Byla e2S-2320-260/2017
Dėl kelio servituto nustatymo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Raimondas Buzelis,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. K., A. J., N. J., V. J., S. J., G. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovų L. K., A. J., V. J., S. J., N. J., G. V. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-200-955/2017 pagal ieškovų L. K., A. J., N. J., V. J., S. J., G. V. ieškinį atsakovei V. M. dėl kelio servituto nustatymo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

3Teismas

Nustatė

4Ginčo esmė

5Ieškovai L. K., A. J., N. J., V. J., S. J., G. V. 2016 m. gegužės 9 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė nustatyti neatlygintiną neterminuotą kelio servitutą važiuoti transporto priemonėms ir naudotis pėsčiųjų taku V. M. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pagal matininko E. R. 2016 m. parengtą servituto schemą bei pripažinti teisę ieškovams neatlygintinai, neterminuotai naudotis kelio servitutu atsakovės asmeninės nuosavybės žemės sklype, važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis pėsčiųjų taku į žemės sklypus pagal UAB „Areisa“ 2014 m. balandžio 4 d. parengtą žemės sklypo planą. Ieškovai 2017 m. birželio 30 d. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriame prašė teismo 1) uždrausti atsakovei V. M. asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), šiaurės rytinėje dalyje 4,5 m pločio, 44,58 m ilgio, kurioje prašoma nustatyti servitutinį kelią, rakinti šlagbaumą bei įpareigoti netrukdyti kitais būdais ieškovams patekti į savo sklypus; 2) uždrausti atsakovei V. M. atlikinėti l p. nurodytus darbus asmeninės nuosavybės žemės sklype, jo dalyje, kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ), pagal UAB „Areisa“ 2014 m. balandžio 4 d. parengtą žemės sklypo planą pažymėtoje kelio servitutas I (S1) (tarnaujantis daiktas). Ieškovai nurodė, jog prašymą reiškia siekdami, kad ginčo vietoje nebūtų atliekami pravažiavimui, praėjimui trukdantys darbai. Atliekant šiuos darbus ieškovai netektų privažiavimo prie savo sklypų, namelių bei gali pasunkėtų ar taptu negalimas teismo sprendimo vykdymas. Nutiesti kelio kitur nėra galimybės. Atsakovė V. M. 2017 m. liepos 11 d. pateikė atsiliepimą į ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriame prašė atmesti ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad su ieškovu prašymu nesutinka. Ieškovai, teikdami prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė nei vienos aplinkybės, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškovų nurodomos aplinkybės, kad tariamai yra pažeidžiamos jų teisės, pačios savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškovams priklausantys žemės sklypai buvo suformuoti patekimą numatant į juos per kitus žemės sklypus, tam nustatant servitutus. Atsakovei priklausančiose žemės sklypuose niekada nebuvo ir nėra nustatyta jokių ribojimų ieškovų naudai. Aplinkybė, kad ieškovams į jiems priklausančius žemės sklypus galimai būtų patogiau patekti per atsakovei priklausančius sklypus, savaime nėra teisėtas pagrindas riboti atsakovės nuosavybę. Laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais. Pritaikius ieškovų prašomas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės būtų išspręstas ieškinio reikalavimas, su kuriuo atsakovė nesutinka ir jį ginčija. Kadangi teismo sprendimas priimamas tik bylą išnagrinėjus iš esmės, todėl nutartimi, kuria taikomos laikinosios apsaugos priemonės, net negali būti apribota atsakovės nuosavybės teisė. Ginčo sklypuose atsakovė vykdo gyvenamojo namo statybos darbus pagal išduotą statybą leidžiantį dokumentą. Ieškovų reikalavimas prašant uždrausti darbų vykdymą yra visiškai nesusijęs su ieškinio reikalavimais ir išeina už ieškinio reikalavimo ribų. Todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo riboti atsakovės teisę vykdyti statybos darbus.

6Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Kauno apylinkės teismas 2017 m. liepos 19 d. nutartimi netenkino ieškovų L. K., A. J., V. J., S. J., N. J., G. V. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės V. M. atžvilgiu taikymo. Teismas nustatė, kad ieškovams priklausantys žemės sklypai buvo suformuoti patekimą numatant į juos per kitus žemės sklypus, tam nustatant servitutus. CK 4.39 straipsnio 1 dalis numato, kad nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė ginčo sklypuose vykdo gyvenamojo namo statybos darbus pagal išduotą statybą leidžiantį dokumentą, kuris šiai dienai nėra nuginčytas. Kilnojamos užtvaros atsakovės sklype įrengimas yra sąlygotas ne ginčo bylos aplinkybių, o atsakovės siekiu statybų metu apsaugoti savo turtą, kadangi dėl vykdomų statybos darbų atsakovės sklype yra sandėliuojama daug vertingų statybinių medžiagų. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovų atstovė savo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės grindė prie prašymo pridėtomis fotonuotraukomis, jokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų prašymo faktinį pagrindą, ieškovų atstovė nepateikė, taip pat nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad dėl vykdomų statybos darbų ir esančios kilnojamos užtvaros gali pasunkėti būsimo ieškovams palankaus teismo sprendimo vykdymas, ieškovų atstovės prašymą laikė nepagrįstu.

8Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Atskiruoju skundu ieškovai L. K., A. J., N. J., V. J., S. J., G. V. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais : Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir priėmė neteisingą išvadą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje jau nustatytų aplinkybių, kad kitoje vietoje tik dalyje suprojektuotas bendro naudojimo kelias, kuris nuo 2007 metų nei iš dalies neįrengtas, neišpiltas ir nevažinėjamas. Likusioje dalyje bendro naudojimo kelio tęsinys nenumatytas, o numatytas servitutas, kurio plotis tik 2 m. Šis rėžis yra arimai, įvažiavimas neįrengtas, nepakankamas, apsodintas. Ieškovai visus metus iki 2017 m. birželio mėnesio naudojosi išvažinėtu ir išpiltu žvyru įvažiavimu, einančiu per atsakovės sklypo pakraštį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai nepasisakė dėl šalių interesų pusiausvyros užtikrinimo. Turto apsaugos funkciją ir toliau gali atlikti rakinamas užraktas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė viešąjį interesą, suabsoliutino privatų interesą, neužtikrino šešių sklypų savininkų ir jų šeimos narių teisių. Atsakovė V. M. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti ieškovų atskirąjį skundą. Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimą. Iš ieškovų atskirojo skundo taip ir neaišku, kokie įrodymai tariamai patvirtina nurodytų aplinkybių egzistavimą. Laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais. Pritaikius ieškovų prašomas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės būtų išspręstas ieškinio reikalavimas, su kuriuo atsakovė nesutinka ir jį ginčija. Atsakovei priklausančiose žemės sklypuose niekada nebuvo ir nėra nustatyta jokių ribojimų ieškovų naudai (servitutų ar pan.). Aplinkybė, kad ieškovams į jiems priklausančius žemės sklypus galimai būtų patogiau patekti per atsakovei priklausančius sklypus, savaime nėra teisėtas pagrindas riboti atsakovės nuosavybę. Ieškovų reikalavimas prašant uždrausti darbų vykdymą yra visiškai nesusijęs su ieškinio reikalavimais ir išeina už ieškinio reikalavimo ribų. Ieškiniu nėra ginčijamas nei statybą leidžiančio dokumento nei pačių vykdomų statybos darbų teisėtumas, todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo riboti atsakovės teisę vykdyti statybos darbus. Ieškovai neįrodė viešo intereso požymių ginant jų tariamai pažeistas teises.

10Teismas

konstatuoja:

11Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Atskirasis skundas atmestinas. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės taip pat yra taikomos nagrinėjant atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių (CPK 338 straipsnis). Šioje civilinėje byloje skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo nustatytose ribose tikrina skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai yra šios sąlygos, t. y. tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas bei įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jeigu bent viena iš šių sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014). Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo preliminarų (lot. prima facie) vertinimą. Įsitikinęs, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, teismas turi nustatyti, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismų praktikoje pripažįstama, jog pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo yra tuomet, kai byloje jau yra priimtas ieškovui nepalankus pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ginčo esmės, nors šis sprendimas ir neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-222/2014; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-713-381/2016). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-200-955/2017, kurioje priimta skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, yra išnagrinėta. Teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškovų L. K., A. J., N. J., V. J., S. J., G. V. ieškinys dėl kelio servituto nustatymo atsakovei V. M., atmestas. Nors šis sprendimas nėra įsiteisėjęs, tačiau jame padarytos išvados, nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suteikia apeliacinės instancijos teismui pakankamą pagrindą preliminariai konstatuoti esant ieškovų ieškinio reikalavimų nepagrįstumui. Taigi, nesant pirmosios iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų sąlygų, įtvirtintos CPK 144 straipsnio 1 dalyje, nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir taikyti ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrindiniu argumentu nurodė grėsmės galimo ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymui nebuvimo aplinkybę. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti tokiai išvadai. Teismas sutinka su atsakovės V. M. atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytu argumentu, jog apeliantų argumentai, kuriais jie įrodinėja grėsmės aplinkybę, yra abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio, kadangi bylai nesant išnagrinėtai ir nesant atitinkamo teismo sprendimo, nėra pagrindo konstatuoti apie konkrečių aplinkybių nustatymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais. Pritaikius ieškovų prašomas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės būtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, kadangi neišsprendus šalių ginčo iš esmės ieškovams būtų sudaryta galimybė į jiems priklausančius žemės sklypus patekti per atsakovei nuosavybės teise priklausiančius žemės sklypus, kuriuose pasak atsakovės niekada nebuvo ir nėra nustatyta jokių ribojimų ieškovų naudai, kadangi ieškovams priklausantys žemės sklypai buvo suformuoti patekimą numatant į juos per kitus žemės sklypus, tam nustatant servitutus, tuo tarpu atsakovės nuosavybės teisė būtų apribota. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisingai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, todėl apeliantų atskirasis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14atskirąjį skundą atmesti.

15Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

16Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai