Byla 2A-280-553/2014
Dėl neturtinės žalos priteisimo, tretieji asmenys atsakovo pusėje – D. M., UAB „GRIFS AG“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Alvydo Barkausko ir Liudos Uckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-18 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-180-864/2013 pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovui UAB „Alicante“ dėl neturtinės žalos priteisimo, tretieji asmenys atsakovo pusėje – D. M., UAB „GRIFS AG“.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 300 Lt neturtinės žalos, 5 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovei su vaiku atvykus nusimaudyti prie ežero, esančio šalia UAB „Alicante“ priklausančios kavinės, atsakovas, neteisėtai pareikalavo ieškovę sumokėti 10 Lt paplūdimio mokestį, priešingu atveju visų kavinės lankytojų akivaizdoje grasino sulaikyti ieškovę su vaiku ir nuvežti į policijos nuovadą. Atsakovas prieš ieškovės valią privertė ieškovę sudaryti sandorį dėl neteisėtos paslaugos pirkimo iš atsakovo. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-03-30 nutartimi konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai paėmė iš ieškovės 10 Lt ir įpareigojo minėtą sumą grąžinti. Teismas administracinėje byloje nustatė faktą, kad siekiant išreikalauti iš ieškovės neteisėtą paplūdimio nuomos 10 Lt mokestį, ieškovei su mažamečiu vaiku buvo iškviesta policiją ir kitų lankytojų akivaizdoje buvo pareikalauta arba susimokėti, arba važiuoti su vaiku į policijos nuovadą. Grasinimas sulaikyti ir nuvežti ieškovę su mažu vaiku į policijos nuovadą buvo realus, kadangi policijos ekipažas atvyko. Anot ieškovės, dėl paminėtų atsakovo neteisėtų veiksmų ji patyrė pažeminimą ir stresą, negalėjo ramiai užmigti, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 300 Lt suma. Pabrėžė, kad būtent atsakovo neteisėti veiksmai sąlygojo ieškovės patirtą neturtinę žalą, todėl atsakovas privalo ją atlyginti (b. l. 74-75).

5Atsiliepimu į ieškinį atsakovas prašė atmesti ieškovės reikalavimus, teigdamas, kad ieškovė nepagristai prašo priteisti neturtinę žalą iš atsakovo, kadangi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-30 nutartimi įpareigojimas atlyginti 10 Lt turtinį nuostolį buvo nustatytas asmeniškai D. M.. Ieškovė, reikalaudama taikyti atsakomybę dėl kreipimosi į teisėsaugos institucijas, neįrodė, kad ji patyrė pažeminimą, stresą bendraudama su teisėtvarkos institucijų pareigūnais. Ieškovė policijos pareigūnų veiksmų neskundė ir jeigu dėl jų buvimo patyrė stresą, nesikreipė dėl galimai patirtos žalos atlyginimo iš policijos pareigūnų. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji kreipėsi į medikus dėl neva patirtos stresinės būsenos. Apsaugos darbuotojas, kuris bendravo su ieškove nėra pavaldus atsakovui. Prižiūrėti tvarką atsakovo teritorijoje buvo samdoma UAB „GRIFS AG“, kuri veikia savo rizika, todėl už apsaugos darbuotojo veiksmus atsakingas trečiasis asmuo, o ne atsakovas (b. l. 96-98).

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-03-18 priėmė sprendimą ieškinį atmesti. Teismas nustatė, kad nors administracinėje byloje Vilniaus miesto 2 apylinkė teismas 2012-03-30 nutartimi pripažino, kad atsakovo darbuotojas šios įmonės vardu neteisėtai iš ieškovės paėmė 10 Lt už paplūdimio nuomos mokestį, tačiau vien ši faktinė aplinkybė negali būti besąlygiškas pagrindas šioje civilinėje byloje ieškovei reikalauti iš atsakovo neturtinės žalos. Kadangi ieškovė, būdama supažindinta su paplūdimio vidaus tvarkos taisyklėmis, apsilankė paplūdimyje, ir tokiais savo veiksmais išreiškė valią, jog priima pasiūlymą, t. y. akceptavo atsakovo ofertą, teismas sprendė, kad sutartis tarp ginčo šalių buvo sudaryta nuo įėjimo į paplūdimį momento. Teismas taip pat atsižvelgė į pačios ieškovės kaltę dėl jai kilusių neigiamų pasekmių. Nors ieškovė ieškinyje teigia, kad ji sandorį dėl paslaugos pirkimo buvo priversta sudaryti prieš jos valią, tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovė buvo verčiama sudaryti sandorį. Ieškovė turėjo teisę rinktis, sudaryti sandorį ar ne. Todėl, būdama supažindinta su vidaus tvarkos taisyklėmis ir eidama į paplūdimį, ieškovė turėjo numatyti tokias pasekmes, kad jai gali atsirasti pareiga sumokėti paplūdimio mokestį. Kadangi ieškovė priėmė atsakovo pasiūlymą, sutartis buvo vykdoma. Ta aplinkybė, jog sutarties vykdymo momentu ieškovė turėjo aiškintis su apsaugos darbuotoju, ko pasėkoje buvo iškviestas policijos pareigūnų ekipažas, neįrodo atsakovo neteisėtų veiksmų. Apsaugos darbuotojai, saugodami pakrantės apsaugos juostos servitutą, vykdė jiems pavestas funkcijas numatytas apsaugos paslaugų teikimo sutarties Nr. FA-10-058, 3.2 p. bei vadovavosi apsaugos darbuotojo atmintinės 5 p., pareikalavo ieškovės sumokėti paplūdimio mokestį. Teismas konstatavo, kad byloje nepakanka įrodymų teigti buvus atsakovo neteisėtiems veiksmams, iš kurių ieškovė kildina jos nurodomą neturtinę žalą, todėl atsakovo civilinė atsakomybė negalima. Taip pat teismas nustatė, kad byloje nepakanka įrodymų konstatuoti, kad ieškovė pažeminimą, nervinį šoką, stresą patyrė būtent dėl to, kad siekiant išreikalauti iš jos paplūdimio mokestį buvo iškviesti policijos pareigūnai, kurie grasino ją sulaikyti ir su mažu vaiku ir nuvežti į policijos nuovadą. Be to, grasinimas yra fakto klausimas, kuris nustatinėjamas pagal nukentėjusiojo ieškinį (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), o nagrinėjamu atveju realaus grasinimo faktas nenustatytas (b. l. 145-149).

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7Ieškovė (apeliantė) I. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2013-03-18 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir išspręsti ginčą iš esmės – priteisti ieškovei iš atsakovo 300 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat ieškovė prašo perskirstyti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Nurodo, kad teismas nekvestionavo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-30 nutarties išvadų ir joje nustatyto fakto, kad UAB „Alicante“ savavališkai neteisėtai nustatė ir paėmė iš apeliantės paplūdimio nuomos mokestį. Neteisėto mokesčio paskelbimas stende negali būti laikomas teisėtu viešu pasiūlymu (oferta) jį sumokėti, o asmens atėjimas į paplūdimį išsimaudyti negali būti laikomas neteisėtos viešos ofertos akceptu. Apsaugos darbuotojui pareikalavus, ieškovė atsisakė mokėti, paaiškino turinti teisę išsimaudyti ežere ir mokestis už valstybinio ežero paplūdimį yra neteisėtas, o vėliau sumokėjo tik siekdama nebūti kaip viešos tvarkos pažeidėja nuvežta su mažamečiu vaiku į policijos nuovadą. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-30 nutartyje nustatė paslaugos neteisėtumą, sandorio negaliojimą bei tai, kad atsakovo UAB „Alicante“ atstovo (direktoriaus D. M.) savavališki veiksmai (nustatytos taisyklės, nurodymai pavaldiniams) lėmė, jog ieškovė prieš jos valią buvo privesta sudaryti šį sandorį dėl pirkimo iš atsakovo įmonės neteisėtos paplūdimio nuomos paslaugos. Apeliantė akcentuoja Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio 3 dalį ir nurodo, kad grasinimas nuvežti ją kartu su vaiku į policijos nuovadą buvo akivaizdžiai realus (atsakovas realiai iškvietė policijos ekipažą ir šis atvyko). Apeliantė visų aplinkui buvusių „Alicante“ komplekso ir paplūdimio lankytojų akivaizdoje buvo atsakovo nepagrįstai apkaltinta jam žinomai tariamu viešos tvarkos pažeidimu. Tokiu būdu buvo pažeisti jos garbė ir orumas. Nurodo, kad egzistuoja visos civilinės atsakomybės atsakovo atžvilgiu taikymo sąlygos (b. l. 154-157).

8Atsakovas UAB „Alicante“ atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantė siekė nemokamai pasinaudoti paplūdimio infrastruktūra, kurią savo lėšomis įrengė UAB „Alicante“. Apeliantei nebuvo jokio trukdymo pasinaudoti vandens telkiniu. Apeliantė reikalauja, kad būtų taikoma atsakomybė dėl kreipimosi į teisėsaugos institucijas. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad ginčo paplūdimys, kaip ji teigia, Vilniaus miesto bendrajame plane yra priskirtas visuomeninės paskirties (bendro naudojimo) rekreacinėms teritorijoms. Apeliantė nepagrindė, kuri teisės norma laidžia neatlygintinai naudotis privačiu paplūdimiu ir jame už privačias lėšas įrengta infrastruktūra (b. l. 167-170).

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

10Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovės (apeliantės) reikalavimas priteisti iš atsakovo neturtinę žalą yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ieškovės skundžiamą sprendimą, nustatė, kad ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, ieškovės patirtos neturtinės žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir ieškovės neturtinės žalos, todėl atsakovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė. Nesutikdama su minėtu sprendimu, ieškovė pateikė apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, atsisakė tenkinti ieškinio reikalavimą. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

11Apeliantė reikalauja atsakovo atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę ir priteisti jos naudai iš atsakovo neturtinę žalą, kurią, kaip ji teigia, patyrė dėl to, jog atsakovas sąmoningai vertė apeliantę sudaryti su jo įmone neteisėtai apmokestintos paslaugos („paplūdimio nuomos“) pirkimo sandorį bei, siekdamas paveikti apeliantę psichologiškai ir taip priversti ją sumokėti neteisėtą mokestį, jai, kaip kitų lankytojų akivaizdoje atsakovo nurodytai tariamai pažeidėjai, su mažamečiu vaiku iškvietė policiją. Apeliantė teigia, kad atsakovas neturėjo teisės su ja sudaryti paplūdimio nuomos paslaugos pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią apeliantė buvo, kaip ji teigia, priversta, atsakovui sumokėti 10 Lt. Byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp ginčo šalių 2011-07-20 susiklostė paplūdimio nuomos 1 asmeniui pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, t. y. buvo sudaryta šios paslaugos pirkimo-pardavimo sutartis (b. l. 6). Pažymėtina, kad apeliantė neprašo pripažinti šios sutarties negaliojančia CK 1.91 straipsnyje ar kitoje teisės normoje įtvirtintu pagrindu, tačiau reikalauja iš atsakovo priteisti neturtinę žalą vadovaudamasi CK 1.91 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią „Jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo, realaus grasinimo ar dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi, tai nukentėjusysis taip pat turi teisę reikalauti atlyginti tokiais veiksmais jam padarytą neturtinę žalą“. Pasak apeliantės „reali grėsmė“ šiuo atveju pasireiškė tuo, kad siekiant iš apeliantės išreikalauti neteisėtą paplūdimio nuomos mokestį, jai su mažamečiu vaiku, kaip tariamai viešos tvarkos pažeidėjai, buvo iškviesta policija ir kitų lankytojų akivaizdoje buvo pareikalauta arba susimokėti, arba važiuoti su vaiku į policijos nuovadą; grasinimas nuvežti apeliantę kartu su vaiku į policijos nuovadą buvo akivaizdžiai realus (atsakovas realiai iškvietė policijos ekipažą ir šis atvyko). CK 1.91 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Šiame straipsnyje vartojama samprata „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus prieš sandorio šalį, jos tėvus, vaikus, sutuoktinį, senelius, vaikaičius arba kitus artimuosius šalies giminaičius, arba jų turtą ar reputaciją nukreiptus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sutartį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę bei ekonominę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes“. Nagrinėjamoje byloje apeliantė siekia įrodyti, kad minėtas „realus grasinimas“ pasireiškė policijos iškvietimu ir jos atvykimu, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad policija yra viešajai tvarkai palaikyti įsteigta valstybės institucija, o policijos iškvietimas gali būti vertinamas ne kaip neteisėtas grasinimas, tačiau atvirkščiai kaip savo veiksmų teisėtumo patikrinimas. Policijos atvykimas negali sukelti neturtinės žalos. Neturtinė žala – yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Į bylą apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad 2011-07-20 incidento metu atvykę policijos pareigūnai su ja nepagarbiai elgėsi ir tokiu būdu jai sukėlė neigiamus dvasinius išgyvenimus ar fizinį skausmą. Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje neįrodytas grasinimas tokio turinio, kokią prasme jam suteikia įstatymas CK 1.91 straipsnio 4 dalies normos kontekste. Be to, byloje yra nenuginčytas pats paplūdimio nuomos paslaugos pirkimo-pardavimo sandoris kaip negaliojantis (byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad kitoje byloje, kuri šiai bylai turėtų prejudicinę galią (CPK 182 straipsnis), būtų konstatuotas minėto sandorio negaliojimas CK 1.91 straipsnyje įtvirtintu pagrindu faktas), o tai yra būtina sąlyga siekiant priteisti asmeniui neturtinę žalą vadovaujantis CK 1.91 straipsnio 3 dalimi.

12Nors apeliantė teigia, kad byloje yra įrodytos visos atsakovo civilinei atsakomybei būtinos sąlygos, o atsakovo neteisėti veiksmai yra įrodyti administracinėje byloje Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-30 nutartimi, kurioje yra nustatyta, kad UAB „Alicante“ savavališkai neteisėtai nustatė ir paėmė iš apeliantės paplūdimio nuomos mokestį, teisėjų kolegija pažymi, kad pati apeliantė nurodė, jog ji patyrė neturtinę žalą, nes dėl realaus grasinimo buvo priversta sudaryti neteisėtą sandorį su atsakovu. Taigi, pasak apeliantės, jos neturtinę žalą sąlygojo ne pats faktas, kad jos buvo pareikalauta susimokėti paplūdimio nuomos mokestį, o tai, kokiu būdu šis reikalavimas buvo įvykdytas, t. y. grasinimu iškviesti policija ir policijos atvykimu į įvykio vietą. Tačiau, kaip minėta, realaus grasinimo fakto apeliantė neįrodė, kaip neįrodė ir kitų aplinkybių, dėl kurių ji objektyviai negalėjo atsisakyti sudaryti sandorį su atsakovu, t. y. pasišalinti iš atsakovo lėšomis įrengto ir jo prižiūrimo paplūdimio prie Gelūžės ežero, kai UAB „Alicante“ pasamdytas apsaugos darbuotojas pareikalavo, jog apeliantė sumokėtų 10 Lt paplūdimio nuomos mokestį, kurio, pasak apeliantės, ji neprivalėjo mokėti. Kiekvieno asmens (tiek fizinio, tiek juridinio) veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną.

13Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nepateiktas nei vienas argumentas dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytos išvados, kad ieškovė neįrodė neturtinės žalos atsiradimo fakto, nepagrįstumo. Apeliantei neįrodžius realaus grasinimo fakto bei aplinkybės, kad ji realiai patyrė neturtinę žalą, nėra pagrindo spręsti, jog nagrinėjamoje byloje atsakovo atžvilgiu gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Neatsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas papildomai atkreipia apeliantės dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007; 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008). Teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas – savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; 2008-07-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008; 2014-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2014). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad administracinėje byloje Nr. II-47-503/2012 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-30 nutartimi, buvo paliktas nepakeistas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinės komisijos 2012-01-19 nutarimas Nr. A11-464-(1.147-T1) D. M. (nagrinėjamoje byloje – trečiajam asmeniui) skirti įspėjimą už tai, kad 2011-07-20 UAB „Alicante“, atstovaujama direktoriaus D. M., iš I. S. (nagrinėjamoje byloje – apeliantės ir ieškovės) paėmė 10 Lt mokestį už paplūdimio nuomą esančio sklypo Padekaniškių g. 8, Vilniuje, pakrantės apsaugos zonoje, kuo apribojo jos teisę prieiti prie paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostoje ir tokia veika pažeidė atitinkamų įstatymų nuostatas, be to, D. M. buvo įpareigotas I. S. atlyginti 10 Lt neturtinį nuostolį (b. l. 7 – 9). Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo vadovui skirta administracinė nuobauda ir įpareigojimas atlyginti turtinius nuostolius, kuriuos apeliantė patyrė dėl 2011-07-20 incidento, yra pakankama satisfakcija.

14Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

15Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas.

16Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.

17Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

18Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-18 sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai