Byla 2-703/2011
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutarties dalies, kuria teismas atmetė šio kreditoriaus 1 362 624 JAV dolerių dydžio kreditorinį reikalavimą

2Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Tikras kelias“ kreditoriaus Inerco Trade SA atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutarties dalies, kuria teismas atmetė šio kreditoriaus 1 362 624 JAV dolerių dydžio kreditorinį reikalavimą.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 25 d. nutartimi iškėlė BUAB „Tikras kelias“ bankroto bylą. Kreditorius Inerco Trade SA kreipėsi į BUAB „Tikras kelias“ administratorių su prašymu įtraukti Inerco Trade SA į BUAB „Tikras kelias“ kreditorių sąrašą su 1 792 640,37 JAV dolerių kreditoriniu reikalavimu. Kreditorinio reikalavimo dydis grindžiamas sutarties, kuri buvo sudaryta tarp BUAB „Tikras kelias“ ir Inerco Trade SA ir kurios pagrindu atsakovas įsipareigojo nupirkti iš ieškovo jose nurodytą kiekį saulėgrąžų aliejaus, neįvykdymu. Pagal sutartį Nr. 150/IN/09RSFO (toliau - Sutartis Nr.150) atsakovo įsiskolinimas sudaro 267 571,20 JAV dolerių bei 6 633,33 JAV dolerių palūkanų. Taip pat šia sutartimi buvo nustatyta, kad atsakovas BUAB „Tikras kelias“ nupirks iš kreditoriaus 3 868 MT aliejaus, tačiau atsakovas sumokėjo tik už dalį aliejaus kiekio, o likusio aliejaus kiekio nepriėmė, taip sukeldamas kreditoriui 1 362 624 JAV dolerių nuostolių, apskaičiuotų remiantis kainų skirtumu tarp sutarties Nr. 150 nustatytos kainos ir rinkos kainos atsisakymo priimti produktą metu. Pagal sutartį Nr. 159/IN/09RSFO (toliau – Sutartis Nr. 159) kreditorius pristatė atsakovui 164,40 MT saulėgrąžų aliejaus, išrašė už šį aliejaus kiekį 152 008,50 JAV dolerių sąskaitą faktūrą, tačiau UAB „Tikras kelias“ šios sąskaitos neapmokėjo, taip sukeldamas kreditoriui nurodyto dydžio nuostolius. Kadangi apmokėjimas nebuvo atliktas laiku, mokėtina 3 803,34 JAV dolerių palūkanų.

6II. Pirmosios instancijos teismo esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 19 d. nutartimi kreditoriaus Inerco Trade SA kreditorinį reikalavimą tvirtino dalinai – įtraukė Inerco Trade SA į BUAB „Tikras kelias“ trečiosios eilės kreditorių sąrašą su 43 015,37 JAV dolerių kreditoriniu reikalavimu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į sutarties Nr. 150 nustatytą neprotingai didelę kainą, kuri vos ne dvigubai didesnė už sutarties Nr. 159 nustatytą kainą, taip pat kreditoriui nepateikus įrodymų kaip keitėsi rinkos kaina per laikotarpį nuo sutarties sudarymo iki atsisakymo ją vykdyti, nustatė, kad kreditoriaus nuostoliai, atsiradę dėl kainų skirtumo, UAB „Tikras kelias“ atsisakius priimti sutartą produkcijos kiekį, ir kurių dydis, kreditoriaus apskaičiavimu, yra 1 362 624 JAV dolerių, nelaikytini pagrįstais ir realiais. Teismas pabrėžė, kad šalių susitartose taikyti FOSFA INTERNATIONAL 90 taisyklėse įtvirtinta galimybė arbitrams mažinti nuostolių dydį priklausomai nuo bylos aplinkybių.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9Ieškovas Inerco Trade SA atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl 1 362 624 JAV dolerių kreditorinio reikalavimo atmetimo ir patvirtinti 1 792 640,37 JAV dolerių kreditorinį reikalavimą. Skundą grindžia šiais argumentais:

101) Teismo motyvas tvirtinti tik dalinai kreditorinį reikalavimą dėl sutartyse Nr. 150 ir Nr. 159 esančio kainų skirtumo prieštarauja sutarties laisvės principui, pažeidžia rungimosi principą bei įrodinėjimo procesą reglamentuojančias nuostatas.

112) Bankrutuojančios įmonės administratorius nekėlė klausimo dėl kainų skirtumo, esančio sutartyse Nr. 150 ir Nr. 159, todėl nutartis, kuri buvo priimta dėl motyvų, kurie nebuvo iškelti asmens, ginčijančio kreditoriaus reikalavimus, pažeidžia rungimosi principą bei šalies pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas reikalavimas.

123)

13Teismas jokiomis aplinkybėmis nepagrindė galimybės taikyti FOSFA INTERNATIONAL 90 taisykles, leidžiančias sumažinti kreditoriaus reikalavimų dydį.

144) Pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytas 43 015,37 JAV dolerių kreditorinis reikalavimas turi būti pakeistas į 430 016,37 JAV dolerių kreditorinį reikalavimą dėl pirmosios instancijos teismo padarytos rašymo klaidos.

15Atsakovas BUAB „Tikras kelias“ atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

161) Įmonės bankrotas, privedęs įmonę prie visiško savo įsipareigojimų nevykdymo, yra ta aplinkybė, leidžianti taikyti FOSFA INTERNATIONAL 90 taisykles, įgalinančias ginčą nagrinėjančią instituciją savo nuožiūra mažinti priteistinų nuostolių dydį.

172) Kreditorius nepateikė teismui jokių įrodymų, leidžiančių patikrinti, kad jo reikalaujama patvirtinti 1 362 624 JAV dolerių kreditorinio reikalavimo suma yra reali.

183) Vilniaus apygardos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje padaryta aritmetinė klaida ir joje nurodytas 43 015,37 JAV dolerių dydžio kreditorinis reikalavimas turėtų būti pakeistas į 430 016,37 JAV dolerių dydžio kreditorinį reikalavimą.

19IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Byloje sprendžiama, ar užsienio įmonė – saulėgrąžų aliejaus pardavėja (toliau - pardavėjas) pagrįstai reikalauja priteisti iš Lietuvoje registruotos įmonės, kuriai šiuo metu iškelta bankroto byla, (toliau - pirkėjo) nuostolius už tai, kad pirkėjas atsisakė priimti dalį saulėgrąžų aliejaus iš pardavėjo už šalių sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje sutartą kainą. Siekiant teisingai išspręsti šį klausimą, visų pirma, reikia išspręsti klausimą dėl taikytinos teisės, o po to kvalifikuoti teisinius santykius tarp šalių ir įvertinti, ar pardavėjas patiekė tinkamos kokybės sutartą saulėgrąžų aliejaus kiekį, nustatyti priežastis, dėl kurių pirkėjas atsisakė priimti dalį patiekto aliejaus ir už jį sumokėti sutartą kainą. Be to, nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui turi reikšmės ir šalių sutartinių teisinių santykių, buvusių iki ir po sutarties, dėl kurios vykdymo kilo ginčas byloje, analizė.

21Tarptautinio komercinio sandorio šalys, įgyvendindamos autonomijos principą privatinėje teisėje, gali susitarti ne tik dėl ginčo priskirtinumo nagrinėti arbitražine tvarka, bet ir dėl to, jog jų santykiams bus taikoma ne konkrečios valstybės teisė, o lex mercatoria, kuri iš prigimties nėra nacionalinė teisė, o yra įvairių prekybos papročių ir teisės principų rinkinys, pavyzdžiui, UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principai, FOSFA taisyklės ir pan. Vienas iš pagrindinių lex mercatoria principų – geros valios principas yra pagrindinis privatinėje teisėje. Jis apima kiekvienos sutarties šalies sąžiningą elgesį kitos šalies atžvilgiu, siekį bendradarbiauti ir kooperuotis tiek vykdant sutartines prievoles pačiai, tiek ir sudarant sąlygas jas vykdyti kitai šaliai. Geros valios pagrindu šalių sudarytą susitarimą ginčui taikyti valstybės neaprobuotas taisykles, t. y. teisinius papročius, turi gerbti tokį ginčą nagrinėjantis teismas (arbitražas). Nors lex mercatoria nėra užsienio teisė tiesiogine prasme, tačiau turėtų būti jai prilyginta ir neprieštarauti imperatyvioms ginčą nagrinėjančio teismo valstybės normos. Kolegijos nuomone, ginčo šalių materialiesiems teisiniams santykiams lex fori materialinė teisė taikoma subsidiariai, t. y. tiek, kiek nereglamentuoja lex mercatoria.

22Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tarp šalių susiklostė pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai dėl ukrainietiškos kilmės saulėgrąžų aliejaus pardavimo. Šalys susitarė, kad ginčai dėl sutartinių prievolių vykdymo pagal aliejaus pirkimo-pardavimo sutartis bus nagrinėjami pagal FOSFA (angl. „The federation of oils, seeds and fats associations“) 90A taisykles, kurios įsigaliojo nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. (toliau - Taisyklės). FOSFA – tai tarptautines sutartis dėl aliejinių augalų sėklų, aliejų ir riebalų pirkimo-pardavimo rengianti ir iš jų kildinamus ginčus sprendžianti arbitražinė institucija. Ji tvirtinta tipines taisykles atskiriems atvejams. Kolegijos vertinimu, tai tarptautinių teisinių papročių pagrindu sukurtos taisyklės, kurios dar gali būti vadinamos lex mercatoria. FOSFA 90A Taisyklės reguliuoja sutartinius teisinius santykius dėl rafinuoto maistinio aliejaus ir riebalų patiekimo cisternomis ar konteineriais (keliu ar geležinkeliu). Jas sudaro 22 straipsniai, kurie reglamentuoja tiek procesinius, tiek materialiosios teisės teisinius santykius. Pirkėjui iškėlus bankroto bylą, nuostatos dėl ginčo nagrinėjimo arbitraže nebegali būti taikomos (Taisyklių 17 str.). Tačiau ginčo nagrinėjimas teisme savaime nepanaikina šalių susitarimo dėl taikytinos teisės. Šalių ginčą nagrinėjant bankroto byloje, nebetaikomos Taisyklių normos procesiniais klausimais, kadangi bankroto byla nagrinėjama teisme pagal nacionalines proceso taisykles (lot. k. „lex fori“). Tačiau tai neeliminuoja šalių susitarimo ir Taisyklių galiojimo dėl taikytinos teisės, nebent jos taikymas prieštarautų viešajai tvarkai ar imperatyvioms teisės normoms (CK 1.11 str. 1, 2 d.). Taisyklių 18 punkte nustatyta, kad vienai šaliai nevykdant sutarties, kita šalis, pateikusi pranešimą, turi teisę nutraukti sutartį arba teisę parduoti ar pirkti įsipareigojimų nevykdančios šalies atžvilgiu, kuri, gavusi pareikalavimą, privalo kompensuoti nuostolius, atsiradusius dėl tokio pardavimo ar pirkimo. Jei apmokėjimą privalančios atlikti šalies netenkina tokio pardavimo ar pirkimo kaina, arba jei nepasinaudojama nei viena iš šių teisių, nuostolių dydį nustato arbitrai. Nuostoliai, priteisti iš įsipareigojimų nevykdančios šalies, apribojami skirtumu tarp sutarties kainos ir faktinės arba nustatytos rinkos kainos įsipareigojimo nevykdymo dieną. Jei arbitrai nuspręs, kad įsipareigojimai nevykdomi pagrįstai, jie gali priteisti nuostolius nuo kitokio kiekio arba/ir priteisti papildomus nuostolius. Šios nuostatos yra taikomos ir nagrinėjamu atveju, nes byloje sprendžiama dėl nuostolių priteisimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) normos, nustatančios civilinės atsakomybės sąlygas ir jos taikymo ypatumus gali būti taikomos subsidiariai, t. y. tiek, kiek to nenustato Taisyklių 18 straipsnio nuostatos.

23Pagal 2009 m. kovo 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 150 pardavėjas įsipareigojo patiekti ir parduoti pirkėjui 3868 mt 2008-2009 m. derliaus ukrainietiško aliejaus po 1230 JAV dolerių už toną, o pirkėjas įsipareigojo nupirkti šį aliejaus kiekį iš pardavėjo. Šalys susitarė, kad jų ankstesni susitarimai dėl aliejaus pirkimo-pardavimo yra įvykdyti arba anuliuojami, o ginčai dėl sutarties nagrinėjami pagal tipines FOSFA 90A taisykles, įskaitant arbitražinę išlygą. Sutartyje nurodyta, kad sutartas aliejaus kiekis reguliariai (po 455-520 mt per mėnesį) bus tiekiamas aštuonis mėnesius (2009 m. kovo-lapkričio mėn.). Tuo tarpu pagal 2009 m. balandžio 2 d. tarp šalių sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 159 pardavėjas įsipareigojo patiekti ir parduoti pirkėjui 200 mt 2008 m. derliaus ukrainietiško aliejaus po 775 JAV dolerių už toną, o pirkėjas įsipareigojo nupirkti šį aliejaus kiekį iš pardavėjo. Šalys susitarė, kad sutartas aliejaus kiekis bus patiektas 2009 m. balandžio mėn. Abiejose sutartyse nustatytos vienodos bendrosios sąlygos, t. y. kad už aliejų atsiskaitoma pavedimu per 14 d. po prekių iškrovimo ir sutartų dokumentų kopijų atsiuntimo pirkėjui (PVM sąskaitos faktūros, muitinės deklaracijos, geležinkelio važtaraščių, sertifikato). Be to, esant nesutapimų tarp rusų ir anglų kalbomis surašytos sutarties teksto, turi būti vadovaujamasi rusų kalba surašytu sutarties tekstu (b.l. 14-19, 20-25).

24Šalių sutartinių teisinių santykių analizė leidžia teigti, kad laiko prasme labai panašiu metu (2009 m. kovo 20 d. ir 2009 m. balandžio 2 d.) tarp šalių buvo sudarytos dvi pirkimo-pardavimo sutartys iš esmės dėl tapačios produkcijos skirtingo kiekio patiekimo ir pardavimo. Tačiau produkcijos vieneto kaina šiose sutartyse ženkliai skiriasi (1230 JAV dolerių už toną ir 775 JAV doleriai už toną). Byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų šalių poreikį nustatyti tokį žymų tos pačios kokybės produkcijos kainų skirtumą. Juo labiau, kad versle įprasta, jog įsigyjant didesnį kiekį produkcijos, sutarto vieneto kaina paprastai yra mažesnė, negu įsigyjant mažesnį tokios pat produkcijos kiekį. Šiuo atveju susidarė atvirkštinė situacija. Sutartyje, kuria sutarta parduoti beveik dvidešimt kartų daugiau aliejaus, kaina už aliejaus toną nustatyta daugiau nei perpus didesnė. Pardavėjas pripažino, kad rinkoje aliejaus kaina buvo apie 830 JAV dolerių už toną. Už tokią kainą šalys ir anksčiau sutardavo pirkti-parduoti tokios kokybės aliejų. Taigi visą sutartinių teisinių santykių tarp šalių galiojimo laikotarpį, išskyrus 2009 m. kovo 20 d. sutarties sudarymą, šalys laikėsi tarptautinių papročių ir sutardavo dėl aliejaus kainos, kuri iš esmės atitiko vidutinę rinkos kainą. Todėl vienkartinis šalių sudarytas susitarimas pirkti aliejų už ženkliai didesnę nei vidutinė rinkos kaina ir šalių praktikoje įprasta kaina, neatskleidus tokio susitarimo sudarymo tikrųjų priežasčių, neatitinka protingumo principo, sukelia abejonių, kad šis susitarimas atitiko šalių gerąją valią. Esant tokioms aplinkybėms, galima svarstyti, ar nėra pagrindo 2009 m. kovo 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 150 sąlygą dėl aliejaus kainos 1230 JAV dolerių už toną pripažinti neatitinkančia protingumo kriterijų.

25Šalių autonomijos principas tiek nacionalinėje, tiek ir tarptautinėje sutarčių teisėje nėra absoliutus. Šį principą riboja protingumo kriterijai, kadangi protingumas – tai imperatyvas, kuriuo grindžiama visa teisės sistema. Protingumo kriterijai saisto ir sutarties šalių laisvę nustatant atskiras sutarties sąlygas. Lietuvos Respublikos CK, kurio nuostatos, kaip minėta, taikomos subsidiariai, 6.313 straipsnio ketvirtoji dalis numato, kad tuomet, jeigu šalių nustatyta kaina pirkimo-pardavimo sutartyje neatitinka protingumo kriterijų, tai nepaisant šalių susitarimo sutarties kaina turi būti pakeista atitinkančia protingumo kriterijus kaina. Ši teisės norma imperatyviai riboja šalių teisę susitarti dėl neprotingos kainos pirkimo-pardavimo sutartyje ir nustato teismo pareigą pakeisti kainą, kuri neatitinka protingumo kriterijų.

262009 m. kovo 20 d. tarp šalių sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. 150 šalių sutarta kaina po 1230 JAV dolerių už aliejaus toną, nesant ginčo dėl jo kokybės, ženkliai viršijo paties pardavėjo nurodytą vidutinę rinkos kainą (830 JAV dolerių už toną), neatitiko šalių ilgalaikės praktikos, jų geros valios. (CK 6.193 str. 1 ir 5 d.). Be to, šalys po keliolikos dienų nuo ginčijamos sutarties sudarymo, t. y. 2009 m. balandžio 2 d. sutartyje Nr. 159 susitarė dėl dar mažesnės kainos už aliejų – po 775 JAV dolerių už toną. Tai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad 2009 m. kovo 20 d. sutartyje Nr. 150 sutarta kaina 1230 JAV dolerių už aliejaus toną neatitiko protingumo kriterijų. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teismui nustatyti, kad 2009 m. kovo 20 d. sutartyje protingumo kriterijus atitiko rinkoje buvusi vidutinė kaina už pardavėjo pirkėjui tiekiamo ir parduodamo aliejaus toną, t. y. po 830 JAV dolerių už toną (CK 6.198 str. 1 d., 6.313 str. 2 d.). Kadangi teismo nustatyta protinga kaina atitinka produkcijos vidutinę rinkos kainą, todėl tai yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą priteisti negautas pajamas kaip skirtumą tarp sutartos kainos ir vidutinės kainos rinkoje.

27Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą, nes atsisakė priteisti nuostolius, nors atsakovo bankroto administratorius nedėstė argumentų dėl kainų skirtumo ir neginčijo kainos, atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad bankroto bylos susijusios su bankrutuojančios (likviduojamos) įmonės teisių gynimu, tad jos turi viešąjį interesą. Teismas tokiose bylose yra aktyvus, taigi, gali ne tik savarankiškai rinkti įrodymus, bet ir peržengti pareikštų reikalavimų bei atsikirtimų į juos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2008; 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009). Bankroto procese teismo nesaisto vien tik bankroto administratoriaus išdėstyti nesutikimo su pareikštu kreditoriniu reikalavimu argumentai. Teismas turi savo iniciatyva tirti bei vertinti kiekvieno pareikšto kreditorinio reikalavimo bankroto byloje pagrįstumą. Nustatęs, kad pareikštas reikalavimas yra nepagrįstas, teismas, net ir nesant bankroto administratoriaus išdėstytų prieštaravimų, negali tvirtinti tokio reikalavimo. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius ginčijo Inerco Trade SA į BUAB „Tikras kelias“ 1 362 624 JAV dolerių dydžio kreditorinį reikalavimą (b.l. 5-6). Šio reikalavimo pagrįstumo klausimą nagrinėjęs žemesnės instancijos teismas pagrįstai tyrė ir vertino byloje, ar sutarties kaina atitinka protingumo kriterijus, kadangi to reikalauja teisės imperatyvai.

28Pardavėjas reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo grindžia kainų skirtumu tarp šalių 2009 m. kovo 20 d. sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytos kainos už toną aliejaus ir vidutinės rinkos kainos, už kurią tuo metu, kai pirkėjas tariamai atsisakė priimti aliejų, buvo galima parduoti aliejų. Vertinant teisiškai, pardavėjas reikalauja iš pirkėjo negautų pajamų, t. y. tokių, kurias jis būtų gavęs, jeigu pirkėjas būtų priėmęs aliejų ir sumokėjęs už jį 2009 m. kovo 20 d. sutartyje sutartą kainą. Patirtų nuostolių atsiradimo faktą ir jų dydį turi įrodyti pardavėjas (CPK 12, 178 str.).

29Taigi tam, kad būtų galima patenkinti pardavėjo reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo, turi būti nustatytos civilinės atsakomybės visos sąlygos – neteisėti veiksmai (neteisėtas neveikimas), žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir žalos, kaltė (CK 6.245 – 6.249 str.). Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 str. 1 d.). Kitų trijų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą turi įrodyti kreditorius, nes civilinė teisė neįtvirtina šių sąlygų egzistavimo prezumpcijos (CPK 12, 178 str.). Žala (nuostoliai), kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra asmens turto netekimas, pakenkimas tam tikram objektui, dėl ko mažėja objekto ekonominė vertė, prarandamos jo kokybinės savybės. Piniginė žalos išraiška – nuostoliai, neatsižvelgiant į tai, ar jie tiesioginiai, ar netiesioginiai, turi būti įrodyti ir tiksliai apskaičiuoti. Negautos pajamos teismų praktikoje apibrėžiamos kaip negauta nauda, kuri buvo planuota gauti, jeigu nebūtų sutrikdyta įprastinė veikla. Negautas pajamas kaip nuostolius apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir kaip lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-138/2011). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais. Netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos), sutartinės atsakomybės taikymo viena iš priemonių, atlyginami tik atsižvelgiant į tai, ar iš tikrųjų jie realiai padaryti. Bylos šalis, reikšdama reikalavimą dėl netiesioginių nuostolių atlyginimo, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl sutarties kontrahento neteisėtų veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008).

30Toks negautų pajamų įrodinėjimo naštos paskirstymas suponuoja išvadą, kad pardavėjas, siekdamas, jog jam būti priteisti nuostoliai negautų pajamų pavidalu, turi ne tik nurodyti Taisyklių 18 punkto nuostatą dėl netiesioginių nuostolių maksimalaus dydžio nustatymo, t. y. reikalavimą grįsti tikėtinumu, bet ir įrodyti tokių nuostolių neišvengiamumą bei jų patyrimo realų faktą. Toks faktas gali būti nustatytas, jeigu pardavėjas pateiktų duomenis, jog pirkėjo neteisėtas atsisakymas pirkti visą 2009 m. kovo 20 d. sutartyje sulygtą aliejaus kiekį už sutartą kainą lėmė šio aliejaus perleidimą kitiems asmenims už mažesnę kainą. Tokiu atveju šis kainų skirtumas, nesant kitų kliūčių, galėtų būti priteistas kaip pardavėjo negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu pirkėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartines prievoles. Tačiau pardavėjas – profesionalus verslininkas, tokių aplinkybių nenurodė ir jas pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Be to, pardavėjas neįrodė ir aplinkybės, jog pagal 2009 m. kovo 20 d. sutartį kas mėnesį atgabeno pirkėjui po 455-520 mt per mėnesį aliejaus, kurį pastarasis atsisakė priimti (CPK 178 str.). Tuo pačiu pastebėtina, kad pagal 2009 m. kovo 20 d. sutartį pardavėjas du kartus atgabeno ir patiekė pirkėjui dalį aliejaus pirkimui už sutartą kainą. Už patiektą produkciją pardavėjas išrašė pirkėjui apmokėti dvi sąskaitas faktūras: 2009 m. balandžio 2 d. sąskaitą faktūrą Nr. RSFO 04006 324 916,80 JAV dolerių sumai už 264,160 mt aliejaus ir 2009 m. balandžio 28 d. sąskaitą faktūrą Nr. RSFO 04080 242 654,40 JAV dolerių sumai už 197,280 mt aliejaus. Pirkėjas už patiektą produkciją sumokėjo dalį kainos (300 000 JAV dolerių), o nesumokėtą pinigų dalį (267 571,20 JAV dolerių), taip pat palūkanas (6 633,33 JAV dolerių) priteisė pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas skolą už patiektą aliejų ne pagal vidutinę rinkos kainą, o pagal šalių sutartą kainą – 1230 JAV dolerių už toną (b.l. 91). Ši aplinkybė įrodo, kad pardavėjas dalį pajamų, kurias jis prašo priteisti kaip negautas pajamas pagal 2009 m. kovo 20 d. sutartį, gavo iš pirkėjo kaip apmokėjimą už faktiškai patiektą produkcijos dalį arba jas priteisė teismas skundžiamu procesiniu sprendimu ir tai padidino bendrą sutartyje nustatytą aliejaus kainą už toną, palyginus su vidutine rinkos kaina. Atsakovas šios teismo procesinio sprendimo dalies neginčijo ir dėl dalies kainos už patiektą produkciją priteisimo viršijant šia teismo nutartimi nustatytą protingą tiekiamos produkcijos kainą – vidutinę rinkos kainą – apeliacinio skundo neteikė (CPK 320 str.).

31Dėl apelianto atskirajame skunde nurodyto argumento, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytas rašymo apsirikimas, pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 19 d. nutartimi patvirtindamas BUAB „Tikras kelias“ kreditoriaus Inerco Trade SA 430016,37 JAV dolerių dydžio kreditorinį reikalavimą, rezoliucinėje dalyje neteisingai nurodė, kad tvirtina 43 015,37 JAV dolerių dydžio kreditorinį reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas, gavęs apelianto atskirąjį skundą, galėjo ištaisyti šią aritmetinę klaidą ir pakeisti nutarties rezoliucinę dalį, tačiau to nepadarė. Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas keisti skundžiamą nutartį ir pripažinti, kad yra tvirtintinas BUAB „Tikras kelias“ kreditoriaus Inerco Trade SA 430 016,37 JAV dolerių dydžio kreditorinis reikalavimas (pagal 2009 m. kovo 20 d. sutartį Nr. 150 už patiektą produkciją nesumokėta 267 571,20 JAV dolerių ir 6 633,33 JAV dolerių palūkanų, o pagal 2009 m. balandžio 2 d. sutartį Nr. 159 už patiektą produkciją nesumokėta 152 008,50 JAV dolerių, 3 803,34 JAV dolerių palūkanų, b.l. 5-10, 57-62).

32Kiti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį išdėstyti argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.

33Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai kvalifikavo teisinius santykius tarp šalių ir pagal byloje šalių išdėstytas aplinkybes bei pateiktus jas pagrindžiančius įrodymus pagrįstai netenkino atsakovo BUAB „Tikras kelias“ kreditoriaus Inerco Trade SA reikalavimo dėl 1 362 624 JAV dolerių kreditorinio reikalavimo, kildinamo iš 2009 m. kovo 20 d. šalių sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 150 netinkamo vykdymo, patvirtinimo. Tačiau žemesnės instancijos teismas, padaręs aritmetinę klaidą, nepagrįstai jos neištaisė, todėl nutartis keistina (CPK 337 str. 4 p.).

34Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

35Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutartį pakeisti ir ją išdėstyti taip:

36„Įtraukti Inerco Trade SA į BUAB „Tikras kelias“ trečiosios eilės kreditorių sąrašą su 430016,37 JAV dolerių dydžio kreditoriniu reikalavimu “.

Proceso dalyviai
Ryšiai
2. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 25 d. nutartimi iškėlė BUAB... 6. II. Pirmosios instancijos teismo esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 19 d. nutartimi kreditoriaus... 8. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 9. Ieškovas Inerco Trade SA atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios... 10. 1) Teismo motyvas tvirtinti tik dalinai kreditorinį reikalavimą dėl... 11. 2) Bankrutuojančios įmonės administratorius nekėlė klausimo dėl kainų... 12. 3)... 13. Teismas jokiomis aplinkybėmis nepagrindė galimybės taikyti FOSFA... 14. 4) Pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytas 43... 15. Atsakovas BUAB „Tikras kelias“ atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą... 16. 1) Įmonės bankrotas, privedęs įmonę prie visiško savo įsipareigojimų... 17. 2) Kreditorius nepateikė teismui jokių įrodymų, leidžiančių patikrinti,... 18. 3) Vilniaus apygardos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje padaryta... 19. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 20. Byloje sprendžiama, ar užsienio įmonė – saulėgrąžų aliejaus... 21. Tarptautinio komercinio sandorio šalys, įgyvendindamos autonomijos principą... 22. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tarp šalių susiklostė... 23. Pagal 2009 m. kovo 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 150 pardavėjas... 24. Šalių sutartinių teisinių santykių analizė leidžia teigti, kad laiko... 25. Šalių autonomijos principas tiek nacionalinėje, tiek ir tarptautinėje... 26. 2009 m. kovo 20 d. tarp šalių sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. 150... 27. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi... 28. Pardavėjas reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo grindžia kainų skirtumu... 29. Taigi tam, kad būtų galima patenkinti pardavėjo reikalavimą dėl negautų... 30. Toks negautų pajamų įrodinėjimo naštos paskirstymas suponuoja išvadą,... 31. Dėl apelianto atskirajame skunde nurodyto argumento, kad pirmosios instancijos... 32. Kiti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį išdėstyti argumentai neturi... 33. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai kvalifikavo teisinius... 34. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 4 punktu, teisėjų... 35. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutartį pakeisti ir ją... 36. „Įtraukti Inerco Trade SA į BUAB „Tikras kelias“ trečiosios eilės...