Byla 2A-253-516/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės ir A. G. U. teisių perėmėjos G. U. bei A. A. teisių perėmėjų D. A. ir A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-417-577/2017 pagal ieškovų A. G. U., G. U. ir A. A. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ (tretieji asmenys – Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos bankas) dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovai A. G. U., G. U. ir A. A. kreipėsi į teismą, prašydami: 1) pripažinti, kad ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis (t. y. pagal A. G. U. 2011 m. rugpjūčio 29 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. SE20110829L990002; pagal G. U. 2011 m. gegužės 20 d. sudarytą sutartį Nr. FO20110520L990001, ir pagal A. A. 2011 m. spalio 10 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111010Z990005 bei 2011 m. spalio 11 d. sudarytą sutartį Nr. FO20111011Z990001 (toliau – ir Obligacijų sutartys)) akcinei bendrovei (toliau – ir AB) bankui Snorui perduotos piniginės lėšos yra indėliai ir priteisti iš atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – ir IID) ieškovams draudimo išmokas: ieškovui G. U. – 5 828,50 Eur (20 124,66 Lt), G. U. – 4 730,91 Eur (16 334,90 Lt), A. A. – 14 198,90 Eur (48 673,82 Lt) 2) tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų pagal Obligacijų sutartis bankui perduotos piniginės lėšos nėra indėliai, priteisti iš atsakovės IID ieškovams draudimo išmokas, neviršijančias 22 000 Eur; 3) jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų įsigytos AB banko Snoro obligacijos nėra draustos ar banko Snoro bankrotas nėra draudžiamasis įvykis, pripažinti ieškovų su banku sudarytas Obligacijų sutartis negaliojančiomis ab initio pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.90 ir (ar) 1.91 straipsnius bei taikyti restituciją, t. y. pripažinti, kad AB bankui Snorui pagal Obligacijų sutartis ieškovų perduotos lėšos yra ieškovų einamosiose sąskaitose laikytos lėšos; 4) pritaikius restituciją, priteisti iš IID ieškovams draudimo išmokas, neviršijančias 100 000 Eur; 5) priteisti ieškovams iš atsakovių solidariai 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, iš banko Snoro šias sumas priteisiant iš bankrotui administruoti skirtų lėšų; 6) priteisti iš atsakovių solidariai ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš banko šias sumas priteisiant iš jo bankrotui administruoti skirtų lėšų.
  2. Ieškovai nurodė, kad AB bankas Snoras, platindamas obligacijas, klientams jas pristatinėjo kaip terminuotiems indėliams analogiškas ir lygiavertes priemones; klientai banko darbuotojų buvo įtikinėjami, jog banko nemokumo atveju už juos bus mokama draudimo išmoka, todėl tai yra visiškai saugi investicija. Darbuotojai ir pats bankas save pristatinėjo kaip vieną sėkmingiausiai veikiančių ir patikimiausių bankų šalyje; ši informacija buvo platinama ne tik banko internetiniame puslapyje, bet ir spaudoje. Įkalbėti banko darbuotojų ir turėdami tokią banko ir IID platinamą informaciją, ieškovai sudarė Obligacijų sutartis. Ieškovų nuomone, bankrutavus bankui Snorui, IID nepagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmokas ieškovams. Ieškovų įsitikinimu, bankui perduotos lėšos turėtų būti pripažįstamos indėliais pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) 2 straipsnio 4 dalį, arba draudimo apsauga turėtų būti taikoma bent jau kaip investuotojams pagal IĮIDĮ 5 straipsnio 3 dalį.
  3. Ieškovų tvirtinimu, jie buvo suklaidinti arba sąžiningai suklydo dėl investicijų saugumo, t. y. dėl obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos, taip pat dėl banko Snoro tikrosios finansinės padėties. Sudarant ginčo sutartis bankas Snoras ieškovams iš anksto ir suprantama forma nepateikė informacijos apie su šiomis finansinėmis priemonėmis susijusią riziką, t. y. netinkamai vykdė klientų informavimo pareigą ir pažeidė imperatyvias įstatymo normas. Ieškovų vertinimu, 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko nutarimas įrodo, kad atsakovė dar iki 2011 m. sausio 18 d. veikė nesąžiningai klientų atžvilgiu. 2016 m. gegužės 2 d. Lietuvos banko rašte buvo teigiama, kad viena iš sprendimo bankui Snorui paskelbti moratoriumą ir paskirti laikinąjį administratorių priežasčių buvo tai, kad Lietuvos banko nurodymai mažinti veiklos riziką buvo ignoruojami arba vykdomi formaliai. Ieškovai akcentavo, kad baziniame prospekte bankas neatskleidė informacijos apie veiklos trūkumus ir veiklai taikomus apribojimus. Bankas, nuslėpęs esminę sandoriams sudaryti informaciją, apgavo ieškovus, todėl Obligacijų sutartys pripažintinos negaliojančiomis.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų atsakovei BAB bankui Snorui po 107,63 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateiktus išaiškinimus, nurodė, kad nėra teisinio pagrindo obligacijas laikyti indėliais, kuriems galioja IĮIDĮ draudimo apsauga.
  3. Atsižvelgęs į kasacinio teismo išaiškinimą, kad tai, jog vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas Snoras) sutapo nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, teismas taip pat konstatavo, jog ieškovų įsigytoms obligacijoms netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga), o ieškovų argumentai dėl draudimo apsaugos ieškovams kaip investuotojams taikymo atmestini.
  4. Atsakydamas į ieškovų argumentą dėl CK 1.80 straipsnyje nustatyto sandorio negaliojimo pagrindo, teismas pažymėjo, kad nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016 konstatuota, jog bankas Snoras netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiškiai ir suprantamai neatskleidė neprofesionaliam investuotojui visų galimų pasirinkto investicinio sprendimo padarinių, vis dėlto, net ir nustatęs šią aplinkybę, kasacinis teismas nelaikė, kad sandoris negalioja dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Atmesdamas ieškovų argumentą, kad faktą, jog Obligacijų sutartys buvo sudarytos pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, patvirtina Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. birželio 12 d. nutarimas Nr. 10-428, teismas akcentavo, kad pagal kasacinio teismo praktiką Obligacijų pasirašymo sutartims nėra taikomos vartotojų teisių apsaugą nustatančios teisės normos, todėl, teismo vertinimu, tai paneigia teismo pareigą įvertinti ginčijamų sutarčių sąlygas bei jų sudarymo aplinkybes pagal CK 6.188 straipsnyje (galiojusiame iki 2014 m. birželio 13 d.) įtvirtintus sąžiningumo kriterijus.
  5. Teismas akcentavo, kad ieškovų nurodomuose informaciniuose lankstinukuose obligacijos nėra tapatinamos su indėliu ir nėra nurodoma, jog obligacijos apdraustos indėlių draudimu ar pan. Be to, obligacijų reklaminiame lankstinuke nurodyta, kad prieš priimdamas sprendimą investuoti klientas turėtų būtinai susipažinti su atsakovės interneto svetainėje paskelbtomis banko obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis ir baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertinti, ar jam ši rizika priimtina. Teismas pažymėjo, kad pasirašydami sutartį, ieškovai patvirtino, jog visos sutarties sąlygos su jais buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, kad jie yra susipažinę su prospektu ir galutinėmis sąlygomis ir su jomis sutinka; kad buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Obligacijų emisijų Baziniuose prospektuose be kitų rizikų nurodyta atsiskaitymų rizika, t. y. kad investuotojai, įsigydami pagal šį prospektą leidžiamas obligacijas, prisiima riziką, jog bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais. Taip pat ieškovai, sudarydami su banku Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, patvirtino, kad gavo ir susipažino su Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu (toliau – ir Aprašymas) bei Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka. Teismas akcentavo, kad Aprašymo 8 punkte nurodoma, jog investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika).
  6. Teismas akcentavo, kad nors kasacinis teismas konstatavo, jog bankas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti klientui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, vis dėlto pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Teismo vertinimu, bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad visi ieškovai atitiko vidutinio vartotojo kategoriją, todėl galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų didesnį rizikingumą. Į bylą nepateikta duomenų, kad dėl amžiaus ieškovai negalėtų suprasti savo veiksmų esmės ar savo veiksmų valdyti, objektyviai vertinti padėtį. Teismo įsitikinimu, vien iš Obligacijų sutarties 1.22 punkte esančio patvirtinimo, kad ieškovai buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, vidutinis vartotojas turėtų suprasti, jog skirtingai, nei sudarant terminuotojo indėlio sutartį, obligacijų įsigijimas yra susijęs su tam tikromis rizikomis. Faktas, kad ieškovai nesiaiškino, kodėl už jų manymu alternatyvų produktą mokamos didesnės palūkanos, nesigilino į konkrečias sutarčių sąlygas (ir nukreipiančias į kitus dokumentus, teisės aktus), rodo ieškovų neatidumą ir (ar) nerūpestingumą. Teismas pastebėjo, kad ieškovai nepateikė duomenų, jog juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti ir nebuvo objektyvios galimybės įvertinti sudaromų sutarčių tinkamumo. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuo sutarčių sudarymo iki banko veiklos apribojimo ir jo nemokumo konstatavimo buvo pakankamai laiko visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių ir joms taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumą, tačiau ieškovai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais į teismą kreipėsi tik atsakovės bankroto proceso metu. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad pakankamai aiškiai neatskleistas draudžiamumo aspektas nenulėmė ieškovų apsisprendimo sudaryti obligacijų sandorius.
  7. Teismas taip pat akcentavo, kad nors ieškovai teigė, jog nebūtų pirkę obligacijų, jei būtų žinoję, kad banko finansinė padėtis yra bloga, teismo posėdžio metu ieškovai nenurodė neteisingai įvertinę konkrečius duomenis apie banko finansinę padėtį, bet priešingai, teigė banko finansine padėtimi, finansiniais dokumentais nesidomėję, todėl, akivaizdu, dėl šios aplinkybės negalėjo suklysti. Teismas pastebėjo ir tai, kad Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarime nėra pasisakyta dėl banko finansinės būklės ar nemokumo, juo buvo ribojamos palūkanos, esant būtinumui apriboti banko prisiimamą riziką. Faktas, kad bankas po minėto nutarimo platino obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos banko internetiniame puslapyje buvo pateikta informacija apie nustatytų banko veiklos trūkumų ir padarytų teisės pažeidimų griežtą įvertinimą, apie minėtą Lietuvos banko valdybos sprendimą buvo skelbta ir visuomenės informavimo priemonėse. Taigi, teismo įsitikinimu, jeigu ieškovai būtų domėjęsi viešai skelbiama informacija apie banko Snoro veiklą, jiems turėjo būti žinoma informacija ir apie nustatytus banko veiklos trūkumus. Byloje esančių įrodymų visuma, ieškovų argumentai, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovės (banko) veiksmus, siekiant suklaidinti ieškovus.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Ieškovai A. G. U. (teisių perėmėja – G. U.), G. U. ir A. A. (teisių perėmėjos – D. A. ir A. S.) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Veikdamas kaip rinkos profesionalas, bankas Snoras turėjo pareigą užtikrinti, kad ieškovai būtų informuoti, jog banko obligacijoms nėra taikoma draudiminė apsauga. Kaip nustatyta Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 53 punkte, jeigu bankas, teikdamas investicines paslaugas, nesurenka FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje nustatytos informacijos, jis apskritai neturi teisės klientui ar potencialiam klientui teikti aptariamų investicinių paslaugų ar rekomenduoti finansinių priemonių. Taigi, ieškovams atsisakius pateikti informaciją apie save arba pateikus informaciją, iš kurios buvo galima spręsti, kad tokiems ieškovams obligacijos nebuvo tinkama investavimo priemonė, atsakovė turėjo juos apie tai tinkamai įspėti ir (ar) atsisakyti teikti tolesnes paslaugas. Vien tai, kad ieškovams sudarant ginčo sutartis, bankas Snoras jiems pakankamai iš anksto ir suprantama forma nepateikė informacijos apie su šiomis priemonėmis susijusią riziką, reiškia, kad atsakovė netinkamai vykdė klientų informavimo pareigą. Banko interneto puslapyje ir lankstinukuose pateikiama informacija investuotojams buvo neatskirta nuo reklaminės medžiagos. Atsakovė turėjo galimybę imtis papildomų priemonių klientus informuoti žodžiu apie pagrindines rizikas ir gauti klientų atskirą rašytinį patvirtinimą (deklaraciją), kad jiems yra suvokiamas obligacijų nedraustumas bei atsakovės nemokumo rizika, tačiau to nedarė. Bankas turėjo veikti išimtinai savo klientų interesais ir užtikrinti tinkamą ieškovų informavimą apie susijusias rizikas, o kadangi atsakovė šias pareigas šiurkščiai pažeidė, Obligacijų sutartys buvo sudarytos pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas ir todėl yra negaliojančios pagal CK 1.80 straipsnį.
    2. Bankas Snoras obligacijas klientams pristatė kaip patikimas finansines priemones, akcentuodamas jų saugumą. Saugumo ir apsaugos sąvokos neprofesionaliam klientui reiškia garantiją, kad investuotos lėšos nebus prarastos, kitaip tariant, draudimą. Tokia banko platinta informacija yra sąmoningas klientų klaidinimas. Visuose pranešimuose vardinami tik obligacijų pranašumai, tačiau nė vienu sakiniu neužsimenama apie jų galimą riziką. Banko teikta informacija ir kuriamas įspūdis klientams eliminavo bet kokią nesėkmingos investicijos įspūdžio galimybę. Banko Snoro ir ieškovų pasirašytose Kliento aptarnavimo sutartyse buvo nurodyta, kad banko įsipareigojimai yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Niekur nebuvo skelbiama ir ieškovams jokiu kitu būdu nebuvo aiškinama, kad yra tam tikrų papildomų sąlygų, kurioms esant draudimo apsauga nebus taikoma. Iš sudaromų sutarčių sąlygų bei platinamos reklaminės informacijos buvo galima padaryti tik vienintelę išvadą, kad obligacijos yra draustos ir saugios. Ieškovų apsisprendimą įsigyti banko Snoro obligacijas lėmė ir viešai skelbiama informacija apie gerą banko finansinę padėtį. Niekur nebuvo rašoma apie kokio nors pobūdžio banko nuostolius ar jo vadovų neteisėtus veiksmus. Tokiais savo nesąžiningais veiksmais bankas prisidėjo prie ieškovų suklydimo arba sąmoningai juos suklaidino dėl esminių sandorio aplinkybių.
    3. Sudarant ginčo sandorius ieškovų valia buvo iškreipta. Žinodami, kad obligacijos yra nedraustos, jog tai nėra visiškai alternatyvios priemonės terminuotiesiems indėliams ir banko finansinė padėtis yra prasta, ieškovai tokių sandorių nebūtų sudarę. Šiuo atveju, turėdamas visą informaciją apie obligacijas bei tikrąją banko finansinę būklę, tokių sandorių nebūtų sudaręs ir joks kitas protingas bei apdairus neprofesionalus klientas. Nesutiktina su teismo argumentais, kad ieškovai galėjo ir turėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, apie obligacijų didesnį rizikingumą. Teismas neatsižvelgė į teismo posėdžio metu ieškovų nurodytas aplinkybes: G. U. (76 m. amžiaus) nurodė, kad sudaryti Obligacijų sutartį pasiūlė banko darbuotojas, o ieškovė manė, jog obligacijos niekuo nesiskiria nuo terminuoto indėlio, yra draustos.; A. A. nurodė, kad remdamasis viešoje erdvėje skelbta informacija buvo įsitikinęs, jog banko Snoro finansinė padėtis yra gera, manė, jog obligacijos yra draustos, nes draustumo faktą patvirtino ir banko darbuotojai. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad atsakovė iki pat moratoriumo paskelbimo dienos deklaravo savo gerą finansinę padėtį ir tokiu būdu klaidino apeliantus. Viešai prieinama informacija apie atsakovės finansinę padėtį ir veiklos rezultatus neabejotinai neatitiko realybės – bankas jau prieš bankrotą turėjo veikti nuostolingai. Obligacijų sutartis sudarę ieškovai pagrįstai tikėjosi, kad šioms finansinėms priemonėms bus taikoma draudiminė apsauga ir kad tai bus saugi investicija. Šios aplinkybės ieškovams turėjo esminės reikšmės, nes nuo to priklausė investicijų saugumas. Apsirikdami dėl obligacijoms taikomos draudiminės apsaugos, apeliantai iš esmės suklydo ir sudarė jų interesams prieštaraujančias sutartis. Teismas netinkamai interpretavo teismo posėdyje ieškovų nurodytas aplinkybes, netinkamai vertino faktines aplinkybes, kurios akivaizdžiai turėjo įtakos ieškovų valiai sudaryti ginčijamus sandorius.
    4. Kadangi Investuotojų ir Indėlių draudimo direktyvos aiškiai nustato, kad banko įsipareigojimai obligacijų savininkams yra draudžiami, todėl šias direktyvas įgyvendinančio nacionalinio teisės akto nuostatos negali būti aiškinamos taip, jog paneigtų Europos Sąjungos teisės aktais jų atžvilgiu taikomą draudimo apsaugą. IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies aiškinimas paraidžiui bei išimant šias nuostatas iš konteksto neabejotinai prieštarautų Investuotojų draudimo direktyvai, kuri draudimo apsaugos bei draudimo išmokos mokėjimo nesieja su vertybinių popierių arba pinigų panaudojimu be investuotojo valios, todėl šiuo atveju minėta teisės norma neturėtų būti laikoma pagrindu, atleidžiančiu nuo draudimo išmokos mokėjimo. Sistemiškai aiškinant IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 2 ir 8 dalių nuostatas, pati teisė į draudimo išmoką atsiranda įvykus įstatyme numatytam draudžiamajam įvykiui – šiuo atveju banko bankrotui – ir jokiu būdu nepriklauso nuo to, ar pinigai buvo panaudoti be ieškovų valios, ar ne. Kasacinio teismo nutartyse, kuriomis remiamasi skundžiamame sprendime, netinkamai įgyvendinamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) prejudicinis sprendimas.
  2. Atsakovė BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas neeliminuoja šio investuotojo bendrųjų pareigų, t. y. pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai ir pan. Kasacinis teismas nurodė, kad obligacija nėra sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Apeliantų išsilavinimo universitete ar kitoje įstaigoje buvimo ar nebuvimo aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantai, būdami veiksniais asmenimis, neturėjo pakankamai gyvenimiškos patirties sudaromo sandorio sąlygoms ir savo veiksmų galimiems padariniams suvokti. Apeliantai, turėdami patirtį sudarant terminuotų indėlių sutartis su atsakove, nenurodė, dėl kokių priežasčių jie nesugebėjo įžvelgti skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties, kuri yra trumpa ir aiški bei gali būti pasirašyta internetu, ir Obligacijų įsigijimo sandorių, kuriuos lydėjo Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis su specialiais priedais.
    2. Apeliantas A. G. U. yra apeliantės G. U. sutuoktinis, ginčo sutartį pasirašė jau po to, kai tokią sutartį pasirašė jo sutuoktinė. Šiuo atveju aktuali teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kai asmuo tokio paties tipo sandorio sudaryti sugrįžta po tam tikro laiko, negalima teigti, jog toks asmuo veikė suklaidinimo įtakoje, nes turėjo pakankamai laiko savo veiksmams apsvarstyti. Apeliantas Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede atsisakė pateikti duomenis apie save, nurodydamas, jog supranta, kad atsakovė tokiu atveju neturi pareigos įvertinti priemonių tinkamumo šiam apeliantui.
    3. Apeliantė G. U. nurodė, kad atvykusi į banką, ji sužinojo, jog už obligacijas mokamos didesnės palūkanos. Sutarčių, prieš pasirašydama, neskaitė, jokių paaiškinimų iš atsakovės darbuotojų neprašė, nei vienas darbuotojas jai nesakė, kad obligacijos yra draustos, ji pati taip galvojo, apie indėlių draudimo sistemą ji tik buvo girdėjusi, net nieko konkretaus nežinojo. Apeliantė taip pat atsisakė pateikti duomenis apie save, nurodydama, kad supranta, jog atsakovė tokiu atveju neturi pareigos įvertinti priemonių tinkamumo šiai apeliantei. G. U. dar iki ginčo sandorių sudarymo buvo įgijusi vertybinių popierių AB SEB banke. Apeliantė taip pat nurodė, kad atsakovės finansinės būklės nenagrinėjo, apie ją konkrečiai nesidomėjo, prospekto neskaitė, taigi, akivaizdu, negalėjo suklysti dėl aplinkybių, kurių nežinojo.
    4. Ieškovai turėjo pakankamai laiko nuo sutarčių sudarymo iki atsakovės veiklos apribojimo sandorių sąlygoms įvertinti, tačiau reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo pareikšti tik atsakovės bankroto proceso metu. Nėra pagrindo manyti, kad apeliantai, suvokdami tikrąsias sąlygas dėl draudiminės apsaugos fakto ir lygio, tokių sandorių nebūtų sudarę. Apeliantai nepaneigė prezumpcijos, kad jie buvo supažindinti su visais dokumentais ir juos gavo. Jie nesikreipė į atsakovę dėl dokumentų pateikimo po sutarties pasirašymo, taigi, akivaizdu, kad dokumentų negavimo ir nesupažindinimo aplinkybė atsirado tik ieškinio pareiškimo metu. Draudiminės apsaugos aspektas nebuvo jiems esminė aplinkybė, lemianti apeliantų apsisprendimą sudaryti sandorį. Apeliaciniame skunde ieškovai iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu ginčo sandoriai galėtų būti pripažinti negaliojančiais dėl apgaulės. Apeliantai neįrodė, nei kad atsakovė tyčia juos suklaidino, nei kad, siekdama galutinio tikslo (sudaryti ginčo sutartis), nuslėpė svarbias ginčijamų sandorių aplinkybes. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ir nerūpestingumo. Apeliantai buvo tinkamai informuoti ir žinojo apie obligacijoms būdingą emitento bankroto riziką.
    5. Apeliantai nesuklydo ir dėl banko finansinės būklės. Nei vienas iš apeliantų nesidomėjo banko finansine būkle, niekur neieškojo jos finansinių duomenų, neskaitė bazinio prospekto. Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarime nėra pasisakyta dėl atsakovės nemokumo, finansinės būklės, juo tik buvo ribojamos palūkanos, esant būtinumui apriboti atsakovės prisiimamą riziką. Aplinkybė, kad atsakovė po minėto nutarimo platino obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog atsakovė apgaudinėjo klientus. Lietuvos banko interneto svetainėje buvo pateikta informacija apie nustatytus banko Snoro veiklos trūkumus bei teisės pažeidimus. Ši informacija buvo pateikta ir visuomenės informavimo priemonėse. Taigi, jeigu ieškovai būtų domėjęsi viešai skelbiama informacija apie atsakovės veiklą, jiems turėjo būti žinoma ir informacija apie nustatytus atsakovės veiklos trūkumus.
    6. Ginčo sandoriams netaikomas nei indėlių, nei įsipareigojimų investuotojams draudimas. Apeliantai, įgydami atsakovės obligacijų, savo valia ir noru perdavė atsakovės nuosavybėn jiems priklausiusias lėšas mainais už obligacijas. Atsakovė šiuo atveju yra jai perduotų lėšų savininkė, o ne saugotoja, todėl ši situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies reglamentuojamus santykius. Atsakovė nėra atsakinga už obligacijų negrąžinimą apeliantams, nes investicinė įmonė to negali padaryti dėl emitento bankroto. Ši situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą ir direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma.
  3. Atsakovė IID atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Ieškovų pozicija nenuosekli. Viena vertus, jie teigia, kad buvo suklaidinti dėl draustumo aplinkybės, kita vertus, nurodo, jog buvo suklaidinti dėl banko finansinės padėties. Šie ginčo sutarčių negaliojimo pagrindai yra tarpusavyje nesuderinami. Jeigu asmuo galvojo, kad perka indėlių draudimu apdraustą produktą, tokiam asmeniui banko finansinė padėtis nėra svarbi. Ieškovų pozicijos dvilypumas vertintinas kaip ieškovų nesąžiningumo patvirtinimas. 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko nutarimu konstatuoti banko veiklos trūkumai buvo plačiai skelbiami viešai, taip pat ir paties Lietuvos banko tinklalapyje, taigi nėra pagrindo teigti, jog bankas Snoras tyčia nuslėpė nuo ieškovų esminę reikšmingą informaciją. Nei pats nutarimas, nei jokie kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad ginčo sutarčių pasirašymo metu egzistavo banko nemokumas.
    2. Aprašyme yra nurodyta, kad obligacijos turi jas išleidusio emitento nemokumo ar bankroto riziką, todėl obligacijos gali būti neišpirktos. Ieškovai patys nesidomėjo obligacijų galimomis rizikomis, buvo neapdairūs ir nerūpestingi. Ieškovai galėjo įvertinti sudarytų sutarčių turinį ir nutraukti jas dar iki Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu priimto sprendimo, tačiau nei vienas iš jų šia teise nesinaudojo, jiems buvo aktuali tik didesnė piniginė grąža. IĮIDĮ expressis verbis nurodyta, kad obligacijos nėra indėlio draudimo objektas, o įstatymo nežinojimas nėra priežastis konstatuoti valios trūkumus, sudarant ginčo sutartis. Be to, jei apeliantai netinkamai suvokė įstatymo normas, jie turėjo galimybę susilaikyti nuo sandorio sudarymo, kreiptis į banko darbuotojus ar į teisininkus dėl papildomos konsultacijos gavimo. Ieškovų niekas nevertė ir neskubino pasirašyti sutarčių. Obligacijų sutartys savo turinio ir forma yra visiškai skirtingos nuo indėlių sutarčių. Apeliantams turėjo kilti klausimų dėl palūkanų už indėlius ir obligacijas skirtumo. Taigi, ieškovai siekė gauti didesnę finansinę naudą. Esminė sąlyga jiems buvo ne draustumas, o mokamų palūkanų dydis.
    3. Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad visi ieškovai atitiko vidutinio vartotojo kategoriją, turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, todėl galėjo ir privalėjo suprasti obligacijų ir terminuotų indėlių sutarčių skirtumus, didesnį obligacijų rizikingumą. Kasacinis teismas konstatavo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris nėra naujas ar neįprastas. Tikėjimasis, kad sandorio vykdymo metu nesirealizuos rizikos veiksniai, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui.
    4. Jokių neteisėtų IID veiksmų ieškovai ne tik neįrodė, bet ir neįrodinėjo, nors siekia savo nepasiteisinusią investicinę riziką perkelti IID. Ieškovai, pasirašydami ginčo sutartis, patvirtino, kad sutinka su jų sąlygomis ir jos jiems suprantamos, kad jie buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, supranta jų padarinius. Šios nuostatos įtvirtina prezumpcijas, kurias turi paneigti ne IID, bet būtent ieškovai. Taigi, teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą.
    5. Ieškovų finansiniai praradimai atsirado ne dėl to, kad įgyti vertybiniai popieriai yra prarasi ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir to nulemto obligacijų nuvertėjimo. Pagal Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Net jeigu kitas finansų makleris (ne pats bankas Snoras) savo kliento pavedimu būtų nupirkęs klientui tokių pačių Snoro obligacijų, po Snoro bankroto finansų makleris nebūtų laikomas atsakingu investuotojui už tai, kad obligacijos neišpirktos, todėl apeliantų bandymas „suplakti“ Snoro, kaip emitento, ir jo, kaip obligacijų platintojo, atsakomybę ir bandymas atsakomybę už nepasiteisinusias investicijas perkelti IID, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų.
  4. Trečiasis asmuo Lietuvos bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas, be atsakovių atsiliepimuose nurodytų argumentų, grindžiamas ir šiais papildomais argumentais:
    1. Aprašydami finansinių priemonių rinkų reguliavimą ir pateikdami apibendrintą informaciją apie banko Snoro veiksmus, informuojant klientus apie platinamas obligacijas, ieškovai net aiškiai nenurodė, kodėl būtent pats sandoris, jo egzistavimas, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normos ir turi būti pripažintas negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnį.
    2. Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimas nepagrįstai traktuojamas kaip įrodymas, kad bankas Snoras veikė nesąžiningai savo klientų atžvilgiu. Lietuvos bankas atliko tik bankų riziką ribojančią priežiūrą. Iki finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos Lietuvos bankui nebuvo suteikti įgaliojimai vykdyti paslaugų teikimo klientams priežiūros funkcijas. Todėl negalėjo ir nebuvo vertinama banko veiksmų, platinant obligacijas, atitiktis teisės aktų reikalavimams. Minėtame nutarime nebuvo nustatyta ir konstatuota, kad bankas Snoras nemokus. Nutarime nurodytų banko veiklos trūkumų nepašalinamas buvo tik viena iš priežasčių, bet ne pagrindinė, dėl kurios priimtas Lietuvos banko valdybos nutarimas apriboti banko veiklą. Banko nemokumas buvo konstatuotas tik Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu.
    3. Priešingai nei nurodo apeliantai, kasacinio teismo išaiškinimas dėl rizikos dėl obligacijas išleidusio emitento bankroto prisiėmimo, atitinka ESTT sprendime pateiktus išaiškinimus. Ieškovų įsigytoms obligacijoms taikoma nustatyta apsauga, tačiau draudimo išmoka galėtų būti mokama tik tada, jeigu jie būtų praradę įsigytas obligacijas. Tačiau ieškovai nėra praradę jų, o lėšos ieškovams negrąžintos dėl emitento bankroto.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Dėl apeliacinio skundo atsisakymo
  1. Lietuvos apeliaciniame teisme 2018 m. kovo 23 d. buvo gautas A. S. ir D. A. pareiškimas dėl A. A. procesinių teisių perėmimo ir reikalavimų civilinėje byloje Nr. 2A-253-516/2018 atsisakymo. Pareiškėjos nurodė, kad jos yra mirusiojo apelianto A. A. įpėdinės, todėl prašo Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2A-253-516/2018 pakeisti ieškovą A. A. įpėdinėmis A. S. ir D. A. bei pareiškia, jog atsisako reikalavimų, pareikštų apeliaciniame skunde, patvirtindamos, kad joms yra žinomos, išaiškintos ir jų suprastos reikalavimų atsisakymo teisinės pasekmės, be kita ko ir tai, jog joms tenka pareiga įvykdyti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo iš A. A. atsakovei priteistas 107,63 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
  2. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. balandžio 17 d. nutartimi pakeitė mirusį ieškovą A. A. jo teisių perėmėjomis D. A. bei A. S., todėl šioje nutartyje spręstinas tik teisių perėmėjų pareikšto atsisakymo nuo reikalavimų tenkinimo klausimas.
  3. Nors 2018 m. kovo 23 d. gautame pareiškime teisių perėmėjos D. A. bei A. S. nurodė ieškinio (o ne apeliacinio skundo) atsisakymą reguliuojančią teisės normą (CPK 140 straipsnį), teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškimo dalyko formuluotę (priimti mirusiojo teisių perėmėjų atsisakymą nuo reikalavimų, pateiktų civilinėje byloje Nr. 2A-253-516/2018), taip pat turinį, kuriame teisių perėmėjos nurodė, kad „atsisako visų reikalavimų, kuriuos civilinėje byloje Nr. 2A-253-XX/2018 apeliaciniu skundu yra pareiškęs A. A.“, o taip pat pastebėjo, jog jos supranta, kad teismui priėmus atsisakymą nuo apeliaciniu skundu pareikštų reikalavimų, pareiškėjoms tenka pareiga įvykdyti pirmosios instancijos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą, kuriuo iš mirusiojo A. A. bankui Snorui priteista 107,63 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, priėjo išvadą, jog D. A. ir A. S. siekė pareikšti būtent apeliacinio skundo, o ne ieškinio, atsisakymą, todėl, vadovaudamasi CPK 308 straipsniu bei nustačiusi, kad apeliacinio skundo dalies, susijusios su A. A. reikalavimais, atsisakymas neprieštarauja viešajam interesui ir (ar) imperatyvioms įstatymo normoms, atsisakymą priima ir apeliacinį procesą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo dalies, kuria atmesti A. A. reikalavimai, nutraukia.
Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijoms
  1. Apeliantė ir ieškovo A. G. U. teisių perėmėja G. U. (toliau – apeliantė) savo skunde laikosi pozicijos, kad banko Snoro obligacijas įsigijusiems klientams turėtų būti taikoma draudimo apsauga, jeigu ne kaip indėlininkams, tai bent kaip investuotojams, t. y. pagal Investuotojų draudimo direktyvą, išmokant iki 22 000 Eur dydžio draudimo išmoką.
  2. Pirmiau nurodyto apeliantės argumento nepagrįstumą patvirtina šiai bylai aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kurioje kasacinis teismas, spręsdamas draudimo apsaugos būtent banko Snoro platinamoms obligacijoms taikymo klausimą ir įvertinęs ESTT 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Nr. C-671/13, nurodytas aplinkybes, išaiškino, kad kompensacija pagal Investuotojų direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis), tačiau kompensacija pagal Direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neleidžia teigti, kad savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė, todėl, apibendrinęs pirmiau išdėstytus argumentus, kasacinis teismas priėjo išvadą, kad tai, jog nagrinėjamu atveju vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas Snoras) sutapo, nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (šiuo atveju obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos
  3. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (to paties įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju apeliantės skunde išreikštas nesutikimas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, įvertinusio ESTT prejudicinį sprendimą, pateiktais išaiškinimais, ir jos pateiktos Investuotojų direktyvos bei IĮIDĮ nuostatų priešingos interpretacijos, nesudaro pagrindo nukrypti nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos analogiškoje byloje ir pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą dėl draudimo apsaugos ieškovų įsigytoms obligacijoms netaikymo banko Snoro bankroto atveju neteisėta ir (ar) nepagrįsta.
Dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu
  1. Apeliantės teigimu, bankas turėjo veikti išimtinai tik savo klientų interesais ir užtikrinti tinkamą ieškovų informavimą dėl su obligacijomis susijusių rizikų, o šias FPRĮ 22 straipsnyje nurodytas informavimo pareigas bankui šiurkščiai pažeidus, laikytina, kad Obligacijų sutartys buvo sudarytos pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, todėl jos turi būti pripažintos negaliojančiomis pagal CK 1.80 straipsnį.
  2. Nesutikdama su apeliaciniame skunde padarytomis išvadomis, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad banko Snoro pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, iš kurios banko neprofesionalūs klientai galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką bei galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, vykdymo aplinkybes išsamiai analizavo ir dėl jų vertinimo pasisakė kasacinis teismas, tiek pirmiau minėtoje 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, tiek ir vėlesnėje praktikoje, konstatavęs, kad AB bankas Snoras pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, o Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostata, jog „siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų.
  3. Tačiau, kaip visiškai pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, kasacinio teismo nustatytos klientų informavimo pareigos vykdymo aplinkybės bei konstatuoti pažeidimai nesudarė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pagrindo spręsti, kad ginčo sandoris (obligacijų pasirašymo sutartis) prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis) vien dėl klientų informavimo pareigos, nustatytos FPRĮ 22 straipsnyje, netinkamo vykdymo. Savo ruožtu apeliantė, savo skunde itin plačiai aprašydama finansinių priemonių rinkos reguliavimą, banko Snoro veiksmus, informuojant klientus apie platinamas obligacijas, banko platintos reklaminės medžiagos turinį ir pan., nenurodė jokių konkrečių argumentų, kuo šioje byloje nagrinėjama faktinė situacija iš esmės skiriasi nuo kasacinio teismo išnagrinėtų, t. y. nepateikė jokių duomenų, leidžiančių teismui nukrypti nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, kurioje, kaip minėta, nėra įžvelgtas sandorių (visiems Snoro klientams teiktų tapačių (išskyrus su data, kliento kontaktiniais duomenimis ir pan. susijusią informaciją) Obligacijų pasirašymo sutarčių) prieštaravimas imperatyvioms įstatymo normoms vien dėl bankui FPRĮ 22 straipsnyje nustatytos klientų informavimo pareigos netinkamo vykdymo.
  4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia apeliantės dėmesį, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016) jau buvo pasisakyta ir dėl banko Snoro obligacijų sutartis pasirašiusių asmenų argumento, kad jiems (neprofesionaliems klientams) Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių prieduose (anketose 1-F) atsisakius pateikti FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje nustatytą informaciją apie save, bankas neva turėjo atsisakyti teikti šiems asmenims tolesnes paslaugas.
  5. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių priedai (anketos 1-F), esantys byloje, patvirtina, kad atsakovė, prieš sudarydama sutartis su ieškovais, rinko informaciją apie juos, tačiau tiek A. G. U., tiek jo sutuoktinė G. U. atsisakė pildyti anketą. Šių duomenų nepateikimo bankui padariniai jiems buvo išaiškinti ir ieškovai savo parašu patvirtino supratę, kad jiems atsisakius pateikti informaciją apie save bankas negalės nustatyti, ar konkrečios finansinės priemonės kiekvienam iš ieškovų yra tinkamos. Kaip jau buvo pasisakyta pirmiau minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, tokie banko veiksmai, be kita ko, ir ieškovams pateiktas standartizuotas įspėjimas, atitinka FPRĮ 22 straipsnio 9 dalies bei 10 dalies reikalavimus, o apeliantų atsisakymas užpildyti anketą, kai jie buvo įspėti dėl tokio atsisakymo padarinių, neužkirto kelio investicinei įmonei (bankui Snorui) sudaryti su apeliantais Obligacijų pasirašymo sutartis, nes BAB banko Snoro obligacijos šiuo konkrečiu atveju laikytinos nesudėtingomis finansinėmis priemonėmis, o informacijos apie banke siūlomus produktus (šiuo atveju obligacijas) pateikimas klientui (kliento informavimas) savaime nelaikomas investicinių paslaugų, apimančių investavimo rekomendacijų teikimą ir (ar) finansinių priemonių portfelio valdymą, kurios įvardytos apeliaciniame skunde akcentuojamame Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 53 punkte, teikimu.
  6. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinio skundo argumentas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnį atmestinas.
Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu
  1. Apeliantės įsitikinimu, banko teikta informacija, obligacijų sutarčių ir kitų dokumentų sąlygos bei viešai platinama reklaminė medžiaga neprofesionaliems banko klientams eliminavo bet kokios nesėkmingos investicijos šiame banke įspūdį, sudarė sąlygas jiems padaryti vienintelę išvadą, jog obligacijos yra draustos ir saugios, o banko finansinė padėtis yra gera, taigi tokiais nesąžiningais veiksmais bankas prisidėjo prie ieškovų suklydimo arba sąmoningai juos suklaidino dėl esminių sandorio aplinkybių. Apeliantės tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su kiekvienu iš ieškovų, todėl priėjo nepagrįstą išvadą, kad ieškovai turėjo ir galėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, didesnį obligacijų rizikingumą.
  2. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, be kita ko įvertinęs klientams teiktų Obligacijų sutarčių ir papildomų dokumentų sąlygas, pripažino, kad bankas Snoras netinkamai vykdė informavimo pareigas. Nepaisant to, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad vien tik FPRĮ 22 straipsnio (ar IĮIDĮ 13 straipsnio) reikalavimų netinkamas vykdymas, pats savaime nėra pakankamas obligacijų pasirašymo sutartims pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo, nes ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos ir pačių ieškovų asmeninės savybės, t. y. jų galimybės įvertinti galimas sandorio pasekmes, jų elgesys, gyvenimiška, santykių su bankais bei investavimo patirtys ir pan., be kita ko ir tai, ar apskritai tokia sąlyga, dėl kurios ieškovai teigia suklydę, pastariesiems asmenims buvo esminė ginčo sutarčių sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 4, 5 dalys).
  3. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, jog jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, susijusioje būtent su banko Snoro obligacijų platinimu neprofesionaliems investuotojams, taip pat jau buvo pasisakyta, kad net ir tokioje situacijoje, kai asmuo ginčijamo sandorio sudarymo metu vos buvo sulaukęs 18 metų ir neturėjo jokios investavimo patirties, tai savaime nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Atitinkamai negali būti suabsoliutinamos ir garbaus amžiaus bei socialinės padėties aplinkybės, vertinant veiksnaus banko kliento elgesį ir veiksmus (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-25-186/2016; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-774-464/2017; kt.). Neprofesionalaus investuotojo statuso suteikimas nepanaikina bendrųjų šių asmenų pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais, jeigu jiems kyla abejonių dėl sudaromų sandorių (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-601-236/2017).
  4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytą teismų praktiką bei išanalizavusi bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tiek G. U., tiek A. G. U., kurio teisių perėmėja yra apeliantė, ginčo sandorių sudarymo metu atitiko vidutinio vartotojo kategoriją, t. y. galėjo ir privalėjo suvokti obligacijų bei indėlių, kurių net pasirašomų dokumentų kiekis, apimtis ir pobūdis labai skiriasi, netapatumą. Tiek G. U., tiek A. G. U., iki ginčo sutarčių pasirašymo buvo ilgamečiai banko Snoro klientai – G. U. nuo 2001 metų pasirašė net 33 terminuotojo indėlio sutartis, o A. G. U. nuo 2003 metų pasirašė 8 terminuotojo indėlio sutartis. Abu, nors sutarčių sudarymo metu sulaukę pakankamai garbaus amžiaus, įgiję nemažai gyvenimiškos patirties, tuo labiau, kad G. U. dar iki ginčo Obligacijų pasirašymo sutarčių turėjo vertybinių popierių AB SEB banke, 2017 m. kovo 2 d. posėdžio metu pripažino turėjusi ir obligacijų, o A. G. U. buvo daugiabučio namo savininkų bendrijos valdybos nariu, be to, ginčo obligacijas įgijo jau po to, kai analogišką sandorį sudarė jo sutuoktinė.
  5. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje analogiškose situacijose ne kartą išaiškinta (žr., pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-147-302/2018; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-779-516/2017; kt.), kad vidutiniam vartotojui, net ir neturinčiam specifinių investavimo žinių, tačiau esančiam veiksniu ir turinčiam pakankamai gyvenimiškos patirties (tuo labiau pasirašiusiam ne vieną terminuotojo indėlio sutartį iki obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo, ar turėjusiam kitokių vertybinių popierių įgijimo praktikos) gali ir turi būti suprantama, jog skirtingus pavadinimus turintys finansiniai produktai, kuriems įgyti pasirašomos atskiros, skirtingos apimties sutartys, negali būti visiškai tapatūs, negali būti identiškas ir jų rizikingumo laipsnis, kai iš esmės skiriasi jų duodama finansinė grąža palūkanų forma. Akivaizdu, kad palūkanų dydis negali būti vienintelis indėlių ir obligacijų skirtumas, nes, priešingu atveju, apskritai nebūtų prasmės sudaryti terminuotojo indėlio sutarties, pagal kurią bankas siūlo mažesnes palūkanas nei už obligacijas ir tokio produkto egzistavimas banke apskritai nebūtų tikslingas. Priešingas samprotavimas, t. y. kad lygiagrečiai bankas siūlo visiškai tapačius produktus tik su skirtingu palūkanų dydžiu, prieštarauja elementariems logikos dėsniams ir, teisėjų kolegijos vertinimu, iš tikrųjų rodo ne asmenų suklydimą ar banko vykdytą apgaulę, bet elementarų klientų nerūpestingumą, neatidumą, nesidomėjimą prisiimtomis teisėmis ir pareigomis, ką iš esmės patvirtina ir pačios G. U. prisipažinimas teismo posėdžio metu, kad prieš pasirašydama ginčo sutartį, jos sąlygų ji net neskaitė, taip pat nesidomėjo ir banko finansine padėtimi. Be to, sutarčių sąlygų neskaitymas ir (ar) sąlygos dėl draudimo apsaugos taikymo įsigyjamam produktui nesiaiškinimas, pasirašant sutartį, iš esmės, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigia ir argumentą, kad obligacijų draudžiamumas ieškovams, inter alia apeliantei, buvo esminė sąlyga. Tuo atveju, kai tam tikra sąlyga asmeniui yra esminė (t. y. tokia, be kurios jis nesudarytų sandorio), akivaizdu, kad jis atskirai teiraujasi dėl jos ir (ar) siekia šios sąlygos įtvirtinimo (atspindėjimo) pasirašomoje sutartyje.
  6. Kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Vien tik tai, kad ieškovai obligacijas pirko banke, savaime neatleidžia banko klientų nuo pareigos rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, prieš atliekant bet kokį veiksmą, apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius ir, tuo labiau, nesudarinėti jokių sandorių net neskaičius jų sąlygų.
  7. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, jeigu A. G. U. ar G. U. obligacijų draudžiamumas iš tikrųjų būtų esminė aplinkybė, jie galėjo atsisakyti siūlomų obligacijų ir pasilikti prie terminuotojo indėlio, nes tokia galimybė jiems nebuvo apribota (toks produktas banke egzistavo) ir byloje nėra įrodymų, kad atsakovės darbuotojai būtų spaudę ieškovus pasirašyti būtent ginčo obligacijų sutartis ar buvo kitų objektyvių aplinkybių, trukdžiusių sudaryti indėlio sutartis. Be to, nei vienas iš apeliacinį skundą padavusių asmenų po ginčo sutarčių sudarymo iki banko bankroto paskelbimo, turėdami nemažai laiko susipažinti su pačia sutartimi ir prie jos pridedamais priedais, be kita ko su Aprašymo 8 punkte esančia nuostata, kad investuojant į obligacijas, galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika), nesikreipė nei į banką, nei į konsultantus (tam tikros srities specialistus) dėl šios sąlygos papildomo išaiškinimo obligacijų draustumo aspektu.
  8. Ieškovų reikalavimų pagrįstumo neįrodo (CPK 178 straipsnis) ir skunde esantys pareiškimai, kad žinodami, jog obligacijos nėra visiškai alternatyvios priemonės terminuotiesiems indėliams, o banko finansinė padėtis yra prasta, ieškovai tokių sandorių nebūtų sudarę. Ginčijamų sutarčių sudarymo aplinkybės privalo būti vertinamos tik retrospektyviai, nes, akivaizdu, kad šiuo metu, jau esant banko Snoro bankrotui, nei vienas iš obligacijų sutartis pasirašiusių asmenų, patekę į panašią situaciją, nebesudarytų sutarčių ir tuo labiau neteigtų, jog žinodami apie gresiantį bankrotą, sudarytų sandorius su tokiu banku, nesidomėdami draustumu. Savo ruožtu, kaip pastebėjo kasacinis teismas, vien ta aplinkybė, kad ieškovai, sudarydami sandorius su banku, tikėjosi, jog bankas nebankrutuos, nėra pakankama pripažinti, jog jie buvo suklaidinti dėl sandorio esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016; kt.).
  9. Atmestinas, kaip nepagrįstas, ir apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovai buvo apgauti dėl banko finansinės padėties. Nors, kaip nurodo ieškovai, bankas iš tikrųjų reklamavosi kaip geriausias bankas, akcentavo savo gerą finansinę padėtį, negalima teigti, kad viešai buvo prieinama tik atsakovei naudinga informacija. Atsakovės veiklos trūkumai buvo viešai paskelbti dar 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko tinklalapyje, informacija apie banko veiklos trūkumus buvo ir visuomenės informavimo priemonėse, todėl, jeigu banko finansinė padėtis ir (ar) priežiūros institucijos tam tikrų pažeidimų banko veikloje nustatymas iš tikrųjų būtų buvę itin svarbūs ieškovams, jų valiai dėl sutarčių su šiuo banku sudarymo susiformuoti, šiais duomenimis jie galėjo pasidomėti ir juos gauti dar iki apsilankymo banke Snore, tačiau, akivaizdu, to nedarė (kaip minėta, apeliantė G. U. teismo posėdžio metu pati pripažino banko finansine padėtimi nesidomėjusi). Kaip jau ne kartą buvo išaiškinta teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016), bet kuriam vidutiniam vartotojui yra aišku, kad reklamoje (tiek apie produktą, tiek apie jos pardavėją (paslaugos teikėją) nėra pateikiama išsami informacija ir prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, siekiant išvengti neigiamų padarinių.
  10. Kita vertus, sutiktina ir su IID atsiliepime nurodytu argumentu, kad apeliaciniame skunde dėstoma pozicija apskritai yra prieštaringa – jeigu esminė aplinkybė, suformavusi skundą padavusių asmenų valią sudaryti ginčo sandorį ir įsigyti obligacijas, iš tikrųjų buvo obligacijų draudžiamumas, ką jie siekė įrodyti savo apeliaciniame skunde, tai banko finansinė padėtis negalėjo turėti jiems esminės reikšmės, pasirašant ginčo sandorį, nes apeliantai turėjo tikėti, kad bet kuriuo atveju atgaus jų į banką padėtus pinigus. Kitaip tariant, skunde dėstomi sandorių negaliojimo pagrindai, t. y. kad banko klientai suklydo dėl obligacijų draudžiamumo ir jog bankas juos apgavo dėl jo finansinės padėties, akivaizdžiai nesuderinami tarpusavyje ir tik patvirtina ieškovų reikalavimų nepagrįstumą, bandymą perkelti jų prisiimtos investicinės rizikos realizavusius neigiamus padarinius.
  11. Apibendrinant šioje nutartyje išdėstytus argumentus ir vadovaujantis kasacinės instancijos teismo išaiškinimu, kad įstatymuose nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog sutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010), konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, teisingai taikė nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nuo kurios nukrypti nagrinėjamu atveju nėra pagrindo, todėl teisingai pripažino, kad ieškovų argumentai nesudaro teisėto pagrindo pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90 ir 1.91 straipsnius.
Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
  1. Atsakovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą iš apeliantų. Atsakovė pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą sumokėjo advokatui 343,41 Eur, todėl prašė priteisti iš kiekvieno skundą padavusio asmens po 114,47 Eur.
  2. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Taigi, apeliantė G. U., pateikusi apeliacinį skundą, kuris atmestas, o taip pat būdama A. G. U., kuris taip pat buvo vienas iš apeliantų, teisių perėmėja, turi atlyginti atsakovei pastarosios turėtas bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas.
  3. Vadovaujantis CPK 94 straipsnio 1 dalimi, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą, A. A. teisių perėmėjos, nors ir pateikusios atsisakymą nuo apeliacinio skundo, turi atlyginti atsakovei pastarosios turėtas apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas, nes jos susidarė A. A. pateikus apeliacinį skundą, o teisių perėmėjoms atsisakius nuo jo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo pačios atsakovės, tik po atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo, t. y. jau patyrus išlaidas.
  4. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovės atstovai dalyvavo šioje byloje ir pirmosios instancijos teisme, taip pat tai, jog atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės atkartojami atsakovės atsiliepime į ieškinį (patikslintą ieškinį) išdėstyti argumentai ir dar pirmosios instancijos teisme atsakovės atstovo išanalizuotos faktinės aplinkybės, sprendžia, jog egzistuoja teisinis pagrindas sumažinti iš apeliantų atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą iki 120 Eur, iš kiekvieno skundą padavusio asmens atsakovei priteisiant po 40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, konkrečiai: iš G. U., kaip apeliantės ir A. G. U. teisių perėmėjos – 80 Eur, ir 40 Eur iš A. A. teisių perėmėjų – iš kiekvienos pagal paveldėjimo teisės liudijime nurodytą paveldėto turto proporciją, t. y. iš D. A., paveldėjusios ¼ dalį A. A. priklausiusio turto – 10 Eur, o iš A. S., paveldėjusios ¾ – 30 Eur.
Dėl testamento pripažinimo nevieša medžiaga
  1. 2018 m. balandžio 17 d. prašyme apeliantė G. U. be kita ko prašė pripažinti mirusiojo A. G. U. testamentą, į bylą pateiktą teisių perėmimo teisėtumui pagrįsti, nevieša bylos medžiaga.
  2. CPK 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis.
  3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su prašyme išdėstyta pozicija, kad pagal savo pobūdį testamentas, kaip mirusiojo paskutinės valios išraiška, talpina mirusiajam ir, visų pirma, jo paveldėtojams jautrią, su privačiu jų gyvenimu susijusią ir todėl saugotiną nuo kitų žmonių žinojimo, informaciją, todėl, įvertinusi būtinybę užtikrinti žmogaus privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, taip pat aplinkybę, jog šiuo atveju bylos medžiagos viešumo principo ribojimas būtų minimalus (tik vieno bylos dokumento), pripažįsta į bylą pateiktą A. G. U. testamentą (t. 5, b. l. 219) nevieša bylos medžiaga.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 10 straipsnio 2 dalimi, 308 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Priimti teisių perėmėjų D. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) apeliacinio skundo reikalavimų atsisakymą ir nutraukti apeliacinį procesą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo dalies, kuria buvo atmesti A. A. reikalavimai, susiję su įsigytomis obligacijomis.

15Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo dalį, kuria atmesti G. U. ir A. G. U. reikalavimai, susiję su įsigytomis obligacijomis, palikti nepakeistą.

16Priteisti atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui (juridinio asmens kodas 112025973) iš G. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 80 Eur (aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

17Priteisti atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui (juridinio asmens kodas 112025973) iš D. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 10 Eur (dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

18Priteisti atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui (juridinio asmens kodas 112025973) iš A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 30 Eur (trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

19Pripažinti į bylą pateiktą A. G. U. testamentą (t. 5, b. l. 219) nevieša bylos medžiaga.

Proceso dalyviai
Ryšiai