Byla 2-1394-302/2016
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Senasis akvedukas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-3515-781/2016 pagal ieškovės ieškinį atsakovams A. P., A. I., J. M., A. P. ir UAB „Vildeta“, trečiasis asmuo – užsienio bendrovė ASIO, spol. s.r.o., dėl žalos atlyginimo.

3Teisėja, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės prašomas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
  2. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Senasis akvedukas“ (toliau – BUAB „Senasis akvedukas“, ieškovė), atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Banca rupta“ (toliau – UAB „Banca rupta“, administratorė), kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų A. P., A. I., J. M., A. P. ir uždarosios akcinės bendrovės „Vildeta“ (toliau – UAB „Vildeta“) ieškovės naudai 373 250,05 Eur dydžio žalą, 5 % dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo bei visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė savo reikalavimą grindžia tuo, kad atsakovai nevykdė savo, kaip ieškovės akcininkų pareigos laiku iškelti bankroto bylą, dėl ko kilo žala ieškovės kreditoriams, bei tuo, kad ieškovės bankrotas nulemtas tyčiniais atsakovų veiksmais, sudarant įmonei akivaizdžiai nenaudingus sandorius. Pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 373 250,05 Eur vertės atsakovams priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias atsakovų bankų sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 28 d. nutartimi, tenkino ieškovės prašymą ir pradinio ieškinio reikalavimų užtikrinimui, taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovams A. P., A. I., J. M., A. P. ir UAB „Vildeta“ priklausantį turtą už 373 250,05 Eur sumą. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 28 d. nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovams J. M. ir UAB „Vildeta“ (tenkinus pastarųjų atskiruosius skundus) panaikino ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytų atsakovų atžvilgiu atmetė; likusią Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 28 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.
  3. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 15 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 28 d. nutartimi atsakovės A. P. atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
  4. Ieškovė BUAB „Senasis akvedukas“ 2016 m. balandžio 12 d. pateiktu patikslintu ieškiniu prašo solidariai priteisti iš atsakovų A. P., A. I., J. M., A. P. ir UAB „Vildeta“ 367 858,84 Eur dydžio žalą; solidariai priteisti iš atsakovų A. I. ir A. P. 19 859,22 Eur dydžio žalą; solidariai priteisti iš atsakovų A. P. ir UAB „Vildeta“ 82 003,01 Eur dydžio žalą; solidariai priteisti iš visų atsakovų 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Patikslinto ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 367 858,84 Eur vertės atsakovams A. I., J. M., A. P. ir UAB „Vildeta“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias atsakovų bankų sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis; areštuoti 387 718,66 Eur vertės atsakovui A. I. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias atsakovo bankų sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis; areštuoti 449 861,85 Eur vertės atsakovui UAB „Vildeta“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias atsakovo bankų sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis; areštuoti 469 721,67 Eur vertės atsakovui A. P. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias atsakovo bankų sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis. Ieškovės teigimu, jos reikalavimai atsakovams yra didelės vertės ir ieškinys grindžiamas objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis: atsakovai savo tyčiniais neteisėtais veiksmais – tyčia privedė bendrovę prie bankroto, iššvaistė turtą susijusių asmenų naudai, nevykdė prievolių kreditoriams ir tokiu būdu padarė žalą visiems bendrovės kreditoriams, todėl yra pagrindas manyti, kad, prasidėjus teismo procesui dėl padarytos žalos atlyginimo, atsakovai gali paslėpti bankų sąskaitose esančias jiems priklausančias lėšas ar perleisti jiems priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir taip išvengti teismo sprendimo įvykdymo.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino bei panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 28 d. nutarties dalimi atsakovo A. P. atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
  2. Vertindamas ieškovės prašymą, teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, 2016 m. vasario 29 d. nutartimi panaikinęs Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 28 d. nutartimi taikytas atsakovų UAB „Vildeta“ ir J. M. atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, kad pradiniame ieškinyje nebuvo nurodytas konkretus momentas, nuo kurio atsakovams kilo pareiga inicijuoti bankroto procedūrą ir nuo kurio turėtų būti skaičiuojama išaugusi įmonės skolų suma, kuri liks nepadengta; iš pareikšto ieškinio nebuvo aišku su kokiu laikotarpiu atsiradusių kreditorių reikalavimų suma yra siejama padaryta žala, nes buvo nurodomi ir įsiskolinimai, egzistavę jau 2011 m. pradžioje, tuo tarpu ieškinio reikalavimo sumos apskaičiavimas nebuvo detalizuojamas, nepagrindžiama, kodėl visi patvirtinti kreditoriniai reikalavimai yra laikomi žala. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad preliminariai vertinant ieškinyje pateikiamus duomenis, negalima teigti, kad tokiu būdu išreikšta ieškovo reikalavimo suma atsakovams yra tikėtinai pagrįsta.
  3. Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs ieškovės patikslintame ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes bei teisinį argumentavimą, sprendė, kad ieškovė tikėtinai nepagrindė savo reikalavimų. Pažymėjo, kad dėl ieškovės materialinių teisinių reikalavimų pagrįstumo bus atsakyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės; šiuo metu atliekamas tik preliminarus pareikštų reikalavimų vertinimas, kuris nereiškia bylos išnagrinėjimo iš esmės. Teismas nustatė, kad nors ieškovė patikslintame ieškinyje nurodo tikslią datą (2011 m. gegužės 1 d.), kada atsakovams kilo įstatymų nustatyta pareiga inicijuoti bankroto procedūrą ir nuo kurios turėtų būti skaičiuojama išaugusi įmonės skolų suma bei iš dalies patikslino dėl kokių atsakovų veiksmų padidėjo ieškovės įsiskolinimai kreditoriams (dėl sudarytų nuomos ir konsultavimo sutarčių), tačiau neįrodė, kodėl visų atsakovų atsakomybė pagal pirmą reikalavimą, t. y. dėl atsakovų savalaikio nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo, yra solidari ir neindividualizavo ieškovės buvusio vadovo (atsakovo A. P.) ir akcininkų (kitų atsakovų) atsakomybės dėl nurodyto pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas įvertinęs, kad ieškovė nenurodė iš esmės jokių naujų aplinkybių ar teisinių argumentų, kurie paneigtų Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartyje nurodytą poziciją, t. y. nepagrindė aiškaus ir konkretaus galimos žalos apskaičiavimo būdo, o iš esmės tik nurodė, kad žala atsirado dėl nurodytu laikotarpiu sumažėjusio ieškovės turto ir padidėjusių kreditorių reikalavimų, tačiau šių aplinkybių nesusiejo su konkrečiais atsakovų veiksmais (ar jų neveikimu), taip pat neanalizavo kaip būtent išaugo bendrovės skolų dydis pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo laikotarpiu, ir pažymėjęs, kad ieškovė aiškiai bei tiksliai neapskaičiavo ir (ar) nepatikslino galimo žalos dydžio dėl atsakovų sudarytų ieškovei nenaudingų sandorių, o tik preziumavo, kad žalos dydis lygus sandorių vertei, nors byloje nėra įrodymų apie tai, kad ieškovė (jos bankroto administratorius) šiuos sandorius ginčytų teismuose, sprendė, kad ieškovės reikalavimų negalima laikyti tikėtinai pagrįstais, todėl nesant vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sąlygų, prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
  4. Teismas papildomai pažymėjo, kad ieškovė, manydama, kad reikalaujamos sumos yra didelės atsakovams ir tai būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovų finansines-turtines galimybes, t. y. ar jiems ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teisėmis valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, laikytina didele, tačiau, nagrinėjamu atveju, ieškovė to neįrodė ir neįrodinėjo (CPK 178, 185 straipsniai).
  5. Teismas, įvertinęs ieškovės prašyme nurodytą aplinkybę, jog atsakovai nesąžiningais veiksmais gali imtis (jau ėmėsi), siekdami išvengti teismo sprendimo įvykdymo, pažymėjo, kad pareigą įrodyti atsakovo nesąžiningumą turi ieškovas (CPK 178 straipsnis). Teismas, įvertinęs, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius dėl atsakovų nesąžiningų veiksmų, sprendė, kad ji neįrodė ir antros būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sąlygos, t. y. kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
  6. Spręsdamas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovui A. P. panaikinimo, teismas atsižvelgė į atsakovo A. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 28 d. nutartimi, panaikinimo, taip pat į Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės atsakovų J. M. ir UAB „Vildeta“ atžvilgiu, į Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartį, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės atsakovės A. P. atžvilgiu, taip pat į tai, jog ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimai pagal šiuo metu byloje esančius duomenis nėra tikėtinai pagrįsti (CPK 149 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, jog nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vykdytina skubiai (CPK 152 straipsnio 2 dalis).
  7. Įvertinęs atsakovės UAB „Vildeta“ prašymo paskirti bankroto administratorei 5 792 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. šios baudos skiriant UAB „Vildeta“, pagrįstumą, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju, administratorės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (nors prašymas ir buvo atmestas) pats savaime nesudaro pakankamo pagrindo jos veiksmus vertinti kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, tuo labiau, kad pirmas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovams, teiktas su pradiniu ieškiniu, pirmosios instancijos teismo buvo patenkintas. Teismas sprendė, kad nėra ir kitų aplinkybių, leidžiančių teigti, jog piktnaudžiavimo procesu požymių buvo ankstesniuose (iki prašymo pateikimo) ieškovės veiksmuose, todėl atsakovės UAB „Vildeta“ prašymą dėl baudos skyrimo atmetė (CPK 95 straipsnis).
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Ieškovė BUAB „Senasis akvedukas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartį ir patenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštuoti 367 858,84 Eur vertės atsakovams A. I., J. M., A. P. ir UAB „Vildeta“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias atsakovų bankų sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis; areštuoti 387 718,66 Eur vertės atsakovui A. I. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias atsakovo bankų sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis; areštuoti 449 861,85 Eur vertės atsakovui UAB „Vildeta“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias atsakovo bankų sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis; areštuoti 469 721,67 Eur vertės atsakovui A. P. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias atsakovo bankų sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
    1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nepagrindė atsakovų nesąžiningumo. Atsakovų nesąžiningus veiksmus patvirtina aplinkybė, kad trečiasis asmuo su UAB „Senasis akvedukas“ pasirašė taikos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-4762-104/2010, kuria A. I. įsipareigojo solidariai atsakyti trečiajam asmeniui už UAB „Senasis akvedukas“ prievolių vykdymą, tačiau nei UAB „Senasis akvedukas“ nei akcininkas A. I. prisiimtų įsipareigojimų nustatytais terminais ir tvarka neįvykdė. Taikos sutarties sudarymas, neketinant jos vykdyti, įrodo tiek direktoriaus A. P. (kuris buvo vienasmenis ieškovės vadovas pasirašant sutartį su trečiuoju asmeniu, kurios nevykdant trečiasis asmuo kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo ir dėl kurios buvo sudaryta taikos sutartis), tiek A. I. nesąžiningumą. Be to, atsakovų nesąžiningumą taip pat patvirtina – priešingų įmonės veiklai sandorių sudarymas, kurie yra konstatuoti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartyje, kurioje UAB „Senasis akvedukas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, o taip pat ir tai, kad atsakovų atžvilgiu trečiojo asmens užsienio bendrovės ASIO, spol. s.r.o. pareiškimu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas.
    2. Teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog visų atsakovų atsakomybė pagal pirmą reikalavimą, t. y. dėl atsakovų savalaikio nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo, yra solidari ir, kad neindividualizavo ieškovės buvusio vadovo (atsakovo A. P.) ir akcininkų (kitų atsakovų) atsakomybės dėl nurodyto pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo – padaryta neišanalizavus ir neįvertinus byloje esančių įrodymų. Ieškovė ne tik konkrečiai nurodė kiekvieno iš atsakovų neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos UAB „Senasis akvedukas“ padarymą, bet ir šių veiksmų žalingus padarinius bei priežastinį ryšį.
    3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės reikalavimai atsakovų atžvilgiu nėra tikėtinai pagrįsti ir padarė nepagrįstą išvadą, kad vertinant tai, jog kitų atsakovų atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės yra panaikintos – naikintinos ir atsakovo A. P. atžvilgiu. Šis atsakovas pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei ir dėl to kreditoriams buvo padaryta žala. A. P. neteisėti veiksmai įrodyti ir konstatuoti civilinėje byloje dėl tyčinio bankroto, nurodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, lemiančios šio atsakovo atsakomybės atsiradimą reiškiamu ieškiniu.
    4. Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė ir neįrodinėjo, kad jos reikalaujamos sumos atsakovams yra didelės, nes net ieškovei konkrečiai raštiškai nenurodžius to, teismas turėjo pareigą vadovautis bendrąja nusistovėjusia teismų praktika, kurioje išaiškinta, nuo kokios sumos reikalavimas yra laikytinas dideliu, todėl vien dėl didelio reikalavimo dydžio (367 858,84 Eur), teismas turėjo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones.
  2. Atsakovė J. M. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą, ieškovės atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės J. M. atžvilgiu atmesti, kitoje atskirojo skundo dalyje (kitų atsakovų atžvilgiu) spręsti teismo nuožiūra, priteisti iš ieškovės bankroto administratorės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad ieškovė nei atskirajame skunde, nei ieškinyje išdėstytame prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenurodė argumentų pagrindžiančių, kad ieškinys tikėtinai gali būti patenkintas šioje byloje ir tinkamai nepagrindė jokios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teismas aiškiai nurodė motyvus, kuriais remiantis atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, atsakovė nėra ieškovės akcininkė, todėl negali būti atsakinga už bankrutuojančiai bendrovei galimai padarytą žalą dėl laiku neiškeltos bankroto bylos ir todėl J. M. atžvilgiu negali būti taikomos jokios laikinosios apsaugos priemonės, nes ji apskritai šioje byloje laikytina netinkamu atsakovu.
  3. Atsakovė UAB „Vildeta“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą ir ieškovės atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
    1. Ieškovės argumentas, kad teismas neteisingai sprendė, jog patikslinto ieškinio reikalavimai nėra prima facie pagrįsti, ir, jog tikėtiną ieškinio reikalavimų pagrįstumą įrodo vien tai, kad atsakovų (dalyvių – akcininkų) nesąžiningi veiksmai – priešingų įmonės veiklai sandorių sudarymas – yra konstatuoti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartyje, todėl, siekiant prisiteisti žalą iš atsakovų, jų neteisėtų veiksmų net nereikia papildomai įrodinėtini nagrinėjamos bylos kontekste, yra visiškai nepagrįstas. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje (ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartyje) nustatytos aplinkybės nepagrindžia atsakovų veiksmų neteisėtumo. Civilinės bylos, kurioje ieškovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, nagrinėjimo dalyko nesudarė bendrovės vadovų ir dalyvių civilinės atsakomybės klausimai, t. y. Lietuvos apeliacinis teismas nepasisakė dėl jokių atsakovų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Todėl ieškovės teiginiai apie kitoje byloje nustatytas prejudicines aplinkybes dėl atsakovų yra nepagrįsti ir neatitinka teismų praktikos išaiškinimų apie tai, kokios aplinkybės gali būti laikomos prejudiciniais faktais.
    2. Teismas visiškai teisingai įvertino, kad ieškovė ir patikslintame ieškinyje nepagrindė, kodėl visų atsakovų atsakomybė dėl nesavalaikio bankroto bylos ieškovei iškėlimo turėtų būti solidari, taip pat atsakovų atsakomybės neindividualizavo. Tuo tarpu ieškovė nors patikslintame ieškinyje ir nurodė momentą, kada turėjo būti kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo, ir formaliai ieškinio tekste atskyrė įrodinėjamus akcininkų bei buvusio vadovo tariamai neteisėtus veiksmus, tačiau šie argumentai neindividualizuoja kiekvieno iš atsakovų atsakomybės – nenurodyta, už kokią konkrečiai žalos dalį (kokia apimtimi) ir dėl kokių priežasčių yra atsakingas kiekvienas iš atsakovų, atsižvelgiant į tai, kad jų funkcijos ir pareigos ieškovės atžvilgiu yra skirtingos.
    3. Teismas visiškai teisingai įvertino, kad ieškovė ir patikslintame ieškinyje nepagrindė aiškaus ir konkretaus galimos žalos apskaičiavimo būdo, o aplinkybė, kad šios teismo išvados ieškovė net neginčija, patvirtina, jog skundžiama teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis negali būti panaikinta, nes ieškovė savo konkliudentiniais veiksmais (atskirajame skunde nepateikdama jokių argumentų dėl šios teismo išvados, susijusios su žalos nepagrindimu, klaidingumo) pripažino, kad iš tiesų esminės byloje įrodinėjamos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos (prašomos priteisti žalos) iki šiol nėra pagrindusi, t. y. pripažino, kad patikslintas ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas.
    4. Ieškovė neįrodė, kad egzistuoja grėsmė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo byloje nebus galima įvykdyti ar jo įvykdymas pasunkės ir, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šios sąlygos net neįrodinėjo, todėl jos argumentas, jog teismas netinkamai įvertino atsakovų nesąžiningumą patvirtinančius įrodymus, jog jie siekia / sieks išvengti teismo sprendimo įvykdymo (kaip grėsmės sprendimo įvykdymui) yra visiškai nepagrįstas. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įvertino šią aplinkybę ir tai aiškiai nurodė savo nutartyje, tačiau, kaip minėta, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šį jos argumentą.
    5. Nepagrįstas ieškovės teiginys, jog teismas turėjo pareigą vadovautis bendrąja nusistovėjusia teismų praktika, kurioje išaiškinta, nuo kokios sumos reikalavimas yra laikytinas dideliu, ir vien todėl nagrinėjamoje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jos reikalavimo dydis (367 858,84 Eur) pripažintinas dideliu. Net jei ieškiniu prašoma priteisti žala ir būtų apskaičiuota teisingai (ko akivaizdžiai nėra), teismas vis vien nebūtų turėjęs pagrindo pripažinti šio reikalavimo vertės didele, kadangi ieškovė visiškai neįrodinėjo kiekvieno iš atsakovų finansinės padėties ir jų turimo turto santykio su pareikšto reikalavimo suma, ir tai visiškai pagrįstai bei teisingai nurodė skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas.
  4. Atsakovas A. I. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą ir ieškovės atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
    1. Teismas visiškai pagrįstai ir teisingai sprendė, kad ieškovė, pateikdama prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų atžvilgiu, neįrodė nė vienos iš CPK 144 straipsnyje nurodytų sąlygų – tikėtinai nepagrindė patikslinto ieškinio reikalavimų ir nepagrindė, kokios aplinkybės leidžia spręsti, jog pasunkės būsimas teismo sprendimo įvykdymas, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebus pritaikytos šioje byloje. Ieškovės teiginiai apie kitoje byloje nustatytas aplinkybes dėl atsakovų, turinčių prejudicinę galią yra nepagrįsti ir neatitinka teismų praktikos išaiškinimų apie tai, kokios aplinkybės gali būti laikomos prejudiciniais faktais.
    2. Ieškovė nei patikslintame ieškinyje, nei atskirajame skunde nenurodo, kokią konkrečiai žalą padarė ir dėl kokių priežasčių yra atsakingas kiekvienas iš atsakovų, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė, kodėl visų atsakovų atsakomybė pagal pirmą reikalavimą, t. y. dėl atsakovų savalaikio nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo, yra solidari ir neindividualizavo ieškovo buvusio vadovo ir akcininkų (kitų atsakovų) atsakomybės dėl nurodyto pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo.
    3. Ieškovė nepagrindė aiškaus ir konkretaus galimos žalos apskaičiavimo būdo, o iš esmės tik nurodė, kad žala atsirado dėl nurodytu laikotarpiu sumažėjusio jos turto ir padidėjusių kreditorių reikalavimų, tačiau šių aplinkybių nesusiejo su konkrečiais atsakovų veiksmais (ar jų neveikimu), taip pat neanalizavo, kaip būtent išaugo bendrovės skolų dydis pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo laikotarpiu, todėl, atsižvelgiant į tai, kad byloje reiškiamas reikalavimas būtent dėl žalos atlyginimo priteisimo, ši aplinkybė (ar ieškovė pagrindė žalą) – yra esminė sprendžiant tiek dėl ieškinio, tiek dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.
    4. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad teismas, atsižvelgdamas į didelę ieškinio sumą, turėjo pareigą vadovautis teismų praktika ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Visų pirma ieškovė neteisingai skaičiuoja galimos žalos dydį, antra, net jei patikslintu ieškiniu prašoma priteisti žala ir būtų apskaičiuota teisingai, nebūtų jokio teisinio pagrindo pripažinti šio reikalavimo vertės didele, nes ieškovė visiškai neįrodinėjo kiekvieno iš atsakovų finansinės padėties ir jų turimo turto santykio su pareikšto reikalavimo suma, ir tai visiškai pagrįstai teismas nurodė skundžiamoje nutartyje.
  5. Trečiasis asmuo ASIO, spol. s.r.o., atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad palaiko ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsiliepime pažymėjo, kad ieškovės patikslintame ieškinyje yra aiškiai ir išsamiai nurodomos bei konkretizuojamos kiekvieno iš atsakovų atsakomybės ribos, o būtent kiekvieno iš atsakovų veiksmai, lėmę BUAB „Senasis akvedukas“ nemokumą bei žalos kreditoriams atsiradimą, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertinio šios aplinkybės, todėl nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, galinčių apsunkinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, dar daugiau, pateiktame patikslintame ieškinyje reikalavimai yra pagrįsti, t. y. ieškinys grindžiamas objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis – atsakovai savo tyčiniais neteisėtais veiksmais padarė didelę žalą visiems bendrovės kreditoriams ir tai patvirtina teismui pateikti rašytiniai įrodymai, todėl vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi – yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

7Teismas

konstatuoja:

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9Atskirasis skundas netenkintinas

10

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).
  2. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju kvestionuojamas pirmos instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas apeliantės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.
  3. Pažymėtina, kad teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors antrosios ginčo šalies veiksmų arba neveikimo būsimu teismo sprendimu galimai patenkinti ieškinio (pareiškimo) reikalavimai gali būti neįvykdyti, todėl teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pirmiausiai turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Jeigu preliminariai įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismui susiformuoja nuomonė, kad toks palankus sprendimas galėtų būti priimtas, tik tada turi būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. ar yra grėsmė, kad galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tuo tarpu teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje 2-2232/2013; 2016 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-801-302/2016 ir kt.).
  4. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-342-943/2016 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6201-798/2015 pritaikytas atsakovų UAB „Vildeta“ ir J. M. atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, pažymėdamas, kad ieškinyje nebuvo nurodytas konkretus momentas, nuo kurio atsakovams kilo pareiga inicijuoti bankroto procedūrą ir nuo kurio turėtų būti skaičiuojama išaugusi įmonės skolų suma, kuri liks nepadengta; iš pareikšto ieškinio nėra aišku su kokiu laikotarpiu atsiradusių kreditorių reikalavimų suma yra siejama padaryta žala, nes nurodomi ir įsiskolinimai, egzistavę jau 2011 m. pradžioje, tuo tarpu ieškinio reikalavimo sumos apskaičiavimas nėra detalizuojamas, nepagrindžiama, kodėl visi patvirtinti kreditoriniai reikalavimai yra laikomi žala. Apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje nurodė, kad preliminariai vertinant ieškinyje pateikiamus duomenis, negalima teigti, kad tokiu būdu išreikšta ieškovo reikalavimo suma atsakovams yra tikėtinai pagrįsta. Vilniaus apygardos teismas nagrinėdamas ieškovės patikslintame ieškinyje išdėstytą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, rėmėsi minėta apeliacinės instancijos teismo nutartimi, taip pat įvertino ieškovės patikslintame ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir teisinį argumentavimą, bei sprendė, kad ieškovės reikalavimai pagal patikslintą ieškinį nėra nei tikėtinai pagrįsti, nei yra grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomu.
  5. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog dėl ieškovės materialinių teisinių reikalavimų pagrįstumo bus atsakyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės, o šiuo metu atliekamas tik preliminarus pareikštų reikalavimų vertinimas, kuris nereiškia bylos išnagrinėjimo iš esmės. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė, atsižvelgusi į aukščiau minėtą apeliacinės instancijos teismo nutartį, patikslino ieškinį, kuriame nurodė tikslią datą – 2011 m. gegužės 1 d., nuo kada atsakovams kilo įstatymų nustatyta pareiga inicijuoti bankroto procedūrą ir nuo kurios turėtų būti skaičiuojama išaugusi įmonės skolų suma, taip pat patikslino dėl kokių atsakovų veiksmų padidėjo ieškovės įsiskolinimai kreditoriams, tačiau nepateikė, jos teigimu, padarytos žalos paskaičiavimo būdo, tinkamai nemotyvavo, kodėl visų atsakovų atsakomybė dėl jų savalaikio nesikreipimo iškelti bankroto bylą, yra solidari. Sutiktina su pirmosios instancijos padaryta išvada, jog ieškovė nenurodė iš esmės jokių naujų aplinkybių ar teisinių argumentų, kurie paneigtų Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartyje nurodytą poziciją (nutarties 20-24 punktai). Ieškovė teikdama šį skundą taip pat nepateikė jokių papildomų įrodymų ar argumentų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad jos nurodyta žala atsirado dėl paminėtu laikotarpiu sumažėjusio ieškovės turto, padidėjusių kreditorių reikalavimų ir tai tiesiogiai sąlygojo byloje esančių atsakovų veiksmai ar jų neveikimas, nors apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo dalyką sudaro tiek teisės, tiek ir fakto klausimai (CPK 177, 178, 314 straipsniai, 320 straipsnio 1 dalis). Taigi, aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės bei šio ginčo sprendimui aktualios teisės normos suteikia pakankamą pagrindą išvadai dėl ieškinio prima facie nepagrįstumo. Nesant pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos, įtvirtintos CPK 144 straipsnio 1 dalyje, nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartį, kuria buvo atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
  6. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovė prašo areštuoti atsakovų turto - 367 858,84 Eur vertės atsakovams A. I., J. M., A. P. ir UAB „Vildeta“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, 387 718,66 Eur vertės atsakovui A. I. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, 449 861,85 Eur vertės atsakovui UAB „Vildeta“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, 469 721,67 Eur vertės atsakovui A. P. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas – kurio bendra vertė žymiai didesnė už ieškinyje prašomą priteisti sumą (367 858,84 Eur + 19 859,22 Eur + 82 003,01Eur) 469 721,07 Eur ir taip pat žymiai didesnė už bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumą, į kurią nagrinėjamoje byloje turėtų būti atsižvelgiama nustatant įmonei ir jos kreditoriams padarytos žalos dydį.
  7. Taip pat pažymėtina, kad apeliantės argumentas, jog teismas vien dėl didelio reikalavimo dydžio turėjo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra atmestinas kaip visiškai nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai nurodė, jog ieškovė, be kita ko, manydama, kad reikalaujamos sumos yra didelės atsakovams ir tai būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo išsiaiškinti ir pateikti įrodymus apie kiekvieno iš atsakovų finansines-turtines galimybes, tačiau nagrinėjamu atveju, ji to neįrodė ir net neįrodinėjo (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo teigti, kad ši teismo išvada yra nepagrįsta.
  8. Apeliantės argumentas, jog teismas netinkamai įvertino atsakovų nesąžiningumą patvirtinančius įrodymus ir nepagrįstai sprendė, kad nėra grėsmės būsimo galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui, taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas, priešingai nei teigia apeliantė, įvertino šią aplinkybę ir nurodė, kad pareigą įrodyti atsakovo nesąžiningumą turi ieškovas, kuri, nagrinėjamu atveju, nebuvo įvykdyta (CPK 178 straipsnis). Teismas teisėtai ir pagrįstai, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius dėl atsakovų nesąžiningų veiksmų, kurių jie gali imtis nesant taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, sprendė, kad ji neįrodė ir antros būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sąlygos, t. y. kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismui taip pat nepateikus įrodymų, pagrindžiančių atsakovų nesąžiningus veiksmus ar neveikimą, nėra pagrindo daryti išvadą, jog ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ar neteisėta. Taigi, konstatuotina, jog teismas pagrįstai bei teisėtai nustatė, jog nėra ir antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos, įtvirtintos CPK 144 straipsnio 1 dalyje, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartį, kuria buvo atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
  9. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors apeliantė atskirajame skunde nesuformulavo atskiro prašymo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutarties dalį dėl atsakovo A. P. atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, tačiau kaip argumentą išskyrė, jog teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad vertinant tai, jog kitų atsakovų atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės yra panaikintos – naikintinos ir atsakovo A. P. atžvilgiu. Apeliacinės instancijos vertinimu, nurodytas apeliantės argumentas nepaneigia šios teismo išvados, nes pirma – atsakovas A. P. pateikė prašymą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, antra, teismas, spręsdamas dėl šio prašymo pagrįstumo, rėmėsi minėtomis Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartimi, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės atsakovų J. M. ir UAB „Vildeta“ atžvilgiu bei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartimi, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės atsakovės A. P. atžvilgiu, trečia, įvertino, kad ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimai pagal šiuo metu byloje esančius duomenis nėra tikėtinai pagrįsti, todėl teisėtai ir pagrįstai atsakovo prašymą tenkino ir panaikino jo atžvilgiu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 28 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 149 straipsnio 1 dalis).
  10. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas tinkamai atskleidė bylos esmę – nustatė ir teisingai įvertino visas reikšmingas bylai išspręsti turinčias faktines aplinkybes, teisingai išaiškino, pritaikė proceso teisės normas ir pagrįstai ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė bei panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 28 d. nutarties dalimi atsakovo A. P. atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Todėl teismas sprendžia, kad naikinti ar keisti šią teismo nutartį, remiantis apeliantės atskirojo skundo argumentais, – nėra jokio teisinio pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Kiti atskirajame skunde, o taip pat atsiliepimuose nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas nepasisako (CPK 338 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
  11. Pagal CPK 93 straipsnio bei 270 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatas, klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas išsprendžia priimdamas byloje galutinį procesinį sprendimą, priklausomai nuo to, koks yra bylos išnagrinėjimo rezultatas. Įstatymas nenumato, kad bylinėjimosi išlaidos, patirtos už tarpinių procesinių veiksmų atlikimą, būtų atlyginamos priklausomai nuo konkretaus procesinio klausimo išsprendimo rezultato. Atitinkamai, bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ar atsiliepimus į šį skundą atlyginimo klausimas turės būti sprendžiamas priimant sprendimą byloje, todėl atsakovės J. M. prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas šioje proceso stadijoje nenagrinėtini.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai