Byla 2A-1808-230/2015
Dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (pranešėja), Leono Jachimavičiaus, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų D. M. ir J. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2752-945/2015 pagal ieškovų D. M. ir J. M. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui, trečiajam asmeniui antstoliui R. B. dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti neteisėtu atsakovės atliktą tarp D. M. ir AB SEB banko sudarytos kredito sutarties vienašališką nutraukimą, įpareigoti atsakovę vykdyti sutartį, panaikinti sutarties bendrosios dalies 5.2 punktą, reglamentuojantį sutarties vienašalį nutraukimą, kaip nesąžiningą bei neteisėtą, pakeisti sutarties bendrosios dalies 4.5, 4.6 punktus sumažinant 0,1 proc. dydžio delspinigius iki 0,01 proc. Ieškinyje nurodė, kad atsakovė sutartį nutraukė, nesilaikydama sutarties ir CK 6.217 str. nuostatų, ieškovai nebuvo informuoti apie ketinimą nutraukti sutartį, jiems nebuvo suteiktas papildomas terminas pažeidimams pašalinti. Be to, sutarties 5.2 punktas, leidžiantis atsakovui nutraukti sutartį po 15 kalendorinių dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos, yra nesąžiningas ieškovų, kaip vartotojų, atžvilgiu, ir dėl to turi būti panaikintas bei sutarties vienašaliam nutraukimui turi būti taikomos CK 6.217, 6.218 str. nuostatos. Ieškovai taip pat nurodė, jog sutartyje numatyti delspinigiai yra baudiniai, nesąžiningi ieškovų atžvilgiu ir mažintini vadovaujantis CK 6.73 ir 6.258 straipsniais, jų dydžio ieškovai neturėjo galimybės įtakoti ar jų keisti.

5Atsiliepimu į ieškinį atsakovė prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovų atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė nesutiko su ieškovų teiginiais, kad jie nebuvo tinkamai informuoti apie ketinimą nutraukti sutartį. Įspėjimo raštai registruotais laiškais buvo ieškovams išsiųsti jų nurodomu gyvenamosios vietos adresu. 2012 m. kovo 30 d. AB „Lietuvos paštas“ pateikė pažymą, kurioje nurodyta, kad atsakovo siųsti 2012 m. sausio 25 d. įspėjimai ieškovams įteikti. Atsakovė ne kartą įspėjo ieškovus apie numatomą sutarties nutraukimą, sutartis buvo nutraukta iš esmės nevykdant sutartinių įsipareigojimų. Atsakovė ilgą laikotarpį laukė tinkamo prievolių vykdymo, suteikė beveik metų terminą pažeidimams pašalinti. Visa tai įrodo, jog atsakovė tikrai nepiktnaudžiavo teise ir tinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, kas sąlygoja išvadą, jog ji nepažeidė vartotojų interesų ir nepasinaudojo pranašumu prieš vartotojus. Ieškovai nepateikė įrodymų, jog būtų siekę keisti sutartyje numatytų delspinigių dydį. Nei sudarydami sutartį, nei jos galiojimo laikotarpiu ieškovai nepateikė nei vieno prašymo atsakovei pakeisti delspinigių dydį, nors buvo sudarytas ir sutarties pakeitimas. Sutarties sąlygos, kuriomis šalys susitarė dėl atsakovės nuostolių atlyginimo tuo atveju, jei jie savo prievoles vykdys netinkamai, nelaikytinos nesąžiningomis, baudinėmis ar pažeidžiančios ieškovų interesus.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei AB SEB bankui iš ieškovų D. M. ir J. M. lygiomis dalimis po 288,60 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo ir valstybei lygiomis dalimis po 7,97 Eur teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

