Byla 2-342-943/2016
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės J. M. bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „V“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 28 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „S“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-6201-798/2015 pagal ieškovės ieškinį atsakovams A. P., A. I., J. M., A. P. ir UAB „V“ dėl žalos atlyginimo,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
  2. Ieškovė BUAB „S“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų ieškovės naudai 373 250,05 Eur dydžio žalą, 5 % dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo bei visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė savo reikalavimą grindžia tuo, kad atsakovai nevykdė savo, kaip ieškovės akcininkų pareigos laiku iškelti bankroto bylą, dėl ko kilo žala ieškovės kreditoriams, bei tuo, kad ieškovės bankrotas nulemtas tyčiniais atsakovų veiksmais, sudarant įmonei akivaizdžiai nenaudingus sandorius.
  3. Pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 373 250,05 Eur vertės atsakovams priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias atsakovų bankų sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis.
  4. Ieškovė motyvavo, kad atsakovų veiksmai tyčia privedant bendrovę prie bankroto, iššvaistant ieškovės turtą susijusių asmenų naudai, tokiu būdu išvengiant prievolės vykdymo kreditoriams, sudaro pagrindą manyti, kad atsakovai gali slėpti ar perleisti savo turtą ir taip išvengti teismo sprendimo vykdymo. Ieškovė taip pat motyvavo tuo, kad ieškinio reikalavimo suma yra didelė ir tai savaime gali apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą.

5

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 28 d. nutartimi ieškovės BUAB „S“ prašymą tenkino ir ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštavo bendrai 373 250,05 Eur sumai atsakovams nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, o jo nesant ar nepakankant ieškinio reikalavimų užtikrinimui – pinigines lėšas, esančias bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos ar trečiuosius asmenis, neviršijant bendros reikalavimo sumos, leidžiant iš šių lėšų vykdyti nutartyje nurodytus mokėjimus bei atsiskaityti su ieškove.
  2. Teismas įvertino, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus, reikalavimų suma yra didelė, o atsakovų finansinė padėtis šioje proceso stadijoje dar nėra žinoma, todėl sprendė, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

8III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

9

  1. Atskiruoju skundu atsakovė J. M. prašo skundžiamą nutartį panaikinti dalyje dėl atsakovės turto arešto.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. 10Ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas atsakovės atžvilgiu –žala grindžiama kitų atsakovų, o ne J. M. neteisėtais veiksmais.

    2. 11Ieškinyje nėra įrodymų apie visų atsakovų kaltę, todėl solidariosios visų atsakovų atsakomybės reikalavimas yra nepagrįstas.

    3. 12Atsakovė J. M. nebuvo įmonės ieškovės akcininke, kadangi jos sudaryta akcijų perleidimo sutartis neįsigaliojo, atsakovė neapmokėjo akcijų.

    4. 13Vien ta aplinkybė, kad ieškovė reiškia itin didelės sumos reikalavimą nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

  3. Atskiruoju skundu atsakovė UAB „V“ prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės UAB „V“ atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą.
  4. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškinys atsakovės UAB „V“ atžvilgiu nėra tikėtinai pagrįstas. Atsakovei priklauso tik 15 proc. ieškovės akcijų, todėl ji neturėjo galimybės ir nepriėmė strateginių įmonės sprendimų ir negali būti laikoma atsakinga.
    2. Ieškovės reikalavimų suma yra bankroto bylos iškėlimo metu fiksuojama atitinkama ieškovės skola kreditoriams, todėl ši skolos dalis negali būti laikoma žala nagrinėjamos bylos kontekste. Ieškovė pareiškė ieškinį dėl nepagrįsto žalos dydžio.
    3. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad visi atsakovai yra atsakingi solidariai, kadangi ĮBĮ įtvirtintos pareigos dėl bankroto bylos iniciavimo nėra lygiavertės atsakovų atžvilgiu dėl skirtingo jų dalyvavimo įmonės veikloje.
    4. Ieškinio suma atsakovei nėra tokia didelė, kad būtų pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
  5. Atsiliepime į atsakovių atskiruosius skundus ieškovė BUAB „S“ prašo skundų netenkinti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą.
  6. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Ieškinys dėl žalos atlyginimo yra grindžiamas objektyviais rašytiniais įrodymais, kitoje byloje nustatytais prejudicinę reikšmę turinčiais faktais, vadinasi, yra tikėtinai pagrįstas.
    2. Pareikšto ieškinio suma yra itin didelė, be to, byloje nustatyti faktai leidžia pagrįstai teigti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių tikėtina ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas.
    3. Atsakovės J. M. neteisėti veiksmai yra grindžiami tuo, kad ji neįvykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei. Remiantis Juridinių asmenų registrui pateiktu paskutiniu BUAB „S“ akcininkų sąrašu, šiai atsakovei priklauso 15 proc. visų bendrovės akcijų.
    4. Atsakovės UAB „V“ argumentas, kad ji nedalyvavo įmonės veikloje, todėl nėra atsakinga už galimai ieškovei sukeltą žalą, yra nepagrįstas. ĮBĮ numatyta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nepriklauso nuo akcininko turimo akcijų skaičiaus. Be to, atsakovė UAB „V“ sudarė su ieškove akivaizdžiai pastarajai nenaudingą sutartį, taip pablogindama ieškovės padėtį.
    5. Remiantis atsakovės pateikto 2014-12-31 balanso duomenimis, atsakovė iš viso turėjo 9 159 507 Lt (2 652 777 Eur) vertės turto, o per metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė net 8 401 925 Lt (2 443 366 Eur). Priešingai, nei teigia, UAB „V“ 2014 m. ataskaitinį laikotarpį dirbo nepelningai ir turėjo 1 091 750 Lt (316 193 Eur) nepaskirstytąjį nuostolį.
    6. Grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui pagrindžia ir tai, kad žala ieškovei BUAB „S“ sukelta tyčiniais atsakovų veiksmais, kas nustatyta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartimi.
  7. Atsiliepime į atsakovės UAB „V“ atskirąjį skundą atsakovė J. M. prašo apie šio skundo pagrįstumą spręsti teismo nuožiūra ir ginčija bendrovės teiginį, kad UAB „V“ valdė tik 15 proc. ieškovės akcijų. Atsakovė nurodo, kad ji nutraukė akcijų perleidimo sutartį pasirašytą su UAB „V“, todėl pastaroji valdė 30, o ne 15 proc. visų akcijų.

14IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15

  1. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkintas, areštuojant atsakovų turtą, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis šalių skundų faktiniais ir teisiniais pagrindais, patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirųjų skundų ribų.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
  1. Kartu su atsiliepimu atsakovė J. M. pateikė ir naujus įrodymus – 2006-12-29 Akcijų perleidimo sutartį, 2008-12-09 Pranešimą dėl atsisakymo pirkti akcijas ir UAB „V“ pirkėjų skolų išėmimo iš apskaitos 2012 m. lentelę. Atsakovė UAB „V“ su atskiruoju skundu taip pat pateikė naujų įrodymų – 1) UAB „V“ 2014 m. finansinės atskaitomybės dokumentų kopiją; 2) Nekilnojamojo turto registro išrašo ir UAB „T“ Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitos santraukos kopiją; 3) (duomenys neskelbtini) Draudimo poliso (duomenys neskelbtini) „Draudžiamų įrengimų detalizacija“ kopiją; 4) (duomenys neskelbtini) 2015-11-05 Pažymos Nr. 11-01 „Dėl akcijų skaičiaus ir vertės“ ir (duomenys neskelbtini) akcininkų sąrašo kopiją; 5) (duomenys neskelbtini) Draudimo polisų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kopijas; 6) Turto arešto aktų registro išrašo kopiją. Pagal CPK 314 straipsnį naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas, tačiau šiuo atveju sprendžiama, jog tokių įrodymų pateikimo poreikis kilo jau išsprendus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą pirmosios instancijos teisme ir nebuvo galimybės jų pateikti pirmosios instancijos teismui, kadangi laikinosios apsaugos priemonės taikytos neišklausius atsakovų. Šie įrodymai susiję su tikėtino ieškinio pagrįstumo vertinimu bei atsakovo UAB „V“ turtine padėtimi, todėl jie prijungiami prie bylos ir vertinami kartu su kitais pateiktais įrodymais.

    16

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
  1. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šioje normoje yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.
  2. Lietuvos apeliacinis teismas pasisakydamas dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su tikėtinu ieškinio pagrįstumu, pažymi, kad į klausimą, ar ieškovės materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos išnagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Tikėtinam ieškinio pagrįstumui įvertinti šioje byloje yra reikšmingas pareikšto ieškinio pagrindas ir dalykas. Ieškinyje teigiama, kad atsakovės, kaip įmonės akcininkės (savininkės) turi atlyginti 373 250,05 Eur žalą, kuri tapatinama su bankrutavusiai įmonei pareikštų kreditorių reikalavimų suma. Atsakovės J. M. ir UAB „V“ atskiraisiais skundais nesutinka, jog pareikštas ieškinys jų atžvilgiu yra tikėtinai pagrįstas.
  3. Ieškinys yra reiškiamas iš esmės dviem savarankiškais pagrindais – pirma, nebuvo laiku kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko kilo žala kreditoriams ir antra, BUAB „S“ bankrotas nulemtas tyčinių atsakovų veiksmų, sudarant akivaizdžiai įmonei nenaudingus sandorius. Kiekvienas iš ieškinio pagrindų yra susietas su atskirų atsakovų atliktais veiksmais ar neveikimu. Pirmasis pagrindas siejamas su buvusio įmonės direktoriaus ir akcininkų – UAB „V“, A. I., A. P. ir J. M. neveikimu – savalaikiu nesikreipimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Antrasis ieškinio pagrindas yra siejamas su buvusio bendrovės vadovo A. P. ir akcininkų UAB „V“ ir A. I. atliktais veiksmais – sudarytais nenaudingais sandoriais, kuriais beveik 400 000 LT suma buvo be pagrindo sumažintas Bendrovės turtas ir tai turėjo įtakos BUAB „S“ nemokumo būklei nustatyti. Kadangi šie ieškinio pagrindai iš esmės yra savarankiški, teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pasisako dėl kiekvieno iš jų tikėtino pagrįstumo atskiruosius skundus pateikusių apeliantų atžvilgiu.
Dėl ieškinio dalies, siejamos su nesavalaikiu kreipimusi dėl bankroto bylos iškėlimo, tikėtino pagrįstumo
  1. Spręsdamas dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo atsakovės J. M. atžvilgiu, teismas pirmiausia pasisako dėl atsakovės atskirajame skunde bei atsiliepime į UAB „V“ atskirąjį skundą nurodytos aplinkybės, jog ji nėra BUAB „S“ akcininkė ir dėl to neturi pareigos atsakyti pagal ieškinį. Atsakovės J. M. teiginiai bei pateikti įrodymai, kad ji nėra įmonės akcininkė, savaime nepaneigia ieškovės pateiktų viešojo registro duomenų. Atsakovė tvirtina, kad jos ir UAB „V“ 2006-12-29 pasirašyta akcijų perleidimo sutartis neįsigaliojo, nes akcijos nebuvo apmokėtos, tačiau teismui pateiktoje sutartyje numatyta, kad nuosavybės teisė į akcijas bei nuosavybės teisę liudijantys dokumentai perduodami sutarties pasirašymo dieną (Sutarties 1 ir 4 p.), o sutarties įsigaliojimas nėra susietas su apmokėjimu už parduotas akcijas. Teismo nuomone, šių duomenų bei Juridinių asmenų registre skelbiamos informacijos apie BUAB „S“ akcininkus pakanka preliminariam pripažinimui, jog atsakovė J. M. akcininke BUAB „S“ tapo nuo nuosavybės teisės į akcijas perdavimo, o ne nuo jų apmokėjimo momento.
  2. Šioje byloje svarstant tikėtiną ieškinio pagrįstumą būtina įvertinti kiekvieno iš atsakovų atsakomybės prigimtį. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad nors pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalį juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pat (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimas), tačiau, sprendžiant civilinės atsakomybės šiems asmenimis taikymo bylas ir konstatavus, kad nurodyta pareiga pažeista, kitos civilinės atsakomybės sąlygos (kaltė, žala, priežastinis ryšys) turi būti nustatinėjamos, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių teisinės prigimties ir statuso skirtumų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Panevėžio balsas“ v. UAB „Eksena“, bylos Nr. 3K-3-244/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Panevėžio spaustuvė v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012; kt.). Esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis.
  3. Dėl skirtingų bendrovės vadovo ir dalyvio (akcininko) funkcijų jų atsakomybė, kylanti neinicijavus bankroto bylos iškėlimo, paprastai negali būti solidari. Kiekvienas jų privalo individualiai atsakyti už savo veiksmais padarytą žalą, jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno jų civilinių sąlygų visetą pagal faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vaidora“ v. UAB ,,Mabilta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-453/2014). Šioje byloje reiškiamu ieškinių bendrovės vadovo ir akcininkų atsakomybė dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo neindividualizuota.
  4. Apeliacinis teismas pritaria apeliančių pozicijai, kad ieškinio reikalavimas nepagrįstai nukreiptas į atsakovus solidariai, kadangi ieškovė apskritai neįrodinėjo visų atsakovų neteisėtų veiksmų bendrumo, ar kitų aplinkybių, kurių pagrindu kyla solidarioji atsakomybė. Lietuvos apeliacinis teismas formuoja teismų praktiką, susijusią su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo esant solidariajai pareigai, ypatumais, kuri numato, kad žala, padaryta dėl savalaikio bankroto neinicijavimo, nėra padaroma bendrais įmonės vadovo ir savininkų veiksmais, todėl turi būti atribota ir dėl savininkų atsakomybės turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-07-05 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 2A-684/2013). Nagrinėjamu atveju ieškovė nenurodė pagrindo, kuris tikėtinai pagrįstų solidariąją atsakovų atsakomybę, todėl ši aplinkybė yra pakankama abejonėms dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo kilti.
  5. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014, 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).
  6. Sprendžiant kada atsakovams kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei (o taip pat tiksliai įvertinant tikėtina kilusią žalą), reikia taip pat nustatyti momentą, kuomet įmonė nustojo vykdyti veiklą, ar vykdoma veikla nebesuteikė pagrindo tikėtis, kad įmonės įsipareigojimai bus subalansuoti. Ieškinyje nenurodomas konkretus momentas (svarstoma, jog tai galėtų būti 2011 m. pradžia), nuo kurio atsakovams kilo ĮBĮ numatyta pareiga inicijuoti bankroto procedūrą ir nuo kurio turėtų būti skaičiuojama išaugusi įmonės skolų suma, kuri liks nepadengta. Iš pareikšto ieškinio nėra aišku su kokiu laikotarpiu atsiradusių kreditorių reikalavimų suma yra siejama padaryta žala, nes yra nurodomi ir įsiskolinimai jau egzistavę 2011 m. pradžioje. Ieškinio reikalavimo sumos apskaičiavimas taip pat nedetalizuojamas, nepagrindžiama, kodėl visi patvirtinti kreditoriniai reikalavimai yra laikomi žala. Preliminariai vertinant ieškinyje pateikiamus duomenis, negalima teigti, kad tokiu būdu išreikšta ieškovės reikalavimo suma atsakovams yra tikėtinai pagrįsta.
  7. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas negali pritarti pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog preliminariai įvertinus ieškovės pareikštus reikalavimus, tikėtina, jog bylą išnagrinėjus iš esmės ieškovės ieškinys apeliantų (atsakovų) atžvilgiu galėtų būti tenkinamas. Ieškinio reikalavimai šių atsakovų atžvilgiu pagal šiuo metu byloje esančius duomenis nėra tikėtinai pagrįsti.
  8. Nustačius, kad nėra vienos iš būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, netenka prasmės kitų bylos šalių argumentų, susijusių su grėsme būsimo sprendimo įvykdymui, nagrinėjimas, todėl dėl tokio pobūdžio argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.
Dėl ieškinio dalies, susijusios su tyčiniu bankrotu ir atsakovų veiksmais, sudarant akivaizdžiai įmonei nenaudingus sandorius, tikėtino pagrįstumo
  1. Ieškinys, kaip minėta, yra grindžiamas ir dalies atsakovų neteisėtais veiksmais, sudarant akivaizdžiai įmonei nenaudingus sandorius. Šis ieškinio pagrindas yra siejamas su BUAB „S“ ir (duomenys neskelbtini) 2011 m. liepos 18 d. sudaryta Konsultavimo paslaugų teikimo sutartimi Nr. 20110718/1, teigiant, jog lėšos buvo iššvaistytos bendrovės akcininko A. I. naudai, ir su BUAB „S“ ir UAB „V“ 2011 m. sausio 3 d. sudaryta Gamybinių patalpų su gamybine įranga nuomos sutartimi (toliau ‑ Nuomos sutartis), teigiant, jog lėšos buvo iššvaistytos akcininkės UAB „V“ naudai.
  2. Sprendžiant klausimą dėl ginčijama nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo, teismas vertina tikėtiną ieškinio pagrįstumą tik apelianto UAB „V“ atžvilgiu. Ieškinyje šio akcininko veiksmais padaryta žala, kaip minėta, yra siejama su Nuomos sutarties sudarymu. Klausimas dėl šio sandorio naudingumo ir jo atitikimo Ieškovės veiklos tikslams jau buvo vertintas sprendžiant klausimą dėl tyčinio bankroto.
  3. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 6 d. nutartyje Nuomos sutartį vertino kaip BUAB „S“ akivaizdžiai nenaudingą ir ekonomiškai nuostolingą sandorį. Šioms išvadoms pritarė ir pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą vertinęs Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje. Tačiau teismų išvados dėl šio sandorio ekonominio nenaudingumo ir nuostolingumo sietos su Nuomos sutartyje nustatyto nuomos mokesčio dydžiu, kas suponuoja nuomonę, jog sprendžiant dėl tokio pobūdžio padarytos žalos atlyginimo turi būti nustatytas skirtumas tarp realios tokio sandorio vertės (nuomos mokesčio dydžio) ir sumokėto nuomos mokesčio.
  4. Ieškinio elementų nustatymas yra išimtinai ieškovo prerogatyva, todėl teismas, net ir nustatęs, jog dalis ieškovo ieškinio, susijusi su tikėtina neteisėtais atsakovo UAB „V“ veiksmais sudarant Nuomos sutartį, esant nurodytam konkrečiam žalos, kuri siejama su patvirtintų kreditorių reikalavimų bankroto byloje, suma, dydžiui, negali šios ieškinio dalies laikyti tikėtinai pagrįsta. Tačiau tinkamai pagrindus teismo nurodytas aplinkybes dėl tikėtina neteisėtais atsakovų veiksmais padarytos žalos atlyginimo, klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo esant Ieškovės prašymui gali būti sprendžiamas pakartotinai.
  5. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus apygardos teismas netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neįvertino, kad remiantis bylos medžiaga nėra vienos iš būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, todėl atskirieji skundai tenkinami, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 28 d. nutarties dalis naikinama ir prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų atžvilgiu atmetamas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
  6. Atsakovė J. M. pateikdama atskirąjį skundą sumokėjo 21 Eur žyminį mokestį, tačiau pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktą tokio pobūdžio bylose žyminis mokestis už apeliacinį (atskirąjį) skundą nemokamas. Vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 5 dalimi tai sudaro pagrindą sumokėtą žyminį mokestį grąžinti, išaiškinant apeliantei J. M., jog žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

17Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

18Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 28 d. nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovams J. M. ir UAB „V“ panaikinti ir BUAB „S“ bankroto administratoriaus UAB „B“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštuoti 373 250,05 Eur dydžio atsakovams J. M. ir UAB „V“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias atsakovų banko sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis, atmesti.

19Likusią Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 28 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

20Grąžinti atsakovei J. M. (asmens kodas 47601040036) iš valstybės biudžeto už atskirąjį skundą sumokėtą 21 (dvidešimt vieną) Eur žyminį mokestį (AB SEB bankas atlikto 2015 m. lapkričio 6 d. mokėjimo nurodymo Nr. 300).

Proceso dalyviai
Ryšiai