Byla 1A-518/2012
Dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, pagal BK 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams šešiems mėnesiams

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjo), teisėjų Viktoro Kažio, Violetos Ražinskaitės, sekretoriaujant Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorei Daivai Miliūtei, nuteistajam A. Š. , gynėjams advokatams Algirdui Gurauskui, Kristinai Sandaraitei-Butvilienei, nukentėjusiosios J. Č. atstovei advokatei Ingridai Maldeikienei,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Š. ir S. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, pagal BK 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams šešiems mėnesiams.

3Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams šešiems mėnesiams.

4Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2010 m. spalio 14 d. teismo nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežčiausios bausmės – devynerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

5S. K. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 156 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista areštu keturiasdešimt penkioms paroms, bausmę atliekant areštinėje.

6Teisėjų kolegija, išnagrinėjus bylą,

Nustatė

7A. Š. nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės 14 d. laikotarpiu nuo 14 val. iki 23 val. savo gyvenamajame bute, esančiame ( - ), kartu su S. K. , bendrais veiksmais iš paminėtame bute buvusios G. K. atėmė jai priklausančią mobilaus ryšio telefono (SIM) kortelę ir ją sulaužė, taip atėmė galimybę jai susisiekti su savo šeimos nariais ir kviestis pagalbos, bei užrakino duris neleidžiant jai išeiti iš paminėto buto. Tokiu būdu A. Š. atėmė G. K. laisvę.

8A. Š. taip pat nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės mėnesio 14 d. tarp 14 val. ir 23 val. ( - ) esančiame bute, tyčia vieną kartą spyrė koja G. K. į galvą, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.

9A. Š. taip pat nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės mėnesį, naktį iš 14 d. į 15 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, ( - ) esančiame bute, mažametę J. Č. , gim. ( - ), privertė išgerti ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos kilmės medikamentų, kuriuos išgėrusi mažametė J. Č. apsvaigo. Po to jis, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės ir apsvaigimo nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos kilmės medikamentų, ją nunešė ir paguldė į lovą, esančią kitame kambaryje. Mažametei J. Č. priešinantis, t. y. stumiant A. Š. nuo savęs, bei sakant jam, kad ji nenori santykiauti, jis, pasinaudodamas savo jėgos pranašumu prieš mažametę J. Č. bei jai esant apsvaigus nuo nenustatytos kilmės medikamentų, ją nurengė ir užgulęs ant jos bei savo ranka praskėtęs jos kojas, taip palaužęs mažametės nukentėjusiosios J. Č. pasipriešinimą, prievarta įvedė savo lytinį organą jai į makštį ir vieną kartą lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, tai yra išžagino mažametę J. Č. .

10S. K. nuteista už tai, kad 2010 m. gegužės 14 d. laikotarpiu nuo 14 val. iki 23 val. savo gyvenamajame bute, esančiame ( - ), kartu su A. Š. , bendrais veiksmais iš paminėtame bute buvusios mažametės G. K. , gim. ( - ), atėmė jai priklausančią mobilaus ryšio telefono (SIM) kortelę ir ją sulaužė, taip atėmė galimybę jai susisiekti su savo šeimos nariais ir kviestis pagalbos, bei užrakino duris neleidžiant jai išeiti iš paminėto buto, taip apribojo mažametės G. K. laisvę, t.y. paėmė mažametę G. K. savo žinion, turėdama tikslą laikyti savo nuožiūra pasirinktoje vietoje.

11Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendį ir jį pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį bei 149 straipsnio 4 dalį išteisinti, nes jis nepadarė jokios veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

12Nuteistasis teigia, jog apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas remiantis išimtinai prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtina bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, pažeidžiant procesines teisės normas ir nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo praktikos,

131. Dėl neteisėto nukentėjusiosios G. K. laisvės atėmimo ir fizinio skausmo sukėlimo. Nuteistasis A. Š. teigia, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis atėmė laisvę nukentėjusiajai G. K. . Apelianto nuomone, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis siekė tyčia neteisėtai atimti nukentėjusiajai laisvę. Pastaroji į jo namus atėjo savo valia, čia linksminosi su savo drauge ir jo draugais, o vėliau, jam net nežinant, kažkur dingo. Nukentėjusioji G. K. jo bute laisvai judėjo, t.y. niekas jai nedraudė vaikščioti po kambarius, eiti į balkoną, virtuvę ir tualetą, taip pat ji galėjo išeiti iš buto, nes durys buvo neužrakintos, o jeigu ir užrakintos, raktai nuo jų buvo laikomi šalia buto lauko durų, nukentėjusiajai nereikėjo jo prašyti, kad išleistų ją namo. Pastaroji taip ir pasielgė išeidama pro buto duris, nes sekančią dieną jis pasigedo savo buto lauko durų rakto. Nukentėjusiosios G. K. nurodytas pasišalinimo iš jo buto būdas, nuteistojo nuomone, yra neįgyvendinamas ir neįtikėtinas, tam būtinas specialus pasiruošimas, tuo tarpu byloje nėra duomenų apie kokias nors specialias priemones, kuriomis naudojosi nukentėjusioji.

14Nuteistasis teigia, kad nukentėjusiųjų G. K. , J. Č. , liudytojų R. Š. , A. K. parodymai, kuriais remdamasis apygardos teismas konstatavo, jog jis kaltinime nurodytu laiku vieną kartą spyrė G. K. į galvos sritį, yra prieštaringi, o nukentėjusiosios G. K. ir jos įstatyminės atstovės paaiškinimai, jog norėjo kreiptis į policiją, bet nesikreipė, nes bijojo – nepagrįsti. Apeliantas teigia, kad G. K. išėjus iš jo buto niekas jokio spaudimo jai nedarė ir negąsdino, kad nesikreiptų į policiją dėl šio įvykio ar kad nebūtų įvertinti jos tariami sužalojimai. Priešingai, sekančios dienos rytą nukentėjusioji su savo artimaisiais atėjo pas jį į butą pasiimti savo daiktų, tačiau jokių pretenzijų jam nei pati nukentėjusioji, nei jos artimieji neišsakė. Apie jokius sesers G. K. sužalojimus nenurodė ir liudytoju apklaustas jos brolis Si. K. , nors byloje nustatyta, kad nukentėjusioji iš A. Š. buto nuėjo tiesiai į brolio namus.

152. Dėl nukentėjusiosios J. Č. išžaginimo. Nuteistasis teigia, jog jis J. Č. gerti vaistus nevertė ir prievarta su ja nesantykiavo. Nurodo, jog liudytojų R. Š. ir L. D. parodymai, kuriais apygardos teismas grindė jo kaltę, yra išvestiniai, prieštaringi ir paneigti kitais byloje surinktais įrodymais. Liudytojos R. Š. įvykio metu jo bute nebuvo, tačiau ji buvo pirmoji, pamačiusi J. Č. , išeinančią iš jo buto, ir jokių sužalojimų ar smurto žymių ant pastarosios kūno, kažkokio neįprasto tariamai išprievartautos nukentėjusiosios elgesio nepamatė. J. Č. tuo metu tiek su liudytoja R. Š. , tiek su juo bendravo normaliai, tik lėčiau judėjo, tikėtina, dėl iš jo paimtų ir išgertų raminamųjų vaistų. Be to, R. Š. J. Č. pasakė, kad A. Š. norėjo kažką daryti, bet jai skaudėjo, tai nieko nedarė. Vėliau, joms išėjus į kiemą, prie jų priėjo liudytoja L. D. , kuriai J. Č. pasakė, kad su A. Š. buvo lytiniai santykiai ir kad vakar su alumi ji išgėrė keturias tabletes, o joms nesuveikus išgėrė dar dvi. Taigi, apygardos teismas rėmėsi liudytojų parodymais, kurie iš esmės skiriasi, be to visiškai nepaaiškinama ta aplinkybė, kad mažametei nukentėjusiajai J. Č. pasakius apie jos lytinius santykius (išžaginimą), liudytoja L. D. , būdama suaugusi ir dirbanti socialinį darbą, gerai pažįstanti nukentėjusiosios artimuosius, ne tik nepranešė policijai, bet nieko nepasakė ir J. Č. močiutei J. P. , kuri, bylos duomenimis, apie globotinės lytinius santykius sužinojo tik 2010 m. lapkričio 23 d.

16Apeliantas pažymi, jog nukentėjusioji J. Č. ikiteisminio tyrimo pareigūnams apie tai, kad ją išžagino A. Š. , nurodė po įvykio praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal jos globėjos J. P. 2010-11-20 pareiškimą Jurbarko rajono policijos komisariatui, kuriame pareiškėja kaip jos globotinės skriaudėją nurodė pastarosios draugą K. V. . Nuteistojo nuomone, dėl šios priežasties J. Č. pradėjo K. V. ginti visais įmanomais būdais, tame tarpe apkaltinant kitus tuo, kuo buvo įtariamas jos draugas, ir tai yra pagrindinė priežastis dėl ko jis, t.y. A. Š. , yra nepagrįstai apkaltintas sunkaus nusikaltimo padarymu.

17A. Š. nurodo, kad J. Č. buvo paguldyta į ligoninę tarpininkaujant socialinėms darbuotojoms, tuo tarpu nukentėjusiosios globėja net negalvojo, kad jos globotinei reikalinga medicinos pagalba, jai nekilo įtarimų dėl to, kad galbūt J. Č. buvo seksualiai išnaudojama, nors žinojo, kad pastaroji naktį nenakvojo namuose. J. P. paaiškinimas, kad ji prašė ligoninėje patikrinti globotinę, tačiau jos netikrino, nes nebuvo gydytojo, nuteistojo manymu, neatitinka tikrovės, tokiu būdu globėja siekia pateisinti jos pačios aplaidų elgesį globotinės atžvilgiu. Bylos duomenimis, J. Č. dėl kitos paūmėjusios ligos ligoninėje gulėjo kelias dienas ir ginekologo apžiūra jai buvo prieinama bet kuriuo metu, tačiau, kaip nurodė globėja J. P. , nukentėjusioji J. Č. kategoriškai nesutiko būti apžiūrėta ginekologo, teigdama, kad tam nėra jokio reikalo. Šios aplinkybės, nuteistojo manymu, sąlygojo tai, kad byloje nebuvo surinkti ir ištirti tokio pobūdžio bylose labai svarbūs įrodymai, o apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė prielaidomis ir abejonėmis.

18Nuteistasis A. Š. pažymi, kad liudytojas K. K. , kurio parodymus apygardos teismas vertino kaip neginčijamai patvirtinančius jo kaltę, niekada neteigė, kad A. Š. išžagino J. Č. . Priešingai, liudytojas nurodė aplinkybes, patvirtinančias jo, t.y. A. Š. , parodymus, kad jokia prievarta prieš nukentėjusiąją nebuvo naudota. Be to, K. K. paaiškino, jog matė nukentėjusiąją sėdinčią A. Š. kambaryje ir besirūpinančia kaip jiems palengvinti pagirias, t.y. besiūlančią gauti jiems alkoholinių gėrimų. Be to, teismo nuosprendyje neteisingai, iškreipiant faktines bylos aplinkybes, nurodyta, kad K. K. parodė, jog A. Š. rodė dėmesį J. Č. (netgi bučiavosi), nes teisminio nagrinėjimo metu K. K. parodė, jog J. Č. su kažkuo bučiavosi. Kad J. Č. A. Š. bute buvo su kažkokiu draugu, kurio vardas Adomas, su kuriuo visą vakarą bendravo ir bučiavosi, parodė ir nukentėjusioji G. K. . Taip pat K. K. patvirtino jo parodymus apie tai, kad po šio įvykio jam buvo atsiųsta grasinančio turinio žinutė, reikalaujant pinigų, priešingu atveju buvo grasinama kreiptis į policiją dėl išžaginimo. Teisminio nagrinėjimo metu šias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusioji G. K. , kuri parodė, kad ji kartu su J. Č. bandė šantažuoti A. Š. ir nurodė, kad tai darė ne savo iniciatyva, bet S. K. pasiūlius. Tokie nukentėjusiųjų veiksmai, nuteistojo manymu, rodo, kad joms niekas negrasino ir nebuvo jokio pagrindo bijoti, kaip kad teigiama apygardos teismo nuosprendyje.

19A. Š. teigia, jog niekuo nepagrįsta apygardos teismo išvada, kad įvykio metu jis žinojo, jog nukentėjusioji J. Č. yra 13 metų amžiaus ir kad ji pati ir S. K. jam apie tai pasakė. Nurodo, jog įvykio metu jis suprato, kad abi nukentėjusiosios nepilnametės, t.y. neturinčios 18 metų, tačiau apie tai jam niekas nesakė. Tokią nuomonę jis susidarė todėl, kad merginos rūkė, gėrė alkoholinius gėrimus, laisvai bendravo su vaikinais. Nuteistasis pažymi, jog apygardos teismas, perkvalifikuodamas jo veiksmus iš BK 140 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad nėra objektyvių ir patikimų duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog A. Š. žinojo ar pagal aplinkybės turėjo ir galėjo numatyti G. K. amžių, t.y., kad ji mažametė. Tačiau tuo pačiu teismas padarė kategorišką išvadą, jog jam buvo žinomas tikslus nukentėjusiosios J. Č. amžius.

20Apeliaciniu skundu nuteistoji S. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendį ir ją pagal BK 156 straipsnio 1 dalį išteisinti, arba šį nuosprendį pakeisti ir paskirti jai bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

21Nuteistoji S. K. teigia, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog laisvė nukentėjusiajai G. K. buvo apribota dėl jos kaltės. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme ji nuosekliai teigė, kad inkriminuojamos veikos neįvykdė ir laisvės niekam neapribojo. Ji nebuvo to buto savininkė ir jo raktais nedisponavo, todėl neturėjo galimybės kam nors duoti ar neduoti leidimą būti ar nebūti tame bute, durų neužrakino ir raktų nepaslėpė. Apygardos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl nepagrįstai jos atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

22Apeliantė teigia, jog skirdamas arešto bausmę, apygardos teismas neatsižvelgė į tai, jog ji praeityje nebuvo teista, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, viena augina ir išlaiko mažametį vaiką, kurio nebus kam prižiūrėti jai atliekant paskirtą bausmę.

23Teismo posėdžio metu nuteistasis A. Š. ir jo gynėjas prašė nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistosios S. K. gynėja prašė ginamosios apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios J. Č. atstovė prašė nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė nuteistųjų A. Š. ir S. K. apeliacinius skundus atmesti.

24Nuteistųjų A. Š. ir S. K. apeliaciniai skundai atmetami.

25Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduotų apeliacinių skundų ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistiesiems A. Š. ir S. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų sudėties, jų kaltės padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai apeliaciniuose skunduose ginčija nuteistieji A. Š. ir S. K. .

26Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 146 straipsnio 1 dalyje, 156 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje.

27Bylos duomenimis, nuteistieji S. K. ir A. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neigė įvykio metu A. Š. nuomojamame bute kokiu nors būdu apriboję mažametės nukentėjusiosios G. K. laisvę pasirinkti savo buvimo vietą, o A. Š. – ir vartojęs pastarosios atžvilgiu fizinį smurtą. Kaip matyti iš nuteistosios S. K. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, taip pat ikiteisminio tyrimo metu, pastaroji 2010 m. gegužės 14 d. susitiko su nukentėjusiomis J. Č. bei G. K. ir visos kartu nuėjo į butą pas jos draugą A. Š. . Ten gėrė nukentėjusiųjų atsineštą alų. Bute dar buvo A. Š. , K. K. ir V. K. . Vienu metu G. K. paprašė telefonu pakalbėti su jos mama, apsimetus, kad yra jos draugės motina. nukentėjusioji liks miegoti pas ją. Po to jos toliau gėrė, šoko. Joms bešokant G. K. pasakė, kad nusirengs nuoga, jei išeis V. K. , nes jis senas. V. K. išėjo, tačiau G. K. nenusirengė ir viskas tuo baigėsi, jie toliau išgėrinėjo. Po to G. K. vėl pradėjo kalbėtis telefonu. Tuomet nuteistoji paėmė nukentėjusiosios telefoną, išėmė SIM kortelę, ją perlaužė ir įmetė į stiklainį. S. K. paaiškino, jog tai padarė supykusi ant G. K. , kad ši vėl kalbasi telefonu, be to, nebenorėjo kalbėtis su G. K. mama ir vėl apsimetinėti, nes nukentėjusioji dar kartą to prašė. Po to G. K. nuėjo į gretimą kambarį, išleidžiama nesiprašė. Jei nukentėjusioji būtų prašiusi išleisti, niekas tam nebūtų trukdęs, be to, buto raktas buvo duryse. Po kurio laiko ji pasigedo nukentėjusiosios, tačiau pastarosios nei tame kambaryje, nei kitur A. Š. bute nebuvo (t. 1, b.l. 130-131, t. 2, b.l. 150-154). Nuteistasis A. Š. teisiamajame posėdyje, taip pat ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2010 m. gegužės 14 d. savo namuose su K. K. ir V. K. gėrė vyną. Po kurio laiko į butą atėjo S. K. , G. K. ir J. Č. , atsinešė alaus. Jie sėdėjo, išgėrinėjo ir kalbėjosi. Kažkas pradėjo kalbą apie striptizą, ir G. K. pasakė, kad pašoks, jei išeis V. K. . V. K. išėjo, tačiau nukentėjusioji nešoko. K. K. jai papriekaištavo, kad nevykdo pažadų, po to liepė jai eiti į vonią apsiprausti. G. K. išėjo iš kambario, lyg į vonią, tačiau, praėjus kuriam laikui, jie pastebėjo, kad jos bute nebėra. Fizinio smurto įvykio metu G. K. atžvilgiu jis nenaudojo, kaip S. K. atėmė iš nukentėjusiosios telefoną ir sulaužė SIM kortelę nematė. G. K. jam apie tai, kad nori namo, nesakė, neprašė išleidžiama. Ji turėjo galimybę iš to buto išeiti, nes, nors buto durys buvo užrakintos, raktai buvo padėti ant šalia esančios batų dėžės (t. 1, b.l. 140-141, t. 2, b.l. 154-159). Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas tokius nuteistųjų parodymus, neigiant nukentėjusiosios G. K. atžvilgiu atlikus jiems inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, pagrįstai įvertino kritiškai, kaip jų pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jie paneigti byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo posėdyje išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais.

28Mažametė nukentėjusioji G. K. , apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu nuosekliai parodė, kad 2010 m. gegužės mėnesį, penktadienį po pamokų susitiko su S. K. ir nuėjo į pastarosios draugo A. Š. nuomojamą butą. Tame bute be jos ir S. K. dar buvo J. Č. , A. Š. , taip pat keli jai nepažįstami vyrai. Pastarieji buvo atsinešę alkoholinių gėrimų ir juos gėrė, vienas iš jų vertė gerti ir ją. Ji nenorėjo, tačiau bijojo išgėrusių vyrų, todėl taip pat išgėrė. Kažkuriuo metu vienas iš tų vyrų liepė jai su S. K. šokti striptizą, tačiau ji nesutiko. Tuomet tas vyras priėjo prie jos ir nuplėšė jos palaidinės petnešėlę. Po to ji, pasikvietusi S. K. ir A. Š. į virtuvę, prašė išleisti ją namo, tačiau pastarieji jai pasakė, kad niekur neišleis, kad ji dar valandą pabūtų. Vėliau A. Š. apkabino ją ir kvietė eiti į kitą kambarį pasimylėti. Ji atsisakė, todėl A. Š. koja spyrė jai virš ausies. Tai pamačiusi S. K. atsisėdo tarp jų ir ėmė A. Š. raminti. Po kurio laiko nukentėjusioji pasišaukė J. Č. į gretimą kambarį, pasakė, kad eis miegoti ir paprašė pažiūrėti, kad niekas į tą kambarį neįeitų. J. Č. išėjus, nukentėjusioji per balkoną įlipo į žemiau, t.y. ketvirtame aukšte, esantį balkoną, ir tame bute gyvenančios nepažįstamos senyvo amžiaus moteriškės paprašė, kad ši ją išleistų. Tokiu būdu ji pabėgo iš A. Š. buto. Dar būdama A. Š. bute ji skambino broliui ir prašė ateiti jos pasiimti, bet nepasakė adreso kur randasi. Jos pokalbį išgirdusi S. K. atėmė telefoną, išėmė iš jo SIM kortelę ir ją sulaužė (t. 1, b.l. 88-90, 92-93). Teisiamajame posėdyje apklausta nukentėjusioji G. K. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu ji davė teisingus parodymus ir patvirtino, kad iš A. Š. buto ji norėjo išeiti, tačiau S. K. su A. Š. jai to padaryti neleido. Pastarieji užrakino duris ir pasakė, kad dar valandą pabūtų. Be to, A. Š. , supykęs, kad nėjo su juo į kitą kambarį, jai spyrė, todėl ji pabėgo išlipdama per balkoną. Būdama A. Š. bute ji skambino broliui ir mamai, prašėsi pagalbos. S. K. , išgirdusi jos pokalbį, nieko nesakiusi atėmė telefoną, išėmė SIM kortelę ir ją sulaužė (t. 2, b.l. 172-174).

29Nukentėjusiosios G. K. atstovė pagal įstatymą A. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklausta liudytoja, parodė, kad įvykio dieną ji savo dukrai G. K. leido nakvoti pas draugę Jurbarke, telefonu kalbėjosi, kaip manė, su tos draugės mama. Apie 22-23 val. jai paskambino dukra ir verkdama pasakė, kad su drauge nuėjo pas kitą draugę ir kad jau nori eiti namo, bet jos neišleidžia. A. K. sakė dukrai, kad eitų pas mieste gyvenanti brolį, bet pokalbis nutrūko. Po to dar bandė prisiskambinti, tačiau nebuvo ryšio. Tuomet ji paskambino savo sūnui Si. K. , papasakojo, kas atsitiko, ir apibūdino, kur randasi namas, kuriame yra jo sesuo. Sūnus buvo nuėjęs prie to namo, bet nežinojo, kur tas butas randasi, todėl sugrįžo. Apie 24 val. sūnus telefonu jai pranešė, kad G. K. yra pas jį. Jis pasakojo, kad pastaroji atėjo verkdama, su nuplėšta palaidinės petnešėle, basa, išsigandusi. Vėliau dukra jai papasakojo, kad A. Š. bute jai buvo liepta nusirengti ir nuogai šokti, bet ji atsisakė, tuomet jai nuplėšė petnešėlę, spyrė į galvą. Dukra sakė, kad norėjo išeiti, bet jos neišleido, S. K. neleido susisiekti su broliu, atėmė SIM kortelę, o A. Š. jai siūlė išgerti tablečių, eiti su juo į kitą kambarį ir sakė, kad tada bus labai gerai. Po to G. K. per balkoną nusileido į ketvirtą aukštą, pasibeldė į balkono langą ir ten gyvenanti močiutė ją išleido. Po įvykio matė pas G. K. sužalojimą galvos srityje, prie ausies. (t. 1, b.l. 101-102, t. 2, b.l. 162-163).

30Liudytojas Si. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad 2010 m. gegužės mėnesį, naktį, apie 23 val., pas jį į namus atbėgo sesuo G. K. . Ji visa drebėjo, verkė, buvo išsigandusi. Pasakojo, kad buvo kažkokiam bute, kur vyko vakarėlis, buvo vartojamas alkoholis. Ji norėjo išeiti, bet jos neišleido, be to, vienas vyras lindo prie jos, norėjo išprievartauti, todėl ji išlipo per balkoną. Prieš tai jis buvo gavęs iš sesers žinutę, kurioje ji rašė, kad nori išeiti, bet jos neišleidžia, prašė ateiti. Po to jis skambino seseriai, bet telefonas buvo išjungtas (t. 1, b.l. 119-120, t. 2, b.l. 167-168).

31Liudytoja R. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad po įvykio A. Š. bute G. K. jai pasakojo, jog jos buvo prašoma nusirengti palaidinę, kai nesutiko, jai nuplėšė petnešėlę, o A. Š. dėl to, kad ji nesutiko gultis su juo į lovą, spyrė jai į veidą. G. K. sakė jai, kad norėjo išeiti iš to buto, tačiau jos niekas neišleido, taip pat, kad skambino savo broliui, bet S. K. atėmė iš jos telefoną ir sulaužė kortelę. Tuomet ji išsigando ir pabėgo išlipdama per balkoną (t. 1, b.l. 123, t. 2, b.l. 169-171).

32Ikiteisminio tyrimo metu mažametė nukentėjusioji J. Č. , kurios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, teisiamajame posėdyje buvo perskaityti kitiems įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis), parodė, kad įvykio vakarą G. K. prašėsi išleidžiama iš buto, bet A. Š. jos neišleido, užrakino duris, rakto duryse nebuvo. G. K. bandė skambinti savo broliui, tačiau S. K. atėmė iš jos telefoną ir, išėmusi SIM kortelę, ją sulaužė. Dar prisimena, kad bute buvę vyrai už plaukų tempė G. K. į vonią, nes ji atsisakė kažką daryti. Po to G. K. vėl norėjo išeiti, bet jos niekas neišleido, kažkuris iš vyrų nutraukė jos palaidinės petnešėlę. Matė, kad A. Š. jai įspyrė. Po visų šių įvykių G. K. , pasakiusi, kad eina miegoti, nuėjo į gretimą kambarį. Po kažkurio laiko apsižiūrėję, kad G. K. tame kambaryje nėra, visi išsigando, galvojo, kad ji iššoko pro langą. Vėliau G. K. jai pasakojo, kad per balkoną įlipo pas kažkokią moteriškę, o vėliau, kai ši ją išleido, nubėgo pas savo brolį (t. 1, b.l. 73-75).

33Taigi, pirmiau aptarti faktiniai duomenys patvirtina, jog viso proceso metu nukentėjusioji G. K. davė nuoseklius parodymus apie nuteistųjų S. K. ir A. Š. jos atžvilgiu atliktus veiksmus, tokias pačias aplinkybes iš karto po įvykio ji nurodė savo mamai A. K. ir broliui Si. K. , vėliau apie tai papasakojo savo draugei R. Š. . Be to, pirmiau aptartus G. K. parodymus patvirtino ikiteisminio tyrimo metu apklausta įvykį betarpiškai mačiusi nukentėjusioji J. Č. . Byloje nėra tokių duomenų, kad nukentėjusioji G. K. būtų suinteresuota nepagrįstai apkaltinti nuteistuosius. Priešingai, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog iki įvykio nukentėjusioji G. K. draugiškai bendravo su nuteistąja S. K. , o nuteistojo A. Š. beveik nepažinojo. Todėl netikėti nuosekliais nukentėjusiosios G. K. parodymais, kurie pasitvirtino kitais byloje surinktais įrodymais, apygardos teismas neturėjo jokio pagrindo, todėl pagrįstai jais rėmėsi nustatydamas faktines bylos aplinkybes.

34Nuteistasis A. Š. savo apeliaciniame skunde teigia, jog nukentėjusiųjų G. K. , J. Č. , liudytojų R. Š. , A. K. parodymai, kuriais apygardos teismas rėmėsi, grįsdamas jo kaltę sukėlus nukentėjusiajai fizinį skausmą, yra prieštaringi, tačiau nenurodo jokių konkrečių prieštaravimų tarp pirmiau paminėtų parodymų. Teisėjų kolegija taip pat jokių prieštaravimų, kurie galėtų būti vertinami kaip esminiai ar keliantys pagrįstų abejonių pirmiau paminėtų asmenų parodymų dėl fizinio smurto panaudojimo G. K. atžvilgiu patikimumu, taip pat nenustatė. Kaip jau minėta, nukentėjusioji G. K. nuosekliai teigė, kad įvykio vakarą nuteistasis A. Š. vieną kartą spyrė jai koja į galvos sritį. Nukentėjusioji J. Č. patvirtino šį A. Š. veiksmą mačiusi. Nukentėjusiosios atstovė A. K. ir liudytoja R. Š. nurodė, jog po įvykio G. K. joms pasakojo, kad A. Š. koja spyrė jai į galvos sritį, be to, A. K. ties dukros ausimi matė sumušimo žymę. Kaip matyti iš nukentėjusiosios G. K. parodymų, A. Š. spyris nebuvo stiprus, taigi, įvertinus nukentėjusiosios atėjimo pas savo brolį aplinkybes ir paros laiką (apie 23-24 val.), visiškai natūralu, jog prikeltas iš miegų ir būdamas susijaudinęs dėl sesers, liudytojas Si. K. A. Š. nusikalstamais veiksmais sukeltų nežymių pasekmių galėjo ir nepastebėti.

35A. Š. teisingai pažymi, kad nukentėjusioji G. K. į jo butą įvykio vakarą atėjo savo valia ir laisvai šio buto ribose judėjo. Kita vertus, apygardos teismo nuosprendyje ir šioje teisėjų kolegijos nutartyje pirmiau aptarti vienas kitą papildantys faktiniai duomenys patvirtina, kad A. Š. bute mažametė savo noru buvo ne visą laiką: po to, kai A. Š. bute buvę vyriškiai ėmė netinkamai elgtis nukentėjusiosios atžvilgiu, t.y. liepė šokti striptizą, suplėšė palaidinę, tempė į vonią, o A. Š. dar pasiūlė su juo pasimylėti bei nukentėjusiajai nesutikus, jos atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, G. K. , išsigandusi dėl tokio bute buvusio asmenų elgesio, nusprendė iš to buto pasišalinti ir apie tai pasakė abiems nuteistiesiems, tačiau pastarieji užrakino duris ir iš buto išeiti jai neleido, liepė dar valandą pabūti. Tuomet nukentėjusioji bandė kviesti pagalbą skambindama mamai ir broliui, tačiau ir ši galimybė iš jos buvo atimta, S. K. sulaužius jos telefono SIM kortelę. Taigi, įvertinęs šių aplinkybių visumą, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nuo to momento, kai mažametė nukentėjusioji G. K. išreiškė norą išeiti iš A. Š. buto, o nuteistieji S. K. ir A. Š. jai to padaryti bei susisiekti su artimaisiais neleido, pastarieji nukentėjusiąją G. K. A. Š. nuomojame bute laikė prieš šios valią. Kad mažametė nukentėjusioji, priešingai nei teigia abu nuteistieji, įvykio metu neturėjo galimybės kada panorėjusi išeiti iš A. Š. buto ir dėl to buvo išsigandusi, be pirmiau aptartų faktinių duomenų, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina ir pastarosios pasirinktas itin rizikingas pasišalinimo iš buto būdas – G. K. , rizikuodama savo sveikata ir net gyvybe, išlipo per penktame namo aukšte esančio buto balkoną ir nulipo į aukštu žemiau esančio E. B. buto balkoną, taip pat jos emocinė būsena pabėgus iš įvykio vietos. Nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad nukentėjusioji negalėjo pasišalinti iš jo buto išlipdama per balkoną. Visų pirma, kaip jau minėta, nėra jokio pagrindo netikėti pačios nukentėjusiosios G. K. parodymais apie įvykio aplinkybes. Be to, tą aplinkybę, kad nukentėjusioji įvykio vakarą iš A. Š. buto pasišalino būtent tokiu būdu, ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme patvirtino nuteistojo kaimynė liudytoja E. B. , kuri niekaip nėra suinteresuota šios bylos baigtimi. Pastaroji parodė, kad prisimena atvejį, kai pas viršuje gyvenantį A. Š. vyko eilinės išgertuvės ir naktį ji išgirdo, kad subarškėjo jos balkono lango rėmas. Balkone ji pamatė merginą, kuri buvo išsigandusi, drebėjo, verkė, prašė ją išleisti, net atsiklaupė ant kelių ir bučiavo jai rankas. E. B. merginą išleido ir ši nubėgo laiptais žemyn (t. 3, b.l. 27-28).

36Taigi kolegija, įvertinusi bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir, remdamasis jais, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji A. Š. ir S. K. apribojo nukentėjusiosios G. K. laisvę pasirinkti savo buvimo vietą, o A. Š. koja spirdamas nukentėjusiajai į galvos sritį ties ausimi, sukėlė pastarajai fizinį skausmą. Nuteistojo A. Š. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusioji ir jos atstovė pagal įstatymą po įvykio nesikreipė į teisėsaugos institucijas ir, sekančią dieną atėjusios atsiimti jo bute likusių G. K. daiktų, nepareiškė jam jokių pretenzijų, šios apygardos teismo išvados nepaneigia. Juolab, kad nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą A. K. teisme paaiškino tokio savo elgesio motyvus. Ji nurodė, jog norėjo, kad neteisėtus veiksmus jos dukros atžvilgiu atlikę asmenys būtų nubausti, tačiau į teisėsaugos institucijas nesikreipė bijodama neteisėto poveikio dukrai ar jai pačiai.

37BK 156 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas pagrobė svetimą mažametį vaiką. Vaiko pagrobimu laikomi tyčiniai neteisėti veiksmai, susiję su apgaulės būdu, piktnaudžiaujant pasitikėjimu ar bet kokiu kitu būdu padarytu svetimo mažamečio vaiko paėmimu kaltininko žinion, turint tikslą jį laikyti savo nuožiūra toje vietoje. Įstatymo leidėjas nesieja padarytos veikos kvalifikavimo nei su tam tikrais tikslais, nei su vaiko pagrobimo pabaiga, nei su konkrečiais padariniais. Vaiko pagrobimas, kaip nusikaltimas, yra baigtas nuo jo paėmimo iš tėvų, globėjų ar vaikų įstaigos, prieš pastarųjų valią ar be jų žinios, turint tikslą laikyti jį savo nuožiūra pasirinktoje vietoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-127/2008).

38Kaip jau minėta, byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad nuteistieji A. Š. ir S. K. 2010 m. gegužės 14 d., laikotarpiu nuo 14 val. iki 23 val., būdami A. Š. gyvenamojoje vietoje, užrakinant buto duris ir neleidžiant nukentėjusiajai G. K. išeiti iš buto bei paimant iš pastarosios mobilaus ryšio telefono SIM kortelę ir ją sulaužant, tokiu būdu atimant galimybę jai susisiekti su savo šeimos nariais ir kviestis pagalbos, apribojo mažametės nukentėjusiosios G. K. laisvę pasirinkti savo buvimo vietą, o nuteistasis A. Š. be to koja spyrė nukentėjusiajai G. K. į galvą, tuo neabejotinai sukeldamas pastarajai fizinį skausmą. Bylos faktiniais duomenimis, t.y. nuosekliais mažametės nukentėjusiosios G. K. , taip pat liudytojos R. Š. parodymais nustatyta, kad nuteistoji S. K. nusikalstamos veikos padarymo metu žinojo G. K. amžių, t.y. kad pastaroji yra mažametė. Taigi nuteistoji, apribodama G. K. laisvę, suprato, jog paima mažametę savo žinion ir, turėdama tikslą laikyti ją savo nuožiūra pasirinktoje vietoje, t.y. A. Š. nuomojamame bute, be pastarosios tėvų žinios, norėjo taip veikti. Šie nuteistosios S. K. nusikalstami veiksmai atitinka vaiko pagrobimo požymius, todėl apygardos teismas pagrįstai juos kvalifikavo pagal BK 156 straipsnio 1 dalį. Nuteistosios S. K. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji nebuvo buto, kuriame buvo laikoma nukentėjusioji, savininkė, jos nusikalstamų veiksmų teisiniam vertinimui reikšmės neturi. Apygardos teismas nenustatė, kad nuteistasis A. Š. žinojo ar pagal įvykio aplinkybes turėjo ir galėjo numatyti, kad G. K. yra mažametė, todėl jo nusikalstamus veiksmus, neteisėtai apribojant nukentėjusiosios laisvę pasirinkti savo buvimo vietą, pagrįstai kvalifikavo pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, numatančią atsakomybę už neteisėtą žmogaus laisvės atėmimą, ir BK 140 straipsnio 1 dalį.

39Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 4 dalyje.

40Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis A. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme neigė atlikęs inkriminuojamus nusikalstamus veiksmus nukentėjusiosios J. Č. atžvilgiu. Apklaustas teisiamajame posėdyje, taip pat ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis A. Š. parodė, kad įvykio vakarą pastebėjęs, jog iš jo buto pasišalino G. K. ir nesupratęs, kaip ji galėjo tai padaryti, susinervino ir išgėrė dvi tabletes raminamųjų vaistų, kuriuos jam buvo paskyręs vartoti gydytojas. Jų taip pat davė K. K. , o po to nuėjo miegoti. J. Č. vaistų gerti jis nedavė, kaip ji juos išgėrė, nematė. Kažkuriuo metu S. K. persipjovė venas, todėl greitosios medicininės pagalbos automobiliu buvo išvežta į ligoninę, ją lydėjo J. Č. . Maždaug po valandos jos abi grįžo į jo butą. Netrukus jis susipyko su S. K. ir ši išėjo namo, o jis vėl nuėjo miegoti. J. Č. miegojo kitame kambaryje vienoje lovoje su K. K. . Paryčiais jis buvo prabudęs, nuėjo į gretimą kambarį ir pasiūlė J. Č. atsigulti jo kambaryje, nes ten buvo dvi lovos. Ji nieko neatsakė, o jis nuėjo miegoti toliau. Ryte prabudęs pamatė, kad J. Č. sėdi jo kambaryje. Jie pasikalbėjo, po to atėjo K. K. . Netrukus atėjo J. Č. draugė ir ją išsivedė. Jis nukentėjusiosios nežagino, pastaroji ryte elgėsi normaliai, dar pasisiūlė suorganizuoti alkoholio (t. 1, b.l. 140-141, t. 2, b.l. 154-157). Tačiau toks nuteistojo A. Š. aiškinimas, kad jis inkriminuotu laiku jokių nusikalstamų veiksmų mažametės nukentėjusiosios J. Č. atžvilgiu neatliko, yra paneigtas byloje surinktų įrodymų visetu.

41Mažametė nukentėjusioji J. Č. , apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant jos atstovei pagal įstatymą J. P. , Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovei E. K. bei nuteistojo A. Š. gynėjui, taip pat apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu nuosekliai parodė, kad 2010 metų gegužės mėnesį nuėjo į svečius pas S. K. , t.y. į butą, kuriame gyveno nuteistasis A. Š. . Bute dar buvo G. K. , A. Š. ir dar du vyrai, buvo geriamas alkoholis. Ji taip pat išgėrė truputį sidro ir tuomet A. Š. pradėjo siūlyti jai kažkokių vaistų. Ji buvo susinervinusi, nes susipyko su močiute ir apie tai papasakojo. A. Š. sakė, kad vaistai nebaisūs, nuo jų tik ramesnis būni. Ji gerti vaistų nenorėjo, tačiau A. Š. pradėjo įkalbinėti jų išgerti, po to ėmė gėdinti ją, ir tuomet ji sutiko bei A. Š. siūlytas tabletes išgėrė. Nuo vaistų jai pradėjo svaigti galva ir ji ne viską prisimena. Pamena, jog nuėjo į kambarį miegoti, tačiau atėjo A. Š. ir nusinešė ją į kitą kambarį, ten ją nurengė. Ji priešinosi, stūmė jį rankomis nuo savęs, tačiau jis nurengė džinsus ir kelnaites, pražergė jos kojas ir, užlipęs ant jos, įvedė varpą į makštį. Jai skaudėjo, ji stūmė jį, sakė, kad skauda, kad nenori, jog jis taip darytų, bet jis nekreipė dėmesio. Po to jis nulipo nuo jos, aprengė ją ir išėjo, o ji užmigo. Ryte į tą butą atėjo R. Š. ir ją išsivedė, o socialinės darbuotojos nuvežė ją į ligoninę. Ligoninėje pas ją buvo atėjęs A. Š. ir liepė jai niekam nieko nesakyti. Suprato, kad jis kalba apie išprievartavimą ir tabletes. Bijodama A. Š. ji apie išprievartavimą nieko nesakė močiutei ir nesikreipė į policiją (t. 1, b.l. 70-72, 73-75, 78-80).

42Iš J. Č. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103 MS-80 tiriamosios dalies matyti, jog ekspertizės metu nukentėjusioji tyrimą atlikusiems ekspertams paaiškino, kad ne viską atsimenanti, gal dėl to, kad gėrė šiek tiek alkoholio ir, kad jai buvo liepta išgerti aštuonias tabletes klonazepamo. Ji papasakojo, kad susitiko su S. K., nuėjo išgerti arbatos. S. K. pakvietė nueiti pas ją į namus. Atsimena, kad nuėjo po pamokų pas ją, ten buvo trečią ar ketvirtą kartą. Parėjo A. Š., kuris gyveno kartu su S. K., atėjo pas jį draugai. A. Š. paprašė parnešti alaus ir sidro. Ji išgėrė kokį grukšį sidro. Pavakare atėjo jos klasiokė G. K. . Ji buvo apsibarusi su močiute telefonu. A. Š. dėl to, kad susibarė su močiute, pradėjo siūlyti jai tabletę (raminamųjų). Ji iš pradžių atsisakė, jis pradėjo ją baile vadinti (jai tai labai nepatiko ir ji galų gale sutiko išgerti vaistų, bet negalvojo, kad bus toks stiprus jų poveikis) ir liepė išgerti jai keturias tabletes, po to jis dar liepė išgerti tų pačių raminamųjų vaistų keturias tabletes. Atrodo, kad dar ir ryte gėrė tų vaistų kokias dvi tabletes, svaigo galva. sunku buvo eiti, orientuotis, buvo silpna, ne viską atsimena. Atsimena, kad ją A. Š. nunešė, paguldė į lovą, nurengė kelnes, apatinius. Stūmė jį nuo savęs, jis užgulė ją ir staiga ji pajuto skausmą makštyje. Nenorėjo, kad taip įvyktų. Praėjo kelios dienos, kol gerai suvokė, kas čia atsitiko. Močiutei nesakė, bijojo jos, bijojo pasirodyti ginekologui. Po to įvykio pasidarė dar nervuotesnė, nei buvo, krūpčiodavo naktimis. Nors turi draugą, po įvykio lytinių santykių neturėjo, nenori, apie lytinius santykius negalvoja, mano, dar anksti (t. 1, b.l. 18-21).

43Liudytoja L. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad 2010 metų gegužės mėnesį jai paskambino J. P. ir paklausė, ar nežino, kur yra jos anūkė J. Č. . J. P. buvo susijaudinusi, sakė, kad anūkė negrįžo namo. Tuomet L. D. nuėjo pas J. Č. draugę R. Š. . Pastaroji žinojo, kur yra J. Č. , todėl jos abi nuėjo į namą, kur gyvena A. Š. . R. Š. jos prašymu išviliojo J. Č. iš A. Š. buto ir apie tai pranešė jos močiutei. Išėjusi iš A. Š. buto J. Č. keistai elgėsi, nesiorientavo aplinkoje. Ji sakė, kad su alumi išgėrė keturias tabletes, kad neveikė ir jai davė dar dvi. Taip pat buvo kalba, kad A. Š. ją nusinešė į savo kambarį, glostė, kad buvo lytiniai santykiai. Tuo metu jas pamatė socialinės darbuotojos ir J. Č. išvežė į ligoninę. (t. 1, b.l. 121-122, t. 2, b.l. 168-169).

44Kaip matyti iš liudytojos R. Š. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, pastaroji 2010 m. gegužės mėnesį L. D. prašymu nuėjo į A. Š. butą ir iš ten išsivedė J. Č. . Ši buvo apsvaigusi, ėjo lėtai, svyravo, atrodė, kad girta, bet paaiškino, kad gėrė kažkokių vaistų. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja teigė, jog J. Č. jai apie tai, kas vyko A. Š. bute nieko nesakė, tačiau teisiamajame posėdyje patvirtino, jog išėjusi iš nuteistojo buto J. Č. jai pasakė, kad išgėrė keturias tabletes raminamųjų vaistų, tačiau jie neveikė, todėl išgėrė dar dvi, vaistus užsigėrė alumi. Taip pat J. Č. pasakojo, kad gulėjo kartu su A. Š. , kad jis norėjo mylėtis, bet jai skaudėjo, tai nieko nedarė. Vėliau R. Š. kalbėjosi su G. D. , kuri gulėjo ligoninėje su J. Č. . G. D. pasakojo, jog J. Č. jai sakė, kad A. Š. ją išprievartavo. (t. 1, b.l. 123, t. 2, b.l. 168-169).

45Mažametė nukentėjusioji G. K. , apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme parodė, kad, būdama A. Š. bute įvykio metu pastebėjo, jog J. Č. elgėsi keistai – jos judesiai buvo lėti, ji lėtai kalbėjo. Praėjus maždaug savaitei po įvykio ji buvo susitikusi su J. Č. . Pastaroji jai papasakojo, kad įvykio naktį nuteistasis A. Š. ją išprievartavo, taip pat, kad davė tablečių ir liepė jas išgerti. (t. 1, b.l. 88-90, 92-93, t. 2, b.l. 172-174)

46Nukentėjusiosios J. Č. atstovė pagal įstatymą J. P. , teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja, parodė, kad 2010-05-14 jos anūkė ir globotinė negrįžo naktį namo, todėl sekančią dieną ji pradėjo jos ieškoti. Paskambino L. D. , o ši per R. Š. jos anūkę surado A. Š. bute ir apie tai pranešė jai. Tuomet J. P. ėjo jų pasitikti. Eidama pamatė, kad R. Š. ir L. D. veda jos anūkę. Pastaroji buvo kažkokia keista, akių vyzdžiai išsiplėtę, ji nereagavo į aplinką. L. D. pasakė, kad J. Č. kažko prigirdyta. Ten jas pastebėjo socialinė darbuotoja, kuri liepė vežti J. Č. į ligoninę. Po kelių mėnesių J. Č. pradėjo bendrauti su K. V. . Tuomet J. P. , įtardama, kad anūkė gali turėti lytinių santykių, kreipėsi į policiją. Tada ir paaiškėjo, kad J. Č. turėjo lytinių santykių, tačiau anksčiau. Po to anūkė jai papasakojo, kad tą naktį, kai ji negrįžo namo, A. Š. ją išprievartavo, paaiškino, kad bijojo apie tai jai pasakyti, bijojo būti atstumta, sakė nenori ta tema kalbėti, kad jai skaudu. Taip pat sakė, kad A. Š. jai grasino. Be to, liudytoja matė, kaip A. Š. parduotuvėje užsipuolė J. Č. , tempė ją už rankos, sakydamas, kad reikia pasikalbėti. Nukentėjusioji dėl to labai išsigando (t. 2, b.l. 159-161). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta J. P. davė iš esmės analogiškus parodymus.

47Taigi, iš pirmiau aptartų faktinių duomenų matyti, jog mažametė nukentėjusioji J. Č. jau iš karto po įvykio išėjusi iš A. Š. buto liudytojoms L. D. ir R. Š. pasakė, kad A. Š. bute ji gėrė raminamuosius vaistus, nuo kurių apsvaigo, kad gulėjo kartu su A. Š. , kad jis norėjo mylėtis ir kad jai skaudėjo. Pažymėtina, kad tuo metu, kai J. Č. bendravo su L. D. ir R. Š. , ji buvo apsvaigusi nuo A. Š. bute išgertų vaistų, ką patvirtina duomenys, užfiksuoti J. Č. ligos istorijoje, kad iš karto po įvykio, t.y. 2010 m. gegužės 15-18 dienomis, ji buvo gydoma Jurbarko ligoninėje dėl apsinuodijimo medikamentais (t. 1, b.l. 18-21). Tuo tarpu vėliau, kai vaistų poveikis praėjo, nukentėjusioji nuosekliai teigė, kad raminamuosius vaistus ji gėrė A. Š. verčiama ir kad įvykio naktį A. Š. ją išprievartavo. Tokias aplinkybes J. Č. netrukus po įvykio nurodė nukentėjusiajai G. K. , vėliau jas patvirtino apie įvykį pasakodama savo globėjai J. P. , taip pat ne kartą apklausiama ikiteisminio tyrimo metu bei atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę. Be to, byloje yra duomenų, jog apie patirtą seksualinę prievartą nukentėjusioji J. Č. papasakojo ir kartu su ja ligoninėje gulėjusiai G. D. , o taip pat nuteistajai S. K. . Nors liudytoja G. D. teisiamajame posėdyje nurodė, kad J. Č. jai sakiusi, jog su A. Š. lytiškai santykiavo savo noru, o S. K. teigė, kad nukentėjusioji abejojo dėl to, ar iš tiesų buvo išprievartauta, tačiau apygardos teismas, įvertinęs tas aplinkybės, kad nuteistoji S. K. gyveno kartu su nuteistuoju A. Š. ir turi bendrą vaiką, o liudytoja G. D. yra S. K. draugė, taip pat liudytojos R. Š. parodymus apie G. D. jai papasakotas aplinkybes, pagrįstai šios liudytojos bei nuteistosios S. K. parodymus, kuriais akivaizdžiai siekiama palengvinti A. Š. teisinę padėtį, įvertino kritiškai.

48Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103 MS-80 konstatuota, kad J. Č. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti bei padidintas polinkis į įtaigumą, ji gali teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylos aplinkybes bei duoti apie tai parodymus, nors dėl jos buvusios būsenos (apsvaigimas nuo psichoaktyvių medžiagų) jos parodymai gali stokoti detalių, nuoseklumo ir tikslumo (t. 1, b.l. 18-21). Be to, pirmiau aptartus nukentėjusiosios J. Č. parodymus apie įvykio aplinkybes patvirtina objektyvūs duomenys – kaip jau minėta, iš karto po įvykio nukentėjusioji J. Č. dėl apsinuodijimo medikamentais buvo gydoma Jurbarko ligoninėje. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikę ekspertai, įvertinę J. Č. ligos istorijoje užfiksuotus duomenis, taip pat pateiktą kitą baudžiamosios bylos medžiagą bei J. Č. psichikos būseną, konstatavo, kad byloje nagrinėjamų įvykių metu J. Č. buvo medikamentinio apsvaigimo būsenoje, t.y. buvo apsvaigusi nuo psichoaktyviųjų medžiagų (t. 1, b.l. 18-21). Iš specialisto išvados Nr. G 504/10(10), matyti, kad 2010 m. lapkričio 23 d. atlikus J. Č. medicininį tyrimą, jos mergystės plėvėje buvo rastas senas, sugijęs randu plyšimas, jokių šviežių sužalojimų nenustatyta (t. 1, b.l. 9).

49Nuteistasis A. Š. , ginčydamas mažametės nukentėjusiosios J. Č. parodymų patikimumą teigia, jog pastaroji jį apkalbėjo, siekdama apginti savo draugą K. V. , kuris buvo įtariamas seksualiai ją išnaudojęs, tačiau toks nuteistojo aiškinimas prieštarauja faktiniams bylos duomenims, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji J. Č. su K. V. bendrauti pradėjo praėjus maždaug trims mėnesiams po šio įvykio, kai tuo tarpu apie lytinius santykius su A. Š. liudytojoms L. D. , R. Š. , G. D. , nukentėjusiajai G. K. bei nuteistajai S. K. pastaroji papasakojo kur kas anksčiau. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad apie išžaginimą nukentėjusioji J. Č. ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodė tik praėjus po įvykio daugiau kaip šešiems mėnesiams, apygardos teismas tinkamai įvertino ir pagrįstai konstatavo, kad tai nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų apie įvykio aplinkybes patikimumu. Kaip matyti, iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusiosios santykiai su globėja nebuvo labai geri, prieš pat įvykį jos buvo apsipykusios. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, po įvykio nukentėjusiąją ligoninėje aplankė nuteistasis A. Š. ir pagrasino niekam apie įvykį nepasakoti, be to, ne kartą bandė su ja pasikalbėti ir vėliau, ką teisiamajame posėdyje patvirtino nukentėjusiosios atstovė J. P. ir liudytojas K. K. . Taigi, natūralu, kad mažametė nukentėjusioji dėl nepakankamos gyvenimiškos patirties, bijodama savo globėjos, o taip pat ir nuteistojo A. Š. , besigydama ligoninėje atsisakė būti apžiūrėta ginekologo, apie patirtą prievartą daugiau niekam nebepasakojo ir juo labiau nesikreipė į teisėsaugos institucijas. Tos aplinkybės, kad nukentėjusioji J. Č. po įvykio buvo paguldyta į ligoninę ne globėjos iniciatyva, o L. D. , išgirdusi apie tai, kad J. Č. turėjo lytinių santykių su A. Š. , apie tai nepranešė nukentėjusiosios globėjai ar teisėsaugos institucijoms, iš tiesų parodo, jog tiek nukentėjusiosios globėja J. P. , tiek liudytoja L. D. netinkamai įvertino susidariusią situaciją. Kita vertus, toks suaugusių žmonių elgesys jokiu būdu nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiosios J. Č. parodymais apie įvykio aplinkybes.

50Nuteistasis apeliaciniame skunde pagrįstai ginčija nuosprendyje išdėstytus liudytojo K. K. parodymus apie tai, kad A. Š. vakarėlio metu bučiavosi su J. Č. . Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, liudytojas K. K. , apklaustas teisiamajame posėdyje, parodė, kad J. Č. vakarėlio metu bučiavosi, tačiau nurodė, jog tai ji darė su kažkuriuo iš ten buvusių vyrų. Tokių liudytojo parodymų, kad J. Č. bučiavosi su A. Š. , teisiamojo posėdžio protokole iš tiesų nėra užfiksuota. Kita vertus, liudytojas K. K. parodė, kad ir nuteistasis A. Š. vakarėlio metu rodė išskirtinį dėmesį nukentėjusiajai J. Č. , dėl ko jo draugė nuteistoji S. K. pavyduliavo ir net persipjovė riešus. Be to, liudytojas patvirtino, kad jam nuėjus miegoti, netrukus į tą patį kambarį atėjo J. Č. ir atsisėdo šalia jo, tačiau tuo metu į kambarį įėjo A. Š. , kuris pasakė nukentėjusiajai eiti kartu su juo ir ją išsivedė (t. 2, b.l. 164-167), o tai paneigia nuteistojo A. Š. aiškinimą, kad jis J. Č. tik pasiūlė eiti miegoti į jo kambarį ir nežino, kada ji į jo kambarį atėjo, bei patvirtina nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes.

51Taigi, esant šių aplinkybių visumai, netikėti nuosekliais nukentėjusiosios J. Č. parodymais apie nuteistojo A. Š. jos atžvilgiu atliktus nusikalstamus veiksmus, kurie pasitvirtino nukentėjusiosios G. K. , liudytojų L. D. , R. Š. , J. P. bei K. K. parodymais, medicininiais dokumentais, specialisto išvada ir ekspertizės akto išvadomis, apygardos teismas neturėjo jokio pagrindo, todėl pagrįstai jais rėmėsi nustatydamas faktines bylos aplinkybes, o nuteistojo A. Š. aiškinimą, kad jis jokių nusikalstamų veiksmų nukentėjusiosios J. Č. atžvilgiu neatliko, įvertino kaip jo pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

52Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusioji J. Č. niekuomet neteigė, kad A. Š. įvykio metu jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, tokie veiksmai nuteistajam nebuvo inkriminuojami. Taigi, A. Š. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad iš jo buto J. Č. išsivedusios L. D. ir R. Š. nepastebėjo nukentėjusiosios kūne kokių nors sužalojimų, šiuo konkrečiu atveju vertinant faktines įvykio aplinkybes neturi jokios reikšmės. Tas pats pasakytina ir apie tą aplinkybę, jog L. D. ir R. Š. nepastebėjo kokio nors neįprasto nukentėjusiosios elgesio, kuris galėtų patvirtinti, kad ji buvo patyrusi seksualinę prievartą. Kaip jau minėta, nukentėjusioji J. Č. įvykio metu buvo apsvaigusi nuo pavartotų nenustatytos kilmės medikamentų. J. Č. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikę ekspertai pažymėjo, kad net ir nežymaus apsvaigimo nuo alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų pasėkoje iš esmės keičiasi aplinkos suvokimas bei įvertinimas, sunkėja sprendimų paieška, susiaurėja galimų veikimo būdų diapazonas, susilpnėja savikontrolė, keičiasi emocinių išgyvenimų ir poelgių pobūdis, taigi, situacijos suvokimą, reagavimą į ją, elgesį lemia alkoholio poveikyje kokybiškai pakitę aplinkos suvokimas ir vertinimas, emocijų bei elgesio kontrolės ir reguliacijos mechanizmai, kitos psichikos funkcijos (atmintis, dėmesys). (t. 1, b.l. 18-24). Taigi, įvertinus nukentėjusiosios būseną įvykio metu, taip pat jos amžių ir gyvenimišką patirtį, visiškai suprantama, kad jos reakcija į patirtą seksualinę prievartą pasireiškė ne iš karto. Tam neprieštarauja ir pačios nukentėjusiosios J. Č. aiškinimas ekspertizės atlikimo metu, kad praėjo kelios dienos, kol ji gerai suvokė, kas čia atsitiko.

53Taigi, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir pagrįstai pripažino, kad įvykio metu A. Š. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja J. Č. prieš šios valią. Šiuos A. Š. nusikalstamus veiksmus teismas tinkamai įvertino baudžiamojo įstatymo požiūriu.

54BK 149 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už lytinį santykiavimą su žmogumi prie šio valią, panaudojant fizinį smurtą arba grasinant tuoj pat jį panaudoti, arba kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Vadovaujantis teismų praktika, lytinis santykiavimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai jis įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau kita vertus, nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti negaunamas dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Lytinis santykiavimas su apsvaigusiu nuo alkoholio, narkotinių arba psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo asmeniu gali būti vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, jei teismas nustato, jog apsvaigimas taip paveikė nukentėjusįjį, kad atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų esmę ar priešintis kaltininkui, ir lytinis santykiavimas įvyko prieš nukentėjusiojo valią. BK 149 straipsnio 4 dalis numato kvalifikuotą išžaginimą, t. y. atsakomybę už pirmiau aptartų veiksmų atlikimą mažamečiui asmeniui. Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Pagal teismų praktiką lytinis santykiavimas su mažamečiu, neturinčiu keturiolikos metų, asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis, duodamas sutikimą tokiems santykiams, pagal savo išsivystymą suvokė daromų su juo veiksmų esmę arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 49, kasacinė nutartis Nr. 2K- 527/2011 ir kt.).

55Bylos duomenimis patikimai įrodyta, kad A. Š. 2010 m. gegužės mėnesį, naktį iš 14 d. į 15 d., tiksliau nenustatytu laiku, savo namuose su nukentėjusiąja J. Č. atliko lytinį aktą natūraliu būdu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji J. Č. gimė ( - ). (t. 1, b.l. t. 1, b.l. 66-68), taigi nusikalstamos veikos padarymo metu buvo mažametė – 13 metų amžiaus. Nors nuteistasis A. Š. viso proceso metu teigė, kad jis nežinojo tikslaus J. Č. amžiaus, įvertinęs pastarosios elgesį manė, jog ji yra nepilnametė, tačiau nukentėjusioji J. Č. nuosekliai aiškino, jog įvykio vakarą tiek ji, tiek ir nuteistoji S. K. nurodė A. Š. tikrąjį jos amžių, t.y. kad ji yra trylikametė. Kaip jau minėta, netikėti nukentėjusiosios J. Č. parodymais apygardos teismas neturėjo jokio pagrindo, todėl pagrįstai konstatavo, jog nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis A. Š. suprato, jog lytiškai santykiauja su mažamete. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad byloje nagrinėjamų įvykių metu – 2010 m. gegužės mėn. iš 14 į 15 d. nukentėjusioji J. Č. buvo medikamentinio apsvaigimo būsenoje, t.y. buvo apsvaigusi nuo psichoaktyviųjų medžiagų. Pastaroji, remdamasi turimomis žiniomis, nusikalstamos veikos jos atžvilgiu darymo metu galėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo visapusiškai pilnai suprasti su ja atliekamų veiksmų reikšmės. Ji mėgino priešintis su ja atliekamiems veiksmams (rodė nesutikimą), tačiau dėl savo būsenos (apsvaigusi nuo psichoaktyviųjų medžiagų) ji negalėjo aktyviau priešintis tiems veiksmams (t. 1, b.l. 18-21). Įvertinęs šių aplinkybių visumą, taip pat tai, kad medikamentinį apsvaigimą sukėlusius vaistus J. Č. davė būtent pats nuteistasis ir kad jos apsvaigimas nuo šių vaistų dar iki nusikalstamos veikos padarymo buvo akivaizdus, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis A. Š. lytiškai santykiavo su mažamete nukentėjusiąja prie šios valią, pasinaudodamas pastarosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, o taip pat ir apsvaigimo nuo nenustatytos kilmės medikamentų. Juolab, kad ir būdama mažametė bei apsvaigusi nuo medikamentų, J. Č. bandė tokiems nuteistojo veiksmams priešintis. Taigi, apygardos teismas A. Š. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.

56Nors byloje yra duomenų, kad netrukus po įvykio A. Š. gavo žinutę, kurioje buvo reikalaujama pinigų, o priešingu atveju grasinama kreiptis į policiją dėl išžaginimo, tačiau ši aplinkybė, teisėjų kolegijos nuomone, tik dar kartą patvirtina, jog tokį nusikaltimą A. Š. buvo padaręs ir tai buvo žinoma ne tik jam bei nukentėjusiajai J. Č. , bet ir kitai nuteistajai S. K. , kuri, kaip matyti iš nukentėjusiosios G. K. bei liudytojo K. K. parodymų, šios žinutės siuntimą suorganizavo, tokiu būdu siekdama prasimanyti pinigų.

57Dėl nuteistiesiems S. K. ir A. Š. paskirtų bausmių.

58Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistiesiems A. Š. ir S. K. paskirtų bausmių pagrįsta ir teisėta.

59Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems A. Š. ir S. K. , šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jiems teisingas, baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistoji S. K. .

60Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apygardos teismas, paskirdamas bausmę S. K. atsižvelgė į tai, kad nuteistoji padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, numatytą BK 156 straipsnio 1 dalyje (BK 11 straipsnio 5 dalis), už kurį baudžiamasis įstatymas numato tik dvi alternatyvias bausmes – areštą ir laisvės atėmimą. Apygardos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad S. K. nusikalto būdama nepilnametė, kad praeityje ji neteista, šiuo metu augina mažametį vaiką (t. 2, b.l. 2, 3, t. 3, b.l. 112). Kita vertus, teismas atsižvelgė ir į tai, kad pastaroji nusikalto prieš mažametį asmenį, būdama jauno amžiaus, niekur nesimokė ir nedirbo, vartojo alkoholį. Nėra jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Taigi, įvertinęs šių aplinkybių visumą, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai S. K. atžvilgiu gali būti pasiekti paskyrus jai baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – areštą, tačiau nustatant maksimalų nepilnamečiams už nusikaltimo padarymą skiriamą šios bausmės terminą (BK 90 straipsnio 4 dalis).

61Nuteistoji S. K. apeliaciniame skunde prašo skirti jai su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, kitaip tariant, taikyti jos atžvilgiu BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę bausmės rūšį, nei numatyta BK 156 straipsnio 1 dalies sankcijoje. Toks nuteistosios prašymas negali būti patenkintas.

62Vadovaujantis BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai konstatuojama, jog egzistuoja šių sąlygų visuma: 1) asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį tokia bausmė gali būti paskirta tik tada, kai, be kitų sąlygų, numatytų 1–6 punktuose, nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. Tik konstatavęs šių sąlygų visumą, teismas gali svarstyti BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo tikslingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-77/2007, 2K-424/2007, 2K-508/2007, 2K-123/2008, 2K- 222/2011 ir kt.). Pažymėtina, jog net ir konstatavus visų įstatyme numatytų sąlygų visumą, BK 62 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Šiuo konkrečiu atveju byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistoji S. K. būtų pati savo noru atvykusi į teisėsaugos institucijas ir pranešusi apie savo nusikalstamą veiką. Taip pat byloje nenustatyta S. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Taigi, svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą, vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, nebuvo ir nėra teisinio pagrindo.

63BK 54 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-230/2010, 2K-476/2010, 2K-102/2011, 2K-128/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija byloje nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistosios padarytą nusikalstamą veiką ar jos asmenybę, kurių visuma leistų spręsti, kad jai, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, galėtų būti skirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Nuteistosios S. K. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad ji anksčiau neteista, turi gyvenamąją vietą ir viena augina mažametį vaiką, yra svarbios, todėl, skirdamas bausmę, apygardos teismas jas įvertino, tačiau jos nelaikytinos išimtinėmis BK 54 straipsnio 3 dalies prasme.

64Iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio matyti, jog paskirdamas nuteistajam A. Š. bausmes, teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė du nesunkius nusikaltimus žmogaus sveikatai ir žmogaus laisvei (BK 11 straipsnio 3 dalis) ir vieną labai sunkų nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui prieš mažametį asmenį (BK 11 straipsnio 6 dalis). Teismas taip pat įvertino ir tai, kad pačios nukentėjusiosios elgėsi ne visiškai tinkamai – būdamos mažametės buvo vyresnių vyriškių draugijoje, vartojo alkoholinius gėrimus, kas galėjo turėti įtakos nuteistojo A. Š. nusikalstamiems veiksmams. Be to, teismas atsižvelgė į nuteistojo A. Š. asmenybę – jis praeityje ne kartą teistas, tame tarpe už nusikalstamas veikas, susijusias su fizinio smurto panaudojimu, nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą (t. 2, b.l. 9-11), niekur nedirbo, girtavo, o tai rodo didesnį šio nuteistojo pavojingumą visuomenei. A. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kolegijos manymu, visas šias aplinkybes apygardos teismas įvertino išsamiai bei nešališkai ir į jas atsižvelgęs pagrįstai nuteistajam A. Š. parinko baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytą griežčiausią bausmės rūšį, teisingai už nusikalstamas veikas, numatytas BK 146 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskirdamas laisvės atėmimo bausmes, viršijančias sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį, o už nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalyje – laisvės atėmimo bausmę, artimą šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytam šios bausmės vidurkiui. A. Š. paskirtos bausmės teisingai subendrintos tarpusavyje bausmių apėmimo būdu, nes padarytos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą bei priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Paskirta subendrinta bausmė tinkamai subendrinta su ankstesniu Jurbarko rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 14 d. nuosprendžiu paskirta vienerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme dalinio sudėjimo būdu, nes nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu A. Š. padarė iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo, pagrįstai nuteistajam paskiriant galutinę subendrintą dešimties metų laisvės atėmimo bausmę.

65Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

66Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo antrinę teisinę pagalbą teikianti nukentėjusiosios J. Č. atstovė advokatė Ingrida Maldeikienė. Iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012-09-19 pažymos Nr. TP-7-(2.10)-1358 matyti, kad valstybės patirtos išlaidos už antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajai J. Č. , t.y. už advokatės atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, sudaro tris šimtus keturiasdešimt litų. Šios išlaidos, vadovaujantis BPK 103 straipsnio 6 punkto nuostatomis, pripažintinos proceso išlaidomis ir priteisintos iš nuteistojo A. Š. (BPK 105 straipsnio 1 dalis).

67Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

68Nuteistųjų A. Š. ir S. K. apeliacinius skundus atmesti.

69Iš nuteistojo A. Š. valstybės naudai papildomai išieškoti 340 (tris šimtus keturiasdešimt) litų už nukentėjusiajai J. Č. suteiktą antrinę teisinę pagalbą, atstovaujant jos interesus apeliacinės instancijos teisme.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos... 4. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo... 5. S. K. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 156... 6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjus bylą,... 7. A. Š. nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės 14 d. laikotarpiu nuo 14 val.... 8. A. Š. taip pat nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės mėnesio 14 d. tarp 14... 9. A. Š. taip pat nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės mėnesį, naktį iš... 10. S. K. nuteista už tai, kad 2010 m. gegužės 14 d. laikotarpiu nuo 14 val. iki... 11. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo... 12. Nuteistasis teigia, jog apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir... 13. 1. Dėl neteisėto nukentėjusiosios G. K. laisvės atėmimo ir fizinio skausmo... 14. Nuteistasis teigia, kad nukentėjusiųjų G. K. , J. Č. , liudytojų R. Š. ,... 15. 2. Dėl nukentėjusiosios J. Č. išžaginimo. Nuteistasis teigia, jog jis J.... 16. Apeliantas pažymi, jog nukentėjusioji J. Č. ikiteisminio tyrimo pareigūnams... 17. A. Š. nurodo, kad J. Č. buvo paguldyta į ligoninę tarpininkaujant... 18. Nuteistasis A. Š. pažymi, kad liudytojas K. K. , kurio parodymus apygardos... 19. A. Š. teigia, jog niekuo nepagrįsta apygardos teismo išvada, kad įvykio... 20. Apeliaciniu skundu nuteistoji S. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo... 21. Nuteistoji S. K. teigia, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog... 22. Apeliantė teigia, jog skirdamas arešto bausmę, apygardos teismas... 23. Teismo posėdžio metu nuteistasis A. Š. ir jo gynėjas prašė nuteistojo A.... 24. Nuteistųjų A. Š. ir S. K. apeliaciniai skundai atmetami.... 25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi... 26. Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 146 straipsnio 1 dalyje, 156 straipsnio... 27. Bylos duomenimis, nuteistieji S. K. ir A. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu,... 28. Mažametė nukentėjusioji G. K. , apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją,... 29. Nukentėjusiosios G. K. atstovė pagal įstatymą A. K. ikiteisminio tyrimo... 30. Liudytojas Si. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad 2010 m.... 31. Liudytoja R. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad po įvykio A.... 32. Ikiteisminio tyrimo metu mažametė nukentėjusioji J. Č. , kurios parodymai,... 33. Taigi, pirmiau aptarti faktiniai duomenys patvirtina, jog viso proceso metu... 34. Nuteistasis A. Š. savo apeliaciniame skunde teigia, jog nukentėjusiųjų G.... 35. A. Š. teisingai pažymi, kad nukentėjusioji G. K. į jo butą įvykio vakarą... 36. Taigi kolegija, įvertinusi bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų... 37. BK 156 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas pagrobė svetimą... 38. Kaip jau minėta, byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad nuteistieji... 39. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 4 dalyje.... 40. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis A. Š. tiek... 41. Mažametė nukentėjusioji J. Č. , apklausta pas ikiteisminio tyrimo... 42. Iš J. Č. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103... 43. Liudytoja L. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad 2010 metų... 44. Kaip matyti iš liudytojos R. Š. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir... 45. Mažametė nukentėjusioji G. K. , apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir bylą... 46. Nukentėjusiosios J. Č. atstovė pagal įstatymą J. P. , teisiamajame... 47. Taigi, iš pirmiau aptartų faktinių duomenų matyti, jog mažametė... 48. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103 MS-80... 49. Nuteistasis A. Š. , ginčydamas mažametės nukentėjusiosios J. Č. parodymų... 50. Nuteistasis apeliaciniame skunde pagrįstai ginčija nuosprendyje išdėstytus... 51. Taigi, esant šių aplinkybių visumai, netikėti nuosekliais nukentėjusiosios... 52. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusioji J. Č.... 53. Taigi, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos... 54. BK 149 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už lytinį... 55. Bylos duomenimis patikimai įrodyta, kad A. Š. 2010 m. gegužės mėnesį,... 56. Nors byloje yra duomenų, kad netrukus po įvykio A. Š. gavo žinutę, kurioje... 57. Dėl nuteistiesiems S. K. ir A. Š. paskirtų bausmių.... 58. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl... 59. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju... 60. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apygardos teismas, paskirdamas... 61. Nuteistoji S. K. apeliaciniame skunde prašo skirti jai su laisvės atėmimu... 62. Vadovaujantis BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, švelnesnė, negu... 63. BK 54 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad jeigu straipsnio sankcijoje... 64. Iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio matyti, jog paskirdamas... 65. Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.... 66. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo antrinę teisinę pagalbą... 67. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326... 68. Nuteistųjų A. Š. ir S. K. apeliacinius skundus atmesti.... 69. Iš nuteistojo A. Š. valstybės naudai papildomai išieškoti 340 (tris...