Byla 2-739-196/2017
Dėl nuostolių atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „RIEŠĖS PLANTACIJA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2VP-3370-560/2017, kuria pakeista išieškotoja vykdymo procese ir išduotas vykdomasis raštas civilinėje byloje Nr. 2-2911-578/2009 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Riešės plantacija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kamintras“ dėl nuostolių atlyginimo.

3Teismas

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėja S. S. kreipėsi į teismą su prašymu, prašydama pakeisti vykdymo procese išieškotoją UAB „Kamintras“ nauja išieškotoja S. S.. Nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2911-578/2009 patvirtino ieškovės UAB „Riešės plantacija“ ir atsakovės UAB „Kamintras“ taikos sutartį, pagal kurią ieškovė liko skolinga atsakovei 760 004,85 Lt. Teigė, jog UAB „Kamintras“ savo reikalavimo teisę į 241 215,17 Lt UAB „Riešės plantacija“ skolą 2009 m. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido UAB „Stogų sprendimai“ bei numatė, jog skola naujajai kreditorei bus mokama dalimis – 2016 m. lapkričio 30 d. – 47 414,83 Lt, 2016 m. gruodžio 31 d. – 78 391,76 Lt, 2017 m. sausio 31 d. – 78 824,53, 2017 m. vasario 28 d. – 36 584,05 Lt. UAB „Stogų sprendimai“ 2009 m. balandžio 17 d. reikalavimo perleidimo sutartimi savo reikalavimo teisę į UAB „Riešės plantacija“ perleido G. S., kuris 2010 m. sausio 20 d. sutartimi ją perleido S. S. Teigė, jog apie visas sudarytas reikalavimo perleidimo sutartis UAB „Riešės plantacija“ buvo informuota. Kadangi UAB „Riešės plantacija“ praleido du mokėjimo terminus, tai pareiškėja prašo išduoti vykdomąjį raštą 241 215,17 Lt (69 860,74 Eur) sumai.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 1 d. nutartimi pareiškėjos S. S. prašymą tenkino; pakeitė vykdymo procese pradinę išieškotoją UAB „Kamintras“ nauja išieškotoja S. S.; išdavė S. S. vykdomąjį raštą dėl 69 860,74 Eur skolos išieškojimo iš skolininkės UAB „Riešės plantacija“.
  2. Teismas pažymėjo, kad paskutinė reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta 2010 m. sausio 20 d. ir šia sutartimi pareiškėja įgijo teisę reikalauti 241 215,17 Lt iš skolininkės UAB „Riešės plantacija“. Teismas konstatavo, kad ši suma yra UAB „Riešės plantacija“ įsiskolinimas pagal Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2911-578/2009 bei pagal 2009 m. balandžio 16 d. ir 2009 m. balandžio 17 d. reikalavimo perleidimo sutartis. Teismas konstatavo, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjos prašymą ir pradinę išieškotoją pakeisti nauja išieškotoja.
  3. Teismas nustatė, kad skolos sumos sumokėjimo tvarka ir terminai buvo nustatyti ne teismo patvirtintoje taikos sutartyje, o 2009 m. balandžio 16 d. reikalavimo perleidimo sutartyje Nr. 09/04/16. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, jog yra pagrindas pareiškėjos prašymą tenkinti ir išduoti jai vykdomąjį raštą visai skolos sumai.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atskiruoju skundu skolininkė UAB „Riešės plantacija“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį ir klausimą dėl išieškotojo pakeitimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

5Dėl formalaus klausimo išnagrinėjimo

    1. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad UAB „Riešės plantacija“ įsiskolinimą turi pagal Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 19 d. nutartį bei 2009 m. balandžio 16 d. ir 2009 m. balandžio 17 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis. Teismas, neįvertinęs jokių kitų aplinkybių, sprendė, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjos prašymą ir pakeisti pradinę išieškotoją nauja. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė neįsigilinęs į klausimo esmę, reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo aplinkybes bei sąlygas.
    2. Vilniaus apygardos teismui, 2009 m. kovo 19 d. nutartimi patvirtinus taikos sutartį, UAB „Kamintras“ 2009 m. balandžio 16 d. savo reikalavimo teisę perleido UAB „Stogų sprendimai“. Jau kitą dieną, t. y. 2009 m. balandžio 17 d. Vilniaus apygardos teisme UAB „Kamintras“ buvo iškelta bankroto byla. 2009 m. balandžio 17 d. sutartimi UAB „Stogų sprendimai“, kuriai 2009 m. gegužės 17 d. taip pat buvo iškelta bankroto byla, reikalavimo teisę į UAB „Riešės plantacija“ perleido savo akcininkui ir vadovui G. S.. Jis šią reikalavimo teisę įgijo už 22 kartus mažesnę sumą nei perleisto reikalavimo vertė. Taigi 2009 m. balandžio 17 d. sutartis, sudaryta ne tik nepalankiomis UAB „Stogų sprendimai“ sąlygomis, bet ir su susijusiu asmeniu.
    3. Tiek 2009 m. balandžio 16 d. sutartis, tiek 2009 m. balandžio 17 d. sutartis buvo sudarytos tuo metu, kai UAB „Stogų sprendimai“ ir UAB „Kamintras“ buvo nemokios. Be to, 2009 m. balandžio 17 d. sutartis buvo visiškai nenaudinga UAB „Stogų sprendimai“, sudaryta su įmonės vadovu ir akcininku, akivaizdžiai pažeidžianti UAB „Stogų sprendimai“ kreditorių teises ir teisėtus interesus.
    4. Tuo atveju, jei UAB „Kamintras“ ir UAB „Stogų sprendimai“ nebūtų perleidusios savo reikalavimo teisių į UAB „Riešės plantacija“, kreditorių reikalavimai bankroto procedūrų metu galbūt būtų buvę patenkinti didesne apimtimi.
    5. UAB „Riešės plantacija“, įvertinusi, kad tiek UAB „Kamintras“, tiek ir UAB „Stogų sprendimai“ kreditoriai galbūt ginčys 2009 m. balandžio 17 d., 2010 m. sausio 20 d. sutartis ir reikalaus priteisti UAB „Riešės plantacija“ prievolių įvykdymą kreditorių naudai, 2016 m. gruodžio 2 d. kreipėsi į G. S. ir pareiškėją su raštu „Dėl mokėjimo prievolės“. Bendrovė šiame rašte prašė: 1) pagrįsti, kad UAB „Kamintras“ ir UAB „Stogų sprendimai“ kreditorių reikalavimai buvo visiškai patenkinti; arba 2) pateikti įrodymus, kad kreditoriai atsisakė savo reikalavimų įmonių UAB „Kamintras“ ir UAB „Stogų sprendimai“ atžvilgiu; arba 3) pateikti įrodymus, kad UAB „Kamintras“ ir UAB „Stogų sprendimai“ kreditoriai ir bankroto administratoriai buvo tinkamai informuoti apie 2009 m. balandžio 16 d. ir 2009 m. balandžio 17 d. sutartis ir patvirtino tokių sutarčių teisėtumą. Negavusi jokio atsakymo UAB „Riešės plantacija“ dar kartą kreipėsi į G. S. ir pareiškėją bei pakartotinai prašė atsakyti į rašte išdėstytus prašymus, tačiau atsakymo negavo.
    6. Tuo atveju jeigu UAB „Riešės plantacija“ įvykdytų visas ar dalį įsipareigojimų pareiškėjai, o UAB „Kamintras“ ir UAB „Stogų sprendimai“ kreditoriai nuginčytų 2009 m. balandžio 16 d. ir 2009 m. balandžio 17 d. sutartis ir taikytų restituciją, UAB „Riešės plantacija“ būtų priversta iš naujo vykdyti savo prievoles, kurias turėjo UAB „Kamintras“. Taigi UAB „Riešės plantacija“ turi akivaizdų interesą, kad išieškotojos pakeitimo klausimas būtų išspręstas tinkamai, vadovaujantis tik teisėtomis sutartimis.
    7. 2016 m. rugsėjo 8 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ BUAB „Kamintras“ bankroto administratorius nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 18 d. priėmė sprendimą dėl BUAB „Kamintras“ pabaigos. Taip pat informavo, kad UAB „Kamintras“ trečios eilės kreditorių reikalavimai nebuvo dengiami. Taigi žinant šią informaciją bei įvertinus tai, kad UAB „Kamintras“ reikalavimo teisę UAB „Stogų sprendimai“ perleido likus vienai dienai iki bankroto bylos iškėlimo, spręstina, kad 2009 m. balandžio 16 d. sutartis akivaizdžiai pažeidė UAB „Kamintras“ kreditorių interesus, todėl teismas turi pagrindą šią sutartį pripažinti niekine ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).
    8. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįvertino esminių aplinkybių. Neištyrė, ar yra teisėtas pagrindas pakeisti pradinę išieškotoją nauja. Be to, nepaisant sudarytų abejotinų reikalavimo perleidimo sutarčių, pirmosios instancijos teismas nesuteikė UAB „Riešės plantacija“ teisės išdėstyti savo poziciją bei nepaskyrė žodinio teismo posėdžio, kurio metu būtų galėjęs išsiaiškinti esmines aplinkybes.
    9. Tinkamai neišsprendus pradinės išieškotojos pakeitimo klausimo, negali būti laikoma teisėta ir skundžiamos nutarties dalis, kuria pareiškėjai išduotas vykdomasis raštas. Be to, kaip matyti iš nagrinėjamos bylos duomenų, pareiškėjos kreipimosi į teismą metu vykdomasis raštas nebuvo išduotas, todėl teismui negalėjo būti pateikti duomenys apie vykdomosios bylos pradėjimą ir vykdymo proceso eigą, apie galutinę įsiskolinimo sumą. Taigi CPK 596 straipsnio pagrindu pareiškėjos prašymas negalėjo būti tenkinamas.
    10. Skundžiama nutartimi nusprendus išduoti vykdomąjį raštą dėl 69 860,74 Eur skolos išieškojimo, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad reikalavimo teisių perleidimo 2009 m. balandžio 16 d. sutarties šalys sutarė dėl skolos mokėjimo dalimis: 2016 m. lapkričio 30 d. – 13 732,28 Eur, 2016 m. gruodžio 31 d. – 22 703,82 Eur, 2017 m. sausio 31 d. – 22 829,16 Eur, 2017 m. vasario 28 d. – 10 595,47 Eur. Taigi skundžiamos nutarties priėmimo metu, t. y. 2017 m. vasario 1 d., negalėjo būti išduotas vykdomasis raštas dėl visos sumos.

6Dėl proceso teisės normų pažeidimo

    1. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas formaliai išnagrinėjo bylos medžiagą, trumpai aptarė tik pareiškėjos pateiktus įrodymus, nesuteikė UAB „Riešės plantacija“ galimybės pateikti savo poziciją bei ją pagrindžiančius įrodymus.
    2. Teismas, atsižvelgdamas į galimą UAB „Kamintras“ ir UAB „Stogų sprendimai“ kreditorių interesų pažeidimą, turėjo nustatyti būtinumą kilusius klausimus nagrinėti žodinio proceso tvarka.
    3. Pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino visų aplinkybių, turinčių reikšmės tinkamam bylos nagrinėjimui, be pagrindo neskyrė žodinio nagrinėjimo ir neturėjo galimybės atskleisti nagrinėjamo klausimo esmės, todėl klausimą dėl išieškotojo pakeitimo vykdymo procese išsprendė netinkamai. Dėl to skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta, o byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  1. Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėja S. S. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pagal VĮ Registrų centro viešai skelbiamus duomenis tiek BUAB „Kamintras“, tiek BUAB „Stogų sprendimai“ yra išregistruotos iš Juridinių asmenų registro. Minėtų įmonių bankroto administratoriai nereiškė jokių reikalavimų dėl apeliantės atskirajame skunde minimų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, o UAB „Riešės plantacija“, žinodama apie vykstančias bankroto procedūras, nesiėmė jokių veiksmų, kad šios reikalavimo perleidimo sutartys būtų pripažintos negaliojančiomis, nors tiek apie patį reikalavimo teisės perleidimo faktą, tiek apie perleidimo kainą žinojo.
    2. UAB „Riešės plantacija“ nuo 2010 m. sausio mėn. žinojo aplinkybę, jog reikalavimo teisę paskutinė įsigijo S. S. 2010 m. sausio 20 d., tačiau iki mokėjimo termino suėjimo pirmai skolos įmokai jokių abejonių dėl S. S. teisės gauti iš UAB „Riešės plantacija“ 69 860,74 Eur skolos skolininkei nekilo. Dėl šių aplinkybių UAB „Riešės plantacija“ skundo motyvas, jog S. S. įgijus reikalavimo teisę galėjo būti pažeistos UAB „Kamintras“ ir UAB „Stogų sprendimai“ kreditorių teisės, laikytinas nepagrįstu. Suinteresuotas asmuo vengia įvykdyti prievolę, kurią jis pats pripažįsta. Šią aplinkybę įrodo UAB „Riešės plantacija“ 2016 m. gruodžio 2 d. raštas „Dėl mokėjimo prievolės“ adresuotas G. S. ir S. S.
    3. Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo pakeisti pradinio išieškotojo, nes nebuvo pradėtas išieškojimo procesas, nes nebuvo išduotas vykdomasis raštas. Sistemiškai aiškinant CPK normas, akivaizdu, jog siekiant gauti vykdomąjį dokumentą, kuris galėtų būti pateiktas priverstiniam vykdymui antstoliui, neprivalo būti išduotas vykdomasis dokumentas pradiniam išieškotojui, nes pats vykdymo procesas prasideda įsiteisėjus teismo sprendimui ir to pakanka, kad skolininkas, elgdamasis sąžiningai, įvykdytų savo prievolę be vykdomojo rašo išdavimo procedūros ir šio rašto pateikimo priverstiniam vykdymui antstoliui.
    4. Nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai išdavė vykdomąjį raštą visai reikalavimo sumai, nes skundžiamos nutarties priėmimo dieną nebuvo suėję visų dalinių įmokų mokėjimo terminai. Antstolis, priimdamas vykdymui teismo išduotą vykdomąjį raštą, privalo patikrinti, ar gali pradėti priverstinio vykdymo procedūras, ar yra pasibaigę visi geranoriški teismo sprendimo įvykdymo terminai, ir galėtų vykdyti vykdomąjį raštą tik ta apimtimi, kuri gali būti vykdoma priverstinai. Be to, šiuo metu visų dalinių įmokų mokėjimo terminai yra pasibaigę, todėl gali būti pradėta visos UAB „Riešės plantacija“ prievolės priverstinio vykdymo procedūra.

7Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

8Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama atskirojo skundo ribose.
  2. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties, kuria pakeista išieškotoja vykdymo procese ir išduotas vykdomasis raštas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

9Dėl žodinio prašymo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme

  1. CPK 593 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog pareiškimai nagrinėjami rašytinio proceso, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Taigi, civilinio proceso taisyklės įtvirtina ne teismo pareigą, o suteikia diskrecijos teisę spręsti dėl būtinumo skirti žodinį procesą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėdamas pareiškėjos prašymą rašytinio proceso tvarka nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių pareiškimų teismui nagrinėjimą vykdymo proceso metu.
  2. Nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad teisę pateikti savo poziciją dėl pareiškėjos prašymo ji realizavo pateikdama atskirąjį skundą ir jame išdėstydama savo argumentus.

10Dėl išieškotojo pakeitimo vykdymo procese

  1. Procesinis teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje (CPK 48 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad jis gali įvykti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, kasaciniame procese, atnaujinant procesą ar vykdymo procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2011). Procesinį teisių perėmimą reglamentuoja dvi normos, įtvirtintos CPK 48 straipsnio 1 dalyje ir 596 straipsnyje. Jeigu pirmoji iš jų nustato bendrąsias procesinių teisių perėmimo sąlygas, tai antroji reglamentuoja proceso dalyvių pakeitimo procedūrą vykdymo procese. CPK 596 straipsnis taikomas tik tada, kai pradėtas vykdymo procesas, t. y. antstolis yra pradėjęs vykdymo veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-716-943/2016). Kokiu teisiniu pagrindu ir kurioje proceso stadijoje turėtų būti atliekamas procesinių teisių perėmimas sprendžia teismas, kuriam pareiškiamas prašymas perimti procesines teises.
  2. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 19 d. nutartimi patvirtino ieškovės UAB „Riešės plantacija“ ir atsakovės UAB „Kamintras“ sudarytą taikos sutartį, kuria jos šalys, be kita ko, susitarė, kad ieškovė, atlikus tarpusavio skolų užskaitymą, lieka skolinga atsakovei 760 004,85 Lt. Minėta nutartis įsiteisėjusi. Duomenų, jog antstolis būtų pradėjęs vykdymo veiksmus, nėra.
  3. Pagal CPK 48 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga, jo pertvarkymas ir pan.), teismas tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Procesinių teisių perėmimo pagrindas yra materialiojo teisinio santykio subjektų pasikeitimas, kuriam reikalingos šios sąlygos: 1) vieno subjekto pasitraukimas iš materialiojo teisinio santykio; 2) pasitraukusio subjekto teisių perėjimas kitam asmeniui. Teismas pakeičia proceso šalį tik tuo atveju, jei tam yra teisėtas pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-442-823/2017). Teisinis reglamentavimas nustato, kad procesinis teisių perėmėjo dalyvavimas procese turi būti pagrįstas (CPK 48 straipsnio 3 dalis). Taigi teismas turi pareiga nustatyti, ar potencialus procesinis teisių perėmėjas iš tikrųjų perėmė tam tikras pasitraukusio iš proceso asmens materialiąsias subjektines teises.
  4. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad 2017 m. sausio 23 d. pareiškėja S. S. pateikė teismui prašymą pakeisti išieškotoją vykdymo procese ir išduoti vykdomąjį raštą. Prie šio prašymo pridėjo: 1) UAB „Kamintras“ ir UAB „Stogų sprendimai“ 2009 m. balandžio 16 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 09/04/16, kuria UAB „Kamintras“ naujajai kreditorei UAB „Stogų sprendimai“ perleido reikalavimo teisę į UAB „Riešės plantacija“ 241 215,17 Lt skolą pagal rangos sutartį Nr. U-2008/09/15; 2) UAB „Stogų sprendimai“ 2009 m. balandžio 17 d. akcininkų susirinkimo protokolą Nr. 09/04/17, kuriuo nuspręsta perleisti finansinius reikalavimus G. S. į UAB „Riešės plantacija“ skolą – 241 215,17 Lt; 3) UAB „Stogų sprendimai“ ir G. S. 2009 m. balandžio 17 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 137, kuria UAB „Stogų sprendimai“ naujajam kreditoriui G. S. perleido reikalavimo teisę į UAB „Riešės plantacija“ 241 215,17 Lt skolą pagal rangos sutartį Nr. U-2008/09/15; 4) G. S. ir S. S. 2010 m. sausio 20 d. kreditinio reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria G. S. naujajai kreditorei S. S. perleido reikalavimo teisę į UAB „Riešės plantacija“ 241 215,17 Lt skolą pagal Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 19 d. nutartį ir 2009 m. balandžio 16 reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09/04/16 bei 2009 m. balandžio 17 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 137 (b. l. 194-198).
  5. Pirmosios instancijos teismas tenkino prašymą pakeisti išieškotoją. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė, ar yra teisėtas pagrindas pakeisti pradinę išieškotoją nauja. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka
  6. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.102 straipsnio 1 dalį draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalį, kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu; reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Pagal CK 6.101 straipsnio 5 dalį – draudžiama perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės. Pagal CK 6.109 straipsnio 1 dalį – reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą, o pranešimu apie perleidimą laikomas tokios sutarties perdavimas naujajam kreditoriui ir šios sutarties pateikimas skolininkui (CK 6.109 straipsnio 5 dalis).
  7. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo apie reikalavimo perleidimą paskirtis yra apsaugoti skolininko interesus, kad jis žinotų, kam priklauso vykdytina prievolė ir išvengtų ginčo dėl dvigubo apmokėjimo. Nagrinėjamu atveju skolininkė UAB „Riešės plantacija“ nenurodo, kad jai nebuvo žinoma apie sudarytas reikalavimo teisių perleidimo sutartis, taip pat nenurodo, kad jai nebuvo (nėra) žinoma kam priklauso vykdytina prievolė. Priešingai, atskirajame skunde nurodo, kad jai reikalavimo teisių perleidimo sutartys buvo pateiktos. Nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga ir tai, kad reikalavimo teisių perleidimo sutartys yra galiojančios, duomenų, jog jos buvo nuginčytos teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta. Taigi abejoti jų teisėtumu skundžiamos nutarties priėmimo metu pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Tokio pagrindo neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas.
  8. Pažymėtina, kad kasacinis teismas laikosi vieningos praktikos, kad teismas ex officio (savo iniciatyva), nesant ginčo šalies reikalavimo, pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio ar akto teisines pasekmes, tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003; 2011 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2011; 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2014; 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-701/2015 ir kt.).
  9. Šiame kontekste atmestini kaip teisiškai nereikšmingi apeliantės argumentai, susiję su likviduotų UAB „Kamintras“ ir UAB „Stogų sprendimai“ kreditorių interesų pažeidimu, nes jų ginti apeliantei apskritai nėra pavesta (geriausiai ji juos būtų apgynusi pati operatyviai įvykdydama teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį). Pažymėtina, kad bankroto administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktas), imasi priemonių skoloms iš įmonės skolininkų išieškoti (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 23 punktas), taip pat bankroto administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas). Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų, jog bankroto administratoriai būtų pareiškę ieškinius dėl pareiškėjos nurodomų reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, be to, kaip minėta, nėra duomenų, jog jos buvo nuginčytos teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad apeliantė taip pat nenurodo, jog ji kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis.
  10. Nurodytų argumentų pagrindu spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog teisių perėmimas įvyko, neturėjo pagrindo atmesti pareiškėjos prašymą pakeisti išieškotoją vykdymo procese.

11Dėl vykdomojo rašto išdavimo

  1. CPK 646 straipsnio, reglamentuojančio vykdomojo rašto išdavimo tvarką, 3 dalyje nustatyta, kad jeigu nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis, suinteresuota šalis gali kreiptis į bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą; teismas, ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą, dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies išduoda vykdomąjį raštą arba atsisako jį išduoti; spręsdamas vykdomojo rašto išdavimo klausimą, teismas gali pakeisti šalių taikos sutartyje numatytų sąlygų vykdymo tvarką nekeisdamas šalių susitarimo esmės; teismas, atsisakęs išduoti vykdomąjį raštą dėl taikos sutarties sąlygų vykdymo, išaiškina šalims teisę kreiptis dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka.
  2. CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad vykdomajame rašte turi būti pažodžiui nurodyta su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismo patvirtinta taikos sutartis yra privaloma ir vykdoma pagal tokias formuluotes ir tik tokia apimtimi, kuri yra nurodyta teismo nutartyje dėl jos patvirtinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2013). Taigi, vykdomajame rašte negali būti įrašomas kitoks šalių susitarimo turinys nei tas, kuris nurodytas taikos sutartį patvirtinančioje teismo nutartyje.
  3. Teismas, spręsdamas vykdomojo rašto išdavimo klausimą, kaip minėta, turi teisę pakeisti šalių taikos sutartyje numatytų sąlygų vykdymo tvarką tik nekeisdamas šalių susitarimo esmės (CPK 646 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimu galima išspręsti procesinius šio sprendimo vykdymo klausimus, tačiau ne įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2008; 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-528-706/2015).
  4. Pagal CPK 646 straipsnio 3 dalies nuostatą vykdomasis raštas pagal teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį yra išduodamas tik tuo atveju, kai teismas nustato, kad taikos sutartis yra nevykdoma. Taigi, sprendžiant vykdomojo rašto išdavimo pagal teismo patvirtintą taikos sutartį klausimą, pirmiausiai reikia nustatyti, ar yra pagrindas konstatuoti, jog taikos sutarties sąlygos neįvykdytos/nevykdomos ir ar jos gali būti priverstinai (į)vykdomos apskritai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-299-178/2017).
  5. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išdavė S. S. vykdomąjį raštą dėl 69 860,74 Eur skolos išieškojimo iš skolininkės UAB „Riešės plantacija“. Apeliantė teigia, kad teismas neturėjo pagrindo išduoti vykdomojo rašto visai skolos sumai, reikalavimo teisių perleidimo 2009 m. balandžio 16 d. sutartimi šalys susitarė dėl skolos mokėjimo dalimis: 2016 m. lapkričio 30 d. – 13 732,28 Eur, 2016 m. gruodžio 31 d. – 22 703,82 Eur, 2017 m. sausio 31 d. – 22 829,16 Eur, 2017 m. vasario 28 d. – 10 595,47 Eur. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.
  6. Kaip minėta, teismas, spręsdamas vykdomojo rašto išdavimo klausimą, turi teisę pakeisti šalių taikos sutartyje numatytų sąlygų vykdymo tvarką tik nekeisdamas šalių susitarimo esmės (CPK 646 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad skolos sumos sumokėjimo tvarka ir terminai buvo nustatyti ne teismo patvirtintoje taikos sutartyje, o 2009 m. balandžio 16 d. reikalavimo perleidimo sutartyje Nr. 09/04/16, vykdomąjį raštą išdavė visai 69 860,74 Eur skolos sumai. Taigi teismas išdavė vykdomąjį raštą nepakeitęs taikos sutarties šalių susitarimo esmės. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė atskirajame skunde neginčija nurodytos sumos pagrįstumo, į tai, kad 2009 m. balandžio 16 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartyje nurodyti terminai šiuo metu yra suėję, nėra pagrindo teigti, jog vykdomasis raštas 69 860,74 Eur skolos sumai išduotas nepagrįstai.
  7. Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

12Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai