Byla 2A-44-613/2017
Dėl kredito sutarties dalies pripažinimo neteisėta ir negaliojančia ab initio, įpareigojimo vykdyti sutartį ir pranešimų skolininkui panaikinimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Almanto Padvelskio ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2sekretoriaujant Ievai Mockutei,

3dalyvaujant ieškovui V. M.,

4atsakovės akcinės bendrovės DNB banko atstovei advokatei K. B.,

5viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-06-06 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovėms akcinei bendrovei DNB bankui, notarei R. B. dėl kredito sutarties dalies pripažinimo neteisėta ir negaliojančia ab initio, įpareigojimo vykdyti sutartį ir pranešimų skolininkui panaikinimo.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl kredito sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu ab initio, įpareigojimo vykdyti sutartį ir pranešimų skolininkui panaikinimo. Nurodė, kad 2007-07-25 šalys sudarė Kreditavimo sutartį Nr. K-2300-2007-434 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Ieškovas, susidūręs su finansiniais sunkumais, vėlavo sumokėti atsakovei akcinei bendrovei (toliau – AB) DNB bankui (toliau – ir bankas) dalį įmokų pagal kredito sutartį, todėl bankas nutraukė kredito sutartį. Ieškovo pradelsta mokėti dalis sudarė 19 223,83 USD (17 435,00 Eur), t. y. vėluojama sumokėti kredito dalis sudarė vos 2,83 procento visos kredito pradinės sumos, kurią bankas suteikė ieškovui kredito sutartimi. Teigė, kad vienašališkai nutraukti kredito sutartį, vėluojant sumokėti 19 223,83 USD, nėra proporcinga, o juo labiau sąžininga ieškovo, kaip silpnesniosios kredito sutarties šalies, atžvilgiu. Ieškovas savo įsipareigojimus vykdė, kadangi priešingu atveju pradelsta skola nesudarytų tik 2,83 procento visos pradinės kredito sumos, todėl bankas negali teigti, jog ieškovas tyčia siekė išvengti mokėjimų pagal kredito sutartį. Bankas privalėjo ne imtis kredito sutarties nutraukimo, o bendradarbiaudamas siekti sudaryti palankias sąlygas ieškovui, kad tokia nedidelė suma būtų sumokėta.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-06-06 sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo į valstybės biudžetą žyminį mokestį, taip pat atsakovės AB DNB banko patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovas nemokėjo Kreditavimo sutartyje bei susitarime numatytais terminais nustatyto dydžio įmokų, tuo pažeisdamas sutarties nuostatas ir suteikdamas atsakovui teisę pasinaudoti savo teisių gynimo būdu, numatytu sutartyje, t. y. vienašališkai nutraukti sutartį, todėl konstatavo, jog yra teisinis pagrindas nutraukti sutartį dėl ieškovo netinkamo prievolių vykdymo.
  3. Teismo vertinimu, ieškovas nepateikė įrodymų, teikiančių pagrindą ieškovą (paskolos gavėją) vertinti kaip vartotoją ir šalių sutartį vertinti kaip vartojimo sutartį. Priešingai, duomenys apie ieškovo turimą ir įkeistą nekilnojamąjį turtą, taip pat duomenys apie ieškovo vykdomą veiklą (verslą) patvirtina atsakovo atsikirtimus, kad ieškovui paskola suteikta ir panaudota ne asmeniniams poreikiams tenkinti, o verslui plėtoti ir kad šalių sutartis nekvalifikuotina kaip vartojimo sutartis. Todėl teismas padarė išvadą, jog ieškovas kaip verslininkas iš banko gautą kreditą panaudojo komerciniams verslo poreikiams tenkinti, nėra teisinio pagrindo ginčo Kreditavimo sutartį vertinti kaip vartojimo sutartį ir jos sąlygas vertinti vartotojų teisių apsaugos prasme, dėl ko reikalavimas pripažinti Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 41 p. sąlygą negaliojančia vartotojų teisių atžvilgiu nėra teisinio pagrindo.
  4. Vertindamas notarės veiksmus pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog tiek notarės R. B. 2016-01-13 pranešimai skolininkui (t. y. ieškovui) S-07/16 ir S-08/16 (kuriuos ieškovas prašė panaikinti savo pareikštu ieškiniu) išsiųsti, tiek vykdomieji įrašai, t. y. 2016-02-09 vykdomasis įrašas, reg. Nr. 14-617, ir 2016-02-09 vykdomasis įrašas, reg. Nr. 14-619, buvo atlikti patikrinus būtinus duomenis, atlikus reikiamas procedūras ir nepažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimų.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
  1. Teisme gautas ieškovo V. M. (toliau – apeliantas) apeliacinis skundas. Apeliantas prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-06-06 sprendimą panaikinti ir klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas skundžiamu sprendimu akcentuodamas atsakovės bendradarbiavimą siekiant išsaugoti sutartinius santykius, o konkrečiai – 5 susitarimus prie kredito sutarties, neįsigilino į šių susitarimų turinį. Iš esmės susitarimais atsakovė nepakeitė ir nenustatė geresnių sąlygų ieškovui, kadangi susitarimais buvo pakeista kredito valiuta, padidinta kredito suma, atitinkamai pailginant kredito grąžinimo terminą, ir atlikti kiti pakeitimai, kuriais atsakovė ieškovui iš esmės nepagerino kredito grąžinimo sąlygų.
    2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, jog 2015-10-23 įspėjimo dėl galimo kredito sutarties nutraukimo rengimo dieną ieškovo pradelsta mokėti dalis sudarė 19 223,83 USD (17 435,00 Eur), t. y. vėluojama sumokėti kredito dalis sudarė tik 2,83 proc. visos kredito pradinės sumos, kurią atsakovė suteikė ieškovui kredito sutartimi. Vienašališkai nutraukti sutartį nėra proporcinga ir juo labiau sąžininga ieškovo, kaip silpnesniosios kredito sutarties šalies atžvilgiu.
    3. Ieškovas kreditą įsipareigojo grąžinti iki 2046-05-26, todėl atsakovė sutartį nutraukė nepagrįstai, sukeldama ieškovui itin sunkias pasekmes.
    4. Ieškovas tyčia nesiekė išvengti mokėjimų pagal kredito sutartį.
    5. Atsakovė yra verslininkė, jai taikomi aukštesni atidumo, rūpestingumo bei profesionalumo reikalavimai, todėl negalima teigti, kad 19 223,83 USD yra ta suma, kurios pradelsimas galėtų daryti didelę įtaką bankui.
    6. Pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas negaliojančiu nuo sudarymo momento (ab initio) Kreditavimo sutarties 41 punktą, kuris nustato sutarties nutraukimo galimybę negrąžinus bent vienos kredito dalies, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos bylose Nr. 3K-7-272/2011, 3K-7-297/2012, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.217 straipsnio 1 dalį.
  2. Teisme taip pat gautas atsakovės atsiliepimas į apeliacinį skundą, atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš apelianto atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliantas ignoruoja faktą, jog kredito sutarties nutraukimas buvo jo padaryto tęstinio Kreditavimo sutarties pažeidimo pasekmė.
    2. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų ir pagrįstų argumentų, kad bankas, nutraukdamas ginčo sutartį, pažeidė kokius nors imperatyvus, kad vienašalis sutarties nutraukimas būtų pripažintas neteisėtu.
    3. Apeliantas nurodo, jog Kreditavimo sutarties neįvykdė ne dėl tyčios, tačiau Kreditavimo sutarties pažeidimo priežastys neturi įtakos Kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumui. Apeliantas nenurodė jokių nenugalimos jėgos aplinkybių, kurios jį atleistų nuo atsakomybės už Kreditavimo sutarties pažeidimą, egzistavimo. Apeliantas, sudarydamas Kreditavimo sutartį, galėjo ir privalėjo numatyti ir įvertinti savo finansines galimybes įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus ilgalaikėje perspektyvoje ir su tuo susijusias aplinkybes, juo labiau kad apeliantas yra verslininkas ir kreditą ėmė verslo poreikiams tenkinti.

8Teismas konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacinis skundas netenkintinas.
  2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys).
  3. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Nagrinėdama bylą rašytinio proceso tvarka, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsižvelgiant į bylos esmę, į tai, jog ieškovas nedalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, nes buvo išvykęs į komandiruotę, siekiant išsiaiškinti visas bylos aplinkybes bei apeliacinio skundo motyvus, atsakovo nesutikimo su apeliaciniu skundu motyvus, į ginčo esmę, tam, jog būtų galima atsakyti į visus byloje iškilusius fakto ir teisės klausimus, priimti pagrįstą bei teisėtą sprendimą dėl šalių ginčo, būtinas papildomas byloje fiksuojamų faktinių aplinkybių tyrimas ir aiškinimas, o tai geriausiai galima atlikti bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, todėl byla išnagrinėta žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).

9Dėl Kreditavimo sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo

  1. Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties apibrėžtimi, kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės, komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-05-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003, 2008-02-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008, 2014-04-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2014). Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas.
  2. Nagrinėjamu atveju apeliantui Kreditavimo sutartimi buvo suteiktas kreditas vilai, valstybinės žemės nuomos teisėms pirkti bei nupirktai vilai įrengti (2007-07-25 Kreditavimo sutarties (b. l. 19–21) Specialiųjų sąlygų 7 punktas). Kreditas apeliantui suteiktas ir panaudotas verslo poreikiams tenkinti, t. y. kreditas panaudotas vilai Palangoje įsigyti ir jai įrengti komerciniais nuomos ir pajamų iš šios veiklos gavimo tikslais, šią aplinkybę patvirtina apelianto atsakovei pateiktas 2016-01-12 prašymas, jame apeliantas nurodo, jog užsiima nekilnojamojo turto nuoma, veiklai vykdyti yra įsigijęs verslo liudijimą. Kreditavimo sutarties Specialiųjų sąlygų 12 punkte nustatyta, jog pagal sutartį suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas. Įvertinusi išdėstytus motyvus, vadovaudamasi CK 6.228¹ straipsniu bei atsižvelgdama į kasacinio teismo suformuotą praktiką dėl kreditavimo sutarčių kvalifikavimo kaip vartojimo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino tarp apelianto ir atsakovės sudarytos Kreditavimo sutarties vartojimo sutartimi.

10Dėl Kreditavimo sutarties vykdymo ir jos nutraukimo teisėtumo

  1. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami civiliniai teisiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016-09-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3388-684/2016).
  2. Nutraukiant sutartį vienašališkai, svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Bendrieji sutarties nutraukimo pagrindai reglamentuojami CK 6.217 straipsnio 1 dalyje. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatos leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis).
  3. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas nustatytais terminais nemokėjo kredito, palūkanų ir dėl to susidarė įsiskolinimas. Apeliantas nurodo, kad Kreditavimo sutarties nutraukimo momentu įsiskolinimas buvo tik 19 223,83 USD (17 435,00 Eur), t. y. sudarė tik 2,83 proc. visos kredito pradinės sumos. Bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl nedidelės įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu. Tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-06-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013).
  4. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog apeliantas ir atsakovė 2007-07-25 sudarė Kreditavimo sutartį. Kreditavimo sutartimi suteikta kredito suma – 434 430 Eur. 2008-04-29 susitarimu kredito valiuta buvo pakeista, t. y. 434 430 Eur buvo pakeista į 680 025,34 JAV dolerių. Kredito grąžinimo terminas nustatytas iki 2046-05-26. Tarp šalių 2010-11-17 sudaryto susitarimo Nr. K-2300-2007-434-4 dėl 2007-07-25 Kreditavimo sutarties Nr. K-2300-2007-434 sąlygų pakeitimo (b. l. 28–37) pagrindu atsakovė apeliantui suteikė papildomą kreditą bei pakeitė tarpinius kredito grąžinimo terminus ir sumas, atidėdama negrąžintos kredito dalies mokėjimus ir nustatydama, kad kreditas pradedamas grąžinti nuo 2011-11-26. 2015-04-23 susitarimo Nr. K-2300-2007-434/5 dėl 2007-07-25 Kreditavimo sutarties Nr. K-2300-2007-434 su jos vėlesniais pakeitimais ir papildymais sąlygų pakeitimo (b. l. 41–43) pagrindu atsakovė, įvertinusi, jog apeliantas netinkamai vykdo sutartyje nustatytus įsipareigojimus (Susitarimo C punktas), atsižvelgusi į kredito gavėjo (apelianto) prašymą pakeisti sutarties sąlygas, pakeitė apeliantui tarpinius paimtų ir negrąžintų kredito dalių grąžinimo terminus. Prie 2015-04-23 susitarimo pridėtu 6 priedu (b. l. 44–51) kredito grąžinimo grafiku nustatyta, jog tarpiniai paimtų ir negrąžintų kredito dalių mokėjimo terminai prasideda nuo 2015-06-26, 7 priedu (b. l. 52) kredito grąžinimo grafiku nustatyta, jog tarpiniai paimtų ir negrąžintų kredito dalių mokėjimo terminai prasideda nuo 2015-04-27. Atsakovė 2015-10-23 apeliantui pateikė raštą Nr. 30.56-37/4400 „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“ (b. l. 53), juo apeliantą informavo, jog jis netinkamai vykdo Kreditavimo sutarties įsipareigojimus, todėl informavo apeliantą, jog jam iki 2015-11-30 neįvykdžius finansinių įsipareigojimų, t. y. negrąžinus kredito bei nesumokėjus priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių, atsakovė vienašališkai nutrauks 2007-07-25 Kreditavimo sutartį su jos visais vėlesniais papildymais ir pakeitimais bei pradės vykdyti priverstinį skolos išieškojimą. Įvertinus faktines aplinkybes, matyti, jog apelianto Kreditavimo sutarties pažeidimas nebuvo vienkartinis, jis minėtą sutartį pažeidinėjo sistemingai.
  5. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį ar įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-02-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2013-06-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013, 2016-05-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2016).
  6. Tarp apelianto ir atsakovės 2007-07-25 sudarytos Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies (b. l. 22–27) 41 punkte nustatyta, jog esant sutarties nutraukimo pagrindams bankas (atsakovė) turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui (apeliantui) raštišką pranešimą nutraukti sutartį. Sutarties nutraukimo pagrindai nustatyti Kreditavimo sutarties 44 punkte. Kreditavimo sutartyje, be kitų sutarties nutraukimo pagrindų, taip pat nustatyta, jog vienas iš sutarties nutraukimo pagrindų yra tada, kai kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir (arba) nemoka palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų (Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 44.1 punktas).
  7. Įvertinusi byloje esančius faktinius duomenis, kad apeliantas Kreditavimo sutartį pažeidinėjo nuolat, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo, į tai, jog apeliantas nuolat ir ilgą laiką pažeidinėjo Kreditavimo sutarties reikalavimus, į tai, jog šie pažeidimai laikytini esminiais Kreditavimo sutarties pažeidimais, į tai, jog Kreditavimo sutartyje nustatyta vienašališko sutarties nutraukimo galimybė, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovė pagrįstai pasinaudojo Kreditavimo sutartyje įtvirtinta vienašališko sutarties nutraukimo galimybe, todėl nėra pagrindo konstatuoti CK 6.217 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Sutiktina su atsakove, jog apeliantas, sudarydamas Kreditavimo sutartį, galėjo ir privalėjo numatyti ir įvertinti savo finansines galimybes įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus ilgalaikėje perspektyvoje ir su tuo susijusias aplinkybes, juo labiau kad apeliantas yra verslininkas ir kreditą ėmė verslo poreikiams tenkinti, todėl aplinkybė, jog apeliantas tyčia nesiekė išvengti mokėjimų pagal kredito sutartį, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl Kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumo. Dėl išdėstytų motyvų taip pat atmestinas apelianto argumentas, jog apeliantas kreditą įsipareigojo grąžinti iki 2046-05-26, todėl atsakovė sutartį nutraukė nepagrįstai, sukeldama apeliantui itin sunkias pasekmes. Kaip jau minėta, apeliantas, prisiimdamas sutartinius įsipareigojimus, galėjo ir privalėjo numatyti ir įvertinti ne tik savo finansines galimybes įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus ilgalaikėje perspektyvoje, bet ir dėl netinkamo Kreditavimo sutarties vykdymo tikėtinai galimas pasekmes.
  8. Nustačius, jog atsakovė pagrįstai vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį, apelianto argumentas dėl to, jog atsakovė yra verslininkė ir jai apelianto pradelsta sumokėti suma nedaro didelės įtakos, neturi teisinės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl šio argumento nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-10-14 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2013, ir joje nurodytą praktiką).

11Dėl rėmimosi apelianto nurodyta kasacinio teismo praktika

  1. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas negaliojančiu nuo sudarymo momento (ab initio) Kreditavimo sutarties 41 punkto, kuris nustato sutarties nutraukimo galimybę negrąžinus bent vienos kredito dalies, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos bylose Nr. 3K-7-272/2011, 3K-7-297/2012, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 dalį.
  2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi ir tai, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimus), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai teigiama, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Taigi teismo precedentas reiškia įsiteisėjusį teismo sprendimą kitoje išnagrinėtoje byloje, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis tapati arba labai panaši į nagrinėjamą bylą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015; 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  3. Teisėjų kolegija pažymi, jog apelianto nurodytose kasacinio teismo nagrinėtose civilinėse bylose Nr. 3K-7-272/2011, 3K-7-297/2012 buvo sprendžiamas klausimas, ar bankas teisėtai vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį, kai kreditavimo sutartis buvo pripažinta vartojimo sutartimi. Šioje byloje, kaip jau minėta, Kreditavimo sutartis nekvalifikuotina vartojimo sutartimi, nes apeliantas neatitinka vartotojui keliamų reikalavimų CK 6.228¹ straipsnio 2 dalies prasme, t. y. apeliantas kreditą ėmė verslo poreikiams tenkinti. Kadangi nesutampa nagrinėjamos bylos ir apelianto nurodytų kasacinio teismo nagrinėtų civilinių bylų

    12Nr. 3K-7-272/2011, 3K-7-297/2012 faktinės aplinkybės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo remtis apelianto nurodomomis kasacinio teismo nutartimis, priimtomis civilinėse bylose Nr. 3K-7-272/2011, 3K-7-297/2012, todėl nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos ir kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė CK 6.217 straipsnio 1 dalį (žr. šios nutarties 18 punktą).

  4. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  5. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pateikė įrodymus apie patirtas 943,80 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas (b. l. 150). Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteistinos iš apelianto.

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

14Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-06-06 sprendimą palikti nepakeistą.

15Priteisti iš apelianto V. M., asmens kodas ( - ) adresas ( - ), atsakovės akcinės bendrovės DNB banko, juridinio asmens kodas 112029270, adresas J. Basanavičiaus g. 26, Vilnius, naudai 943,80 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas.

Proceso dalyviai
Ryšiai