Byla e2A-401-330/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. M. ir D. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. eB2-2213-567/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Finida“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Tavix“ ieškinį atsakovams A. L., D. B., A. M., V. S. dėl uždarosios akcinės bendrovės „Finida“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir atsakovų teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo, tretieji asmenys – Ž. B. ir uždaroji akcinė bendrovė „Buhalterijos centras“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 23 d. nutartimi UAB „Finida“ iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratore paskyrė UAB „Tavix“. BUAB „Finida“, atstovaujama bankroto administratorės, teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė UAB „Finida“ bankrotą pripažinti tyčiniu bei apriboti atsakovams A. L., D. B., A. M., V. S. teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
  2. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovas A. L. bendrovės vadovu buvo nuo 2014 m. balandžio 10 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo; atsakovas D. B. bendrovės vadovu buvo nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. iki 2014 m. balandžio 10 d.; atsakovas A. M. bendrovės vadovu buvo nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d.; atsakovas V. S. yra vienas iš buvusių bendrovės akcininkų. Iškėlus bankroto bylą, bendrovės apskaitos dokumentai bankroto administratorei nebuvo perduoti. Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai (finansinių ataskaitų rinkiniai ir metiniai pranešimai) Juridinių asmenų registrui nebuvo teikiami per visą bendrovės veiklos laikotarpį. Ieškovė aiškino, jog nors dėl netinkamo buvusių bendrovės vadovų pareigų vykdymo neįmanoma nustatyti tikslios bendrovės tapimo nemokia datos, tačiau, vertinant surinktų su bendrove susijusių dokumentų turinį, darytina išvada, kad bendrovė buvo nemoki nuo 2013 metų rugpjūčio mėnesio, kuomet turėjo pradelstų įsipareigojimų valstybės biudžetui. Nuo nurodytos datos mokėjimai valstybės biudžetui nebuvo vykdomi, todėl įsiskolinimas padidėjo iki 15 977,18 Eur. Taip pat buvo delsiama atsiskaityti su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.
  3. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartimi bendrovės valdymo organai buvo įpareigoti perduoti bankroto administratorei visus bendrovės dokumentus ir turtą pagal balansą, sudarytą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, tačiau bendrovės turtas ir dokumentai administratorei nebuvo perduoti.
  4. Bankroto administratorė nurodė, kad buvę bendrovės vadovai nevykdė pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei, o, iškėlus bankroto bylą, nebuvo įvykdyta pareiga bankroto administratorei perduoti įmonės dokumentus ir turtą. Administratorės teigimu, atsakovai sistemingai pažeidinėjo pareigas tvarkyti bendrovės apskaitą, taip pat parengti ir Juridinių asmenų registrui pateikti bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus. Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų nėra galimybės nustatyti bendrovėje buvusių piniginių lėšų panaudojimo, tai yra, ar lėšos buvo panaudos bendrovės veiklai vykdyti, pajamoms gauti ir atsiskaityti su kreditoriais.
  5. Bankroto administratorė nurodė, kad įmonėje buvo suformuotas 105 000 Lt (30 410,10 Eur) įstatinis kapitalas, išleidžiant 105 vienetus paprastųjų vardinių 1 000 Lt (289,62 Eur) nominalios vertės akcijų. Visas akcijas pasirašė steigėja UAB „Buhalterijos centras“, kuri įsipareigojo jas apmokėti piniginiais įnašais steigimo akte nustatyta tvarka. Pagal steigimo aktą bendrovės vadovu paskirtas trečiasis asmuo Ž. B., kuris kartu buvo ir trečiojo asmens UAB „Buhalterijos centras“ vadovu. Iš UAB „Buhalterijos centras“ administratoriui pateiktų akcijų pirkimo - pardavimo sutarčių kopijų, taip pat iš viešai Juridinių asmenų registre prieinamų dokumentų matyti, kad įsteigtos bendrovės akcijos netrukus buvo perleistos akcijų pirkimo - pardavimo sutartimis tretiesiems asmenims A. B., V. S., D. B. ir D. C. Chukwunete už artimą nominaliai vertei kainą. Akcijų pirkimo - pardavimo sutartyse nurodyta, kad visos perleidžiamos akcijos yra pilnai apmokėtos. Trečiasis asmuo UAB „Buhalterijos centras“ akcijų perleidimo tretiesiems asmenims metu 2013 m. balandžio 30 d. buvo įvykdęs įmonės steigimo akte prisiimtą įsipareigojimą sumokėti už pasirašytas bendrovės akcijas, o bendrovė disponavo piniginėmis lėšomis, gautomis už apmokėtas bendrovės akcijas. Bendrovės akcijų perleidimo dieną iš bendrovės vadovo pareigų buvo atleistas trečiasis asmuo Ž. B.. Nauju bendrovės vadovu paskirtas atsakovas A. M.. Administratorės duomenimis, pirmojo bendrovės vadovo Ž. B. turėtus dokumentus ir bendrovės kasoje buvusį piniginių lėšų likutį (104 997 Lt (30 409,23 Eur) perėmė vienas iš naujųjų bendrovės akcininkų atsakovas V. S..
  6. Atsakovas V. S. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad nedisponuodamas įmonės dokumentais, neturėdamas finansinės informacijos iš kitų akcininkų, įmonės vadovų, buhalterio, VMI, Sodros, jis iki pat akcijų pardavimo 2014 m. vasario 20 d. neturėjo duomenų ar abejonių, kad įmonė patyrė finansinių sunkumų ir negali ar negalės atsiskaityti su kreditoriais. Paaiškino, kad iki akcijų perleidimo įmonės įsiskolinimai valstybės ir valstybinio socialinio draudimo biudžetams nebuvo reikšmingi, kad didesni įsiskolinimai kreditoriams susidarė tuo laikotarpiu, kuomet jis jau nebebuvo įmonės akcininku, o bendrovei vadovavo teisinis ir faktinis to laikotarpio vadovas D. B.. Atsakovas V. S. teigė neturėjęs pareigos inicijuoti įmonės bankroto bylos iškėlimo, neturėjo nei teisės, nei pareigos, nei įgaliojimų ar realios galimybės organizuoti metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą, kadangi UAB „Finida“ apskaitą tvarkė buhalterė. Atsakovo buvimo akcininku laikotarpiu nebuvo suėjęs terminas įmonės finansinių ataskaitų tvirtinimui visuotiniame akcininkų susirinkime.
  7. Atsakovas V. S. tvirtino neturįs informacijos, dėl kokių priežasčių paskutinis UAB „Finida“ teisinis vadovas A. L. ar faktinis vadovas D. B. neperdavė bankroto administratorei bendrovės dokumentų ir turto. Nurodė bankroto administratorės reikalavimo negalėjęs įvykdyti, nes neturėjo įmonės turto ir dokumentų. Paaiškino, kad visi bendrovės dokumentai buvo pas bendrovės vadovus ir buhalterę. Aiškino, kad visą akcijų įsigijimo iš UAB „Buhalterijos centras“, 2013 m. balandžio 25 d. įsteigusios UAB „Finida“, procesą inicijavo ir koordinavo vienas iš akcininkų A. B.. Atsakovo teigimu, 2013 m. balandžio 30 d. pasirašytas dokumentų ir pinigų priėmimo - perdavimo aktas neįrodo, kad jis ir toliau atliko vadovui tenkančias funkcijas bei pareigas. Atsakovas tvirtino su perimtu turtu ir dokumentais elgęsis rūpestingai (perimti dokumentai ir turtas iš karto buvo perduoti dar tą pačią dieną paskirtam UAB „Finida“ direktoriui A. M.). Perimtų dokumentų ir turto perdavimo bendrovės vadovui 2013 metais faktą patvirtina ir tai, kad pagal minėtą aktą perimtas įmonės antspaudas jau buvo naudojamas įmonės vadovų, kurių įmonės veiklos laikotarpiu buvo net trys. Atsakovas nurodė niekada, išskyrus pasirašytą 2013 m. balandžio 30 d. priėmimo - perdavimo aktą, neatlikęs teisės aktuose numatytų vadovo funkcijų – neorganizavęs kasdienės bendrovės veiklos, nepriėmęs į darbą ir neatleidęs darbuotojų, nesudarinėjęs sandorių, neorganizavęs apskaitos ir pan. Atsakovui nebuvo prieinama nei informacija apie įmonės sandorius, darbuotojus, kreditorius, finansinę situaciją, nei apskaitos dokumentai. Atsakovo nuomone, UAB „Finida“ bankrotas negali būti pripažintas tyčiniu dėl atsakovo V. S. veiksmų ar neveikimo, nes atsakovas, kaip akcininkas, kiek įmanoma vykdė visas teisės aktuose nustatytas pareigas, elgėsi sąžiningai, ir jo veiksmai nelėmė įmonės nemokumo.
  8. Atsakovai A. L., D. B., A. M., tretieji asmenys Ž. B. ir UAB „Buhalterijos centras“ nepateikė atsiliepimų į ieškinį, bylos procese pirmosios instancijos teisme nedalyvavo.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino – pripažino UAB „Finida“ bankrotą tyčiniu, apribojo atsakovų A. L., D. B., A. M. ir V. S. teises 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovų pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariais.
  2. Teismas nustatė, kad UAB „Finida“ finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui nebuvo pateikti per visą bendrovės veiklos laikotarpį nuo 2013 metų iki bankroto bylos iškėlimo. Teismas pažymėjo, kad dėl šios priežasties nėra galimybės nustatyti tikslios bendrovės tapimo nemokia datos, tačiau, įvertinęs bankroto administratorės surinktų su bendrove susijusių dokumentų turinį, padarė išvadą, kad bendrovė buvo nemoki nuo 2013 metų rugpjūčio mėnesio, kuomet buvo pradelstas atsiskaitymas su Valstybine mokesčių inspekcija. Nuo tada joks atsiskaitymas su Valstybine mokesčių inspekcija nebuvo vykdomas, toliau didinimas įsiskolinimas, kuris iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. padidėjo iki 15 977,18 Eur. Taip pat buvo delsiama atsiskaityti su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.
  3. Įvertinęs aplinkybę, jog atsakovas A. L. neįvykdė reikalavimo perduoti bankroto administratorei įmonės turtą ir dokumentus, teismas padarė išvadą, kad atsakovas netinkamai vykdė įstatymuose jam nustatytas pareigas, kad netinkamai buvo tvarkoma UAB „Finida“ buhalterinė apskaita. Teismas nustatė, kad 2013 m. balandžio 30 d. V. S. buvo perduoti UAB „Finida“ dokumentai ir anspaudas bei 30 409,23 Eur pinigų likutis kasoje. Teismas pažymėjo, jog nurodytą dieną pasirašytas priėmimo - perdavimo aktas nėra nuginčytas. Teismas nepagrįstais pripažino atsakovo V. S. argumentus, kad visi bendrovės dokumentai, įskaitant ir apskaitos, esą buvo pas bendrovės vadovus ir buhalterę. Pažymėjo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo argumentus, jog įmonės turtas ir dokumentai buvo perduoti kitiems asmenimis. Teismas pažymėjo, kad įmonės antspaudo naudojimas įmonės veikloje pats savaime nepatvirtina įmonės dokumentų ir turto perdavimo kitiems vadovams. Teismas nurodė nesiremiantis 2014 m. vasario 20 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutarties, sudarytos tarp I. I. ir V. S. dėl UAB „Finida“ 95 vnt. akcijų, kopija, kuri neatitinka įrodymų formai keliamų reikalavimų.
  4. Padaręs išvadą, kad įmonė nemokia tapo 2013 metų rugpjūčio mėnesį, teismas įvertino, jog atsakovams V. S., A. M., D. B. ir A. L., kurie skirtingu laiku ėjo įmonės vadovo pareigas, atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovams nurodytos pareigos nevykdant, buvo didinami įsipareigojimai kreditoriams. Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, susijusios su atsakovų veiksmais valdant UAB „Finida“, patvirtina tyčinį įmonės bankrotą, nes buvo iš esmės apsunkintos įmonės kreditorių galimybės gauti reikalavimų patenkinimą.
  5. Teismas nurodė, kad atsakovų veiksmai neteikiant Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų, nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo bei dokumentų ir turto neperdavimas bankroto administratoriui sudaro pagrindą atsakovų atžvilgiu taikyti įstatyme numatytą draudimą dėl teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovų pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariais.
  1. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai
  1. Atsakovas A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta 5 metams apriboti jo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, bei šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Finida“ bankroto administratorės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Atsakovas A. M. neturėjo galimybės nustatyti įmonės finansinės būklės, nes jį paskyrus įmonės direktoriumi, nebuvo perduotas nei įmonės turtas, nei dokumentai. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis atsakovas įmonės vadovu buvo laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 13 d. iki 2013 m. rugsėjo 18 d. Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovui, kaip formaliam įmonės vadovui, buvo perduoti įmonės dokumentai ir turtas. Atsakovas neturėjo galimybės ir pareigos rengti bei teikti finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinio. Teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Įmonės nemokumo būsenos nepatvirtina aplinkybė, jog atsakovo vadovavimo laikotarpiu įmonė turėjo 30,99 Eur įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai.
    2. Atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu jam nebuvo kilusi pareiga parengti bei pateikti Juridinių asmenų registrui finansinių ataskaitų rinkinius. Atsakovas įmonės vadovo pareigas ėjo formaliai ir tik trumpą laikotarpį. Įmonės finansinės ataskaitos visuotiniame akcininkų susirinkime turėjo būti patvirtintos iki 2014 m. balandžio 30 d., tačiau tuo metu atsakovas nebebuvo įmonės vadovu.
    3. Atsakovas po bankroto bylos iškėlimo neturėjo pareigos ir fiziškai negalėjo perduoti bankroto administratorei įmonės turto ir dokumentų. Įmonės turtas bei dokumentai pačiam atsakovui nebuvo perduoti, o ir bankroto administratorė atsakovui nereiškė reikalavimo juos perduoti. Pareigos perduoti dokumentus ir turtą atsakovas neturėjo, kadangi nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną nėjo įmonės vadovo pareigų.
    4. Teismas neteisingai nustatė įmonės nemokumo atsiradimo momentą bei atsakovo kaltę. Atsakovo vadovavimo laikotarpiu įmonė turėjo 30,99 Eur įsiskolinimą, kai pagal 2013 m. balandžio 30 d. bendrovės dokumentų ir pinigų priėmimo - perdavimo aktą, kurį pasirašė V. S. ir UAB „Buhalterijos centras“, įmonės kasoje buvo 30 409,23 Eur lėšų.
  2. Atsakovas D. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus organo nariu netenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas turėjo spręsti, ar bankroto administratorės nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Teismas įmonės bankrotą pripažino tyčiniu be pakankamo pagrindo. Teismo konstatuotos pareigos nevykdymas nebuvo sąlygotas tyčinių atsakovo veiksmų. Atsakovas niekada nebuvo faktiniu įmonės vadovu. Atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu nėjo įmonės vadovo pareigų, sirgo ir neturėjo galimybės domėtis įmonės veikla.
    2. Teismas, nurodydamas, kad bankroto administratorė įrodė akivaizdžiai nesąžiningus, tyčinius, sąmoningai nukreiptus į procedūrų vilkinimą atsakovo veiksmus, kas sudaro pagrindą skirti sankciją – teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas apribojimą, netinkamai apibrėžė įrodinėjimo dalyką. Ta aplinkybė, jog teismas netinkamai vertino aplinkybes, reikšmingas pripažįstant įmonės bankrotą tyčiniu, sudaro pagrindą išvadai, jog ir sprendimo dalis dėl teisės apribojimo nustatymo nepagrįsta.
  3. Atsakovas A. M. atsiliepimu į atsakovo D. B. apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą atsakovo A. M. atžvilgiu panaikinti, palikti galioti sprendimą A. L. ir V. S. atžvilgiu, o klausimą dėl teismo sprendimo atsakovo D. B. atžvilgiu spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
    1. A. M. vadovavimo laikotarpiu susidaręs nežymus įsiskolinimas negalėjo lemti įmonės nemokumo.
    2. Teismas, tenkindamas bankroto administratorės prašymą, neatliko objektyvaus tyrimo. Klaidingai identifikavęs įmonės nemokumo momentą, teismas nepagrįstai visų atsakovų atžvilgiu priėmė identišką sprendimą.
    3. Apribojimo eiti juridinio asmens vadovo pareigas sankcija gali būti skirta tik išimtiniais atvejais. Klaidingas faktinių aplinkybių vertinimas sprendžiant dėl tyčinio bankroto lėmė ir neteisingo sprendimo apriboti atsakovų teises priėmimą.
  4. Lietuvos apeliaciniame teisme 2018 m. sausio 9 d. gautas atsakovo A. M. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

6Dėl tyčinio bankroto požymių vertinimo

  1. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalis).
  2. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, o šio straipsnio 3 dalyje yra apibrėžtos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas, o tą paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys.
  3. Apskųstuoju sprendimu UAB „Finida“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teismui padarius išvadą, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis (įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu) bei ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte apibrėžtas tyčinio bankroto požymis (teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pirmosios instancijos teismas tyčinio bankroto požymių egzistavimą grindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, jog atsakovai, skirtingu metu ėję įmonės vadovų pareigas, nevykdė pareigos, įmonei pasiekus nemokumo būseną, inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, neparengė ir Juridinių asmenų registrui nepateikė įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, o iškėlus bankroto bylą neperdavė bankroto administratorei įmonės turto ir dokumentų.
  4. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).
  5. Aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje tyčinio bankroto klausimu taipogi pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, tačiau šie kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams. Taigi, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  6. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose įtvirtintų tyčinio bankroto požymių egzistavimo sprendė konstatavęs tokias aplinkybes: 1) bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų neparengimą ir nepateikimą Juridinių asmenų registrui; 2) bendrovės nemokumą dar 2013 metais bei atsakovų, skirtingu metu ėjusių įmonės vadovų pareigas, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nevykdymą; 3) bendrovės dokumentų ir turto neperdavimą bankroto administratorei.
  7. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).
  8. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje taip pat aiškinama, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte apibrėžta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Kitų atvejų, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius vien dėl aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įstatymas nenustato, o teismų praktika, kaip minėta, šią sąlygą sieja su tuo, kad, neinicijavus bankroto bylos, taip didinamos įmonės skolos ir didėja kreditorių įsipareigojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).
  9. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo išvada dėl BUAB „Finida“ bankroto pripažinimo tyčiniu padaryta remiantis iš esmės vien vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymu, nenustačius, ar dėl to padidėjo kreditorių reikalavimų suma ir bendrovės skolos, ar buvo pažeistas CK 6.9301 straipsnyje nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas. Teismo nurodyta, kad nuo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo iki dienos, kuomet įmonei iškelta bankroto byla (kreditoriaus iniciatyva), įmonės įsiskolinimas valstybės biudžetui (kreditorius Valstybinė mokesčių inspekcija) padidėjo nuo 30,99 Eur iki 15 977,18 Eur, taip pat iki bankroto bylos iškėlimo susidarė 2 496,74 Eur įsiskolinimas valstybinio socialinio draudimo biudžetui. Tačiau vien įsipareigojimų dviem kreditoriams padidėjimas per tam tikrą laikotarpį savaime nesudaro pagrindo konstatuoti tyčinio bankroto (kaip sąmoningo privedimo prie bankroto) fakto. Vertinant pirmosios instancijos teismo motyvus šioje dalyje, taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, priimdamas apskųstą sprendimą, tik apytikriai nustatė bendrovės nemokumo momentą – 2013 metų rugpjūčio mėnesį. Motyvai teismo sprendime patvirtina, jog šia išvada iš esmės atkartojami bankroto administratorės teiginiai. Be to, teismo išvados dėl įmonės nemokumo padarytos vien atsižvelgus į į tai, jog įmonė nuo nurodyto laikotarpio (t. y. nuo 2013 metų rugpjūčio mėnesio) turėjo 30,99 Eur pradelstą įsiskolinimą valstybės biudžetui, jo nelikvidavo, todėl laikui bėgant šis įsiskolinimas didėjo. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas turėjo labai ribotą įmonės nemokumo faktui ir momentui nustatyti būtinų objektyvių duomenų kiekį, tačiau aplinkybės ir kriterijai, kuriais teismas tuo tikslu rėmėsi, nagrinėjamu atveju negali būti pripažinti pagrįstais ir pakankamais tyčinio bankroto faktui konstatuoti.
  10. Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014 ir šioje nutartyje nurodyta kasacinio teismo praktika). Šiame kontekste kolegija, įvertinusi teismo žinioje esančių duomenų trūkumą, taip pat pripažįsta esant pagrindą akcentuoti, jog sprendžiamas klausimas turi viešojo intereso požymių, todėl atitinkamais duomenimis bylos medžiaga galėjo būti papildyta ir teismo iniciatyva. Ta aplinkybė, jog proceso dalyviai nagrinėjant bylą buvo pasyvūs (kai kurie jų net nesidomėjo proceso eiga, visiškai jame nedalyvavo), nesudarė pagrindo (iš esmės nesant ginčo) tyčinio bankroto požymius konstatuoti vien iš bankroto administratorės pateiktų riboto turinio duomenų ir nurodytų prielaidų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, nenustačius nei įmonės įsipareigojimų dydžio, nei jų santykio su įmonės turtu, vienareikšmiškai negali patvirtinti, kad jau 2013 metų rugpjūčio mėnesį įmonė buvo nemoki ir egzistavo jos vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog bankroto byloje buvo patvirtinti tik Valstybinės mokesčių inspekcijos ir VSDFV finansiniai reikalavimai, o duomenų, kad įmonė turėjo įsiskolinimų kitiems kreditoriams (pvz., darbuotojams ar verslo kontrahentams), nėra (trečiojo kreditoriaus finansinis reikalavimas tesiekia 5,87 Eur). Todėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, įvertinus tai, kad įmonė buvo įsteigta tik 2013 m. balandžio 25 d. (kai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, įmonė nemokia tapo jau tų pačių metų rugpjūčio mėnesį), kad ji disponavo lėšomis už apmokėtas akcijas, nesudaro pakankamo pagrindo pritarti teismo išvadai dėl įmonės nemokumo, taigi ir vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, atsiradimo momento.
  11. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šios nutarties 23 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką, nepagrįstomis laikytinos ir kitos pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Pažymėtina, kad vien dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui bei teismui faktas, kaip ir faktas dėl bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų nepateikimo Juridinių asmenų registrui, nesant byloje kitų įrodymų, patys savaime nepatvirtina aplinkybių dėl aplaidaus ir/ ar apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos vedimo, kaip ir aplinkybių, kad įmonės valdymo organai nesirūpino įmonės veikla, neužtikrino tinkamos bendrovės dokumentų (turto) apsaugos ar kad įmonės vykdoma buhalterinė apskaita neatitiko Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, bei nėra pakankamos bendrovės bankroto pripažinimui tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
  12. Kasacinio teismo išaiškinta, jog ĮBĮ, reglamentuodamas tyčinio bankroto pripažinimą, neįpareigoja įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens. Tačiau teismo nutartyje motyvuojant tyčinio bankroto pripažinimą, analizuojami įvairūs įmonės veiklos epizodai ir įmonės valdymo organų narių bei kitų asmenų veiksmai. Taip yra todėl, kad įstatymas su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialinių teisinių padarinių nesieja. Bankroto pripažinimas tyčiniu tik gali lemti tolesnių tyrimo veiksmų atlikimą (teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos šios nutarties kopiją pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo – ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalis), taip pat ieškinių dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais arba žalos atlyginimo pareiškimą (ĮBĮ 20 straipsnio 5 ir 7 dalys) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).
  13. Nutarties 30 punkte nurodytas teisinis reguliavimas ir jo aiškinimas teismų praktikoje sudaro pagrindą daryti išvadą, jog buvusių įmonės vadovų atsikirtimai neigiant vykdžius įmonės valdymo organams priskirtas funkcijas, aplinkybes, nulėmusias įmonės bankroto kilimą, kreditorių interesų pažeidimą ir pan., sprendžiant dėl tyčinio bankroto fakto nėra esminiai. Nors teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, vertina konkrečius šiam klausimui reikšmingus epizodus, sandorius, elgesį, veiksmus, tačiau neturi pareigos įvardinti konkretaus (konkrečių) asmens (asmenų), atsakingo už įmonės privedimą prie bankroto tyčia. Minėta, jog bankroto pripažinimas tyčiniu buvusiems vadovams savaime nesukelia tiesioginių materialinių padarinių.
  14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs konkrečius epizodus, rodančius atskirų tyčinio bankroto požymių egzistavimą, apskųstajame sprendime nurodė, kad įmonės privedimą prie bankroto lėmė visų atsakovų veiksmai. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nusprendė konkrečius tyčinio bankroto požymius įasmeninti, tokiu būdu atsakomybę už atitinkamą elgesį valdant įmonę susiedamas su konkrečiu laikotarpiu įmonės vadovo pareigas vykdžiusiu kiekvienu iš atsakovų. Tačiau pirmosios instancijos teismo motyvai iš esmės apsiriboja pritarimu bankroto administratorės ieškinyje išdėstytiems argumentams, o tai sudaro pagrindą išvadai, jog teismas šiuo aspektu savarankiško ir išsamaus tyrimo (vertinimo) neatliko. Todėl tiek atsakovo V. S. pirmosios instancijos teisme nurodyti atsikirtimai, jog jis niekuomet nebuvo įmonės vadovu, todėl neturėjęs pareigos teikti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, inicijuoti bankroto bylos iškėlimo, tiek atsakovų A. M. ir D. B. apeliaciniuose skunduose pateikti argumentai, jog būdami įmonės vadovais itin trumpą laikotarpį jiems neturėjo pareigos inicijuoti įmonės bankroto bylos iškėlimo, teikti finansinės atskaitomybės dokumentų, perduoti įmonės turto ir dokumentų, kurių tvirtino negavę, apeliaciniame procese kelia pagrįstų abejonių dėl šių asmenų ryšio su įmonės bankroto (tuo labiau – tyčinio) būsena. Šios abejonės iššaukia papildomų faktinių duomenų ir išsamaus tyrimo poreikį. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovas V. S. niekada nebuvo paskirtas eiti įmonės vadovo pareigas, o pagal bylos duomenis buvo vienas įmonės akcininkų (turėjo 12 vnt. akcijų). Pirmosios instancijos teismas, iš esmės pripažindamas šį atsakovą faktiniu juridinio asmens vadovu (sprendime konstatuota jo atsakomybė už įmonės vadovams tenkančių funkcijų nevykdymą), turėjo atitinkamas išvadas motyvuoti, tačiau to nepadarė. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, jog UAB „Finida“ bankrotas pripažintas tyčiniu be pakankamo pagrindo, o tai lėmė bylos esmės šiuo klausimu neatskleidimas.

7Dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyto teisių apribojimo taikymo

  1. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatyta, kad teismas savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms. Ši teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ jam nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių imperatyviųjų įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016).
  2. Pirmosios instancijos teismas apskųstuoju sprendimu tenkindamas bankroto administratorės reikalavimą, apribojo atsakovams A. L., D. B., A. M. ir V. S. teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
  3. Teisėjų kolegija pažymi, jog ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyto teisių apribojimo taikymo galimybė išlieka iš esmės viso bankroto proceso laikotarpiu. Šis ribojimas savaime nėra siejamas su procesiniu sprendimu įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Juolab, kaip minėta, ĮBĮ neįpareigoja įvardinti dėl tyčinio bankroto kalto (konkretaus) asmens. Tai lemia, jog bankroto pripažinimas tyčiniu ir ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nurodytos sankcijos skyrimas iš esmės gali būti atskiros ir savarankiškos procedūros. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų sankcijų taikymą atsakovams susiejo išskirtinai su UAB „Finida“ tyčinio bankroto požymiais (pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nemokia tapusiai įmonei, pareigos pateikti finansinės atskaitomybės dokumentus, pareigos bankroto administratorei perduoti įmonės turtą ir dokumentus nevykdymu). Pirmosios instancijos teismo nurodyti motyvai teikia pagrindą išvadai, jog nagrinėjamu atveju tiek klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, tiek klausimą dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nurodytos sankcijos skyrimo sieja tas pas įrodinėjimo dalykas. Vadinasi, teisėjų kolegijos konstatuotos aplinkybės, jog pirmosios instancijos teismas be pakankamo pagrindo UAB „Finida“ bankrotą pripažino tyčiniu, be to, spręsdamas šį klausimą neatkleidė bylos esmės, sudaro pagrindą išvadai, jog ir procesinis sprendimas sankcijų atsakovams skyrimo (taikymo) klausimu negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

8Dėl bylos procesinės baigties

  1. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme įtvirtintų tyčinio bankroto požymių nustatymas pats savaime dar nėra pakankamas konstatuoti tyčinį bankrotą – įstatymas reikalauja nustatyti priežastinį ryšį (sąsajumą) tarp tyčinių neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių (įmonės nemokumo būklės). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstąjį sprendimą, minėto priežastinio ryšio iš esmės nenustatinėjo, tyčinio bankroto nustatymo požymius konstatuodamas atsietai nuo ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamo tyčinio bankroto apibrėžimo, o priėmęs sprendimą konkrečius tyčinio bankroto požymius susieti su kiekvieno atsakovo atsakomybe, neištyrė ginčui reikšmingų aplinkybių, kas lėmė nepakankamą teismo procesinio sprendimo (jo dalies) motyvaciją, dėl ko liko neatskleista bylos esmė ir galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas dėl UAB „Finida“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Kadangi prašymas apriboti atsakovams teisę eiti viešo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovų pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariais buvo grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymas bankrotą pripažinti tyčiniu, pastarojo procesinio sprendimo trūkumai lemia, jog šiuo atveju galėjo būti netinkamai išspręstas ir ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nurodytų sankcijų skyrimo klausimas.
  2. Apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009).
  3. Kadangi dėl papildomai tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama didžiąja apimtimi naujais aspektais, išreikalaujant naujus įrodymus bei papildomus paaiškinimus, panaikinus apskųstąjį sprendimą, klausimai dėl UAB „Finida“ bankroto pripažinimo tyčiniu bei ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nurodytos sankcijos skyrimo atsakovams perduodami spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  4. Nusprendus, kad yra pagrindas apskųstą teismo sprendimą panaikinti ir įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu bei įmonės vadovų teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo klausimus perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, teisėjų kolegija nepasisako. Kolegija taip pat nesprendžia bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo, nes šis klausimas turės būti išspręstas nagrinėjant bylą iš naujo.

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

10Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą panaikinti ir klausimus dėl uždarosios akcinės bendrovės „Finida“ bankroto pripažinimo tyčiniu bei dėl A. L., D. B., A. M., V. S. teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai