Byla e2A-671-803/2016

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką išmokėjimo atsakovui UAB „Loritransa“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andriaus Ignoto, Rositos Patackienės ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) UAB „Loritransa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo UAB „Loritransa“ ieškinį dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo atsakovui J. G. ir atsakovo J. G. priešieškinį dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką išmokėjimo atsakovui UAB „Loritransa“.

2Teisėjų kolegija,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „Loritransa“ pateikė ieškinį, prašydamas panaikinti Darbo ginčų komisijos 2015-02-10 sprendimą ( - ), priimtą darbo byloje Nr. APS-36-23678, kuriuo darbuotojo J. G. naudai iš darbdavio UAB „Loritransa“ priteista 1436,80 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas, bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu buvo sudaryta 2010-07-10 darbo sutartis, pagal kurią atsakovas dirbo UAB „Loritransa“ vairuotoju –ekspeditoriumi. Darbo sutartis su atsakovu 2014-12-03 nutraukta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, o atleidimo iš darbo dieną su darbuotoju buvo atliktas galutinis atsiskaitymas, išmokant jam pagal kasos išlaidų orderį 14L-034 4865,90 Lt sumą, kurios dalį sudaro kompensacija už nepanaudotas atostogas (4960,97 Lt neatskaičius mokesčių arba 3720,72 Lt atskaičiavus mokesčius). Ieškovo teigimu, atsakovas J. G. kreipėsi į darbo ginčų komisiją su prašymu dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas išieškojimo, nepagrįstai teigdamas, kad minėta jam išmokėta suma buvo tik atlyginimas ir dienpinigiai už paskutinius reisus, o kompensacija už nepanaudotas atostogas liko neišmokėta. Ieškovas nurodė, kad 2015-02-10 sprendimu Darbo ginčų komisija patenkino J. G. prašymą, priteisdama jam 1436,80 Eur neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas, tačiau su tokiu Darbo ginčų komisijos sprendimu nesutinka, kadangi kompensacija už nepanaudotas atostogas darbuotojui išeinant iš darbo buvo sumokėta (elektroninės bylos priedo b. l. 1-2).

5Atsakovas pateiktame priešieškinyje su ieškovo reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo UAB „Loritransa“ vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju laiką bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014 m. spalio 6-11 buvo komandiruotėje Lietuva-Italija su vilkiku valst. Nr. ( - ), 2014 m. spalio 14-19 buvo komandiruotėje Lietuva-Italija su vilkiku valst. Nr. ( - ), 2014 m. spalio 26-31 buvo komandiruotėje Lietuva-Italija su vilkiku valst. Nr. ( - ), 2014 m. lapkričio 27- gruodžio 2 d. buvo komandiruotėje Lietuva-Italija su vilkiku valst. Nr. ( - ), tačiau ieškovas nebuvo sumokėjęs dienpinigių. Atsakovo teigimu, dėl nurodytos priežasties šių reisų numeriai buvo nurodyti atsiskaitant su atleidžiamu darbuotoju 2014-12-03 kasos išlaidų orderyje 14L-034. Atsakovas įrodinėja, kad ieškovas nepagrįstai teigia, jog kasos išlaidų orderyje nurodyta suma apima ir atsakovui išmokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas, kadangi kompensacija išmokėta nebuvo, o buvo išmokėti dienpinigiai. Mano, jog Darbo ginčų komisijos 2015-02-10 sprendimas pagrįstas. Nurodė, jog kreipdamasis į Darbo ginčų komisiją atsakovas prašė priteisti tik kompensaciją už nepanaudotas atostogas, o apie teisę ir galimybę prašyti priteisti iš darbdavio vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką jis sužinojo tik gavęs ieškinį ir pasikreipęs teisinės pagalbos, todėl tokį reikalavimą kelia pateikdamas priešieškinį (elektroninės bylos priedo b. l. 24-27).

6Ieškovas pateiktame atsiliepime į priešieškinį prašė jį atmesti, o ieškinį patenkinti. Nurodė, jog atsakovas 2014 m. spalio – gruodžio mėnesiais buvo komandiruotėse penkis kartus, jam sumokėta 5010 Lt dienpinigių, todėl nepagrįsti atsakovo argumentai, jog atleidimo dieną jam išmokėti dienpinigiai, o ne kompensacija už nepanaudotas atostogas (elektroninės bylos priedo b. l. 33-34)

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 15 d. sprendime konstatuodamas, jog ieškovo reikalavimai nepagrįsti, atsakovo priešieškinį patenkino. Teismas, įvertinęs įmonės finansinius dokumentus, liudytojos R. Š. paaiškinimus, nustatė aiškius finansinių dokumentų neatitikimus, didesnius valstybei mokėtinus mokesčius nei skirtumas tarp paskaičiavimo ir išmokėjimo dokumentų ir sutiko su atsakovo argumentais, jog ieškovas mėgina Darbo ginčų komisijos sprendimu patvirtintą ginčo sumą pritraukti prie nežinia kaip paskaičiuotos sumos, ieškovo įvardijamos kaip kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Sprendė, jog vertinant byloje esančias atsakovo suformuotas ir ieškovui pateiktas kelionės ataskaitas, jose esančias įrašytas grąžintinas sumas, kurių darbdavys neginčijo, darbuotojo darbdaviui grąžintina perteklinė suma sutampa su nurodyta išmokėjimo dokumente, t. y. 2014-12-03 kasos išlaidų orderyje Nr. 14L- 034, suma ir konstatavo, jog ši suma laikytina dienpinigiais, kaip teigia darbuotojas, o ne atvirkščiai. Teismas patikrino Darbo ginčų komisijos apskaičiuotą kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydį ir sprendė, jog ieškovui neginčijant paskaičiavimų, Darbo ginčų komisija pagrįstai apskaičiavo ir priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 1436,80 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad su darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną nebuvo pilnai atsiskaityta, todėl Darbo ginčų komisija pagrįstai priteisė atsakovui DK 177 straipsnyje numatytą kompensaciją už nepanaudotas atostogas, kurios dydžio šalys neginčija. Sprendė, jog minėtą aplinkybę patvirtina tai, kad po darbuotojo kreipimosi į Darbo ginčų komisiją, į jo sąskaitą buvo pervesta 12,18 Eur suma, kuri mokėjimo paskirtyje įvardinta kaip „perskaičiuotas darbo užmokestis už 2014 m. rugsėjo mėn.“, kad byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis būtų pagrindas vienareikšmiškai manyti, jog su darbuotoju buvo visiškai atsiskaityta.

9Teismas įvertino atsakovo priešieškinyje išdėstytas aplinkybes dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimo atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės laiką ir sprendė, jog atleidimo iš darbo dieną ir vėliau darbdaviui neišmokėjus atsakovui kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir nesant darbuotojo kaltės dėl atsiskaitymo, yra pagrindas atsirasti DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytiems teisiniams padariniams. Teismas nustatė, kad atsakovo vidutinis darbo dienos užmokestis buvo 61,52 Lt (kas atitinka 17,82 Eur; neatskaičius mokesčių), o vidutinio darbo užmokesčio už delsimo atsiskaityti laikotarpį nuo atleidimo iš darbo iki šio teismo sprendimo priėmimo (215 darbo dienų) suma sudaro 3 831,30 Eur. Įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei aplinkybes, jog darbuotojui jo atleidimo iš darbo dieną nebuvo darbo užmokesčio įsiskolinimo, kad buvo išmokėta pagrindinė dalis jam priklausančios išmokėti sumos (darbo užmokestis bei dienpinigiai) ir uždelsta išmokėti tik kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma, jog reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo buvo pareikštas jau po Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo, darbuotojui priteistinos išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką sumą sumažino per pusę, t.y. iki 1 915,65 Eur (neatskaičius mokesčių). Pažymėjo, jog priešingu atveju šios kompensacijos nesumažinimas reikštų pernelyg didelę disproporciją tarp ieškovui priklausančių neišmokėtų su darbo santykiais susijusių pajamų ir 2,5 kartų šias pajamas viršijančios kompensacijos, o tai nebūtų suderinama su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu kaip bendruoju teisės principu. Teismas sprendė, jog yra pagrindas priteisti ir po 17,82 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo dienos užmokesčio nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško atsiskaitymo (DK 141 straipsnio 3 dalis) (elektroninės bylos priedo b. l. 76-81).

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11Apeliantas (ieškovas) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sudarant darbo sutartį buvo susitarta dėl darbo užmokesčio dydžio, jo sudedamųjų dalių bei mokėjimo tvarkos. Nesutinka su teismo argumentu dėl valstybei mokėtinos sumos vertinimo, nurodydamas, jog darbdaviui ir darbuotojui tenkantys mokesčiai valstybei yra gana dideli. Mano, jog atsakovui jo atleidimo dieną buvo sumokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susiję išmokos. Paskaičiavo, jog bendra priskaičiuota suma neatskaičius mokesčių sudaro 6509,45 Lt, mokestinė bazė – 1643,55 Lt ir atskaičiavus mokesčius darbuotojui išmokėtina suma sudaro – 4865,90 Lt, kuri ir atitinka kasos pajamų orderyje Nr. 14L-034 nurodytą sumą bei mokestinę bazę reglamentuojančius teisės aktus. Nurodo, kad atsakovui išmokėtą 4865,90 Lt sudaro ne tik darbo užmokestis, bet ir nepanaudota kasmetinių atostogų suma. Pateikdamas darbo užmokesčio paskaičiavimus ir atsakovui išmokėtas sumas už laikotarpį nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. nurodo, kad atsakovui išmokėta ne tik dienpinigių suma, bet ir papildomai sumokėta 27 073,20 Lt dydžio suma, kuri ieškovui iki šiol nėra grąžinta (elektroninės bylos priedo b. l. 85-87).

12Atsakovas J. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apelianto reikalavimus atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad su ieškovo teismui pateiktais įsakymais dėl siuntimo į tarnybines komandiruotes ir dienpinigių paskaičiavimą nebuvo supažindintas ir jie nepagrindžia realios įmonėje galiojusios tvarkos. Atsakovo teigimu, dienpinigiai už komandiruotes buvo skaičiuojami priklausomai nuo komandiruotės metu nuvažiuoto kilometražo pagal teismui teiktą lentelę (kurią teismas 2015-05-18 posėdyje atsisakė prijungti prie bylos, todėl teikiame pakartotinai ir prašo prijungti), o realūs dienpinigiai buvo skaičiuojami ir mokami didesni, nei ieškovas teikia teismui. Atsakovas nesutinka su ieškovo paskaičiavimais ir juos pagrindžiančiais argumentais, nurodydamas, jog ieškovas klastodamas duomenis pateikė klaidingus skaičiavimus tiek Darbo ginčų komisijai, tiek teismui, tokiu būdu siekdamas išvengti prievolės atsakovui. Mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2014-12-03 kasos išlaidų orderyje 14L-034 nurodytą sumą vertino kaip dienpinigius, nustatydamas, jos atsakovui nebuvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas (elektroninės bylos priedo b. l. 113-117).

13Teisėjų kolegija

konstatuoja:

14IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15Byloje kilo ginčas dėl visiško atsiskaitymo su atleistu iš darbo darbuotoju, pastarajam įrodinėjant, jog nebuvo išmokėta piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Atsakovas (darbuotojas) buvo priimtas į UAB „Loritransa“ vairuotoju–ekspeditoriumi pagal 2010-07-10 sudarytą Darbo sutartį Nr.105 (b.l. 6-8), o darbo santykiai baigėsi nuo 2014-12-03 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (b.l. 8). Darbdavys darbo santykių pradžioje įsipareigojo mokėti darbuotojui 1041 Lt atlyginimą, nuo 2012-08-01 darbuotojui nustatytas 1106 Lt per mėnesį darbo užmokestis, 2013-01-01 darbuotojui nustatytas 1301 Lt per mėnesį darbo užmokestis, nuo 2014-10-01 darbuotojui nustatytas 1346,50 Lt per mėnesį darbo užmokestis (Darbo bylos l. 3-5). Darbo santykių pabaiga buvo įforminta UAB „Loritransa“ direktoriaus 2014-02-03 įsakymu, iš kurio matyti, jog atsiskaityti su darbuotoju nuspręsta grynaisiais pinigais iš kasos (b.l. 8). 2014-12-03 kasos išlaidų orderyje Nr. 14L- 034 nurodyta, kad J. G. gavo 4865,90 Lt sumą, išdavimo pagrindas: „Galutinis atsiskaitymas. Reisai: ( - ) 31, B606 34A, ( - ) 32A, 35A“ (b.l. 9).

16Dėl naujų įrodymų

17CPK 306 straipsnio 3 dalis nustato, kad kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti šio Kodekso 314 straipsnyje, ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (jeigu apeliantas jų turi), taip pat duomenys apie tai, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis (arba kad nuo žyminio mokesčio apeliantas atleistas, arba kad žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas). CPK 314 straipsnyje nurodoma jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Konstatuojama, jog atsiskaitymo su darbuotoju faktą pagrindžiančių dokumentų priėmimas apeliacinės instancijos teisme nepažeis rungimosi principo, nes atsakovui buvo žinomas bei gautas kartu su apeliaciniu skundu ir jis turėjo galimybę įgyvendinti teisę dėl jo pasisakyti, todėl tenkina prašymą dėl įrodymų prijungimo.

18Dėl neatsikaitymo su darbuotoju

19DK 177 straipsnio 2 dalis numato, kad „piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Jeigu darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas, bet ne daugiau kaip už trejų darbo metų nepanaudotas kasmetines atostogas, jei darbuotojas faktiškai galėjo jomis pasinaudoti ir kolektyvinėje sutartyje nenustatyta kitaip“. Kaip matyti iš Darbo ginčų komisijos 2015-02-10 sprendimo ( - ), priimto darbo byloje Nr. APS-36-23678 (elektroninės (bylos priedo b.l.4), darbuotojas (atsakovas) įrodinėjo, jog per visą laiką nuo darbo santykių pradžios iki jų pabaigos, t.y. nuo 2010-07-10 iki 2014-12-03, jam atostogos nebuvo suteiktos. Darbo ginčų komisija netyrė ir nenustatinėjo, kiek yra nepanaudota kasmetinių atostogų dienų, kokia priklausė visa piniginė kompensacija, o rėmėsi UAB „Loritransa“ išduotame atsiskaitymo lapelyje nurodyta 4 960,97 Lt (1 436,80 eurų) kompensacijos suma už nepanaudotas atostogas. Tai reiškia, kad neįvykdė pareigos patikrinti visų darbuotojui išmokėtų sumų pagrindo ir dydžio per jo darbo laiką, nepatikrindama reikalavimo pagrįstumo, kuris turėjo būti nustatinėjama ne šalių paaiškinimais, o buhalteriniais apskaitos dokumentais. Pirmosios instancijos teismas tokių skaičiavimų taip pat neatlikinėjo, nurodydamas, jog „besąlygiškai sutiktina su šiuo atveju atsakovo atstovo išsakytais argumentais dėl ieškovo mėginimo DGK sprendimu patvirtintą ginčo sumą pritraukti prie nežinia kaip paskaičiuotos sumos, ieškovo įvardijamos kaip kompensacijos už nepanaudotas atostogas“.

20Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nagrinėjamoje byloje teismo atliktu faktiniu aplinkybių vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis. Pirma, pats atsakovas (darbuotojas) įrodinėjo, jog neturėjo teisės į 115,2 dienų atostogas (elektroninės bylos priedo b.l.72). Byloje nėra ginčo, jog per visą darbo laikotarpį atsakovui nebuvo suteiktos atostogos. Atsakovas aiškiai nurodė, kad jam priklausė 84 atostogų dienos už darbą nuo 2010-07-10 iki 2014-12-03 (CPK 178 straipsnis). Antra, ieškinio objektas – pripažinti nepagrįstu J. G. reikalavimą, kuris atsirado Darbo ginčų komisijos 2015-02-10 sprendimo ( - ) pagrindu, nusprendus išieškoti jo naudai neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Tai reiškia, kad pagal DK 177 straipsnio 2 dalį visais atvejais nebuvo pagrindo 4960,97 Lt (1 436,80 eurų) sumą laikyti kaip pagrįstai išieškotiną, kai pats darbuotojas neigė turintis tokią teisę.

21Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčas iš esmės kilo ne kiek dėl piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, kiek dėl visų mokėtinų darbuotojui (atsakovui) sumų. Tačiau pirmosios instancijos teismas, netirdamas ir nepasisakydamas dėl darbuotojui (atsakovui) priklausančių išmokėti sumų pagal darbo santykių šalis siejančius dokumentus, pasirėmė atsakovo paaiškinimais dėl įrodinėjamų neteisėtų tarpusavio atsiskaitymo, dėl ko padarė neteisingas išvadas (CPK 329, 330 straipsniai). Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus, nustatė, kad Darbo sutartimi Nr.105 darbo santykių pradžioje buvo sulygtas 1041 Lt atlyginimas, nuo 2012-08-01 darbuotojui nustatytas 1106 Lt per mėnesį darbo užmokestis, 2013-01-01 darbuotojui nustatytas 1301 Lt per mėnesį darbo užmokestis, nuo 2014-10-01 darbuotojui nustatytas 1346,50 Lt per mėnesį darbo užmokestis (Darbo bylos l. 3-5). Ginčo, kad minėtas darbo užmokestis atsakovui buvo išmokėtas nėra, į bylą pateikti įrodymai patvirtina pagrindinio darbo užmokesčio išmokėjimo nuo 2014-01-13 faktą (elektroninės bylos priedo b.l.30, 38, 45-48, 55). Iš esmės atsakovo atstovas teismo posėdžio metu neginčijo ankstesniais laikotarpiais sumokėto darbo užmokesčio dydžio. Kasacinis teismas išaiškino, kad pagal darbo įstatymo normas šalys darbo byloje nėra atleidžiamos nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „PAAS LT“ v. I. U., bylos Nr. 3K-3-120-687/2015, 2008 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. v. UAB ,,Corriere Rosa transportas“, bylos Nr. 3K-3-71/2008). Atsižvelgdamas į minėtą kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl ginčo laikotarpio aplinkybių. Teisėjų kolegija, perklausiusi teismo posėdžių garso įrašus, nustatė, kad atsakovo atstovas siekė įrodyti mokėtą darbo užmokestį pagal faktinį susitarimą, t.y. operuodamas sąskaitos išrašu, kurio terminas nuo 2014-01-01 iki 2014-12-31, atkreipdamas į 3, 5, 8, 15 punktus (elektroninės bylos priedo b.l.30), nurodė, jog atlyginimas 2014-11-12 buvo išmokėtas mažesnis, nors realiai pagal darbo sutarties paskutinį pakeitimą nuo 2014-10-01 buvo didesnis. Apklausta liudytoja R. Š., atlikusi paskaičiavimą, negalėjo paaiškinti, kodėl jis mažesnis, spėjo, kad dėl taikyto NPD, nurodė, kad tiksliai nebeprisimena. Tačiau atsakovas, turėdamas profesionalų atstovą, kuris galėjo apskaičiuoti pagal atsakovui priklausantį NPD išmokėtą atlyginimą atskaičius mokesčius, nepaneigė, jog jis neatitinka darbo sutartimi sulygto 1346,50 Lt per mėnesį darbo užmokesčio, įskaitant pajamų mokestį ir privalomojo socialinio draudimo įmokas. Tokiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra įrodytas skolos dėl pagrindinio darbo užmokesčio faktas (CPK 12, 178 straipsniai).

22Kaip matyti iš bylą pateiktų UAB „Loritransa“ 2014-10-01 įsakymo Nr. 1164, 2014-10-03 įsakymo Nr. K-1183, 2014-10-13 įsakymo Nr. K-1220, 2014-10-24 įsakymo Nr. K-1276, 2014-11-25 įsakymo Nr. 1430 (elektroninės bylos priedo b.l.40-44), atsakovas buvo siunčiamas į komandiruotes Lenkijoje ir Italijoje. Įsakymuose numatyta dienpinigių norma atitinka Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 116 (redakcija nuo 2014 04 18 ir 2014 m. rugsėjo 24 d. pagal ginčui aktualius laikotarpius) normas, t.y. 190 Lt (Italija) ir 130 Lt (Lenkija). Darbo sutartimi dienpinigių norma neaptarta, tačiau tuo atveju, jei ji atitinka teisės aktų numatytas dienpinigių normas, negali būti laikoma darbuotojų darbo teisių pažeidimu, nes preziumuojamas teisinio reguliavimo teisingumas (DK 3 straipsnis). Atsakovo atstovas nurodė, kad įsakymai nepasirašyti. Liudytoja R. Š. parodė, kad atsakovas J. G. buvo supažindintas. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atstovo argumentu, kad atsakovas, būdamas patyręs vairuotoju, būtų nežinojęs vykimo į komandiruotes tvarkos, tame tarpe dėl mokamų dienpinigių dydžio. Mažai tikėtina, kad turintis patirties vairuotojas nepasidomėtų galima disponuoti suma (CPK 185 straipsnis). Kita vertus, jei jau žinojo maršrutą, komandiruotės pradžią (ginčo, kad nenuvyko nėra), neprotinga būtų manyti, jog per 4 metų 4 mėnesių ir 23 dienų darbo santykių terminą, nebūtų matęs nei vieno įsakymo dėl komandiruotės ir jame esančios dienpinigių normos. Be to, atsakovas pripažino, kad teikė ataskaitas, pagal kurias buvo apskaitomos komandiruotės išlaidos (Darbo bylos l. 23-26). Atsakovo profesija yra paklausi, kaip matyti iš bylos eigos, gebantis vesti derybas, išsakyti poziciją. Būtent pagal jo reikalavimą buvo suformuoti įrašai 2014-12-03 kasos išlaidų orderyje Nr. 14L–034. Liudytoja R. Š. parodė, kad atsakovas J. G. nurodė, jog nepasirašys orderyje, kol nebus atlikti įrašai dėl komandiruočių reisų. Atsakovas J. G. šią aplinkybę patvirtino.

23Kaip išaiškino kasacinis teismas, DK nėra įtvirtintų nuostatų, kurių pagrindu darbuotojas turėtų būti traktuojamas silpnesniąja darbo teisinių santykių šalimi, taigi, dominuoja darbo sutarties šalių lygybės principas (DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 15, 16 straipsniai). Teisiniame reguliavime darbuotojui palanki išimtis yra tik ta, kad esant norminių darbo teisės aktų nuostatų prieštaravimams taikoma darbuotojui naudingesnė nuostata (DK 11 straipsnis 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. K. v. UAB „Autrolis“, bylos Nr. 3K-3-176/2011). Nagrinėjamoje byloje visi atsakovo argumentai dėl nepriemokos yra grįsti tuo, kad realūs dienpinigiai buvo mokami didesni, t.y. šalys susitarė, jog dienpinigiai bus mokami nuo nuvažiuoto kilometražo pridedant 50 eurų už kiekvieną reisą (elektroninės bylos priedo b.l.71). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal pateiktus skaičiavimas ir gebėjimą sisteminti duomenis, atsakovas gerai sugeba apskaičiuoti įrodinėjamas kaip mokėtinas sumas. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad darbuotojo teisė, kildinama ne iš darbo teisės aktų nuostatų ir įrodinėjama suvokiant jos neteisėtumą, negali būti vertinama ir ginama, ypatingai esant tokiai jo paties valiai. DK 3 straipsnio 1 dalis numato, jog darbo teisės šaltiniu yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios preambulėje yra įtvirtintas teisinės valstybės siekis. DK 2 straipsnio 2 dalis įpareigoja valstybę skatinti darbo teisių įgyvendinimą. Darbo teisės išimtiniais atvejais gali būti apribotos tik įstatymu ar teismo sprendimu, jeigu tokie apribojimai yra būtini siekiant apsaugoti viešąją tvarką, visuomenės moralės principus, visuomenės narių sveikatą, gyvybę, turtą, teises ir teisėtus interesus. Atsakovo argumentai dėl egzistavusios kitokios atlyginimo skaičiavimo tvarkos prieštarauja viešajai tvarkai, visuomenės moralės principui, todėl negalėjo būti pripažįstami pirmosios instancijos teismo (DK 35 straipsnio 1 dalies). Pažymėtina, kad atsakovui mokėtas darbo užmokestis, įskaičiuojant dienpinigius, atitiko jo atliekamo darbo užmokestį darbo rinkoje (CPK 178 straipsnis). Kaip matyti iš Dienpinigių paskaičiavimo lentelės, už komandiruotėse išbūtą laiką pagal UAB „Loritransa“ 2014-10-01 įsakymą Nr. 1164, 2014-10-03 įsakymą Nr. K-1183, 2014-10-13 įsakymą Nr. K-1220, 2014-10-24 įsakymą Nr. K-1276, 2014-11-25 įsakymą Nr. 1430 atsakovui išmokėta viso 5010 Lt dienpinigių, ir tai patvirtina išrašas iš sąskaitos (elektroninės bylos priedo b.l. 33-34). Liudytoja R. Š. parodė, jog dienpinigiai įprastai skaičiuoti pagal avanso apyskaitas. Atsakovas buvo nusiėmęs daugiau pinigų iš asmeninės sąskaitos, todėl nebuvo skolingi dienpinigių, todėl galutiniame atsiskaityme, užfiksuotame 2014-12-03 kasos išlaidų orderyje Nr. 14L–034, dienpinigiai neįtraukti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia tvarka atitinka įmonių, užsiimančių krovinių gabenimu, praktiką, yra logiška, nes pagal komandiruotės ataskaitą yra galutinai apskaitomos komandiruotės sąnaudos ir atsiskaitoma su darbuotoju. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į šalių patvirtintą aplinkybę, jog atsakovas pats išsigrynindavo pinigus, darbdavio (apelianto) pervestus komandiruotės sąnaudoms apmokėti (elektroninės bylos priedo b.l. 55). Tai reiškia, kad atsakovas galėjo naudotis tik tokia pinigų suma, kuri atitinka finansinius kelionės dokumentus ir turi teisinį pagrindimą (Darbo sutartis, komandiruotės įsakymai, Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymas Nr. 116). Įstatymas draudžia piktnaudžiauti teise (DK 35 straipsnio 1 dalis). Kaip minėta, patikrinus atliktus apelianto pavedimus į atsakovo sąskaitą (elektroninės bylos priedo b.l. 45), dienpinigiai išmokėti pagal nustatytą normą pagal komandiruotėje būtų dienų skaičių (elektroninės bylos priedo b.l. 33,45-48).

24Teisėjų kolegija dėl kilusio ginčo dėl 2014-12-03 kasos išlaidų orderyje Nr. 14L–034 esančių įrašų atkreipia dėmesį, kad būtent pagal DK 141 straipsnio 1 dalį darbdaviui kyla prieiga visiškai atsikaityti su atleidžiamu darbuotoju. Tokiu atveju dogmatiškai aiškinant šią normą, būtent darbdavio padaryti sumų apskaitymai buhalteriniuose dokumentuose, o ne darbuotojo subjektyvi valia lemia, įrodinėjimą su darbuotoju atlikto atsiskaitymo aiškinimą. Kita vertus, įrašyti orderyje reisai neprieštarauja R. Š. parodymams, kad atsiskaityta su darbuotoju, išmokant kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir darbo užmokestį už lapkričio mėnesį ir gruodžio mėnesį tris darbo dienas, nes buvimas komandiruotėje įeina į darbo laiką ir jos metu paliekamas darbo užmokestis (DK 143 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 220 straipsnio 1 dalis). Iš pateikto į bylą apelianto UAB „Loritransa“ suformatuoto ataskaitos Nr. 420/S306 išrašo matyti, kad atsakovui atskaičius mokesčius turi būti išmokėta 993,69 Lt pagrindinio darbo užmokesčio (elektroninės bylos priedo b.l. 10). Atsakovas nurodo, kad ši suma atitinka paskutinį darbo sutarties pakeitimą dėl 1346,50 Lt darbo užmokesčio, sudėjus nurodytą kaip etatinį darbo užmokestį su priedu už naktinį ir darbą poilsio ir švenčių dienomis (elektroninės bylos priedo b.l.73). Iš apelianto UAB „Loritransa“ suformatuoto pagal tabelį Nr. V020 atlyginimo lapelio už 2014 gruodžio mėnesį išrašo matyti, kad atsakovui atskaičius mokesčius turi būti išmokėta 3872,21 Lt, o šią sumą sudaro 155,25 Lt etatinio atlyginimo, 4960,97 Lt su mokesčiais kompensacija už nepanaudotas atostogas ir 46,73 Lt priedas už naktinį darbą (pagal DK 186 straipsnio 2 dalį termino „etatinis“ atitikmuo – pagrindinis darbo užmokestis) (elektroninės bylos priedo b.l. 38). Sudėjus apskaitomas sumas šiuose dokumentuose gauname 4865,90 Lt sumą, užfiksuotą 2014-12-03 kasos išlaidų orderyje Nr. 14L–034, t.y. išmokėjimą grynais pinigais įrodančiame dokumente.

25Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo sutikti su atsakovo atstovo pozicija, kad „iš kelionių ataskaitų už reisus Nr. 31A, 32A 35A, 36A matyti, kokios pinigų sumos priklausė atsakovui už šiuos reisus (užmokestis, dienpinigiai) ir išgrynintos iš įmonės kortelės liko pas atsakovą (Darbo bylos l. 23-26, b.l. 71-72, . sudėjus šias sumas (95 Eur + 1600 Lt (reiso Nr. 31A kelionės ataskaita) + 66 Eur + 110 Lt + 1300 Lt + 1300 Lt (reiso Nr. 36 A kelionės ataskaita) ir išeina 2014-12-03 kasos išlaidų orderyje 14L-034 nurodyta 4865,90 Lt suma“. Pirma, kelionės ataskaitos neįrodo, kad darbuotojas turi teisę gauti juose nurodytas sumas, nes jų paskirsti – ne darbo užmokesčio apmokėjimo įforminimas, o teikiamos turint tikslą įmonei pagrįsti iš pajamų atskaitoms sąnaudoms, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną (Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99). Antra, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnis). Tai reiškia, kad šiuo atveju, vertinat atsakovo atsikirtimus, buvo pagrindas taikyti principą iš neteisės teisė neatsiranda (,,ex iniuria ius non oritur“). DK 95 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų, tačiau darbo užmokestis pagal įstatymą (DK 95 straipsnio 1 dalis) nėra būtinoji darbo sutarties sąlyga, todėl darbo sutartyje ar kitame šalių raštu įformintame susitarime neaptarus dienpinigių apmokėjimo, nebuvo pagrindo nepaisyti Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 116. Bet kuriuo atveju, pateikta pirmosios instancijos teismui grynųjų pinigų suvestinė, kurioje nurodyta, kad darbuotojas už reisus laikotarpiu nuo 2014-10-02 iki 2014-12-02 liko skolingas 1875,32 Lt, o vairuotojo J. G. gautų pinigų ir išlaidų už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2014-12-03 suvestinėje nurodyta, kad atsakovas gavo 27073,20 Lt daugiau (nuimdamas pinigus iš įmonės sąskaitos su įmonės kortele bei pavedimais į asmeninę sąskaitą banke), nei jam priklausė (Darbo bylos l. 19-20, 45-50), įrodo duomenų neatitikimą su įmonės finansiniais dokumentais. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šios aplinkybės nėra nagrinėjamos bylos objektu (CPK 13 straipsnis), teisėjų kolegija jų nevertina.

26Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažįsta nepagrįsta teismo išvadą pasisakant dėl to, kad laikotarpis, už kurį paskaičiuota kompensacija už nepanaudotas atostogas, suponuoja mintį, jog darbdavys akivaizdžiai stengėsi įterpti paskaičiuotą kompensaciją į 2014-12-03 kasos išlaidų orderyje 14L-034 nurodytą 4865,90 Lt sumą. Atsakovas pateikė paskaičiavimą, jog už jo darbo laikotarpį priklausytų 123,19 atostogų dienų skaičius (elektroninės bylos priedo b.l. 73,116). Apeliantas atsiskaitymo dokumentuose nurodė, kad 115,20 dienos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. Š. paaiškinimai dėl nurodytų dienų skaičiaus nebuvo aiškūs. Liudytoja tiesiog abejojo, ar jau turi būti taikoma DK 177 straipsnio 2 dalis, suteikiant darbdaviui teisę kompensaciją išmokėti ne daugiau kaip už trejų darbo metų nepanaudotas kasmetines atostogas. Tačiau teisėjų kolegija dėl šių aplinkybių neturi pagrindo konstatuoti, kad darbdavio veiksmai, skaičiuojant atostogų dienas turi nusikalstamos veikos požymių, nes nebūtų jokios ekonominės naudos nurodyti orderyje sumą, kurią jis laikytų kaip jau išmokėtą. Kita vertus, DK 177 straipsnio 2 dalyje teisinis reguliavimas yra skirtas darbdavio interesų apsaugai ir tik nuo jo priklauso, ar jis šia norma nori pasinaudoti. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie išmokėtus dienpinigius, o ne kompensaciją už nepanaudotas atostogas padaryta neįvertinus bylai reikšmingų įrodymų, netinkamai pritaikius DK 99 straipsnį, Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 116, Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99, ir taip pažeidus proceso (CPK 185 straipsnio 1 dalis) ir materialiosios teisės normas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovo (apelianto) ieškinys atmestas panaikinama ir priimamas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys tenkinamas ir panaikinamas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2015 m. vasario 10 d. sprendimas Nr. ( - ), priimtas darbo byloje Nr. APS-36-23678, atmetant J. G. reikalavimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 dalis).

27Dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir išmokos už uždelsimo laiką priteisimo

28Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „ne visiško atsiskaitymo atleidimo iš darbo dieną faktą patvirtina ir aplinkybės, jog po darbuotojo kreipimosi į Darbo ginčų komisiją, į jo sąskaitą buvo pervesta 12,18 Eur suma, kuri mokėjimo paskirtyje įvardinta kaip „perskaičiuotas darbo užmokestis už 2014 m. rugsėjo mėn.“ Teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie išmokėtus dienpinigius, o ne kompensaciją už nepanaudotas atostogas, padaryta neįvertinus bylai reikšmingų įrodymų ir šioje dalyje panaikinus sprendimą, laiko, jog kompensacijos priteisimas dėl 12,18 eurų skolos (darbo bylos 35 lapas) neatitiktų protingumo principo (DK 35 straipsnis). Be to, pavedimas atliktas 2015-01-16, pradėjus ginčą neteismine tvarka. Kasacinis teismas, plėtodamas ir pildydamas teismų praktiką dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo yra išaiškinęs, kad priteisiant išmoką už uždelsimo atsiskaityti su darbuotoju laiką turi būti įvertintas darbdavio padaryto pažeidimo aplinkybės ir pobūdis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. G.ė v. AB „Šilutės baldai“, bylos Nr. 3K-3-372/2012); faktas, kad darbdavys ieškinio reikalavimų dalį pripažino ir sumokėjo kompensaciją už priverstinės pravaikštos dalį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. UAB Joniškio autobusų parkas, bylos Nr. 3K-3-542/2011) ir kt. Taigi, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, įvertinant, jog su atsakovu buvo visiškai atsiskaityta iki kreipimosi į teismą, vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju laiką prieštarautų proporcingumo, protingumo principams. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsiskaitymo su darbuotoju aplinkybes, tinkamai neišaiškino bei neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių bei tinkamai jų neįvertino, todėl nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo priešieškinys tenkintinas (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinį skundą tenkintini, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimas panaikintinas bei priimtinas naujas sprendimas, kuriuo priešieškinys atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

29Dėl bylinėjimosi išlaidų

30Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują, atitinkamai tarp šalių perskirstomos jų bei valstybės patirtos išlaidos, susijusios su vykusiu teisminiu procesu (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovas (apeliantas) sumokėjo 32 eurus žyminio mokesčio už ieškinį, 75 eurus už apeliacinį skundą.

31Patenkinus apeliacinį skundą, apeliantui iš atsakovo priteisiamas už ieškinį ir apeliacinį skundą sumokėtas 107 eurų žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1, 4 dalys, 98 straipsnis).

32Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

33apelianto (ieškovo) UAB „Loritransa“ apeliacinį skundą tenkinti.

34Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2015 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. ( - ), priimtą darbo byloje Nr. APS-36-23678, atmetant J. G. reikalavimą, ir atmesti atsakovo J. G. priešieškinį.

35Priteisti ieškovo UAB „Loritransa“, j.a.k. 126068148, iš atsakovo J. G., a.k. ( - ) naudai 107 eurų bylinėjimosi išlaidų.