Byla 3K-3-542/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Joniškio autobusų parkas“ kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutarties ir Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. D. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Joniškio autobusų parkas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo ir kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimo, jeigu atsakovas iš dalies pripažįsta ieškinį ir iš dalies įvykdo ieškovo reikalavimą.

6Ieškovė nuo 1996 m. vasario 1 d. dirbo UAB „Joniškio autobusų parkas“ vyriausiąja buhaltere. Jos darbo užmokestis buvo procentais susietas su įmonės vadovo darbo užmokesčiu. 2009 m. liepos 28 d., pasikeitus atsakovo vadovui, ieškovei buvo sumažintas darbo užmokestis, tačiau apie tai raštu ji nebuvo įspėta. Nuo 2009 m. liepos 28 d. pradėjus dirbti naujam įmonės vadovui, nustatyta tvarka jam buvo paskirtas 5,8 minimalios mėnesio algos (MMA) dydžio darbo užmokestis. Kadangi ankstesnio įmonės vadovo įsakymu ieškovės darbo užmokestis sudarė 90 procentų vadovo darbo užmokesčio, tai ieškovės darbo užmokestis sumažėjo 17 procentų. Ieškovės teigimu, ji pretenzijų nereiškė, nes nenorėjo konfliktuoti su naujuoju vadovu. 2009 m. spalio mėnesį įmonės vadovas žodžiu pasiūlė ieškovei nuo 2009 m. lapkričio 1 d. dar kartą sumažinti darbo užmokestį. Ieškovė nesutiko, vėliau gavo atsakovo raštišką pasiūlymą sutikti dėl darbo užmokesčio sumažinimo dar 10 procentų, o jai nesutikus, 2009 m. lapkričio 4 d. gavo raštišką atsakovo įspėjimą, kad 2010 m. sausio 5 d. bus atleista iš pareigų, atsižvelgiant į sunkią įmonės finansinę situaciją. Ieškovė 2010 m. sausio 5 d. pateikė vadovui raštišką sutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, t. y. sumažintu darbo užmokesčiu, tačiau įmonės vadovas nurodė, jog tai nebeturi įtakos, ir tą pačią dieną atleido ją iš darbo. Ieškovės teigimu, ji buvo atleista be svarbių priežasčių. Jos atleidimas iš darbo pagal DK 129 straipsnį buvo neteisėtas, nes ieškovė raštu sutiko dirbti sumažintu atlyginimu, jos darbo vieta ir funkcijos išliko, tačiau šį darbą dirba kitas žmogus, įmonėje nebuvo jokių struktūrinių pertvarkymų, reorganizacijos, nebuvo keičiami jokie technologiniai procesai. Atsakovo įspėjime apie būsimą darbo sutarties nutraukimą nebuvo tinkamai nurodytos atleidimo priežastys, taip pat priežastys, dėl kurių ieškovės atlyginimo mažinimas buvo būtinas. Ieškovės teigimu, ją atleidus iš darbo, ji patyrė didžiulį stresą, sutriko miegas, sumažėjo galimybės bendrauti su pažįstamais žmonėmis, nes žinia apie atleidimą greitai pasklido mieste, jai sunku rasti kitą bent minimaliai apmokamą darbą, todėl turi būti atlyginta neturtinė žala.

7Ieškovė pateiktame teismui ieškinyje ir jo papildymuose per pasirengimą nagrinėti bylą prašė teismo pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti ją į tas pačias pareigas tame pačiame darbe; priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo jos atleidimo iš darbo dienos 2010 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo grąžinti į darbą įvykdymo; priteisti 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Atsakovas, reikšdamas atsikirtimus, pripažino, kad padarė pažeidimų atleisdamas darbuotoją iš darbo, apmokėjo už priverstinės pravaikštos laiką iki 2010 m. balandžio 1 d. ir prašė bylos dalį dėl reikalavimo grąžinti į darbą ir apmokėti už priverstinę pravaikštą nutraukti, nes neliko ginčo ir galima dėl šios dalies priimti dalinį sprendimą. Nagrinėjant bylą teisme 2010 m. spalio 21 d. (T. 1, b. l. 146) ieškovė sukonkretino reikalavimus ir prašė teismo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir konstatuoti, kad į pirmesnį darbą ji negali būti grąžinama dėl DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytų priežasčių, priteisti išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, išskyrus atsakovo jau sumokėtus 9363,92 Lt, pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisti neišmokėtą sumažinto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 28 d. iki 2010 m. sausio 5 d. (7287,20 Lt), priteisti 0,06 procento dydžio delspinigių už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 17 d. iki 2010 m. sausio 5 d., 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

9Joniškio rajono apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino ieškovės atleidimą iš UAB „Joniškio autobusų parkas“ vyriausiosios buhalterės pareigų neteisėtu, konstatavo, kad ieškovės darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, ieškovė negalėjo būti grąžinta į pirmesnį darbą, nes vyriausiosios buhalterės pareigas atsakovo įmonėje jau atliko kitas asmuo, be to, ieškovei galėjo būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, priteisė ieškovei iš atsakovo 4077,99 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 4077,99 Lt neturtinei žalai atlyginti, kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teisme 2010 m. balandžio 1 d. buvo gautas atsakovo pareiškimas dėl ieškinio pripažinimo iš dalies, kuriame atsakovas pripažino, kad ieškovė buvo neteisėtai atleista iš darbo, pažeidžiant įstatyme nustatytą darbuotojo atleidimo procedūrą, nesant darbuotojo kaltės; pripažino ieškinio reikalavimą, kuriuo ieškovė prašė priteisti jai vidutinį darbo užmokestį už priverstines pravaikštas nuo atleidimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas šį ieškinio reikalavimą įvykdė ir ieškovei sumokėjo vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo dienos, t. y. 2010 m. sausio 5 d. iki atsakovo šio pareiškimo pateikimo teismui. Nepaisant to, teismas nurodė, kad atsakovas, pripažinęs ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, nepanaikino įsakymo dėl ieškovės atleidimo iš darbo ir nepripažino jo negaliojančiu bei negrąžino jos į darbą. Atsakovas, pripažindamas tik ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, neįvykdė tuo metu ieškovės reikšto reikalavimo grąžinti ją į darbą, todėl teismas atmetė atsakovo prašymą nutraukti bylos dalį dėl šio ieškinio reikalavimo. Teismas, atsižvelgęs į aplinkybę, kad ieškovė paskutinę darbo dieną (2010 m. sausio 5-ąją) raštu sutiko dirbti mažesniu atlyginimu, sprendė, jog atsakovas privalėjo sustabdyti ieškovės atleidimo procedūrą, nes įspėjime dėl atleidimo iš darbo nurodytas atleidimo iš darbo pagrindas išnyko. Nors ieškovei sutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, ji tą pačią dieną buvo atleista iš darbo, teismas konstatavo, kad ji pagal DK 129 straipsnį buvo atleista neteisėtai. Teismas, pripažinęs ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu ir nustatęs, kad ji negalėjo būti grąžinta į pirmesnį darbą, nes jai būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, pažymėjo, jog ieškovės darbo sutartis su UAB „Joniškio autobusų parkas“ nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, nurodė, kad, pradėjus dirbti naujam įmonės vadovui, ieškovė nuo 2009 m. liepos 28 d. jau žinojo, jog jos darbo užmokestis sumažės, tačiau nereiškė pretenzijų, nesutikdama su būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu, nesikreipė į teismą. Nors apie sumažintą darbo užmokestį ji nebuvo raštiškai supažindinta, tačiau ir toliau dirbo už mažesnį darbo užmokestį ir iki atleidimo iš darbo dienos neginčijo atsakovo veiksmų dėl darbo užmokesčio sumažinimo nuo 2009 m. liepos 28 d., todėl teismas atmetė jos reikalavimą priteisti sumažinto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 28 d. iki 2010 m. sausio 5 d. Teismas konstatavo, kad neteisėtai atleidžiant darbuotoją iš darbo darbuotojui paprastai padaroma neturtinė žala. Faktą, kad ieškovei neteisėtu atleidimu iš darbo padaryta neturtinė žala, pripažino ir atsakovas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė į ieškovės elgesį, šalies ekonominę situaciją, atsakovo finansines galimybes, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, priteisė ieškovei jos vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, t. y. 4077,99 Lt sumą.

10Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2011 m. birželio 17 d. nutartimi juos atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą; patikslino sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką ir priteisė ieškovei iš atsakovo 46 017,51 Lt. Kolegija, atmesdama atsakovo apeliacinį skundą, nurodė, kad nors atsakovas, pripažindamas ieškinio reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, sumokėjo vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo atleidimo dienos iki 2010 m. balandžio 1 d., tačiau jis nepripažino kitų ieškinio reikalavimų, taip pat negrąžino jos į darbą. Dėl to kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo priimti dalinio sprendimo, nes ieškovė ginčijo ne tik jos atleidimą iš darbo, bet ir darbo užmokesčio sumažinimą, šie reikalavimai buvo tarpusavyje susiję, o teismui nesuteikta teisės pripažinti tik atleidimą iš darbo neteisėtu, taip pat turi būti atkurtos pažeistos darbuotojo teisės. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas apmokėjo už priverstinės pravaikštos laiką, tačiau pagal DK 297 straipsnį priverstine pravaikšta laikytinas laikas nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki darbuotojo grąžinimo į darbą dienos. Kadangi atsakovas nepanaikino įsakymo dėl ieškovės atleidimo iš darbo, jos į darbą negrąžino, priverstinė pravaikšta tęsėsi toliau, tai teismas pagrįstai ir atsižvelgdamas į teismų praktiką pakeitė neteisėto atleidimo iš darbo formuluotę, sprendime konstatavo atleidimo iš darbo neteisėtumo faktą, priteisė už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos vidutinį darbo užmokestį už tris mėnesius. Kolegija, tikslindama pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, atsižvelgė į objektyvias aplinkybes, lėmusias bylos nagrinėjimo trukmę, ieškovės veiksmus ir, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais bei DK 2, 35, 36 straipsniais, konstatavo, kad vidutinis darbo užmokestis priteistinas iki 2011 kovo 8 d. , skaičiuojant vienos ieškovės darbo dienos vidutinį uždarbį 193,27 Lt, ir priteisė ieškovei 46 017,51 Lt už priverstinės pravaikštos laiką. Kolegija, atmesdama ieškovės apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, nurodė, kad žala ieškovei buvo padaryta dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, tačiau pažymėjo, kad pažeidimai, sukėlę ieškovei dvasinių išgyvenimų, buvo ištaisyti, t. y. jos atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, kompensuota turtinė žala, priteisiant didelę kompensaciją, todėl kolegija, atsižvelgdama į kompensacinę neturtinės žalos atlyginimo, kaip civilinių teisių gynimo būdo, paskirtį, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pripažino, jog nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis neatitiko sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų.

11III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

12Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pakeisti Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą: panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu ir priteista vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, ir šį ieškinio reikalavimą atmesti, nes jis buvo įvykdytas iki teismo sprendimo priėmimo; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai neįvertino aplinkybės, kad kasatorius 2011 m. balandžio 1 d. pareiškimu vienašališkai pripažino ieškinio reikalavimų dalį dėl ieškovės atleidimo iš darbo neteisėtumo ir išmokėjo ieškovei vidutinį darbo užmokestį už tris mėnesius – nuo atleidimo iš darbo dienos iki ieškinio pripažinimo; nesutiko tik su neturtinės žalos dydžiu; priimti ieškovę atgal į darbą atsakovas neturėjo galimybės, nes jos darbo vietoje dirbo kitas darbuotojas, o ieškovei jau buvo išmokėta penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Kasatoriaus teigimu, jis pašalino padarytą teisių pažeidimą ir ginčo dalyką dėl ieškovės atleidimo iš darbo neteisėtumo, kurio teismams nebereikėjo konstatuoti. Nors ieškovė ir toliau po 2011 m. balandžio 1 d. palaikė reikalavimus, kuriuos atsakovas pripažino ir įvykdė, teismai tokius reikalavimus turėjo atmesti. Neteisėtai atleidus asmenį iš darbo, darbuotojo teisės gali būti ginamos pasirinktinai – gražinant jį į darbą arba priteisiant išeitinę išmoką, tačiau abu šie teisių gynimo būdai negali būti taikomi vienu metu. Dėl to pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad darbdavys, pripažindamas, jog ieškovę atleido iš darbo neteisėtai, privalėjo panaikinti priimtą įsakymą dėl ieškovės atleidimo ir grąžinti ją į darbą. Nepagrįstos teismo išvados, kad šie du reikalavimai yra neatskiriamai susiję. Kasatoriaus teigimu, darbuotojas, prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, gali ir nekelti reikalavimo grąžinti jį į darbą, todėl, teismas, pripažinęs atleidimą neteisėtu, neprivalo būtinai darbuotoją grąžinti į darbą. Juolab kad kasatorius nagrinėjamoje byloje negalėjo panaikinti įsakymo dėl ieškovės atleidimo ir jos grąžinti į darbą, nes ieškovės darbo vieta buvo užimta, todėl išmokėjo darbuotojai išeitinę išmoką. Kasatoriaus teigimu, aiškinant ir taikant DK normas pagal jų prasmę, atsižvelgiant į teismų praktiką, darbo užmokesčio netekimas darbuotojui gali būti kompensuojamas tik už tą laikotarpį, kol darbuotojus teisme įrodinėja atleidimo iš darbo neteisėtumą, tačiau vidutinis darbo užmokestis negali būti priteistas už laikotarpį, kol darbuotojas įrodinėjo kitus ieškinio reikalavimus; konkrečiu atveju – neturtinės žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. AB „Vakarų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-7-296/2005).

13Ieškovė atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo jį atmesti. Ji nurodo, kad tarp šalių kilo ginčas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir šis ieškovės reikalavimas buvo pagrindinis, lėmęs kitų ieškinio reikalavimų pagrįstumą. DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodyta, kad, teismui konstatavus neteisėto atleidimo iš darbo faktą, darbdaviui kyla pareiga sumokėti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Dėl to kompensacija pagrįstai buvo priteista ne už priverstinės pravaikštos laikotarpio dalį, o už visą laikotarpį, nes darbuotojo pažeistos teisės gali būti atkuriamos tik priėmus ir įsiteisėjus teismo sprendimui (DK 297 straipsnio 3, 4 dalys). Ieškovės teigimu, kasatorius nepagrįstai nurodo, kad ieškinį pripažino; priešingai kasatorius tik iš dalies pripažino antrąjį ieškovės reikalavimą priteisti išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

14Teisėjų kolegija

konstatuoja:

15IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

16Dėl DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo, jeigu atsakovas iš dalies pripažįsta ieškinį ir įvykdo ieškovo reikalavimą

17Gindamas savo teises, kurios buvo pažeistos dėl neteisėto atleidimo iš darbo, darbuotojas savo pasirinkimu prašo teismo taikyti DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyje nurodytus pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdus. Tokio reikalavimo patenkinimo pagrindą visų pirma sudaro tai, kad atleidimas iš darbo turi būti pripažintas neteisėtu. Pagal DK 297 straipsnio 3 dalį darbuotojo atleidimas iš darbo yra neteisėtas, jeigu jis atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką. Ši aplinkybė nustatoma nagrinėjant bylą, tačiau ne visada yra būtina atlikti visų bylos aplinkybių tyrimą. Neteisėtas atleidimas iš darbo gali būti konstatuotas nagrinėjant bylą iš esmės arba tuo pagrindu, kad ginčo teisme atveju kita šalis pripažįsta šią aplinkybę, pripažindama ieškinį visiškai ar iš dalies. Šios aplinkybės kaip ieškinio pripažinimas reiškia, kad teismas gali nuspręsti baigti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 140 straipsnio 2 dalis) ir esant tam sąlygoms priimti teismo sprendimą ar dalinį teismo sprendimą (CPK 261 straipsnis). Priimti dalinį sprendimą teismui nėra pareiga, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas pažeidė nurodytas proceso teisės normas.

18DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, darbuotoją atleidus iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Ieškovas tokiu atveju ieškiniu reikalauja grąžinti jį į pirmesnį darbą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo.

19DK 297 straipsnio 4 dalis taikoma, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas buvo atleistas iš darbo neteisėtai, bet negali būti grąžintas į pirmesnį darbą. Tokiu atveju pagal DK 297 straipsnio 4 dalį teismas priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Jeigu yra pagrindas teismas taiko DK 297 straipsnio 4 dalį. Teismas turi aiškiai išspręsti darbo santykių nutraukimo klausimą: priimti sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, nurodyti, kad darbo santykiai pasibaigia teismo sprendimo pagrindu, taip pat darbo santykių pabaigos laiką. Tai yra nustatyta DK 297 straipsnio 4 dalyje ir turi būti įvykdoma darbo teisinių santykių apibrėžtumo ir darbuotojo pažeistų teisių atkūrimo tikslais.

20Kasacinis teismas yra pripažinęs, kad šie darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdai yra alternatyvūs, galutinai teismas sprendžia, kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikomas byloje; aplinkybes, reikšmingas DK 297 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. AB aviakompanija „Lietuvos avialinijos“, bylos Nr. 3K-3-178/2005; 2007 m. birželio11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. VĮ Mažeikių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-231/2007; kt.).

21Atkuriant darbuotojo pažeistą teisę dirbti, taip pat turi būti sprendžiama dėl laiko už priverstinę pravaikšta apmokėjimo. Taip darbuotojui yra kompensuojami turtiniai nuostoliai, padaryti dėl jo darbo teisių pažeidimo. Priverstinė pravaikšta – tai laikas, kai darbo sutartimi sutartas darbas faktiškai egzistuoja, tačiau darbuotojas negali jo dirbti, nes darbdavio iniciatyva arba įgaliotų valstybės institucijų ar jų pareigūnų reikalavimu yra nušalintas nuo darbo arba atleistas iš darbo. Atlyginimas už priverstinę pravaikštą yra pinigų suma, kurią darbuotojas būtų uždirbęs, jei konkretaus darbdavio neteisėtais veiksmais, t. y. neteisėtu darbo santykių nutraukimu, nebūtų pažeista jo teisė dirbti. Kompensacijos už priverstinę pravaikštą paskirtis pagal kasacinio teismo praktiką yra, pirma, atlyginti darbuotojo prarastą darbo užmokestį ir, antra, nustatyti sankciją darbdaviui ir turėti prevencinę reikšmę įpareigojant darbdavį laikytis darbo teisėje nustatytų darbuotojo atleidimo iš darbo procedūrų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. UAB „Teniso pasaulis“, bylos Nr. 3K-3-384/2011). Kaip kompensacija, ši išmoka darbuotojui atlygina tai, ką jis būtų uždirbęs tęsdamas darbo santykius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tai yra apmokėjimas už darbui skirtą laiką, per kurį darbuotojas iš tikrųjų šio darbdavio naudai nedirbo. Dėl atleidimo iš darbo be darbuotojo kaltės darbuotojo teisė užsidirbti kitame darbe, imantis savarankiškos veiklos ar verslo, paprastai nebūna suvaržyta, nors darbuotojas dėl neteisėto atleidimo iš darbo patiria nuostolių ir nepatogumų. Taikant turtinę sankciją darbdaviui, reikia atsižvelgti į tai, ar darbuotojo atleidimo aplinkybės ir pagrindai netrukdė jam turėti kitų pajamų, ar per atleidimo laiką, kol vyko ginčas, darbuotojas tokių pajamų turėjo, ar jam dėl atleidimo iš darbo buvo priteista neturtinė žala sudarytiems nepatogumams atlyginti, ar ginčas dėl atleidimo iš darbo teisme buvo nagrinėjamas operatyviai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, pažymi, kad CPK nustatyti sutrumpinti civilinių bylų dėl grąžinimo į darbą nagrinėjimo (pasirengimo nagrinėti ir nagrinėjimo) terminai, nurodyta pareiga teismui veikti ex officio iniciatyviai, aktyviai ir operatyviai. Tai reiškia, kad, vykdant šiuos procesinio įstatymo reikalavimus, taip pat proceso šalims bendradarbiaujant, priverstinės pravaikštos laikas turi būti neilgas. Be to, svarbu įvertinti, kad ilgai tęsiantis bylos nagrinėjimui teisme didesnė ekonominė rizika ir našta tenka darbdaviui, nes dėl to ilgėja laikas, kol darbuotojas realiai nedirba, bet iš darbdavio jam gali būti priteista už priverstinės pravaikštos laiką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ne visais atvejais būtų teisinga ir pagrįsta taikyti darbuotojo negautų pajamų visiško atlyginimo principą už sutrukdymą jam dirbti konkrečiame darbe. Darbuotojo praradimai dėl darbo netekimo pagal įstatymą – DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalis – atlyginami iki darbuotojo pažeistos teisės dirbti atkūrimo procedūros pabaigos, t. y. jo grąžinimo į darbą, arba teismo sprendimo konstatavimo dėl darbo santykių pabaigos. Tai yra įstatymo leidėjo nustatyta bendroji taisyklė ir situacija. Jeigu yra esminių nukrypimų nuo jos, kurie išdėstyti pirmiau, teismas gali svarstyti, taip pat konkrečiu atveju spręsti ir pripažinti, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką gali būti sumažinta.

22Nagrinėjamoje byloje ieškovė iš pradžių prašė pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti ją į darbą, priteisti jai už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, t. y. nurodė DK 297 straipsnio 3 dalį. Dar pasirengimo bylai metu atsakovas pateikė teismui pareiškimą, kuriuo pripažino atleidimą iš darbo neteisėtu ir sumokėjo už priverstinės pravaikštos laiką iki 2010 m. balandžio 1 d., t. y. nurodyto pareiškimo pateikimo teismui. Atsakovas ieškinio reikalavimo pagrindą pripažino, bet reikalavimą dėl darbuotojo pažeistos teisės dirbti atkūrė ne tuo būdu, kurį nurodė ieškovė – nepanaikino įsakymo dėl atleidimo iš darbo, nesudarė sąlygų ieškovei grįžti dirbti, bet apmokėjo už priverstinės pravaikštos laiką. Tai yra įstatyme nustatytas darbuotojo teisių gynimo būdas, bet teismas dar nebuvo nusprendęs dėl darbuotojo pažeistos teisės gynimo, o ieškovė ieškinyje buvo nurodžiusi kitą, taip pat įstatyme nustatytą darbuotojo pažeistos teisės gynimo būdą, susijusį su grąžinimu į pirmesnį darbą. Ieškovė toliau reikalavo grąžinti ją į darbą ir tik paskutiniame teismo posėdyje pakeitė reikalavimą dėl jos pažeistos teisės gynimo būdo – prašė teismo negrąžinti jos į darbą, o taikyti DK 297 straipsnio 4 dalį. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, pripažinę ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, taikė su darbuotojo negrąžinimu į darbą susijusį jos teisių gynimo būdą (DK 297 straipsnio 4 dalį). Nagrinėjamos bylos ypatumas yra tai, kad atsakovas pasirengimo bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme metu 2010 m. balandžio 1 d. pripažino ieškovės reikalavimo pagrindą ir tuo būdu, kurį galiausiai parinko teismas, reikalavimą įvykdė. Jis sumokėjo ieškovei vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo dienos (2010 m. sausio 5 d.) iki pareiškimo dėl ieškinio pripažinimo pateikimo teismui.

23Teisėjų kolegija sprendžia, kad, darbdaviui pripažinus ieškinį, jog buvo pažeisti įstatymai atleidžiant darbuotoją, ir sumokėjus kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką iki 2010 m. balandžio 1 d., teismas pagal DK 297 straipsnio 4 dalį turėjo teisinį pagrindą spręsti ir sprendime pasisakyti dėl pripažinimo, kad darbuotojas buvo atleistas neteisėtai, nurodyti darbo santykių pasibaigimo pagrindą ir laiką. Teismas neturėjo teisinio pagrindo nutraukti bylą dėl ieškinio pripažinimo ar šią reikalavimų dalį atmesti, nes turėjo įforminti darbo santykių pabaigą. Kasacinio skundo argumentai dėl bylos nutraukimo ir šios ieškinio reikalavimų dalies atmetimo prieštarauja DK 297 straipsnio 4 daliai.

24Nagrinėjamos bylos atveju teisėjų kolegija aplinkybę dėl sumokėtos darbuotojui kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką vertina dviem aspektais. Pirma, priverstinės pravaikštos dalis darbuotojui jau yra apmokėta ir ta apimtimi ieškovės pažeistos teisės yra visiškai atkurtos ir ji neturi reikalavimo teisės (CPK 5 straipsnis). Kita priverstinės pravaikštos dalis tęsėsi dėl neoperatyvaus teismo nagrinėjimo ir po to, kai darbdavys pripažino atleidimą iš darbo neteisėtu ir geruoju sumokėjo dalį kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tai yra pagrindas mažinti kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nesumažino kompensacijos tuo pagrindu, kad darbdavys iki 2010 m. balandžio 1 d. buvo sumokėjęs kompensacijos dalį beveik už tris mėnesius, tačiau taip pat neatsižvelgė į tai, jog atsakovas, sumokėjęs kompensaciją vos už tris mėnesius, nepasiūlė darbuotojai neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį nustatė už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. kovo 8 d., t. y. daugiau kaip vienuolika mėnesių. Teismas kompensaciją sumažino tik tiek, kiek užsitęsė teismo procesas dėl aplinkybių, susijusių su teismo veikla (bylos perdavimu, teisėjo liga, atostogomis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinio reikalavimų dalies pripažinimas ir kompensacijos už priverstinės pravaikštos dalį sumokėjimas bei bylos proceso ilga trukmė dėl teismo veiklos yra pagrindas mažinti kompensaciją, kuri priteisiama pagal DK 297 straipsnio 4 dalį iki 2010 m. lapkričio 4 d. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas bylos aplinkybes ir į tai, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotoją nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdaviui, tačiau tokios kompensacijos dydis turi būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir darbuotojo patirtiems netekimams, atitikti teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, sprendžia, kad pakankamas ir teisingas kompensacijos dydis darbuotojai sumokėtas iki 2010 m. lapkričio 4 d. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išmoką už priverstinės pravaikštos laiką skaičiavo nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir tinkamai taikė DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatą.

25Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi nurodytomis teisės normomis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 297 straipsnio 4 dalį dėl kompensacijos už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimo, todėl keistinos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl kompensacijos dydžio nustatymo, priteisiant ieškovei iš atsakovo 4077,99 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 4 d. (už 6 mėnesius – 24 467,94 Lt) (CPK 5 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

26Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos vienodos ir nuoseklios teismų praktikos formavimui bei priimtų teismų sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

27Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

28Pakeisti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutarties dalį ir Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo ir priteisti ieškovei J. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Joniškio autobusų parkas“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) 24 467,94 Lt (dvidešimt keturis tūkstančius keturis šimtus šešiasdešimt septynis litus 94 ct) kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką.

29Kitas Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

30Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Byloje kilo ginčas dėl DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo ir kompensacijos... 6. Ieškovė nuo 1996 m. vasario 1 d. dirbo UAB „Joniškio autobusų parkas“... 7. Ieškovė pateiktame teismui ieškinyje ir jo papildymuose per pasirengimą... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 9. Joniškio rajono apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį... 10. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 11. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė... 12. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo... 13. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo jį atmesti. Ji... 14. Teisėjų kolegija... 15. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 16. Dėl DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo, jeigu atsakovas iš dalies... 17. Gindamas savo teises, kurios buvo pažeistos dėl neteisėto atleidimo iš... 18. DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, darbuotoją atleidus iš darbo be... 19. DK 297 straipsnio 4 dalis taikoma, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas buvo... 20. Kasacinis teismas yra pripažinęs, kad šie darbuotojo pažeistų teisių... 21. Atkuriant darbuotojo pažeistą teisę dirbti, taip pat turi būti sprendžiama... 22. Nagrinėjamoje byloje ieškovė iš pradžių prašė pripažinti jos... 23. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, darbdaviui pripažinus ieškinį, jog buvo... 24. Nagrinėjamos bylos atveju teisėjų kolegija aplinkybę dėl sumokėtos... 25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi... 26. Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos... 27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 28. Pakeisti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 29. Kitas Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo... 30. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...