Byla 2-2467/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens Nordea Bank Finland PLC atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nutarties, kuria atnaujintas terminas kreditoriniams reikalavimams pateikti ir patvirtinti kreditorių V. U., G. B., S. K., S. K. finansiniai reikalavimai R. D. individualios įmonės bankroto byloje Nr. B2-726-125/2011.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Pareiškėjai V. U., G. B., S. K. ir S. K. kreipėsi į teismą su prašymu dėl finansinių reikalavimo patvirtinimo R. D. individualios įmonės (toliau – IĮ) bankroto byloje. Nurodė, jog bankrutuojanti R. D. IĮ nėra įvykdžiusi jiems kreditorinių įsipareigojimų. Kreditoriai prašė atnaujinti 45 dienų terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti, kadangi jie apie bankroto bylos iškėlimą nebuvo informuoti.

5R. D. IĮ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo prašė klausimą dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo spręsti teismo nuožiūra.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. liepos 8 d. nutartimi atnaujino terminą kreditoriniams reikalavimams pateikti bei patvirtino bankrutuojančios R. D. IĮ kreditorių finansinius reikalavimus: V. U. 2 000 000 Lt, G. B. 750 000 Lt, S. K. 500 000 Lt, S. K. 205 000 Lt. Teismas nurodė, kad bankrutuojanti įmonė buvo laiduotoja pagal jos savininko R. D., kaip fizinio asmens, skolinius įsipareigojimus, todėl bankroto administratorius galėjo ir neturėti žinių apie šiuos įmonės kreditorius, kuriems apie bankroto bylos iškėlimą nebuvo pranešta. Sprendimas dėl įmonės pabaigos dar nepriimtas, bankroto byla nenutraukta, o atsižvelgiant į tai, jog terminas praleistas dėl objektyvių priežasčių, yra pagrindas atnaujinti terminą kreditoriniams reikalavimams pateikti. R. D., pasirašydamas 2007 m. rugpjūčio 15 d. ir 2010 m. sausio 3 d. paprastuosius vekselius, įsipareigojo grąžinti V. U. 2 000 000 Lt. Už visą vekselio sumos apmokėjimą laidavo R. D. IĮ. Nepagrįstas bankroto administratoriaus argumentas, jog neaišku, ar V. U. perdavė 2 000 000 Lt R. D.. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme nėra numatyta, jog pinigai turi būti perduoti pagal išrašytą vekselį. Kadangi bankroto administratorius vekselių neginčijo, teismui nėra pagrindo netvirtinti reikalavimo, pareikšto pagal paprastuosius vekselius. Teismui nėra pagrindo netvirtinti ir G. B. 750 000 Lt finansinio reikalavimo, kuris atsirado R. D. IĮ laiduojant už R. D. tinkamą prievolinių įsipareigojimų įvykdymą pagal paskolos sutartį Nr. 1a, sudarytą 2007 m. rugsėjo 14 d. Be to, R. D. IĮ laidavo kreditoriui S. K., jog R. D. pagal 2009 m. gruodžio 1 d. sutartį gautą 500 000 Lt paskolą grąžins laiku. Taip pat tvirtintinas ir S. K. 205 000 Lt finansinis reikalavimas pagal paskolos sutartį, sudarytą 2008 m. rugsėjo 25 d. ir patvirtintą Klaipėdos miesto 11-ame notarų biure. Šių sumų gavimą R. D. patvirtino savo parašu, todėl pinigų negavimo faktą privalo įrodyti ne kreditoriai, o paskolos gavėjas. Nepriklausomai nuo to, ar kreditoriai deklaravo, ar nedeklaravo sumas pagal paskolos sutartis, tai nereiškia, jog jie pinigų neturėjo ir negalėjo jų perduoti paskolos davėjui. Kadangi administratorius minėtų reikalavimų neginčijo, o tik pateikė abejones dėl šių sandorių teisėtumo, kurie paneigiami kreditorių pateiktais rašytiniais įrodymais, kreditorių reikalavimai patvirtinti.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

9Trečiojo asmens (kreditoriaus) Nordea Bank Finland PLC atstovas atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį bei visus pareiškėjų reikalavimus atmesti; išreikalauti iš Gyventojų registro tarnybos bei pareiškėjų duomenis apie S. K. ir N. K. giminystės ryšį - informaciją ir ją pagrindžiančių dokumentų nuorašus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Terminas pareiškėjų kreditoriniams reikalavimas pateikti buvo atnaujintas nepagrįstai, pažeidžiant įstatymo nuostatas. Pareiškėjai nenurodė nei vieno pagrįsto argumento, dėl kokių svarbių priežasčių praleido terminą reikšti kreditorinius reikalavimus. Visi pareiškėjai glaudžiai bendrauja tarpusavyje ir keičiasi turima informacija. Daugumos pareiškėjų tariamai teisėtų reikalavimų terminai buvo suėję jau prieš metus iki jų pareiškimo teismui. Visą laikotarpį nuo tariamai esamų reikalavimų į R. D. bei bankrutuojančią įmonę atsiradimo dienos pareiškėjai savo teisių nerealizavo jokiose institucijose. Pareiškėjų reikalavimų tikslas yra ne tariamai paskolintų lėšų atgavimas, bet neteisėtas kontrolės bankroto procese perėmimas ir tolesnis savo turto gelbėjimas nuo jo priverstinio pardavimo. Pareiškėjai suklaidino teismą nurodę, kad pareiškimo dieną įmonė dėl bankroto nebuvo likviduota. Likvidavimas bankrutuojančiai įmonei buvo paskelbtas teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartimi. Pareiškėjų pareiškimas dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo net negalėjo būti nagrinėjamas, kadangi tuo metu jau buvo įsiteisėjusi 2011 m. balandžio 1 d. nutartis dėl bankrutuojančios įmonės likvidavimo.
  2. Teismas priėmė nutartį visapusiškai ir objektyviai neištyręs bei neįvertinęs visų su pareiškėjų pateiktų reikalavimų tvirtinimu susijusių aplinkybių. Teismas nevykdė pareigos bankroto bylose aktyviai rinkti įrodymus ir vertinti, ar atitinkami sandoriai nėra tariamieji, ar reiškiami reikalavimai yra pagrįsti. 2011 m. birželio 15 d. rašte, adresuotame teismui, bankrutuojančios įmonės bankroto administratorius nurodė, kad prašomi patvirtinti pareiškėjų reikalavimai yra neištirti, nenustatyta, ar jie nėra niekiniai, sudaryti dėl akių ar pan. Administratoriaus rašte nurodyta, kad galimybės nustatyti, ar reikalavimai pagrįsti, jis neturi priemonių, todėl teismo prašo pasinaudojant savo galiomis ištirti pareiškėjų reikalavimų pagrįstumą ir sprendimą priimti savo nuožiūra. Teismas privalėjo deramai patikrinti aptariamus sandorius, išsiaiškinti ar jie atitinka tikrąją šalių valią.
  3. Teismas, vertindamas tariamo kreditoriaus V. U. išduotus vekselius, neatsižvelgė ir į tai, kad vekselių mokėjimo terminas suėjo dar 2010 m. rugpjūčio 15 d. Nėra pateikta įrodymų apie tai, kad minėti vekseliai būtų pateikti R. D. apmokėti nustatytais terminais ir tvarka. Neteisinga teismo pozicija, kad byloje nebūtina įrodyti pinigų perdavimo pagal R. D. išduotus vekselius fakto egzistavimo. Neįrodžius, kad pinigai buvo perduoti R. D., negalėtų kilti pasekmės ir bankrutuojančiai įmonei kaip laiduotojui. Teismas padarė klaidingą išvadą dėl V. U. kreditorinio reikalavimo pagrįstumo. Teismui užteko fakto, kad bankroto administratorius neginčijo V. U. naudai išduoto vekselio ir vekselio pagrindu pareikšto kreditorinio reikalavimo. V. U. kreditorinio reikalavimo pagrįstumas buvo nenustatytas ir reikalavimas patvirtintas neteisėtai, nesurinkus visų reikiamų įrodymų. Dėl šių aplinkybių klausimas turėtų būti išspręstas iš naujo, nustatant tikslias galimai tariamų sandorių pasirašymo aplinkybes.
  4. 2011 m. rugsėjo 3 d. protokoline nutartimi teismas įpareigojo R. D. pateikti teismui ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nurodytus dokumentus. Iš pateikto bankrutuojančios įmonės 2010 m. liepos 7 d. balanso matyti, kad bankrutuojančios įmonės finansinius įsipareigojamus tuo metu sudarė 497 297 Lt. Bankrutuojančios įmonės balanse suteikti laidavimai už pareiškėjų neva tai suteiktas paskolas R. D. nebuvo atspindėti. Jeigu minėtieji įsipareigojimai pagal minėtus tariamus sandorius būtų realūs, tai vadovaujantis 18-tojo Verslo apskaitos standarto, patvirtinto VšĮ Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2009 m. lapkričio 11 d. įsakymo Nr. VAS-9 28 punktu, dalis minėtų reikalavimų jau tuo metu turėjo būti apskaityti įmonės balanse kaip jos finansiniai įsipareigojimai („Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai“). Bankrutuojančios įmonės balanso sudarymo dieną terminas pagal G. B. neva sudarytą paskolos sutartį jau buvo pradelstas daugiau nei pusę metų, todėl R. D., būdamas G. B. tariamu skolininku ir vieninteliu bankrutuojančios įmonės savininku, negalėjo nežinoti, kad reikalavimai pagal minėtą sandorį su G. B., jei jis nebūtų tariamas, gali būti pareikšti bankrutuojančiai įmonei.
  5. Teismas, siekdamas išsiaiškinti tikruosius faktus, privalėjo papildomai reikalauti R. D. sąskaitų išrašų, liudijančių pinigų pervedimą, aktualaus bankrutuojančios įmonės balanso, apklausti pareiškėjus bei surinkti kitus įrodymus, pagrindžiančius faktus, kad pinigai R. D. buvo iš tiesų perduoti. Neįrodžius pinigų perdavimo fakto, paskolos sutartys dėl jų realinio pobūdžio negalėtų būti laikomos galiojančiomis, o bankrutuojanti įmonė nebūtų atsakinga už jų vykdymą kaip laiduotojas. 2008 m. sausio mėnesį R. D., siekdamas sudaryti kredito sutartis su banku, teikė bankui informaciją apie turimus finansinius įsipareigojimus ir nurodė, kad nei jis, nei jo sutuoktinė neturi finansinių įsipareigojimų. Tuo metu R. D. jau turėjo būti sudaręs tariamą 750 000 Lt dydžio paskolos sutartį su G. B. bei išrašęs tariamą vekselį už 1 200 000 Lt sumą V. U. naudai. Patvirtinus pareiškėjų kreditorinius reikalavimus, jų sudaryti tariami sandoriai sukels neigiamų pasekmių bankrutuojančios įmonės kreditoriams. Būtina papildomai išsamiai įvertinti ir patikrinti tarp R. D., jo bankrutuojančios įmonės ir pareiškėjų sudarytus tariamus sandorius.
  6. Tariamas bankrutuojančios įmonės kreditorius G. B., kuris yra pareiškęs 750 000 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai įmonei, kaltinamas turtinių ir finansinių nusikaltimų padarymu, todėl jo asmenybė bei dalyvavimas sudarant finansinio pobūdžio sandorius vertintini kritiškai.

10Bankrutavusios R. D. IĮ bankroto administratorius atsiliepime nurodo, kad neprieštarauja atskirajam skundui bei jame išdėstytiems argumentams. Pažymi, kad kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Įstatymas suteikia teisę skųsti tik tą nutartį, kuria buvo atmestas pareiškimas atnaujinti praleistą terminą. Teismo nutartis ar jos dalis, kuria atnaujintas terminas kreditoriniams reikalavimams pareikšti, negali būti apeliacijos objektas.

11Lietuvos apeliaciniame teisme 2011 m. rugsėjo 29 d. buvo gautas apelianto (kreditoriaus) Nordea Bank Finland PLC atstovo prašymas išreikalauti duomenis iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) apie tai, kad dėl pareiškėjų šiuo metu yra atliekami mokestiniai tyrimai, bei įpareigoti VMI suteikti informaciją apie tokių tyrimų rezultatus. Apeliantas taip pat prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus gauti VMI atliekamų tyrimų rezultatai. Nurodo, kad VMI pradėtas tyrimas dėl to, ar pareiškėjai faktiškai turėjo pinigų sumas, kurias teigė paskolinę R. D.. Prašyme taip pat kartojamos tos pačios aplinkybės, kurios išdėstytos pateiktame atskirajame skunde.

12IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartis, kuria atnaujintas terminas kreditoriniams reikalavimams pateikti bei patvirtinti bankrutuojančios R. D. IĮ kreditorių finansiniai reikalavimai (V. U. 2 000 000 Lt, G. B. 750 000 Lt, S. K. 500 000 Lt, S. K. 205 000 Lt), yra pagrįsta ir teisėta.

14Dėl termino kreditoriniams reikalavimams pareikšti atnaujinimo bei nuostatų, iki kurio momento galima tvirtinti kreditorinius reikalavimus, aiškinimo

15Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas (ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms.

16ĮBĮ nustato kreditorių reikalavimų pareiškimo, jų tvirtinimo, eiliškumo, tenkinimo tvarką ir terminus. Įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nurodyta, kad teismas nustato laikotarpį, ne trumpesnį kaip 30 dienų ir ne ilgesnį kaip 45 dienos nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus. ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalis nustato, kad teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, susidariusius iki bankroto bylos iškėlimo, kurie pateikti pažeidus nustatytus terminus, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Kreditorių pareiškimai dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, pripažinimo, paduoti po šio straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyto termino, priimami tik iki teismo nutarties nutraukti bankroto bylą arba įmonę likviduoti dėl bankroto priėmimo dienos. Ši norma aiškintina sistemiškai, atsižvelgiant į ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalies nuostatas bei teismų praktiką. Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Teismai, aiškindami ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalyje išdėstytą teisės normą, yra ne kartą pažymėję, kad terminas kreditorių reikalavimams pareikšti nėra naikinamasis, teismas gali ir vėliau pateiktus ar patikslintus reikalavimus priimti iki nutarties nutraukti bankroto bylą ar sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį ir CPK 78 straipsnį (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-1404/2009 ir kt.). Taigi sprendžiant termino atnaujinimo klausimą taikytinos ir CPK 78 straipsnio nuostatos. CPK 78 straipsnio 6 dalis numato, kad dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo, gali būti paduodamas atskirasis skundas. Kadangi Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. liepos 8 d. nutartimi atnaujino terminą kreditoriniams reikalavimams pateikti ir po to sprendė klausimą dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo, ta nutarties dalis, kuria atnaujintas terminas kreditoriniams reikalavimams pareikšti, t. y. kuria tenkintas pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo negali būti apeliacijos objektu (CPK 78 straipsnio 6 dalis, 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus išaiškinimus, jog ta nutarties dalis, kuria atnaujintas terminas kreditoriniams reikalavimams pareikšti, negali būti apeliacijos objektu, plačiau nepasisako dėl skundo argumentų, kuriais įrodinėjama, kad terminas pareiškėjų kreditoriniams reikalavimas pateikti buvo atnaujintas nepagrįstai, nes tokių aplinkybių vertinimas šiuo atveju neturi prasmės.

17Dar kartą paminėtina, jog ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalies nuostatos reglamentuoja, jog kreditorių pareiškimai dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, pripažinimo, paduoti po šio straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyto termino, priimami iki teismo nutarties nutraukti bankroto bylą arba įmonę likviduoti dėl bankroto priėmimo dienos. Teismų praktikoje aiškinant šią teisės normą ne kartą nurodyta, kad teisinis pagrindas priimti kreditorių pareiškimus dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, pripažinimo yra tada, kai pripažįstama, jog jie paduoti dėl svarbių priežasčių praleidus Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, ir teismas nepriėmęs nutarties nutraukti bankroto bylą arba sprendimo dėl įmonės pabaigos. Taigi teismai laikosi nuoseklios pozicijos, kad kreditorių reikalavimai, susidarę iki bankroto bylos iškėlimo, gali būti priimami ir po nutarties pripažinti įmonę likviduojama dėl bankroto priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008, 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-958/2008, 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-595/2007, ir kt.).

18Dėl teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartimi patvirtintų kreditorinių reikalavimų

19Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartimi patvirtinti bankrutuojančios R. D. IĮ kreditorių finansiniai reikalavimai: V. U. 2 000 000 Lt, G. B. 750 000 Lt, S. K. 500 000 Lt, S. K. 205 000 Lt.

20ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1036/2010, pažymėta, kad viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrintas tik tuo atveju, jeigu bankrutuojančios įmonės kreditoriais būtų pripažįstami teisėtą reikalavimo teisę turintys asmenys. Priešingu atveju padidėtų bendra bankrutuojančios įmonės skolos suma ir sumažėtų kiekvieno kreditoriaus finansinių reikalavimų patenkinimo galimybė, nes, tikėtina, jog likviduojamos įmonės turto neužtektų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštiems ieškinio reikalavimams ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas ĮBĮ. Kreditorių reikalavimų pareiškimo specifika yra ta, jog paprastai kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo teismo netvirtinti tokių reikalavimų. Administratoriaus pateiktas teismui tvirtinti kreditorių reikalavimų sąrašas arba jo nuomonė dėl tiesiogiai teismui pareikštų (kaip yra nagrinėjamu atveju) kreditorinių reikalavimų pagrįstumo nereiškia šių reikalavimų nenuginčijamumo. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti neabejotiną išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų padaryti išvadą dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą. Taigi, bankroto bylų nagrinėjimo specifika lemia, kad teismas privalo būti aktyvus, nes tik tokiu atveju galima teisingai išspręsti kilusį ginčą ir priimti teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą byloje (žr. taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-47/2008).

21Kreditoriai V. U., S. K., G. B., S. K. bendru 2011 m. birželio 3 d. pareiškimu prašė atnaujinti terminą jų kreditoriniams reikalavimams pateikti bei patvirtinti jų kreditorinius reikalavimus (12 b. l.) V. U. savo reikalavimą grindė 2007 m. rugpjūčio 15 d. ir 2010 m. sausio 3 d. paprastaisiais vekseliais (13 ir 14 b. l.), už kuriuos laidavo R. D. IĮ. S. K. savo reikalavimą grindė 2008 m. rugsėjo 25 d. paskolos sutartimi (15 b. l.). G. B. savo reikalavimą grindė 2007 m. rugsėjo 14 d. paskolos sutartimi Nr. 1a (16-17 b. l. ). S. K. savo reikalavimą grindė 2009 m. gruodžio 1 d. paskolos sutartimi Nr. 20091201 (18 b. l.). Bankrutavusios R. D. IĮ administratorius teismui teiktame 2011 m. birželio 15 d. rašte nurodė, jog neturi galimybių patikrinti, ar pagal 2007 m. rugpjūčio 15 d. ir 2010 m. sausio 3 d. paprastuosius vekselius R. D. tikrai gavo iš V. U. 2 000 000 Lt. Taip pat bankroto administratorius nurodė, jog jam prieinamomis priemonėmis negali įvertinti, ar tarp V. U., S. K., G. B., S. K. ir R. D. sudaryti sandoriai nėra niekiniai, sudaryti tik dėl akių. Reiškiamų kreditorinių reikalavimų suma yra labai didelė, todėl bankroto administratoriui visiškai neaišku, ar V. U., S. K., G. B. ir S. K. iš tikrųjų turėjo reikalaujamas pinigų sumas ir buvo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka jas deklaravę. Dėl išvardintų priežasčių bankroto administratorius prašė sprendimą dėl minėtų asmenų kreditorinių reikalavimų tvirtinimo priimti teismo nuožiūra (40 b. l.).

22Iš skundžiamos teismo nutarties turinio (41-42 b. l.) matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl aptariamų kreditorinių reikalų patvirtinimo, iš esmės rėmėsi vien pačių pareiškėjų pateiktais įrodymais, tačiau nevykdė įstatyme ir teismų praktikoje nustatytos aktyvaus veikimo pareigos. Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis visų priemonių išsamiai išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes. Ši pareiga apima ir įrodymų rinkimą teismo iniciatyva (CPK 179 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas, taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-188/2011). Bankroto procese teismo nesaisto vien tik bankroto administratoriaus išdėstyti nesutikimo ar sutikimo su pareikštu kreditoriniu reikalavimu argumentai. Teismas turi savo iniciatyva tirti bei vertinti kiekvieno pareikšto kreditorinio reikalavimo bankroto byloje pagrįstumą. Nustatęs, kad pareikštas reikalavimas yra nepagrįstas, teismas, net ir nesant bankroto administratoriaus išdėstytų prieštaravimų, negali tvirtinti tokio reikalavimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 21 d. nutartis, priimta byloje Nr. 2-703/2011).

23Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į paminėtą bankroto administratoriaus raštą, kuriame nurodoma, jog administratorius jam prieinamomis priemonėmis negali įvertinti, ar aptariami sudaryti sandoriai nėra niekiniai, sudaryti tik dėl akių (40 b. l.). Esant tokiai faktinei situacijai, kai nėra arba trūksta duomenų objektyviai išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismui reikėjo imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų aptariamą klausimą, o ne apsiriboti nuoroda, kad bankroto administratorius neginčija reikalavimų, nors ir reiškia abejones dėl jų pagrįstumo. Teismas turėjo pats rinkti papildomus įrodymus, siekiant nustatytas svarbias aptariamam klausimui aplinkybes (pavyzdžiui, sąskaitų išrašus, liudijančius pinigų pervedimą, įrodymus, kad pinigai tikrai buvo perduoti ir pan.), tačiau to nepadarė. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį visapusiškai ir objektyviai neištyręs ir neįvertinęs visų su pareiškėjų pateiktų reikalavimų tvirtinimu susijusių reikšmingų aplinkybių. Teismas turėjo patikrinti ir įvertinti sandorius, kurių pagrindu prašyta patvirtinti kreditorinius reikalavimus bei išsiaiškinti ar jie atitinka tikrąją šalių valią. Nesiaiškintos aplinkybės, kodėl suėjus prievolių įvykdymo terminams, pareiškėjai negynė savo teisių įstatymo nustatyta tvarka. Vien tai, kad bankroto administratorius neginčija tam tikrų sandorių, savaime nelemia to, kad jų pagrindu turi būti tvirtinami kreditoriniai reikalavimai be jų pagrįstumo analizės ir vertinimo. Apelianto teigimu, bankrutuojančios įmonės balanse jos suteikti laidavimai už pareiškėjų neva tai suteiktas paskolas R. D., nebuvo atspindėti. Teisėjų kolegija neturi galimybių įvertinti šių teiginių, nes iš bylos išskirtoje atskirojo skundo medžiagoje nėra pateiktas įmonės balansas, tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tvirtinamas reikalavimas turi būti vertinamas ir įmonės balanso duomenų pagrindu. Apeliantas atkreipė dėmesį ir į tai, kad G. B., kuris yra pareiškęs 750 000 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai įmonei, kaltinamas turtinių ir finansinių nusikaltimų padarymu. Šių aplinkybių atitinkamas įvertinimas taip pat yra svarbus sprendžiant klausimą dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo.

24Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas naikinti teismo 2011 m. liepos 8 d. nutarties dalį, kuria patvirtinti finansiniai reikalavimai bankrutuojančiai R. D. individualiai įmonei: V. U. - 2 000 000 Lt, G. B. - 750 000 Lt, S. K. - 500 000 Lt, S. K. - 205 000 Lt, o klausimą dėl šių asmenų įtraukimo į R. D. IĮ kreditorių sąrašą ir jų finansinių reikalavimų patvirtinimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Be to, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas jam pateiktą bankroto bylos medžiagą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turėtų išreikalauti visus įrodymus, reikšmingus teisingam kilusio ginčo išsprendimui. Apeliacinėje instancijoje rašytinio proceso tvarka įvertinti ginčytinų sumų įtraukimo į kreditorinį reikalavimą pagrįstumo nėra objektyvios galimybės, nes būtina ne tik papildomai surinkti ir ištirti jų susidarymą pagrindžiančius įrodymus, įvertinti jų tarpusavio ryšį su kitais duomenimis, bet ir juos visapusiškai įvertinti žodinio teisminio nagrinėjimo procese.

25Dėl bylos sustabdymo

26Kaip paminėta aukščiau, Lietuvos apeliaciniame teisme 2011 m. rugsėjo 29 d. buvo gautas kreditoriaus Nordea Bank Finland PLC atstovo prašymas išreikalauti duomenis iš VMI apie tai, kad dėl pareiškėjų šiuo metu yra atliekami tyrimai bei įpareigoti VMI teikti informaciją apie tokių atliekamų tyrimų rezultatus, taip pat sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus gauti VMI atliekamų tyrimų rezultatai. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju nėra objektyvaus teisinio pagrindo apeliacinės instancijos teismo posėdyje iš esmės spręsti šį prašymą. Argumentai, kurie yra nurodyti prašyme dėl bylos sustabdymo, gali būti svarbūs pirmosios instancijos teismui iš naujo sprendžiant klausimą dėl V. U., G. B., S. K., S. K. finansinių reikalavimų tvirtinimo R. D. IĮ bankroto byloje. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus taip pat nėra pagrindo apeliacinės instancijos teisme spręsti klausimą dėl apelianto minimų įrodymų išreikalavimo. Esant būtinumui, klausimas dėl įrodymų išreikalavimo gali būti sprendžiamas pirmosios instancijos teisme.

27Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

28Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nutarties dalį, kuria patvirtinti bankrutuojančiai R. D. individualiai įmonei pareikšti finansiniai reikalavimai: V. U. - 2 000 000 Lt, G. B. - 750 000 Lt, S. K. - 500 000 Lt, S. K. - 205 000 Lt, ir šį klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Pareiškėjai V. U., G. B., S. K. ir S. K. kreipėsi į teismą su prašymu... 5. R. D. IĮ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo prašė klausimą dėl... 6. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 7. Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. liepos 8 d. nutartimi atnaujino terminą... 8. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai... 9. Trečiojo asmens (kreditoriaus) Nordea Bank Finland PLC atstovas atskiruoju... 10. Bankrutavusios R. D. IĮ bankroto administratorius atsiliepime nurodo, kad... 11. Lietuvos apeliaciniame teisme 2011 m. rugsėjo 29 d. buvo gautas apelianto... 12. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 13. Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Klaipėdos apygardos teismo... 14. Dėl termino kreditoriniams reikalavimams pareikšti atnaujinimo bei nuostatų,... 15. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias... 16. ĮBĮ nustato kreditorių reikalavimų pareiškimo, jų tvirtinimo, eiliškumo,... 17. Dar kartą paminėtina, jog ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalies nuostatos... 18. Dėl teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartimi patvirtintų kreditorinių... 19. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartimi patvirtinti... 20. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina... 21. Kreditoriai V. U., S. K., G. B., S. K. bendru 2011 m. birželio 3 d.... 22. Iš skundžiamos teismo nutarties turinio (41-42 b. l.) matyti, kad pirmosios... 23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į paminėtą... 24. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra... 25. Dėl bylos sustabdymo... 26. Kaip paminėta aukščiau, Lietuvos apeliaciniame teisme 2011 m. rugsėjo 29 d.... 27. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 28. Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nutarties dalį,...