Byla 3K-3-205/2007

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Teodoros Staugaitienės, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. A. ieškinį atsakovams D. N., A. N., Kauno apskrities viršininko administracijai ir Kauno rajono savivaldybei dėl administracinių aktų, valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties panaikinimo ir įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į žemę natūra.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas 2005 m. birželio 29 d. kreipėsi į teismą ir ieškinyje bei patikslintame ieškinyje nurodė, kad jo motina A. A. 1991 m. spalio 3 d. kreipėsi su prašymu į Kauno rajono Karmėlavos apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į jos tėvui P. M. iki 1940 m. nuosavybės teise priklausiusį 9,95 ha žemės sklypą Kauno apskrityje, Pažaislio valsčiuje, Ramučių kaime (dabar – Kauno r., Karmėlavos apyl., Ramučių k.). A. A. mirė (duomenys neskelbtini), po jos mirties ieškovas tapo vieninteliu jos įpėdiniu. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į P. M. nuosavybės teise priklausiusią žemę kreipėsi dar trys pretendentės: V. T., L. R. (žemės savininko dukterys) ir S. M. (žemės savininko sutuoktinė). Pretendentė S. M. mirė (duomenys neskelbtini). Po jos mirties įpėdiniais pagal įstatymą tapo V. T. ir L. R. Ieškovas nurodė, kad 2004 m. gruodžio 17 d. su pretendentėmis susitarė, kad nuosavybės teisė į žemės savininko turėtą žemės sklypą būtų atkurta V. T., L. R. po 3,32 ha, o ieškovui - 3,31 ha, suformuojant atskirus sklypus.

51992 m. spalio 15 d. Karmėlavos apylinkės agrarinės reformos tarnyba ieškovo motinai atsiuntė pranešimą, kad Karmėlavos apylinkės teritorijoje susigrąžinti žemę nėra galimybės, nes didinama oro uosto teritorija. Kadangi seneliui priklausiusioje žemėje oro uosto teritorija nebuvo didinama, tai ieškovas kreipėsi į Žemėtvarkos ir teisės departamentą, kurio 1998 m. rugsėjo 3 d. rašte nurodyta, kad, vadovaujantis Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 05-4958 „Dėl piliečių, kuriems suteikta asmeninio ūkio žemė, sąrašų tvirtinimo“ bei patikrinus asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumą, nustatyta, jog V. L. 1,7 ha asmeninio ūkio žemės sklypas (šis sklypas yra nuosavybės teise turėtoje P. M. žemėje) skirtas pažeidžiant galiojusius įstatymus, todėl ši žemė bus pretendentams grąžinta natūra nuėmus derlių. Taip pat nurodyta, kad gali grąžinti natūra tik dalį žemės sklypo, nes kita dalis ieškovo paveldimos žemės yra užimta gyventojų asmeninio ūkio žeme, kuri yra išperkama valstybės ir natūra negrąžinama. Ieškovas 2004 m. spalio 18 d. kreipėsi su skundu į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kuri Kauno apskrities viršininkui nurodė patikrinti, ar suteikiat asmeninio ūkio žemę D. N. nebuvo pažeisti Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 7 punkto reikalavimai. 2005 m. kovo 23 d. Kauno apskrities viršininko administracija atsiuntė dokumentus, kuriais remdamasis ieškovas teigia, kad atsakovei D. N. buvo suteikta ir parduota asmeninio ūkio žemė Kauno rajone, Karmėlavos seniūnijoje, Ramučių kaime, neteisėtai. Ieškovo teigimu, atsakovai žemės sklypą įgijo nuosavybėn neteisėtai, žemės sklypas suteiktas pažeidžiant nustatytą tvarką, todėl būtina pripažinti atsakovo priimtus procesinius dokumentus neteisėtais, kad būtų galima teisingai išspręsti ginčą ir atkurti ieškovo motinai nuosavybės teisę į 1,97 ha žemės sklypą Kauno rajone, Karmėlavos seniūnijoje, Ramučių kaime.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Kauno rajono apylinkės teismas 2006 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino neteisėtais bei panaikino: dalį Kauno rajono Karmėlavos apylinkės tarybos 1993 m. gruodžio 28 d. sprendimo dėl I šaukimo 40-ojoje sesijoje patvirtintų Karmėlavos apylinkės ir Kauno miesto gyventojų asmeniniam ūkiui naudojamų žemės plotų D. N.; D. N. 1996 m. rugpjūčio 9 d. asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktą, Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugsėjo 13 d. įsakymo Nr. 05-4123 dalį, kuria leista pirkti 1,95 ha asmeninio ūkio žemę D. N.; Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. 02-13-4419 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ dalį, kuria patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas ir jame suformuotos žemės sklypų ribos atsakovei D. N.; 2003 m. balandžio 1 d. žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktą; Kauno apskrities viršininko administracijos 2004 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. 02-05-5504 „Dėl asmeninio ūkio žemės sklypo pardavimo D. N.“; pripažino negaliojančiais: 2004 m. rugpjūčio 2 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią D. N. pirko iš Kauno apskrities viršininko administracijos asmeninio ūkio žemės sklypą; 2004 m. rugpjūčio 8 d. valstybinės žemės sklypo perdavimo – priėmimo aktą Nr. A-376; įpareigojo Kauno apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą atkurti A. A. nuosavybės teisę į 1,97 ha žemės ūkio paskirties sklypą, esantį Kauno r., Karmėlavos sen., Ramučių k., natūra; taikė dvišalę restituciją – įpareigojo Kauno apskrities viršininko administraciją grąžinti D. N. ir A. N. 129 Lt.

8Teismas sprendime laikėsi nuostatos, kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami prieš asmenis, kurie į šią žemę pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra tik tuo atveju, jei ši žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta teisėtai. Iš byloje esančių dokumentų teismas nustatė, kad 1991 m. spalio 3 d. ieškovo motina pateikė prašymą dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo natūra, bet klausimas dėl jai nuosavybės teisės į žemę atkūrimo natūra nebuvo sprendžiamas. Teismas nurodė, kad tokiomis aplinkybėmis žemės sklypas atsakovei D. N. asmeniniam ūkiui galėjo būti suteiktas tik išsprendus ieškovės nuosavybės teisės atkūrimo klausimą. Iš Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2005 m. kovo 23 d. pateiktų dokumentų teismas konstatavo, kad D. N. neturėjo teisės gauti asmeninio ūkio žemės, nes 1991-1995 metais ji niekur nedirbo, nebuvo sulaukusi pensinio amžiaus. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kokiu pagrindu atsakovė D. N. turėjo teisę gauti žemės sklypą asmeniniam ūkiui. Remdamasis šiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad buvo pažeistas Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 308 „Dėl žemės asmeninam ūkiui suteikimo ir apskaitos tvarkos“ 2 punktas. Teismas taip pat padarė išvadą, kad Kauno rajono Karmėlavos apylinkės taryba neturėjo jokio teisinio pagrindo priimti sprendimą D. N. skirti 1,97 ha asmeninio ūkio žemės, nes žemės sklypo asmeniniam ūkiui suteikimas, neišsprendus ieškovo senelio nuosavybės teisės atkūrimo klausimo, prieštarauja Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms ir Vyriausybės 1993 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 14 punktui. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad žemės sklypų suteikimas atsakovams jų asmeniniams ūkiams, neišsprendus nuosavybės teisės atkūrimo ieškovams klausimo, yra neteisėtas. Taip pat teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad ieškovas nepraleido senaties termino ginti savo teises teisme ir kad nėra jokių kliūčių atkurti A. A. nuosavybės teisę į 1,97 ha žemės sklypą natūra.

9Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 31 d. sprendimu Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmetė.

10Apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovai viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai reikalavo ieškovo reikalavimams taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškinio senaties terminas nepraleistas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal teismų praktikoje suformuluotą nuostatą turi būti patikrinama, ar ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei toje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Nustatyta, kad ieškovas su ieškiniu atsakovams į teismą kreipėsi 2005 m. birželio 29 d. (T. 1, b. l. 1). Šiuo ieškiniu ieškovas, būdamas savo mirusios motinos teisių perėmėjas, siekė apginti pažeistą teisę atkurti natūra nuosavybės teises į žemės sklypą Kauno rajone, Karmėlavos apylinkėje, Ramučių kaime. Ieškovo teigimu, ši jo teisė yra pažeista neteisėtai suteikiant asmeninio ūkio žemę atsakovei D. N. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, svarstydamas klausimą, ar ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino aktams, kurių pagrindu ginčo žemė suteikta atsakovei, ginčyti, privalėjo nustatyti momentą, kada ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. apie žemės suteikimą atsakovei, tačiau šio nenustatė.

11Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančia 1997 m. rugsėjo 08 d. pažyma Nr. 109-112, adresuota buvusio žemės savininko P. M. paveldėtojams, pažymėjo, kad pretendentams atkurti nuosavybės teises buvo išsamiai išaiškinta, kodėl nėra galimas nuosavybės teisių į žemę atkūrimas natūra, išskyrus 0,38 ha žemės plotą. Šioje pažymoje yra nurodyti visi asmenys, kuriems buvusio savininko žemėje yra pamatuota žemė asmeniniams ūkiams. Šiame asmenų sąraše yra nurodyta ir šios bylos atsakovė D. N., taip pat nurodytas konkretus administracinis aktas – Kauno apskrities viršininko administracijos 1996 m. rugsėjo 13 d. įsakymas Nr. 05-4123, kurio pagrindu leidžiama šią žemę atsakovei pirkti. Kad jau tuo metu ieškovas atstovavo savo motinos interesams ir jam buvo žinoma ši pažyma, patvirtina toje pačioje nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantis ieškovo 1997 m. rugsėjo 11 d. rašytas prašymas, dėl antrojo pažymos sakinio, nurodant pretendentų rašytų pareiškimų dėl žemės grąžinimo datas ir registracijos numerius, patikslinimo. Iš šio pareiškimo turinio akivaizdu, kad pretendentams situacija, dėl ko negalimas žemės sugrąžinimas natūra, buvo visiškai aiški, nes dėl šios dalies patikslinti pažymą nebuvo prašoma. Kolegija konstatavo, kad sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina 1997 m. rugsėjo 11 d. ir nuo šios dienos prasidėjo ieškinio senaties termino eiga, nes ieškovas yra A. A. teisių perėmėjas, o prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 1.128 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad ieškovas pripažįsta faktą, kad ši aplinkybė jam tikrai buvo žinoma 1997 metais, todėl kolegija laiko, jog šis faktas nustatytas, nes jis atitinka faktines bylos aplinkybes (CPK 187 straipsnio 2 dalis). Taigi, jeigu ieškovo motina, o vėliau jos teises perėmęs ieškovas laikė, kad jų teisės yra pažeistos, per trejus metus nuo šios dienos turėjo ginti savo teises ir pareikšti ieškinį teisme (1964 m. CK 86 straipsnis). Remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kolegija konstatavo, kad ieškinio senaties terminas pasibaigė 2000 m. rugsėjo 11 d., t. y. praėjus trejiems metams nuo sužinojimo apie teisės pažeidimą dienos. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog ieškovas iki nurodyto termino pabaigos būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų savo teisėms įgyvendinti. Tokių veiksmų jis ėmėsi tik 2004 metais, kai ieškinio senaties terminas jau buvo pasibaigęs, todėl tokie veiksmai negali būti laikomi pateisinančiais ieškinio senaties termino praleidimą. Kolegija nurodė, kad nesutinka su ieškovo teiginiais, jog apie teisės pažeidimą jam tapo žinoma tik 2005 m. kovo 23 d., t. y. kai Kauno apskrities viršininko administracija jam pateikė visus dokumentus, kuriuos įvertinęs ieškovas suprato, kad atsakovei žemė suteikta neteisėtai. Kolegija nurodė, kad toks sužinojimo apie teisės pažeidimą momento traktavimas neatitinka apdairaus ir rūpestingo žmogaus standartų bei prieštarauja ieškinio senaties instituto paskirčiai civilinėje teisėje. Ieškovo teisė į nuosavybės teisių atkūrimą galėjo būti pažeista tik šios žemės suteikimu kitiems asmenims, todėl šio fakto sužinojimas ir laikytinas sužinojimu apie pažeistą teisę. Priešingu atveju galima vertinti, kad jis žemės suteikimo kitiems asmenims nevertina kaip savo teisės pažeidimo ir iš esmės įvykusius aktus bei sandorius patvirtina. Ar šis žemės suteikimas yra teisėtas ar ne, gali nustatyti tik teismas ir tai nepriklauso nuo ieškovo įsitikinimo, todėl ieškinio senaties eigos pradžios skaičiavimas negali būti siejamas su ieškovo gautų iš įvairių institucijų raštų turiniu, kai yra akivaizdžiai žinoma žemės suteikimo ir leidimo pirkti kitiems asmenims aplinkybė. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių dokumentų turinio, todėl netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią ir šį terminą akivaizdžiai traktavo tik vieno asmens – ieškovo naudai. Ieškinio senaties institutas yra nustatytas siekiant užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, todėl asmens teisė yra ginama, jeigu pats asmuo apdairiai ir rūpestingai elgiasi dėl savo teisių ir operatyviai kreipiasi teisminės gynybos. Teisėjų kolegija nurodė, kad į teismą ieškovas kreipėsi tik 2005 m. birželio 29 d., todėl ieškinio senaties terminas yra praleistas gerokai, atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį, svarbių aplinkybių, dėl kurių ieškovų praleistą terminą reikėtų atnaujinti, nenustatyta. Kolegija konstatavo, kad atsakovai turėjo visiškai pakankamą pagrindą manyti, kad ieškovas, neginčydamas jų teisių įstatymo nustatyta tvarka, savo teisės atsisako arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Tokią išvadą byloje suponuoja rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kad ieškovas ne vieną kartą pageidavo, kad nuosavybės teisės į senelio žemę jam būtų atkurtos ekvivalentine natūra (2004 m. gruodžio 30 d. prašymas, 2005 m. sausio 27 d. prašymas, esantys nuosavybės teisių atkūrimo byloje). Pažymėtina ir tai, kad ieškovas neginčijo atsakovės nurodytų faktų, jog apie tai, kad ginčo žemė naudojama jos asmeniniam ūkiui žinojo apie dešimt metų, tačiau jokios iniciatyvos dėl šios žemės susigrąžinimo nerodė. Toks pasyvus ieškovo elgesys leido susiformuoti atitinkantiems žemėnaudos santykiams. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovų ieškinys atmestinas dėl ieškinio senaties termino praleidimo (CK 1.126 straipsnis). Kadangi pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, tai teisėjų kolegija nevertino ieškinio reikalavimų teisinio pagrįstumo.

12III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

13Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas byloje esančių įrodymų ir pažeisdamas CPK 185 straipsnį, netinkamai taikė CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl ieškinio senaties termino pradžios momento. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino pradžia laikė Karmėlavos agrarinės reformos tarnybos 1997 m rugsėjo 11 d. pažymą Nr. 109, iš kurios ieškovo motina ir ieškovas sužinojo, kad buvusio savininko P. M. (ieškovo senelio) žemė yra pamatuota asmeniniam ūkiui kai kuriems piliečiams (tarp jų ir atsakovei D. N.) ir kad nuosavybės teisių atkūrimas į žemę natūra negalimas. Kasatorius pažymi, kad vien žinojimas tos aplinkybės, kad D. N. buvo paskirta asmeninio ūkio žemė, nesuteikė ieškovo motinai, o po jos mirties – ieškovui, teisės į ieškinį, nes pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 8 punktą valstybės išperkamai žemei priskiriama tik teisėtai suteikta asmeninio ūkio žemė. Teismas nevertino Žemėtvarkos ir teisės departamento prie Žemės ūkio ministerijos 1998 m. rugsėjo 3 d. rašto (T. 1, b. l. 11), iš kurio matyti, kad Kauno apskrities viršininkas, vykdydamas 1998 m. balandžio 1 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 385, įpareigojo Žemėtvarkos skyriaus darbuotojus ir seniūnus patikrinti, ar nepažeisti įstatymai, suteikiant asmeninio ūkio žemę. Tikrintojai nustatė, kad žemė neteisėtai suteikta V. L.. Šio dokumento turinys leido ieškovui padaryti išvadą, kad kitiems asmenims, taip pat ir atsakovei D. N. žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta teisėtai. Be to, Kauno apskrities viršininko administracija, 1998 m. paaiškėjus, kad galima atkurti nuosavybės teisę į savininko P. M. žemės dalį natūra, vilkino žemės grąžinimą, todėl 2004 m. kasatorius kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kuri nurodė Kauno apskrities viršininko administracijai spręsti žemės grąžinimo klausimą ir patikrinti, ar suteikiant asmeninio ūkio žemę D. N. nebuvo pažeisti įstatymai bei apie patikrinimo rezultatus informuoti kasatorių. Šis įpareigojimas nebuvo atliktas. Kauno apskrities viršininko administracija tik 2005 m. kovo 23 d. pagal kasatoriaus atstovės advokatės 2005 m. vasario 7 d. prašymą pateikė dokumentus (T. 1, b. l. 20-29, 44), pagal kuriuos kasatorius galėjo suvokti, jog atsakovei D. N. asmeninio ūkio žemė suteikta neteisėtai bei kad Žemėtvarkos ir teisės departamento prie Žemės ūkio ministerijos 1998 m. rugsėjo 3 d. rašte yra pateikti klaidinantys ir neteisingi duomenys apie asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumą. Dėl to kasatorius laiko, kad apie savo pažeistą teisę sužinojo 2005 m. kovo 23 d. ir kad nuo šio momento atsirado teisė į ieškinį ir turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas.

14Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija pateiktame atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad su kasaciniu skundu nesutinka ir prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepime į kasacinį skundą pažymima, kad ieškovo kasacinis skundas yra grindžiamas aplinkybe, jog faktinis žinojimas apie administracinius aktus, kuriais atsakovams buvo suteikta asmeninio ūkio žemė grąžintinoje ieškovui žemėje, nesutampa su suvokimo apie savo teisių pažeidimą momentu. Atsakovas nurodo, kad sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ieškovo aiškinimas, kad tik 2005 m. jis supratęs, jog priimti administraciniai aktai gali būti neteisėti, nes tik tada Kauno apskrities viršininko administracija jam pateikusi dokumentus, kuriuos jis sugebėjęs įvertinti, neatitinka atidaus ir rūpestingo asmens savybių. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo ieškinio senaties terminui atnaujinti.

15Atsakovai D. N. ir A. N. pateiktame atsiliepime į kasacinį skundą nurodė, kad su ieškovo kasaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsakovai pažymi, kad ieškovas, sužinojęs, jog jam grąžintina žemė yra suteikta kitiems asmenims, privalėjo kaip rūpestingas ir apdairus asmuo imtis priemonių ir per protingą laikotarpį patikrinti, ar nėra pažeidimų, šią žemę suteikiant kitiems asmenims. Ieškovui apie asmeninio ūkio suteikimą D. N. buvo žinoma, todėl, nesutikdamas su tokiu sprendimu, jis turėjo teisę jį ginčyti, tačiau į įvairias institucijas dėl grąžintinos žemės pradėjo kreiptis tik nuo 2004 m., todėl prasidėjusi ieškovo aktyvi veikla po septynerių metų nuo sužinojimo momento, t. y. nuo 1997 m. rugsėjo 11 d., nepateisina tokio ilgo delsimo nesiimant priemonių savo teisėms ginti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo ieškinio, konstatuodamas, kad baigėsi ieškinio senaties terminas ir nėra nustatytų aplinkybių šį terminą atnaujinti.

16Teisėjų kolegija

konstatuoja:

17IV. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje nustatytos aplinkybės

18Ieškovo motina 1991 m. spalio 3 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo (ieškovo senelio) nuosavybės teise valdytą žemę. Dalis žemės sklypo, į kurį ieškovas (motinos teisių perėmėjas) pretenduoja atkurti nuosavybės teisę natūra, yra suteikta atsakovei D. N. kaip asmeninio ūkio žemė. Pirmosios instancijos teismas, laikydamas, kad ieškinio senaties terminas nėra suėjęs, konstatavo, kad, neišsprendus nuosavybės teisių atkūrimo ieškovo motinai klausimo, atsakovei D. N. žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl panaikino administracinius aktus, kuriais jiems buvo suteikta žemė asmeniniam ūkiui, bei pripažino administracinių aktų pagrindu sudarytą žemės pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, nustatė, kad nėra jokių kliūčių atkurti nuosavybės teises į nurodyto sklypo dalį. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas jau 1997 m. rugsėjo 11 d. žinojo, kad ginčo žemė yra skirta atsakovei, tačiau per trejus metus nuo sužinojimo apie ginčo žemės asmeniniam ūkiui suteikimą nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistoms teisėms ginti, todėl toks ieškovo elgesys negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovo ieškinį, dėl teisinio ir faktinio ieškovo reikalavimų pagrįstumo nepasisakė.

19V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

20Kasaciniame skunde keliami teisės normų, nustatančių ieškinio senaties termino pradžios momentą, taikymo ginčo teisiniams santykiams reglamentuoti klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

21Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas tarp pretendentų atkurti nuosavybės teises į žemę natūra ir asmenų, kuriems ginčo žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui. Bylą nagrinėjusių teismų pozicija išsiskyrė dėl ieškinio senaties termino pradžios ieškovo subjektinėms teisėms dėl nuosavybės atkūrimo ginti nustatymo. Pirmosios instancijos teismas visų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste laikė, kad ieškinio senaties termino pradžia laikytina 2005 m. kovo 23 d., kai Kauno apskrities viršininko administracija pateikė duomenis apie tai, kad ginčo žemės dalis yra suteikta D. N. asmeniniam ūkiui, nes šių gautų dokumentų pagrindu ieškovas galėjo kreiptis į teismą. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, bylą išsprendė iš esmės ir ieškinį tenkino visiškai. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas apie tai, kad ginčo žemės dalis yra skirta atsakovei D. N., žinojo jau 1997 m. rugsėjo 11 d., todėl nurodė, kad ieškovo teisė į ieškinį atsirado 1997 m. rugsėjo 11 d., kai jis pateikė prašymą patikslinti pretendentams atkurti nuosavybės teises įteiktą 1997 m. rugsėjo 8 d. pažymą Nr. 109-112, kurioje buvo nurodyti visi asmenys (taip pat ir D. N.), kuriems buvusio savininko žemėje yra skirta žemė asmeniniams ūkiams. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kad atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį, dėl ieškovo materialinių reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo nesprendė, ieškinį atmetė CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu.

22Ieškinio senaties taikymas yra susijęs su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ribojimu, todėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų tinkamas ir tikslus taikymas yra itin svarbus siekiant užtikrinti visokeriopą ir efektyvią pažeistų subjektinių teisių teisminę gynybą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas ieškinio senaties termino pradžios momentas: ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino pradžia yra nusakoma subjektyviu momentu, t. y. kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o ne objektyviu – teisės pažeidimo – momentu.

23Nuosavybės teisių atkūrimas ir žemės suteikimas gyventojų asmeniniam ūkiui – sudėtinės žemės reformos dalys, kurios buvo vykdomos paraleliai. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas negalėjo stabdyti kitų žemės reformos darbų, taip pat ir žemės skyrimo asmeniniam ūkiui, laikantis šiuos santykius reglamentuojančių teisės normų. Kita vertus, žemės suteikimas asmeniniam ūkiui negalėjo paneigti valstybės siekio atkurti pažeistas buvusių žemės savininkų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Z. I. J. ir kt. v. N. A., V. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-465/2005). Bylos duomenimis, ieškovo motina 1991 m. spalio 3 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo (ieškovo senelio) nuosavybės teise valdytą žemę. 1992 m. kovo 4 d. teismo sprendimu buvo nustatytas juridinis faktas, kad iki 1940 m. ieškovo motinos tėvai asmeninės nuosavybės teise valdė 9,95 ha žemės Kauno r., Karmėlavos apyl., Ramučių k. 1992 m. spalio 15 d. Karmėlavos apylinkės agrarinės reformos tarnyba ieškovo motinai atsiuntė pranešimą, kad Karmėlavos apylinkės teritorijoje susigrąžinti žemę nėra galimybės, nes plečiama oro uosto teritorija (Statybos ir urbanistikos ministerijos 1991 m. rugpjūčio 29 d. įsakymas Nr. 118, Vyriausybės 1991 m. gruodžio 31 d. nutarimas Nr. 608 „Dėl Kauno miesto plėtimo pirmaeilės statybos ir rezervinių teritorijų schemos“). Kadangi oro uosto teritorija ieškovo senelio žemėje nebuvo plečiama, tai ieškovas kreipėsi į Žemėtvarkos ir teisės departamentą prie Žemės ūkio ministerijos, kurio 1998 m. rugsėjo 3 d. rašte Nr. 1661-A-1516 yra nurodyta, kad, remiantis 1998 m. balandžio 1 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 385, nustatyta, kad žemė asmeniniam ūkiui sklype, į kurį pretenduoja ieškovas, neteisėtai suteikta V. L., todėl galimas grąžinti natūra sklypas bus pretendentams suteiktas po derliaus nuėmimo. Pagal nurodytą pažymą ieškovui į savininko P. M. galimos grąžinti žemės natūra dalį nuosavybės teisės nebuvo atkurtos, todėl ieškovas, remdamasis nurodyta pažyma ir siekdamas paspartinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, 2004 m. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kuri davė administracinius nurodymus Kauno apskrities viršininko administracijai spręsti žemės grąžinimo klausimą ir patikrinti, ar atsakovei D. N. žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta teisėtai. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad tik 2005 m. kovo 23 d., gavęs dokumentus iš Kauno apskrities viršininko administracijos, sužinojo, kad asmeniniam ūkiui žemė neteisėtai buvo suteikta ir atsakovei D. N. Pažymėtina, kad, vertinant ieškovo argumentus dėl sužinojimo apie pažeistą teisę momento, reikia atsižvelgti ir į tą aplinkybę, jog Žemėtvarkos ir teisės departamento 1998 m. rugsėjo 3 d. rašte Nr. 1661-A-1516 valstybės institucija nurodė, kad vykdant Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimą Nr. 385 buvo tikrinama, ar suteikiant piliečiams žemę asmeniniam ūkiui nebuvo pažeisti teisės aktai, ir nustatyta, kad žemėje, į kurią atkurti nuosavybės teises pretenduoja ieškovas, asmeniniam ūkiui neteisėtai buvo suteiktas tik vienas sklypas. Ieškovas nurodo, kad dėl neišsamios ir netikslios įgaliotos valstybės institucijos pažymos jis iki 2005 m. kovo 23 d., kai gavo naujus dokumentus, neturėjo pagrindo abejoti dėl asmeninio ūkio suteikimo teisėtumo jo pretenduojamame žemės sklype kitiems asmenims ir tik gavęs papildomus dokumentus galėjo suprasti ir suvokti, kad jo subjektinės teisės yra pažeistos suteikiant žemės sklypą asmeniniam ūkiui D. N. Bylos duomenimis, nėra įstatymų nustatyta tvarka priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nustatytais būdais ieškovui ir kitiems pretendentams, tai taip pat nesuteikė teisinio tikrumo dėl savo subjektinių teisių ieškovui.

241991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir vėlesnėse šio įstatymo redakcijose buvo patvirtinta valstybės nuostata atkurti nuosavybės teisę buvusiems savininkams. Dėl to žemės skyrimas po šio įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo turėjo atitikti nustatytą tvarką ir sąlygas. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad žemė pagal galiojusius įstatymus suteikta ūkininkui, taip pat užimta sodybinių sklypų negrąžinama, o yra valstybės išperkama. Iš esmės tapačios nuostatos buvo įtvirtintos ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punkte (Žin., 1997, Nr. 65-1558): pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui žemė yra valstybės išperkama ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Iš šių įstatymo nuostatų darytina išvada, kad vien žemės suteikimo faktas asmeniniam gyventojų ūkiui nereiškė, kad yra pažeidžiamos asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, teisės. Atsižvelgiant į tai, kad tiek nuosavybės teisių atkūrimo, tiek žemės suteikimo asmeniniam gyventojų ūkiui procesai vyko kartu ir buvo būtina derinti visų gyventojų grupių interesus, todėl asmenims, pretenduojantiems atkurti nuosavybės teises į tą žemę, kuri buvo teisėtai suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui, valstybė įsipareigojo atkurti nuosavybės teises įstatyme nustatytais būdais; atlyginti įstatymo nustatyta tvarka (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 16 straipsnis, 21 straipsnio 3 dalis, 17 straipsnio 1 dalis, 1997 m. rugsėjo 29 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 98 punktas). Taigi vien ta aplinkybė, kad ieškovas 1997 m. rugsėjo 11 d. sužinojo, kad žemė, į kurią jis pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra suteikta asmeniniam ūkiui atsakovei D. N., nereiškia, kad atsakovei ta žemė buvo suteikta neteisėtai ir kad tokiu būdu ieškovas galėjo (ar turėjo) suvokti, kad yra pažeidžiamos jo teisės. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino pradžios momentą, laikė, kad ieškovo teisė į nuosavybės teisių atkūrimą galėjo būti pažeista tik šios žemės suteikimu kitiems asmenims, todėl nurodyto fakto sužinojimas ir laikytinas sužinojimu apie pažeistą teisę. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada visiškai sutikti negalima, nes ieškinio senaties termino pradžios nustatymas nagrinėjamoje byloje negali būti atskirtas nuo žemės reformos santykius reglamentuojančių teisės normų vertinimo. Taip pat, minėta, turi būti įvertinta tai, kad, bylos duomenimis, nuosavybės teisių atkūrimo byloje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ieškovo seneliui priklausiusią žemę nėra priimtas kompetentingų institucijų sprendimas, kuris suteiktų ieškovui pagrįstą pagrindą teigti, kad jo teisės buvo pažeistos ir kurias ieškovas būtų galėjęs skųsti įstatymo nustatyta tvarka.

25Be to, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino pradžią, ieškovo reikalavimui taikė ieškinio senatį, o ieškovo reikalavimų teisinio ir faktinio pagrįstumo nevertino, nors atsakovai, ginčydami pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde pasisakė tiek dėl faktinių ir teisinių aplinkybių ieškinio senaties netinkamo taikymo, tiek dėl teisės normų, reglamentuojančių žemės suteikimo asmeniniam ūkiui ir nuosavybės teisių atkūrimą, netinkamo taikymo. Remiantis aptartais argumentais darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas formaliai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nevisiškai išsamiai išanalizavo byloje esančius įrodymus ir nevertino nustatytų faktinių aplinkybių, kurios yra svarbios sprendžiant dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo reikalavimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo kontekste. Be to, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, pareiškėjo motinos ir paties pareiškėjo (motinos teisių perėmėjo) elgesys – kreipimasis laiku į valstybės įgaliotą spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus instituciją bei aktyvus siekimas apginti savo teises kitose valstybinėse institucijose, reikalaujamų dokumentų teikimas, teisėtas lūkestis, kad jo prašymas bus išspręstas, taip pat nenuoseklūs valstybės įgaliotų institucijų veiksmai sudaro pagrindą teigti, kad, atsisakymas patikrinti argumentuotai, pateiktais rašytiniais įrodymais pagrįstus ieškovo argumentus dėl jo nuosavybės teisių pažeidimo, pažeidžia ieškovo teisę į efektyvią ir visokeriopą pažeistų teisių teisminę gynybą (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio skundo dalis dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria išspręstas ieškovo reikalavimų pagrįstumo klausimas, apeliacinės instancijos teismo nėra išnagrinėta, todėl kasacinės instancijos teismas negali pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo šia apimtimi (CPK 341 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškinio senaties termino pradžios momentas gali būti nustatytas tik išsamiai ir visapusiškai išanalizavus visas bylos faktines aplinkybes ir įvertinus pateiktus įrodymus, ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų tarpusavio ryšius, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai sudaro įstatyme nustatytą pagrindą naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, ir perduoda bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

27Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

Nutarė

28Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

29Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas 2005 m. birželio 29 d. kreipėsi į teismą ir ieškinyje bei... 5. 1992 m. spalio 15 d. Karmėlavos apylinkės agrarinės reformos tarnyba... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 7. Kauno rajono apylinkės teismas 2006 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį... 8. Teismas sprendime laikėsi nuostatos, kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta... 9. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m.... 10. Apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovai viso bylos... 11. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nuosavybės teisių atkūrimo... 12. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 13. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo... 14. Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija pateiktame atsiliepime į... 15. Atsakovai D. N. ir A. N. pateiktame atsiliepime į kasacinį skundą nurodė,... 16. Teisėjų kolegija... 17. IV. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje nustatytos aplinkybės... 18. Ieškovo motina 1991 m. spalio 3 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių... 19. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 20. Kasaciniame skunde keliami teisės normų, nustatančių ieškinio senaties... 21. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas tarp pretendentų atkurti... 22. Ieškinio senaties taikymas yra susijęs su asmens galimybių apginti savo... 23. Nuosavybės teisių atkūrimas ir žemės suteikimas gyventojų asmeniniam... 24. 1991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės... 25. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ieškinio senaties... 26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškinio senaties termino... 27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 28. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.... 29. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...