8Teismas nustatė, jog 2007 m. rugsėjo 21 d. tarp ieškovo D. M. ir atsakovės AB SEB banko buvo sudaryta sutartis, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 104 201,75 Eur dydžio kreditas, skirtas asmeninio šeimos būsto – gyvenamojo namo statybai. 2010 m. gegužės 13 d. sudarytas sutarties pakeitimas Nr. 1, kuriuo fiksuoti prievolių vykdymo pradelsimai ir papildomai suteikta 2581,63 Eur suma, skirta uždelstai grąžinti kredito daliai ir palūkanų skolai padengti. Taip pat minėtu pakeitimu atidėtas 104 201,75 Eur kredito dalies grąžinimas 6 mėnesiams, nuo 2010 m. gegužės 21 d. iki 2010 m. spalio 21 d., pradedant mokėjimus nuo 2010 m. lapkričio 21 d. Taip pat atidėtas ir minėto kredito 50 proc. dalies palūkanų mokėjimas, paliekant iki 2010 m. lapkričio 21 d. mokėti 50 proc. palūkanų. Pagal sutarties bendrosios dalies 4.1 p., kredito gavėjas įsipareigojo kreditą naudoti pagal specialiosios dalies 2 p. nustatytą paskirtį ir nuo gautos kredito sumos mokėti palūkanas, vykdyti prievoles atsakovui pagal sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą bei sumokėti apskaičiuotas palūkanas. Pagal sutarties bendrosios dalies 5.2 p. šalys buvo sutarusius, kad kreditorius turi teisę nutraukti sutartį prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Pagal sutarties 5.2.1 punktą esminiais pažeidimais laikomas sutarties bendrosios dalies 4.1.–4.10. p. nustatytų įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Ieškovai įsipareigojo nuo gautos kredito sumos mokėti palūkanas, vykdyti prievoles pagal sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą bankui bei sumokėti apskaičiuotas palūkanas, mokėjimo dieną banko sąskaitoje, kuri nurodyta sutarties specialiosios dalies 10 p., sukaupti lėšų sumą, reikalingą kreditui grąžinti ir palūkanoms sumokėti pagal grafiką. Teismas, sutikdamas su ieškovų pozicija, jog šalis sieja vartojimo teisiniai santykiai, pabrėžė, kad negaliojančiomis gali būti pripažintos sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios vartojimo sutarties sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojo teises ir interesus. Nagrinėjamu atveju atsakovė sutartį nutraukė vienašališkai pagal sutarties bendrosios dalies 5.2 p. Pagal sutarties bendrosios dalies 5.2 p. kreditoriaus teisė nutraukti sutartį sietina su sutartyje numatytais reikšmingais pažeidimais (įskaitant pareigos mokėti einamąsias įmokas nevykdymą), kurių kredito gavėjai nepašalina per kreditoriaus nustatytą papildomą terminą. Teismas sprendė, jog konstatuoti, kad tokia sutarties sąlyga pati savaime yra neteisėta ir pripažinti ją negaliojančia, nėra pagrindo, kadangi ji negali būti vertinama kaip nesuderinama su ieškovų, kaip vartotojų, statusu, jos sąlygos negali būti pripažintos prieštaraujančiomis imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Iš atsakovės pateiktos kredito panaudojimo ataskaitos teismas nustatė, kad ieškovai pažeidė įmokų mokėjimo terminus. Jau 2010 m. gegužės 13 d. ieškovų pradelsti mokėjimai sudarė 2 839,28 Eur (negrąžinta kredito dalis 203,94 Eur, sukauptos ir nesumokėtos palūkanos 2 371,26 Eur, delspinigiai 264,08 Eur). Šalys, siekdamas išsaugoti sutartį, 2010 m. gegužės 13 d. sudarė susitarimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, juo ieškovams papildomai buvo suteikta 2 581,63 Eur kredito suma susidariusiam įsiskolinimui padengti. Tačiau ir pakeitus sutarties sąlygas ieškovai prisiimtų įsipareigojimų tinkamai ir laiku nevykdė, praleido ne vienos kredito dalies mokėjimo terminą, t. y. sutartinių įsipareigojimų nevykdė pakankamai ilgą laiko tarpą. Atsakovei 2012 m. balandžio 2 d. priėmus sprendimą dėl sutarties nutraukimo, įmokų vėlavimai siekė 445 kalendorines dienas. Teismas, įvertinęs sutarties pažeidimo trukmę ir mastą, sprendė, kad atsakovė nebeturėjo objektyvaus pagrindo tikėtis, kad ieškovai pašalins sutarties pažeidimus ir pradės vykdyti sutartį tinkamai, todėl atsakovė, vadovaudamasi CK 6.217 str. 5 d. ir sutarties 5.2 p., turėjo pagrindą inicijuoti vienašališką sutarties nutraukimą. Teismas iš atsakovės pateikto 2011 m. balandžio 11 d. rašto nustatė, jog ieškovai buvo įspėti, kad nesilaiko 2007 m. rugsėjo 21 d. sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, prašoma pašalinti pažeidimus ne vėliau kaip iki 2011 m. gegužės 11 d., įspėjant apie galimą sutarties nutraukimą. Teismas sprendė, jog nors atsakovė nurodė neišsaugojusi šių raštų siuntimą ir įteikimą patvirtinančių įrodymų, tačiau abejoti aplinkybe, jog ieškovai buvo informuoti apie pareigą laiku ir tinkamai vykdyti prievoles bei atsakovės ketinimą tolesnio ieškovų prievolių ignoravimo atveju inicijuoti sutarties nutraukimą, nėra pagrindo, kadangi apie sutartinių įsipareigojimų nevykdymą skolininkai buvo įspėti 2012 m. sausio 25 d. kreditoriaus raštu, kuriuo prašoma padengti visus pradelstus mokėjimus ne vėliau kaip iki 2012 m. vasario 25 d. bei įspėjama, kad neįvykdžius šio reikalavimo iki nurodyto termino, sutartis bus nutraukta. Šio rašto įteikimo faktą patvirtina AB „Lietuvos paštas“ pažyma apie pasiuntinių vidaus greitojo pašto siuntos įteikimą. Teismas taip pat pažymėjo, jog vadovaujantis CK 2.17 str. 3 d., sutarties bendrosios dalies 12, 13, 15 p., galiojant ieškovų pareigai informuoti apie dokumentų įteikimo adreso pasikeitimus, spręstina, jog pranešimų išsiuntimas ieškovų gyvenamosios vietos adresu lėmė atitinkamų pranešimų įteikimo tinkamumą nepriklausomai nuo to, ar ieškovams tapo faktiškai žinoma apie atsakovės iniciatyvą. Teismas iš byloje esančių duomenų sprendė, jog atsakovė tinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą, ėmėsi priemonių išsaugoti tarp šalių sudarytą sutartį. Į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kad ieškovai būtų bendradarbiavę su banku, teikę bankui prašymus dėl įmokų mokėjimo atidėjimo, o bankas šių prašymų nebūtų svarstęs arba juos nepagrįstai atmetęs. Ieškovai pažeidė tarp šalių sudarytą sutartį iš esmės, atsakovė nutraukdama sutartį nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovus, kaip vartotojus, sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Ieškovai apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir klausimą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Pagrįsdami savo reikalavimus, nurodo šiuos skundo argumentus:

