Byla 3K-3-419/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. G. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei REIKALAVIMAS.LT, J. M. ir trečiajam asmeniui Vilniaus m. 44-ojo notaro biuro notarei I. D., dėl paskolos ir reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus ir įsiteisėjusio teismo sprendimo galią (CPK 182 straipsnio 2 punkto, 279 straipsnio 4 dalies), aiškinimo ir taikymo.

62008 m. kovo 4 d. ieškovė D. G. ir V. S. sudarė paskolos sutartį (toliau – ir paskolos sutartis), pagal kurią ieškovė pasiskolino iš atsakovės 20 000 Lt. Paskolos sutarties 2 punkte nurodyta, kad paskolos gavėja (ieškovė) skolinamus 20 000 Lt gavo iš paskolos davėjos prieš pasirašydama sutartį ir įsipareigojo grąžinti iki 2011 m. kovo 4 d. 2011 m. gruodžio 20 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 019 (toliau – ir reikalavimo perdavimo sutartis) V. S. perleido atsakovui UAB REIKALAVIMAS.LT reikalavimo teisę į 20 000 Lt skolą ir delspinigius, palūkanas, kitus mokėjimus ieškovei. UAB REIKALAVIMAS.LT ieškinys Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. preliminariu sprendimu buvo patenkintas visiškai, priteista iš atsakovės (toje byloje) D. G. 20 000 Lt skola, 860,27 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metinės palūkanos. D. G. 2012 m. vasario 24 d. pateikė prieštaravimus dėl šio preliminaraus sprendimo, kurie 2012 m. kovo 5 d. teismo nutartimi buvo atsisakyti priimti kaip nemotyvuoti ir nepagrįsti. Šios teismo nutarties D. G. neskundė. Preliminarus sprendimas įsiteisėjo ir yra priverstinai vykdomas.

72012 m. rugpjūčio 17 d. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams, prašydama pripažinti niekine 2008 m. kovo 4 d. paskolos ir 2011 m. gruodžio 20 d. reikalavimo perleidimo sutartis, taikyti restituciją ir grąžinti šalis į padėtį, kuri buvo iki 2008 m. kovo 4 d.

82012 m. gegužės 14 d. mirus pradinei atsakovei V. S., 2012 m. spalio 15 d. nutartimi teismas pakeitė ją teisių perėmėja J. M..

9Ieškovė nurodė, kad 2008 m. jos motina siekė sutvarkyti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo dokumentus. V. S. sūnus E. S. pasisiūlė padėti. Ieškovė pinigų tuo metu neturėjo, todėl buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią ji neva iš V. S. pasiskolino 20 000 Lt. Ieškovė pažymėjo, kad pinigų pagal sutartį negavo, ši sutartis buvo atlygis E. S. už pagalbą tvarkant žemės grąžinimo reikalus, kurie iki šiol nebaigti. E. S. negalėjo jų tvarkyti, nes tam neturėjo žinių bei įgaliojimų. Reikalavimo perleidimo sutartimi V. S. perleido savo reikalavimo teises pagal paskolos sutartį atsakovui UAB REIKALAVIMAS.LT, kuriam teismas priteisė iš ieškovės skolą, sprendimas vykdomas. Paskolos sutartis turi būti pripažinta niekine, nes prieštarauja įstatyme nustatytam imperatyvui, jog pagal paskolos sutartį turi būti perduoti pinigai. Atitinkamai pripažintina negaliojančia reikalavimo perleidimo sutartis.

10II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

11Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 23 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad vienas iš ieškovės pareikštų reikalavimų – pripažinti paskolos sutartį niekine dėl realaus pinigų perdavimo nebuvimo. Ieškovė aplinkybę, kad pagal ginčijamą paskolos sutartį realiai pinigai nebuvo perduoti, įrodinėjo Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto pirmojo PK Prevencijos skyriaus tyrėjo T. N. 2012 m. vasario 9 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą išdėstytais E. S. paaiškinimais. Teismas nevertino ieškovės pateiktame pirmiau nurodytame rašytiniame įrodyme užfiksuotų aplinkybių, nes nurodė esąs saistomas aplinkybių, kurios yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu tarp tų pačių šalių. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-1982-141/2012 pagal ieškovo UAB REIKALAVIMAS.LT ieškinį atsakovei D. G. dėl skolos priteisimo 2012 m. sausio 18 d. priimtu sprendimu yra konstatavęs, kad V. S. sudarė su D. G. 2008 m. kovo 4 d. paskolos sutartį, pagal kurią jai suteikė 20 000 Lt paskolą. Teismas nurodė, kad, šiam sprendimui įsiteisėjus, aplinkybė dėl pinigų pagal ginčijamą paskolos sutartį perdavimo įgavo prejudicinio fakto galią, jos įrodinėti nereikia, ji sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims. Teismas pažymėjo, kad ieškovė iškėlus naują bylą nebegali ginčyti kitoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos pinigų perdavimo aplinkybės, todėl reikalavimas pripažinti paskolos sutartį niekine atmestinas. Atitinkamai teismas atmetė ir reikalavimą nuginčyti reikalavimo perleidimo sutartį, nes jį ieškovė grindė paskolos sutarties negaliojimu ab initio. Atsakovų atstovų teismo posėdžio metu išreikštus prašymus svarstyti ieškovės atsakomybės už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis klausimą teismas atmetė, nes iš bylos aplinkybių nustatė, kad ieškovė pareikšdama ieškinį pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą.

12Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimą nepakeistą.

13Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, sudarančias skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialiosios ir proceso teisės normas, atmetė ieškinį. Teisėjų kolegija nurodė, kad niekiniais pripažįstami tokie sandoriai, kurie prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, pažeidžia jų reikalavimus. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimą taikyti niekinio sandorio teisinius padarinius gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisinius padarinius ir jo faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2001 m. gruodžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1319/2001, 2003 m. sausio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003, 2004 m. kovo 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2004, 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2007, kad teismas ex officio taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus, jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių, nustačiusi, kad nagrinėjamu atveju akivaizdaus pagrindo pripažinti, jog lėšų skolinimo sandoris prieštarautų imperatyviosioms įstatymo normoms, nėra, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškovei pareigą įrodyti sandorio pripažinimo niekiniu sąlygų egzistavimą.

14Atsižvelgusi į tai, kad ieškovė, gindama savo poziciją, rėmėsi Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto pirmojo PK prevencijos skyriaus 2012 m. vasario 9 d. nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą; šiame rašytiniame įrodyme užfiksuotų aplinkybių (pinigų perdavimo fakto) pirmosios instancijos teismas nevertino, nurodęs, kad yra saistomas aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo (2012 m. sausio 18 d. preliminariu) sprendimu tarp tų pačių šalių, remdamasi CPK 18 straipsniu, teisėjų kolegija nurodė, kad jame įtvirtinta nuostata reiškia, jog tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip nei instancine tvarka; įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią; res judicata taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Teisėjų kolegija rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2010 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010, kad sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte).

15Nurodžiusi tai, kad, Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui 2012 m. sausio 18 d. preliminariu sprendimu patenkinus UAB REIKALAVIMAS.LT ieškinį ir priteisus iš D. G. reikalautas sumas, D. G. nepateikė motyvuotų prieštaravimų dėl šio sprendimo ir jis įsiteisėjo bei yra priverstinai vykdomas, teisėjų kolegija pažymėjo, jog 20 000 Lt perdavimas ieškovei ir paskolos sutarties sudarymas buvo tiesioginis įrodinėjimo dalykas byloje dėl skolos priteisimo. Pinigų perdavimo fakto egzistavimas buvo pagrindas UAB REIKALAVIMAS.LT ieškiniui patenkinti ir priteisti iš ieškovės 20 000 Lt pagal paskolos sutartį. Remdamasi CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta teismo sprendimo privalomumo taisykle, kasacinio teismo CPK normų dėl prejudicinių faktų taikymo išaiškinimais, pateiktais 2012 m. birželio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012, teisėjų kolegija nurodė, kad prejudicinių faktų taisyklės taikymui reikšminga ne tik tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto pažeidimo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. preliminaraus sprendimo motyvuojamąją dalį, sprendė, kad šiame sprendime konstatuota, jog pradiniam kreditoriui atsakovė (ieškovė šioje byloje) nevykdė savo įsipareigojimų sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, todėl ji laikoma pažeidusia prievolę. UAB REIKALAVIMAS.LT byloje dėl skolos priteisimo neįrodžius pinigų perdavimo fakto, jo reikalavimas nebūtų buvęs patenkintas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad D. G. būtų kvestionavusi priimto preliminaraus sprendimo teisėtumą. Apeliaciniame skunde ji tik nurodė, kad su juo nesutinka, tačiau nepaaiškino priežasčių, dėl kurių nesiėmė aktyvių veiksmų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su ieškovės teiginiu, kad preliminarus sprendimas priimtas specialia, ne ginčo teisenos tvarka, todėl jame nurodytos aplinkybės negali būti laikomos prejudiciniais faktais. Nors pagrindinis preliminaraus sprendimo bruožas yra tas, kad jį priimant teismas vertina tik ieškovo poziciją, tačiau jo įsiteisėjimas priklauso nuo to, ar atsakovas (ne)pareiškia prieštaravimų. Nesant prieštaravimų, šis sprendimas įsiteisėja ir sukelia tokius pačius padarinius, kaip ir sprendimas, priimtas išklausius abi ginčo šalis. Dėl nurodytų motyvų apeliacinio skundo argumentus dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto pažeidimo, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus.

16Ieškovės argumentą, kad reikalavimo perleidimo sutarties 2 punktas įrodo paskolos sutarties neegzistavimą, nes reikalavimo įgijėjas sumokėjo tik 2500 Lt įsigytą reikalavimo teisę, teisėjų kolegija taip pat atmetė; nurodė, kad atsakovė disponavo nevaržoma teise savo reikalavimo teisę perleisti kitam asmeniui už bet kokią sumą, taip įgyvendinant dispozityvumo principą civiliniuose teisiniuose santykiuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, reikalavimo teisės pardavimo suma neturi sąsajos su paskolos sutarties sudarymu, todėl nepaneigia paskolos suteikimo fakto.

17Teisėjų kolegija nurodė, kad jokių kitų aplinkybių, galinčių įrodyti ieškinio pagrįstumą ir pirmosios instancijos priimto sprendimo neteisėtumą, ieškovė nepateikė. Pateiktus naujus įrodymus – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. vasario 27 d. raštą, teisėjų kolegija atsisakė priimti kaip teisiškai nereikšmingą sprendžiant apeliacinį skundą (CPK 314 straipsnis). Konstatavusi, kad pripažinti ginčijamas sutartis niekinėmis nėra pagrindo, teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog jos teisė pažeidžiama, o teisinis interesas dėl ginčo dalyko gali būti patenkintas.

18III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

19Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimą, ieškinį patenkinti.

20Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais: teismai be faktinio ir teisinio pagrindo laikė, kad 2012 m. sausio 18 d. preliminariu teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1982-141/2012, patvirtintas paskolos teisėtumas ir ši aplinkybė yra prejudicinis faktas. Nurodyta byla išnagrinėta specialia, ne ieškinio teisenos tvarka, ieškovei (toje byloje atsakovei) už akių nuspręsta dėl ginčo paskolos sutarties. Ieškovė nesutiko su paskolos sutarties vertinimu bei priimtu sprendimu, tačiau terminas šiam sprendimui apskųsti jau buvo pasibaigęs. Pirmiau nurodytoje, skirtingai nei šioje, byloje ieškovė nereiškė reikalavimo pripažinti paskolos ir reikalavimo sutartis negaliojančiomis. Šie reikalavimai yra nauji, teismų nenagrinėti, ir jie sudaro naują ginčo dalyką. Šalis, turinti teisę pareikšti priešieškinį, turi teisę pateikti atskirą ieškinį. Pirmiau nurodytoje byloje priešieškinio ieškovė nereiškė, pasinaudojo teise tai padaryti vėliau, pareiškiant ieškinį atskiroje byloje, kuris privalėjo būti nagrinėjamas. Ieškovės pateiktame rašytiniame įrodyme – Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto pirmojo PK Prevencijos skyriaus 2012 m. vasario 9 d. nutarime – nustatyta, kad V. S. pinigų ieškovei neskolino, buvo sutarta dėl 20 000 Lt atlyginimo už būsimą pagalbą (paslaugą) tvarkant žemės grąžinimo dokumentus. Nei V. S., nei jos sūnus E. S. ar kitas asmuo ieškovei sutvarkyti dokumentų nepadėjo. Šią aplinkybę patvirtina didesnę įrodomąją galią turintis rašytinis įrodymas – policijos nutarimas. Teismas privalėjo tai ištirti. Notaro patvirtintos sutartys negali būti laikomos neginčytinomis. Teismams iš esmės išnagrinėjus ieškovės pateiktą ieškinį, būtų paaiškėjusi aplinkybė, kad V. S. neturėjo galimybės sutarties sudarymo metu paskolinti ieškovei pinigų. Kadangi paskolos sutarties dalykas neegzistuoja, ieškovės reikalavimas pripažinti notaro patvirtintą sutartį niekine yra pagrįstas. Reikalavimo perleidimo sutarties 2 punkto turinys įrodo, kad paskolos nebuvo, nes 20 000 Lt reikalavimo įgijėjas sumokėjo tik 2500 Lt. Teismai turėjo vadovautis kasacinio teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2013, pateiktais išaiškinimais, kuriuose akcentuojamas ginčų iš esmės nagrinėjimo būtinumas.

21Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB REIKALAVIMAS.LT prašo skundžiamas nutartis palikti nepakeistas. Atsakovas nurodo nesutikimo su ieškovės kasaciniu skundu argumentus, kurie iš esmės sutampa su skundžiamuose procesiniuose sprendimuose teismų pateiktais motyvais. Atsakovas taip pat nurodo, kad, remiantis CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 279 straipsnio 4 dalimi, visi sprendimai, nepriklausomai nuo to, kokia teisena nagrinėjant pareikštus reikalavimus jie priimti, turi prejudicinę galią, be to, ankstesnė byla (dėl skolos priteisimo) buvo nagrinėta, priešingai nei teigia ieškovė, ginčo teisenos tvarka. Ieškovė neturi teisės iš naujo ginčyti teismo jau nustatytų aplinkybių ir turi prisiimti procesinių veiksmų neatlikimo (prieštaravimų dėl preliminaraus sprendimo nepateikimo) padarinius, vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą (CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovė nepagrįstai teigia, kad šioje byloje pareikšti reikalavimai yra nauji, teismo ankstesnėje byloje nenagrinėti. Ginčo sutarčių teisėtumo ir pagrįstumo klausimai išspręsti civilinėje byloje Nr. 2-1982-141/2012 priimtu preliminariu sprendimu. Teismai pagrįstai laikė, kad 20 000 Lt perdavimas ir paskolos sutarties sudarymas buvo tiesioginis įrodinėjimo dalykas pirmiau nurodytoje byloje. Preliminarus sprendimas ieškovei turi prejudicinę ir res judicata galią. Nėra pagrindo teigti, kad neegzistuoja ginčo paskolos sutarties dalykas, nes pinigai ieškovei buvo perduoti, tai patvirtina paskolos sutarties 2 punkto turinys. Paskolos sutartis patvirtinta notarės, todėl, remiantis Notariato įstatymo 26 straipsniu, pripažintina, kad šiame dokumente esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėtini iki įstatymų nustatyta tvarka nepripažinti negaliojančiais. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį šis dokumentas laikytinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią. Tai ne kartą pabrėžta kasacinio teismo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011). Pažymėtina, kad šioje byloje nenustatyta CPK 6.102 straipsnyje reglamentuojamų aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima teigti, kad nagrinėjamu atveju buvo draudžiama perleisti reikalavimą.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

24Nagrinėjant kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad esminė teisingumo vykdymo prielaida yra teismo sprendimo privalomumas. Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

25Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010; kt.).

26Aiškindamas CPK normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, byla Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, byla Nr. 3K-3-37/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras ir kt. v. UAB „Naigeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. D. S., bylos Nr. 3K-3-282/2012; kt.). Taigi prejudicinių faktų taisyklės taikymui reikšminga ne tik tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis.

27Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atmetė kasatorės ieškinio reikalavimą pripažinti paskolos sutartį negaliojančia remdamiesi tuo, kad kitoje, iki ieškinio pareiškimo išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl skolos pagal šioje byloje ginčijamą paskolos sutartį priteisimo įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatytos teisinę reikšmę šioje byloje turinčios faktinės aplinkybės (prejudiciniai faktai) – paskolos sutarties sudarymas ir pinigų perdavimas. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas, nes šioje byloje kasatorės pareikšti reikalavimai sudaro naują ginčo dalyką, kuris nebuvo nagrinėjamas ankstesnėje byloje dėl skolos priteisimo. Teisėjų kolegija atmeta šį kasatorės argumentą kaip teisiškai nepagrįstą.

28Kreipimasis į teismą su ieškiniu dėl pažeistų teisių gynimo yra viena iš pažeistų civilinių teisių gynimo formų. Nagrinėjant civilinę bylą, kurioje ieškovas prašo apginti pažeistą materialinę teisę, jis turi įrodyti, pirma, kad prašoma ginti teisė egzistuoja, antra, kad ji yra pažeista, trečia, kad būtent atsakovu nurodytas asmuo ją pažeidė. O atsakovas, gindamasis nuo pareikšto ieškinio, turi teisę įrodinėti, kad ieškovo prašoma ginti materialinė teisė neegzistuoja (arba kad pagrindas, dėl kurio ji egzistuoja, yra defektinis), kad ji nėra pažeista arba kad dėl jos pažeidimo atsakingas ne jis. Įvertinęs šalių pareikštus reikalavimus ir atsikirtimus bei surinktus įrodymus teismas turi nustatyti visas pirmiau nurodytas aplinkybes, t. y. ar materialinė teisė egzistavo, jei egzistavo - ar ji buvo pažeista, jei pažeista - ar ją pažeidė atsakovu patrauktas asmuo. Tik nustatęs visas tris aplinkybes teismas taiko vieną ar kelis ieškovo prašomus pažeistų teisių gynimo būdus, nurodytus CK 1.138 straipsnyje (teisių pripažinimą, priteisimą įvykdyti prievolę natūra ir kt.). Ir priešingai – nenustačius bent vienos iš pirmiau nurodytų aplinkybių, teismas pažeistų teisių gynimo būdų netaiko. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ginamos pažeistos ieškovo teisės, toks teismo sprendimas, be kita ko, reiškia ir tai, kad ieškovas turi ginamas materialines teises ir kad atsakovas jas pažeidė. Vadinasi, teismo sprendimas dėl pažeistų teisių gynimo įtvirtina prejudicinius faktus dėl šių teisių egzistavimo ir jų pažeidimo. Kaip minėta, tuo atveju, jei atsakovas mano, jog ieškovo prašoma ginti teisė neegzistuoja arba jos atsiradimo pagrindas yra defektinis, jis, priklausomai nuo ginčo pobūdžio, gali ją ginčyti pareikšdamas savarankišką ieškinį, priešieškinį nagrinėjamoje byloje arba atsiliepdamas į ieškinį. Be to, teismui tam tikrais atvejais kyla pareiga ex officio patikrinti, ar pagrindas, iš kurio kildinama ginama teisė, yra tinkamas. Pavyzdžiui, teismas, spręsdamas dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą vykdyti prievoles, išplaukiančias iš sandorio, be kita ko, turi patikrinti, ar nėra pagrindo pripažinti sandorį niekiniu. Pažymėtina, kad tokia patikra priklauso ir nuo ginčo šalies, turinčios teisinį suinteresuotumą, aktyvumo: kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. V. v. E. M. V., bylos Nr. 3K-3-1319/2001, 2003 m. sausio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB „Kraitenė“, UAB „Auksaakė“, bylos Nr. 3K-3-62/2003, 2004 m. kovo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 312-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija v. UAB „Skraida“, bylos Nr. 3K-3-150/2004, kt.). Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bendrąją taisyklę įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pažeistų materialinių teisių gynimo sukuria prejudicinius faktus dėl ginamų teisių egzistavimo ir jų pažeidimo, kurių vėliau paneigti kitoje byloje negalima.

29Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1982-141/2012 buvo patenkintas ieškovo UAB REIKALAVIMAS.LT reikalavimas atsakovei D. G. dėl 20 000 Lt skolos pagal 2008 m. kovo 4 d. paskolos sutartį priteisimo. Preliminariame teismo sprendime, be kita ko, konstatuota, kad V. S. su atsakove D. G. sudarė 2008-03-04 paskolos sutartį, pagal kurią suteikė atsakovei 20 000 Lt paskolą, kad V. S. perleido ieškovui UAB REIKALAVIMAS.LT turėtą reikalavimo teisę išieškoti skolą iš D. G. ir kad atsakovė ieškovui paskolos negrąžino. D. G. pareiškė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, tačiau teismui 2012 m. kovo 5 d. nutartimi šiuos prieštaravimus pripažinus neatitinkančiais įstatymo reikalavimų, o D. G. minėtos teismo nutarties ir jame nurodyto jos pateiktų prieštaravimų kvalifikavimo neapskundus apeliacine tvarka, preliminarus sprendimas įsiteisėjo. Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuota, kad UAB REIKALAVIMAS.LT 2008 m. kovo 4 d. paskolos sutarties ir 2011 m. gruodžio 20 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu turi materialinę reikalavimo teisę kasatorės atžvilgiu, kad kasatorė šią UAB REIKALAVIMAS.LT teisę pažeidė, todėl ši teisė teismo apginta. Vadinasi, tiek paskolos sutarties sudarymas (kuris, pagal paskolos sutarties esmę, apima ir skolinamų pinigų perdavimą skolininkui), tiek paskolos sumos negrąžinimas sutartu laiku buvo teisminio bylos nagrinėjimo dalyku minėtoje byloje. Teismui konstatavus, kad pirmiau nurodytos aplinkybės egzistavo, jos byloje dalyvavusiems asmenims tampa prejudiciniais faktais, kurių kitoje byloje tarp tų pačių šalių įrodinėti nereikia, jos negali būti ginčo objektas kitoje, vėliau iškeltoje, civilinėje byloje.

30Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingas aiškinimas ne tik prieštarautų proceso ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis) ir kooperavimosi (bendradarbiavimo) principui (CPK 8 straipsnis), bet ir atvertų kelią anksčiau priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo kvestionavimui, keltų pavojų teisiniam tikrumui, teisinių santykių šalių teisėtiems lūkesčiams ir civilinės apyvartos stabilumui. Remiantis CPK 7 straipsnio 2 dalimi dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Teisės ginčyti savo paties sudarytus sandorius po to, kai dėl iš jų atsiradusių materialinių teisių gynimo yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, suteikimas sukurtų prielaidas panaikinti ankstesniame teismo sprendime nustatytą ginčo šalių santykių teisinį kvalifikavimą, nulemtų poreikį atnaujinti procesą jau užbaigtoje byloje arba kitokiu būdu panaikinti įsiteisėjusio teismo sprendimo materialines teisines pasekmes, nes teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai. Todėl net ir pripažįstant, kad praktikoje gali susiklostyti situacijos, nulemiančios išimčių iš pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės, pagal kurią įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pažeistų materialinių teisių gynimo sukuria prejudicinius faktus dėl šių materialinių teisių egzistavimo ir jų pažeidimo, kurių vėliau paneigti kitoje byloje negalima, taikymo poreikį, šios išimtys turėtų būti aiškinamos ypač siaurai, taikant tuos pačius kriterijus, kaip ir proceso atnaujinimo institutui.

31Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) dėl proceso atnaujinimo civilinio pobūdžio bylose yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis, kontekste. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti proceso atnaujinimo tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylos nagrinėjimui iš naujo (žr., pvz., Ryabykh v. Russia, no. 52854/99, § 51-52, ECHR 2003-IX). Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę sąlygoja esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. Kot v. Russia, no. 20887/03, § 24, 18 January 2007). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teismų sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. Protsenko v. Russia, no. 13151/04, § 26, 31 July 2008). Pavyzdžiui, Teismas konstatavo, kad egzistavo „esminiai trūkumai“, pateisinantys proceso atnaujinimą, bylose, kuriose konkretūs sprendimai paveikė teises ir teisėtus interesus asmens, kuris nebuvo įtrauktas į jam svarbų procesą (žr. cituotą Protsenko v. Russia, § 29–34), ar asmens, kuris negalėjo veiksmingai dalyvauti procese (žr. Tishkevich v. Russia, no. 2202/05, § 25-27, 4 December 2008, Tolstobrov v. Russia, no. 11612/05, § 18-20, 4 March 2010). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinama dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl teisinio purizmo (žr. Sutyazhnik v. Russia, no. 8269/02, § 38, 23 July 2009). Kitaip tariant, atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. Shchurov v. Russia, no. 40713/04, 29 March 2011, § 21).

32Teismui taip pat yra tekę nagrinėti bylų, kuriose buvo keliama bylos, išspręstos įsiteisėjusių teismo sprendimu, klausimų, medžiagos, įrodymų „naujo“ įvertinimo kitame procese suderinamumo su Konvencijos 6 straipsnio reikalavimais problema (žr., pvz., Esertas v. Lithuania, no. 50208/06, 31 May 2012; Brletič v. Croatia, no. 42009/10, 16 January 2014 ir kt.). Teismas yra pripažinęs, kad situacija, kai faktai, jau nustatyti galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismų yra nepaisomi kitoje byloje tarp privačių asmenų, gali kelti teisinio tikrumo principo pažeidimo riziką (žr. Esertas, § 25). Šiose bylose Teismas pabrėžė bendrąjį principą, kad nukrypimas nuo teisinio tikrumo principo gali būti suderinamas su Teismo 6 straipsnio dalimi, tik jei tai pateisinama primygtiniu socialiniu poreikiu; sprendimą iš principo galima panaikinti tik siekiant ištaisyti esminės svarbos teisminei sistemai (esminiu trūkumu gali būti pripažinta jurisdikcijos klaida, rimti teisminio proceso pažeidimai, piktnaudžiavimas valdžia ir pan.).

33Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad galutinio, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinio efekto panaikinimas gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio problemą, taip pat nulemti 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) pažeidimą ieškovo pirmame procese – UAB REIKALAVIMAS.LT atžvilgiu, nes Teismas yra pripažinęs, kad skolos (įsiskolinimo), patvirtintos privalomu ir vykdytinu teismo sprendimu, egzistavimas sudaro „turtą“ Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) prasme. Tokio sprendimo panaikinimas prilygsta teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimui (žr., pvz., Androsov v. Russia, no. 63973/00, § 69, 6 October 2005). Atsižvelgiant į tai, sprendžiant dėl bendrosios taisyklės, pagal kurią teismo sprendimas dėl pažeistų materialinių teisių gynimo sukuria prejudiciją pagal įstatymą dėl ginamų teisių egzistavimo, kurio vėliau ginčyti teismine tvarka negalima, išimties taikymo nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija turi įvertinti, ar tokia išimtis būtų pateisinama dėl primygtinio socialinio poreikio, siekiant ištaisyti klaidą, turinčią esminę reikšmę visai teisminei sistemai.

34Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti primygtinio socialinio poreikio iš naujo vertinti aplinkybes, susijusias su paskolos sutarties sudarymu, nustatytas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. preliminariame sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1982-141/2012. Byloje nėra duomenų apie viešojo intereso egzistavimą ar kasatorės socialinį pažeidžiamumą. Be to, akivaizdu, kad pati kasatorė sąmoningai prisidėjo prie ginčo situacijos sukūrimo, kai pati notarine forma sudariusi paskolos sutartį, kurioje aiškiai nurodytas pinigų perdavimo faktas (sudarant sutartį neįžvelgtini kažkokie kasatorės valios trūkumai), vėliau, teismui priteisus paskolos sumą paskolos davėjo teises parėmusiam asmeniui, pareiškė atskirą reikalavimą dėl sutarties negaliojimo, ginčydama esminį paskolos sutarties elementą – pinigų perdavimo faktą.

35Sprendžiant dėl poreikio ištaisyti klaidą, turinčią esminę reikšmę visai teisminei sistemai, pažymėtina, kad teisinių santykių, susiklostančių paskolos sutarties pagrindu (inter alia, paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta dėl pinigų neperdavimo), aiškinimas yra išplėtotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013 ir kt.). Nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. preliminarus sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1982-141/2012 šiam aiškinimui prieštarauja. Todėl esminiu kriterijumi, sprendžiant dėl poreikio šioje byloje daryti išimtį iš bendrosios taisyklės, pagal kurią įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pažeistų materialinių teisių gynimo sukuria prejudiciją dėl šių materialinių teisių egzistavimo ir jų pažeidimo, kurios vėliau paneigti kitoje byloje negalima, laikytina tai, ar Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1982-141/2012 buvo užtikrintos esminės kasatorės teisės į teisingą procesą.

36Pažymėtina, kad, priklausomai nuo ginčo pobūdžio, prašomos ginti teisės atsiradimo pagrindo ieškovui suteikiama teisė pasirinkti vieną iš alternatyvių civilinio proceso formų – ginčo teiseną, dokumentinį (preliminaraus sprendimo) procesą, teismo įsakymo procesą ir kt. Nepaisant šių formų įvairovės, visose jose turi būti užtikrinamos esminės byloje dalyvaujančių asmenų teisės, kurių visuma apibūdinama kaip teisė į teisingą procesą. Preliminaraus sprendimo priėmimas, nagrinėjant bylą dokumentinio proceso tvarka, reiškia, jog yra priimtas sąlyginis sprendimas tik pagal ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, t. y. sprendimas atskleidžia tik vienos šalies požiūrį. Preliminaraus sprendimo priėmimas iš esmės reiškia tik dokumentinio proceso pradžią, atsakovo nuomonė dėl pareikšto ieškinio ir priimto preliminaraus sprendimo dar tik bus išdėstyta prieštaravimuose (CPK 430 straipsnis) ir taip yra užtikrinama jo teisė būti išklausytam. Atsakovui pareiškus prieštaravimus, prasideda antrasis dokumentinio proceso etapas, kuriame procesas vyksta pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles (išskyrus tai, kad sutrumpintas pasirengimas teisminiam nagrinėjimui) ir baigiamas galutinio sprendimo priėmimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Intervid pramogos“ v. UAB ,,EVP International“, bylos Nr. 3K-3-240/2011). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodinėjimo priemonės ribojamos tik pirmajame dokumentinio proceso etape, kai pareiškiamas dokumentinio proceso tvarka galimas nagrinėti ieškinys ir priimamas preliminarus sprendimas (CPK 424, 425 straipsniai). Antrajame dokumentinio proceso etape, kai atsakovas, gavęs preliminaraus sprendimo nuorašą, pareiškia prieštaravimus, įrodinėjimo priemonės neribojamos (CPK 430 straipsnis). Šiame etape tiek ieškovas, tiek atsakovas gali teikti visas CPK 177 straipsnio leidžiamas įrodinėjimo priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Maternas“ v. UAB „Statybų skliautas“, bylos Nr. 3K-3-196/2009).

37Minėta, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. preliminariame sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1982-141/2012, be kita ko, konstatuota, kad V. S. su atsakove D. G. sudarė 2008 m. kovo 4 d. paskolos sutartį, pagal kurią suteikė pastarajai 20 000 Lt paskolą, kad V. S. perleido ieškovui UAB REIKALAVIMAS.LT turėtą reikalavimo teisę išieškoti skolą iš D. G. ir kad D. G. paskolos UAB REIKALAVIMAS.LT negrąžino. Nustatytų aplinkybių pagrindu iš kasatorės UAB REIKALAVIMAS.LT naudai priteista paskolos suma ir palūkanos. Preliminarus sprendimas kasatorei įteiktas 2012 m. sausio 30 d. Kasatorė turėjo teisę reikšti prieštaravimus, be kita ko, paneigiančius ieškovo reikalavimo teisės pagrindą, įrodinėti, kad pinigai pagal paskolos sutartį jai nebuvo perduoti. Šia teise kasatorė bandė pasinaudoti, 2012 m. vasario 24 d. pateikdama teismui prieštaravimus. Kartu su prieštaravimais teismui pateikta kasatorės 2012 m. vasario 20 d. skundo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai, kuriame, be kita ko, nurodomos aplinkybės dėl 2008 m. kovo 4 d. paskolos sutarties galimai apsimestinio pobūdžio, kopija (šio skundo esmė – kasatorės nesutikimas su Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto pirmojo PK Prevencijos skyriaus tyrėjo T. N. 2012 m. vasario 9 d. nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl V. S. sūnaus E. S. veiksmų reikalaujant, kad kasatorė gražintų skolą pagal 2008 m. kovo 4 d. paskolos sutartį). Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartimi konstatuota, kad kasatorės pateikti prieštaravimai neatitinka CPK 430 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes jie nemotyvuoti ir nepagrįsti CPK 177 straipsnyje nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis, dėl to juos atsisakyta priimti. Nutartyje, kuria atsisakyta priimti prieštaravimus, nurodyta, kad per 7 dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos ji atskiruoju skundu gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą. Minėta nutartis įteikta kasatorei 2012 m. kovo 15 d. Taigi, kasatorė, nesutikdama su teismo nutartyje išdėstytu vertinimu dėl jos pateiktų prieštaravimų atitikties įstatymo reikalavimams, turėjo teisę per septynias dienas, skaičiuojant nuo nutarties įteikimo dienos, apskųsti ją apeliacinės instancijos teismui. Šia teise kasatorė nepasinaudojo, todėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. preliminarus sprendimas įsiteisėjo. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad byloje dėl skolos priteisimo kasatorei nebuvo sudarytos visos sąlygos gintis nuo jai pareikšto reikalavimo. Nors skolos priteisimo byloje teismas atskirai netyrė ir nepasisakė dėl paskolos sutarties negaliojimo pagrindų (apie kuriuos kasatorė buvo užsiminusi prie pareikštų prieštaravimų pridėtame 2012 m. vasario 20 d. skunde Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai), tokią „riboto nagrinėjimo“ situaciją sukūrė pati kasatorė, pareikšdama prieštaravimus, kuriuos Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas kvalifikavo kaip neatitinkančius įstatymo reikalavimų ir dėl to atsisakė juos priimti, o nesutinkant su tokiu kvalifikavimu - neskųsdama minėtos teismo nutarties. Tai reiškia, kad pati kasatorė sąmoningai arba dėl rūpestingumo stokos neįgyvendino jai priklausiusių procesinių teisių, kuriomis pasinaudojusi ji, be kita ko, būtų galėjusi ginčyti aplinkybes, susijusias su materialiniais teisiniais paskolos sutarties santykiais, kuriuos ji ginčija šioje byloje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1982-141/2012 buvo pažeistos kasatorės teisės į teisingą procesą.

38Įvertinusi situacijos visumą – paskolos sutarties sudarymą notarine forma, joje aiškiai nurodant pinigų perdavimo faktą, viešojo intereso ir kasatorės socialinio pažeidžiamumo aspekto nebuvimą, jos procesinių teisių užtikrinimą Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1982-141/2012 ir kasatorės pasirinktą savo teisių gynimo būdą minėtoje byloje, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo reikalavimų tenkinimas nagrinėjamoje byloje, pakartotinai pervertinant įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas aplinkybes – prejudicinius faktus, susijusius su paskolos sutarties sudarymu, nebūtų proporcingas kitos proceso šalies, turinčios įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintą reikalavimą, interesų atžvilgiu. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. preliminariame sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1982-141/2012 nustatyti prejudiciniai faktai (paskolos sutarties sudarymas ir pinigų negrąžinimas) yra nesuderinami su kasatorės šioje byloje įrodinėjama aplinkybe – pinigų pagal paskolos sutartį neperdavimu. Tai reiškia, kad kasatorės kaip ieškinio reikalavimo pagrindas nagrinėjamoje byloje nurodomos aplinkybės iš esmės prieštarauja aplinkybėms, nustatytoms įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai jomis nesirėmė.

39Kasaciniame skunde, be kita ko, keliamas klausimas dėl 2011 m. gruodžio 20 d. reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kaip savarankiško reikalavimo, kurį atmesdami teismai neturėjo pagrindo remtis prejudiciniais faktais, nustatytais Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. preliminariame sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1982-141/2012, nes minėtoje byloje apskritai nebuvo sprendžiamas klausimas dėl reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo. Kasatorės teigimu, dėl šio reikalavimo jokių prejudicinių faktų skolos priteisimo byloje nenustatyta, todėl teismai neturėjo pagrindo jį atmesti. Teisėjų kolegija atmeta šį kasacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia yra išvestinis, grindžiamas perleidžiamos reikalavimo teisės nebuvimu, t. y. argumentu, kurio egzistavimas priklauso nuo kito nagrinėjamoje byloje pareikšto reikalavimo (pripažinti paskolos sutartį negaliojančia) patenkinimo. Atsižvelgiant į tai, teismai, atmesdami reikalavimą dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, pagrįstai atmetė ir reikalavimą dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

40Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, įvertinusi tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad teismai, spręsdami šalių ginčą, tinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 dalies ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatas. Dėl to kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo prejudicinius faktus reglamentuojančių teisės normų taikymo atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą.

41Dėl bylinėjimosi išlaidų

42Kasaciniame teisme patirta 47,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

43Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

44Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistus.

45Priteisti iš ieškovės D. G. (a. k. ( - ) 47,65 Lt (keturiasdešimt septynis litus 65 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

46Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.