Byla 2-222/2014

Dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bendraatsakovės E. K. atstovo advokato A. J. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutarties dalies, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-909-460/2013 pagal ieškovo viešosios įstaigos „Polipro“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Auksinė smiltis“ dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Byloje vykdomos BUAB „Auksinė smiltis“ bankroto procedūros.

4Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties dalies, kuria BUAB „Auksinė smiltis“ kreditorių reikalavimų įvykdymo užtikrinimui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės E. K. turto atžvilgiu, teisėtumo klausimas.

5Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartimi įmonei UAB „Auksinė smiltis“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB „Bankroto administravimo kontora“.

6Bankrutuojančios įmonės administratorius kreipėsi į teismą ir prašė įtraukti E. K. į bankroto bylą bendraatsakove bei jos turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

7II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. lapkričio 19 d. nutartimi prašymą tenkino: išbraukė atsakovo vadovę E. K. iš trečiųjų asmenų be savarankiškų reikalavimų ir įtraukė UAB „Auksinė smiltis“ bankroto bylą bendraatsakove; areštavo atsakovei E. K. asmeninės nuosavybės teise bei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius bei kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą, bei turto vertės sumažinimą. Nutarties vykdymą teismas nutarė pavesti ieškovės pasirinktam antstoliui. Areštuoto turto saugotoju paskyrė turto savininką ir apribojo teisę disponuoti nurodytu turtu, neuždraudžiant areštuoto turto valdyti ir naudotis juo. Nurodė, kad nutartis skundžiama dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

9Teismas rėmėsi administratoriaus pateiktais duomenimis, kad įmonės balanse nurodyto turto vertė neatitinka realios rinkos vertės ir yra mažesnė, o vertinant pareikštų kreditinių reikalavimų dydį, yra aišku, kad įmonės turto neužteks kreditiniams reikalavimams tenkinti bei administravimo sąmatai atlyginti. Teismas nustatė, kad 2010 m. spalio 20 d. E. K. individuali įmonė buvo pertvarkyta į UAB „Auksinė smiltis“. CK 2.104 straipsnio 2 dalis nustato, kad jei yra pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles, tai, nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre. Be to, CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Taigi, individualios įmonės dalyvio atsakomybė pagal individualios įmonės prievoles yra subsidiarioji.

10Teismas atsižvelgė į teismų praktiką, kurioje laikomasi nuostatos, jog kai ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, kuri gina ne tik savo, bet ir kreditorių interesus, t. y. viešąjį interesą, teismas turi teisę netenkinti tokio ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių tik tuomet, kai yra neabejotinų duomenų apie atsakovo galimybę įvykdyti jam galimai nepalankų teismo sprendimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių atsakovės E. K. finansinę padėtį, todėl negalima spręsti, jog atsakovės finansinė padėtis teismo nutarties priėmimo dieną yra tokia gera, kad įmonės reikalavimų suma, lyginant su turimu turtu, jai nėra didelė. Teismas padarė išvadą, jog yra teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei asmeninės nuosavybės teise bei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias jos sąskaitoje ir kitą turtą.

11III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12Atskiruoju skundu ir papildomai pateiktais dokumentais bendraatsakovė (ir kreditorė) E. K. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutarties dalį, atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir paskirti BUAB „Auksinė smiltis“ bankroto administratoriaus UAB „Bankroto administravimo kontora“ įgaliotam asmeniui V. G. 20 000 Lt baudą, kurios dalį, t. y. 10 000 Lt priteisti E. K., o kitą dalį, t. y. 10 000 Lt – valstybei. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. BUAB „Auksinė smiltis“ bankroto byloje yra vienintelio kreditoriaus finansinis reikalavimas – įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi patvirtintas E. K. 285, 30 Lt finansinis reikalavimas. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartis, kuria buvo patvirtintas 21 247, 33 Lt dydžio kito kreditoriaus – ieškovo VšĮ „Polipro“ finansinis reikalavimas, buvo panaikinta ir perduota iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartimi. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 3 d. neįsiteisėjusia nutartimi netenkintas ieškovo VšĮ „Polipro“ prašymas įtraukti į kreditorių sąrašą ir patvirtinti finansinį reikalavimą. Kai bus išspręsti klausimai dėl neteisėtų VšĮ „Polipro“ reikalavimų, bus siekiama šios bankroto bylos nutraukimo.
2. Pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones E. K. turto atžvilgiu nėra, kadangi ji, kaip vienintelė bendrovės akcininkė, 2013 m. gegužės 28 d. mokėjimu apmokėjo vienintelio įmonės kreditoriaus VšĮ „Polipro“ 2012 m. kovo 2 d. reikalavime nurodytą 13 469, 79 lt skolą. Mokėjimo nurodymo paskirtyje yra aiškiai nurodyta, kad E. K. priklausanti įmonė UAB „Septynios pėdos“ atlieka skolos dengimą pagal 2012 m. kovo 2 d. pranešimą, skolininkas UAB „Auksinės smiltis“, įmonės kodas 152756313.
3. Bankroto administratorius nutyli aplinkybę, jog Klaipėdos miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-14067-889/2013 pagal BUAB „Auksinė smiltis“ ieškinį atsakovui E. K. dėl 4 371, 73 Lt skolos, procesinių palūkanų priteisimo.
4. Pagal CK 2.104 straipsnio 2 dalies nuostatą, jei yra pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles, tai, nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre. Toks reglamentavimas patvirtina, kad nėra pagrindo taikyti viso turto areštą.
5. Pirmosios instancijos teismo nutartis pažeidžia E. K. interesus, kuri yra ir vienintelis bankrutuojančios įmonės akcininkas, nes su VšĮ „Polipro“ yra atsiskaityta. Dėl piktavališkų ir neteisėtų administratoriaus su VšĮ „Polipro“ suderintų veiksmų, procesas yra apsunkinamas, galimai siekiant neteisėtai pasipelnyti iš E. K.. Šis elgesys vertintinas kaip bankroto administratoriaus etikos pažeidimas bei piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.
6. Bankroto bylose, turinčiose viešąjį interesą, visi kreditoriai turi būti ginami vienodai, bankroto administratorius negali susitapatinti su vienu iš kreditorių. Poreikis užtikrinti šalių lygiateisiškumą ir interesų pusiausvyrą reikalauja suteikti byloje dalyvaujančiam asmeniui efektyvias gynybos priemones nuo bankroto administratoriaus piktnaudžiaujančio elgesio. Bankroto administratorius, kuris yra juridinis asmuo ir yra atstovaujamas profesionalaus teisininko akivaizdžiai suprato arba privalėjo suprasti bankroto bylos procedūras. Tokiu aiškiai nesąžiningai, piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, pareikštu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, sąmoningai nutylint teismui reikšmingą informaciją, siekiama sudaryti nepatogumus E. K. ir vilkinti procesą. Administratoriaus elgesys buvo nukreiptas į tai, kad būtų vilkinamas skolos išieškojimo procesas, buvo atliktas susitapatinimas su vienu iš kreditorių bankroto byloje (VšĮ „Polipro“ finansinis reikalavimas tvirtinamas be jokių išlygų, nors administratorius žinojo, kad su šiuo kreditoriumi yra atsiskaityta, o E. K. reikalavimas ginčijamas teisme). Už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis bankroto administratoriui skirtina 20 000 Lt dydžio bauda.

13Atsakovo BUAB „Auksinė smiltis“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo V. G. su atskiruoju skundu nesutinka, prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, prašymą dėl baudos skyrimo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovo bankroto byloje nustatyta, kad banko sąskaitoje pinigų nėra, kasoje grynųjų pinigų nėra, likusių neparduotų prekių nėra, gautinų sumų ir pirkėjų įsiskolinimų atsakovui taip pat nėra. Įmonės ilgalaikis turtas, kurį sudarė mikroautobusas MB V220 ir pastatas valgykla-baras, 2012 m. gruodžio 31 d. buvo vertinamas 22 333, 92 Lt. Mikroautobusas 2012 m. gruodžio 3 d. avarijos metu buvo apgadintas, todėl jo vertė sumažėjo. Administratorius nustatė, kad pastatas valgykla-baras yra neįregistruotas, žemės nuomos sutartis nepratęsta, vadinasi pastarojo vertė taip pat sumažėjusi, todėl įmonės turto nepakaks kreditorių reikalavimų užtikrinimui. Byloje yra patvirtintas 285, 30 Lt E. K. finansinis reikalavimas, o dėl VšĮ „Polipro“ 21 247, 33 Lt dydžio finansinio reikalavimo vyksta teisminiai ginčai. Padaręs tokią išvadą administratorius pagrįstai kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo E. K. turto atžvilgiu. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartimi buvo patvirtinta 3 873 Lt administravimo išlaidų sąmata. 2013 m. liepos 11 d. įvyko pirmasis kreditorių susirinkimas, kuriame, be kitų klausimų, buvo patvirtintas ir administratoriaus atlyginimas. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartimi susirinkimo protokolas pripažintas negaliojančiu.
2. Apeliantas buvo pateikęs teismui prašymą dėl bankroto bylos nutraukimo, tačiau Klaipėdos apygardos teismas tokį prašymą atmetė. Kitų prašymų dėl bankroto bylos nutraukimo ar dėl taikos sutarties sudarymo apeliantas nėra pateikęs, todėl akivaizdu, kad apeliantas neturi tikslo nutraukti bankroto bylą, o siekia sąmoningai vilkinti bankroto procesą teikdamas nepagrįstus skundus.
3. Atsakovo atstovas siekia apginti visų kreditorių interesus, atsižvelgdamas į viešojo intereso egzistavimą, neatlieka jokių neetiškų veiksmų, o niekuo nepagrįsti apeliantės atstovo kaltinimai nesuvokiamais piktavališkais susitarimais žeidžia administratoriaus garbę ir orumą, neatitinka advokato etikos standartų. Todėl prašymas dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atmestinas kaip nepagrįstas.
4. Situacija, kuomet atsakovo bankroto byloje iš esmės figūruoja du kreditoriai, iš kurių vienas yra įmonės savininkas, negali būti traktuojama kaip vieno kreditoriaus interesų paisymas, susitapatinimas su juo. Teismų praktika bankroto bylose formuojama ta linkme, kad įmonės vadovų sandoriai būtų ypač įdėmiai tikrinami ir vertinami, kas ir yra atliekama šioje bankroto byloje.

14IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

15Byloje sprendžiamas nutarties dalies, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės bendraatsakovės E. K. turto atžvilgiu, teisėtumas.

16Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas. Tuo tarpu, jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2011, 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Teismų praktikoje laikoma, jog preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą ir sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo egzistavimo, pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo yra tuomet, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nors šis sprendimas ir neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-780/2012, 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1682/2012). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikyti paprastai nėra pagrindo tais atvejais, kai išnagrinėjus bylą iš esmės, priimamas ieškovui nepalankus teismo sprendimas.

17CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas gali taikyti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą. Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Teismų praktikoje nurodoma, kad kreditoriaus reikalavimų sumai užtikrinti taikant turto areštą pirmiausia turėtų būti areštuojamas atsakovo nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas, o tik jo nesant ar esant nepakankamai – kitas turtas, įskaitant lėšas. Būtent toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymo eiliškumas nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo, nes areštas į lėšas nukreipiamas tik nesant kitokio turto (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-698/2009).

18Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo (atsakovų) finansines galimybes, t. y. ar jam (jiems) ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009).

19Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.104 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, kai yra pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles, tai, nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre. Šis teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta pertvarkomo juridinio asmens dalyvių subsidiarioji atsakomybė pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, suponuoja tai, kad toks dalyvis yra papildomas civilinės atsakomybės subjektas ir tokio skolininko pareiga atsakyti atsiranda tik tada, kai prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2008). CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2617/2013). Šių nuostatų sisteminis aiškinimas suponuoja išvadą, kad individualios įmonės pertvarkymo atveju, tokios įmonės savininkas trejus metus yra subsidiariai atsakingas pagal įmonės prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre.

20Įstatyme konkrečiai nenustatyta, kokia tvarka turi būti pareikštas reikalavimas pagrindiniam skolininkui ir kas laikytina pagrindinio skolininko prievolės neįvykdymu kaip sąlyga juridinio asmens dalyvio subsidiariajai atsakomybei kilti. Pertvarkomo juridinio asmens dalyvio subsidiariosios atsakomybės esminė sąlyga yra ta, kad reikalavimas asmeniui, kuris atsako subsidiariai, gali būti pareiškiamas tuo atveju, kai jų nepatenkina pagrindinis skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2013).

21Nagrinėjamoje byloje atsakovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl aukščiau nurodyti teisės normų ir teismų praktikos išaiškinimai turi būti taikomi sistemiškai su Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatomis. Bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto. Galutinis rezultatas, kurio siekiama bankroto procedūromis – patenkinti kreditorių reikalavimus. ĮBĮ reglamentuojama, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų (ĮBĮ 10 str. 7 d. 2 p.), o teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui (ĮBĮ 14 str. 1 d. 1 p.). Bankrutuojančios įmonės turtas panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti. Administratorius turi pareigą ginti visų įmonės kreditorių interesus, kuri turi būti derinama su pareiga ginti bankrutuojančios įmonės teises ir interesus (ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p.).

22Šioje byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties dalies, kuria bankrutuojančios UAB „Auksinė smiltis“ vienintelės akcininkės E. K. turto atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nustačius, jog bankrutuojančios įmonės turto galimai nepakaks kreditorių reikalavimams tenkinti. Byloje nustatyta ir neginčijama, kad UAB „Auksinė smiltis“ įsteigta 2010 m. spalio 20 d. atlikus E. K. individualios įmonės pertvarkymą. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartimi UAB „Auksinė smiltis“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Bankroto administravimo kontora“. Pirmosios instancijos teismas bankroto administratoriaus prašymu, remdamasis CK 2.104 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įtraukė E. K. į bankroto bylą bendraatsakove ir areštavo jai nuosavybės teise bei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą, bei turto vertės sumažinimą. Teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos BUAB „Auksinė smiltis“ reikalavimų įvykdymo užtikrinimui. Nutartį vykdantis antstolis 2013 m. gruodžio 2 d. aprašė dvi M. K. priklausančias transporto priemones (b. l. 94-95), E. K. priklausančias UAB „Septynios pėdos“ 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų (b. l. 96-97), E. K. priklausančius išmokėti darbo užmokestį, mokamą UAB „Septynios pėdos“ ir nuolatinę išmoką, mokamą VSDFV Klaipėdos skyriuje, išskaičiuojant 70 proc. nuo gaunamų pajamų dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą MMA ir CPK 736 straipsnyje nustatytą procentą nuo pajamų dalies, neviršijančios MMA (b. l. 98-101), M. K. ir E. K. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančią išmokėti nuolatinę išmoką, mokamą M. K. VSDFV Klaipėdos skyriuje, išskaičiuojant ½ dalį nuo 70 proc. gaunamų pajamų dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą MMA ir ½ dalį CPK 736 straipsnyje nustatyto procento nuo pajamų dalies, neviršijančios MMA (b. l. 102-103), taip pat trijų kambarių butą, esantį adresu (duomenys neskalbtini) (b. l. 104-105). Taigi, pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė taikomų laikinųjų apsaugos priemonių masto, taip pažeisdamas CPK 145 straipsnio 2 dalies ir 147 straipsnio 5 dalies 8 punkto reikalavimus, o antstolis vykdydamas skundžiamą nutartį, areštavo visą bendraatsakovei E. K. nuosavybės teise, taip pat bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Kaip minėta, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos laikantis ekonomiškumo ir proporcingumo principų, neapriboti skolininko teisių ir interesų daugiau, negu būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus kreditoriui, įvykdymui. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjęs, jog byloje nėra duomenų, pagrindžiančių atsakovės E. K. finansinę padėtį, padaręs išvadą, kad dėl to negalima spręsti, jog atsakovės finansinė padėtis tokia gera, kad įmonės reikalavimų suma, lyginant su turimu turtu, jai nėra didelė, ir nusprendęs areštuoti visą atsakovės turtą, nenurodydamas areštuojamo turto masto, atsakovės teises apribojo akivaizdžiai labiau, nei to reikalauja laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis ir anksčiau minėti bendrieji civilinio proceso principai. Be to, susidarė situacija, kai turto areštas faktiškai pritaikytas ir atsakovės E. K. sutuoktinio M. K. turto atžvilgiu, nors pagal kasacinio teismo išaiškinimą, individualios įmonės savininko (kuris šiuo atveju yra subsidiariai atsakingas už pertvarkyto juridinio asmens iki pertvarkymo prisiimtus įsipareigojimus) sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tik tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas. Lietuvos Aukščiausiasis teismas pažymėjo, kad individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012).

23Bylos duomenimis nustatyta, kad E. K. individuali įmonė (kuri 2010 m. spalio 20 d. pertvarkyta į UAB „Auksinė smiltis“) su UAB Tele2 2002 m. vasario 22 d. sudarė Mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų sutartį Nr. C31067114729190. Sutarties pagrindu, be kita ko, įmonė įsigijo mobilųjį telefoną Nokia 3310 bei įsipareigojo naudotis paslaugomis 24 mėnesių laikotarpį. VšĮ „Polipro“ 2012 m. sausio 30 d. perėmė 12 523,03 Lt skolos už telefoninio ryšio paslaugas reikalavimą už laikotarpį nuo 2002 m. lapkričio 1 d. iki 2004 m. spalio 31 d. ir įgijo reikalavimo dėl bankroto bylos iškėlimo teisę.

24BUAB „Auksinė smiltis“ iškėlus bankroto bylą, joje neginčijamas 285, 30 Lt dydžio E. K. finansinis reikalavimas. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartimi patvirtinta BUAB „Auksinė smiltis“ 3 873 Lt dydžio administravimo išlaidų sąmata. Dėl kito kreditoriaus – VšĮ „Polipro“ finansinio reikalavimo vyksta teisminiai ginčai. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartimi buvo patvirtintas VšĮ „Polipro“ 21 247,33 Lt finansinis reikalavimas. Ši nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartimi buvo panaikinta ir klausimas grąžintas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą iš naujo, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartimi reikalavimą atmetė. Dėl šios nutarties paduotas atskirasis skundas, kuris dar neperduotas nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. Kaip minėta, teismų praktikoje, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikytina preliminaraus reikalavimo pagrįstumo doktrina (prima facie), pagal kurią pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo yra tuomet, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nors šis sprendimas ir neįsiteisėjęs. Šiuo atveju VšĮ „Polipro“ finansinis reikalavimas atmestas, todėl, nors nutartis ir neįsiteisėjusi, darytina išvada, kad pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones šiuo atveju nėra. Aplinkybė, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis dar nebuvo priimta, nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą.

25Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones E. K. turto atžvilgiu, neįvertino, jog VšĮ „Polipro“ 21 247,33 Lt finansinis reikalavimas nėra reikalavimas dėl didelės pinigų sumos. Nors teismas neturėjo duomenų apie E. K. finansinę padėtį, vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.), iš bylos duomenų galėjo padaryti išvadą, jog 21 247,33 Lt dydžio suma nėra didelė fiziniam asmeniui, kuris pakankamai ilgą laiką užsiima verslu. Pažymėtina, kad teismas, nustatęs, jog pateiktų įrodymų neužtenka, vadovaudamasis CPK 179 straipsnio 1 dalimi, gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti. Be to, teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva, kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 str. 2 d., 3 d.). Šiuo atveju iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad E. K. vardu yra įregistruotas Klaipėdoje esantis 3 kambarių butas su sandėliu ir bendro naudojimo patalpomis (Registro Nr. 44/1090732), kurio rinkos vertė, nustatyta 2008 metais, yra 224 000 Lt. Administratoriui nustačius, kad įmonės turtas (nekilnojamasis turtas ir automobilis) tam tikra dalimi nuvertėjo, dalis potencialaus kreditoriaus VšĮ „Polipro“ finansinio reikalavimo, jeigu jis būtų patenkintas, būtų dengiama iš pagrindinio skolininko – bankrutuojančios įmonės turto, o tik likusi dalis – iš subsidiariąją prievolę turinčio skolininko – E. K. turto. Iš šių aplinkybių darytina pagrįsta išvada, kad reikalavimas bendraatsakovės E. K. atžvilgiu nėra reikalavimas dėl didelės pinigų sumos, todėl taikyti laikinąsias apsaugos priemones, juo labiau – visam jos turtui, nėra jokio pagrindo.

26Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimai, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

27Dėl bendraatsakovės E. K. prašymo skirti baudą BUAB „Auksinė smiltis“ bankroto administratoriui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis teismas pažymi, kad šioje byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad administratorius piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Asmuo turi teisę savo nuožiūra pasirinkti teisių gynimo būdą, o tokio būdo pasirinkimas negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, jeigu nėra nustatytos CPK 95 straipsnyje numatytos aplinkybės (sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, nesąžiningai pareikštas nepagrįstas ieškinys). Teiginius apie akivaizdžiai nesąžiningą administratoriaus elgesį ir susitapatinimą su vienu iš dviejų kreditorių teismas vertina kaip prielaidas, nesudarančias pagrindo objektyviai spręsti apie jo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, o ginčas dėl VšĮ „Polipro“ pareikšto finansinio reikalavimo pagrįstumo ar nepagrįstumo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

28Taigi, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįstais atskirojo skundo argumentus, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones bendraatsakovės E. K. turto atžvilgiu nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neišsamiai įvertino bylos aplinkybes, neatsižvelgė į aukštesnių teismų teisės aiškinimo ir taikymo praktiką dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir priėmė neteisingą sprendimą. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama nutarties dalis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – bankroto administratoriaus prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bendraatsakovės E. K. turto atžvilgiu atmetamas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 2 d., 185 str., 329 str. 1 d.).

29Teismas, vadovaudamasis 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

30Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutarties dalį, kuria buvo areštuoti E. K. (a. k. ( - ) asmeninės nuosavybės teise bei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantys nekilnojamieji bei kilnojamieji daiktai, piniginės lėšos ar turtinės teisės, priklausančios atsakovei ir esančios pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą, bei turto vertės sumažinimą.

31Išspręsti klausimą iš esmės – BUAB „Auksinė smiltis“ bankroto administratoriaus UAB „Bankroto administravimo kontora“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo E. K. turto atžvilgiu atmesti.

32Nutarties nuorašą išsiųsti vykdyti turto arešto aktų tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.