  1. Teismas nepagrįstai ieškovų prašymus atidėti bylos nagrinėjimą atmetė nurodydamas, kad ši priežastis nėra laikytina svarbia. CPK 7 str. 2 d., 42 str. 5 d. įtvirtinta bendroji šalių pareiga procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu. Teismų praktikoje yra išaiškinta, civilinio proceso paskirtis – užtikrinti ne tik greitą, bet ir teisingą ginčų išsprendimą. Kilus šių dviejų tikslų kolizijai, pirmenybę reikia skirti tiesos nustatymo tikslui. Taip pat pažymi, kad neatvykimas į teismo posėdį be svarbių priežasčių ne visada gali reikšti piktnaudžiavimą procesu. Pagrindinis principas, leidžiantis šaliai išvengti neigiamų procesinių teisinių padarinių jai (šaliai) neatvykus į teismo posėdį, yra pareiga laiku informuoti teismą apie nedalyvavimą teismo posėdyje. Teismas turi teisę savo nuožiūra spręsti, ar konkrečiu atveju šalies pateiktos neatvykimo į teismo posėdį priežastys laikytinos svarbiomis ar ne, tačiau teismas taip pat neturėtų jų vertinti tik formaliai. Kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į individualias aplinkybes, konkrečią situaciją ir bylą nagrinėti šaliai nedalyvaujant tik tuomet, kai bus išsamiai įvertinta aplinkybių visuma, taip pat ar ieškinio palikimas nenagrinėtu, informavusiai teismą apie negalėjimą atvykti į posėdį, nepažeis jos, kaip proceso šalies, teisių. Šiuo atveju ieškovai teismą laiku informavo apie nedalyvavimą posėdyje ir pridėjo tai patvirtinančius dokumentus, todėl šie veiksmai yra laikytini ieškovų siekiu, kad procesas vyktų sąžiningai ir teisingai.
  2. Teismas nurodė, kad pranešimas apie kredito sutarties nutraukimą atsakovės yra pateiktas, tačiau atsakovė neva neišsaugojo siuntimą bei įteikimą patvirtinančių įrodymų. Vis dėlto, net ir nesant įrodymų apie pranešimo išsiuntimą ar įteikimą, teismas padarė išvadą, kad ieškovai buvo informuoti tinkamai. Ieškovai teismo nurodyto pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą nėra gavę, nėra kitų asmenų įgalioję atsiimti už juos korespondenciją ir jiems nėra suprantama, kokiais dokumentais teismas vadovaujasi teigdamas, kad ieškovai pranešimus yra gavę. Teismas, nesant jokių rašytinių įrodymų apie pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą, nepagrįstai sprendė, jog ieškovai buvo informuoti tinkamai. Atsižvelgiant į tai, negalima laikyti, kad teismas padarė visapusiškai pagrįstą išvadą, jog atsakovė laikėsi kredito sutartimi bei įstatymais nustatytų pareigų tinkamai nutraukti kredito sutartį. Nesant įrodymų apie pranešimo išsiuntimą ar įteikimą, laikytina, kad kredito sutartis buvo nutraukta neteisėtai.
  3. Teismas pernelyg formaliai sprendė, ar ieškovų atliktas kredito sutarties pažeidimas buvo esminis. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą sudarymo metu ieškovų įsiskolinimas atsakovui siekė 7 696,94 Eur, iš kurių negrąžinto kredito dalis tesiekė 717,54 Eur, t. y. nesumokėta kredito dalis sudarė 7,39 % visos kredito sumos, kurią atsakovė suteikė ieškovams kredito sutartimi. Šiuo atveju akivaizdu, kad vienašališkai nutraukti kredito sutartį, likus išsimokėti tik 7 696,94 Eur, nėra proporcinga, o juo labiau, sąžininga ieškovų, kaip silpnesniosios kredito sutarties šalies, atžvilgiu. Be to, pagal kredito sutartį ieškovai kreditą grąžinti įsipareigojo iki 2047 metų, kas dar kartą patvirtina faktą, jog atsakovė sutartį nutraukė nepagrįstai, sukeldama ieškovams, kaip vartotojams, itin sunkias pasekmes. Atsakovė privalėjo apsvarstyti, ar kredito sutarties nutraukimas su ieškovais, kurių nesumokėtos skolos likutis tesiekė 7 696,94 Eur, ieškovams nesukels itin didelių finansinių sunkumų, kas šiuo atveju akivaizdu – atsakovė yra pradėjusi visos kredito sumos išieškojimą iš ieškovų, dėl ko iš varžytynių pardavinėjamas ieškovams nuosavybės teise priklausantis turtas. Atsakovė privalėjo ne imtis kredito sutarties nutraukimo, tačiau bendradarbiaudama siekti sudaryti palankias sąlygas ieškovams, kad tokios nedidelės sumos sumokėjimas būtų padengtas. Lietuvos Bankas, bendradarbiaudamas su Vartotojų ir Bankų Taryba, išleido Įsiskolinimų, susidariusių klientams nesilaikant finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartis, valdymo gaires, patvirtintas Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. 241-181, kurios nurodo, kaip turi elgtis bankai su laikinai sunkumų turinčiais klientais. Gairių 14 p. įtvirtinta, kad prieš nutraukdama kredito sutartį ar pareikalaudama sugrąžinti visą skolą prieš terminą nenutraukiant kredito sutarties, kredito įstaiga turėtų išnaudoti visas objektyviai įmanomas galimybes ir tinkamas priemones, nesukeliančias kredito įstaigai neadekvačiai neigiamų pasekmių, išsaugoti kredito sutartį, o teise vienašališkai nutraukti kredito sutartį ar teise pareikalauti sugrąžinti visą skolą prieš terminą nenutraukiant kredito sutarties pasinaudoti tik kaip kraštutine priemone. Gairių 18 p. numatyta, kad kredito įstaiga, atsižvelgdama į kliento pateiktą informaciją apie gebėjimą padengti skolą per apibrėžtą protingą laiko tarpą ir (arba) bent dalinį pažeistų prievolių vykdymą ir (arba) kitas panašias priežastis, turi teisę pratęsti suteiktą papildomą terminą prievolei įvykdyti (taip pat ir keletą kartų) arba nustatyti naują papildomą terminą pažeistai prievolei įvykdyti. Taigi atsakovė, kaip savo srities profesionalas, privalėjo elgtis sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, bendradarbiauti ir kooperuotis su ieškovais tokia apimtimi, kad būtų pasiektas, jei tai objektyviai įmanoma, kredito sutarties tikslas.

11Atsakovė AB SEB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, jog pagal CPK 246 str. 1 ir 2 d. nuostatas ieškovo, atsakovo ar jų atstovų prašymu teismas turi teisę atidėti bylos nagrinėjimą, kai yra dvi sąlygos: pirma, iki teismo posėdžio pradžios šalis, jos atstovas pateikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir prideda dokumentus, pateisinančius neatvykimą; antra, teismas pripažįsta nurodytas neatvykimo priežastis svarbiomis. Įstatyme nustatyta, jog neatvykimas dėl ligos, atostogos, komandiruotė, šalies atstovo užimtumas kitose bylose, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis. Įstatymo nuostata, jog išvardytos priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis, reiškia tai, jog įvertinti nurodytas priežastis kitaip, t. y. pripažinti jas svarbiomis, teismas gali tik nustatęs tam tikras konkrečiu atveju išskirtines aplinkybes. Be to, teismas turi įvertinti, ar patenkinus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą nebus pažeisti proceso operatyvumo ir koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai. Teismas pagrįstai nustatė, jog apeliantas D. M. iš esmės niekada nepateikė neatvykimą į bylos nagrinėjimą pateisinančių priežasčių, o apeliantė J. M. po antro posėdžio buvo informuota, kad liga daugiau nebus laikoma pateisinama priežastimi atidėti bylos nagrinėjimą. Teismui priėmus sprendimą nagrinėti bylą iš esmės nedalyvaujant apeliantams nebuvo pažeisti materialiosios tiesos nustatymo tikslai, nes ieškinio reikalavimų pagrįstumas buvo nagrinėjamas pagal apeliantų pateiktus rašytinis įrodymus ir ieškinyje išdėstytus argumentus. Atsakovė taip pat nurodo, jog pateikė į bylą rašytinius įrodymus apie registruotų laiškų išsiuntimą apeliantams 2011-04-11 ir 2012-01-25, 2012-03-30 AB „Lietuvos pašto“ žymą apie 2012-01-25 raštų asmeninį įteikimą apeliantams. Taigi byloje yra visi įrodymai, pagrindžiantys tinkamą korespondencijos išsiuntimą ir apeliantų informavimą/įspėjimą ir papildomo termino pažeidimams pašalinti suteikimą. Be to, teismas pagrįstai sprendė, kad teisės aktai iš esmės nenumato kreditoriui pareigos užtikrinti pranešimo įteikimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, kad reikalavimas apie sutarties nutraukimą pranešti iš anksto neturi būti aiškinamas tik kaip asmeninis pranešimo įteikimas. Taip pat pažymi, kad teismas įvertino esmines kredito sutarties nutraukimo aplinkybes (apeliantų prievolių nevykdymo mastą ir trukmę, atsakovės veiksmus bendradarbiaujant su apeliantais, siekiant išlaikyti sutartinius santykius, atsakovės veiksmų atitiktį kredito sutarties ir įstatymo nuostatoms), ir pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus.

12IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

14Byloje nustatyta, kad 2007 m. rugsėjo 21 d. ieškovas D. M. ir atsakovė AB SEB bankas sudarė kreditavimo sutartį Nr. 1850718091805-11-53 (toliau – Sutartis), pagal kurią bankas suteikė 101 620,12 Eur dydžio kreditą, kuris buvo skirtas šeimos būsto – gyvenamojo namo – statybai. 2010 m. gegužės 13 d. buvo sudarytas kredito sutarties pakeitimas Nr. 1, kuriuo buvo fiksuojami prievolių vykdymo pradelsimai ir papildomai suteikta 2 581,63 Eur suma, skirta uždelstai grąžinti kredito daliai ir palūkanų skolai padengti. Minimu pakeitimu taip pat atidėtas 104 201,75 Eur kredito dalies grąžinimas 6 mėnesiams nuo 2010 m. gegužės 21 d. iki 2010 m. spalio 21 d., pradedant mokėjimus nuo 2010 m. lapkričio 21 d., atidėtas ir minėto kredito 50 proc. dalies palūkanų mokėjimas, paliekant iki 2010 m. lapkričio 21 d. mokėti 50 proc. palūkanų. 2011 m. balandžio 11 d. ieškovams registruota pašto siunta buvo išsiųstas įspėjimas dėl kredito sutarties nutraukimo ir suteiktas 30 dienų terminas įsipareigojimams įvykdyti. 2012 m. sausio 25 d. registruota pašto siunta dar kartą buvo išsiųsti įspėjimai dėl kredito sutarties nutraukimo ir suteiktas 30 dienų terminas įsipareigojimams įvykdyti. 2012 m. balandžio 2 d. atsakovė kredito sutartį vienašališkai nutraukė bei sustabdė palūkanų ir delspinigių skaičiavimą.

15Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovė AB SEB bankas teisėtai ir pagrįstai nutraukė kredito sutartį ir laikėsi sutarties nutraukimo sąlygų bei tvarkos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs sutarties pažeidimo mastą ir trukmę, sprendė, jog atsakovė turėjo pagrindą inicijuoti vienašališką kredito sutarties nutraukimą, kadangi ieškovų padaryti sutarties pažeidimai laikytini esminiais. Ieškovai su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada nesutinka ir apeliacinį skundą grindžia tuo, jog atsakovė tinkamai neinformavo jų apie sutarties nutraukimą, o kredito sutarties pažeidimas nelaikytinas esminiu.

16Dėl bylos išnagrinėjimo teismo posėdyje nedalyvaujant ieškovams

17Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jų prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo, kadangi ieškovai teismą laiku informavo apie nedalyvavimą teismo posėdyje ir pridėjo tai patvirtinančius dokumentus, todėl šie veiksmai yra laikyti ieškovų siekiu, kad procesas vyktų sąžiningai ir teisingai. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantų argumentu nesutinka ir pažymi, kad įstatyme įtvirtintos ne tik šalių teisės, bet ir pareigos, užtikrinančios šalių lygiateisiškumą ir proceso efektyvumą. CPK 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Teismas privalo imtis CPK nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, ir siekti, kad byla būtų išnagrinėta teismo vieno posėdžio metu, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą (CPK 7 straipsnio 1 dalis). CPK 42 straipsnio 5 dalis nustato, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, jog byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis; kai šalys teismo posėdyje dalyvauti pageidauja, bet negali dėl svarbių priežasčių, turi iš anksto teismui pateikti prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nurodyti svarbias priežastis ir pridėti tai patvirtinančius įrodymus. Pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ieškovo, atsakovo ar jų atstovų prašymu teismas turi teisę atidėti bylos nagrinėjimą, kai yra dvi sąlygos: pirma, iki teismo posėdžio pradžios šalis, jos atstovas pateikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir prideda dokumentus, pateisinančius neatvykimą; antra, teismas pripažįsta nurodytas neatvykimo priežastis svarbiomis. Įstatyme nustatyta, jog neatvykimas dėl ligos, atostogos, komandiruotė, šalies atstovo užimtumas kitose bylose, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis (CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalys). Toks teisinis reglamentavimas, be kita ko, turėtų skatinti šalis, kitus byloje dalyvaujančius asmenis rūpintis proceso eiga, veikti, kad bylą būtų išnagrinėta greičiau, nevilkinti proceso. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad įstatymo nuostata, jog išvardytos priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis, reiškia tai, jog įvertinti nurodytas priežastis kitaip, t. y. pripažinti jas svarbiomis, teismas gali tik nustatęs tam tikras konkrečiu atveju išskirtines aplinkybes. Be to, teismas turi įvertinti, ar patenkinus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą nebus pažeisti proceso operatyvumo ir koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. M. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-173/2004; 2009 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. D. V. v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-109/2009; 2011 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. v. J. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-98/2011; 2014 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. K. v. T. B., bylos Nr. 3K-3-235/2014; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad jeigu šalies prašymas atidėti bylos nagrinėjimą būtų tenkinamas nesilaikant išdėstytų reikalavimų, gali būti pažeistos kitų proceso dalyvių procesinės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. V. A., bylos Nr. 3K-3-154/2014).

18Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog apie 2015 m. vasario 11 d., 2015 m. kovo 31 d. parengiamuosius teismo posėdžius ir 2015 m. balandžio 14 d. teismo posėdį byloje dalyvaujantiems asmenims, tarp jų ir apeliantams, buvo pranešta tinkamai ir laiku, tačiau apeliantai nei į vieną iš minėtų teismo posėdžių neatvyko. 2015 m. vasario 11 d. ir 2015 m. kovo 31 d., t. y. tomis pačiomis dienomis, kai vyko parengiamieji teismo posėdžiai, teisme buvo gauti ieškovų J. M. ir D. M. prašymai dėl teismo posėdžio atidėjimo, prašymą grindžiant tuo, jog serga ieškovų sūnus ir pridedant pažymą apie sūnaus ligą. 2015 m. vasario 11 d. teismas tenkino ieškovų prašymus ir paskyrė kitą parengiamąjį teismo posėdį. 2015 m. kovo 31 d. gavus analogiškus ieškovų prašymus dėl parengiamojo teismo posėdžio atidėjimo, teismas šio prašymo netenkino, buvo nutarta baigti pasirengimą bylos nagrinėjimui ir pereiti prie bylos nagrinėjimo, teismo posėdį atidedant 2015 m. balandžio 14 d. bei informuojant ieškovus, kad liga nebus priežastimi atidėti teismo posėdį, taip pat ieškovams pasiūlyta pasirūpinti atstovavimu. Tačiau ieškovai į 2015 m. balandžio 14 d. teismo posėdį taip pat neatvyko, neatvykimo priežasčių nenurodė. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tokia priežastis (sūnaus liga) nagrinėjamu atveju negali būti laikoma svarbia aplinkybe, sudarančia pagrindą antrą kartą atidėti parengiamąjį teismo posėdį. Kaip jau nurodyta, pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas liga (netgi ne pačių šalių, o jų sūnaus) paprastai nelaikoma svarbia priežastimi, o apeliantai nepateikė jokių argumentų ir duomenų, kad neatvykimo į teismo posėdžius dėl sūnaus ligos atvejis yra toks išskirtinis, jog nuo paprastai taikomų taisyklių teismas privalėjo nukrypti, todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo įstatymu numatytą pagrindą išnagrinėti bylą ieškovams nedalyvaujant.

19Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas 2015 m. vasario 11 d. parengiamąjį teismo posėdį atidėjo dėl apeliantų nurodytos priežasties ir suteikė ieškovams galimybę dalyvauti kitame teismo posėdyje bei pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis ir pareigomis, numatytomis CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o 2015 m. kovo 31 d. parengiamojo teismo posėdžio metu nutarė informuoti ieškovus, kad liga nebus priežastimi atidėti teismo posėdį. Tuo tarpu toks apeliantų elgesys, kai prieš pat parengiamąjį teismo posėdį yra pateikiamas prašymas dėl analogiškos priežasties, t. y. sūnaus ligos, kas pagal įstatymą nelaikytina svarbia teismo posėdžio atidėjimo priežastimi, parodo nerūpestingą požiūrį į teismo procesą ir jo dalyvius, jų procesines teises ir teisėtus interesus. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad byla pradėta būtent apeliantų iniciatyva, įvertinus ieškinio pateikimo teismui dieną (2014-12-03) ir tai, kad antras parengiamasis teismo posėdis buvo paskirtas daugiau nei po vieno mėnesio nuo pirmo parengiamojo teismo posėdžio datos (nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. kovo 31 d.), pripažintina, kad ieškovai turėjo pakankamai laiko pasiruošti bylos nagrinėjimui ar pasirūpinti teisine pagalba, tinkamai suplanuoti savo laiką ir užtikrinti bent vieno iš ieškovų dalyvavimą teismo posėdyje ar iš anksto suderinti kitą parengiamojo teismo posėdžio datą. Nurodytos aplinkybės ir bylos medžiaga paneigia ieškovų siekį greitai, efektyviai ir ekonomiškai išnagrinėti bylą ir sudaro pagrindą abejoti ieškovų sąžiningumu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes ir nurodytą teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs nurodytos apeliantų neatvykimo į teismo posėdį priežasties svarbia ir neatidėdamas bylos nagrinėjimo, pagrįstai suteikė prioritetą CPK 7 straipsnyje įtvirtintiems proceso koncentruotumo ir operatyvumo principams, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti apeliantų proceso teisių pažeidimą.

20Dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo

21Ieškovai kaip vieną iš apeliacinio skundo argumentų nurodo ir tai, jog teismas pernelyg formaliai sprendė, ar ieškovų atliktas kredito sutarties pažeidimas buvo esminis. Pažymi, jog įsiskolinimas pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą dienai sudarė iš viso 7 696,94 Eur, iš kurių negrąžinto kredito dalis tesiekė 717,54 Eur. Jų manymu, vienašališkas kredito sutarties nutraukimas yra neproporcinga, o juo labiau nesąžininga ieškovų, kaip silpnesniosios kredito sutarties šalies, atžvilgiu priemonė. Apeliantai taip pat nurodo, kad atsakovė privalėjo imtis ne kredito sutarties nutraukimo, tačiau bendradarbiaudama siekti sudaryti palankias sąlygas ieškovams, kad tokios nedidelės sumos sumokėjimas būtų padengtas.

22Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 str. 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 str.). Tokia nuostata ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuos Aukščiausiojo Teismo 2003-12-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1097/2003, 2004-06-29 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004, 2007-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2007, 2008-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008).

23Nagrinėjamu atveju šalys kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punkte susitarė dėl vienašališko sutarties nutraukimo, t. y. kad atsakovė turi teisę ne mažiau kaip prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjusi kredito gavėjus vienašališkai, nesikreipiant į teismą nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjai padaro bent vieną iš esminių sutarties pažeidimų, taip pat buvo sutarta, kokie pažeidimai laikytini esminiais sutarties pažeidimais (Sutarties 5.2.1, 5.2.2 punktai). Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą, piniginių įmokų mokėjimas yra esminė kredito gavėjo pareiga ir sutarties sąlyga, todėl įmokų nemokėjimas sutartyje nustatyta tvarka vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas, tai ir numatyta kredito sutarties 5.2 punkte. Esminis sutarties pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį. Taigi šalys, susitardamos dėl sutarties vienašališko nutraukimo sąlygų ir tvarkos, imperatyvių įstatymo nuostatų nepažeidė. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai pažeidė įmokų mokėjimo terminus. Jau 2010 m. gegužės 13 d. ieškovų pradelsti mokėjimai sudarė 2 839,28 Eur (negrąžinta kredito dalis 203,94 Eur, sukauptos ir nesumokėtos palūkanos 2 371,26 Eur, delspinigiai 264,08 Eur). Šalys, siekdamas išsaugoti sutartį, 2010 m. gegužės 13 d. sudarė susitarimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Tačiau ir pakeitus sutarties sąlygas ieškovai prisiimtų įsipareigojimų tinkamai ir laiku nevykdė, praleido ne vienos kredito dalies mokėjimo terminą, t. y. sutartinių įsipareigojimų nevykdė pakankamai ilgą laiko tarpą. Atsakovei 2012 m. balandžio 2 d. nutraukus kredito sutartį, įmokų vėlavimai siekė 445 kalendorines dienas, t. y. ieškovai savo prievolių nevykdė beveik 15 mėnesių, kas parodo, jog kredito sutarties pažeidimai buvo ne vienkartinio pobūdžio, o tęstiniai. Nors ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, kad įsiskolinimas pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą dienai sudarė iš viso 7 696,94 Eur, iš kurių negrąžinto kredito dalis tesiekė 717,54 Eur, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog likusi sąlyginai nedidelė paties kredito nesumokėta suma susidarė dėl to, kad 2010 m. gegužės 13 d. pakeitus kredito sutarties sąlygas, buvo atidėtas kredito dalies mokėjimas grąžinimas 6 mėnesiams, be to, buvo papildomai suteikta 2 581,63 Eur suma, skirta uždelstai grąžinti kredito daliai ir palūkanų skolai padengti. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal kredito sutarties sąlygas pirmiausia yra dengiama kredito dalis, paskui palūkanos, o paskutinėje eilėje delspinigiai ir kt. Taigi ieškovų nurodoma aplinkybė nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad kredito sutarties pažeidimai, atsižvelgiant į pažeidimų mastą ir trukmę, nepaisant to, kad likusi negrąžinto kredito dalis tesiekė 717,54 Eur, yra esminiai, kas sąlygojo vienašališką kredito sutarties nutraukimą. Pažymėtina, kad atsakovė savo teise nutraukti kredito sutartį pasinaudojo ne iš karto, kai ieškovai ėmė pažeidinėti sutartinius įsipareigojimus, t. y. kelis kartus raštu informavo apie susidariusį įsiskolinimą ir prašė jį sumokėti, sutiko pakeisti kredito sutarties sąlygas, o ieškovams ir toliau neįvykdant įsipareigojimų bei esant 7 696,94 Eur įsiskolinimui, vienašališkai nutraukė sudarytą kredito sutartį.

24Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal įstatymą pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek kreditorius, jie turi padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties, informuoti vienas kitą apie atsiradusias sąlygas, susijusias su sutarties vykdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2008, 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2009). Kaip minėta, atsakovė 2010 m. gegužės 13 d. kredito sutarties sąlygų pakeitimu siekė išsaugoti sutartinius santykius, vėliau registruotais laiškais ragino ieškovus įvykdyti savo įsipareigojimus, todėl tai nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovė nebendradarbiavo (nesikooperavo) ir nepagrįstai su ieškovais nutraukė kredito sutartį. Pažymėtina, jog bendradarbiavimo pareiga vykdant sutartis reiškia pareigą teikti sutarties vykdymui ir sutarties šalies rizikos įvertinimui reikalingą informaciją, stengtis, kad sutartis būtų vykdoma ekonomiškai, netaikyti jos sąlygų formaliai ir t. t. Nagrinėjamu atveju, apeliantų pareiga bendradarbiauti pasireikštų kaip išsamios informacijos, reikalingos bankui įvertinti kredito suteikimo ir kreditavimo sutarties sąlygų keitimo riziką bei apeliantų galimybes laiku grąžinti kreditą, teikimu, banko informavimu apie sunkumus sutartais terminais vykdyti sutartį, aktyviu ieškojimu abiem šalims priimtinų išeičių, kuriomis būtų siekiama išsaugoti šalių santykius ir sutartį abiem (ne tik kredito gavėjams) priimtinomis sąlygomis. Atitinkamai banko pareiga bendradarbiauti pasireiškia pareiga neformaliai vertinti kredito gavėjų sunkumus vykdant sutartį (pavyzdžiui, kai kredito gavėjų sunkumai vykdyti sutartį yra akivaizdžiai laikini), kartu su kredito gavėjais ieškoti išeičių, leidžiančių išsaugoti sutartį ir šalių dalykinį bendradarbiavimą abiem šalims priimtinu būdu. Nagrinėjamu atveju ieškovai, matydami, jog sutarties nustatytais terminais negali įvykdyti savo prievolių bankui, galėjo dar kartą kreiptis į atsakovę su prašymu pakeisti kredito sutarties sąlygas, informuoti banką apie atsiradusius sunkumus vykdant sutartį, teikti bankui visą reikalingą informaciją, susijusią su sutarties sąlygų keitimo rizika bei apeliantų galimybėmis laiku grąžinti kreditą, tačiau to nepadarė ir elgėsi pasyviai. Todėl atsakovė nepažeidė šalių bendradarbiavimo principo ir pagrįstai bei teisėtai pasinaudojo savo teise vienašališkai nutraukti kredito sutartį.

25Apeliantai taip pat nurodo, kad kredito sutarties nutraukimas yra neproporcinga ir nesąžininga ieškovų, kaip silpnesniosios kredito sutarties šalies, atžvilgiu priemonė. Pagal kasacinio teismo praktiką, atitinkama sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo tik tuomet, kai ji atitinka tris esminius požymius: prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; prekes ar paslaugas teikia verslininkas. Šių trijų požymių nustatymo svarba sutarties kvalifikavimui kaip vartojimo pripažįstama ir suformuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012). Nagrinėjamu atveju ginčo sutartis laikytina vartojimo, nes ginčo kredito sutarties paskirtis nurodyta gyvenamojo būsto statybai, kredito sutarties terminas buvo numatytas iki 2047-09-20. Kaip jau minėta, atsakovė, patenkindama ieškovų prašymą, papildomu susitarimu keitė šalių kreditavimo sutarties sąlygas, tačiau ieškovai net ir po pakeitimų savo įsipareigojimų atsakovei vis tiek nevykdė. Atsakovė įspėjo ieškovus apie vienašališką sutarties nutraukimą, tačiau ieškovai įsipareigojimų nevykdė. Todėl darytina išvada, kad atsakovė, nutraukdama kredito sutartį, nepažeidė vartotojų teisių apsaugai skirtų, maksimalią kredito gavėjo apsaugą dėl sutarties nutraukimo užtikrinančių teisės normų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

26Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovei vienašališkai nutraukus sutartį ir pradėjus skolos išieškojimą iš įkeisto turto ieškovai patirs didelių finansinių nuostolių. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog sutartys turi būti vykdomos tinkamai ir sąžiningai, sutarties šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Vidutiniškai atidus ir rūpestingas asmuo, prieš imdamas kreditą, privalo įvertinti savo galimybes, o jeigu to nepadaro, privalo prisiimti dėl to atsiradusias neigiamas pasekmes.

27Dėl kredito sutarties nutraukimo tvarkos laikymosi

28Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovė nesilaikė sutarties nutraukimo tvarkos, t. y. pažeidė pareigą apie sutarties nutraukimą informuoti ieškovus ir nustatyti papildomą terminą sutarties vykdymo trūkumams ištaisyti. Apeliantai teigia, kad tokio pranešimo iš atsakovės negavo ir nebuvo tinkamai įspėti apie sutarties nutraukimą. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliantų argumentu nesutinka ir pažymi, jog nagrinėjamoje byloje kreditavimo sutarties 5.2 punktas numato, kad bankas turi teisę nutraukti sutartį anksčiau, negu nustatyta sutartyje, prieš 15 kalendorinių dienų raštu (registruotu laišku) įspėjęs kredito gavėją (gavėjus), jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas (gavėjai) padaro esminių sutarties pažeidimų ar paaiškėja, kad kredito gavėjas (gavėjai) pateikė klaidingą informaciją ar nuslėpė informaciją. Sutarties 12 punkte numatyta, jog visi pranešimai ir kitas šalių susirašinėjimas pagal sutartį įteikiami sutarties šaliai pasirašytinai arba siunčiami paštu arba faksu, jei sutartyje nenurodyta kitaip. Laikoma, kad paskutiniu bankui žinomu kredito gavėjo (gavėjų) adresu paštu išsiųstus dokumentus kredito gavėjas (gavėjai) gavo trečią darbo dieną, einančią po tos dienos, kai bankas kredito gavėjui (gavėjams) siunčiamus dokumentus įteikė pašto paslaugas teikiančiai įmonei. Sutarties 13 punkte įtvirtinta kredito gavėjo (gavėjų) pareiga tuojau pat informuoti banką, jeigu keičiasi kredito gavėjo (gavėjų) adresai, banko sąskaitų numeriai ir/ar kiti rekvizitai. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2011-04-11 įspėjimas dėl kredito sutarties nutraukimo buvo siunčiamas registruotais laiškais tiek ieškovų teismui pateiktame ieškinyje, tiek kredito sutartyje nurodytais adresais ( - ) (t. 1 b. l. 76–77). Duomenų, kad kredito gavėjų gyvenamosios vietos adresas būtų pasikeitęs, nei bankui, nei teismui nebuvo pateikta. Nors atsakovė neišsaugojo šių raštų siuntimą ir įteikimą patvirtinančių įrodymų, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog abejoti aplinkybe, kad ieškovai buvo informuoti apie pareigą laiku ir tinkamai vykdyti prievoles bei atsakovės ketinimą tolesnio ieškovų prievolių ignoravimo atveju inicijuoti sutarties nutraukimą, nėra pagrindo, kadangi apie sutartinių įsipareigojimų pagal sutartį nevykdymą skolininkai buvo įspėti 2012 m. sausio 25 d. kreditoriaus raštu. Šio rašto įteikimo faktą patvirtina AB „Lietuvos paštas“ pažyma, kurioje nurodyta, kad siuntos, adresuotos J. M. ir D. M., gavėjams įteiktos asmeniškai (t. 1 b. l. 101). Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovė nutraukė sutartį, nepažeisdama šalių sutarties nuostatų dėl vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos.

29Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

30Nors pateikusi atsiliepimą į ieškovų apeliacinį skundą atsakovė prašė priteisti iš ieškovų visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, įrodymų, pagrindžiančių šių išlaidų buvimą, nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme atsakovei nepriteistinos (CPK 98 str. 1 d.).

31Kadangi byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš ieškovės nepriteistinos (CPK 92 str.).

32Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

33Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti neteisėtu... 5. Atsiliepimu į ieškinį atsakovė prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą,... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kauno apylinkės teismas 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškinį atmetė,... 8. Teismas nustatė, jog 2007 m. rugsėjo 21 d. tarp ieškovo D. M. ir atsakovės... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 10. Ieškovai apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės... 11. Atsakovė AB SEB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti... 12. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 14. Byloje nustatyta, kad 2007 m. rugsėjo 21 d. ieškovas D. M. ir atsakovė AB... 15. Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovė AB SEB bankas teisėtai ir pagrįstai... 16. Dėl bylos išnagrinėjimo teismo posėdyje nedalyvaujant ieškovams... 17. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jų... 18. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog apie 2015 m. vasario 11 d.,... 19. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas 2015 m. vasario... 20. Dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo... 21. Ieškovai kaip vieną iš apeliacinio skundo argumentų nurodo ir tai, jog... 22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog esant esminiam sutarties... 23. Nagrinėjamu atveju šalys kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punkte... 24. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal įstatymą pareigą... 25. Apeliantai taip pat nurodo, kad kredito sutarties nutraukimas yra neproporcinga... 26. Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovei vienašališkai nutraukus... 27. Dėl kredito sutarties nutraukimo tvarkos laikymosi... 28. Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovė nesilaikė sutarties... 29. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme... 30. Nors pateikusi atsiliepimą į ieškovų apeliacinį skundą atsakovė prašė... 31. Kadangi byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos... 32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK... 33. Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą....