Byla e2A-405-798/2018
Dėl iškeldinimo iš ginčo patalpų ir žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovui R. G. dėl iškeldinimo iš ginčo patalpų ir žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas G. P. kreipėsi į teismą su pašymu iškeldinti atsakovą iš jam priklausančio gamybinio pastato, priteisti 73 267,47 Eur žalos atlyginimą dėl nesumokėto nuomos mokesčio ir pastato atstatymo išlaidų po kilusių gaisrų, 792 Eur netiesioginių nuostolių dėl žalos nustatymo, 5 proc. metines palūkanas už priteistą skolą ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovas nurodė, kad 2009 m. birželio 1 d. nuomos sutartimi iki 2010 m. liepos 1 d. išnuomojo atsakovui gamybinio pastato, unikalus Nr. 7989-0001-0041, turinčio 569,56 kv. m. bendrojo ploto, esančio ( - ) raj. ( - ) sv., sen., ( - ) kaime, dalį patalpų, plane pažymėtu: cechas 1-8, 204,78 kv. m., 1-7 11,35 kv. m., 1-1 4,91 kv. m., 1-2 12,4 kv. m., 1-3 12,31 kv. m., 1-4 2,84 kv.m (toliau – gamybinis pastatas). Atsakovui naudojant gamybinį pastatą, 2009 m. liepos 1 d. kilo gaisras, kurio metu išdegė 21x10 m. gamybinių patalpų vidus, sudegė telferis (ieškovo), medienos perdirbimo įrenginiai, apie 5 kub. m. medinių lentų. Kaip nustatė Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ( - ) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai, gaisras kilo dėl atsakovo priešgaisrinių saugos taisyklių pažeidimo atliekant ugnies darbus. Vėliau gamybiniame pastate buvo dar du gaisrai – 2011 m. sausio 24 d., 2012 m. vasario 3 d. Atsakovas visų buvusių gaisrų padarinių nelikvidavo, gaisrų apgadintų patalpų nesuremontavo. 2010 m. liepos 1 d. pasibaigus ginčo patalpų nuomos sutarčiai, atsakovas patalpų neatlaisvino iki šiol, nuomos mokesčio, mokesčių už sunaudotą elektros energiją nesumokėjo, pradėjo slapstytis, vengdavo susitikti su ieškovu. Tik 2015 m. lapkričio 5 d. ieškovui pavyko pasirašytinai įteikti atsakovui pretenziją dėl gamybinio pastato, kurioje buvo pasiūlyta arba įsigyti gamybinį pastatą pagal 2009 m. sausio 7 d. preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas, arba atlaisvinti jį, grąžinant tokios būklės, koks buvo 2008 m. perduotas ir sumokėti visus įsiskolinimus. Gavęs šią pretenziją, atsakovas reikalavimų neįvykdė. Siekdamas užfiksuoti faktines aplinkybes, ieškovas užsakė ir 2015 m. gruodžio 2 d. antstolis užfiksavo gamybinio pastato faktines aplinkybes. Atsakovui dar kartą 2015 m. gruodžio 29 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d. buvo išsiųstos pretenzijos dėl gamybinio pastato atlaisvinimo. Ieškovo užsakyta kvalifikuoto specialisto pastato atstatymo kaštų išvada patvirtina, kad ginčo pastato atstatymo kaštai siekia 73 267,47 Eur sumą, kurią kaip nuostolius turi atlyginti atsakovas. Taip pat ieškovas patyrė 792 Eur netiesioginių nuostolių, susijusių su žalos nustatymu – 121 Eur už antstolio atliktą faktinių aplinkybių konstatavimą ir 550 Eur už patalpų atstatymo kaštų nustatymą.
  3. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 2 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino visiškai.
  4. Atsakovas R. G., nors ir pripažino ieškinio reikalavimą dėl iškeldinimo, pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo ir prašė atmesti ieškinio reikalavimą dėl žalos priteisimo, nes ieškovas praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Be to, atsakovo teigimu, pastato atstatymo išlaidos buvo apskaičiuotos neatsižvelgiant į aplinkybę, kad pastatas, kuriuo naudojosi atsakovas, buvo nusidėvėjęs.
  5. Ieškovas nesutiko su atsakovo prieštaravimais. Ieškovo teigimu, atsakovas pastato atstatymo išlaidų nepaneigė. Nurodė, kad 2015 m. gruodžio 2 d. buvo faktiškai įvertinta pastato būklė, o tų pačių metų gruodžio 29 d. išsiųsta pretenzija atsakovui, nurodant, kad nuomos santykiai vienašališkai nutraukti ir pastatas turi būti atlaisvintas. Atsakovas slapstėsi ir pašto siuntos neatsiėmė, todėl ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo 2015 m. gruodžio 2 d.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 2 d. preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovo reikalavimai buvo visiškai patenkinti – nusprendė iškeldinti atsakovą R. G. iš ieškovui G. P. nuosavybės teise priklausančio gamybinio pastato. Taip pat priteisė ieškovui iš atsakovo 73 267,47 Eur žalos atlyginimo, 792 Eur netiesioginių nuostolių, patirtų dėl žalos nustatymo, 5 proc. procesines palūkanas už priteistą skolą (74 059,47 Eur) nuo bylos iškėlimo dienos (2017 m. vasario 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 13 955 Eur bylinėjimosi išlaidų (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartimi ištaisyta rašymo apsirikimo klaida nurodant priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą – vietoj „13 955 Eur“ į „1 395 Eur“).
  2. Teismas nustatė, kad šalis siejo mišrūs teisiniai santykiai: negyvenamųjų patalpų nuomos ir negyvenamųjų patalpų pirkimo – pardavimo. Pagal 2009 m. sausio 7 d. šalių sudarytą gamybinio pastato pirkimo – pardavimo sutartį nuosavybės teisė atsakovui turėjo pereiti įvykdžius sutarties sąlygas – iki 2011 m. gruodžio 20 d. ieškovui sumokėjus visą kainą už parduodamą daiktą. Iš bylos duomenų, Nekilnojamojo turto registro išrašo, teismas sprendė, kad atsakovas sutarties neįvykdė, todėl pastatas priklauso ieškovui. Teismas nustatė, kad paskutinė tarp šalių 2009 m. birželio 1 d. pasirašyta gamybinio pastato nuomos sutartis neterminuota, nes atsakovas ir pasibaigus sutarties terminui patalpomis naudojosi (CK 6.481 straipsnis).
  3. Atsižvelgdamas į tai, kad 2015 m. lapkričio 5 d. įspėjimas dėl nuomos sutarties nutraukimo atsakovui įteiktas pasirašytinai, teismas sprendė, kad nuomos santykiai tarp šalių yra nutrūkę. Nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkui atsiranda pareiga grąžinti nuomos objektu buvusį daiktą nuomotojui (CK 6.499 straipsnis). Todėl ieškovo reikalavimą dėl atsakovo iškeldinimo iš gamybinio pastato teismas laikė pagrįstu (CK 6.480 straipsnis).
  4. Teismas nustatė, kad atsakovas netinkamai vykdė sutarties sąlygas, nesilaikė priešgaisrinės saugos taisyklių, 2009 m. liepos 1 d., 2011 m. sausio 24 d., 2012 m. vasario 3 d. sukėlė gaisrą, dėl ko atsirado žala nuomojamam daiktui – gamybiniam pastatui.
  5. Teismo vertinimu, ieškovas įrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas (neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį) (CK 6.246-6.249 straipsniai). Teismas, remdamasis ieškovo pateikta reikiamą atestatą turinčio eksperto Pastato atstatymo kaštų nustatymo išvada, pripažino, kad ieškovas įrodė 73 267,47 Eur žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nuomojamose patalpose vykdė individualią veiklą, susijusią su medienos perdirbimu, atsakovo kaltė preziumuojama, jos ieškovas įrodinėti neprivalo (CK 6.248 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 4 dalis).
  6. Teismo vertinimu, ieškovas 2017 m. vasario 13 d. pareikšdamas ieškinį, nepraleido ieškinio senaties termino, nes tik 2015 m. gruodžio mėnesį dalyvaujant antstoliui pateko į ginčo patalpas ir galėjo įvertinti žalos mastą ir teismine tvarka ginti pažeistą teisę. Faktai, kad atsakovas 2009-2013 metų laikotarpiu mokėjo ieškovui grynaisiais pinigais nuomos mokestį, t. y. susitikdavo su ieškovu, nepatvirtina aplinkybės, kad ieškovas turėjo galimybę nustatyti žalos dydį.
  7. Teismas remdamasis tuo, kad ieškovas pateikė duomenis patvirtinančius patirtus 792 Eur netiesioginius nuostolius (121 Eur – antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimą, 550 Eur –ekspertui už atstatymo kaštų nustatymą, 121 Eur – antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimą, siekiant nustatyti faktą, kad atsakovas nėra atlaisvinęs patalpų), sprendė, kad ši suma priteistina iš atsakovo (CK 6.629 straipsnio 4 dalies 2 punktas).
  8. Teismas pripažino pagrįstu ieškovo reikalavimą dėl 5 proc. procesinių palūkanų už priteistą skolą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

5III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6

  1. Atsakovas R. G. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. galutinį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas, nustatęs, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė proceso, materialinės teisės normas, pažeidė kasacinio teismo praktiką.
    2. Teismas nepagrįstai įvertino, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodytas 3 metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Ieškovas savo teisių pažeidimą siejo su gaisrais, kurie dėl atsakovo kaltės įvyko jam priklausančiame gamybiniame pastate. Kadangi pagal bendrąją taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo momento, kai asmuo sužinojo ar turėjo ir galėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, teisė į ieškinį ieškovui atsirado nuo tos dienos, kada jis sužinojo apie gaisrą, kurio metu buvo padaryta žala.
    3. Pirmasis gaisras įvyko 2009 m. liepos 1 d., apie jį ieškovui buvo pranešta Vilniaus apygardos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2009 m. liepos 2 d. raštu. Būtent šis momentas turėtų būti laikomas ieškinio senaties termino eigos pradžia, nes kiti gaisrai buvo lokalūs ir žalos pastatui nepadarė, jų metu buvo apgadintas tik atsakovo ir jam dirbusių asmenų asmeninis turtas.
    4. Teismas sutapatino sužinojimo apie savo pažeistas teises (padarytą žalą) momentą su momentu, kada asmuo galėjo įvertinti jam padarytos žalos mastą. Net ir sutikus su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina diena, kada asmuo gauna objektyvią galimybę įvertinti jam padarytos žalos apimtį, nagrinėjamu atveju yra pagrindas tvirtinti, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, jog iki 2015 m. gruodžio mėnesio jis negalėjo patekti į ginčo pastatą ir apskaičiuoti gaisrų padarytos žalos. Ieškovas gyvena 3 km. atstumu nuo jam priklausančio gamybinio pastato, kuriame iki šios dienos veikia lentpjūvė, todėl sunku patikėti, kad nuo 2009 m. liepos mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn. ieškovas negalėjo ar neturėjo galimybės patekti į ginčo pastatą. Tokie veiksmai neatitinka protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standarto, nes sužinojęs apie gaisrą ieškovas nesiėmė veiksmų dėl gaisro padarinių nustatymo jam priklausančiame pastate.
    5. Ieškovo argumentas, kad jis negalėjo įvertinti gaisrais padarytos žalos masto dėl tariamo atsakovo slėpimosi ir negalėjimo įteikti pretenzijos nuo 2012 m. yra nepagrįstas. Visų pirma, šį argumentą paneigia atsakovo į bylą pateikti pakvitavimai, kuriuos praktiškai kiekvieną mėnesį išrašydavo ieškovas. Antra, visiškai nesuprantama, kaip negalėjimas įteikti pretenzijos galėjo įtakoti ieškovo galimybę įvertinti gaisrų padarytą žalą, nes nebuvo jokių kliūčių patekti į pastatą. Tai pagrindžia ir neplanuotas antstolio 2015 m. gruodžio 2 d. atvykimas į ginčo pastatą, kurio metu buvo nustatyta, kad yra visos galimybės patekti į jį patekti. Be to, ieškovas iki ieškinio šioje civilinėje byloje pareiškimo niekada nekėlė klausimo dėl gaisrų padarytos žalos atlyginimo ir nei vienoje iš pretenzijų nebuvo prašoma atlyginti gaisrų padarytos žalos.
    6. Skundžiamu sprendimu neteisingai apskaičiuota bylinėjimosi išlaidų suma, vietoje 13 955 Eur turėtų būti 1 395 Eur.
  2. Ieškovas G. P. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovas 2009 m. liepos 1 d. kilusio gaisro, dėl kurio buvo pripažintas kaltu, padarinių nelikvidavo, nuolat slapstėsi nuo ieškovo ir tik 2015 m. lapkričio 5 d. atsakovui pavyko pasirašytinai įteikti pretenziją, kurioje buvo pasiūlyta arba įsigyti gamybinį pastatą pagal 2009 m. sausio 7 d. preliminarios sutarties sąlygas, arba atlaisvinti jį, grąžinant tokios būklės, koks buvo 2008 m. pasirašant nuomos sutartį. Atsakovas pretenzijos reikalavimų neįvykdė ir gaisro padarinių nelikvidavo.
    2. Priešingai nei teigia atsakovas, ieškinio senaties dėl žalos atlyginimo pradžia prasideda nuo 2015 m. gruodžio 2 d., kai ieškovas, nupjovęs atsakovo pakabintas spynas, su antstolio pagalba užfiksavo gamybinio pastato būklę, nes tik tada buvo sužinota apie gaisrų padarytą žalą.
    3. 2015 m. gruodžio 29 d. atsakovui buvo išsiųsta nauja pretenzija, kurioje nurodoma, kad nuomos santykiai vienašališkai nutraukti ir prašoma, kad gamybinis pastatas būtų atlaisvintas. Atsakovas toliau slapstėsi ir vis dar slapstosi, pašto siuntos neatsiima. Toks pažeidimas pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį laikomas tęstiniu ir ieškinio senaties terminas dėl tokių veiksmų prasideda kiekvieną tęstinio pažeidimo dieną, todėl 3 metų ieškinio senaties terminas dėl žalos atlyginimo negali būti laikomas praleistu.
    4. Atsakovo argumentai, kad ieškovas neįrodė, jog nuo 2009 m. iki 2015 m. gruodžio mėnesio negalėjo patekti į ginčo patalpas ir nustatyti žalos, yra klaidingi. Atsakovas iki šiol ginčo patalpomis naudojasi neteisėtai, nepašalina gaisro padarinių ir bando įrodyti, kad teismo sprendimu jį iškeldinus iš ginčo pastato, jis neturi prievolės grąžinti patalpas tokios būklės, kokia buvo pasirašant nuomos sutartį.

7Teisėjų kolegija

konstatuoja:

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9Dėl apeliacinio skundo ribų

  1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei pagrindo peržengti skundo ribas kolegija nenustatė.
  2. Apelianto R. G. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, taikė teisės normas, nepagrįstai spręsdamas, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį, nepraleido 3 metų senaties termino, t. y. teismas netinkamai nustatė ieškovo sužinojimo apie gaisrais padarytos žalos nuosavybės teise priklausančiam gamybiniam pastatui momentą. Taip pat apelianto teigimu, skundžiamu sprendimu klaidingai nurodyta priteistina bylinėjimosi išlaidų suma. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra ginčo dėl skundžiamu sprendimu priteistos žalos ir nuostolių, apelianto iškeldinimo, todėl apsibrėžiant apeliacinio skundo ribas, šių klausimų apeliacinės instancijos teismas nenagrinės ir dėl jų nepasisakys.
Dėl klaidingai nurodytos bylinėjimosi išlaidų sumos
  1. Apelianto argumentas dėl klaidingos bylinėjimosi išlaidų sumos nebeaktualus, nes Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartimi buvo ištaisyta rašymo apsirikimo klaida ir vietoj 13 955,00 Eur nurodyta 1 395,00 Eur.
Dėl ieškinio senaties
  1. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
  2. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinio senatis nėra praleista, nes ieškovas apie gamybiniam pastatui padarytos žalos mastą sužinojo tik 2015 m. gruodžio mėn., antstoliui patekus į patalpas bei pagal 2016 m. lapkričio mėn. ieškovo užsakytą gamybinio pastato atstatymo kaštų įvertinimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamame sprendime nurodytas aplinkybes bei apeliacinio skundo argumentus, neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokia teismo išvada.
  3. Bylos duomenimis tarp apelianto ir atsakovo 2009 m. sausio 7 d. buvo sudaryta preliminari gamybinio pastato pirkimo – pardavimo sutartis, kuria atsakovas įsipareigojo iki 2011 m. gruodžio 20 d. atskiromis įmokomis apmokėti už parduodamą pastatą. Atsakovui nesumokėjus visos sumos, nuosavybės teisės į gamybinį pastatą išliko apeliantui. Pagal 2009 m. birželio 1 d. nuomos sutartį apeliantas išnuomojo atsakovui gamybinį pastatą iki 2010 m. liepos 1 d. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, 2010 m. liepos 1 d. pasibaigus nuomos sutarties galiojimui, tačiau atsakovui neatlaisvinus patalpų, nuomos sutartis tapo neterminuota (CK 6.481 straipsnis). Iki ieškinio pareiškimo apeliantas ginčo patalpomis naudojosi, šį faktą patvirtino ir pats apeliantas, pareikšdamas prieštaravimus dėl pirmosios instancijos preliminaraus sprendimo.
  4. Byloje ieškovui padaryta žala kildinama iš apelianto nuomojamame gamybiniame pastate kilusių gaisrų. Byloje neginčijama, jog gamybiniame pastate 2009 m. liepos 1 d., 2011 m. sausio 24 d. ir 2012 m. vasario 3 d. kilo gaisrai, t. y. tuo metu, kai apeliantas nuomojosi ginčo pastatą. Nors apelianto teigimu, ieškinio senatis turėtų būti skaičiuojama nuo 2009 m. liepos 2 d., t. y. ieškovui gavus Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos raštą, kuriame nurodoma informacija apie 2009 m. liepos 1 d. kilusį gaisrą, tačiau šiuo raštu nėra patvirtinta kokio masto žala padaryta pastatui. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas galėjo turėti pagrįstą teisėtą lūkestį, kad apeliantas, būdamas atsakingas už nuomojamo pastato priežiūrą ir tinkamą jo naudojimą, pašalino gaisrų padarinius.
  5. Dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims ( - ) straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas civilinio proceso tvarka konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008).
  6. Byloje nesant duomenų paneigiančių, jog ieškovas turėjo galimybę nustatyti faktą dėl gamybiniam pastatui padarytos žalos bei tokiu būdu sužinoti apie pažeistą savo teisę anksčiau nei antstoliui bei ieškovo atstovui (sūnui) 2015 m. gruodžio 2 d. faktiškai patekus į pastatą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog būtent nuo paminėtos datos skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Tik patekus į gamybinį pastatą bei įvertinus jo būklę dėl kilusių gaisrų, ieškovas subjektyviai galėjo įvertinti savo pažeistą teisę. Apelianto nurodomos aplinkybės, jog ieškovas, gaudamas iš apelianto nuomos mokestį raštu šį faktą patvirtindavo, t. y. , jog šalys susitikdavo perduodant pinigus, nepagrindžia, jog ieškovas buvo patekęs į gamybinį pastatą bei galėjo nustatyti apie gamybiniam pastatui padarytos žalos faktą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą.
  7. Apibendrinant, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ieškinio senaties nustatymo teisinį reglamentavimą, todėl pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas, pareikšdamas ieškinį senaties termino nepraleido. Kadangi apeliantas neginčijo skundžiamu sprendimu nustatytos ir priteistos žalos dydžio, nuostolių, įpareigojimo iškeldinti iš gamybinio pastato, dėl šių aplinkybių iš esmės teisėjų kolegija nepasisakė. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  8. Teisėjų kolegijai atmetus apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo ieškovas. Ieškovas G. P. apeliacinės instancijos teismo prašė priteisti 200,00 Eur išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius, kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės normas, keltus klausimus ir įrodinėtinas aplinkybes, sprendžia, jog ieškovo prašymas tenkinamas, priteisiant jam 200,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys).
  9. Netenkinus apeliacinio skundo, iš apelianto valstybei priteistinas žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartimi buvo atidėtas (CPK 84 straipsnis).

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

11Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

12Priteisti ieškovui G. P. (a. k. ( - ) iš atsakovo R. G. (a. k. ( - ) 200,00 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

13Priteisti iš atsakovo R. G. 688,00 Eur (šešis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurų) žyminį mokestį valstybei.

Ryšiai