. nei dienos nebuvo pakeitusi gyvenamosios vietos, ji taip ir liko gyventi pas močiutę, dėl ko tėvas nereiškė pretenzijų, todėl nepagrįsti ieškovių teiginiai dėl patirtų dvasinių išgyvenimų, kančios ir nepatogumų.

5Šiaulių apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, ieškovei A. B. 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, likusią ieškinio dalį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje 2007 m. vasario 22 d. ieškiniu atsakovu buvo patraukta Šiaulių miesto savivaldybė, patikslintuose ieškiniuose ieškovės atsakovu įvardijo Šiaulių miesto savivaldybės administraciją, tačiau teismas bylą nagrinėjo abiejų atsakovų atžvilgiu, nes Šiaulių miesto savivaldybei byla nebuvo nutraukta ir ieškovės įstatymo nustatyta tvarka Šiaulių miesto savivaldybei pareikštų reikalavimų neatsisakė, be to, posėdžiuose dalyvavo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos darbuotojai, pateikę įgaliojimus atstovauti abiem atsakovams. Teismas pažymėjo, kad pagal įstatymą tinkamas atsakovas šioje byloje yra Šiaulių miesto savivaldybė, o jos atstovas – Šiaulių miesto savivaldybės administracija. Teismo nuomone, Šiaulių miesto savivaldybės neįvardijimas atsakovu patikslintame ieškinyje nagrinėjamoje byloje vertintinas kaip formalus pažeidimas, netrukdantis priimti iš esmės teisingą sprendimą, kadangi byloje dalyvavo abiejų atsakovų atstovai. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju atsakomybė už neturtinę žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, detaliai reglamentuota 1964 metų Civilinio kodekso, 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso teisės normų ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Pasisakydamas dėl ieškovės A. B. ieškinio reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, teismas nurodė, kad laikinosios globos panaikinimas gali būti pripažintas teisėtu tik tuo atveju, jeigu jis atitiko teisėtus vaiko interesus ir neprieštaravo teisės aktų, tuo metu reglamentavusių vaiko laikinosios globos steigimo, organizavimo ir pasibaigimo tvarką, nuostatoms. Pažymėjo, kad ginčo šalys nagrinėjamoje byloje sutaria, jog 1994 metais A. B. paskirta laikinoji globa močiutės šeimoje atitiko vaiko interesus ir jokių pretenzijų globėjai vaiko teisių apsaugą įgyvendinančios institucijos neturėjo, tačiau 1998 metais S. B. kreipėsi į Šiaulių vaikų teisių apsaugos tarnybą dėl A. B. skirtos globos panaikinimo. Taip pat pažymėjo, kad byloje yra du S. B. Vaikų teisių apsaugos tarnybai pateikti prašymai, kuriuos teismas laikė deklaratyvaus pobūdžio, be to, teismas sprendė, kad vėlesni S. B. poelgiai ir parodymai teisminio nagrinėjimo metu šioje byloje bei pridėtos civilinės bylos Nr. 2-0134-542/2005 medžiaga patvirtina, kad S. B. nesiruošė pasiimti vaiko iš močiutės ne tik dėl savo neatsakingumo, bet ir todėl, jog suprato, kad įprastos aplinkos pakeitimas traumuotų mergaitę. Teismas nurodė, kad ginčo potvarkio priėmimo metu galiojo Santuokos ir šeimos kodekso 168 straipsnis ir 1998 m. balandžio 24 d. Vaiko globos įstatymo 8 straipsnis, kuriuose numatyta, jog vaiko laikinoji globa baigiasi, ir globėjas atleidžiamas iš pareigų tuo atveju, kai globotinis grąžinamas auklėti tėvams. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju A. B. nebuvo (ir negalėjo būti) grąžinta auklėti tėvui, nes tėvas buvo nusišalinęs nuo savo, kaip tėvo, pareigų, vaiku nesirūpino, nelankė ir nesidomėjo jo gyvenimu, mokymusi ar laisvalaikiu, vaiko auklėjimu ir tai konstatuota įsiteisėjusiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 4 d. sprendimu pridėtoje civilinėje byloje Nr. 2-0134-542/2005. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad 1998 m. lapkričio 19 d. Šiaulių miesto mero potvarkis Nr. 296, kuriuo T. P. buvo atleista iš anūkės Agnės globėjos pareigų, grubiai pažeidė vaiko - ieškovės A. B. - teises. Teismas nesutiko su atsakovų argumentais, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1998 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. 1081 nurodė, jog yra pagrindas naikinti A. B. paskirtą globą ir atleisti globėją iš pareigų bei nutraukti pašalpos mokėjimą tuo atveju, jeigu mergaitės tėvo situacija pasikeitė, t. y. jis turi nuolatinį darbą ir gyvenamąją vietą. Teismas atkreipė dėmesį, kad šiame rašte yra akcentuojama tai, kad globą būtų galima naikinti kaip išnykus globos steigimo pagrindui, tik kruopščiai išsiaiškinus aplinkybes, susijusias su tėvo galėjimu ir noru atlikti savo pareigas, tačiau nagrinėjamu atveju šios aplinkybės buvo nustatinėjamos neatsakingai ir neatsižvelgiant į vaiko interesus. Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje yra nurodyta, jog valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio, todėl vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą, tačiau A. B. nebuvo išklausyta. Teismas sprendė, jog Šiaulių miesto savivaldybės vaiko teisių apsaugos institucijos grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintą prigimtinę vaiko teisę į saugią vaikystę, be to, dėl neteisėtų savivaldybės pareigūnų veiksmų A. B. septynerius metus, nuo 1998 m. lapkričio 19 d. iki 2005 m. kovo 4 d., buvo palikta be įstatymu jai garantuojamos globos. Nors faktinė mergaitės globėja buvo jos močiutė T. P. , tačiau dėl pareigūnų neatsakingumo T. P. nebuvo suteikiamas teisinis globėjos statusas. Teismas akcentavo, kad neaišku, kokiu teisiniu pagrindu tuo laikotarpiu T. P. buvo mokami mergaitei išlaikyti skirti pinigai, nors tai patvirtina byloje esančios pažymos apie mokėtas pašalpas ir alimentus. Pažymėjo, jog nors 1999 m. rugsėjo 21 d. S. B. pateikė Vaiko teisių apsaugos tarnybai paaiškinimą, kad jokių kliūčių vaiko auklėjimui nesudaro ir neprieštarauja, kad vaikas augtų pas močiutę, tačiau 2003 m. sausio 10 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos posėdyje nebuvo patenkintas T. P. prašymas dėl anūkės globos, nors tarnybos darbuotojams buvo žinoma, kad tėvas vaiku nesirūpina, o Agnė nori gyventi močiutės šeimoje. Taip pat pažymėjo, kad 2003 m. lapkričio 5 d. Vaiko globos organizavimo komisijos posėdyje vėl buvo svarstomas T. P. prašymas nustatyti anūkei laikinąją globą ir paskirti globėja T. P. . Komisijos posėdyje dalyvavo S. B. ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovai, tačiau posėdžio metu iškeltos problemos nagrinėjimas baigėsi vėl nenustačius laikinosios globos A. B. . Teismo nuomone, šie faktai patvirtina, kad savivaldybės institucijos negynė vaiko interesų ir pažeidė CK 3.254 straipsnio 3 punkto nuostatas. Teismas sprendė, kad savivaldybės institucija nerealizavo savo teisių ir pareigų ir nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl tėvo valdžios apribojimo (CK 3.182 str.), kurio pagrindu būtų buvusi galimybė anksčiau pašalinti vaiko teisių pažeidimus, o savo pareigą perkėlė ieškovei T. P. . Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad 2003 m. spalio 31 d. apsilankymo šeimoje akte yra nurodyti duomenys, kad nepilnametė A. B. išreiškė savo poziciją dėl noro toliau gyventi su T. P. , tačiau Vaiko teisių apsaugos tarnyba ignoravo A. B. aiškiai išreikštą norą. Teismas nustatė, kad savo šeimą A. B. visada įsivaizdavo kartu su močiute (tai patvirtino visi byloje apklausti liudytojai bei Agnės parodymai), todėl savivaldybės pareigūnų veiksmus, kaip pažeidžiančius ieškovės A. B. teisę į šeimos ir asmeninio gyvenimo gerbimą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, teismas vertino kaip neteisėtus ir padariusius didelę žalą A. B. sveikatai. Pažymėjo, kad atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės veiksmų organizuojant ir prižiūrint A. B. globą neteisėtumas konstatuotas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierės pažymoje dėl A. B. skundo tyrimo. Be to, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtinta nuostata, kad sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaiko interesus (vaiką paliekant be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų, globos ar rūpybos), kiti aktai, ribojantys ar kitaip varžantys įstatymu nustatytas vaiko asmenines, turtines, kitas teises bei laisves, pripažįstami negaliojančiais. Todėl teismas nesutiko su atsakovų teiginiais, kad 1998 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Respublikos Šiaulių miesto mero potvarkis Nr. 296 nebuvo ginčijamas, dėl to yra galiojantis, teisėtas ir pagrįstas. Teismas sprendė, kad neteisėtais savivaldybės pareigūnų veiksmais ieškovei A. B. buvo padaryta neturtinė žala, kadangi A. B. dėl to patyrė dvasinį sukrėtimą – užsisklendė, tapo nervinga, susirgo depresija, buvo konsultuojama psichologų. Nors byloje yra duomenų, kad A. B. turi sveikatos sutrikimų nuo gimimo, tačiau negalima paneigti, jog dėl nustatytų neteisėtų pareigūnų veiksmų ieškovė giliai išgyveno ir jos liga paaštrėjo. Teismas nurodė, kad, skaičiuojant A. B. priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgiama į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus bei į Aukščiausiojo Teismo praktiką panašių kategorijų bylose, ir sprendė, kad A. B. priteistinas 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Priteisdamas tokio dydžio žalos atlyginimą teismas įvertino ir tai, kad vaikas, dėl ilgai užsitęsusių pareigūnų neteisėtų veiksmų netekęs globos, neteko ir materialinės valstybės paramos – buvo nutrauktas globos pašalpos mokėjimas, tokiu būdu per septynerius metus nebuvo išmokėta apie 50 000 Lt. Dėl to vaikas buvo blogiau aprūpintas materialiai ir patyrė ne tik fizines, bet ir dvasines kančias: byloje yra duomenų, kad A. B. skundėsi tėvui dėl maisto trūkumo, išvykus močiutei. Pasisakydamas dėl ieškinio senaties A. B. pareikštam ieškiniui, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes teise kreiptis į teismą, būdama nepilnametė ir neturėdama įstatyminio atstovo, A. B. negalėjo pasinaudoti, negalėjo apginti savo pažeistų teisių. Todėl teismas sprendė, jog laikas iki 2005 m. kovo 4 d., kuomet teismo sprendimu nepilnametei buvo nustatyta nuolatinė globa, į senaties terminą neįskaitomas (CK 1.129 str. 1 d. 4 p.). Kadangi civilinė byla buvo iškelta 2007 m. vasario 22 d., atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį šioje reikalavimo dalyje teismas atmetė kaip nepagrįstą. Pasisakydamas dėl T. P. ieškinio reikalavimo atlyginti neturtinę žalą teismas nurodė, kad T. P. apie savo, kaip globėjos, teisių pažeidimą sužinojo 1996 metais Socialinių paslaugų centre, 1998 m. lapkričio 19 d. priėmus ginčo potvarkį ir 2002–2003 metais, kai prašymai paskirti ją Agnės globėja Šiaulių miesto savivaldybėje nebuvo tenkinami. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, net ir skaičiuojant tik nuo 2003 m. lapkričio 5 d., pasibaigė 2006 m. lapkričio 6 dieną (CK 1.125 str. 8 d.). Atsakovams prašant taikyti pareikštam reikalavimui ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškinį atmesti, ieškovei T. P. nepateikus teismui prašymo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, teismas T. P. ieškinį atmetė kaip pareikštą pasibaigus ieškinio senaties terminui. Tačiau teismas pasisakė dėl ieškovės materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo ir nurodė, kad minėti neteisėti atsakovo veiksmai nėra pakankamas pagrindas tenkinti ieškovės T. P. pareikštą ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tokią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, kad ieškovė T. P. ginčo laikotarpiu buvo du kartus išvykusi į užsienį ilgiau negu dvejiems metams ir negalėjo pati globoti mergaitės, kad S. B. neprieštaravo, jog dukra gyventų pas močiutę, kad teisę kreiptis dėl tėvų valdžios apribojimo turėjo ir ieškovė T. P. . Be to, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos pažymoje dėl A. B. skundo tyrimo paaiškinta tik apie nepilnametei A. B. atsiradusios žalos atlyginimo išieškojimą, o ir skundą Vaiko teisių apsaugos kontrolierei parašė pati nepilnametė A. B. 2006 m. balandžio mėn. Todėl teismas, nenustatęs vienos iš būtinų sąlygų (priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų pareigūnų veiksmų) savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, ieškinį dėl T. P. reikalavimo dalies vertino kaip neįrodytą (CPK 178 str.).

6Ieškovės A. B. ir T. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti šio teismo sprendimo dalį, kuria yra netenkintas ieškovės A. B. ieškinio reikalavimas dėl 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškovės T. P. ieškinio reikalavimas dėl 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir ieškinį tenkinti visiškai, taip pat prašo priteisti atstovavimo išlaidas. Apeliaciniam skundui pagrįsti apeliantės nurodo šiuos motyvus:

  1. Teismas nepagrįstai sumažino prašomą priteisti sumą atsižvelgdamas į formuojamą teismų praktiką, tačiau neatsižvelgdamas į tai, kad, T. P. sunkiai sergant, o S. B. nesirūpinant dukra, A. B. neturi jokių pajamų, kurias galėtų panaudoti gydymui ir pragyvenimui.
  2. Teismas, atmesdamas T. P. ieškinį, nepagrįstai sprendė, kad yra praleistas senaties terminas, bet visiškai nevertino aplinkybės, kad ieškovei 2004 m. spalio 1 d. kreipusis į Šiaulių m. apylinkės prokuratūrą ir inicijavus viešojo intereso gynimą jau 2005 m. kovo 4 d. T. P. buvo paskirta A. B. globėja. Pažymėtina, kad 2003 m. spalio 4 d. prašyme T. P. neprašė turtinės žalos atlyginimo, tik, 2005 m. kovo 4 d. neribotai apribojus S. B. valdžią dukters atžvilgiu, atsirado galimybė nustatyti kaltus asmenis. Atkreiptinas dėmesys, jog T. P. žala atsakovų institucijų buvo daroma anksčiau, nes 1996 m. A. B. dar buvo per maža, kad susiklosčiusi situacija keltų jai stresą, tačiau T. P. tokia situacija veikė jau nuo 1996 m. Teismas nepagrįstai teigė, jog ieškovė neįrodinėjo aplinkybių, susijusių su 1996 m. sužinojimu apie A. B. įvaikinimą, nes liudytojas G. K. patvirtino, jog T. P. guodėsi jam dėl Agnės įvaikinimo.
  3. Teismas, atmesdamas T. P. ieškinį, nepagrįstai sprendė, kad nenustatyta, jog T. P. pastangos ginant savo interesus būtų viršijusios įprastas pastangas, nes jei T. P. visomis savo išgalėmis, negaudama globėjos pašalpos, nebūtų gynusi A. B. nuo atsakovo darbuotojų veiksmų, gali būti, jog dabar Agnės tektų ieškoti užsienyje. T. P. nuolat juto stresą ir įtampą, vis bijojo, kad atsakovo darbuotojai dar imsis kokių nors neteisėtų veiksmų, kas lėmė jos sveikatos būklės pablogėjimą.

7Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas nepagrįstas dėl šių argumentų:

  1. Teismas neteisingai taikė CPK 45 ir 266 straipsnio nuostatas. Pradinis atsakovas byloje buvo nurodytas atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė. Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, jog pirmosios instancijos teismas 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendime pasisakė dėl neįtrauktų į bylą asmenų ir nagrinėdamas bylą iš naujo turėtų nustatyti tinkamą atsakovą ar atsakovus, nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybė ir Šiaulių miesto savivaldybės administracija yra atskiri juridiniai asmenys. 2008 m. rugsėjo 4 d. ieškovių atstovo buvo paklausta, kokius iš trijų ieškinių ieškovės palaiko, ir advokatas S. K. nurodė, kad palaiko paskutinį ieškinį. Šiame ieškinyje kaip atsakovas nurodoma Šiaulių miesto savivaldybės administracija. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo savarankiškai atsakovu įtraukti Šiaulių miesto savivaldybės, o turėjo vadovautis CPK 45 straipsniu ir nustatęs, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, pasiūlyti jį ieškovėms pakeisti tinkamu, o šioms nesutikus – savo iniciatyva pakeisti atsakovą tinkamu. Tokiu būdu teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
  2. Teismas netinkamai skaičiavo ieškinio senaties terminus ieškovės A. B. ieškiniui. Teismas nepagrįstai teigė, kad nuo 1998 m. iki 2005 m. ieškovė A. B. buvo palikta be teisinės globos, nes 1998 m. lapkričio 19 d. Šiaulių miesto mero potvarkio Nr. 296 4 punkte aiškiai nurodyta, jog ieškovė perduodama S. B. globai, taigi, teisinę globą A. B. turėjo visada.
  3. Teismas, nustatydamas priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį pinigine išraiška, pažeidė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatą. Teismas nurodė, kad per septynerius metus A. B. nebuvo išmokėta apie 50 000 Lt. Teismas nepagrįstai apskaičiavo tokią sumą. Remiantis teisės aktų nuostatomis, A. B. buvo neišmokėta tik apie 10 000 Lt suma, todėl akivaizdu, kad ir priteista neturtinės žalos atlyginimo suma turėjo būti mažesnė. Be to, teismas, priteisdamas atlyginti žalą, vertino laikotarpį nuo 1998 m. iki 2005 m., nors 2004 m. spalio 1 d. buvo paduotas ieškinys teismui dėl tėvo valdžios apribojimo ir nuo tos dienos vyko procesas, kurio eigos ir trukmės apeliantas negalėjo nulemti.
  4. Teismas nepagrįstai taikė CK 6.247 straipsnio nuostatą ir teigė, kad tarp atsakovo neveikimo ir atsiradusios neturtinės žalos yra priežastinis ryšys. Teismas turėjo nustatyti, kad T. P. turėjo teisę skųsti tiek 1998 m. lapkričio 19 d. Šiaulių miesto mero potvarkį, tiek 2003 m. lapkričio 5 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos sprendimą ir tokiu būdu sumažinti A. B. stresą ir įtampą. Taigi, pašalinti A. B. teisių pažeidimus turėjo ir kiti asmenys. Be to, teismas netinkamai vertino S. B. prašymus pačiam auginti dukrą bei kitas aplinkybes, lėmusias sprendimą panaikinti laikiną globą ir grąžinti S. B. konstitucinę teisę auginti ir auklėti savo vaiką. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas nepagrįstai teigė, jog nebuvo išklausyta A. B. nuomonė, nes atsakovo atstovai lankėsi A. B. namuose ir su ja kalbėjosi, taigi mergaitė buvo išklausyta namų aplinkoje.

8Ieškovės A. B. ir T. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad skundas nepagrįstas, teismas teisingai skaičiavo senaties terminus ir pagrįstai nustatė priežastinį ryšį.

9Atsiliepimu į A. B. ir T. P. apeliacinį skundą atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija prašo šį apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad apeliantės nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių galimybę A. B. įvaikinti.

10Apeliaciniai skundai netenkinami.

11Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstų dalių ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Šioje nagrinėjamoje byloje tokių išimčių ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės, įrodymų ir jų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

12Dėl tinkamo atsakovo

13Neturtinės žalos atlyginimo reikalaujama CK 6.271 straipsnio, reglamentuojančio atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kylančių iš globos ir rūpybos teisinių santykių, pagrindu. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto (CK 6.271 str. 1 d.). CK 6.273 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti savivaldybė (kaip juridinis asmuo), savivaldybei atstovauja savivaldybės institucija, dėl kurios neteisėtų veiksmų atsirado žala. Taigi nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas yra Šiaulių miesto savivaldybė, o prievolė jai atstovauti tenka Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, dėl kurios institucijos (Vaikų teisių apsaugos tarnybos) ir jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo) atsirado žala (Vietos savivaldos įstatymo 3 str.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė A. B. ieškinyje dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodė tinkamą atsakovą – Šiaulių miesto savivaldybę (1 t., b. l. 1). Nors patikslintuose ieškiniuose (1 t., b. l. 86, 2 t., b. l. 10), įstojus į bylą ieškovei T. P. , kaip atsakovas buvo nurodomos Šiaulių miesto administracija ir Vaikų teisių apsaugos tarnyba, tačiau iš teismo posėdžių protokolų turinio akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo nepakeitė – juo liko Šiaulių miesto savivaldybė (1 t., b. l. 83, 100, 128, 152, 2 t., b. l. 80, 92). Tinkamai įformintas ir atstovavimas savivaldybei, ir ją atstovaujančiai institucijai – savivaldybės administracijai (1 t., b. l. 39, 79, 80, 195, 2 t., b. l. 25, 54, 74). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad neturtinę žalą ieškovės kildino ne tik iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos ir jos darbuotojų, bet ir iš savivaldybės mero neteisėtų veiksmų (neveikimo). Byla buvo nagrinėjama dėl abiejų institucijų veikos, dalyvaujant šių institucijų atstovams. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas faktines bylos aplinkybes, atsižvelgdama į atstovavimą reglamentuojančias teisės normas, teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl tinkamo atsakovo (Šiaulių miesto savivaldybės) yra pagrįsta. Tai, kad ieškovės šios institucijos neįvardijo patikslintuose ieškiniuose, teismas pagrįstai pripažino formaliu pažeidimu, kuris netrukdė priimti iš esmės teisėtą sprendimą. Šis atsakovas (apeliantas), atstovaujamas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, nepagrįstai nesutinka su minėtomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

14Dėl ieškinio senaties termino taikymo A. B. ieškiniui

15Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Jos (ieškinio senaties) socialinė paskirtis – garantuoti turtinių santykių stabilumą, aiškumą, teisėtų interesų apsaugą ir gynimą nuo kitų asmenų nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų, skatinti operatyviau ginti teises bei kontroliuoti įsipareigojimų vykdymą. Teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino taikymo klausimą, t. y. ar šis terminas praleistas, ar atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senatį – pagrįstas, privalo nustatyti ieškinio senaties pradžią ir pabaigą, išsiaiškinti, ar nebuvo šį terminą sustabdančių ar nutraukiančių aplinkybių (CK 1.126, 1.127, 1.129, 1.130 str.). Nors ieškinio senaties termino pabaigos iki ieškinio pareiškimo konstatavimas – pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str.), tačiau CK 1.131 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismą svarstyti ir ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, vertinti jų (priežasčių) svarbą, spręsti, ar yra galimybė atnaujinti šį terminą ir ginti pažeistą teisę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio senaties terminas susijęs su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ribojimu, todėl, siekiant užtikrinti visokeriopą ir efektyvią pažeistų subjektinių teisių teisminę gynybą, itin svarbu ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas taikyti tinkamai ir tiksliai. Taip pat pabrėžė, kad ,,negali būti tenkinamas atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senatį, jeigu tuo būtų paneigta kito asmens teisėta teisė, nes iš akivaizdžios neteisės teisė neatsiranda (ex injura jus non oritus), taip pat priešingas teisei tikslas – užtikrinti veiksmingą ekonominių santykių reglamentavimą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2007 (S), 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007). Taigi akivaizdu, kad ieškinio senaties termino taikymui reikšmingas ir ieškovo reikalavimo teisėtumas. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Taigi teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008), tačiau, kaip reikalauja ieškinio senatį reglamentuojančių normų visetas, tokia situacija galima tik ištyrus ir įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė A. B. neturtinę žalą kildino iš atsakovo neteisėtų aktų, priimtų per laikotarpį nuo 1998 m. lapkričio 19 d. iki 2005 m. kovo 4 d., siedama žalos atsiradimą ne tik su konkrečių individualių administracinių aktų priėmimo laikotarpiu, bet ir su tęstiniais atsakovo darbuotojų neteisėtais veiksmais šiuo aktus įgyvendinant. Į teismą su ieškiniu ji kreipėsi 2007 m. vasario 22 d. Sužinojimą apie savo teisės pažeidimą ieškovė sieja su gauta 2006 m. spalio 3 d. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos pažyma, kurioje nurodyta atsakovo atsakinga institucija ir jos darbuotojų aktų neteisėtumas (CK 1.127 str.). Nagrinėjamos bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovė A. B. nepraleido sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino pažeistai teisei ginti (CK 1.124., 1.125 str. 8 d.), ir apelianto teiginys dėl praleisto ieškinio senaties termino pripažįstamas nepagrįstu.

16Dėl neturtinės žalos

17Ginčo esmė – žalos (neturtinės), padarytos viešo administravimo subjekto neteisėtais veiksmais per laikotarpį nuo 1998 m. lapkričio 19 d. iki 2005 m. kovo 4 d., atlyginimas. Žalos atlyginimą skirtingu laiku reglamentavo skirtingos Civilinio kodekso normos: iki 2001 m. liepos 1 d. – CK 485 straipsnis, nuo 2001 m. liepos 1 d. – 2000 m. liepos 18 d. CK 6.246-6.250, 6.271, 6.273 straipsniai. Byloje nustatyta, kad neteisėta savivaldybės darbuotojų veika, iš kurios kildinama žala, padaryta galiojant pirminei CK redakcijai (CK 485 str.) – 1998 m. lapkričio 19 d. Šiaulių miesto merui priėmus potvarkį Nr. 296 dėl nepilnametės A. B. globos perdavimo biologiniam tėvui S. B. , ir tęsėsi iki 2005 m. kovo 4 d., Šiaulių miesto apylinkės teismui priėmus sprendimą dėl tėvo valdžios apribojimo, kai jau galiojo 2000 m. liepos 18 d. redakcijos CK 6.246-6.250, 6.271, 6.273 straipsniai. Kaip jau minėta, dėl neturtinės žalos, atsiradusios nuo 1998 m. lapkričio 19 d. iki 2005 m. kovo 4 d. (nutraukus neteisėtus veiksmus), atlyginimo ieškovė kreipėsi galiojant naujai CK redakcijai. Įvertinusi šias faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas laiko atžvilgiu, t. y. naujos redakcijos Civilinio kodekso deliktinės žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas (CK 47 str. 2 d.). Ieškovė A. B. pageidavo iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimo, ją įvertindama 300 000 Lt. Neturtinės žalos sąvoką apibrėžia CK 6.250 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Taigi neturtinės žalos atlyginimo galimybė siejama su specialiais įstatymais, kurie nustato tokios žalos atlyginimo atvejus, būdus ir pan. Kaip jau minėta, atsakovo atstovo darbuotojų neteisėtų veiksmų atlikimo metu galiojo CK 485 straipsnis, numatęs ne tik turtinę, bet ir neturtinę atsakomybę už žalą, padarytą neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų veiksmais ar neveikimu viešojo valdymo srityje. 1999 m. liepos 9 d. įsigaliojo specialus įstatymas – Viešojo administravimo įstatymas, kurio 39 straipsnis taip pat numatė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl minėtų subjektų neteisėtos veikos. Ši nuostata galiojo ir įsigaliojus naujos redakcijos Civiliniam kodeksui.

18Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino šias nuostatas, taip pat ir vaiko globos organizavimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Respublikos Konstituciją, 1989 metų Vaiko teisių konvenciją, 1996 m. kovo 14 d. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, 1998 m. kovo 24 d. Vaiko globos įstatymą, Santuokos ir šeimos kodekso, galiojusio iki 2001 m. sausio 1 d., penkiolikto skirsnio nuostatas, Civilinio kodekso Trečiosios knygos XVIII skyriaus nuostatas, poįstatyminius aktus), teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad dėl atsakovo atstovo pareigūnų neteisėtos veikos – 1998 m. lapkričio 19 d. Šiaulių miesto mero potvarkio Nr. 296 perduoti vaiko globą tėvui S. B. , 2003 m. lapkričio 5 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos sprendimo neskirti močiutės T. P. nepilnametės A. B. laikina globėja, nerealizuojant įstatymų nustatytų teisių ir pareigų dėl tėvo valdžios apribojimo, siekiant, kad vaiko teisių pažeidimas būtų nutrauktas ankščiau, Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų raginimų persikelti gyventi pas biologinį tėvą S. B. , kuris niekada dukra nesirūpino, neatsižvelgiant į paties vaiko norą gyventi su močiute, taip sukeliant A. B. ilgalaikį nerimą, baimę dėl galimo jos perkėlimo į kitą gyvenamąją vietą pas tėvą ir tokiu būdu nutraukiant artimus ryšius su močiute, – buvo pažeistos vaiko (A. B. ) teisės į gyvenimą jau susiformavusioje aplinkoje, į šeimos ir asmeninio gyvenimo gerbimą, į globą ir valstybės paramą. Visu tuo pažeista A. B. teisė į saugią vaikystę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad A. B. , netekusi abiejų tėvų globos, ilgus metus neturėdama teisėto globėjo, jautėsi nesaugi, patyrė dvasinį sukrėtimą, tapo uždara, nervinga, buvo konsultuota psichologo, gydyta psichiatro. Teismas tokias išvadas grindė visapusišku ir objektyviu bylos duomenų viseto išnagrinėjimu ir vertinimu: ieškovių A. B. (1 t., b. l. 133) ir T. P. paaiškinimais, liudytojų S. P. , J. D. , J. R. , G. K. . S. B. parodymais (1 t., b. l. 136-138, 158-160, 2 t., b. l. 87-89), atsakovo atstovų paaiškinimais, rašytiniais įrodymais: Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos 2006 m. spalio 3 d. pažyma apie Šiaulių miesto savivaldybės darbo trūkumus dėl A. B. globos skyrimo (1 t., b. l. 7-10), medicininiais dokumentais (1 t., b. l. 14, 144), Šiaulių miesto tarybos Socialinių reikalų komiteto posėdžių protokolais (1 t., b. l. 49-53), Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybos posėdžių protokolais (1 t., b. l. 67-69), byloje esančia vaiko globos perdavimo procedūros medžiaga (1 t., b. l. 40-48, 54-66, 149), civilinės bylos Nr. 2-0134-542/2005 medžiaga.

19Vaiko teisių konvencijoje (3 str.) įtvirtintas prioritetinis vaiko interesų principas, įpareigojantis visus asmenis (valstybės, privačius), sprendžiant bet kokius su vaikais susijusius klausimus. Valstybė įpareigota teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdama į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių. Tarptautinėje teisėje, taip pat ir Lietuvos Respublikos teisėje pripažįstama vaiko teisė nuolat bendrauti su tėvais, net ir tuo atveju, jeigu jie gyvena atskirai ir jei tai nekenkia vaiko interesams. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti ir išlaikyti savo vaikus. Tokia pareiga gali būti įgyvendinama tik nuolat su jais (vaikais) bendraujant, rūpinantis jų materialine ir dvasine gerove. Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje įvirtinta valstybės pareiga garantuoti vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais su juo (vaiku) susijusiais klausimais. Tokia teisė turi būti įgyvendinama ir sprendžiant globos (rūpybos) klausimus.

20Byloje nustatyta, kad A. B. nuo pat vaikystės buvo globojama motinos R. B. ir močiutės T. P. . Tėvas S. B. su šeima negyveno ir su dukra nebendravo. Jis nebendravo su dukra net ir po motinos R. B. mirties (ji mirė 1994 m. kovo 16 d.). A. B. globojo močiutė T. P. . Ji paskirta globėja 1994 m. sausio 10 d. atsakovo potvarkiu Nr. 1 motinos R. B. sutikimu. Šeimos ir santuokos kodekso, galiojusio ginčo potvarkio (1998 m. lapkričio 19 d.) priėmimo metu, 168 straipsnis numatė globėjo atleidimą iš globėjo pareigos tuo atveju, kai globotinis grąžinamas auklėti tėvams. Neginčijama, kad tėvai turi pirmenybės teisę auklėti savo vaikus, tačiau tėvų grįžimas nėra besąlyginis pagrindas atleisti globėją iš pareigų. Toks atleidimas ir vaiko perdavimas tėvams turi atitikti vaiko interesus. Byloje nustatyta, kad ieškovės A. B. tėvas S. B. nuo pat dukros gimimo ja nesirūpino, su ja nebendravo. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, gyvendama su motina, močiute, vėliau tik su močiute, ji šią aplinką suvokė kaip savo šeimą. Tai teisme patvirtino ir pati A. B. . Jos ryšys su biologiniu tėvu buvo nutrūkęs. Apklaustas teisme kaip liudytojas S. B. nenurodė svarbių priežasčių, kurios iki 1998 metų (prašymo grąžinti dukrą padavimo) kliudė bendrauti su dukra, ja rūpintis. Jo nurodomų aplinkybių: neturėjimas darbo, gyvenamosios vietos, teisėjų kolegija nepripažįsta svarbiomis kliūtimis, trukdžiusiomis bendrauti su vaiku. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje I. ir U. prieš Norvegiją yra pabrėžęs, kad vien tik biologinės giminystės be tolimesnių teisinių ar faktinių elementų, rodančių asmeninių ryšių egzistavimą, nepakanka, kad būtų taikyta teisės į šeimos gyvenimo gerbimą apsauga pagal Žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnį. Sprendžiant globėjos atleidimo iš pareigų klausimą nebuvo atsižvelgta į šias reikšmingas aplinkybes, nebuvo garantuota vaiko teisė būti išklausytam, nors ginčo proceso metu A. B. buvo 7 metų. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tuo metu, svarstant A. B. globos klausimą, esminę reikšmę turėjo tai, kad S. B. yra biologinis A. B. tėvas, turi darbą ir geras gyvenimo sąlygas, ir tai, kad savivaldybė, mokėdama globėjai nustatyto dydžio išmoką, patirs nuostolių, t. y. buvo atsižvelgta daugiau ne į vaiko, o į finansinį savivaldybės interesą. Teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, kad atsakovas, ginčo potvarkiu grąžindamas A. B. tėvui ir taip įtvirtindamas jos pareigą gyventi pas tėvą bendrabutyje, vieno kambario bute su bendrais patogumais, kai močiutės butas keturių kambarių ir Agnei paskirtas atskiras kambarys, iš esmės pablogino jos (A. B. ) gyvenimo sąlygas. Atsakovas nevertino ir to, ar neturės neigiamos psichologinės įtakos vaikui tai, kad tėvas S. B. savo vieno kambario bute gyveno ne vienas, o su Agnei svetimu žmogumi – partnere, kurios A. B. nepažinojo. Į visas šias faktines aplinkybes nebuvo atsižvelgta, jos netirtos ir 2003 metais, sprendžiant T. P. prašymą skirti ją laikina vaikaitės globėja. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad S. B. ir toliau nesirūpino dukra. Epizodiškų susitikimų su dukra nėra pagrindo pripažinti nuolatiniu bendravimu. Ši aplinkybė patvirtinta ir minėtame Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendime, kuriuo apribota tėvo S. B. valdžia.

21Pirmosios instancijos teismas įvertino visas faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus organizuodamas ir prižiūrėdamas nepilnametės A. B. globą bei priėmė ginčo sprendimus pažeisdamas jų priėmimą reglamentuojančias teisės normas ir taip padarė A. B. neturtinę žalą, pasireiškusią, kaip jau minėta, tuo, kad, netekusi abiejų tėvų globos, ilgus metus neturėdama teisėto globėjo, ieškovė jautėsi nesaugi; Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų raginimas persikelti gyventi pas biologinį tėvą S. B. , kuris niekada ja (A. B. ) nesirūpino, neatsižvelgiant į jos pačios norą gyventi su močiute, sukėlė A. B. ilgalaikį nerimą, baimę dėl galimo jos perkėlimo į kitą gyvenamąją vietą pas tėvą ir artimų ryšių su močiute nutraukimo, pažeidė vaiko (A. B. ) teises į gyvenimą jau susiformavusioje aplinkoje, į šeimos ir asmeninio gyvenimo gerbimą, į globą ir valstybės paramą. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas įvertino A. B. globos, jos grąžinimo tėvui ilgalaikį proceso tęstinumą, vaiko išgyvenimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad 100 000 Lt žalos atlyginimo dydis – pakankamas, kad kompensuotų patirtą skriaudą. Apeliantė A. B. neįrodė, kad žalos dydis turėtų būti didesnis, todėl jos apeliacinis skundas netenkinamas.

22Dėl visų išvardytų motyvų nėra pagrindo tenkinti ir apelianto (atsakovo) apeliacinio skundo.

23Dėl T. P. apeliacinio skundo

24Pirmosios instancijos teismas netenkino T. P. ieškinio dviem pagrindais, t. y. dėl to, kad praleistas ieškinio senaties terminas, ir dėl reikalavimo nepagrįstumo. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad T. P. , netekusi nepilnametės A. B. globos, gindama savo ir nepilnametės pažeistas teises, turėjo teisę ir galimybę laiku apskųsti atsakovo 1998 m. lapkričio 19 d. potvarkį Nr. 296 ir 2003 m. lapkričio 5 d. sprendimą, taip pat kreiptis teismą dėl vaiko tėvo valdžios apribojimo. Apeliacinės instancijos teisme apeliantė T. P. pripažino, kad ji žinojo, jog tokią teisę turi, tačiau jos nerealizavo tikėdama, kad vaiko globos problemą galima išspręsti kitu, neteisminiu, būdu, kreipiantis į Seimo narius, kitus asmenis. Apeliantė taip pat pripažino, kad, būdama daugiau kaip dvejus metus Anglijoje, vaikaitės neglobojo, neprižiūrėjo, tuo laiku jokių A. B. globos problemos sprendimo veiksmų neatliko. Dėl šių faktinių aplinkybių yra pagrindas daryti išvadą, kad konstatuotą vaiko teisių pažeidimo situaciją iš dalies sąlygojo ir T. P. , ir tai būtų pagrindas mažinti reikalaujamo neturtinės žalos atlyginimo dydį. CK 6.250 straipsnis apibūdina neturtinę žalą kaip asmeninį fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt., teismo įvertintą pinigais. Neturtinė žala – viena iš civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, kurią privalo įrodyti ieškovas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad rūpesčiai – neišvengiama būtinybė, siekiant apginti pažeistas teises. Pagrindas neturtinei žalai atsirasti yra tada, kai tokie rūpesčiai peržengia įprastas pastangas ir konstatuojamas dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos, asmens garbės, orumo pažeidimo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2007). Nagrinėjamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad apeliantė (ieškovė T. P. ) dėl ilgalaikio ir nepateisinamo delsimo ginant vaiko interesus nebuvo pakankamai rūpestinga. Ji turėjo numatyti, kad konstatuotos situacijos neapibrėžtumas tęsiasi ne tik dėl atsakovo veiksmų (neveikimo), bet ir dėl jos (T. P. ) neveikimo. Tokiu neveikimu apeliantė T. P. prisiėmė neturtinės žalos (dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinės depresijos ir pan.) atsiradimo riziką. Teisėjų kolegija nenustatė, kad apeliantės rūpesčiai peržengė įprastines pastangas. Be to, nagrinėjamoje byloje nepateikta duomenų, kad per ginčijamą laikotarpį ieškovės T. P. sveikata pašlijo (susirgo keliomis progresuojančiomis ligomis) ir ji patyrė dvasinius išgyvenimus dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Nenustatęs šios būtinos civilinei atsakomybei atsirasti sąlygos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino T. P. reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

25Teisėjų kolegija sutinka, kad ši ieškovė (T. P. ), 2007 m. vasario 21 d. pareikšdama ieškinį dėl jai padarytos neturtinės žalos atlyginimo, praleido trejų metų ieškinio senaties terminą. Atnaujinti jo neprašė, todėl prarado teisę į teisminę gynybą (CK 1.124 str., 1.125 str. 8 d.). Nagrinėjamoje byloje atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė teisės į ieškinį atsiradimo dieną, t. y. atsakovo 1998 m. lapkričio 19 d. priimto potvarkio datą, apie šį potvarkį ir juo pažeistas savo ir nepilnametės A. B. teises ieškovė sužinojo laiku, tačiau nesiėmė įstatymų nustatytų priemonių šį potvarkį ginčyti, taip siekdama atkurti pažeistas teises. Kitas laikotarpis, kuriuo atsakovas padarė ieškovei neturtinę žalą, – 2002–2003 metai, t. y. tas laikotarpis, kai buvo neigiamai išspręstas klausimas dėl ieškovės T. P. prašymo grąžinti jai A. B. globos teisę. Neigiamas sprendimas priimtas 2003 m. lapkričio 5 d., kurio, kaip nustatyta byloje, ieškovė neskundė įstatymų nustatyta tvarka, nors buvo įsitikinusi, kad šis aktas pažeidžia jos ir vaiko teises. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinys dėl neturtinės žalos, atsiradusios ieškovei dėl atsakovo 2003 m. lapkričio 5 d. priimto sprendimo, atlyginimo galėjo būti paduotas iki 2006 m. lapkričio 6 d., tačiau ieškovė kreipėsi teisminės gynybos tik 2007 m. vasario 22 d. Teismo išvada, kad Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos 2006 m. spalio 3 d. pažyma, sietina tik su ieškovės A. B. asmeniu, teisinga. Pažyma surašyta pagal A. B. skundą, joje (pažymoje) nustatyti atsakovo padaryti globos steigimo pažeidimai, konstatuojant A. B. teisių pažeidimą, paaiškinant apie teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų savivaldybės pareigūnų veiksmų, atlyginimo. Ši pažyma reikšminga sprendžiant ieškinio senaties termino ieškovės A. B. paduotam ieškiniui klausimą. T. P. teisių pažeidimas šioje pažymoje nekonstatuotas, todėl šio dokumento turinio sužinojimo diena nėra reikšminga sprendžiant T. P. sužinojimo apie jos pažeistą teisę laiko klausimą.

26Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė T. P. atsakovo veiksmų 1996 metais Socialinių paslaugų centre pastebėjus įrašą kompiuteryje apie A. B. įvaikinimą neteisėtumo neįrodinėjo. Atsakovas tokio juridinio fakto nepripažįsta. Duomenų apie tokio fakto egzistavimą byloje nėra. Ieškovė jų nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, nors apeliacinės instancijos teismas buvo sudaręs galimybę teikti papildomus įrodymus (CPK 178 str., 179 str. 1 ir 2 d.). Ieškovės nurodyto liudytojo G. K. informacija apie tariamą A. B. įvaikinimą yra netiesioginė, gauta iš pačios ieškovės T. P. , neduodanti pagrindo daryti kategorišką išvadą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie liudytojo parodymai neturi įrodomosios vertės, o kitų, kaip jau minėta, įrodymų, patvirtinančių A. B. įvaikinimo 1996 metais faktą, byloje nėra (CPK 177 ir 185 str.).

27Kiti apeliantės T. P. apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

28Teisėjų kolegija, įvertinusi visas faktines bylos aplinkybes, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių. Teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).

29Apeliantai prašė priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nepatenkinus apeliacinių skundų, apeliantai neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų patenkinimą, todėl jų prašymai netenkinami (CPK 79, 93, 98 str.). Tačiau apeliantai privalo apmokėti valstybei išlaidas, susijusias su jų procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 str.). Siunčiant procesinius dokumentus apeliacinės instancijos teisme valstybė turėjo 20,10 Lt išlaidų.

30Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

31Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

32Priteisti iš ieškovių T. P. ir A. B. valstybei 10,05 Lt (dešimt litų penkis centus) solidariai, iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės – 10,05 Lt (dešimt litų penkis centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. Ieškovės A. B. ir T. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei jo... 4. Atsakovai Šiaulių miesto savivaldybė ir Šiaulių miesto savivaldybės... 5. Šiaulių apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino... 6. Ieškovės A. B. ir T. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti šio teismo... 7. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu... 8. Ieškovės A. B. ir T. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Šiaulių... 9. Atsiliepimu į A. B. ir T. P. apeliacinį skundą atsakovas Šiaulių miesto... 10. Apeliaciniai skundai netenkinami.... 11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 12. Dėl tinkamo atsakovo... 13. Neturtinės žalos atlyginimo reikalaujama CK 6.271 straipsnio,... 14. Dėl ieškinio senaties termino taikymo A. B. ieškiniui... 15. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per... 16. Dėl neturtinės žalos... 17. Ginčo esmė – žalos (neturtinės), padarytos viešo administravimo subjekto... 18. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino šias nuostatas, taip... 19. Vaiko teisių konvencijoje (3 str.) įtvirtintas prioritetinis vaiko interesų... 20. Byloje nustatyta, kad A. B. nuo pat vaikystės buvo globojama motinos R. B. ir... 21. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas faktines bylos aplinkybes ir... 22. Dėl visų išvardytų motyvų nėra pagrindo tenkinti ir apelianto (atsakovo)... 23. Dėl T. P. apeliacinio skundo... 24. Pirmosios instancijos teismas netenkino T. P. ieškinio dviem pagrindais, t. y.... 25. Teisėjų kolegija sutinka, kad ši ieškovė (T. P. ), 2007 m. vasario 21 d.... 26. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė T. P.... 27. Kiti apeliantės T. P. apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi.... 28. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas faktines bylos aplinkybes, prieina prie... 29. Apeliantai prašė priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės... 30. Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 31. Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti... 32. Priteisti iš ieškovių T. P. ir A. B. valstybei 10,05 Lt (dešimt litų...