Byla e2A-147-302/2018
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Viginto Višinskio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. M. G., V. K., A. J., R. E. B., R. A. ir D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. M. G., A. B., V. K., A. J., R. E. B., D. B., R. A. ir D. K. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinę prašė pripažinti negaliojančiomis: 1) R. M. G. 2011 m. balandžio 11 d. su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110411S990004, 2011 m. balandžio 27 d. sutartį Nr. FO20110427S990003, 2011 m. gegužės 12 d. sutartis Nr. FO20110512S990003 ir Nr. FO20110512S990004, 2011 m. liepos 29 d. sutartį Nr. FO20110729S990003, 2011 m. rugsėjo 26 d. sutartis Nr. FO20110926S990002 ir Nr. FO20110926S990001; 2) A. B. 2011 m. balandžio 19 d. su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110419A990003 ir 2011 m. gegužės 17 d. sutartį Nr. FO20110517A990001; 3) V. K. 2011 m. kovo 31 d. su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110331P990001; 4) A. J. 2011 m. kovo 29 d. su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110329S990003; 5) R. E. B. 2011 m. rugsėjo 30 d. su atsakove sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110930S990009 ir Nr. FO20110930S990010; 6) D. B. 2011 m. liepos 18 d. su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110718U990004; 7) R. A. 2011 m. gegužės 19 d. su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110519S990004; 8) D. K. 2011 m. gegužės 9 d. su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110509S990007; bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas BAB bankui SNORAS ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ).
  2. Ieškovai nurodė, kad visi jie obligacijų pasirašymo sutartis su atsakove sudarė panašiomis aplinkybėmis, t. y. jiems vietoj pinigų laikymo terminuotoje indėlio sąskaitoje buvo pasiūlyta sudaryti ginčijamas sutartis, akcentuojant, kad obligacijos yra alternatyvus produktas indėliams. Nei vienam ieškovui nebuvo atskleistos aplinkybės, galinčios kelti abejonių dėl atsakovės finansinės būklės. Dėl atsakovės pasirinktos obligacijų pristatymo visuomenei politikos, ieškovams susidarė įspūdis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pat draudimo apsauga, kaip ir indėliams. Ieškovų suvokimą, kad obligacijos yra saugi finansinė priemonė, kuriai banko tapimo nemokiu atveju būtų taikoma draudimo apsauga, nulėmė ir tai, kad atsakovės pateiktose pasirašyti sutartyse buvo aiškiai nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – ir IID). Sudarant ginčijamas sutartis informacija ieškovams buvo teikiama žodžiu, tačiau visos galimos rizikos investuojant pinigus į obligacijas jiems atskleistos nebuvo, realiai jiems nebuvo įteikti sutarčių priedai, jie tik pasirašė vietose, kuriose jiems nurodė banko darbuotojai. Kitą vertus, ieškovams perskaityti visą pateiktiną informaciją bet kokiu atveju nebūtų įmanoma dėl didžiulės dokumentų apimties. Svarbu tai, jog nei vienas iš ieškovų neturi specialių žinių, kurios būtų galėjusios jiems padėti savarankiškai įvertinti obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygas, be to, nei vienas iš ieškovų nedirba ir anksčiau nėra dirbęs darbo, susijusio su investicijomis. Taip pat, dalis ieškovų sudarydami ginčijamas sutartis buvo senyvo amžiaus. Visi ieškovai buvo pripažinti neprofesionaliais investuotojais, todėl jiems turėjo būti taikoma didžiausia apsauga. Jeigu atsakovė būtų aiškiai ir nedviprasmiškai suteikusi reikiamą informaciją, ieškovai tokių sutarčių sudarę nebūtų, kadangi pasirinkto investicinio produkto saugumas jiems buvo esminė sąlyga. Ieškovų nuomone, atsakovės darbuotojai buvo skatinami už finansinių produktų pardavimą ir tikėtina, kad dėl to darbuotojai buvo asmeniškai suinteresuoti, jog klientai įsigytų būtent obligacijas. Ieškovai pažymėjo, kad 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos Banko valdybos nutarimu Nr. 03-02 atsakovės veikloje buvo nustatyti pažeidimai, tačiau pateikti nurodymai mažinti veiklos riziką atsakovės buvo ignoruojami arba vykdomi formaliai, iš esmės nekeičiant veiklos pobūdžio. Tai reiškia, kad Lietuvos Banko nustatyti pažeidimai nebuvo ištaisyti ir ginčijamų sandorių sudarymo metu. Šie nurodymai, laikytini esminiais įvykiais, apie kuriuos atsakovė privalėjo informuoti tiek viešai, tiek individualiai kiekvieną obligacijų sutartį su ja ketinantį sudaryti klientą, nes tai turėjo lemiamą reikšmę apsisprendžiant dėl sandorio sudarymo. To nepadarius, laikytina, kad atsakovė nuslėpė itin reikšmingą informaciją ir panaudodama apgaulę suklaidino ieškovus dėl savo finansinės būklės ir veiklos perspektyvų.
  3. Ieškovai pažymėjo, kad pripažinus sutartis negaliojančiomis, turėtų būti taikoma restitucija, tačiau, atsižvelgus į atsakovės teisinę būklę (jai iškelta bankroto byla) pakeistinas restitucijos būdas – ieškovų sumokėtos už obligacijas lėšos laikytinos piniginėmis lėšomis jų asmeninėse sąskaitose ir įvykus draudiminiam įvykiui IID privalo išmokėti jiems indėlių draudimo išmokas.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovai sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis. Šiose sutartyse ieškovai savo parašais patvirtino, kad jie gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu aprašymu.
  3. Teismas sprendė, kad teisingam šios bylos išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 (iki kurios išnagrinėjimo buvo sustabdyta ši byla), kurioje buvo išaiškinta, jog vertybinių popierių emitentui ir juos platinusiai investicinei įmonei (atsakovei) sutapus, tai nesudaro pagrindo išplėsti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB (toliau – ir Investuotojų direktyva) apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog paminėtos obligacijų pasirašymo sutartys tarp šalių yra sudarytos, taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovė veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovų reikalavimas kildinamas dėl emitento bankroto. Todėl teismas sprendė, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatyta apsauga netaikytina.
  4. Vertindamas, ar buvo suklysta sudarant ginčo sandorius (CK 1.90 str.) teismas pažymėjo, kad aukščiau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 buvo pripažintas atsakovės BAB banko SNORAS pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti klientams visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatlikimas, tačiau tuo pat metu nurodyta, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Į bylą nepateikti CPK leistini įrodymai, kurie paneigtų tokią išvadą (CPK 178 str.). Be to, teismas nustatė, kad dauguma ieškovų yra išsilavinę asmenys, įgiję profesiją arba specialybę, turintys gyvenimiškos patirties. Visi ieškovai turėjo sutarčių sudarymo patirties, iki obligacijų pasirašymo sutarčių jie buvo sudarę ne vieną terminuotojo banko indėlio sutartį (pvz.: R. M. G. – 18, A. B. – 23, V. K. – 4, A. J. – 19, R. A. – 20, D. K. – 3). Visi ieškovai turėjo galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu arba buvo sudarę naudojimosi banko paslaugų teikimo internetu sistemos sutartis. Iš šių aplinkybių teismas sprendė, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, taigi, jie galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Byloje nebuvo pateikta duomenų, kad dėl amžiaus ieškovai negalėtų suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Ieškovai nepateikė objektyvių duomenų ir apie tai, kad jie neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygų, sutarčių jiems tinkamumą, kad juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Po sutarčių sudarymo iki pat atsakovui iškeliant bankroto bylą ieškovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad ji neatitiko ieškovų valios, nebuvo pareiškę. Teismo vertinimu, tai patvirtina, jog šioms sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (kaip kad prospektuose nurodyti skaičiai apie banko turtą ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sąlyga ieškovams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Dėl šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų). Be to, iš byloje esančių Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių matyti, kad dauguma ieškovų (išskyrus R. M. G., kuris turėjo daugiau nei 5 metų investavimo patirtį į akcijas, A. B., kuris turi aukštąjį išsilavinimą ir buvo iki ginčo sandorių sudaręs 23 terminuotojo indėlio sutartis, D. B., kuri turi aukštąjį išsilavinimą) atsisakė pateikti atsakovei duomenis apie save. Taigi, neturėdama visos reikiamos informacijos apie ieškovus, atsakovė negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Būdami pakankamai atidūs ir rūpestingi ieškovai turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, tuo labiau, kad atsisakymo pasekmės buvo aiškiai nurodytos.
  5. Vertindamas galimybę pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais dėl apgaulės (CK 1.91 str.) pirmosios instancijos teismas sprendė, jog aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, kad bankas apgaudinėjo klientus. Ieškovų pateikti argumentai apie banko turtą ir įsipareigojimus iš bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos, teismo vertinimu, savaime nereiškia, kad bankas ieškovams sudarant ginčo sutartis buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus. Teismas nurodė nesiremiantis ieškovų informacija iš žinių portalų, nes vertina šią informaciją kaip nuomonę. Kitų neabejotinų duomenų, kurie patvirtintų ieškovų nurodytas aplinkybes ir banko nemokumą anksčiau nei nurodyta bankroto byloje, į bylą nėra pateikta, o ieškovų teiginiai daugiau deklaratyvūs. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą, tuo labiau apie veiklą 2009, 2010 metais, yra akivaizdžiai melagingi.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Ieškovai R. M. G., V. K., A. J., R. E. B., R. A. ir D. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą dalyje dėl apeliantų reikalavimų atmetimo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Tačiau šiuo atveju teismas nagrinėjamą situaciją vertino tik kaip emitento bankrotą, nors atsakovė tuo pačiu buvo ir investicinė įmonė. Turint omenyje tai, kad tiek nacionaliniai įstatymai, tiek Europos Sąjungos teisės aktai teikia pirmenybę investuotojų (ypač neprofesionalių) teisių apsaugai, ši dvejopa situacija turėjo būti vertinama palankiau ieškovams.
    2. Teismas nepagrįstai pareigą susižinoti apie obligacijoms taikomas draudimo sąlygas perkėlė neprofesionaliems investuotojams, nepaisant to, kad nei pačioje obligacijos sutartyje, nei kartu su sutartimi pateikiamuose dokumentuose nebuvo aiškiai nurodyta, jog įsigyjamoms obligacijoms draudimo apsauga taikoma nebus. Teismas nevertino, ar atsakovės veiksmai atitiko Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytas sąlygas. Dėl IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytų pareigų atlikimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nėra pasisakęs, todėl teismas turėjo tirti šią aplinkybę ir nustatęs, jog minėtas straipsnis buvo pažeistas, turėjo analizuoti, kiek šie neteisėti veiksmai galėjo turėti įtakos ieškovų suklydimui. Aplinkybė, kad ieškovai neįvertino ir nesuprato rizikos, negali būti vertinama kaip pačių ieškovų neatsargumas, šalinantis atsakovės atsakomybę dėl įstatymuose numatytų pareigų nevykdymo.
    3. Ieškovai neteisingai suvokė, kad obligacijoms draudimo apsauga galios net ir banko bankroto atveju. Šio klaidingo suvokimo būtų išvengta, jeigu atsakovė būtų aiškiai sutartyje įvardijusi, kad obligacijos nėra apdraustos nuo bankroto. Tačiau bankas elgėsi priešingai – viešumoje obligacijas pristatė kaip alternatyvą, standartinėse sutartyse įtvirtino neaiškias ir dviprasmiškas formuluotes, be to, neužtikrino, kad darbuotojai suteiktų visapusišką informaciją draustumo klausimais. Visa tai rodo, kad bankas buvo suinteresuotas parduoti obligacijas.
    4. Teismo vertinimas, kad draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė ieškovams, nepagrįstas ir prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Ieškovai pinigus iki tol laikė indėlių sąskaitose arba namuose, kas rodo, kad ieškovams rūpėjo pinigų saugumas. Sunkiai tikėtina, kad apeliantai, kai kurie būdami senyvo amžiaus, nebūdami patyrusiais investuotojais, staiga patys sugalvotų savo gyvenimo santaupas investuoti į obligacijas, suvokdami, jog tai susiję su rizika. Natūralu, kad pristatant obligacijas kaip alternatyvą indėliams (t. y. alternatyvų, saugų pinigų taupymo būdą ir dar pelningesnį), ieškovai rinkosi pelningesnį variantą, tačiau pirminis ieškovų tikslas buvo saugiai laikyti pinigus banke. Nepagrįstas vertinimas, kad vien faktas, jog už obligacijas buvo siūlomos didesnės palūkanos, ieškovams turėjo suponuoti, kad šiuo atveju jie rizikuoja labiau. Juk prieš tai kelerius metus indėlių palūkanos buvo kur kas didesnės už obligacijų palūkanas sandorių sudarymo metu, tačiau nuo to jie netapo rizikingesne finansine priemone.
    5. Teismas nepagrįstai ieškovus priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai, nors nei vienas iš jų neturėjo specialių žinių apie siūlomus investuoti banko produktus. Finansinių priemonių rinka yra specifinė ir tikrai ne kiekvienam asmeniui yra aiški ir suprantama, todėl vidutinis vartotojas šiuo atveju turi būti pripažįstamas asmeniu, turinčiu specialių žinių apie šios rinkos produktus. Vidutinį finansinių produktų vartotoją reiktų suprasti kaip labiau atidų ir informuotą asmenį nei neprofesionalų klientą FPRĮ prasme.
    6. Teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad, pasirašydami Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, ieškovai nesuteikė informacijos apie savo investavimo patirtį. Ši aplinkybė niekaip negalėjo eliminuoti atsakovės pareigos aiškiai ir lengvai suprantamai išaiškinti visas su investavimu į obligacijas susijusias rizikas. Be to, formos užpildymas buvo tik formalus veiksmas, nes nepriklausomai nuo duomenų, atsakovė ieškovams siūlė tą patį produktą, teikė pasirašyti tas pačias sutartis, be to, nesiskyrė banko suteikiamos informacijos apimtis ir pobūdis.
    7. Teismas visiškai neįsigilino į ieškovų argumentus dėl banko apgaulės. Ieškovai byloje nesiekė įrodyti, kad sutarčių sudarymo dieną bankas buvo nemokus. Ieškovai įrodinėjo, kad apgaulė pasireiškė tuo, jog atsakovė save pristatinėjo kaip patikimą, teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį ir augantį banką (akcentuodavo, jog yra išrinkta geriausiu banku Lietuvoje), ir nevykdė pareigos pranešti apie esminius įvykius, nors reali situacija buvo visiškai priešinga. Atsakovė slėpė informaciją apie tai, kad Lietuvos bankas atsakovės veikloje nustatė pažeidimus ir šių pažeidimų atsakovė neištaisė, nors pagal teisės aktus privalėjo viešai paskelbti tokią informaciją.
  2. Atsakovė BAB bankas SNORAS atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
    1. Iki apeliacinio skundo pateikimo apeliantai byloje nekėlė jokių abejonių dėl atsakovės veikimo ne tik kaip vertybinių popierių emitento, bet ir kaip investicinės įmonės, todėl apeliacinis skundas laikytinas neatitinkančiu CPK 306 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Nepaisant to pažymėtina, jog reikšdami bendrą nesutikimą su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-671/13 ir jo pagrindu priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateiktais išaiškinimais dėl obligacijoms taikomos draudimo apsaugos, apeliantai nenurodo jokių konkrečių Investuotojų direktyvos nuostatų, kurių pagrindu jie turėtų teisę į draudimo išmoką. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė negalėtų grąžinti ieškovams obligacijų. Aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neduoda pagrindo teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Ieškovai patyrė nuostolius ne dėl to, kad jų įsigyti vertybiniai popieriai yra prarasti ar perleisti, bet nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.
    2. Vertindamas Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties nuostatą, kuri, anot ieškovų, juos suklaidino, kasacinis teismas pripažino, kad pati savaime ši nuostata nėra klaidinga. Konstatavęs nepakankamą pateiktos informacijos aiškumą ir suprantamumą, teismas nurodė, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos ieškovo asmeninės savybės ir kitos jį individualizuojančios aplinkybės, nes ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Be to, neprofesionalaus kliento statuso turėjimas neeliminuoja asmens bendrųjų pareigų domėtis sudaromomis sutartimis, konsultuotis dėl jų sąlygų ir jas skaityti.
    3. Nors apeliantai nesutinka, kad neprofesionalus investuotojas gali būti prilyginamas vidutiniam vartotojui investavimo rinkoje, teismų praktikoje toks priskyrimas yra naudojamas. Nepaisant to, šis priskyrimas nelaikytinas esminiu, nustatinėjant tikruosius šalių ketinimus.
    4. Teismas pagrįstai nustatė, kad draudimo apsauga ir banko finansinė būklė nebuvo ieškovams esminės aplinkybės. Byloje nustatyta, kad didžioji dauguma apeliantų ginčijamų sutarčių buvo sudarytos panaudojant ne pasibaigusio terminuotojo indėlio lėšas, o grynuosius pinigus, įplaukas iš kitų bankų bei anksčiau laiko nutrauktų terminuotojo indėlio sutarčių lėšas. Tačiau net ir laikant, kad apeliantai siekė tik sudaryti naujas arba pratęsti senas indėlio sutartis, tai reikštų, kad juos visiškai tenkino banko siūlomos palūkanos už indėlius ir nebūtų suprantama, kodėl jie įsigijo kitus produktus. Be to, banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas buvo naudingos apeliantams, o ne bankui. Bylos duomenys patvirtinta, kad apeliantai dar iki ginčijamų sutarčių sudarymo investavo į finansines priemones kituose bankuose.
    5. Vien ta aplinkybė, kad po Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimo atsakovė pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime nepagrindžia ieškovų pozicijos, jog bankas apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas.
    6. Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimu bankui nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, Lietuvos bankas nebuvo konstatavęs atsakovės veiklos keliamos grėsmės jos veiklos stabilumui ir patikimumui, kas savo ruožtu reiškia, kad nutarimo priėmimo metu valstybės priežiūros institucija neįžvelgė pagrindo konstatuoti, jog banko veikla yra nestabili ir nepatikima.
  3. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis aiškiai nustato, kad draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai, t. y. banko obligacijos. Kiekvienas asmuo turi žinoti galiojančius teisės aktus, o jų nežinojimas neatleidžia nuo prisiimtų įsipareigojimų ir iš to kylančių pasekmių. Skunde išdėstyti argumentai, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms taikytinas draudimas prieštarauja Investuotojų direktyvai ir kasacinio teismo praktikai.
    2. Ieškovai patys nesidomėjo obligacijų galimomis rizikomis, buvo neapdairūs ir nerūpestingi. Ieškovai galėjo įvertinti sudarytų sutarčių turinį ir nutraukti jas dar iki Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu priimto sprendimo, tačiau nei vienas iš jų šia teise nesinaudojo. Be to, jei apeliantai netinkamai suvokė įstatymo normas, jie turėjo galimybę susilaikyti nuo sandorio sudarymo, kreiptis į banko darbuotojus ar į teisininkus dėl papildomos konsultacijos gavimo. Ieškovų niekas nevertė ir neskubino pasirašyti sutarčių. Apeliantams turėjo kilti klausimų dėl palūkanų už teminuotuosius indėlius ir obligacijas skirtumo, t. y. kodėl už obligacijas mokamos didesnės palūkanos, tačiau akivaizdu, kad esminė sąlyga jiems buvo ne draustumas, o mokamų palūkanų dydis.
    3. Apeliantai turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, todėl galėjo suprasti obligacijų ir terminuotų indėlių sutarčių skirtumus. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje konstatavo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris nėra naujas ar neįprastas. Taigi obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir ją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sandorio vykdymo metu nesirealizuos rizikos veiksniai, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės. Net jei ieškovai anksčiau nebuvo pirkę obligacijų ar investavę į kitas priemones, ši aplinkybė neduoda pagrindo laikyti juos, kaip neatitinkančius vidutinio vartotojo kategorijos.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

6IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

7

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovų apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

8Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijoms

  1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino tik BAB banko SNORAS, kaip emitento, bet ne investicinės įmonės bankrotą, nors ši dvejopa situacija, kai emitentas ir investicinė įmonė sutapo, turėjo būti vertinama neprofesionalių investuotojų (t. y. ieškovų) naudai, konstatuojant, kad šiuo atveju bankrutavo ir investicinė įmonė, o jos nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą apimtį.
  2. Nesutikdama su apeliantų pozicija, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šiai bylai aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kasacinis teismas, įvertinęs ESTT 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Nr. C-671/13, nurodytas aplinkybes, jau išaiškino, kad kompensacija pagal Investuotojų direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis), tačiau kompensacija pagal Direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Savo ruožtu aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neleidžia teigti, kad savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Apibendrindamas pirmiau nurodytus argumentus, kasacinis teismas pripažino, kad tai, jog nagrinėjamu atveju vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (atsakovė) sutapo, nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (šiuo atveju obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.
  3. Apeliantai skunde nepateikė argumentų, kodėl šiuo atveju, esant tapačiai situacijai – apeliantų obligacijos nėra prarastos ar perleistos, jos yra ieškovų vertybinių popierių sąskaitose, tačiau yra nuvertėjusios dėl emitento bankroto – turėtų būti nukrypstama nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir konstatuodamas, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis draudimo apsauga ieškovų obligacijoms netaikytina, ne pats interpretavo Investuotojų direktyvos nuostatas, bet vadovavosi šiam ginčui aktualia, pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Savo ruožtu ieškovų skunde išreikštas bendras nesutikimas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, įvertinusio ESTT prejudicinį sprendimą, pateiktais išaiškinimais dėl emitento ir investicinės įmonės sutapimo nereikšmingumo ginčo klausimui, nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu ir (ar) nepagrįstu, o taip pat nėra pagrindas pakartotinai kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, nes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju prejudiciniame sprendime nurodyti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 analizuoti išaiškinimai yra pakankami, o aktualios ginčo klausimui Investuotojų direktyvos nuostatos laikytinos aiškiomis.

9Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu

  1. Apeliantų teigimu, BAB bankas SNORAS nevykdė FPRĮ 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytų informavimo pareigų, o patys ieškovai neteisingai suvokė, kad obligacijoms draudimo apsauga galios net ir banko bankroto atveju, nes bankas net tik aiškiai neįvardijo, jog obligacijos nėra apdraustos nuo bankroto, bet ir viešumoje obligacijas pristatė kaip indėlių alternatyvą. Ieškovų vertinimu, įstatyme numatytų pareigų nevykdymas šiuo atveju negali būti laikomas mažareikšme aplinkybe, negalėjusia lemti ieškovų apsisprendimo sudaryti sandorius, be to, apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priskyrė juos vidutinio vartotojo kategorijai ir konstatavo, kad aplinkybė dėl obligacijų draudžiamumo ieškovams nebuvo esminė.
  2. Išnagrinėjusi šiuos apeliantų argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad dėl banko pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, iš kurios ieškovai galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, jau buvo pasisakyta pirmiau minėtoje kasacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, ir konstatuota, kad AB bankas SNORAS pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, o Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostata, jog „siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Atsižvelgiant į esamus kasacinio teismo išaiškinimus analogiškoje situacijoje, kasaciniam teismui vertinant iš esmės tuos pačius arba visiškai analogiškus BAB banko SNORO klientams teiktus dokumentus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai plačiau atsakovės veiksmų atitikimo FPRĮ 22 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams nevertino ir dėl to plačiau nepasisakė. Be to, nors ieškovai akcentuoja, kad pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nebuvo atskirai analizuojamas IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytų pareigų atlikimas, teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybės, kad atsakovės darbuotojai ieškovams nurodė, jog obligacijos apdraustos visiškai taip pat kaip indėliai ar teikė akivaizdžiai melagingą informaciją dėl obligacijoms taikomo draudimo sąlygų, apeliantai neįrodė. Savo ruožtu vien tik IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytos pareigos netinkamo atlikimo konstatavimas (nepakankamas informavimas), lygiai taip pat kaip ir FPRĮ 22 straipsnio reikalavimų netinkamas vykdymas, pats savaime nėra pakankamas obligacijų pasirašymo sutartims pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo, nes, kaip išaiškino kasacinis teismas pirmiau nurodytoje nutartyje ir kaip ne kartą pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Kaip teisingai akcentuota atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos ir pačių ieškovų asmeninės savybės, t. y. jų galimybės įvertinti galimas sandorio pasekmes, jų elgesys, gyvenimiška, santykių su bankais bei investavimo patirtys ir pan., be kita ko ir tai, ar apskritai tokia sąlyga, dėl kurios ieškovai teigia suklydę, pastariesiems asmenims buvo esminė ginčo sutarčių sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 4, 5 dalys).
  3. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).
  4. Nors apeliaciniame skunde ieškovai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai, nes finansinių priemonių rinka yra specifinė ir todėl vidutinį finansinių produktų vartotoją reiktų suprasti kaip labiau atidų bei informuotą asmenį nei neprofesionalų investuotoją (banko klientą), kuriais buvo pripažinti ieškovai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, susijusioje būtent su BAB banko SNORO obligacijų platinimu neprofesionaliems investuotojams, taip pat jau buvo išaiškinta, jog net ir tokioje situacijoje, kai asmuo ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo sulaukęs vos 18 metų ir neturėjo jokios investavimo patirties, tai savaime nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016).
  5. Ieškovai nagrinėjamu atveju nenurodė jokių ypatingų aplinkybių, dėl kurių reikėtų nukrypti nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos ir (ar) kitaip vertinti neprofesionalių banko klientų priskyrimo vidutiniams vartotojams kriterijus, nei kad tai buvo ne kartą išaiškinta tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-278-464/2017), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju visi apeliantai – tiek R. M. G., turintis aukštąjį zootechniko išsilavinimą, ginčo sutarčių sudarymo metu buvęs 63 metų amžiaus, iki tol turėjęs daugiau nei 5 metų investavimo patirtį į akcijas bei sudaręs net 18 terminuotojo indėlio sutarčių (5 iš jų jau po ginčijamų sutarčių sudarymo), tiek V. K. – turinti inžinieriaus/statybininko aukštąjį išsilavinimą, iki tol sudariusi 4 terminuotojo indėlio sutartis, taip pat A. J., įgijęs specialybę technikume, iki tol buvo sudaręs net 19 terminuotojo banko indėlio sutarčių, R. E. B., gydytoja, ginčo sutarčių sudarymo metu buvusi 61 metų amžiaus, R. A., taip pat gydytoja, iki ginčo sutarčių sudarymo buvo sudariusi 20 terminuotojo indėlio sutarčių, ir galiausiai, D. K., turinti vidurinį išsilavinimą, iki tol buvo sudariusi 3 terminuotojo indėlio sutartis – atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, t. y. galėjo ir privalėjo suvokti obligacijų bei indėlių, kurių net pasirašomų dokumentų kiekis, apimtis ir pobūdis labai skiriasi, netapatumą. Kaip jau ne kartą pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje analogiškose situacijose, vidutiniam vartotojui, net ir neturinčiam specifinių investavimo žinių, tačiau esančiam veiksniu ir turinčiam pakankamai gyvenimiškos patirties (tuo labiau pasirašiusiam ne vieną terminuotojo indėlio sutartį iki obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo) gali ir turi būti suprantama, jog skirtingus pavadinimus turintys finansiniai produktai, kuriems įgyti pasirašomos atskiros, skirtingos apimties sutartys, negali būti visiškai tapatūs, negali būti identiškas ir jų rizikingumo laipsnis, kai iš esmės skiriasi jų duodama finansinė grąža palūkanų forma. Akivaizdu, kad palūkanų dydis negali būti vienintelis indėlių ir obligacijų skirtumas, nes, priešingu atveju, apskritai nebūtų prasmės sudaryti terminuotojo indėlio sutarties, pagal kurią bankas siūlo mažesnes palūkanas nei už obligacijas ir tokio produkto egzistavimas banke apskritai nebūtų tikslingas. Priešingas mąstymas, t. y. kad lygiagrečiai bankas siūlo visiškai tapačius produktus tik su skirtingu palūkanų dydžiu, prieštarauja elementariems logikos dėsniams ir, teisėjų kolegijos vertinimu, iš tikrųjų rodo ne asmenų suklydimą, o elementarų nerūpestingumą, neatidumą, nesidomėjimą prisiimtomis teisėmis ir pareigomis, todėl apeliantai nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad kadangi prieš kelerius metus terminuotųjų indelių palūkanos buvo kur kas didesnės už jiems banko pasiūlytų ir įsigytų obligacijų palūkanas, jie neva neturėjo suprasti, kad už obligacijas siūlomos didesnės palūkanos lemia didesnį jų rizikingumą.
  6. Taigi, net jeigu ieškovai, pagal savo asmenines savybės atitinkantys vidutinių vartotojų kategoriją, iš tikrųjų nesuprato su obligacijų įsigijimu susijusios didesnės rizikos (nei su indėliais), tą lėmė ne banko neteisėti veiksmai, bet pačių ieškovų nepakankamas atidumas ir rūpestingumas, o kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad neprofesionalaus investuotojo statuso suteikimas nepanaikina bendrųjų šių asmenų pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais, jeigu jiems kyla abejonių dėl sudaromų sandorių (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-601-236/2017), todėl ta aplinkybė, kad atsakovei teisiniu reguliavimu nustatytos klientų (investuotojų) informavimo pareigos, savaime neatleidžia pačių investuotojų nuo pareigos rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, prieš atliekant bet kokį veiksmą, apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius.
  7. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti ir tai, jog obligacijų draustumas buvo esminė sutarčių sąlyga apeliantams. Nors apeliantai akcentuoja, kad iki ginčo sutarčių sudarymo jie savo santaupas laikė indėlių sąskaitose arba apskritai namuose, kas, apeliantų įsitikinimu, patvirtina, jog jiems rūpėjo būtent pinigų saugumas, o rizikingesni finansiniai produktai jų nedomino, pažymėtina, kad pačiose ginčo obligacijų įsigijimo sutartyse nebuvo sąlygų, reglamentuojančių obligacijų (ne)draudimą, todėl bet kuris rūpestingas ir apdairus asmuo, nesant sutartyje, kurią ketina pasirašyti, jam ypatingai svarbios (esminės) informacijos, pasiteirautų dėl šios aplinkybės, pareikalautų daugiau aktualios, su šia sąlyga susijusios informacijos. Jokių patikimų įrodymų, kad apeliantai būtų specialiai domėjęsi ginčo sutarčių konkrečiomis sąlygomis, nėra, kaip ir nėra įrodymų, jog atsakovės darbuotojai būtų spaudę ieškovus pasirašyti ginčo sutartis, ar buvo kitų objektyvių aplinkybių, trukdžiusių apeliantams įvertinti norimų sudaryti sandorių jiems tinkamumą (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ir po sutarčių sudarymo iki pat bankroto bylos atsakovei iškėlimo nei vienas iš ieškovų, turėjusių galimybę namuose detaliai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, nesikreipė į banką dėl jų papildomo išaiškinimo ir nereiškė jokių pretenzijų dėl ginčo sutarčių nuginčijimo, kaip sudarytų jiems suklydus ir (ar) buvus apgautiems (šiuo atveju dėl obligacijų draustumo). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad visi apeliantai, išskyrus R. M. G., pasirašydami Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį nurodė, kad atsisako suteikti bankui informaciją apie savo investavimo žinias, patirtį ir poreikius, sutikdami, kad neturėdamas žinių apie jų finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, bankas negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. Pirmiau nurodytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia pagrįstai manyti, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą pateikusių ieškovų apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis iš tikrųjų lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos. Jeigu apeliantų vienintelis tikslas būtų buvęs tik saugus santaupų laikymas banke tikintis, kad vėliau atgaus visus padėtus pinigus, ir, kaip kad jie teigia, juos nedomino rizikingesni finansiniai produktai, duodantys didesnę grąžą, pagrįsta manyti, kad jie būtų sudarę (pratęsę) terminuotojo indėlio sutartis, bet nerizikuotų sudaryti kitokių jiems nežinomų ir nesuprantamų sandorių, tuo labiau net atskirai nepasidomėję dėl šių produktų draudimo sąlygų ir, dauguma iš jų, nepateikę bankui informacijos apie savo žinias šiuo klausimu, todėl konstatuotina, kad ieškovai neįrodė teisėto pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnį ir pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra pagrįstas bei teisėtas.

10Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu

  1. Apeliantų teigimu, atsakovė, platindama obligacijas, save pristatinėjo kaip patikimą, pelningai veikiantį ir augantį banką, bet nuslėpė informaciją apie tai, kad Lietuvos bankas atsakovės veikloje nustatė pažeidimus ir šių pažeidimų atsakovė neištaisė. Apeliantų įsitikinimu, tokiu būdu atsakovė siekė apgaule prisivilioti kuo daugiau lėšų iš neprofesionalių klientų, kurie, apeliantų teigimu, nebūtų patikėję savo pinigų bankui, jeigu būtų žinoję, kad jis veiklą vykdo rizikingai ir nevykdo priežiūros institucijų įpareigojimų, todėl yra pagrindas ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.91 straipsnį, kaip sudarytas dėl apgaulės.
  2. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pirmiau nurodytus ieškovų argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Viena vertus, apeliantų minimi atsakovės veiklos trūkumai buvo viešai paskelbti dar 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko tinklapyje, todėl, jeigu priežiūros institucijos tam tikrų pažeidimų banko veikloje nustatymas iš tikrųjų būtų itin svarbus ieškovams, jų valiai dėl sutarčių su šiuo banku sudarymo susiformuoti, šia informacija jie galėjo pasidomėti ir ją gauti dar iki apsilankymo banke. Todėl apeliantų pareiškimai, kad jeigu jie būtų žinoję apie bankui priežiūros institucijos pateiktas pretenzijas, jie nebūtų sudarę su banku ginčo sutarčių, laikytini deklaratyviais, nepagrįsti jokiai konkrečiais įrodymais. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantų skundo argumentai apskritai yra prieštaringi – jeigu esminė aplinkybė, suformavusi apeliantų valią sudaryti ginčo sandorį ir įsigyti obligacijas, iš tikrųjų buvo obligacijų draudžiamumo aspektas, ką jie siekė įrodyti savo apeliaciniame skunde, tai banko finansinė padėtis negalėjo turėti jiems esminės reikšmės, pasirašant ginčo sandorį, nes apeliantai turėjo tikėti, kad bet kuriuo atveju jie atgaus jų į banką padėtus pinigus. Nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016) jau buvo išaiškinta, jog vien aplinkybė, kad bankas po minėto nutarimo platino obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime nepagrindžia pozicijos, jog bankas apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas, be to, bet kuriam vidutiniam vartotojui yra aišku, kad prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, nepasikliauti vien tik reklamoje, spaudoje esančiais duomenimis, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais ir pagal CK 1.91 straipsnį.
  3. Teisėjų kolegijos vertinimu kiti apeliacinio skundo argumentai nedaro įtakos teisiniam bylos rezultatui, todėl plačiau dėl jų nepasisako.
  4. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ar panaikinti, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
  5. Duomenų apie byloje dalyvaujančių asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai